2013-02-25 Nr. AB-106-3-61-3-01276-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-286/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01276-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės teismų administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal B. B. skundą atsakovui Nacionalinei teismų administracijai dėl administracinių aktų panaikinimo, pensijos nepriemokos priteisimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja B. B. (toliau - ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-4), kuriame išdėstytus reikalavimus patikslino (b. l. 58), prašydama:

1) panaikinti Nacionalinės teismų administracijos (toliau – ir atsakovas, NMA) 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 4R-756-(4.34) (skunde nurodytas Nr.4R-756-1 laikytinas rašymo apsirikimu), kuriuo netenkintas 2012 m. kovo 30 d. prašymas dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo;

2) panaikinti Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 16 d. įsakymą Nr. 9FB-7-(4.46) „Dėl Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 17 d. įsakymo Nr. 9FB-3-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų” pripažinimo netekusiu galios;

3) panaikinti Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymą Nr. 9FB-10-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų” ir įpareigoti atsakovą Nacionalinę teismų administraciją apskaičiuojant ir išmokant teisėjų valstybinę pensiją nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. netaikyti Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje (Žin., 2002, Nr. 73-3088) nurodyto pensijos dydžio ribojimo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl teisėjų valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo;

4) priteisti teisėjų valstybinės pensijos skirtumą, susidariusį dėl pensijų dydžio ribojimo nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2012 m. balandžio 1 d. - 10 732,08 Lt;

5) priteisti teisėjų valstybinės pensijos skirtumą, susidariusį dėl pensijų dydžio ribojimo nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą NMA direktoriaus 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymui Nr. 9FB-10-(4.46) apskųsti.

Pareiškėja paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Prezidentės 2011 m. balandžio 29 d. dekretu Nr. 1K-680 nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. ji buvo atleista iš Kauno apygardos teismo teisėjos pareigų, sulaukus įstatymų nustatyto pensinio amžiaus. Teisėja dirbo nuo 1987 m. birželio 23 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. (iš viso 24 metus 2 mėnesius ir 9 dienas). NMA direktorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas, TVPĮ) 5 straipsniu, 6 straipsnio 1 dalimi ir 7 straipsnio 1 dalimi, Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 2003 m. sausio 21 d. nutarimu Nr.68 (toliau – ir Nuostatai) bei Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo komisijos 2011 m. rugsėjo 27 d. išvada Nr.15FB-09-(4.46), 2011 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr.9FB-9-(4.46) nuo 2011 m. rugsėjo 3 d. paskyrė pareiškėjai 3896,01 Lt teisėjų valstybinę pensiją. Pritaikius Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nustatytą pensijos ribojimą 1,3 šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, jai yra mokama 1105,96 Lt dydžio teisėjų valstybinė pensija. Tai patvirtina NMA 2012 m. balandžio 11 d. pažymos Nr.3R-447 duomenys.

Pareiškėja teigė, kad jai paskirta teisėjų valstybinė pensija nepagrįstai ribojama Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais, nes Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu konstatavo, kad teisėjų socialinės garantijos, nutrūkus teisėjo įgaliojimams, gali būti diferencijuojamos pagal asmens darbo teisėju trukmę ir pripažino, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. 2010 m. lapkričio 16 d. paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo šios datos Konstitucijai prieštaraujantis įstatymas neturėjo būti taikomas, tačiau atsakovas to nepaiso.

Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų (valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų) suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko teisėjų valstybines pensijas mokanti institucija. Seimas 2009 m. gruodžio 8 d. pakeitė Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnį ir maksimalų valstybinės pensijos dydį bei kitų pensijų, paskirtų tam pačiam asmeniui, dydį sumažino iki 1,3 šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydžio.

Kadangi Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažino, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos (2010 m. lapkričio 16 d.) pareiškėjai mokama teisėjų valstybinė pensija neturėjo būti ribojama šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydžiu. Iš Konstitucijos kylančios teisėjo nepriklausomumo principo socialinės garantijos reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisėjui tokį socialinį aprūpinimą, kuris atitiktų teisėjo statusą jam einant pareigas, taip pat pasibaigus tesiėjo kadencijai.

Pareiškėja taip pat rėmėsi Konstitucijos 52 straipsniu, Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu, kuriame Konstitucijos 52 straipsnio kontekste išaiškinta konstitucinė nuostata „valstybė laiduoja“.

NTA direktorius 2012 m. vasario 17 d. priėmė įsakymą Nr. 9FB-3-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“, kuriuo nustatė, kad teisėjų valstybinės pensijos skaičiuojamos ir mokamos vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu, Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymu, Lietuvos Respublikos socialinių išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu. Šį įsakymą NTA direktorius 2012 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 9FB-7-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“ pripažino netekusiu galios, nurodydamas, kad teisėjų valstybinės pensijos bus skaičiuojamos ir mokamos pagal NTA direktoriaus 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymą Nr. 9FB-10-(4.46), t.y. pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo įsigaliojimo dienos. Pareiškėja teigė, kad atsakovo 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymas Nr.9FB-10-(4.46) ir 2012 m. kovo 16 d. įsakymas Nr. 9FB-7-(4.46) pažeidžia jos teisėtus lūkesčius, kadangi jos atžvilgiu neteisėtai taikomas pensijos dydžio ribojimas. Atsakovas 2012 m. balandžio 10 d. sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl pensijos dydį ribojančių aktų panaikinimo ir pensijos skirtumo išmokėjimo.

Remdamasi minėtais argumentais, pareiškėja teigė, kad dėl atsakovo nepagrįstai taikyto teisėjų valstybinės pensijos ribojimo nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2012 m. balandžio 1 d. susidarė 10 732,08 Lt pensijos nepriemoka. Pareiškėja prašė priteisti pensijos nepriemoką už šį laikotarpį, taip pat pensijos skirtumą, susidariusį dėl pensijos dydžio ribojimo, susidariusį nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos. Be to, pareiškėja prašė įpareigoti atsakovą apskaičiuojant ir išmokant teisėjų valstybinę pensiją nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. netaikyti Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje (Žin., 2002, Nr. 73-3088) ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl teisėjų valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo.

Atsakovas Nacionalinė teismų administracija su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 22-25) paaiškino, kad Nacionalinė teismų administracija dėl 2011 m. rugsėjo 28 d. įsakymu pareiškėjai paskirtos (TVPĮ 5 str., 6 str.1 d., 7 str.1 d.) teisėjų valstybinės pensijos mokėjimo veikė teisėtai, laikydamasi teisės aktais nustatytų reikalavimų. Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 16 d. paskelbė 2010 m. birželio 29 d. nutarimą, kuriuo pripažino, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata „Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės <…> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“ ta apimtimi, kuria formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstituciniam Teismui paskelbus 2010 m. birželio 29 d. nutarimą ir iki šios dienos nesant naujo teisinio reguliavimo, t. y. įstatymų leidėjui nepašalinus po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo atsiradusių lacunae legis, Nacionalinė teismų administracija neturi galimybių skirti, mokėti ir (ar) perskaičiuoti tokių valstybinių pensijų, kurios atitiktų Konstitucijoje įtvirtintus principus. Atsakovas pažymėjo, kad jis neneigia pareiškėjos teisės gauti teisėjų valstybinę pensiją, tačiau, kol nėra Konstituciją atitinkančio teisinio reguliavimo ir atitinkamo finansavimo, Nacionalinė teismų administracija negali perskaičiuoti ir mokėti tokio dydžio teisėjų valstybinės pensijos, kokios pareiškėja prašo.

Atsižvelgdamas į susiklosčiusią situaciją ir siekdamas užtikrinti viešojo administravimo subjektui priskirtų funkcijų, susijusių su teisėjų socialinėmis garantijomis nutrūkus jų įgaliojimams, tinkamą įgyvendinimą, ir vadovaudamasis teisėtų lūkesčių principu, NMA direktorius 2010 m. lapkričio 17 d. priėmė įsakymą 9FB-10-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“, kuriuo nurodė mokėti teisėjų valstybines pensijas pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį iki Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, nurodydamas, kad šis sprendimas galios iki bus priimti teisėjų valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų pakeitimai. Nacionalinė teismų administracijai, kuriai Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi priskirta pensijų skyrimo ir mokėjimo funkcija, ne kartą kreipėsi į įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčius subjektus, prašydama spręsti skubos tvarka dėl teisėjų valstybinių pensijų teisinio reguliavimo, tačiau įstatyminis teisėjų valstybinių pensijų reguliavimas nėra pakeistas. Atsižvelgiant į tai ir įvertinus, kad vykdant įstatymu priskirtą pareigą proporcingai skiriamiems asignavimams, nesant pakankamai biudžeto lėšų 2012 metams Nacionalinės teismų administracijos biudžeto programoje „Teismų savivaldos aptarnavimas ir veiklos užtikrinimas“, buvo priimtas NMA direktoriaus 2012 m. kovo 16 d įsakymas Nr. 9FB-7-(4.46), kuriuo pripažintas netekusiu galios NMA direktoriaus 2012 m. vasario 17 d. įsakymas Nr. 9FB-3-(4.46) nurodant, kad teisėjų valstybinės pensijos bus skaičiuojamos ir mokamos pagal NMA direktoriaus 2010-11-17 įsakymą Nr. 9TB-IO-(4.46).

Nuo 2010 m. sausio 1 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Mokėjimų laikinasis įstatymas) apskaičiuojant teisėjų valstybines pensijas taikomas ribojimas, numatytas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje - 1,3, o ne ribojimas, numatytas Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje - 1,5. Mokėjimų laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Mokėjimų laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo, kad šis punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, gali būti mažinami ir teisėjų atlyginimai beri teisėjų valstybinės pensijos. Mokėjimų laikinasis įstatymas, kaip ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymas, įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d. Paskirta teisėjų valstybinė pensija dar kartą bus perskaičiuota, kai bus pašalinti Konstitucinio Teismo konstatuoti teisėjų valstybinės pensijos apskaičiavimo ir mokėjimo teisinio reguliavimo trūkumai ir priimti teisėjų valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai.

Atsakovo nuomone, jeigu teismas sprendimu įpareigotų Nacionalinę teismų administraciją pareiškėjai mokėti tam tikro dydžio teisėjo valstybine pensiją, pažeistų Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą valdžių padalijimo principą, t. y. teismas pasisakytų dėl klausimų, kuriuos pagal kompetenciją priklauso spręsti įstatymų leidžiamajai valdžiai. Teismas, patenkindamas pareiškėjos reikalavimą dėl įpareigojimo mokėti tam tikro dydžio valstybinę pensiją, faktiškai išspręstų klausimą dėl teisinių santykių reguliavimo į ateitį, o tokio reikalavimo patenkinimas hipotetiškai gali sukelti koliziją su atitinkamu šių teisinių santykių reglamentavimu.

Teismas galėtų įpareigoti mokėti atitinkamo dydžio teisėjų valstybinę pensiją tik iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl teisėjų valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu (b. l. 64-71) pareiškėjos skundą patenkino iš dalies: panaikino Nacionalinės teismų administracijos 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 4R-756-(4.34); priteisė pareiškėjai B. B. iš atsakovo 10732, 08 Lt teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 3 d. iki 2012 m. balandžio 1 d.; priteisė pareiškėjai iš atsakovo teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl pensijų dydžio ribojimo nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos; įpareigojo Nacionalinę teismų administraciją apskaičiuojant ir išmokant pareiškėjai teisėjų valstybinę pensiją netaikyti Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl teisėjų valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo.

Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2011 m. birželio 29 d. dekretu Nr. 1K-680 B. B. nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. buvo atleista iš Kauno apygardos teismo teisėjo pareigų, sulaukus įstatymų nustatyto pensinio amžiaus (b. l. 5). NMA direktoriaus 2011 m. rugsėjo 28d. įsakymu Nr. 9FB-9-(4.46) nuo 2011 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjai buvo paskirta 3896,01 Lt teisėjų valstybinė pensija (b. l. 6).

2010 m. lapkričio 17 d. NTA direktorius priėmė įsakymą Nr. 9FB-10-(4.46), kuriuo nurodė mokėti teisėjų valstybines pensijas pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį iki Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo įsigaliojimo dienos. Įsakyme nurodė, kad jis galioja, iki bus priimti Konstituciją atitinkantys teisėjų valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai (b. l. 28). 2012 m. vasario 17 d. NTA direktorius priėmė įsakymą Nr. 9FB-3-(4.46), kuriame nurodė: apskaičiuojant ir išmokant teisėjų valstybines pensijas nuo 2010 m. lapkričio 16 d. netaikyti Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo; apskaičiuoti ir išmokėti teisėjų valstybinių pensijų skirtumus, susidariusius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d.; nuo 2010 m. lapkričio 16 d. teisėjų valstybines pensijas apskaičiuoti įvertinus kiekvienus teisėjo darbo stažo metus ir išmokėti teisėjų valstybinių pensijų skirtumus, susidariusius nuo 2010 m. lapkričio 16 d.; nuo 2010m. sausio 1 d. taikyti Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą. Šiuo įsakymu NTA direktorius pripažino netekusiu galios savo 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymą Nr. 9FB-10-(4.46) (b. l. 29). 2012 m. kovo 16 d. NTA direktorius įsakymu Nr. 9FB-7-(4.46) pripažino netekusiu galios NTA direktoriaus 2012 m. vasario 17 d. įsakymą Nr. 9FB-3-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“ ir nurodė teisėjų valstybines pensijas skaičiuoti ir mokėti pagal NTA direktoriaus 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymą Nr. 9FB-10-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“ (b. l. 30). Pareiškėja kreipėsi į atsakovą su prašymu panaikinti NTA direktoriaus 2012 m. kovo 16 d. įsakymą Nr. 9FB-7-(4.46); apskaičiuojant ir išmokant teisėjų valstybinę pensiją nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. netaikyti Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo; apskaičiuoti ir išmokėti teisėjų valstybinės pensijos skirtumą, susidariusį nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. dėl pensijų dydžio ribojimo (b. l. 13-14). 2012 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 4R-756-(4.34) atsakovas pareiškėjos prašymo netenkino.

1994 m. gruodžio 22 d. Valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 3 straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojusi iki 2009 m. gruodžio 31 d.) nustatė, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija. 2009 m. gruodžio 8 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 str. pakeitimo įstatymo Nr.XI-531 3 straipsnio 3 dalimi redakcijoje nustatė pensijos dydžio ribojimas 1,3. Šis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pakeitimas įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d.

Teisėjų valstybinių pensijų apskaičiavimo tvarka numatyta 2002 m. liepos 2 d. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo Nr.IX-1011 6 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį asmenims, turintiems teisę gauti teisėjų valstybinę pensiją ir atitinkantiems šio Įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas bei įgijusiems ne mažesnį kaip 20 metų teisėjo darbo stažą, teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio ir skiriama 45 procentų šio dydžio. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę gauti teisėjų valstybinę pensiją, bet neįgijusiems 20 metų teisėjo darbo stažo ir atitinkantiems šio Įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas, skiriama tokio dydžio teisėjų valstybinė pensija: 1) asmenims, įgijusiems 15 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą, teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio ir skiriama 35 procentų šio dydžio; 2) asmenims, įgijusiems 10 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą, teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio ir skiriama 20 procentų šio dydžio; 3) asmenims, įgijusiems 5 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą, teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio ir skiriama 10 procentų šio dydžio. To paties straipsnio 3 d. įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka apskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų (valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų) suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko teisėjų valstybines pensijas mokanti institucija. Teismas pažymėjo, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas nebuvo pakeistas, t. y. liko galioti šio įstatymo 6 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatytas ribojimas 1,5.

Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo, kad: 1) Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria įtvirtinant maksimalų teisėjų valstybinės pensijos dydį nėra atsižvelgta į atskirų teismų sistemų ypatumus, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nuostata „Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 d dalies 1-5 punktuose nustatytos valstybinės <…> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti už praeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“ (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 d. 1-5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; 5) Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, neprieštarauja Konstitucijai; 6) Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimui, atsakovas, priimdamas 2012 m. kovo 16 d. įsakymą Nr. 9FB-7-(4.46) ir toliau taikė antikonstitucines teisės normas. Atsakovas tokius savo veiksmus bandė pateisinti naujo teisinio reglamentavimo nebuvimu po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo. Teismas šį atsakovo argumentą atmetė, nes net nesant naujo teisinio reguliavimo, Nacionalinė teismų administracija negalėjo nepaisydama Konstitucijos taikyti jai prieštaraujančias teisės normas. Nurodė, kad tokie atsakovo veiksmai pripažintini prieštaraujančiais Konstitucijoje įtvirtintiems teisėtumo, teisingumo principams, todėl negalimi.

Teismas konstatavo, kad paskelbus Konstitucinio Teismo nutarimą, pareiškėjai mokama pensija neturėtų būti ribojama šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydžiu. Nacionalinė teismų administracija neteisėtai apskaičiavo pareiškėjai valstybinę teisėjų pensiją ją ribojant Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais. Iš pateiktų įrodymų teismas nustatė, kad taikant ribojimus pareiškėjos pensijos nepriemoka už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 3 d. iki 2012 m. balandžio 1 d. yra 10732,08 Lt (19573,57 Lt – 8841,49 Lt) (b. l. 17, 33, 39). Pareiškėja prašė priteisti pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 2 d., tačiau pareiškėjai teisėjų valstybinė pensija paskirta nuo 2011 m. rugsėjo 3 d. (b. l. 6). Todėl teismas nusprendė, kad pareiškėjai iš atsakovo priteistina 10732,08 Lt teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 3 d. iki 2012 m. balandžio 1 d. bei teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi dėl ribojimo nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.

Teismas nustatė, kad atsakovo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. 4R-756-(4.34), kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas netaikyti pensijos ribojimo, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime pateiktiems išaiškinimams. Atsakovas neteisingai aiškino Mokėjimų laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, nustatančias, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Teismas konstatavo, kad priešingai nė teigia atsakovas, pagal Mokėjimų laikinąjį įstatymą pensija perskaičiuojama taikant koeficientą iš pradžių apskaičiavus teisėjų valstybines pensijas ne pagal Valstybinių pensijų įstatymą, o jo atžvilgiu specialųjį Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą. Todėl atsakovo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. 4R-756-(4.34) negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Konstituciniam Teismui 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažinus, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nuostata „Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės <…> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“ ta apimtimi, kuria formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, susidaro situacija, kad teisėjams riboti pensijų bendrą sumą negalima nei pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalį, nei pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčas dėl susidariusios nepriemokos priteisimo nuo 2011 m. rugsėjo 3 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos yra išspręstas šiuo teismo sprendimu, pareiškėjos prašymą dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. teismas patenkino iš dalies - įpareigojo atsakovą apskaičiuojant ir išmokant pareiškėjai teisėjų valstybinę pensiją netaikyti Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl teisėjų valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo.

Pareiškėja taip pat prašė panaikinti NTA direktoriaus 2012 m. kovo 16 d. įsakymą Nr. 9FB-7-(4.46) „Dėl Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 17 d. įsakymo Nr. 9FB-3-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų” pripažinimo netekusiu galios“ bei NTA direktoriaus 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymą Nr. 9FB-10-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų”. Teismas konstatavo, kad minėti įsakymai pagal savo pobūdį ir reguliavimo sritį laikytini norminiais administraciniais aktais, nes atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 2 straipsnio 13 dalyje apibrėžto norminio teisės akto sąvoką - įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1270 redakcija) 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų ir kolegialių institucijų norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data, o 2 dalis (2005 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. X-331 redakcija) nustato, jog šio straipsnio 1 dalyje nurodytų valstybės institucijų vadovų bei kolegialių institucijų norminiai teisės aktai negalioja, kol jie nepaskelbti „Valstybės žiniose“. Teismas nustatė, kad NTA direktoriaus 2012 m. kovo 16 d. įsakymas Nr. 9FB-7-(4.46) ir 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymas Nr. 9FB-10-(4.46) „Valstybės žinios“ nepaskelbti, todėl negali būti laikomi galiojančiais ir negali sukurti pareiškėjai jokių teisinių pasekmių. Teisės norma, nustatanti, kad norminiai teisės aktai negalioja, kol jie nepaskelbti „Valstybės žiniose“, reiškia, kad norminį pobūdį turinčios taisyklės negali būti taikomos, t.y. aktas nesukuria teisių ir pareigų reguliuojamų teisinių santykių dalyviams, tol kol nepaskelbtos įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjos skundą dalyje dėl NTA direktoriaus 2012 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 9FB-7-(4.46) bei 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymo Nr. 9FB-10-(4.46) panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

III. Nacionalinė teismų administracija (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 76-80), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Be to, atsakovas prašo atidėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos.

Atsakovas apeliaciniam skunde pakartojo argumentus, kuriuos buvo nurodęs atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui.

Be to, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas nurodo šiuos argumentus:

1. Teisėjų valstybinės pensijos dalis (nepriemoka) pareiškėjai neišmokėta ne dėl Nacionalinės teismų administracijos kaltės. Nepriemoka susidarė dėl to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai - Lietuvos Respublikos Seimas - po Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutarimo priėmimo, pagal teisės aktus turėdamas pareigą atitinkamai pakeisti įstatymų normas, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, laiku tai neatliko ir neužpildė susidariusios teisės spragos. Esant šioms aplinkybėms, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjai neišmokėtą teisėjų valstybinės pensijos dalį iš Nacionalinės teismų administracijos. Apelianto nuomone, pareiškėjai teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka turi būti išieškoma iš Lietuvos valstybės (Lietuvos Respublikos Vyriausybės), o ne iš Nacionalinės teismų administracijos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552- 2747/2012).

2. Pirmosios instancijos teismas, patenkindamas pareiškėjos reikalavimą dėl įpareigojimo mokėti tam tikro dydžio valstybinę pensiją, faktiškai išsprendė klausimą dėl teisinių santykių reguliavimo į ateitį, o tokio reikalavimo patenkinimas hipotetiškai gali sukelti koliziją su atitinkamu šių teisinių santykių reglamentavimu. Tokiu atveju gali atsirasti teisinė situacija, kai teismo sprendimas susikirstų su atitinkamais teisės aktais laiko atžvilgiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Nr. A143-53/2010).

3. Atsižvelgiant į tai, kad 2012 metams Nacionalinės teismų administracijos biudžete numatyta teisėjų valstybinėms pensijoms išmokėti suma planuota nesant teisinio reglamentavimo, atitinkančio Konstituciją, ir įvertinus esamą valstybės ekonominę ir finansinę situaciją, gali kilti sunkumų vykdant teismo sprendimus šioje ir analogiškose bylose, kurių atsiradimo tikimybė yra didelė (iš viso teisėjų valstybinių pensijų gavėjų yra 97, NMA 2012 m. rugsėjo 4 d. duomenimis, 32 teisėjų valstybinių pensijų gavėjai yra pateikę skundus teismui). Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 271 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, reikiamais atvejais nustato konkrečią sprendimo įvykdymo tvarką ir terminą, teismo sprendimo įvykdymą atideda arba išdėsto, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes. Kadangi Administracinių bylų teisenos įstatymas nereglamentuoja teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo, pagal analogiją taikytinos aukščiau minėtos CPK normos. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas prašo atidėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėja B. B. atsiliepimu (b. l. 85-87) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime išdėstyti šie nesutikimo su atsakovo apeliaciniu skundu argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai taikant ir aiškinant įstatymus, pagrįstai vadovautasi Konstitucinio Teismo išaiškinimais, pateiktais 2010 m. birželio 29 d. nutarime. Pagal oficialiąją konstitucinę doktriną, tai, kad Konstitucinio Teismo nutarimu įstatymo nuostatos yra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nereiškia, jog teismai, sprendžiantys bylas, kuriose iškyla šių nuostatų taikymo klausimas, gali jų nespręsti vien dėl to, kad įstatymų leidėjas atitinkamų santykių dar nėra deramai sureguliavęs įstatymu. Spręsdami tokias bylas teisinio reguliavimo spragas teismai turi užpildyti ad hoc (inter alia naudodami teisės analogiją, taikydami bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją). Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas paskelbtas 2010 m. lapkričio 16 d. Nuo 2011 m. rugsėjo 3 d. paskirtą teisėjų valstybinę pensiją apeliantas ir toliau nepagrįstai riboja Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydžiais, t. y. moka pareiškėjai tik 1105 Lt pensiją, vadovaudamasi teisiniu reglamentavimu, galiojusiu iki Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 nutarimo įsigaliojimo dienos. Tai, kad 2012-iems metams Nacionalinės teismų administracijos biudžete numatyta teisėjo valstybinėms pensijoms išmokėti suma planuota nesant teisinio reglamentavimo, atitinkančio Konstituciją, negali būti kliūtis išmokėti pareiškėjai priklausančią pensiją.

2. Pareiškėja nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad Nacionalinė teismų administracija yra netinkamas subjektas dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl pensijų dydžio ribojimo, išmokėjimo. Teisėjų valstybinių pensijų mokėjimo teisinius santykius reglamentuoja viešosios teisės normos - Valstybinių pensijų įstatymas, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas ir Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 2003 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 68. Šiuose teisės aktuose yra išdėstytos taisyklės, kokia tvarka skiriamos bei mokamos teisėjų valstybinės pensijos, nurodytas jų mokėjimo šaltinis, aptarti valstybinių pensijų permokų išieškojimo bei nepriemokų išmokėjimo klausimai, ginčų, kylančių dėl valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo, sprendimo tvarka. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis numato, kad teisėjų valstybines pensijas skiria ir moka Nacionalinė teismų administracija. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numato pažeistos suinteresuotų asmenų teisės gauti įstatymu nustatyto dydžio valstybinę pensiją gynimo būdą: teisėjų valstybinė pensija, laiku negauta dėl Nacionalinės teismų administracijos kaltės, išmokama už visą praėjusį laiką Nuostatų nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista neišmokėta valstybinės pensijos dalis pareiškėjai buvo neišmokėta dėl Nacionalinės teismų administracijos kaltės, nes atsakovas neteisėtai taikė teisės normas, galiojusias iki Konstitucinio Teismo 2010 m. biūrželio 29 d. nutarimo įsiteisėjimo dienos. Be to, argumentą dėl netinkamo subjekto apeliantas nurodė tik apeliaciniame skunde.

3. Apeliantas nepateikė įrodymų apie esminius sunkumus, dėl kurių jis negalėtų įvykdyti teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl teisėjų valstybinių pensijų mokėjimo.

Teisėjų valstybinė pensija yra viena iš Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymu nustatytų valstybinių pensijų (VPĮ 1 str.1 d. 5 p.). Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos, taip pat nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos skiriamos pagal šį įstatymą. Pareigūnų ir karių, mokslininkų bei teisėjų valstybinės pensijos skiriamos pagal specialius įstatymus.

Specialusis teisėjų valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantis įstatymas yra 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymas Nr.IX-1011.

Teisėjų valstybinės pensijos dydį nustato Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytas maksimalus teisėjų valstybinės pensijos dydis ir jo apskaičiavimo tvarka. Nurodyta, kad asmenims, turintiems teisę gauti teisėjų valstybinę pensiją ir atitinkantiems šio Įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas bei įgijusiems ne mažesnį kaip 20 metų teisėjo darbo stažą, teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio ir skiriama 45 procentų šio dydžio. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1-3 punktuose nustatyti ta pačia tvarka apskaičiuojami (iš paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio) teisėjų valstybinių pensijų dydžiai asmenims, turintiems teisę gauti teisėjų valstybinę pensiją, bet neįgijusiems 20 metų teisėjo darbo stažo ir atitinkantiems šio Įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas (įgijusiems 15 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą - 35 procentai gauto darbo užmokesčio vidurkio; įgijusiems 10 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą - 20 procentai gauto darbo užmokesčio vidurkio; įgijusiems 5 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą - 10 procentų gauto darbo užmokesčio vidurkio). To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka apskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų (valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų) suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko teisėjų valstybines pensijas mokanti institucija.

Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažino, kad: Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (Žin., 2002, Nr. 73-3088) ta apimtimi, kuria įtvirtinant maksimalų teisėjų valstybinės pensijos dydį nėra atsižvelgta į atskirų teismų sistemų ypatumus, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis (Žin., 2002, Nr. 73-3088) prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis (Žin., 2002, Nr. 73-3088) prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas maksimalaus teisėjų valstybinės pensijos ir kitų asmens gaunamų pensijų bendro dydžio ribojimą numatė ne tik specialiuoju Teisėjų valstybinių pensijų įstatymu, bet ir Valstybinių pensijų įstatymu ir šio ribojimo apimtis pagal šiuos įstatymus skyrėsi. 2009 m. gruodžio 8 d. Valstybinių pensijų pakeitimo įstatymu Nr. XI-531, įsigaliojusiu nuo 2010 m. sausio 1 d., ankstesnis šiuo įstatymu nustatytas ribojimas, kuris buvo apibrėžtas Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu ir šia prasme sutapo su Teisėjų valstybinių pensijų įstatymu numatytu ribojimu, buvo pakeistas nustatant ribojimą 1,3 šio dydžio.

Taigi nuo 2010 m. sausio 1 d. teisėjų valstybinės pensijos dydžio ribojimas buvo numatytas pagal du įstatymus, tačiau skyrėsi ribojimo apimtis (pagal specialųjį Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalį – užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio, pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį – 1,3 šio dydžio. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažino prieštaraujančia Konstitucijai ne tik Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalį, bet ir teisėjų valstybinę pensiją ribojančias Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Nustatė, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 151-6778) nuostata „Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės <…> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“ ta apimtimi, kuria formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas Valstybinių pensijų įstatymo atžvilgiu yra lex specialis.

Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį ir Konstitucinio Teismo įstatymą Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, jog šis įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, 2010 m. birželio 29 d. nutarime pabrėžė, kad jeigu Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, susidarytų teisėjų valstybinių pensijų teisinio reguliavimo vakuumas, kuris iš esmės sutrikdytų teisėjų valstybinių pensijų skyrimą. Šiam teisinio reguliavimo vakuumui pašalinti reikalingas tam tikras laikas. Remdamasis minėtais argumentais, Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime nurodė, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ oficialiai skelbtinas 2010 m. lapkričio 16 d. Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas publikuotas 2010 m. lapkričio 16 d. „Valstybės žiniose“ (Žin., 2010, Nr.134-6860).

Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Aiškindamas Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą pasisakė dėl Konstitucinio Teismo aktų įgyvendinimo sampratos ir įstatymų leidėjo ar kito teisėkūros subjekto pareigos pakoreguoti prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintą įstatymą ar kitą teisės aktą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad kiekvienas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis), Konstitucinio Teismo sprendimu (nutarimu) pripažintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Pareiškėjai teisėjų valstybinė pensija paskirta NMA direktoriaus 2011 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 9FB-9-(4.46), t. y. praėjus beveik metams po Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo oficialaus paskelbimo. Byloje nustatyta, kad atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjai paskirtą teisėjų valstybinę pensiją, vadovavosi ne tik Lietuvos Respublikos Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu dėl kurio Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažino, jog Lietuvos Respublikos Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas (Žin., 2009, Nr.152-6820) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, neprieštarauja Konstitucijai, bet taikė ir įstatymo normas, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Atsakovas, nagrinėjamo ginčo atveju nepaisė pirmiau minėtos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios teisinę reikšmę Konstitucinis Teismas išaiškino pirmiau minėtuose ir kituose savo aktuose (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2006 m. birželio 6 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimus), taip pat nepaisė iš Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo oficialaus paskelbimo kylančių teisinių pasekmių bei specialiosios teisės normos prioriteto prieš bendrąją teisės normą, t.y. apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjai paskirtą teisėjų valstybinę pensiją taikė prieštaraujančia Konstitucijai pripažintą Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatą, kurioje buvo įtvirtintas teisėjų valstybinės pensijos ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui dydžio ribojimas, nustatantis, kad ši suma neturi viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjai neišmokėta atitinkama paskirtos teisėjų valstybinės pensijos dalis.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą teisingai nustatė, kad nuo 2010 m. rugsėjo 3 d. (teisėjų valstybinės pensijos paskyrimo pareiškėjai dienos) iki 2012 m. balandžio 1 d. dėl neteisėto pensijos dydžio ribojimo pareiškėjai neišmokėta 10732,08 Lt teisėjų valstybinės pensijos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjai iš atsakovo Nacionalinės teismų administracijos šią pensijos nepriemoką. Dėl šios nepriemokos sumos ir susidarymo priežasčių ginčo tarp bylos šalių nėra. Atsakovo pateiktose pirmosios instancijos teismui pažymose nurodyti pareiškėjos pensijos dydžio ribojimo skaičiavimai, iš kurių matyti, kad minėtas pensijos dydžio skirtumas susidarė dėl pensijos dydžio ribojimo atsakovui pritaikius Statistikos departamento paskelbtą šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino atsakovo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 4R-756-(4.34).

Pirmosios instancijos teismas taip pat priteisė pareiškėjai iš atsakovo teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį taip pat pripažįsta pagrįsta bei teisėta ir palieka nepakeistą. Iš atsakovo pateiktų pirmosios instancijos teismui pažymų apie pareiškėjai mokamą teisėjų valstybinę pensiją (b. l. 33, 39) bei pareiškėjos pateikto pirmosios instancijos teismui 2012 m. liepos mėnesio banko sąskaitos išrašo (b. l. 61), matyti, kad atsakovas nuo 2012 m. balandžio 1 d. ir toliau taiko pareiškėjos atžvilgiu teisėjų valstybinės pensijos dydžio ribojimą, t. y. taiko Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai įstatymo normas.

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą pabrėžė, kad tais atvejais, kai atitinkamas teisėkūros subjektas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos – nėra išleidęs teisės akto (-ų), kuriuo (-iais) vietoje teisės akto (jo dalių), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, būtų nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, suderintas su tais aukštesnės galios teisės aktais, inter alia Konstitucija, teismai turi konstitucinę pareigą užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo teisių ar laisvių pažeidimo, teises, laisves, kitas konstitucines vertybes; taigi teismai neabejotinai turi iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją – aukščiausiąją teisę. Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad teismams vykdant šiuos savo konstitucinius įgaliojimus atitinkamos teisės spragos galutinai nepašalinamos – jos tik užpildomos ad hoc (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2007 m. birželio 7 d. nutarimas, 2008 m. vasario 1 d. sprendimas). Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas nepakeitė teisėjų pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančio Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo ir nėra užpildęs teisinio reguliavimo vakuumo, kuris atsirado Konstituciniam Teismui 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažinus Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio nuostatas dėl teisėjų valstybinės pensijos ribojimo prieštaraujančiomis Konstitucijai, nepaneigia atsakovo neteisėtų veiksmų taikant pareiškėjos atžvilgiu antikonstitucines teisės normas, todėl pareiškėjos pažeistos teisės turi būti ginamos. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad atsakovo veiksmai ribojant pareiškėjai paskirtos teisėjų valstybinę pensijos dydį remiantis prieštaraujančia Konstitucijai įstatymo norma, yra neteisėti.

Apeliacinio skundo argumentą, kad Nacionalinė teismų administracija byloje yra netinkamas atsakovas, teisėjų kolegija nagrinėjamo ginčo atveju atmeta kaip nepagrįstą. Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas), taip pat į Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nuostatas, teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktika taikant įstatymus kitose administracinėse bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės visiškai identiškos, sprendžiant ginčą buvo taikyta ir aiškinta ta pati teisės akto norma.

Apelianto nurodytoje administracinėje byloje Nr. A552 -2747/2012 nors ir buvo nagrinėjamas ginčas dėl teisėjų valstybinės pensijos mokėjimo, tačiau bylų faktinės aplinkybės skirtingos. Pažymėtina, kad minėtoje byloje pareiškėjai teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos buvo priteistos iš dviejų atsakovų: Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, ir Nacionalinės teismų administracijos. Teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjai iš Lietuvos valstybės buvo priteista už laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo 24 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d., atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimą, kuriuo buvo pripažinta, jog Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria įtvirtinant maksimalų teisėjų valstybinės pensijos dydį nėra atsižvelgta į atskirų teismų sistemų ypatumus, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Nagrinėtos konstitucinės justicijos kontekste buvo pabrėžta, kad įstatymų leidėjui nustatant teisėjų socialines garantijas, jos turi būti diferencijuotos atsižvelgiant į teismų sistemos specifiškumą, teismų sistemų teisėjų statuso ypatumus, akcentuoti Konstitucinio Teismo teisėjo konstitucinio statuso ypatumai. Remiantis šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu, administracinėje byloje Nr. A552 -2747/2012 buvo nustatyta, kad pareiškėjai teisėjų valstybinė pensija turi būti skaičiuojama pagal kito laikotarpio darbo užmokesčio vidurkį nė skaičiavo Nacionalinė teismų administracija pagal iki Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo oficialaus paskelbimo galiojusią Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, todėl susidarė pensijos nepriemoka už laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo 24 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d.

Šių faktinių aplinkybių kontekste Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 nuspręsdamas, kad ši pensijos nepriemoka turi būti priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, pažymėjo, kad teisėjų valstybinės pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo 2010 m. lapkričio 16 buvo neišmokėta pareiškėjai ne dėl Nacionalinės teismų administracijos kaltės, nes ši institucija teisėtai taikė iki 2010 m. lapkričio 16 d. galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Šios pensijos dalies neišmokėjimą lėmė tai, kad Lietuvos valstybė (Lietuvos Respublikos Seimas) netinkamai reglamentavo teisėjų valstybinės pensijos mokėjimo klausimus, o vėliau, po Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo priėmimo, laiku neužpildė susidariusios teisės spragos.

Tikrinamoje administracinėje byloje faktinės aplinkybės yra kitos. Pareiškėjai B. B. teisėjų valstybinė pensija paskirta ir pradėta mokėti po to, kai buvo oficialiai paskelbtas Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas. Šioje byloje, skirtingai nė administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, nebuvo iškelti reikalavimai dėl teisėjų valstybinės pensijos perskaičiavimo (diferencijavimo), o tik dėl paskirtos pensijos dydžio ribojimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėja negavo paskirtos pensijos atitinkamos dalies atsakovui neteisėtai pritaikius šiuo nutarimu pripažintą prieštaraujančia Konstitucijai Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį dėl pensijos dydžio ribojimo. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teisėjų valstybinė pensija, laiku negauta dėl Nacionalinės teismų administracijos kaltės, išmokama už visą praėjusį laiką Nuostatų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti atsakovo kaltę, kadangi Nacionalinė teismų administracija, kaip jau buvo minėta, mokėdama pareiškėjai paskirtą pensiją, neteisėtai taikė pensijos dydžio ribojimą nustatančią įstatymo normą, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju pensijos nepriemoką iš atsakovo Nacionalinės administracijos priteisė pagrįstai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502 -339/2013 nurodyta, kad dėl Nacionalinės teismų administracijos neteisėtų veiksmų nuo 2010 m. lapkričio 16 d. taikant antikonstitucinę Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, neišmokėta pensijos dalis turi būti priteista iš teisėjų valstybines pensijas skirti ir mokėti įgalioto viešojo administravimo subjekto - Nacionalinės teismų administracijos.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, įstatymų leidėjas administraciniams teismams pavesdamas tirti galiojančių norminių administracinių aktų teisėtumą, siekė šios teisenos nustatyta tvarka nutraukti prieštaraujančių įstatymui ar Vyriausybės aktams norminių administracinių aktų galiojimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad administraciniams teismams nėra teismingos bylos dėl prašymų ištirti, ar nepradėję galioti norminiai administraciniai aktai, kuriuos priėmė administravimo subjektai, neprieštarauja įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams (žr. 2002 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I6-9/2002, skelbtą biuletenyje Administracinių teismų praktika Nr. 3, p. 11; 2008 m. spalio 22 d. nutartį Nr. AS438-553/2008, 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį Nr. AS438-603/2008, 2011 m. liepos 5 d. nutartį Nr.A62-1137/2011 ir kt.). Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad NMA direktoriaus 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymas Nr. 9FB-10-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų” ir 2012 m. kovo 16 d. įsakymas Nr. 9FB-7-(4.46) „Dėl Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 17 d. įsakymo Nr. 9FB-3-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų” pripažinimo netekusiu galios“ yra norminiai teisės aktai, kurie nebuvo paskelbti nustatyta tvarka (negaliojantys), turėjo šioje dalyje bylą nutraukti, o ne atmesti skundą (ABTĮ 101 str.1 p.). Be to, pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą apygardų administracinių teismų kompetencijai priskirta nagrinėti tik tų norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumą (ABTĮ 18 str. 2 d. 1 p.). Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, byla šioje dalyje nutrauktina (ABTĮ 140 str. 1 d. 5 p., 101 str.1 p.).

Pirmosios instancijos teismas 2012 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu įpareigojo Nacionalinę teismų administraciją apskaičiuojant ir išmokant pareiškėjai teisėjų valstybinę pensiją netaikyti Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl teisėjų valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas pašalinant iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies šią pastraipą.

Netaikyti minėtų Konstitucijai prieštaraujančių įstatymo normų atsakovas privalo nuo 2010 m. lapkričio 16 d. (Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo oficialaus paskelbimo) pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, savo jurisprudencijoje, inter alia ne kartą pabrėžė, kad kiekvienas <...> teisės aktas (jo dalis), Konstitucinio Teismo sprendimu (nutarimu) pripažintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai); bet ir tol, kol teisėkūros subjektas nėra įvykdęs konstitucinės pareigos pripažinti tokį teisės aktą (jo dalį) netekusiu galios arba pakeisti jį taip, kad naujai nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarautų aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, atitinkamas teisės aktas (jo dalis) jokiomis aplinkybėmis negali būti taikomas – šiuo atžvilgiu tokio teisės akto galia yra panaikinta (Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai).

Atsakovui konstitucinė pareiga skiriant, apskaičiuojant ir mokant teisėjų valstybines pensijas netaikyti Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai įstatymų normų kyla iš pačios Konstitucijos (Konstitucijos 107 str.1 ir 2 d.). Todėl individualų ginčą nagrinėjančio teismo įpareigojimas atsakovui netaikyti pareiškėjos atžvilgiu Konstitucijai prieštaraujančių teisės normų nėra reikalingas. Atsakovui nepaisant šios konstitucinės priedermės, pareiškėja ir toliau turi galimybę reikalauti iš atsakovo pašalinti iš to galinčias kilti pasekmes.

Pažymėtina, kad 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr.XI-2196 (įsigaliojo nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.) Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis buvo išdėstyta nauja redakcija pašalinant iš šios įstatymo normos pripažintą antikonstituciniu teisinį reguliavimą, kuris numatė šios įstatymo normos, ribojančios pensijos dydį, taikymą teisėjų valstybinėms pensijoms.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nuolat pabrėžiamas sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo instituto taikymo išimtinumas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2009 m. balandžio 26 d. Nr. A444-1440/2009, 2011 m. rugsėjo 15 d. Nr. A261-3291/2011, 2011 m. kovo 24 d. Nr. A62-508/2011 ir kt.). Atsakovas Nacionalinė teismų administracija nagrinėjamu atveju nepateikė įrodymų apie savo finansinę padėtį, byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos tinkamam ir savalaikiam teismo sprendimo vykdymui, todėl prašymas atidėti sprendimo vykdymą atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 101 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Nacionalinės teismų administracijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą pakeisti.

Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo rezoliucinės dalies pašalinti šią pastraipą „ Įpareigoti Nacionalinę teismų administraciją pareiškėjai apskaičiuojant ir išmokant teisėjų valstybinę pensiją netaikyti Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl teisėjų valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo“.

Bylą dalyje dėl Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymo Nr. 9FB-10-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų” ir 2012 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 9FB-7-(4.46) „Dėl Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 17 d. įsakymo Nr. 9FB-3-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų” pripažinimo netekusiu galios“ nutraukti.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas