2015-11-03 Nr. AB-21428-3-61-3-02105-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1624-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02105-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 37.3; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministeriją (toliau – ir atsakovas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija) imtis neatidėliotinų priemonių įgyvendinti Europos socialinės chartijos (toliau – ir Chartija) nuostatą – nustatyti oficialias mokamas švenčių dienas.

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuva ratifikavo daugumą Chartijos nuostatų, todėl pagal Chartijos 2.2 straipsnį įsipareigojo nustatyti oficialias mokamas švenčių dienas, bet iki šiol ši nuostata neįgyvendinta. Darbuotojai, gaunantys mėnesinę algą, visada gauna vienodą darbo užmokestį, tačiau gaunantys valandinį atlyginimą dėl švenčių dienų ir sumažėjusio darbo laiko gauna mažesnę algą, todėl dėl Chartijos nuostatų nesilaikymo patiria žalą. Darbo kodekso (toliau – ir DK) 162 straipsnis nustato oficialias švenčių dienas, tačiau nieko nesako apie jų apmokėjimą. Teigė, kad valandininkams švenčių dienos turi būti apmokamos, išmokant garantines išmokas, kaip yra apmokamos kasmetinės atostogos. Kasmetinių atostogų metu pasitaikančios švenčių dienos daugeliui Lietuvos darbuotojų neapmokamos. Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi užtikrinti tarptautinių sutarčių vykdymą, tačiau to nedaro per protingai ilgą laiką. Nepagrįsta problemos sprendimą nukreipti profsąjungoms, kadangi jos silpnos ir dažnai priklausomos nuo darbdavių. Lietuvoje sudaryta gal tik viena nacionalinio, šakos ar teritorinio lygmens kolektyvinė sutartis, įmonės lygmens kolektyvinės sutartys sudarytos 20 proc. įmonių. Europos socialinių teisių komitetas nurodo, kad socialinės teisės turi būti įgyvendintos faktiškai. Europos Tarybos tikslas – siekti didesnės narių vienybės, kad būtų apsaugoti ir įgyvendinami idealai ir principai, kurie yra bendras paveldas, skatinama ekonominė ir socialinė pažanga. Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas taip pat kalba apie atlygį už švenčių dienas. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijoje Nr. 175 „Dėl ne visos darbo dienos“ taip pat užsimenama apie teisę į mokamas švenčių dienas. Europos socialinių teisių komitetas yra pažymėjęs, kad švenčių dienų buvimas neturėtų neigiamai atsispindėti mokant darbo užmokestį, nepaisant to, kaip jis yra skaičiuojamas.

Atsakovas atsiliepimu į skundą prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pagal DK 194 straipsnio 2 dalį už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbo užmokestis, nurodytas DK 186 straipsnio 2 dalyje. Darbuotojų, kurių darbo sutartyse sulygta mokėti mėnesines algas, darbo užmokesčio dydis nesikeičia pagal to mėnesio švenčių dienų skaičių. Vadinasi, darbuotojas, nepriklausomai nuo to, ar bus tą mėnesį šventinių dienų, ar nebus, gaus tą patį darbo užmokestį. Darbuotojams, kurių darbo užmokestis priklauso nuo dirbto laiko ar pagamintos produkcijos, atlikto darbo ar suteiktų paslaugų, darbo užmokestis mokamas už faktiškai dirbtą laiką ar įvykdytą normą.

Mokant darbuotojui, dirbančiam pagal valandinį darbo užmokestį, vidutinį darbo užmokestį, toks mokėjimas būtų teisiškai nepagrįstas, nes pagal DK 186 straipsnio 1 dalį darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Taip pat pažymėjo, kad pagal DK 187 straipsnį Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu nustatydama minimalųjį valandinį atlygį ir minimalią mėnesinę algą taiko praktiką, kad minimalioji mėnesinė alga padalinama iš metinio vidutinio mėnesio darbo valandų skaičiaus esant 5 darbo dienų savaitei, kai apskaičiuojant metinį vidutinio mėnesio darbo dienų skaičių neįtraukiamos švenčių dienos, dėl to minimalus valandinis atlygis yra didesnis.

Darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos kolektyvinėse sutartyse, o konkretūs valandiniai tarifiniai atlygiai, mėnesinės algos, kitos darbo apmokėjimo formos ir sąlygos, darbo normos nustatomos kolektyvinėse ir darbo sutartyse. Vadovaujantis DK 165 straipsnio 1 dalimi, DK 162 straipsnyje nurodytos švenčių dienos į kasmetinių atostogų trukmę neįskaitomos, jeigu atostogų laikotarpiu būna šventinė diena, ji gali būti suteikta kitu metu arba prailginama atostogų trukmė. Lietuvoje daugėja kolektyvinių sutarčių, iki 2012 m. pabaigos užregistruotos 2 šakos kolektyvinės sutartys, suaktyvėjo teritorinio ir šakos lygio kolektyvinių sutarčių pasirašymas.

Nuo 2012 m. iki 2013 m. pabaigos užregistruotos 2 šakos ir 6 teritorinės kolektyvinės sutartys. Nuo 2014 m. užregistruotos 12 teritorinių ir 9 šakos kolektyvinės sutartys. Sutartyse aptariami darbo apmokėjimo, socialinės partnerystės rėmimo, papildomo užimtumo rėmimo, darbo saugos bei sveikatos klausimai. Valstybinės darbo inspekcijos inspektoriai 2013 m. patikrino 10 069 įmones ir nustatė, kad 2013 m. pasirašyta 239 kolektyvinės sutartys (2011 m. – 273, 2012 m. – 204). Europos socialinių teisių komiteto, kuris vienintelis turi teisę aiškinti Chartiją, precedentinės teisės sąvade nėra nurodyta, kaip šventinės dienos turi būti atlyginamos valandininkams, jeigu jie šventinėmis dienomis nedirba, tai reglamentuoja įstatymai ir kolektyvinės sutartys.

Europos socialinių teisių komitetas yra išaiškinęs, kad pagal Chartijos 2 straipsnio 2 punkto reikalavimus privaloma už šventines dienas, kai jomis dirbama, mokėti dvigubai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilęs dėl pareiškėjo teisėkūros iniciatyvos teisės įgyvendinimo viešojo administravimo procese.

Teismas nurodė, kad 2011 m. liepos 4 d. pareiškėjas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai (toliau – ir Teisingumo ministerija) pateikė teisėkūros iniciatyvą, siūlydamas papildyti DK 162 straipsnį 3 dalimi, nustatant, kad už DK 162 straipsnio 1 dalyje išvardytas švenčių dienas, jei jos būna pirmadieniais–penktadieniais, darbuotojui būtų mokamas vidutinis darbo užmokestis. Teisingumo ministerija 2011 m. liepos 18 d. raštu pasiūlymus persiuntė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2011 m. liepos 29 d. raštu nurodė, kad pasiūlymą darbuotojui kompensuoti sumažėjusį atlyginimą per mėnesį dėl iš eilės einančių kelių poilsio ir švenčių dienų galima įtvirtinti kolektyvinėje sutartyje.

Trišalės tarybos Darbo santykių nuolatinės komisijos 2011 m. rugpjūčio 30 d. posėdžio protokole Nr. 40 nuspręsta DK 162 straipsnio papildymo 3 dalimi klausimą perduoti svarstyti darbo grupei, rengiančiai DK pakeitimus. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2012 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. (11.5-53)SD-5319 Seimo kontrolierių įstaigai pateikė atsakymą į paklausimą dėl pareiškėjo skundo. Rašte abejojama, ar būtų pagrįsta mokėti papildomą darbo užmokestį darbuotojams, kurie švenčių dienomis nedirba, kadangi DK 186 straipsnio 1 dalis nustato, jog darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį.

Pagal DK 187 straipsnį, Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu nustatydama minimalųjį valandinį atlygį ir minimalią mėnesinę algą taiko praktiką, kad minimalioji mėnesinė alga padalinama iš metinio vidutinio mėnesio darbo valandų skaičiaus esant 5 darbo dienų savaitei, kai apskaičiuojant metinį vidutinio mėnesio darbo dienų skaičių neįtraukiamos švenčių dienos, dėl to minimalus valandinis atlygis yra didesnis. Darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos kolektyvinėse sutartyse, o konkretūs valandiniai tarifiniai atlygiai, mėnesinės algos, kitos darbo apmokėjimo formos ir sąlygos, darbo normos nustatomos kolektyvinėse ir darbo sutartyse.

Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valstybinė darbo inspekcija) 2013 m. vasario 5 d. rašte Nr. (25)SD-1773 pareiškėjui į jo 2013 m. sausio 17 d. paklausimą pažymėta, kad Valstybinė darbo inspekcija mokamų švenčių dienų nustatymo klausimu pritaria Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai bei Seimo kontrolierių įstaigai ir remiasi Seimo kontrolierių įstaigos 2012 m. rugpjūčio 28 d. pažyma Nr. 4D-2012/1-818.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas pateikti teisėkūros iniciatyvą pagal Teisėkūros pagrindų įstatymą. Vadovaudamasis Teisėkūros pagrindų įstatymo 8 straipsniu, teismas padarė išvadą, jog jokia teisminė procedūra dėl teisėkūros iniciatyvos pareiškimo ar nepareiškimo Teisėkūros pagrindų įstatyme nėra numatyta. Individualaus asmens kreipimasis su teisėkūros iniciatyva gali būti vykdomas pagal Peticijų įstatymą arba pateikiamas kaip individualaus piliečio kreipimasis į valdžios institucijas įgyvendinant teisę dalyvauti valstybės valdymo procese. Teismas atsižvelgė į Peticijų įstatyme pateiktą peticijos sąvoką, šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnį. Pažymėjo, jog pareiškėjas prašymo jo kreipimąsi laikyti peticija nepareiškė, todėl jo kreipimasis nagrinėtinas viešojo administravimo rėmuose.

Teismas nurodė, kad šioje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje išaiškinta, jog Chartijos įgyvendinimo klausimai nagrinėtini administraciniuose teismuose kaip institucijos vilkinimas atlikti veiksmus viešojo administravimo srityje, o pareiškėjo suinteresuotumas ginču pagrįstas jo paties tvirtinimu, kad Chartijos neįgyvendinimas pažeidžia daugelio Lietuvos darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, interesus. Šia nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įteisino individualios teisėkūros iniciatyvos teisminę gynybą, kai toks pasiūlymas pateikiamas ne pagal Peticijų įstatymą, bei tarptautinių ar Europos Sąjungos sutarčių tinkamo įgyvendinimo priežiūrą priskyrė teismams. Pažymėjo, kad pagal Peticijų įstatymo 10 straipsnį gali būti skundžiamas tik sprendimas kreipimosi nepripažinti peticija, o ne sprendimas dėl peticijos atmetimo, tačiau pateikiant teisėkūros iniciatyvą viešojo administravimo procese leista skųsti teismui. Teismas nurodė, jog šiuo išaiškinimu turi vadovautis pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį. Taigi, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje, teismas iš esmės nagrinėjo klausimą dėl tinkamo Chartijos nuostatų vykdymo bei teisėkūros iniciatyvos realizavimo.

Teismas nustatė, kad Europos socialinės chartijos, Lietuvoje įsigaliojusios 2001 m. rugpjūčio 1 d., 2 straipsnio „Teisė į tinkamas darbo sąlygas“ 2 dalyje nurodoma, jog siekdamos užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta teisė į tinkamas darbo sąlygas, šalys įsipareigoja nustatyti oficialias mokamas švenčių dienas. Šioje dalyje išdėstytą taisyklę yra priėmusi ir Lietuvos Respublika (www.coe.int/t/dghl/monitoring/socialcharter/Presentation/ProvisionTableRevMarch2013_en.pdf). Angliškame Chartijos tekste nurodyta šalies pareiga suteikti mokamas valstybinių švenčių dienas (to provide for public holidays with pay), todėl lietuvių kalba Chartijos vertimas nėra tikslus. Teismas vadovavosi DK 194 straipsniu.

Teismas nurodė, kad 1991 m. spalio 21 d. priimtas Turino protokolo, keičiančio Europos socialinių teisių chartiją, 3 straipsnyje numatytas Chartijos 25 straipsnio pakeitimas, pagal kurį įsteigiamas nepriklausomų ekspertų komitetas. Pagal Europos socialinių reikalų komiteto reglamento (http://www.coe.int/t/dghl/monitoring/socialcharter/ESCRrules/Rules_en.pdf) 2 taisyklę, komitetas sprendžia dėl situacijos valstybėse suderinamumo su Chartija, 1988 m. papildomu protokolu ir pataisyta Chartija. Jis priima išvadas pagal raportų procedūrą ir sprendimus pagal kolektyvinių skundų procedūrą. Taigi už Chartiją ratifikavusių šalių teisės aktų suderinamumą su Chartija atsakingas Europos socialinių teisių komitetas 2010 m. pateikė išvadas dėl Chartijos 2, 4, 5, 6, 21, 22, 26, 28 ir 29 straipsnių įgyvendinimo Lietuvos Respublikoje (http://www.coe.int/t/dghl/monitoring/socialcharter/Conclusions/State/Lithuania2010_en.pdf). Dėl Chartijos 2 straipsnio 2 dalies, reguliuojančios mokamas valstybinių švenčių dienas, komitetas pažymėjo, jog Europos socialinių teisių komitetas prašė Lietuvą pateikti informaciją apie apmokėjimo padidėjimą už valstybinių švenčių dienomis atliktą darbą. Europos socialinių teisių komitetas gavo raportą už 2003 m. sausio 1 d.–2008 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, kuriame nurodoma, jog apmokėjimo dydis nepasikeitęs, mokama ne mažiau nei dvigubai. Europos socialinių teisių komitetas pripažino, kad darbo valstybinių švenčių dienomis atlikimas numato apribojimą, kad darbuotojui turi būti mokamas didesnis nei įprastai darbo užmokestis. Nurodoma, kad turi būti mokama ne mažiau nei dvigubai, kaip kompensacija gali būti laisvų dienų suteikimas, kurių turi būti ne mažiau kaip dvigubai daugiau negu dirbtų dienų. Europos socialinių teisių komitetas padarė išvadą, kad situacija Lietuvoje yra suderinta su pataisyta Chartija.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kompetenciją vertinti Chartijos įgyvendinimą turintis Europos socialinių teisių komitetas nenustatė, jog Lietuvos Respublikos teisės aktai nėra suderinti su Chartija, pripažino, kad Chartijos 2 straipsnio 2 dalies norma nereikalauja priimti pareiškėjo siūlomo DK 162 straipsnio papildymo, todėl atmetė skundą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad skundą teismui pateikė vadovaudamasis Konstitucija, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsniu, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 19 straipsnio 1 dalimi, o ne dėl teisėkūros iniciatyvos realizavimo ar peticijos. Ginčo esmė – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, atsakinga už Chartijos nuostatų įgyvendinimą, ilgą laiką to nedaro (vilkina), o ne jo teisėkūros iniciatyvos teisės įgyvendinimas viešojo administravimo procese. Pabrėžia, jog Chartijos nuostata „nustatyti oficialias mokamas švenčių dienas“ gali būti įgyvendinta pasitelkiant įvairius būdus, kurie yra nurodyti paminėtoje tarptautinėje sutartyje (žr.

V d. 1 str.), t. y. svarbu tik tai, kad ji būtų praktiškai vykdoma. Pati minimaliausia įgyvendinimo priemonė – bent jau neneigti šios teisės, o visokeriopai ją skatinti. Pažymi, jog atsakovui yra pakankamai gerai žinoma Europos socialinių reikalų komiteto dėl šios nuostatos išaiškinimo apimtis. Tai matyti iš Lietuvos Respublikos septintosios ataskaitos šiam komitetui už 2003–2008 m. laikotarpį (žr. 6 psl.). Akivaizdu, kad Chartijos nuostata „nustatyti oficialias mokamas švenčių dienas“ apima kelis aspektus: turėtų būti užtikrinta teisė į oficialias mokamas švenčių dienas; darbas švenčių dienomis turėtų būti leidžiamas tik ypatingais atvejais; už švenčių dienomis atliekamą darbą turėtų būti mokama mažiausiai dvigubai daugiau.

Atkreipia dėmesį, kad esminis šios Chartijos nuostatos dalykas yra ne tai, kad darbuotojas dirbdamas gauna dvigubą atlygį, bet kad tam tikromis valstybės nustatytomis švenčių dienomis darbuotojas turi laisvą dieną neprarasdamas darbo užmokesčio. Europos socialinių reikalų komitetas nenustatė Chartijos pažeidimų todėl, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ataskaitose nėra pateikusi informacijos, jog švenčių dienos gaunantiems valandinį atlygį yra neapmokamos, kasmetinių atostogų metu pasitaikančios švenčių dienos neapmokamos daugeliui darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis.

Ši ministerija pripažįsta, kad minimali mėnesinė alga ir minimalus valandinis atlygis apskaičiuoti neįtraukiant švenčių dienų kaip apmokamų. 1998 m. Europos socialinių reikalų komitetas išvadoje dėl Suomijos ataskaitos yra pažymėjęs, kad švenčių dienų apmokėjimas neturėtų būti mažesnis nei įprastas darbo užmokestis už vienodą laiko tarpą. Švenčių dienų buvimas neturėtų kokiu nors kitu būdu neigiamai atsispindėti mokant darbo užmokestį, nepriklausomai nuo to, ar skaičiuojamas dieninis, savaitinis ar mėnesinis darbo užmokestis (žr. http://www.coe.int/t/dghl/monitoring/socialcharter/Conclusions/Year/XIV2Vol1_en.pdf, Conclusions XIV-2, Vol. 1, p. 220).

Pagal Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 27 straipsnį, šalis negali pasitelkti savo vidaus teisės nuostatų, kad pasiteisintų dėl sutarties nesilaikymo.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad Chartijos nuostata – nustatyti oficialias mokamas švenčių dienas – įgyvendinta DK (194 str. 2 d., 188 str. 2 d.) ir gali būti įgyvendinta kolektyvinėse bei darbo sutartyse. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija teikia ataskaitas dėl Chartijos įgyvendinimo pagal Europos Tarybos patvirtintas ataskaitų formas ir tvarką. Europos socialinių teisių komitetas, kuris vienintelis aiškina Chartijos nuostatas ir teisiškai įvertina valstybių Chartijos nuostatų įgyvendinimą, nėra neigiamai įvertinęs Lietuvos situacijos dėl mokamų švenčių dienų pagal Chartijos 2 straipsnio 2 punkto ir dėl mokamų atostogų pagal Chartijos 2 straipsnio 3 punkto įgyvendinimą. Iš viso buvo gautos keturios Europos socialinių teisių komiteto išvados dėl paminėto straipsnio punktų: 2005 m. dėl Lietuvos Respublikos antrosios ataskaitos, 2007 m. dėl ketvirtosios, 2010 m. dėl septintosios, 2014 m. dėl vienuoliktosios. Teigia, jog Chartijos 2 straipsnio 2 punktas yra įgyvendintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisę kreiptis į administracinį teismą nustato ABTĮ 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo mano, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdu. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas apskundė administraciniam teismui atsakovo - ABTĮ taikymo požiūriu viešojo administravimo subjekto (centrinio valstybinio administravimo subjekto) – jo (pareiškėjo) teigimu, neteisėtą neveikimą, kuris, pagal pareiškėją, pasireiškė tuo, kad atsakovas pagal savo kompetenciją nesiima veiksmų įgyvendinti Chartijos nuostatą – nustatyti oficialias mokamas švenčių dienas.

Pasisakydama dėl šio pareiškėjo skundo (reikalavimo) reikšmės ABTĮ taikymo kontekste, kolegija pirmiausia pažymi, kad (kaip matyti iš pareiškėjo teismui paduoto 2014-04-06 skundo) pareiškėjas konkrečiai nenurodė nei atsakovo kompetencijos jo (pareiškėjo) keliamu klausimu, nei galutinio iš atsakovo prašomo atlikti veiksmo, kuris būtų pagrįstas tam tikromis nuorodomis į atsakovo veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Todėl nurodytu būdu pareiškėjo suformuluotas reikalavimas ABTĮ taikymo prasme negali būti pripažintas tinkamu, t. y. administraciniame teisme nagrinėtinu skundo reikalavimu.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus dėl asmens pažeistos teisės ar įstatymų saugomų interesų gynimo administraciniame teisme, kolegija pažymi, kad (kaip matyti iš paminėto pareiškėjo skundo) pareiškėjo teismui paduotame skunde yra pateikti jo samprotavimai ir argumentai dėl būtinumo įgyvendinti paminėtą Chartijos nuostatą Lietuvoje įstatymo (DK) lygmeniu. Tačiau šiame skunde nėra pateikti argumentai dėl paties pareiškėjo tam tikrų teisių ar įstatymo saugomų interesų pažeidimo, kuris pasireikštų paminėtu atsakovo neveikimu. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad paminėti pareiškėjo skundo argumentai dėl būtinumo įgyvendinti paminėtą Chartijos nuostatą Lietuvoje yra bendrojo pobūdžio, savo ryšiu su tam tikrų Lietuvoje dirbančių asmenų kategorijų tariamu teisių pažeidimu gali būti priskirti argumentams ginant viešąjį interesą. Tačiau ABTĮ 56 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu pareiškėjas negali būti pripažintas tinkamu subjektu ginti viešąjį interesą administraciniame teisme, nes tokios jo teisės nėra nustatytos įstatymų.

Pasisakydama dėl šioje administracinėje byloje priimtos pirmosios instancijos teismo paminėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutarties reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pirmiausia pažymi, kad šioje nutartyje buvo sprendžiamas tik pareiškėjo skundo priėmimo klausimas, tačiau nebuvo nurodyta, kaip šis klausimas turėtų būti išspręstas galutinai pirmosios instancijos teisme. Be to, šioje nutartyje, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką taikant ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą, yra akcentuota, kad esant tam tikroms abejonėms dėl į administracinį teismą pasikreipusio asmens teisių arba įstatymo saugomų interesų galimybės apginti teisme, yra būtina nagrinėti bylą iš esmės, o ne atsisakyti priimti skundą jo priėmimo stadijoje.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą iš esmės teisingu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Virginija Volskienė