2018-10-03 Nr. AB-17755-3-62-3-00259-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1901-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00259-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), priteisti 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2016 m. liepos mėnesį Marijampolės PN Krizių valdymo komisijos buvo įtrauktas į linkusių save žaloti ar žudytis asmenų įskaitą bei paskirtas gyventi į 17 būrį, kuriame gyvena asmenys, turintys priklausomybių nuo narkotinių medžiagų. Pareiškėjas teigė, kad tokiems veiksmams pataisos namų administracija neturėjo jokio faktinio bei teisinio pagrindo, nes pareiškėjas nėra linkęs save žaloti ar žudytis, charakterizuojamas teigiamai, drausminių nuobaudų, priklausomybių, adaptacinių ar elgesio problemų neturi. Pareiškėjui atsisakius eiti gyventi į 17 būrį, jis buvo nepagrįstai nubaustas drausminėmis nuobaudomis – uždarytas į baudos izoliatorių, kur patyrė judėjimo laisvės suvaržymus, negalėjo užsiimti mėgstama veikla. Pareiškėjo nuomone, tokiais neteisėtais veiksmais Marijampolės PN administracija pažeidė bendruosius viešojo administravimo principus, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje (toliau – ir Konvencija) numatytas nuteistųjų teises į sveikatą, gerovę, orumą, tuo sukeldama pareiškėjui neturtinę žalą, pasireiškusią nepatogumais, stresu, kitais neigiamais dvasiniais išgyvenimais.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas buvo paskirtas į 17 būrį vadovaujantis Kauno tardymo izoliatoriaus Psichologinės tarnybos 2015 m. spalio 16 d. pažyma Nr. 74-153, kurioje nurodyta, jog pareiškėjui yra sustiprinta neterminuota individuali priežiūra dėl to, jog jis turi polinkį žudytis ar save žaloti. Pokalbio su Marijampolės PN Psichologinės tarnybos specialiste metu pareiškėjas taip pat nurodė, kad esant stresinėms situacijoms, yra linkęs į autoagresiją, todėl buvo rekomenduota pareiškėjo situaciją svarstyti Krizių įveikos komandos posėdyje. Posėdyje buvo nutarta pareiškėją įtraukti į didelės rizikos dėl savęs žalojimo ar bandymo nusižudyti grupę. 2016 m. gruodžio 12 d. Marijampolės PN Psichologinės tarnybos specialistė V. M. pateikė pažymą Nr. 55/04-713, kurioje nurodė, kad pareiškėjas paskirtame būryje adaptavosi, suicidines mintis neigė, todėl buvo pasiūlyta dar kartą svarstyti jo elgesį Krizių įveikos komandos posėdyje. Pagal Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 4/07-139 patvirtintą Diferencijuoto nuteistųjų paskirstymo schemą, į 17 ir 16 būrius skiriami nuteistieji, turintys adaptacijos problemų, todėl pareiškėjas buvo pagrįstai paskirtas į 17 būrį. Atsakovo atstovas nurodė, kad 2016 m. liepos 28 d. pareiškėjas buvo pervestas į 22 būrį. Pataisos namų pareigūnai jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė, kad patyrė dvasinius išgyvenimus, tačiau nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais įrodymais, neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto bei neteisėtų atsakovo veiksmų.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjo G. Č. skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo nepagrįstai įtrauktas į linkusių save žaloti ir žudytis asmenų įskaitą, paskirtas gyventi į 17 būrį, kuriame kali asmenys, turintys priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, o atsisakius eiti į minėtą būrį, nubaustas drausminėmis nuobaudomis – uždarytas į baudos izoliatorių dviem mėnesiams.

7. Teismas nurodė, kad reikalavimus, taikomus savižudybių ir savęs žalojimo prevencijai laisvės atėmimo įstaigose, laisvės atėmimo įstaigos vadovo ir administracinių padalinių veiksmus, funkcijas ir atsakomybę reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. V-353 patvirtintas Savižudybių ir savęs žalojimo laisvės atėmimo vietų įstaigose prevencijos tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas).

8. Teismas nustatė, kad, remiantis Marijampolės PN Nuteistųjų skirstymo komisijos posėdžio protokolu, Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 7/07-254 pareiškėjas buvo paskirtas atlikti bausmę į 17 būrį. Skiriant pareiškėją į minėtą būrį buvo vadovaujamasi Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI) Psichologinės tarnybos 2015 m. spalio 16 d. pažyma Nr. 74-153, kurioje buvo rekomenduota sustiprinti pareiškėjo individualią priežiūrą dėl suicidinių veiksmų ar savęs žalojimo rizikos. Teismas nustatė, kad Marijampolės PN Psichologinės tarnybos 2016 m. liepos 4 d. pažymoje Nr. 55/04-500 nurodyta, kad pokalbio su psichologe metu pareiškėjas nurodė, jog praeityje yra save žalojęs, nors suicidines mintis šiuo metu neigia, tačiau tvirtina neisiąs į jokį būrį ir iškilus stresinei situacijai galimi autoagresyvūs veiksmai. Atsižvelgiant į tai, buvo rekomenduota svarstyti pareiškėjo situaciją Krizių įveikos komandos posėdyje, kuriame buvo nutarta įtraukti pareiškėją į didelės rizikos dėl savęs žalojimo ar bandymo nusižudyti grupę bei skirti sustiprintą individualią priežiūrą 3 mėnesiams. Marijampolės PN Psichologinės tarnybos 2016 m. liepos 4 d. pažymoje Nr. 14/07-3146 buvo rekomenduota sustiprinti pareiškėjo individualią priežiūrą, reguliariai kalbėtis su nuteistuoju, sustiprinti individualų darbą su pareiškėju bei jo elgesio korekciją, taip pat nustatyta, jog savęs žalojimo tikimybė išlieka aukšta.

9. Teismas vertino, kad šie duomenys patvirtina, jog pareiškėjas buvo pagrįstai įtrauktas į didelės rizikos dėl savęs žalojimo ar bandymo nusižudyti grupę bei paskirtas atlikti bausmę į 17 būrį, kuris, remiantis Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 4/07-139 patvirtinta Diferencijuota nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose schema, yra skirtas adaptacijos problemų turintiems nuteistiesiems. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas praeityje yra save žalojęs ir bandęs nusižudyti, pats šios aplinkybės skunde neneigia.

Nors jo teigimu, Marijampolės PN Psichologinės tarnybos specialistei nėra išsakęs minčių, jog esant stresinei situacijai, galbūt elgsis autoagresyviai, ši aplinkybė yra užfiksuota tiek 2016 m. liepos 4 d. Marijampolės PN Psichologinės tarnybos pažymoje Nr. 55/04-500, tiek 2016 m. liepos 4 d. pažymoje Nr. 14/07-3146. Be to, sustiprinta individuali priežiūra pareiškėjui buvo paskirta ir Kauno TI (Psichologinės tarnybos 2015 m. spalio 16 d. pažyma Nr. 74-153). Teismas konstatavo, kad, nors pareiškėjas savo skundo argumentus grindžia Kauno TI sudaryta charakteristika, iš pareiškėjo pateiktų duomenų matyti, jog Kauno TI specialistams pareiškėjas yra išsakęs, jog praeityje bandė žudytis, be to, jam būdingas impulsyvus elgesys patyrus stiprias neigiamas emocijas.

Pareiškėjo Adaptacinėje charakteristikoje pažymima, jog, kalėdamas Kauno TI, jis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, turi priklausomybę nuo alkoholio. Todėl teismas sprendė, kad jie ne tik nepaneigia, bet papildomai pagrindžia atsakovo atstovo argumentus, jog pareiškėjas buvo linkęs į autoagresiją, turėjo adaptacijos problemų, praeityje yra bandęs nusižudyti, todėl pagrįstai buvo įtrauktas į save žaloti ar žudytis linkusių asmenų įskaitą bei paskirtas į 17 būrį. Teismas konstatavo, kad minėtas aplinkybes patvirtina ir pareiškėjo Suicidinės rizikos įvertinimo klausimynas, kuriame pats pareiškėjas nurodė, jog yra save žalojęs. Teismas nustatė, kad Marijampolės PN administracija, įtraukdama pareiškėją į didelės rizikos dėl savęs žalojimo ar bandymo nusižudyti grupę bei skirdama jį į 17 būrį, laikėsi visų Aprašo reikalavimų, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 65 punkte numatyto reikalavimo skirstant nuteistuosius į būrius, atsižvelgti į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas, todėl neteisėtų veiksmų neatliko.

10. Teismas pažymėjo, kad iš naujo įvertinus pareiškėjo psichologinę būklę, 2016 m. gruodžio 12 d. Marijampolės PN Psichologinės tarnybos pažymoje Nr. 55/04-713 buvo nustatyta, jog pareiškėjas adaptavosi būryje, suicidines mintis neigia, su kitais asmenimis nekonfliktuoja, todėl buvo pasiūlyta Krizių įveikos komandai svarstyti pareiškėjo elgesį, iš linkusių save žaloti ar žudytis asmenų įskaitos jis buvo išbrauktas, o 2016 m. liepos 28 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-311 perkeltas gyventi į 22 būrį.

11. Teismas iš byloje esančio tarnybinio pranešimo nustatė, kad 2016 m. liepos 5 d. pareiškėjas Kriminalinės žvalgybos pareigūnams išreiškė nesutikimą gyventi jam paskirtame būryje. Pareigūnams apklausus pareiškėją, šis nurodė, jog 17 būryje kalėti bijo, kadangi yra davęs parodymus prieš ten kalinčius nuteistuosius, įvardyti konkrečius asmenis kategoriškai atsisakė. Apklausus 16 ir 17 būrių nuteistuosius, nebuvo gauta jokių duomenų apie pareiškėjo nesutarimus su kitais asmenimis ar kitokias kliūtis, trukdančias jam atlikti bausmę paskirtame būryje. Todėl pareiškėjo atsisakymas eiti į paskirtą būrį buvo įvertintas kaip administracijos nurodymų nevykdymas ir pareiškėjas Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. liepos 6 d. įsakymu Nr. 1359 bei 2016 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 82/04-1391 buvo nubaustas drausminėmis nuobaudomis – perkeltas į kamerų tipo patalpas 15 ir 7 paroms.

12. Teismas pažymėjo, kad tarnybiniame pranešime nurodytos pareiškėjo išsakytos priežastys, dėl kurių jis nesutiko gyventi 17 būryje, yra iš esmės nesusijusios su šios bylos ginčo dalyku, t. y., priešingai, nei teigė skunde bei teismo posėdyje, pareiškėjas tarnybinio tyrimo metu nurodė, jog yra davęs parodymus prieš ten kalinčius asmenis, o ne aplinkybes, susijusias su narkotinių medžiagų vartojimu 17 būryje. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių asmenų, dėl kurių bijojo atlikti bausmę 17 būryje, nedetalizavo šių aplinkybių, o tarnybinio tyrimo metu nebuvo surinkta jokių duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo atsisakymą atlikti bausmę 17 būryje, taip pat nenustačius jokių teisės aktų pažeidimų dėl nuobaudų skyrimo procedūros, įvertinęs tai, jog pareiškėjo skunde bei nuobaudos skyrimo metu nurodomi argumentai dėl nesutikimo eiti į 17 būrį yra radikaliai skirtingi ir dėl to vertintini kritiškai, sprendė, jog drausminės nuobaudos už pareiškėjo atsisakymą eiti į paskirtą būrį buvo teisėtos.

13. Teismas konstatavo, kad nėra vieno pareigos atlyginti neturtinę žalą atsiradimo elemento – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, pareiškėjas neįrodė ir žalos egzistavimo fakto. Teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyviais teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei pusmečiui nuo tada, kai buvo, jo manymu, nepagrįstai nubaustas drausmine nuobauda, įtrauktas į linkusių save žaloti ar žudytis asmenų įskaitą bei paskirtas į 17 būrį. Kadangi pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba daugiau nei pusę metų nuo paskutinio neigiamus išgyvenimus sukėlusio atsakovo veiksmo, teismas sprendė, jog pareiškėjo tariamai patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė. Teismas konstatavo, kad, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas.

III. 14. Pareiškėjas G. Č. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti jam iš atsakovo 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

15. Pareiškėjas nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu visiškai nesutinka, nes teismas netinkamai išnagrinėjo bylos aplinkybes, netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai sprendė, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas Kauno TI ar Marijampolės PN buvo bandęs žudytis. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis neteisėtai ir nepagrįstai buvo įtrauktas į didelės rizikos dėl savęs žalojimo ir bandymo nusižudyti grupę ir neteisėtai bei nepagrįstai dėl to buvo paskirtas atlikti bausmės į 17 būrį, kuriame atlieka bausmę nuteistieji, turintys priklausomybių nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir jas vartojantys. Aplinkybių, kad 17 būryje paplitęs narkotinių medžiagų vartojimas, atsakovas nepaneigė, todėl, paskyrus pareiškėją į minėtą būrį buvo padaryta žala jo psichinei sveikatai, pažeistos Vidaus tvarkos taisyklių nuostatos, kad skiriant nuteistąjį į būrį turi būti atsižvelgiama į neigiamos įtakos riziką.

16. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kokių būtent adaptacinių problemų pareiškėjas turėjo, nes Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 4/07-139 nustatyta, kad į 16 ir 17 būrius skiriami adaptacijos problemų turintys nuteistieji, o Kauno TI 2015 m. lapkričio 5 d. adaptacinėje charakteristikoje Nr. 73/692, nurodyta, kad pareiškėjo elgesys adaptacijos metu vertinamas teigiamai. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į tai, kad Marijampolės PN nepagrįstai vadovavosi Kauno TI Psichologinės tarnybos 2015 m. lapkričio 16 d. pažyma Nr. 74-153, ji buvo skirta Kauno TI direktoriui, be to, buvo taikoma praėjus 9 mėnesiams, t. y. neįvertinus pasikeitusios situacijos. Pagal Aprašo nuostatas, turėjo būti nustatytas didelis savižudiško elgesio rizikos laipsnis. Pareiškėjo teigimu, byloje surinkti įrodymai pagrindžia visas sąlygas valstybės deliktinei atsakomybei kilti, jam padaryta neturtinė žala yra įrodyta, o prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis yra adekvatus.

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, išsamiai ir objektyviai įvertino bylos aplinkybes, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą, materialiosios ir proceso teisės pažeidimų nepadarė, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas G. Č. kildino iš Marijampolės PN neteisėtų veiksmų, kai jis buvo nepagrįstai įtrauktas į linkusių save žaloti ir žudytis asmenų įskaitą, paskirtas gyventi į 17 būrį, kuriame kali asmenys, turintys priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, o atsisakius eiti į minėtą būrį, nubaustas drausminėmis nuobaudomis – perkeltas į kamerų tipo patalpas, atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus ir ištyręs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad Marijampolės PN neteisėtų veiksmų neatliko ir pareiškėjo skundą atmetė.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai, nevisapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai nusprendė, kad Marijampolės PN neatliko neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas tvirtina, kad jis nepagrįstai buvo įtrauktas į didelės rizikos dėl savęs žalojimo ir bandymo nusižudyti grupę ir dėl to paskirtas į 17 būrį, kadangi tam turėjo būti nustatytas didelis savižudiško elgesio rizikos laipsnis, nenustatyta, kokių adaptacinių problemų jis turėjo.

22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydamas konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

24. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

25. Vidaus tvarkos taisyklių 64 punktas nustato, kad su naujai atvykusiais nuteistaisiais karantino patalpose pataisos įstaigos darbuotojai dirba tiriamąjį aiškinamąjį darbą, siekdami užtikrinti nuteistojo adaptaciją pataisos įstaigoje ir sudaryti individualų socialinės reabilitacijos planą. Pagal minėtų taisyklių 65 punktą pataisos namų, laisvės atėmimo vietų ligoninės, nepilnamečių pataisos namų ir kalėjimų direktoriai įsakymais sudaro komisijas, kurios nuteistuosius, pirmą kartą po nuosprendžio įsiteisėjimo iš kardomojo kalinimo vietos atvykusius į šias pataisos įstaigas, jiems dalyvaujant, priskiria paprastosioms grupėms, taip pat suskirsto į būrius, skyrius ir kameras. Skirstant nuteistuosius į būrius, skyrius, kameras atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas ir laikantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų.

26. Aprašas nustato reikalavimus, taikomus savižudybių ir savęs žalojimo prevencijai, jo tikslas, be kita ko, yra suderinti laisvės atėmimo vietos įstaigos vadovo ir administracinių padalinių veiksmus, funkcijas ir atsakomybę. Laisvės atėmimo vietų įstaigų psichologinių tarnybų specialistai, atlikdami pirminį nuteistųjų ir suimtųjų vertinimą, savižudiško elgesio riziką vertina naudodami Suicidinės rizikos įvertinimo klausimyną (3 priedas) ir klinikinį interviu (Aprašo 15 p.). Nuteistajam ar suimtajam nustačius didelį savižudiško elgesio rizikos laipsnį, psichologas, nustatydamas konkretų terminą, įtraukia jį į Nuteistųjų ir suimtųjų, priklausančių didelės rizikos grupei dėl savęs žalojimo ar bandymo nusižudyti, apskaitos žurnalą, parengia ir pateikia įstaigos direktoriui pažymą-rekomendaciją dėl nuteistojo ar suimtojo priežiūros ypatumų (numatoma sustiprinta individuali priežiūra ir jos intensyvumas), bendravimo ypatumų, prireikus – dėl apgyvendinimo vietos pakeitimo (Aprašo 16 p.). Pasibaigus paskirtų rekomendacijų terminui, įstaigos psichologas parengia ir pateikia įstaigos direktoriui pažymą apie sustiprintos individualios priežiūros nutraukimą arba pratęsimą konkrečiam laikotarpiui (Aprašo 17 p.). Perkeliant nuteistąjį arba suimtąjį, priklausantį didelės rizikos grupei dėl savęs žalojimo ar bandymo nusižudyti, iš vienos laisvės atėmimo vietos įstaigos į kitą, rekomendacijos dėl nuteistojo arba suimtojo priežiūros ypatumų ir terminų įdedamos į jo asmens bylos voką (Aprašo 18 p.). Pataisos įstaigos Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkas, susipažinęs su naujai atvykusio nuteistojo asmens byla, duomenis apie asmens priskyrimą didelės rizikos grupei dėl savęs žalojimo ar bandymo nusižudyti, nedelsdamas perduoda įstaigos Krizių įveikos komandai (Aprašo 19 p.).

27. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad su pareiškėju, jam atvykus iš Kauno TI, bendravo Marijampolės PN Psichologinės tarnybos specialistai ir surašė 2016 m. liepos 4 d. pažymą Nr. 55/04-500 (b. l. 33), kurioje iš Kauno TI Psichologinės tarnybos 2016 m. spalio 16 d. pažymos Nr. 74-153 buvo nustatyta, kad pareiškėjas teigė, kad praeityje yra žalojęsis, kai sirgo (duomenys neskelbtini), teigia tai buvus prieš daugelį metų ir jaučiasi gerai. Suicidinės rizikos įvertinimo klausimyne pažymėta, kad pareiškėjas yra anksčiau save žalojęs. Marijampolės PN Krizių įveikos komandos posėdyje (b. l. 39–41) buvo svarstyta pareiškėjo autoagresijos rizika, nutarta įtraukti pareiškėją į „Didelės rizikos dėl savęs žalojimo ar bandymo nusižudyti grupę“ ir skirti sustiprintą individualią priežiūrą 3 mėnesiams. Po minėto Krizių įveikos komandos posėdžio Marijampolės PN Psichologinė tarnyba surašė pažymą-rekomendaciją „Dėl G. Č. sustiprintos individualios priežiūros“ Nr. 14/07-3146 (b. l. 37–38), kurioje pateikė rekomendacijas dėl pareiškėjo individualios priežiūros pagal kompetenciją pataisos namų padaliniams, pateikė prognozę, kad pareiškėjo savęs žalojimo tikimybė išlieka aukšta. Marijampolės PN Nuteistųjų skirstymo komisijos posėdžio 2016 m. liepos 4 d. protokolu Nr. 14/07-3135 pareiškėjas, kaip naujai atvykęs nuteistasis, buvo paskirtas į 172 brigadą (b. l. 32). Pagal Marijampolės PN Diferencijuotą nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose schemą (b. l. 29–30) 16 ir 17 būriuose apgyvendinami nuteistieji, turintys adaptacijos problemų.

28. Teisėjų kolegija pažymi, jog, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nepagrįstai spręsta, jog jo suicidinio elgesio rizika nėra aukšta, jis neturi adaptacijos problemų, tačiau aptarti dokumentai ir specialistų rekomendacijos patvirtina priešingas aplinkybes. Minėti dokumentai patvirtina didelį pareiškėjo savižudiško elgesio rizikos laipsnį, pareiškėjo individuali situacija buvo apsvarstyta laikantis Apraše nustatytų reikalavimų, jis į konkretų būrį paskirtas vadovaujantis Vidaus tvarkos taisyklių 65 punkto nuostatomis.

Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nepateikia objektyviai pagrįstų argumentų ir įrodymų, paneigiančių minėtas aplinkybes. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo su apeliaciniu skundu pateiktus dokumentus, pažymi, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašai, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjas suicidinių minčių neturi, padaryti atlikus pirminę gydytojų apžiūrą 2015 m. vasario 11 d. (b. l. 82–84). Iš vėliau surašytų dokumentų apie pareiškėjo sveikatos būklę Kauno TI ir prieš skiriant jį į konkretų Marijampolės PN būrį, matyti, kad jo sveikatos būklė įvertinta jau kitaip, rekomenduota pareiškėjui sustiprinti individualią priežiūrą (b. l. 31, 33, 37–38).

Nors pareiškėjas nesutinka su vėlesniu jo psichologinės būklės įvertinimu pažymėtina, kad vertinimą atliko specialistai – psichologai. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pareiškė prašymą apklausti liudytoją – Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus (duomenys neskelbtini) V. M.. Pareiškėjas nurodė, kad minėtos specialistės 2016 m. liepos 4 d. parengtos ir pateiktos pažymos-rekomendacijos pagrindu jam nepagrįstai ir neteisėtai buvo nustatyta individuali priežiūra, o pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nepagrįstai nenustatė Marijampolės PN neteisėtų veiksmų, nepagrindė sprendimo faktinėmis aplinkybėmis ir nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartimi šis pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas, kadangi pareiškėjas nenurodė, kokias konkrečias turinčias reikšmės bylai aplinkybes galėtų patvirtinti jo prašoma šaukti liudytoja. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo nurodytą 2016 m. liepos 4 d. pažymą-rekomendaciją „Dėl G. Č. sustiprintos individualios priežiūros“ pasirašė ne prašoma šaukti liudytoja V. M., o Marijampolės PN (duomenys neskelbtini) M. R. (b. l. 37–38). Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas jokių Marijampolės PN veiksmų ir sprendimų dėl jo įtraukimo į „Didelės rizikos dėl savęs žalojimo ar bandymo nusižudyti grupę“ ir paskyrimo į 17 būrį Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje nustatyta tvarka neskundė.

Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad šiuo aspektu Marijampolės PN neteisėtų veiksmų neatliko.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo argumentus dėl neteisėtai paskirtų nuobaudų, pažymi, kad nuobaudos – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 7 ir 15 parų pareiškėjui buvo paskirtos už tai, kad jis atsisakė vykdyti teisėtus pataisos namų administracijos nurodymus – atsisakė atlikti bausmę jam administracijos paskirtame 17 būryje (b. l. 45–46). Tarnybinio tyrimo išvados duomenys (b. l. 47) patvirtina, kad pareiškėjas, atsisakydamas atlikti bausmę 17 būryje, nurodė, jog bijo, kad kiti nuteistieji sužinos, jog jis yra anksčiau davęs parodymus prieš juos, tačiau konkrečių asmenų ar aplinkybių neįvardijo, tokių aplinkybių nepatvirtino ir kiti apklausti minėto būrio nuteistieji. Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsniu, už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamos nuobaudos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų jam paskirtas nuobaudas skundęs Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje nustatyta tvarka. Įvertinusi reikšmingų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad nuobaudos pareiškėjui buvo paskirtos neteisėtai, todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl neteisėtų veiksmų nebuvimo šiuo aspektu yra pagrįsta ir teisinga.

30. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, iš esmės dar kartą pakartoja savo argumentus, kuriuos buvo nurodęs skunde. Pareiškėjas taip pat teigia, kad 17 būryje vartojami narkotikai, dėl to jam buvo nesaugu ir daroma neturtinė žala.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo argumentus dėl aplinkybių, kad jam 17 būryje galėjo būti daroma neturtinė žala dėl paplitusio narkotikų vartojimo, pažymi, kad pareiškėjas šių savo argumentų iš esmės nepagrindė jokiais įrodymais. Bylos duomenys patvirtina, kad ir atsisakydamas eiti gyventi į 17 būrį, pareiškėjas nurodė visai kitas atsisakymo aplinkybes (nutarties 29 p.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nėra nustatytų viešosios atsakomybės sąlygų, o valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

33. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė