e87f13d7-eb32-4817-9ed0-55eac76c7d0d · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla NrAdministracinė byla Nr. I-1201-789/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03595-2013-1Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1, 28, 74 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. lapkričio 10 d. Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė, dalyvaujant pareiÅ¡kėjo P. B. A. atstovui advokato padėjėjui Mantui Gerdauskiui ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, atstovui Leonardui Urbanovičiui (Leonard Urbanovič), vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo P. B.

A. skundÄ atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ ,n u s t a t ė: Teismas 2013-09-17 nutartimi priėmė pareiÅ¡kėjo P. B. A. 2013-09-09 skundÄ (b. l. 1–13, 40), kurį jis 2014-03-18 patikslino (b. l. 91–113), praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Ministerija): 1) 62 752,90 Lt dydžio žalos atlyginimÄ ; 2) 1210 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų; 3) 5 procentų dydžio metines procesines palÅ«kanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo dienos.PaaiÅ¡kino, kad Lietuvos Respublikos atsinaujinančių iÅ¡teklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XII-169 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) pakeista Lietuvos Respublikos atsinaujinančių iÅ¡teklių energetikos įstatymo (toliau – ir Ä®statymas) bei įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų koncepcija, įtvirtintas naujas principas, pagal kurį fiksuotas tarifas nustatomas ne tas, kuris galiojo leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumÄ (toliau – ir Leidimas plėsti) iÅ¡davimo momentu, o tas, kuris galios leidimo gaminti elektros energijÄ (toliau – ir Leidimas gaminti) iÅ¡davimo dienÄ .

PareiÅ¡kėjas LeidimÄ plėsti gavo laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31, t. y. kai galiojo 1,44 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energijÄ , neintegruotoms į pastatÄ , kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW, ir 1,80 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energijÄ , integruotoms į pastatÄ , kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW. Pakeitimo įstatymo pataisomis nuspręsta panaikinti mažiesiems saulės elektrinių statytojams taikytinus elektros energijos supirkimo tarifus.

Taip pat buvo sutrumpintas elektrinės statybos terminas, pareikalauta, kad bÅ«tų pateiktos užtikrinimo priemonės – garantijos. Iki to galiojusios redakcijos Ä®statyme elektros energijos supirkimo tarifo nustatymo momentas buvo siejamas su Leidimo plėsti iÅ¡davimo momentu, kadangi tik žinojęs garantuojamÄ supirkimo tarifÄ pareiÅ¡kėjas galėjo vertinti savo bÅ«simas investicijas, kreiptis į bankus bei kitas finansines institucijas dėl energetikos projektų finansavimo. Atitinkamai nuo Leidimo plėsti gavimo momento energetikos projektÄ Ä¯gyvendinantis pareiÅ¡kėjas, žinojęs bÅ«simÄ fiksuotÄ tarifÄ , investavo didžiÄ jÄ lėšų dalį (įsigijo energetikos objekto įrangÄ , vykdė saulės elektrinės statybos darbus ir kt.).Pabrėžė, kad, pakeitus fiksuoto tarifo nustatymo tvarkÄ taip, kad fiksuoti tarifai taikomi ne tie, kurie galiojo Leidimo plėsti iÅ¡davimo momentu, o tie, kurie galios Leidimo gaminti iÅ¡davimo momentu, pareiÅ¡kėjo teisinė padėtis buvo suvaržyta.

Dėl jo teises pabloginančio teisinio reglamentavimo buvo priverstas pagamintÄ elektros energijÄ pardavinėti ne Leidimo plėsti, o Leidimo gaminti iÅ¡davimo momentu galiojusiu tarifu, dėl to Å¡iuo metu ir ateinančius 12 metų turės pardavinėti pagamintÄ elektros energijÄ mažesniu tarifu, nei buvo nustatyta Ä®statymo redakcijoje, galiojusioje iki 2013-01-31. Dėl pakeisto ir jo teises pažeidžiančio teisinio reglamentavimo, pareiÅ¡kėjas patyrė 62 752,90 Lt žalÄ , o atsakovei atitinkamai kilo Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta civilinė atsakomybė.Atkreipė dėmesį, kad atsakovė nustatė tokį teisinį reguliavimÄ , kuris įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, t. y. pagal Ä®statymÄ (redakcija, galiojusi iki 2013-01-31) fiksuotas tarifas buvo susietas su Leidimo plėsti iÅ¡davimo momentu galiojusiu tarifu, todėl Ä®statymo 20 str. 7 d.

įtvirtinti reikalavimai buvo įgyvendinti pareiÅ¡kėjui iÅ¡davus LeidimÄ plėsti. Ä®statymas garantavo, kad, iÅ¡davus LeidimÄ plėsti iki 2012-12-31, elektros energija iÅ¡ pareiÅ¡kėjo bus superkama jo iÅ¡davimo metu galiojusiu tarifu. Mano, kad, priimant Pakeitimo įstatymÄ , kuriuo, įtvirtinus teisinio reguliavimo principÄ , pagal kurį fiksuoto tarifo dydis buvo susietas su Leidimo gaminti iÅ¡davimo metu galiojusiu tarifo dydžiu, buvo pažeistas įstatymų negaliojimo atgal (lex retro non agit) principas, t. y. atsakovė atliko neteisėtus ir antikonstitucinius veiksmus.

Pažymėjo, kad tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), o panašaus pobūdžio ginčas, susijęs su teisės aktų galiojimu, buvo sprendžiamas 2012-01-25 Didžiosios Britanijos Apeliacinio teismo byloje. Taip pat nurodė, kad Pakeitimo įstatymas pažeidžia teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principo elementus, nes:

1) valstybė, priimdama Pakeitimo įstatymÄ , panaikina Leidimu plėsti pareiÅ¡kėjo turėtas teises, įgytas pagal Ä®statymÄ (redakcija, galiojusi iki 2013-01-31);

2) Pakeitimo įstatymas iš esmės yra taikomas atgal;

3) pareiÅ¡kėjas, gavęs LeidimÄ plėsti iki 2013-01-31, pagrįstai galėjo tikėtis, kad bus taikomas fiksuotas tarifas, galiojęs Leidimo plėsti iÅ¡davimo momentu, dėl to patyrė žalÄ . PareiÅ¡kėjas tik po Pakeitimo įstatymo sužinojo, kad įgyvendinamų projektų finansinis naudingumas ir grÄ Å¾a bus gerokai mažesnė, kadangi visi jo paskaičiavimai dėl projektų finansinės grÄ Å¾os, atlikti galiojant Ä®statymo redakcijai, galiojusiai iki 2013-01-31, po Pakeitimo įstatymo tapo neaktualÅ«s ir neteisingi, taigi buvo pažeistos jo teisės ir teisėti lÅ«kesčiai.

Taip pat pažymėjo, kad Pakeitimo įstatymas prieÅ¡tarauja bendriesiems teisės principams, parengtas ir pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybei pažeidžiant teisėkÅ«ros reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad pažeistas ir proporcingumo principas, Pakeitimo įstatymo nuostatos neatitinka iki Å¡iol vykdytos atsinaujinančių energetikos iÅ¡teklių energetikos politikos reguliavimo praktikos, taip pat pažeidžia teisėtus lÅ«kesčius ir interesus, pablogina verslo sÄ lygas atsinaujinančių iÅ¡teklių energetikos sektoriuje.

Jei nebÅ«tų priimtas Pakeitimo įstatymas, pareiÅ¡kėjas nebÅ«tų patyręs nuostolių, todėl mano, kad Å¡iuo atveju yra priežastinis ryÅ¡ys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir jo patirtų nuostolių. Pažymėjo, kad dėl to, kad asmenims, Leidimus plėsti gavusiems iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, fiksuoti tarifai jau buvo nustatyti pagal principÄ , galiojusį iki Pakeitimo įstatymo, Pakeitimo įstatymo 6 str. dalis, kurioje nustatyta, kad „peržiÅ«rėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energija iÅ¡duotas po Å¡ių tarifų įsigaliojimo dienos“, galimai prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 str. 1 ir 2 d., konstitucinės teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams tiek, kiek jo 6 str.

įtvirtintas fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas reguliuoja teisinius santykius, įvykusius iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos. Todėl pateikė praÅ¡ymÄ kreiptis į Konstitucinį TeismÄ (b. l. 138–154). Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Ministerija 2013-09-27 (b. l. 42–52) ir 2014-04-15 (b. l. 162–171) atsiliepimuose nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstÄ . PaaiÅ¡kino, kad įstatymų leidėjas turi diskrecijÄ imtis bÅ«tinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti vieÅ¡ojo intereso apsaugÄ ir iÅ¡vengti elektros energijos kainų didėjimo.

Po Ä®statymo įsigaliojimo atsinaujinančios energetikos plėtra tapo nedarni: Ministerijai buvo pateikta apie 15 tÅ«kstančių praÅ¡ymų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra iÅ¡duoti leidimai arba pateikti praÅ¡ymai juos iÅ¡duoti, bÅ«tų įgyvendinti, Å¡iose elektrinėse pagamintÄ elektros energijÄ superkant Komisijos nustatytu tarifu, gerokai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams.

Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, naudojantiems elektros energijÄ savo Å«kiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui, didžiulę įtakÄ turi elektros energijos kaina. Pažymėjo, kad Ä®statymo 20 str. 6 d. (2013-01-17 įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiÅ¡kėjui faktiÅ¡kai pradėta taikyti tik gavus LeidimÄ gaminti, kurį jis gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad minėta norma veikia retrospektyviai, t. y. lex retro non agit principas neanalizuotinas.

Mano, kad pareiÅ¡kėjas, atsižvelgęs į vieÅ¡ai iÅ¡platintÄ informacijÄ apie nepamatuotÄ saulės energetikos plėtrÄ , besitęsiantį perteklių saulės energetikos sektoriuje, turėjo galimybę numatyti bÅ«simÄ reglamentavimo pakeitimÄ . Pabrėžė, kad pareiÅ¡kėjo fotovoltinė saulės elektrinė buvo pripažinta kaip atitinkanti projekto, norminių teisės aktų reikalavimus jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, todėl jis Ä®statymo galiojimo metu dar nebuvo įgijęs teisės į fiksuotÄ tarifÄ .

Ministerijos nuomone, pareiÅ¡kėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Lietuvos Respublikos Seimas, pagal savo kompetencijÄ pakeitęs Ä®statymo nuostatas, atliko neteisėtus veiksmus. Nesant vieno iÅ¡ civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų bÅ«tino elemento – neteisėtų veiksmų, negali kilti civilinė atsakomybė. Teismo posėdyje pareiÅ¡kėjo atstovas skundÄ palaikė remdamasis jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje su skundu nesutiko remdamasis iÅ¡ esmės atsiliepime į skundÄ nurodytais argumentais ir prašė jį atmesti. Skundas atmestinas.Byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijos veiksmais, atlyginimo.Remiantis byloje esančiais raÅ¡ytiniais įrodymais nustatyta, kad 2012-10-08 Ministerijoje gautas pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymas gauti leidimÄ plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus (b. l. 54). Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013-02-28 Energetikos įrenginių techninės bÅ«klės patikrinimo pažymoje Nr. 13Ä®P2-36372 (b. l.

65) pažymėjo, kad pareiÅ¡kėjo saulės elektrinė sumontuota, iÅ¡bandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali bÅ«ti naudojama pagal paskirtį. 2013-02-28 pareiÅ¡kėjas pateikė praÅ¡ymÄ gauti leidimÄ gaminti elektros energijÄ (b. l. 60). Ministerija 2013-03-21 (leidimas laikomas iÅ¡duotu nuo 2012-11-08) pareiÅ¡kėjui iÅ¡davė leidimÄ plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-7000 (b. l. 88). 2013-03-29 Ministerija pareiÅ¡kėjui iÅ¡davė leidimÄ gaminti elektros energijÄ Nr. LG-1639 (b. l. 17).PareiÅ¡kėjas savo teisių ir interesų galimÄ pažeidimÄ sieja su pasikeitusiu teisiniu saulės energetikos skatinimo reglamentavimu.

Teismas pažymi, kad, nuo 2013-02-01 įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iÅ¡ elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Iki 2013-02-01 galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam Å«kio subjektui, nustatymo momentÄ siejo su Leidimo plėsti iÅ¡davimo Å¡iam subjektui diena (Ä®statymo 20 str. 7 d. (2011-05-12 įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). O nuo 2013-02-01 įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam Å«kio subjektui, nustatymo momentÄ susiejo su Leidimo gaminti iÅ¡davimo Å¡iam subjektui diena (Ä®statymo 20 str. 6 d. (2013-01-17 įstatymo Nr. XII-169 redakcija).

Nagrinėjamu atveju susidarė tokia situacija, kad pareiÅ¡kėjui Leidimas plėsti buvo iÅ¡duotas 2013-03-21, tačiau leidimas laikomas iÅ¡duotu nuo 2012-11-08. PareiÅ¡kėjas praÅ¡ymÄ gauti leidimÄ gaminti elektros energijÄ pateikė 2013-02-28 ir LeidimÄ gaminti gavo 2013-03-29, t. y. pagal pakeistÄ saulės energetikos plėtros reglamentavimÄ , galiojantį nuo 2013-02-01.PareiÅ¡kėjas savo reikalavimus valstybei dėl žalos atlyginimo grindžia argumentu, kad, pakeitus teisinį reglamentavimÄ , nustatytÄ Ä®statyme, pareiÅ¡kėjo elektrinėje pagaminta elektros energija bus perkama ne Leidimo plėsti iÅ¡davimo metu galiojusiu fiksuotu tarifu, bet Leidimo gaminti iÅ¡davimo metu galiojusiu tarifu, fiksuojamu 12 metų.

PareiÅ¡kėjo manymu, toks Ä®statymo pakeitimas pažeidžia principÄ lex retro non agit, jo teisėtus lÅ«kesčius, nes Leidimo gaminti iÅ¡davimo metu galiojo mažesnis tarifas. Be to, Ä®statymas pakeistas nesilaikant teisėkÅ«ros procedÅ«rų. Elektros energijos supirkimo tarifų sumažinimas lėmė pareiÅ¡kėjo patirtus nuostolius (negautas pajamas). Atsižvelgus į tai, kad dėl Leidimo gaminti pareiÅ¡kėjas kreipėsi ir Leidimas gaminti jam buvo iÅ¡duotas jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, atsakovė pagrįstai vadovavosi Leidimo gaminti iÅ¡davimo metu galiojusiomis Ä®statymo nuostatomis ir Leidime gaminti nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sÄ lygomis.

Taigi, remiantis anksčiau minėtu teisiniu reglamentavimu, atsakovė neturėjo pagrindo Leidime gaminti įtvirtinti nuostatos, kad elektros energijai supirkti turi bÅ«ti taikomi tarifai pagal Leidimo plėsti iÅ¡davimo datÄ , t. y. atsakovė neturėjo teisinio pagrindo vadovautis teisinio santykio atsiradimo metu jau nebegaliojusiomis teisės normomis.Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiÅ¡kėjas savo reikalavimus grindžia ne Ministerijos, kaip vieÅ¡ojo administravimo subjekto, neteisėtais veiksmais, bet Ä®statymo nuostatų pakeitimu jam nepalankiu bÅ«du.

Ä®statymo leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 str. 2 d.). Tik Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieÅ¡tarauja Konstitucijai, galėtų bÅ«ti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalÄ , kuriÄ asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieÅ¡taraujančio teisinių santykių reglamentavimo.Dėl skundo argumentų, susijusių su principo lex retro non agit taikymu, teismas pažymi, kad Ä®statymo 20 str. 6 d. (2013-01-17 įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiÅ¡kėjui faktiÅ¡kai pradėta taikyti tik gavus LeidimÄ gaminti, kurį jis gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013-12-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).

Å is teisės aktų aiÅ¡kinimas nepažeidžia bendrojo teisės principo lex retro non agit, nes su Leidimo gaminti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai iki 2013-03-29 nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Jokių iÅ¡imčių tiems gamintojams, kurie Leidimus plėsti gavo galiojant ankstesniam teisiniam reglamentavimui, teisės aktai nenustato. PareiÅ¡kėjas reikalavimÄ atlyginti žalÄ reiÅ¡kia teigdamas, kad pažeisti jo teisėti lÅ«kesčiai, kadangi atliko didelės vertės investicijas tikėdamasis, kad, pastačius elektrinę ir gavus LeidimÄ gaminti, visÄ 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas.

LVAT iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama nurodytÄ teisinį reglamentavimÄ , 2013-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pažymėjo, kad pagal Ä®statymo redakcijÄ , galiojusiÄ iki 2013-02-01, tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms Leidimas plėsti iÅ¡duotas po Å¡ių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiÅ«rėtus tarifus. Vadinasi, iki 2013-02-01 gamintojai, kurių elektrinėms Leidimas plėsti iÅ¡duotas iki Å¡ių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingÄ terminÄ pradės gaminti elektros energijÄ (įgyvendinę gautÄ LeidimÄ plėsti ir gavę LeidimÄ gaminti), peržiÅ«rėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto Leidimo plėsti iÅ¡davimo metu galioję tarifai.

Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems LeidimÄ plėsti, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybÄ , nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo) jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiÅ¡kai neatsipirks ir jie patirs reikÅ¡mingų nuostolių. Pirmiau aptartÄ teisę bei teisėtÄ lÅ«kestį į jo įgyvendinimÄ Ä¯gijo ir pareiÅ¡kėjas, kadangi bylos duomenys patvirtina, kad jis minėtas sÄ lygas iÅ¡pildė.

Å i pareiÅ¡kėjo teisė sietina su jo nuosavybės teise, nes bylos duomenys akivaizdžiai rodo, kad, gavęs LeidimÄ plėsti, pareiÅ¡kėjas atliko investicijas ir sukÅ«rė nuosavybės teisės objektÄ , iÅ¡ kurio naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų, iÅ¡ anksto įstatymo garantuotų pajamų (Konstitucijos 23 str.; Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 str.). Vadinasi, minėtos teisės turtiniai aspektai gali bÅ«ti ginami pagal Konstitucijos 23 str.Kita vertus, Konstitucija tam tikrais atvejais leidžia asmens teisių ir laisvių ribojimÄ , jei yra laikomasi Å¡ių sÄ lygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra bÅ«tini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciÅ¡kai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004-01-26, 2005-05-13 ir kiti nutarimai).Minėtoje 2013-12-23 nutartyje LVAT iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija nurodė ir tai, kad Ä®statymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių iÅ¡teklių naudojimÄ negali bÅ«ti suvokiamas kaip iÅ¡skirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus vieÅ¡uosius interesus, inter alia, vartotojų teisių apsaugÄ ir jų lÅ«kesčius, socialinio teisingumo imperatyvÄ , darniÄ visuomenės ir verslo plėtrÄ .

Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių.

Žinoma, tokie pakeitimai negali bÅ«ti neadekvatÅ«s siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principÄ , todėl kiekvienu konkrečiu atveju bÅ«tina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principÄ . IÅ¡plėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad įgytos teisės esmė negali bÅ«ti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų iÅ¡lieka prasmingas, ir teisės turėtojas pakankamai reikÅ¡minga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kas iÅ¡dėstyta, daro iÅ¡vadÄ , kad LVAT iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2013-12-23 nutartimi, aiÅ¡kindamas nagrinėjamam ginčui aktualų teisinį reguliavimÄ (nors pastarojoje administracinėje byloje ir nebuvo keliamas žalos atlyginimo klausimas, tačiau taip pat siekta didesnių tarifų už pagamintÄ energijÄ iÅ¡ atsinaujinančių Å¡altinių, tai pagrindžiant teisėtų lÅ«kesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais), pripažino teisėta atliktÄ tarifų dydžių korektÅ«rÄ Ä¯ maÅ¾Ä jÄ pusę Ä®statymo (2013-01-17 redakcija Nr. XII-169) pagrindu (LVAT 2014-07-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014, 2014-08-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1655/2014).

Kadangi nagrinėjamu atveju nėra iÅ¡skirtinių kitokių faktinių aplinkybių nei iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, t. y. į administracinę bylÄ nepateikta jokių faktinių duomenų, kad Å«kinės veiklos objekto tolesnis eksploatavimas nebeteko ekonominės prasmės, visiÅ¡kai paneigė pajamų gavimÄ iÅ¡ valstybės skatinamos veiklos, nėra pagrindo nukrypti nuo pirmiau LVAT iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos suformuluotų nuostatų. Tuo remdamasis teismas atmeta pareiÅ¡kėjo argumentus dėl teisėtų lÅ«kesčių pažeidimo.

PareiÅ¡kėjas teismo praÅ¡o priteisti iÅ¡ Lietuvos valstybės 62 752,90 Lt dydžio turtinę žalÄ , kuriÄ sudaro elektros energijos supirkimo tarifų skirtumas tarp Leidimo plėsti ir Leidimo gaminti iÅ¡davimo momentu galiojusių tarifų, t. y 0,19 Lt už kiekvienÄ saulės jėgainėje pagamintÄ ir visuomeniniam tiekėjui AB LESTO parduotÄ elektros energijos kilovatvalandę.Atsakomybės už žalÄ , padarytÄ neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, klausimus reglamentuoja Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.

Minėto straipsnio 1 d. nustatyta, kad žalÄ , atsiradusiÄ dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iÅ¡ valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Å iuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiÅ¡kia bet kokį vieÅ¡osios teisės subjektÄ (valstybės ar savivaldybės institucijÄ , pareigÅ«nÄ , valstybės tarnautojÄ ar kitokį Å¡ių institucijų darbuotojÄ ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.).

Teisės normoje vartojamas terminas „aktas“ reiÅ¡kia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmÄ (veikimÄ , neveikimÄ ), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (CK 6.271 str. 3 d.). CK 6.271 str. 4 d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. VieÅ¡oji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė CK 6.271 str. nustatytais atvejais atsiranda esant trims sÄ lygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryÅ¡iui (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Kadangi LeidimÄ gaminti Ministerija iÅ¡davė remdamasi jo iÅ¡davimo metu galiojančia Ä®statymo redakcija, veikė pagal savo kompetencijÄ , todėl Å¡iuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jos neteisėtus veiksmus ar neveikimÄ pareiÅ¡kėjo atžvilgiu. Kitų galimai neteisėtų Ministerijos veiksmų pareiÅ¡kėjas nenurodė. Atsižvelgęs į tai, kas iÅ¡dėstyta, teismas konstatuoja, kad neteisėti valdžios institucijos veiksmai nagrinėjamu atveju byloje nenustatyti, o tai reiÅ¡kia, kad neįrodyta bÅ«tinoji civilinės atsakomybės, nustatytos CK 6.271 str., sÄ lyga.

Kaip jau buvo minėta, nenustačius bent vienos civilinės atsakomybės, nustatytos CK 6.271 str., sÄ lygos, vieÅ¡oji atsakomybė negalima. Taigi pareiÅ¡kėjo reikalavimas atlyginti žalÄ atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).Jau minėta, kad įstatymų leidėjo veiksmų teisėtumas nėra Å¡ios bylos tyrimo dalykas. Ä®statymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo bÅ«ti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieÅ¡taravimas Konstitucijai.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d. nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų bÅ«ti taikomas konkrečioje byloje, prieÅ¡tarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimÄ ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetencijÄ , kreipiasi į jį su praÅ¡ymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka KonstitucijÄ . PareiÅ¡kėjas 2014-03-18 pateikė praÅ¡ymÄ kreiptis į Konstitucinį TeismÄ su praÅ¡ymu iÅ¡tirti, ar Pakeitimo įstatymo 6 str. tiek, kiek jame įtvirtintas naujas fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas, atitinka KonstitucijÄ . 2014-06-04 teismo posėdyje pateiktuose paaiÅ¡kinimuose (b. l. 178–183) pareiÅ¡kėjas pagrįstai nurodo, kad teisės akto atitikties Konstitucijai tyrimas patenka į Konstitucinio Teismo kompetencijÄ .

Tačiau klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį TeismÄ yra bylÄ nagrinėjančio teismo diskrecija. Pagrįsta teisinė abejonė turi kilti teismui, sprendžiančiam konkretų ginÄÄ , atsižvelgiant į praÅ¡ančiojo pateiktus argumentus, juos įvertinus bei pačiam teismui iÅ¡analizavus esamÄ teisinę situacijÄ . Jeigu abejonė negali bÅ«ti tinkamai pagrįsta, pateiktas praÅ¡ymas dėl kreipimosi į Konstitucinį TeismÄ turi bÅ«ti atmestas (LVAT 2009-09-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2014-07-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014).Teismui nekyla abejonių dėl ginčui spręsti taikytinų teisės aktų atitikties Konstitucijai.

Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT tokio pobÅ«džio bylose (2014-07-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014, 2014-08-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1655/2014) taip pat netenkina pareiÅ¡kėjų praÅ¡ymų kreiptis į Konstitucinį TeismÄ su praÅ¡ymu iÅ¡tirti, ar Ä®statymo (2013-01-17 redakcija Nr. XII-169) 20 str. 6 d. nuostata neprieÅ¡tarauja Konstitucijos 5 str. 2 d., 69 str. 1 d. ir teisinės valstybės principui. Tiek Å¡ioje administracinėje byloje, tiek administracinėse bylose Nr. A556-1545/2014, Nr. A556-1655-14 kreipimasis į Konstitucinį TeismÄ iÅ¡ esmės yra grindžiamas panaÅ¡iais argumentais.

PareiÅ¡kėjas nenurodo naujų reikÅ¡mingų argumentų, į kuriuos nebÅ«tų atsižvelgta minėtose LVAT nutartyse. Taigi praÅ¡ymas dėl kreipimosi į Konstitucinį TeismÄ yra atmestinas.Remdamasis tuo, kas iÅ¡dėstyta, teismas daro iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėjo reikalavimo atlyginti turtinę žalÄ tenkinti remiantis skunde iÅ¡dėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atmestinas kaip nepagrįstas ir pareiÅ¡kėjo reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palÅ«kanas nuo priteistos sumos, nes jis yra iÅ¡vestinis iÅ¡ reikalavimo atlyginti žalÄ (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d. nustatyta, kad proceso Å¡alis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iÅ¡ kitos Å¡alies savo iÅ¡laidų atlyginimÄ .

Kadangi pareiÅ¡kėjo skundas netenkintinas, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str., teismasn u s p r e n d ė: PareiÅ¡kėjo P. B. A. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundÄ Å¡iam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ . Teisėja                                                                                                 Rasa Ragulskytė-Markovienė