2017-02-21 Nr. AB-3980-3-61-3-02715-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2673-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02715-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija: 21.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, patikslintu skundu (I t., b. l. 1–7, 27–33), prašydamas pakeisti Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus AVPK) 2016 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. 10-TE-450 (toliau – ir Įsakymas Nr. 10-TE-450) 1 punkto dalį, kuria paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos, švelnesne tarnybine nuobauda.

Sutiko su tuo, jog, neturėdamas teisinio pagrindo POLIS II naršyklėje 2016 m. sausio 26 d. tikrino A. V. asmens duomenis ir tokiu būdu pažeidė reikalavimą tarnybos informacinėse sistemose esančius duomenis naudoti tik tarnybos tikslais. Šį pažeidimą pareiškėjas pripažino ir 2016 m. balandžio 7 d. paaiškinime, dėl to nuoširdžiai gailisi.

Tačiau nesutiko su tuo, kad vieną kartą, nuvykęs į A. V. gyvenamąją vietą, vilkėdamas tarnybinę uniformą ir iš pastarojo tėvo gavęs A. V. telefono numerį, elgėsi vedinas savanaudiškų paskatų. Nurodė, kad jis, kaip sąžiningas žmogus, kovotojas už teisybę, negalėjo ignoruoti savo draugo E. B. (B.) prašymo atgauti iš A. V. jo pasirašytame skolos raštelyje nurodytą 1 000 Eur skolą. Pareiškėjas pirmiausiai norėjo pamėginti pasikalbėti su A. V. ir be ilgai trunkančio bei brangiai kainuojančio teisminio bylinėjimosi gražiuoju įtikinti jį grąžinti skolą E. B.. Pareiškėjas nemanė, kad A. V. tėvai nurodė sūnaus buvimo vietą dėl to, kad pareiškėjas buvo uniformuotas, jo nuomone, iš pokalbių jie aiškiai suprato, kad pareiškėjas jų sūnaus ieško privačiais reikalais ir jo tarnyba su tuo nesusijusi. Teigė, kad, jeigu jis būtų norėjęs daryti spaudimą, visus kartus būtų važiavęs uniformuotas ir nepaaiškinęs, kodėl ieško jų sūnaus, arba nurodęs kitą priežastį. Pareiškėjo teigimu, jokie teisės aktai nedraudžia reikalauti skolos grąžinimo, nei savo, nei kitų asmenų, o jo nuvykimas į Pravieniškių pataisos namus su tarnyba visiškai nesusijęs, tai privatus reikalas. Bendravimas su A. V. pataisos namuose buvo ištirtas ir nenustatyta jokių pažeidimų.

Nurodė, kad Vilniaus AVPK Vidaus tyrimų skyriaus 2016 m. gegužės 12 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 10-IS-119 (toliau – ir Patikrinimo išvada) nepagrįstai teigiama, kad pareiškėjo veiksmuose nėra tarnybinę atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tokiomis aplinkybėmis laikytina tai, kad informaciją apie nagrinėjamus įvykius jis tarnybiniu pranešimu pateikė dar prieš pradedant tarnybinį patikrinimą, nieko neslėpė, pripažino savo klaidas, dėl jų gailėjosi, padėjo atskleisti tarnybinio nusižengimo aplinkybes.

Teigė, kad tarnybinis patikrinimas atliktas šališkai ir tendencingai, o Patikrinimo išvada dėl tariamo piktnaudžiavimo tarnyba iš savanaudiškų paskatų yra neobjektyvi, pateikta perdėtai išpučiant pareiškėjo kaltę, hiperbolizuota. Pareiškėjas teigia nesiėmęs jokios prievartos ar kitų veiksmų, kokius galimai įsivaizdavo tarnybinį patikrinimą atliekantis pareigūnas, norėjo tik pasikalbėti su A. V.. Pareiškėjo nuomone, A. V. tėvams apklausos Vidaus tyrimų skyriuje metu buvo įpiršta nuomonė, kad pas juos atvykęs pareiškėjas teigė esąs pareigūnas, nes visiškai lietuviškai nekalbančių rusakalbių A. V. tėvų parodymai išdėstyti ne tik sklandžia lietuvių kalba bet ir identiški savo turiniu, taip pat tuo, kad jiems pareiškėjas tariamai rodė kažkokį pažymėjimą, nors jis teigia to nedaręs. Neobjektyviai ir šališkai atlikus tarnybinį patikrinimą buvo pažeista tarnybinio patikrinimo atlikimo procedūra.

Pažymėjo, jog pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos, yra per griežta, neadekvati padarytam tarnybiniam nusižengimui, neatitinkanti teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijų.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 36-40) su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos – skirta už tai, kad jis, būdamas policijos pareigūnu, 2016 m. sausio 26 d. tarnybos metu, pasinaudodamas jam tarnybos tikslams suteikta prieiga prie policijos informacinės sistemos (toliau – ir PIS), siekdamas padėti savo draugui E. B., tikrino A. V. bei J. V. asmens duomenis; 2016 m. sausio mėn. pabaigoje (tiksli data tyrimo metu nenustatyta), pasinaudodamas iš PIS gauta informacija, nuvyko pas V. į namus aiškintis su A. V. dėl jo skolos grąžinimo E. B.; pareiškėjas bendravo su J.

V., nes A. V. nebuvo namuose; po poros dienų pareiškėjas ne tarnybos metu, vilkėdamas policijos pareigūno uniformą, vėl nuvyko į V. namus, kur A. V. tėvams parodė dokumentą, kurį pastarieji vertino kaip policijos pareigūno pažymėjimą; sužinojęs, kad A. V. nėra namuose, pareiškėjas išėjo; po keleto dienų pareiškėjas vėl buvo atėjęs pas V., šį kartą – kartu su E. B. ir bendravo su J. V.; J. V. ir J. V. teigimu, J. V. pareiškėjui pasakė sūnaus telefono numerį, o kito apsilankymo metu suteikė informaciją apie tai, kad sūnus yra sulaikytas ir atlieka bausmę laisvės atėmimo vietoje tik įvertinę pareiškėjo, kaip policijos pareigūno, statusą.

Atsakovo nuomone, atlikdamas šiuos veiksmus, pareiškėjas piktnaudžiavo tarnyba ir pažeidė Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 14.2 punktą, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 5-V-775 patvirtintų Naudotojų, dirbančių su registrais ir informacinėmis sistemomis, administravimo taisyklių (toliau – Registrų naudotojų administravimo taisyklės) 16.1 punktą ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 17 d.

įsakymu Nr. 5-V-165 patvirtintų Policijos informacinių sistemų ir registrų duomenų saugos nuostatų (toliau – Saugos nuostatų) 37.2 punktą, taip pat Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir VPIDVTĮ) 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktus. Atsakovo iniciatyva pareiškėjo veiksmus įvertino Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (toliau – ir VTEK), kuri 2016 m. gegužės 26 d. raštu Nr. S-853-(2.5) atsakovą informavo, kad 2016 m. gegužės 12 d. posėdyje apsvarstė Patikrinimo išvadą ir nusprendė pripažinti, kad pareiškėjas pažeidė VPIDVTĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktus.

Pažymėjo, jog, vertinant pareiškėjo veiksmus, reikšminga yra tai, kad 2016 m. sausio 26 d. pareiškėjas, pasinaudodamas jam tarnybos tikslams suteikta prieiga prie PIS, POLIS II naršyklėje tikrino A. ir J. V. asmens duomenis ir jais pasinaudojo ne tarnybinei veiklai vykdyti; pareiškėjas informaciją apie A. V. buvimo vietą iš jo tėvo gavo ne kaip privatus asmuo, o kaip policijos pareigūnas (jis buvo uniformuotas, o tai patvirtino jo, kaip pareigūno statusą), ši aplinkybė įpareigojo J. V. suteikti informaciją apie sūnų; nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas veikė iš savanaudiškų paskatų, nes siekė padėti savo draugui E. B. realizuoti tikrą ar tariamą teisę atgauti pinigus, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos. Šie pareiškėjo veiksmai vertinami, kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas, padarytas tyčia.

Teigė, kad skirta tarnybinė nuobauda yra proporcinga padarytiems pažeidimams. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 33 straipsnio 3 dalies 4 punktą tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos, gali būti skiriama už piktnaudžiavimą tarnyba ir VPIDVTĮ reikalavimų pažeidimą. Paskirta tarnybinė nuobauda nėra per griežta padarytam pažeidimui, įsakymas paskirti šią tarnybinę nuobaudą priimtas įvertinus visus įstatymų keliamus reikalavimus. Skirtingai nei teigia pareiškėjas, lengvinančiomis aplinkybėmis nelaikytini jo veiksmai 2016 m. kovo 18 d. pateikiant tarnybinį pranešimą apie 2016 m. kovo 9 d. atliktą apklausą dėl jo veiksmų, kurioje jau dalyvavo Vilniaus AVPK imuniteto pareigūnai, nes šis pranešimas pateiktas po 10 dienų nuo sužinojimo apie atliekamą tyrimą ir jau žinant, kad įstaiga disponuoja informacija apie jo atliktus veiksmus, bei siekiant išvengti Etikos kodekso 14.5 punkto pažeidimo inkriminavimo. Pareiškėjo įvykdyta veika yra nesuderinama su skaidria, nešališka ir disciplinuota vidaus tarnyba.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimu (I t., b. l. 186-192) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad skundžiamas Įsakymas Nr. 10-TE-450 priimtas atsižvelgus į Patikrinimo išvadą (I t., b. l. 46–52), kurioje pasiūlyta pareiškėjui už tarnybinį nusižengimą, pasireiškusį Asmens duomenų apsaugos įstatyme, Etikos kodekse, Registrų naudotojų administravimo taisyklėse, Saugos nuostatuose, VPIDVTĮ įtvirtintų nuostatų pažeidimu bei piktnaudžiavimu tarnyba, skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos. Taip pat įgyvendinant Patikrinimo išvadoje pateiktą pasiūlymą Patikrinimo išvados kopija dėl pareiškėjo veiksmų, pažeidus VPIDVTĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktus, 2016 m. gegužės 20 d. buvo pateikta VTEK, kuri 2016 m. gegužės 26 d. raštu Nr. S-853-(2.5) „Dėl tarnybinio patikrinimo išvados vertinimo“ (toliau – VTEK raštas) (I t., b. l. 55) informavo, kad ji 2016 m. gegužės 25 d. posėdyje nusprendė pripažinti, jog Patikrinimo išvadoje pareiškėjo veiklos vertinimas atitinka VPIDVTĮ nuostatas ir nusprendė savarankiško tyrimo neatlikti. Kaip matyti iš šio VTEK rašto turinio, ji pritarė Patikrinimo išvados teiginiui, kad pareiškėjas tarnybos metu (2016 m. sausio 26 d.), tikrindamas fizinių asmenų duomenis valstybiniuose registruose ne tarnybinių funkcijų atlikimui, piktnaudžiavo tarnyba ir tokiais veiksmais pažeidė VPIDVTĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktus.

Teismas konstatavo, kad dėl daugumos Patikrinimo išvadoje nustatytų faktinių aplinkybių ginčo šioje byloje iš esmės nėra, t. y. pareiškėjas neneigia ir byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, užimdamas Vilniaus AVPK PR vyriausiojo patrulio pareigas, tarnybos metu naudodamasis POLIS II naršykle 2016 m. sausio 26 d., 2016 m. sausio 28 d. tikrino A. ir J. V. asmens duomenis (I t., b. l. 79–102). Šiuos veiksmus jis atliko siekdamas padėti savo pažįstamam (draugui) E. B.; šią aplinkybę pareiškėjas patvirtino skunde, teismo posėdžio metu tarnybinio patikrinimo metu teiktuose paaiškinimuose (žr. pvz., I t., b. l. 17, 18, 61–63, 72, 73), tai matyti ir iš E. B. paaiškinimo Vilniaus AVPK Vidaus tyrimų skyriui (I t., b. l. 74). 2016 m. sausio mėn. pabaigoje pasinaudodamas iš PIS gauta informacija, nuvyko pas V. į namus aiškintis su A. V. dėl jo skolos grąžinimo E. B., bendravo su J. V., vieną kartą į V. namus buvo nuvykęs ir ne tarnybos metu, vilkėdamas policijos pareigūno uniformą, J. V. pareiškėjui pasakė sūnaus telefono numerį, o kito apsilankymo metu suteikė informaciją apie tai, kad sūnus yra sulaikytas ir atlieka bausmę laisvės atėmimo vietoje (žr. pvz., I t., b. l. 17, 18, 61–63, 72–77).

Teismas pažymėjo, jog Patikrinimo išvadoje nustatyta, kad pareiškėjas A. V. tėvams parodė dokumentą, kurį pastarieji vertino kaip policijos pareigūno pažymėjimą, o J. V. savo sūnaus telefono numerį pasakė ir buvimo vietą nurodė tik todėl, kad buvo įsitikinę, jog bendrauja su policijos pareigūnu. Šią aplinkybę patvirtina J. ir J. V. parodymai (I t., b. l. 75–77). Šiems parodymams akivaizdžiai prieštarauja pareiškėjo teiginiai, kad, jo nuomone, iš pokalbių J. ir J. V. aiškiai suprato, jog pareiškėjas jų sūnaus ieško privačiais reikalais ir jo tarnyba su tuo nesusijusi.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas teigia, kad A. V. tėvams apklausos Vidaus tyrimų skyriuje metu buvo įpiršta nuomonė, jog pas juos atvykęs pareiškėjas teigė esąs pareigūnas, nes visiškai lietuviškai nekalbančių rusakalbių A. V. tėvų parodymai išdėstyti ne tik sklandžia lietuvių kalba bet ir identiški savo turiniu, taip pat tuo, kad jiems pareiškėjas tariamai rodė kažkokį pažymėjimą, nors jis teigia to nedaręs. Įvertinęs J. ir J. V. parodymus visų byloje surinktų rašytinių įrodymų kontekste, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai, susiję su šių parodymų nepatikimumu, yra nepagrįsti, todėl vertinti tik kaip jo gynybinė pozicija, kuri nepaneigia Patikrinimo išvadoje nustatytų faktinių aplinkybių, kad J. ir J. V. bendraujant su pareiškėju pagrįstai galėjo susidaryti įspūdis, kad jų sūnaus A. V. ieško policijos pareigūnas. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 20 straipsnio 2 dalį policijos pareigūno statusą įrodo tarnybinis pažymėjimas, tarnybinė uniforma, todėl jau vien to, kad pareiškėjas pas A. V. tėvus buvo atvykęs su uniforma (šio fakto pareiškėjas neneigia) pakanka tam, kad pastarieji galėtų susidaryti įspūdį, jog dėl tariamos ar tikros sūnaus skolos kalba su policijos pareigūnu.

Teismas taip pat pažymėjo, jog dėl to, kad pareiškėjas pažeidė VPIDVTĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 5 punktą iš esmės ginčo byloje nėra, nes tai pripažįsta pats pareiškėjas, tai konstatuota VTEK rašte, tai matyti ir iš kitų rašytinių įrodymų.

Įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, teismas sutiko su Patikrinimo išvadoje pateiktu pareiškėjo elgesio vertinimu, t. y. su tuo, kad jo veiksmai atitinka piktnaudžiavimo tarnyba sampratą (Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 13 p.), nes pareiškėjas nagrinėjamu atveju akivaizdžiai savo užimamomis pareigomis (policininko statusu) pasinaudojo ne tarnybos interesais ir ne pagal įstatymus ar kitus teisės aktus. Pažymėta, kad to savaime užtenka tam, kad būtų galima konstatuoti piktnaudžiavimo tarnyba faktą. Šiame kontekste kaip nereikšmingas taikant tarnybinę atsakomybę ir konstatuojant tarnybinio pažeidimo faktą vertintas pareiškėjo teiginys, kad bendravimas su A. V. pataisos namuose buvo ištirtas ir nenustatyta jokių pažeidimų. Tai, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnas 2016 m. kovo 14 d. nutarimu atsisakė pagal A. V. skundą pradėti ikiteisminį tyrimą (I t., b. l. 64–67) įrodo tik tai, kad, šio pareigūno nuomone, A. V. nurodytų aplinkybių ir pagrindų, susijusių su pareiškėjo veiksmais išieškant esamą arba tariamą jo pažįstamo (draugo) skolą, nepakako ikiteisminiam tyrimui pradėti, tačiau šis faktas per se (lot. pats savaime) nereiškia, kad dėl to pareiškėjui negali būti pritaikyta tarnybinė atsakomybė.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad Įsakymu Nr. 10-TE-450, jį vertinant kartu su Patikrinimo išvada, teisėtai ir pagrįstai konstatuota, kad nagrinėjamu atveju yra visos faktinės ir teisinės prielaidos taikyti Statuto 33 straipsnio 3 dalies 4 punktą ir už nustatytus tarnybinius pažeidimus pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos. Teismas konstatavo, kad Patikrinimo išvadoje pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo kaltės forma – tyčia, o objektyviais įrodymais nustatyta tarnybinio nusižengimo sudėties elementų visuma, tarp jų ir esminis tarnybinio nusižengimo sudėties elementas – pažeidimo padarymo faktas.

Teismas nenustatė, kad Vilniaus AVPK, skundžiamu įsakymu pareiškėjui skirdamas tarnybinę nuobaudą, būtų pažeidęs Statuto 33 straipsnyje nustatytą tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką ar padaręs kitų procedūrinių pažeidimų. Pareiškėjas teigia, kad, jo nuomone, tarnybinis patikrinimas jo atžvilgiu buvo atliktas neobjektyviai ir šališkai, todėl buvo pažeista tarnybinio patikrinimo atlikimo procedūra. Šį pareiškėjo teiginį teismas vertino kaip nepagrįstą. Byloje nėra jokių Patikrinimo išvadą surašiusių ar skyrusių pareiškėjui tarnybinę nuobaudą pareigūnų šališkumo ar neobjektyvumą patvirtinančių įrodymų.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo padarytus tarnybinius pažeidimus, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principu, konstatavo, kad Vilniaus AVPK nagrinėjamu atveju pareiškėjo atliktas veikas įvertino tinkamai, o pareiškėjui pritaikyta tarnybinė atsakomybė yra adekvati ir proporcinga jo padarytiems pažeidimams.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo atstovė teigia, jog pareiškėjo padaryti pažeidimai buvo įvertinti griežčiau nei analogiški kitų pareigūnų padaryti pažeidimai. Šiam teiginiui pagrįsti atstovė teismui pateikė medžiagą, susijusią su kitų pareigūnų tarnybinių pažeidimų tyrimais ir jiems pritaikyta tarnybine atsakomybe (I t., b. l. 126–178). Įvertinęs pateiktą medžiagą, teismas konstatavo, kad visas situacijas iš esmės sieja tik tai, kad buvo neteisėtai pasinaudota policijos duomenų bazėse esančiais duomenimis, tačiau aplinkybės, susijusios su tokių duomenų tolesniu panaudojimu, iš esmės skiriasi nuo tų, kurios nustatytos šioje byloje. Todėl pateiktoji medžiaga savaime negali būti pagrindu pareiškėjui skirtai tarnybinei nuobaudai sušvelninti. Kita vertus, teismo nuomone, nagrinėjamu atveju ir nurodytaisiais atvejais skiriasi piktnaudžiavimo tarnyba pobūdis, o šie skirtumai pirmuoju atveju yra pakankamai reikšmingi ir sudarantys pakankamą tiek teisinį, tiek faktinį pagrindą griežtesnės tarnybinės atsakomybės taikymui.

Dėl pareiškėjo nurodytų lengvinančių atsakomybę aplinkybių teismas sutiko su atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija, kad tai, jog pareiškėjas 2016 m. kovo 18 d. pateikė tarnybinį pranešimą apie 2016 m. kovo 9 d. atliktą apklausą, nelaikytina lengvinančia aplinkybe, nes, kaip matyti iš paties pareiškėjo 2016 m. kovo 18 d. tarnybinio pranešimo turinio (žr. I t., b. l. 60, paskutinę pastraipą), 2016 m. kovo 9 d. vykusioje pareiškėjo apklausoje jau dalyvavo Vilniaus AVPK imuniteto pareigūnai. Taigi, pareiškėjas tarnybinį pranešimą pateikė jau žinodamas, kad apie jo atliktus veiksmus jau žino jo darbdavys. Šiame kontekste pažymėta, kad pagal Statuto 34 straipsnio 1 dalies 1 punktą pranešimas apie tarnybinį nusižengimą gali būti pripažįstamas lengvinančia aplinkybe tik tuo atveju, jeigu pareigūnas apie jo padarymą praneša nedelsdamas.

Teismo nuomone, Patikrinimo išvadoje pagrįstai konstatuota, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas veikė iš savanaudiškų paskatų, o tai pagal Statuto 34 straipsnio 2 dalies 5 punktą laikytina aplinkybe, sunkinančia atsakomybę. Pareiškėjo teiginiai, siekiant tai paneigti, t. y. kad nagrinėjamu atveju jis elgėsi kaip sąžiningas žmogus, kovotojas už teisybę, vertinti kritiškai.

Atsižvelgus į nurodytus argumentus, konstatuota, kad Vilniaus AVPK Įsakymas Nr. 10-TE-450 yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas D. P. pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 194-197), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo veiksmuose nenustatyta Vidaus tarnybos statuto 34 straipsnyje numatytų lengvinančių aplinkybių. Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodė, kad informaciją apie įvykius tarnybiniu pranešimu pateikė dar prieš pradedant tarnybinį patikrinimą, nieko neslėpė, pripažino savo klaidas, dėl jų gailėjosi, padėjo atskleisti tarnybinio nusižengimo aplinkybes (Vidaus tarnybos statuto 34 str. 1 d. 1 ir 2 p.). Tai patvirtina pareiškėjo paaiškinimai, teikti įvairių su šiuo įvykiu susijusių tyrimų metu, tarnybinis pranešimas, kuriuo informavo apie įvykį neprasidėjus tarnybiniam patikrinimui, bei tai, kad sutampa pareiškėjo ir kitų liudytojų parodymai (skiriasi tik aplinkybės, kurios buvo vertinamojo pobūdžio, t. y. subjektyvios interpretacijos dalykas). Pirmosios instancijos teismas savo sprendime pasisakė tik dėl vienos iš lengvinančių aplinkybių, nurodydamas, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 34 straipsnio 1 dalies 1 punktą pranešimas apie tarnybinį nusižengimą gali būti pripažįstamas lengvinančia aplinkybe, jeigu pareigūnas apie jo padarymą praneša nedelsiant. Tačiau dėl kitos lengvinančios aplinkybės (Vidaus tarnybos statuto 34 str. 1 d. 2 p. – pareigūnas padėjo atskleisti tarnybinį nusižengimą) teismas visiškai nepasisakė. Pažymėtina, kad darbdaviui buvo žinoma tik apie pareiškėjo apsilankymą pas A. V. laisvės atėmimo vietoje, tačiau nebuvo žinoma apie kitus pareiškėjo veiksmus (žr. pareiškėjo 2016 m. kovo 18 d. tarnybinį pranešimą). Darbdavys apie tai sužinojo tik iš pareiškėjo 2016 m. kovo 18 d. tarnybinio pranešimo. Taigi pareiškėjas, nors ir ne nedelsiant, tačiau informavo apie tarnybinį nusižengimą, kas iš dalies laikytina lengvinančia aplinkybe, ir viską papasakodamas padėjo atskleisti tarnybinį nusižengimą, kas laikytina lengvinančia aplinkybe Vidaus tarnybos statuto 34 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

2. Pirmosios instancijos teismas, iškreipdamas pareiškėjo paaiškinimo prasmę, neteisingai interpretavo pareiškėjo žodžius ir sudarė prielaidas neteisėtam sprendimui, kad pareiškėjo, kaip policijos pareigūno, požiūris netinkamas, nes neva paaiškinime nurodė, jog uniformuotas vyko pas A. V. į namus ir bendravo su pastarojo tėvais, o vėliau važiavo pas jį į laisvės atėmimo vietą aiškintis skolos grąžinimo aplinkybių, ir tai su pareiškėjo tarnyba nesusijęs dalykas, bet jo privatus reikalas (žr. sprendimo 5.6 p.). Pas A. V. į pataisos namus pareiškėjas nuvyko kaip privatus asmuo, neuniformuotas, ne tarnybos metu, o užsuko važiuodamas pakeliui iš Klaipėdos. Apie tai, kad yra policijos pareigūnas, A. V. nebuvo žinoma. Tai patvirtina ir A. V. protokolas-pareiškimas. Taigi, vertinti šio vizito kaip apsilankymo tarnybos tikslais nėra jokio pagrindo. Tai buvo privatus reikalas. Be to, pirmosios instancijos teismas aplinkybę, kad pareiškėjo bendravimo su A. V. pataisos namuose aplinkybės buvo ištirtos ir atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nenustačius pažeidimų, įvertino kaip nereikšmingą, kadangi nors ir nepakako pagrindų pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau, anot teismo, nereiškia, kad pareiškėjui negali būti taikoma tarnybinė atsakomybė (žr. sprendimo 10.2 p.). Tačiau iš tarnybinio patikrinimo išvados, kurios pagrindu priimtas skundžiamas įsakymas, nematyti, kaip konkrečiai tarnybinės atsakomybės atžvilgiu vertinamas pareiškėjo pokalbis su A. V. pataisos namuose. 2016 m. kovo 23 d. Vilniaus AVPK Vidaus tyrimų skyriui pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą ne dėl pareiškėjo vizito į pataisos įstaigą, nors apie jį darbdaviui buvo žinoma, o dėl informacijos, 2016 m. kovo 23 d. gautos iš Vilniaus AVPK Imuniteto skyriaus apie tai, kad 2016 m. sausio 26 d. pareiškėjas, neturėdamas teisinio pagrindo, POLIS II naršyklėje tikrino A. V. asmens duomenis.

3. Įvertinęs Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos teismui pateiktą kitų Vilniaus AVPK atliktų tarnybinių patikrinimų medžiagą, kai už panašaus pobūdžio tarnybinius nusižengimus Vilniaus AVPK pareigūnams buvo skirtos švelnesnės nuobaudos, pirmosios instancijos teismas sprendime įvertino tų pareigūnų veiksmus kaip piktnaudžiavimą tarnyba – valstybės tarnautojo veika (veikimas ar neveikimas), kai tarnybinė padėtis naudojama ne tarnybos interesais arba ne pagal įstatymus ar kitus teisės aktus, arba savanaudiškais tikslais (neteisėtai pasisavinamas ar kitiems perleidžiamas svetimas turtas, lėšos ir t. t.) ar dėl kitokių asmeninių paskatų (keršto, pavydo, karjerizmo, neteisėtų paslaugų teikimo ir t. t.), taip pat valstybės tarnautojo veiksmai, kuriais viršijami suteikti įgaliojimai ar savivaliaujama (Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 13 p.). Tačiau pirmosios instancijos teismas neišaiškino, kokie piktnaudžiavimo tarnyba pobūdžių skirtumai buvo esminiai lyginant su nagrinėjama byla ir kaip konkrečiai jie lemia labai skirtingo griežtumo tarnybinės atsakomybės taikymą. Juk, pavyzdžiui, Vilniaus AVPK pareigūnei S. K. buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, o pareiškėjui – atleidimas iš vidaus tarnybos. Tiek pareiškėjas, tiek S. K. be teisėto pagrindo patikrino tarnybines duomenų bazes ir sužinotus asmens duomenis panaudojo ne tarnybos tikslais, be to, kaip teigia atsakovas ir teismas, iš savanaudiškų paskatų (S. K. pasinaudojo tarnybine padėtimi, kad išspręstų savo asmeninę, o ne kitų asmenų, problemą ir pademonstravo valdžią, kuri suteikta jai, kaip policijos pareigūnei). Už panašaus pobūdžio tarnybinį nusižengimą vienam pareigūnui paskyrus švelniausią tarnybinę nuobaudą, kitam – griežčiausią, buvo pažeistas lygiateisiškumo principas.

4. Palaiko ir kitus skunde pirmosios instancijos teismui bei teismo posėdžio metu pateiktus argumentus.

5. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti pareiškėjo skundą paremtas išimtinai tokį sprendimą pateisinančiais įrodymais, o, kai pareiškėjo argumentai įvertinti kritiškai, nepasisakyta dėl aplinkybių, turinčių reikšmės sprendimo patenkinti pareiškėjo skundą priėmimui, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas laikytinas neteisėtu ir dėl to naikintinas.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 1-4) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas, teigdamas, jog 2016 m. kovo 18 d. tarnybiniame pranešime nurodė su įvykiu susijusias aplinkybes tuo padėdamas atskleisti tarnybinį nusižengimą, tačiau pirmosios instancijos teismas šio jo veiksmo neįvertino kaip lengvinančios aplinkybės Statuto 34 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, bando susikurti lengvinančią aplinkybę, kurios iš esmės nėra, nes dar 2016 m. kovo 14 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą jo tarnybiniame pranešime nurodomos aplinkybės jau buvo nurodytos ir įvertintos, tad savo tarnybiniu pranešimu pareiškėjas visiškai nieko naujo nepranešė, be tų duomenų, kurie jau buvo žinomi. 2016 m. kovo 9 d. buvo atlikta apklausa dėl pareiškėjo veiksmų, kurioje jau dalyvavo Vilniaus AVPK Imuniteto skyriaus pareigūnai, todėl tyrimą atliekantiems pareigūnams informacija, kurią vėliau atkartojo tarnybiniame pranešime pareiškėjas, jau buvo žinoma. Todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė egzistuoja ir ji nebuvo tinkamai įvertinta pirmosios instancijos teismo sprendime.

2. Dėl piktnaudžiavimo pareigomis, vertinant pareiškėjo veiksmus, reikšmingos šios tyrimo metu nustatytos aplinkybės, kad 2016 m. sausio 26 d. pareiškėjas, pasinaudodamas jam tarnybos tikslams suteikta prieiga prie PIS, POLIS II naršyklėje tikrino A. V. bei J. V. asmens duomenis ir šia informacija (duomenimis) pasinaudojo ne tarnybinei veiklai vykdyti; pareiškėjas informaciją apie A. V. buvimo vietą iš jo tėvo gavo ne kaip privatus asmuo, o kaip policijos pareigūnas, nes jis buvo uniformuotas, ir būtent ši aplinkybė patvirtino jo, kaip pareigūno, statusą ir įpareigojo J.

V. suteikti informaciją apie sūnų; aptariamoje situacijoje pareiškėjas veikė iš savanaudiškų paskatų, siekdamas padėti savo draugui E. B. realizuoti tikrą ar tariamą teisę atgauti pinigus, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos. Pažymėtina, jog šiuos duomenis pareigūnas panaudojo savanaudiškais tikslais, t. y. sužinojęs A. V. gyvenamąją vietą, nuvyko pas jį į namus aiškinti aplinkybių dėl pastarojo skolos savo draugui E. B. grąžinimo. Pareiškėjas pas A. V. nuvyko ne tarnybos metu, tačiau vilkėdamas tarnybine policijos pareigūno uniforma, kuri įrodo policijos pareigūno statusą (Policijos įstatymo 20 str. 2 d.).

Todėl, nepriklausomai nuo to, jog pareigūnas, kaip jis pats teigia, neprisistatė A. V. tėvams, pastarieji visiškai pagrįstai jo statusą įvertino kaip policijos pareigūno (o ne privataus asmens), turinčio teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, kurie yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims (Policijos įstatymo 21 str.), ir jam, kaip policijos pareigūnui, suteikė informaciją apie sūnaus buvimo vietą bei nurodė mobiliojo ryšio telefono numerį. Ši pareigūno veika atitinka veiką, apibrėžtą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 13 punkte, todėl pareiškėjas piktnaudžiavo tarnyba ir pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktų nuostatas, taip pat Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d.

įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 14.2 punkto nuostatas. Taigi, tokie pareiškėjo veiksmai, pasireiškę piktnaudžiavimu tarnyba, Asmens duomenų apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Etikos kodekso 14.2. punkto nuostatų nesilaikymu, Registrų naudotojų administravimo taisyklių 16.1 punkto ir Saugos nuostatų 37.2 punkto reikalavimų nevykdymu, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktų pažeidimu, vertinami kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas, padarytas tyčia.

3. Dėl tarnybinės nuobaudos griežtumo pažymi, jog pagal Statuto 33 straipsnio 3 dalies 4 punktą už piktnaudžiavimą tarnyba ir Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimą gali būti skiriama tarnybinė nuobauda atleidimas iš vidaus tarnybos. Teismų praktikoje išaiškinta, jog Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimas laikomas šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu (Valstybės tarnybos įstatymo 29 str.). Pažeidus Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms, valstybės tarnautojo veiklos etikos principams (Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 4 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-706/2004). Vilniaus AVPK viršininkas, vadovaudamasis VTEK sprendimu bei atsižvelgęs į tarnybinio patikrinimo metu nustatytus atsakomybės taikymui aktualius faktus, priėmė sprendimą už Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimą pareiškėjui taikyti griežčiausią tarnybinę nuobaudą atleidimą. Paskirta nuobauda tikrai nėra per griežta padarytam pažeidimui, taip pat įsakymas paskirti tarnybinę nuobaudą priimtas įvertinus visus įstatymų keliamus reikalavimus. Nors pareiškėjas ir teigia, kad praktikoje būta ir kitokių taikytų nuobaudų, tačiau svarbu pažymėti šiuos aspektus, kad: a) atsakomybės individualizavimas reiškia, kad, individualizuojant atsakomybę svarbu tinkamai įvertinti tiek padaryto nusižengimo pavojingumą, tiek kaltės formą, rūšį, padarymo motyvus, ir kt. Pareiškėjas piktnaudžiavo tarnyba dėl savanaudiškų paskatų (sunkinanti aplinkybė), supainiojo viešuosius ir privačiuosius interesus, bei padarė tyčinį šiurkštų nusižengimą; b) pareiškėjas nurodo, jo nuomone, panašų atvejį, tačiau tarp šių atvejų nėra nieko bendro, be duomenų POLIS II naršyklėje tikrinimo. Pareiškėjo veiksmai panašiausiai įvertinti buvo T. B. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. A-4353-438/2016), E. Š. (Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas byloje Nr. I-6850-426/2016) atveju, kur taikyta analogiška atsakomybė – atleidimas iš vidaus tarnybos.

4. 2016 m. gegužės 12 d. posėdyje priimtas protokolinis sprendimas, kuriame VTEK konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktų nuostatas, laikytinas prejudiciniu. Remiantis Lietuvoje galiojančia įstatymo teisėtumo prezumpcija, reiškiančia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai arba jis yra nuginčijamas įstatymų nustatyta tvarka, todėl VTEK sprendimu Vilniaus AVPK privalėjo vadovautis ir vadovavosi, priimdamas savo sprendimą skirti tarnybinę nuobaudą.

5. Šioje situacijoje reikia įvertinti vertybių pusiausvyrą, kur iš vienos pusės yra asmens, šiurkščiai ir pažeidusio Asmens duomenų apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Etikos kodekso 14.2. punkto, Registrų naudotojų administravimo taisyklių 16.1 punkto ir Saugos nuostatų 37.2 punkto, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktų reikalavimus, patraukimas atsakomybėn ir, iš kitos pusės, asmeniniai pareiškėjo interesai. Todėl, vertinant šią situaciją, reikėtų įvertinti, kokios vertybės yra esminės – ar visuomenės pasitikėjimas valstybės tarnyba, jos veiklos skaidrumu ir teisėtumu bei statutinės tarnybos drausmės užtikrinimas, ar asmens, neteisėtai veikusio pažįstamų asmenų interesais, siekis išvengti atsakomybės. Remiantis teismų praktika, policijos pareigūnų darbas atlyginamas iš valstybės biudžeto. Todėl egzistuoja pagrįstas viešasis interesas, jog atsakingų institucijų ir jų pareigūnų darbas būtų organizuojamas tokiu būdu, kad nebūtų sutrikdytas tinkamas ir efektyvus tarnybos paskirties vykdymas, t. y. pagrindinių funkcijų įgyvendinimas. Siekiant užtikrinti veiksmingą institucijų, kurios atsakingos už viešojo intereso apsaugą, veiklą, yra būtina, kad šios institucijos turėtų galimybę vykdyti drausminę procedūrą. Drausmės užtikrinimas institucijų, kurios tvarkomos statutinės drausmės pagrindais, sistemoje iš tikrųjų gali būti vertinamas kaip tinkamo tarnybos funkcijų ir įgaliojimų, kurias ši tarnyba privalo atlikti, įgyvendinimo priemonė, atitinkanti privalomą esminio darbdavio intereso pažeidimo reikalavimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 25 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-368/2012). Vertinant susidariusią situaciją, itin aktualus skaidrios, nešališkos ir disciplinuotos vidaus tarnybos sistemos veikimas, kuris nesiderina su pareiškėjo vykdyta veikla konkretaus asmens labui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsniu yra nustatytos bylos nagrinėjimo ribos, remiantis kuriomis teismas gali peržengti apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai (2 d.).

Šio ginčo atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs, kad ginčas yra kilęs iš darbo santykių ir tai yra svarbus asmens interesas, siekdamas, kad asmuo visiškai realizuotų savo teisę į teisminę gynybą, remiasi ABTĮ 140 straipsnio 2 dalimi nustatyta teise peržengti apeliacinio skundo ribas ir tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimą, nepriklausomai nuo apeliacinio skundo apimties.

Byloje pareiškėjas prašo pakeisti Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. 10-TE-450 1 punkto dalį, kuria paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos, švelnesne tarnybine nuobauda.

Byloje pateikto įsakymo kopijoje dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos nėra datos bei įsakymo numerio, tačiau jo turinys bei pareiškėjo skundas leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas yra atleistas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 13 punktą. Atleidimas šiuo pagrindu yra galimas, kai asmeniui jau yra paskirta tarnybinė nuobauda, numatyta Vidaus tarnybos statuto 33 straipsnio 2 dalies 6 punkte – atleidimas iš vidaus tarnybos (akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d.). Į bylą pateiktame dokumento nuoraše, datuotame 2016 m. gegužės mėn. (datos ir dokumento numerio nėra) nurodyta, kad pareiškėjui, remiantis Vidaus tarnybos statuto 33 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos (I t., b. l. 42, 54). Teismas, neturėdamas minėtų skundžiamų įsakymų originalų ar tinkamų jų nuorašų, negali jais remtis kaip įrodymais ir jais grįsti teismo sprendimą, vertindamas pareiškėjo atleidimo teisėtumą, todėl privalu dokumentus išreikalauti iš atsakovo.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjui pareiškus reikalavimą dėl tarnybinės nuobaudos švelninimo, būtina ginčyti tarnybinės nuobaudos paskyrimą, nes vadovas, atleisdamas pareiškėją iš tarnybos, yra saistomas paskirta tarnybine nuobauda – atleidimu iš tarnybos, ir negali neatleisti pareigūno. Dėl to teismas negali švelninti tarnybinės nuobaudos, jei yra ginčijamas tik įsakymas dėl atleidimo iš tarnybos, o ne įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo.

Tirdamas tarnybinės nuobaudos paskyrimo teisėtumą, teismas privalo išsiaiškinti tarnybinio nusižengimo sudėties elementus, nusižengimo pobūdį, padarymo priežastis, asmenybę, sukeltus padarinius ir kitas aplinkybes, pareigūną charakterizuojančius duomenis (įrodymus), kurie akivaizdžiai patvirtintų tarnybinės nuobaudos (atleidimo iš tarnybos) paskyrimo teisėtumą.

Ginčijant tik įsakymą dėl atleidimo ir neginčijant tarnybinės nuobaudos paskyrimo, teismas neturi tokios galimybės ir negali pareiškėjo nurodytu pagrindu keisti įsakymą dėl atleidimo iš tarnybos į švelnesnį.

Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas neginčija įsakymo dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo, nors jo skundo turinys patvirtina, kad jis siekia, kad būtų sušvelninta paskirta nuobauda, remdamasis ABTĮ 12 straipsniu, privalėjo išaiškinti pareiškėjui, kokiu būdu jis gali realizuoti savo teisę į teisminę gynybą ir tik po to, priklausomai nuo pareiškėjo pasirinktos pozicijos, nagrinėti ginčą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, daro išvadą, jog nurodyti trūkumai yra reikšmingi teisingam bylos išsprendimui ir gali būti ištaisyti tik nagrinėjant bylą iš naujo, todėl naikina sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas