2021-06-30 Nr. AB-13737-3-62-3-01599-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1457-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01599-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo viešosios įstaigos Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Žemaitijos pienas“ skundą atsakovui viešajai įstaigai Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūrai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Žemaitijos pienas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo VšĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2019 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. 002 (toliau – ir Sprendimas, ginčijamas sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Agentūra ginčijamu sprendimu nepagrįstai paskyrė jam ekonominę sankciją – 1 500 Eur baudą. Sprendime nurodyta, kad, 2019 m. birželio 26 d. atlikus planinę patikrą, buvo nustatyta, jog pareiškėjas nesilaikė Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (toliau – ir Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto reikalavimų; taip pat buvo įvertintas 2019 m. birželio 26 d. patikros aktas Nr. 1PRPS-(11.1)-035 ir 2019 m. liepos 1 d. raštas Nr. Z-19-024 „Dėl patikros akto“. Pareiškėjo nuomone, Sprendime tik formaliai nurodyta teisės norma, kurią jis neva pažeidė, tačiau visiškai nenurodytos faktinės aplinkybės, kurios sudaro teisės pažeidimo turinį, t. y. sprendimas nemotyvuotas, todėl yra pagrindas jį panaikinti.

2.2. Nors atsakovas Sprendime nurodė, kad jis administracines funkcijas vykdė ir ekonominio poveikio priemonę pritaikė Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, tačiau, pareiškėjo nuomone, minėtas įstatymas nesuteikia teisės pradėti administracines procedūras atsakovo iniciatyva, be to, joks kitas teisės aktas taip pat neįgalioja atsakovo inicijuoti ūkio subjektų patikrą savo iniciatyva bei taikyti jiems ekonomines sankcijas, todėl yra pagrindas ginčijamą sprendimą panaikinti ir atsakovui viršijus jam suteiktus įgaliojimus.

2.3. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, kas apribojo pareiškėjo teisę į gynybą, nes kaltinimo esmė yra neaiški, nenurodytas Sprendimo faktinis ir teisinis pagrindas, nemotyvuotos taikomos poveikio priemonės.

2.4. Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktas galbūt prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Europos Sąjungos teisei. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. KT24-S13/2016 priėmė prašymą ištirti, ar Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3, 5 straipsniai (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai. Toje pačioje byloje Konstitucinis Teismas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. KT21-S11/2017 kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, kad būtų įvertinta, ar Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata neprieštarauja Europos Sąjungos teisei. ESTT pradėjo prejudicinio sprendimo priėmimo procesą ir šioje byloje (byla C-2/18) generalinis advokatas pasiūlė teismui pripažinti Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatą prieštaraujančia Europos Sąjungos teisei. Pareiškėjo nuomone, yra pagrindas sustabdyti šią administracinę bylą iki Konstitucinis Teismas išnagrinės prieš tai paminėtą bylą.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

4.1. Jis nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog ginčijamas sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų turinio reikalavimų, t. y. kad sprendime nenurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pagrindžiantys ekonominės sankcijos taikymą. VAĮ nereikalauja, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente, jo pagrindimas gali būti išdėstytas kituose dokumentuose, kurie yra sudėtinė sprendimo dalis. Ginčijamo sprendimo sudėtinė dalis yra patikros aktas, kuriame atsakovo inspektoriai, atlikdami patikrą vietoje, fiksuoja faktines aplinkybes ir duomenis. Sprendime pateikta nuoroda į 2019 m. birželio 26 d. ūkio subjekto, perkančio-parduodančio žalią pieną ir prekiaujančio pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo patikros aktą Nr. PRPS-(11.1), su kuriuo pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas patikros vietoje metu ir gavo vieną akto egzempliorių.

4.2. Ginčijamas sprendimas, kuriame konstatuota, kad pareiškėjas nesilaikė Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto reikalavimų, yra pagrįstas objektyviais duomenimis. Pareiškėjas suprato padarytą pažeidimą, nes 2019 m. liepos 1 d. raštu Nr. Z-19-024 „Dėl patikros akto“ pateikė paaiškinimus dėl patikros akte nustatytų neatitikimų, nurodė neatitikimų priežastis, problemas bei kaip pastarosios bus sprendžiamos, tuo pripažindamas pažeidimus, taip pat pareiškėjas nurodė, kad dėl nustatytų pažeidimų atsiradusius žalio pieno supirkimo kainų skirtumus yra kompensavęs konkretiems žalio pieno pardavėjams. Pastaroji aplinkybė – pareiškėjo atlyginti nuostoliai ir pašalinta padaryta žala – atsakovo buvo įvertinta kaip lengvinanti aplinkybė, todėl už minėtą pažeidimą pareiškėjui buvo skirta minimali ekonominė sankcija. Sprendime nurodyta, kad Ūkio subjekto, perkančio-parduodančio žalią pieną ir prekiaujančio pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo ekonominių sankcijų komisija (toliau – ir Komisija), atsižvelgdama į pareiškėjo 2019 m. liepos 1 d. raštą Nr. Z-19-024 „Dėl patikros akto“ ir vadovaudamasi teisiniu reglamentavimu, priėmė sprendimą taikyti minimalią ekonominę sankciją. Pareiškėjas galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto Sprendimo faktinį ir teisinį pagrindą, jo priėmimo motyvus, o tai leidžia nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo bei nepanaikinti ginčijamo sprendimo.

4.3. Atsakovas administracines funkcijas vykdė vadovaudamasis Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu, o ekonominio poveikio priemonę pareiškėjui pritaikė vadovaudamasis to paties įstatymo 11 straipsnio 12 punktu. Pasisakydamas dėl to, kad, pareiškėjo nuomone, šiuo atveju ekonominė sankcija turėjo būti skirta Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, nurodė, kad net jei ši aplinkybė ir galėtų būti vertinama kaip formalus Sprendimo trūkumas, tai ji negalėtų būti laikoma esmine, kuri galėtų sukliudyti šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę, efektyviai realizuoti teisę į pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

4.4. Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo trečiasis skirsnis nustato atsakomybės už šio įstatymo pažeidimus taikymo tvarką, t. y. 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog iniciatyvos teisė pradėti šio įstatymo pažeidimų nagrinėjimą turi valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras 2015 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 3D-603 patvirtintomis Duomenų iš žalio pieno pirkėjų rinkimo taisyklėmis pavedė atsakovui vadovautis Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis ir atlikti žalio pieno pirkėjų patikras dėl Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų nuostatų laikymosi, patikrų plane numatant patikrinti visus žalio pieno pirkėjus ne rečiau kaip vieną kartą per metus. Atsakovo inspektoriai patikros vietoje metu surinko atitinkamus dokumentus ir juose pareiškėjo supirktų žalio pieno kiekių neiškraipė. Faktiniai duomenys dokumentuose nesikeitė ir negali keistis, tačiau pareiškėjas savaip interpretuoja žalio pieno pardavėjų priskyrimą atitinkamai grupei, taip pat įskaitinio laikotarpio apskaičiavimą.

4.5. Atsakovas prašė netenkinti pareiškėjo prašymo dėl bylos sustabdymo, nes Konstitucinio Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir ginčijamą sprendimą panaikino.

6. Teismas nustatė, kad ginčas šioje byloje kilo dėl VšĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros Ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo ekonomių sankcijų komisijos 2019 m. liepos 16 d. sprendimo Nr. 002, kuriuo pareiškėjui paskirta ekonominė sankcija, teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Agentūra, vadovaudamasi Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu (už šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies 1–4 punktų nuostatų laikymosi priežiūrą yra atsakinga Agentūra), 2019 m. birželio 26 d. atliko planinę patikrą, kurios metu nustatė, kad pareiškėjas nesilaikė Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto (žalio pieno pirkėjui draudžiama perkant žalią pieną, atitinkantį Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu nustatytus kokybės reikalavimus, iš tos pačios žalio pieno pardavėjų grupės ir jį pristatant žalio pieno pirkėjui tokiu pačiu būdu (žalias pienas pristatomas į žalio pieno supirkimo punktą, žalias pienas paimamas tiesiogiai iš ūkio, žalias pienas pristatomas tiesiogiai į žalio pieno perdirbimo įmonę), žalio pieno pirkimo-pardavimo sutartyse taikyti skirtingą žalio pieno pirkimo kainą, išskyrus atvejus, kai pienas perkamas iš žalio pieno pardavėjų, parduodančių savo gamybos pieną ir priklausančių pieno gamintojų organizacijoms, pripažintoms Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu nustatyta tvarka, tačiau šiuo atveju negali būti taikoma mažesnė žalio pieno pirkimo kaina negu ji būtų nustatyta pagal žalio pieno pardavėjų grupes) reikalavimų.

Komisija, išanalizavusi 2019 m. birželio 26 d. ūkio subjekto, perkančio-parduodančio žalią pieną ir prekiaujančio pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo patikros aktą Nr. 1PRPS-(11.1)-035, prie jo pridėtus papildomus dokumentus ir pareiškėjo 2019 m. liepos 1 d. raštą Nr. Z-19-024 „Dėl patikros akto“, vadovaudamasi Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 11 straipsnio 3 punktu (už šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyto reikalavimo pažeidimą žalio pieno pirkėjui skiriama bauda nuo vieno tūkstančio penkių šimtų iki keturių tūkstančių eurų) ir 11 straipsnio 12 punktu (kontrolės institucijos, skirdamos baudas už šio įstatymo pažeidimus, konkretų baudos dydį nustato atsižvelgdamos į pažeidimo pobūdį ir atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes; jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, skiriamos baudos dydis neturi viršyti ekonominės sankcijos už padarytą pažeidimą vidurkio, o jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, skiriamos baudos dydis turi būti ne mažesnis kaip ekonominės sankcijos už padarytą pažeidimą vidurkis; kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą; baudos mažinimas ar didinimas motyvuojamas kontrolės institucijos sprendime), priėmė 2019 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. 002 taikyti pareiškėjui minimalią ekonominę sankciją ir skirti 1 500 Eur baudą.

8. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2020 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. KT22-N1/2020 pripažino, jog Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas (2015 m. birželio 25 d. redakcija; TAR, 2015 m. liepos 9 d., Nr. 11209) pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams; pripažino, kad Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnis (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija; TAR, 2015 m. gruodžio 29 d., Nr. 20903) (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu; TAR, 2018 m. birželio 11 d., Nr. 9729), 5 straipsnis (2018 m. gegužės 31 d. redakcija; TAR, 2018 m. birželio 11 d., Nr. 9729) neprieštarauja Konstitucijai. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre oficialiai paskelbtas 2020 m. liepos 1 d. (pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas, kuris šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai pagal priėmimo tvarką, negalės būti taikomas).

9. Teismas, aptaręs Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad šiuo atveju turi būti vertinama, ar nagrinėjamoje administracinėje byloje yra susiklosčiusios aplinkybės, kurioms esant būtų galima taikyti vieną iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo į ateitį taisyklės išimčių – Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, t. y. turi būti analizuojama, ar nagrinėjamu atveju atsakovo sprendimas dėl baudos paskyrimo pareiškėjui laikytinas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

10. Teismas nustatė, kad teisiniai santykiai, dėl kurių kilo šis administracinis ginčas, nepasibaigė, nes pareiškėjas su 2019 m. rugpjūčio 8 d. skundu kreipėsi į teismą dėl ginčijamo sprendimo, kuriuo pareiškėjui paskirta 1 500 Eur ekonominė sankcija, panaikinimo. Konstitucinio Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. KT22-N1/2020 buvo pripažinta, kad Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas (2015 m. birželio 25 d. redakcija; TAR, 2015 m. liepos 9 d., Nr. 11209) pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams. Teismas apibendrino, kad pareiškėjas nėra praradęs galimybės įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės akto, reglamentavusio minėtus santykius, pripažinimo neteisėtu, todėl teismas byloje negali taikyti įstatymo, prieštaraujančio Konstitucijai.

11. Teismas, vertindamas ginčijamo sprendimo atitiktį VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, nurodė, kad teisinis reglamentavimas, bylos rašytinių įrodymų visuma, pareiškėjo ir atsakovo atstovų paaiškinimai bylos nagrinėjimo metu, patvirtina, jog pareiškėjas, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto Sprendimo turinį (teisinį ir faktinį pagrindimą, motyvaciją, kurie nurodyti ir 2019 m. birželio 26 d. ūkio subjekto, perkančio-parduodančio žalią pieną ir prekiaujančio pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo patikros akte Nr. 1PRPS‑(11.1)-035, prie jo pridėtuose papildomuose dokumentuose), tai patvirtina ir pareiškėjo 2019 m. liepos 1 d. raštas Nr. Z-19-024 „Dėl patikros akto“. Teismas pripažino, kad individualaus administracinio akto adresatas suprato atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, galėjo ir turėjo identifikuoti jo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį.

12. Teismas priminė, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalis siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, jog viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus, tačiau nagrinėjimu atveju šie VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyti reikalavimai nėra įvykdyti.

13. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui pateikus skundą Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka dėl atsakovo Sprendimo, kuriuo paskirta ekonominė sankcija, panaikinimo, teisinė santykių kvalifikacija nebuvo užbaigta iki Konstitucinio Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarimo Nr. KT22-N1/2020 priėmimo dienos, todėl nagrinėjamu atveju atsakovo Sprendimas (bendrąja prasme) dėl ekonominės sankcijos skyrimo laikytinas neįvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ir Konstitucinio Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarimo Nr. KT22-N1/2020 nuostatos gali turėti įtakos šio Sprendimo galiojimui, todėl pareiškėjo kreipimasis į teismą neribojamas aplinkybe, kad jis į teismą kreipėsi iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, ir pareiškėjas turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau paskelbtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.

14. Teismas pabrėžė, kad teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujantis įstatymas, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisinės sistemos, todėl pareiškėjo skundą tenkino ir ginčijamą sprendimą panaikino.

III. 15. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, taip pat priteisti patirtas žyminio mokesčio sumokėjimo išlaidas.

16. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

16.1. Skundžiamas teismo sprendimas yra prieštaringas. Teismas vertino ginčijamo sprendimo atitiktį VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams ir vienoje pastraipoje nurodė, kad Sprendimas atitinka įstatymo reikalavimus, o kitoje pažymėjo, jog „nagrinėjamu atveju šie VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyti reikalavimai nėra įvykdyti“, nenurodydamas jokių motyvų, todėl, atsakovo nuomone, minėtas teismo teiginys yra redakcinis netikslumas.

16.2. Teismo sprendime pacituoti teismų praktikos pavyzdžiai dėl vienos iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo į ateitį taisyklės taikymo išimčių pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį – „kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo“ – nėra tinkami sprendžiant šį ginčą. Teismas, sprendime cituodamas Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį ar teismų praktiką, sutapatino Konstitucinio Teismo „priėmimo“ ir „įsigaliojimo“ momentus, todėl priėmė klaidingą sprendimą.

16.3. Esminis skirtumas tarp teismo sprendime pateiktų pavyzdžių ir šio nagrinėjamo ginčo yra tas, kad teismo pateiktuose pavyzdžiuose teismai, spręsdami ginčus, vadovavosi jau įsigaliojusiais Konstitucinio Teismo nutarimais, kuriais atitinkami įstatymai buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, tuo tarpu šiuo atveju teismas skundžiamame sprendime taikė Konstitucinio Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarimą Nr. KT22-N-1/2020, tačiau neįvertino, kad šis nutarimas nebuvo įsigaliojęs.

16.4. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį iki Konstitucinio Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarimo Nr. KT22-N-1/2020, kuriuo pripažįstama, kad Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas prieštarauja Konstitucijai, oficialaus paskelbimo, Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas atitinka Konstituciją. Agentūrai atlikus draudžiamų veiksmų kontrolę bei skyrus ekonominę sankciją ūkio subjektui, jos priimti sprendimai yra teisėti bei privalo būti vykdomi iki Konstitucinio Teismo nutarimo Nr. KT22-N-1/2020 įsigaliojimo, t. y. iki 2020 m. liepos 1 d.

17. Pareiškėjas atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

18. Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad:

18.1. Ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų, jis yra nemotyvuotas ir neargumentuotas, nenurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, reikšmingos atsakomybės taikymui, nėra pareiškėjo pozicijos ir argumentų vertinimo, toks sprendimas apsunkino pareiškėjo teisinę padėtį, jam siekiant paneigti kaltinimus ir/ar apginti teises ir interesus.

18.2. Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai, todėl teisiškai neįmanoma situacija, kad būtų vadovaujamasi teisės aktu, kuris yra pripažintas negaliojančiu; tokia situacija prieštarautų ir teisinės valstybės principui.

18.3. Konstitucinis Teismas nutarimo konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodė paskelbimo atidėjimo motyvus ir tikslą: „Todėl, jeigu Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, atsirastų Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatyme (su vėlesniais pakeitimais ir papildymu) nustatyto teisinio reguliavimo spragų, neapibrėžtumo ir nebūtų užtikrinta šio teisinio reguliavimo vidinė darna. Dėl to galėtų būti sutrikdyti ūkio subjektų santykiai perkant ir parduodant žalią pieną, draudžiamų nesąžiningų veiksmų perkant ir parduodant žalią pieną kontrolė ir atsakomybės už šiuos veiksmus taikymas“.

18.4. Teismas pagrįstai, teisėtai bei teisingai nusprendė eliminuoti neteisėtas įstatymo nuostatas, jų netaikyti konkrečiam ir nepasibaigusiam ginčo santykiui bei dėl to panaikinti Sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta ekonominė sankcija už Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto reikalavimų pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Konstitucinio Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarimo Nr. KT22-N1/2020, kuriuo pripažinta, jog Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas (2015 m. birželio 25 d. redakcija; TAR, 2015-07-09, Nr. 11209) pagal priėmimo tvarką prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, nuostatos gali turėti įtakos Sprendimo galiojimui, konstatavo, kad pareiškėjo kreipimasis į teismą neribojamas aplinkybės, kad jis į teismą kreipėsi iki minėto nutarimo paskelbimo, ir pareiškėjas turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau paskelbtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujantis įstatymas, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos, todėl pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Sprendimą.

21. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad, vadovaujantis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, iki Konstitucinio Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarimo Nr. KT22-N-1/2020 oficialaus paskelbimo, Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas atitinka Konstituciją. Be to, atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra prieštaringas – teismas nurodė, kad Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tačiau taip pat teigė, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyti reikalavimai nėra įvykdyti.

22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į apeliacinį skundą, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai; teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 str. 2 d.).

V. 23. Šioje byloje ginčijamo atsakovo VšĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros 2019 m. liepos 16 d. priimto sprendimo teisinis pagrindas – Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (2015 m. birželio 25 d. redakcija) nuostatos. Kaip minėta, šis įstatymas Konstitucinio Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarimu, oficialiai paskelbtu 2020 m. liepos 1 d., pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, nuostatos.

24. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi ir susijusia oficialiąja konstitucine jurisprudencija, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką, pagal kurią iki galutinio teismo sprendimo susiklosčiusiems, bet dar nepasibaigusiems teisiniams santykiams taikomos atitinkamo įsigaliojusio Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos, siekiant eliminuoti įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo padarinius, kurie atsižvelgus į siekį užtikrinti teisės sistemos vidinę darną taip pat pripažinti nederantys su teisės sistemos nuoseklumu:

24.1. Teisiniai santykiai laikomi nepasibaigę visų pirma atvejais, kai administracinė byla pradėta nagrinėti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1197-525/2018, 2019 m. sausio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1325-756/2018 ir kt.). Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A-2874-624/2020, teisiniai santykiai, sureguliuoti įstatymų nustatyta tvarka ir terminais apskųstu administraciniu sprendimu, nelaikytini galutinai susiformavę ir užbaigti (2020 m. rugsėjo 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2874-624/2020).

24.2. Svarbu ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje teisinių santykių baigtumas yra vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju, nepaisant to, ar dėl norminio akto neteisėtumo kreiptasi toje konkrečioje byloje. Pastaruoju aspektu reikia pabrėžti, jog palaipsniui suformuotoje administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmens teisių apimtis negali skirtis priklausomai nuo to, jo ar kito asmens byloje buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A12-219/2004, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-519/2013).

25. Atsižvelgus į paminėtas administracinių teismų praktikos nuostatas bei aplinkybę, kad 2020 m. liepos 1 d. Teisės aktų registre oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarimą, jis bylos nagrinėjimo apeliacine instancija metu yra įsigaliojęs, darytina išvada, jog šiomis aplinkybėmis egzistuoja visos prielaidos šio nutarimo nuostatas taikyti atliekant skundžiamo administracinio akto patikrą.

26. Šiuo klausimu visų pirma pažymėtina, kad prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintomis teisės normomis pagrįstas administracinis aktas yra nesuderinamas su teisėtumo principu, pagal kurį, be kita ko, administraciniai aktai pirmiausia turi atitikti aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Taip pat pabrėžtina, kad atvejais, kai įstatymas yra pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai ir jau negali būti taikomas, tai taip pat paprastai reiškia, jog įstatymų nustatyta tvarka užginčytas asmeniui nepalankus administracinis aktas, kurio teisinis pagrindas yra šio Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto įstatymo norma, laikytinas neteisėtu iš esmės ir dėl to jis gali būti panaikintas (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

27. Tokia, 26 punkte nurodyta išvada, paisant apeliacinio skundo ribų, taikoma ir vertinant apeliacinio skundo argumentą, esą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad skundžiamas administracinis aktas neatitinka ginčui aktualios redakcijos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Kaip minėta, teisėtumo reikalavimas yra platus imperatyvas, visų pirma suponuojantis reikalavimą laikytis aukščiausiosios teisės – Konstitucijos nuostatų. Tačiau, paisant apeliacinio skundo ribų ir atsižvelgiant į susidariusią pakankamai išimtinę situaciją, susijusią su Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatų įsigaliojimu laiko požiūriu, negali būti daroma išvada, kad atsakovas, preziumuodamas taikomo įstatymo atitikimą Konstitucijai, netinkamai vykdė savo kaip viešojo administravimo subjekto pareigas. Tokio vertinimo nepateikė ir apeliaciniame skunde kvestionuojamoje sprendimo dalyje pirmosios instancijos teismas.

28. Atsižvelgus į tai, kad, kaip minėta, Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (2015 m. birželio 25 d. redakcija) nuostatos Konstitucinio Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, vertintina, kad ginčijamas atsakovo VšĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros 2019 m. liepos 16 d. sprendimas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu yra praradęs esminį sudedamąjį administracinio akto požymį – Konstitucijos suponuojamus imperatyvus atitinkantį teisinį pagrindą ir tai sudaro savarankišką pagrindą skundžiamą sprendimą panaikinti (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

VI. 29. Dėl apeliaciniame skunde dėstomų teiginių, susijusių su pirmosios instancijos teismo galimai padaryta procesine pažaida, nusprendus bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu taikyti dar neįsigaliojusio Konstitucinio Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatas, visų pirma pažymėtinos šio nutarimo 44–49 punktuose išdėstytos nuostatos, o ypač:

29.1. Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas, kuris šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai pagal priėmimo tvarką, negalės būti taikomas.

29.2. <...> jeigu Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, atsirastų Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatyme (su vėlesniais pakeitimais ir papildymu) nustatyto teisinio reguliavimo spragų, neapibrėžtumo ir nebūtų užtikrinta šio teisinio reguliavimo vidinė darna. Dėl to galėtų būti sutrikdyti ūkio subjektų santykiai perkant ir parduodant žalią pieną, draudžiamų nesąžiningų veiksmų perkant ir parduodant žalią pieną kontrolė ir atsakomybės už šiuos veiksmus taikymas.

30. Šiame kontekste taip pat paminėtina, kad tiek oficialiojoje konstitucinėje jurisprudencijoje, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teisės aktų paskelbimas – būtinoji jų galiojimo sąlyga. Šiuo požiūriu pažymėta, kad teisinės valstybės principo esminis elementas yra tas, kad galioja tik paskelbti teisės aktai. Konstituciniai reikalavimai, kad galiotų tik paskelbti teisės aktai ir kad jie galiotų į ateitį – svarbi teisinio tikrumo prielaida (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3111-442/2020, išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-663-822/2021 ir kt.).

31. Kita vertus, nagrinėjamoje situacijoje minėti principai turi būti taikomi darniai su kitais fundamentaliais principais: administracinės atsakomybės imperatyvais, pagal kuriuos kompetentingoms institucijoms pavesta pareiga priimti veiksmingas ekonomines sankcijas, pagrįstas įstatymais bei teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principais, vertinamais atsižvelgiant į konkretų administracinės atsakomybės taikymo kontekstą.

32. Pažymėtina, kad Konstituciniam Teismui įgyvendinus konstitucinius įgaliojimus nustatyti vėlesnę savo nutarimo, kuriuo tam tikras teisės aktas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, oficialaus paskelbimo (taigi ir įsigaliojimo) datą, nuo Konstitucinio Teismo nutarimo iki jo oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre praeina tam tikras laikas. Taigi paprastai Konstitucinio Teismo nutarimo, jį viešai paskelbus, turinys yra žinomas dar iki jo oficialaus paskelbimo, nors tas Konstitucinio Teismo nutarimas dar nėra Konstitucijos ir įstatymų nustatyta tvarka įsigaliojęs. Neginčijama ir tai, kad iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo dienos atsiradę padariniai negali būti laikomi teisėtais, nes priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos nepaisyti tos Konstitucijos nuostatų sampratos, kitų teisinių argumentų, kurie išdėstyti jau viešai, bet dar oficialiai nepaskelbtame Konstitucinio Teismo nutarime, be kita ko, paneigti Konstitucijos viršenybės principą ir su juo susijusį teisės viešpatavimo imperatyvą. Be to, administracinės atsakomybės taikymo procesas turėtų būti objektyvus, t. y. nepriklausantis nuo tokios atsitiktinio pobūdžio aplinkybės, kaip antai inicijuoto administracinio ginčo nagrinėjimo skyrimo į posėdį laikas (nagrinėjamu atveju Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo praėjus vos daugiau nei dviem mėnesiams po pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo). Tokioje situacijoje, kokia yra susidariusi nagrinėjamoje byloje, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvavimas tuo, kad anksčiau taikyta teisės norma yra pripažinta antikonstitucine, nors ir neatitinka Konstitucijos 72 straipsnio 4 dalies ir 107 straipsnio taikymo sąlygų, neiškreipia teisinio susiklosčiusios padėties vertinimo tokia apimtimi, kuri leistų konstatuoti, kad byla dėl to yra išspręsta neteisingai.

33. Pasisakydama dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teisėjų kolegija nurodo, kad netenkinus atsakovo apeliacinio skundo, nėra pagrindo tenkinti jo prašymo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Tuo metu pareiškėjas atstovavimo išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo iki bylos nagrinėjimo iš esmės apeliacinėje instancijoje pabaigos, kaip to reikalaujama pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, nepateikė, todėl tenkinti šį prašymą teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo viešosios įstaigos Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė