2025-05-21 Nr. AB-8990-3-64-3-02124-2024-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1597-1047/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02124-2024-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Vietnamo Socialistinės Respublikos pilietės N. A. T. V. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Vietnamo Socialistinės Respublikos pilietės N. A. T. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Laferta“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja Vietnamo Socialistinės Respublikos pilietė N. A. T. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2024 m. lapkričio 21 d. priimtą sprendimą Nr. 24S266688 „Panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ (toliau – ir 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimas). Teikdama skundą, pareiškėja nurodė, kad 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

2. Nesutikdama su 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimu, pareiškėja nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

2.1. Siekdamos vykdyti ekonominę veiklą Lietuvos Respublikoje, 2018 m. ji ir jos pusseserė įsteigė uždarąją akcinę bendrovę „Laferta“ (toliau – ir UAB „Laferta“). Įsteigdama UAB „Laferta“, pareiškėja tapo minėtos bendrovės akcininke. 2019 m., pateikdama atsakovui prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėja atvyko į Lietuvos Respubliką. 2020 m. sausio 9 d., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, atsakovas išdavė jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2.2. Pareiškėja paaiškino, kad 2019–2024 m. laikotarpiu UAB „Laferta“ nepertraukiamai vykdė ekonominę veiklą dviejuose miestuose – Šiauliuose ir Vilniuje. 2019 m., Šiauliuose, UAB „Laferta“ įsteigė kavinę „Saigon kava“. Šioje kavinėje visą laikotarpį dirbo pareiškėja ir jos pusseserė. Tais pačiais metais Vilniuje UAB „Laferta“ įkūrė grožio paslaugų teikimo saloną. Nuo 2019 m. minėtame salone nuolatos dirbo dvi arba trys darbuotojos – Lietuvos Respublikos pilietės. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad, siekdamos išvykti dirbti į užsienį, 2024 m. kovo 30 d. Vilniuje esančiame grožio paslaugų teikimo salone dirbusios darbuotojos nutraukė darbo sutartis su UAB „Laferta“. Nesėkmingai ieškodamos naujų darbuotojų ir atsižvelgdamos į nuostolingą grožio paslaugų teikimo salono veiklą, pareiškėja ir jos pusseserė nusprendė uždaryti minėtą saloną ir atidaryti maisto prekių parduotuvę Šiauliuose. Priėmusios sprendimą uždaryti grožio paslaugų teikimo saloną, jos pradėjo aktyviai ieškoti maisto prekių tiekėjų ir parduotuvei tinkamų patalpų. Taip pat jos susitarė su verslo partneriu iš Vietnamo, įsipareigojusiu finansuoti maisto prekių parduotuvės įsteigimą.

2.3. 2024 m. lapkričio 21 d. atsakovas priėmė sprendimą panaikinti jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Priimdamas minėtą sprendimą, atsakovas konstatavo, kad: 1) pareiškėja, teikdama prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis; 2) pareiškėjos pateiktame prašyme išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodyta bendrovė – UAB „Laferta“ – neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatose nustatytų reikalavimų. Priimdamas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą, atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad, teikdama prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad, teikdama atsakovui prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ji pateikė tikrovę atitinkančius duomenis. Pareiškėja atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad UAB „Laferta“ nuo 2019 m. nuolatos dirbo dvi arba trys darbuotojos – Lietuvos Respublikos pilietės. Pareiškėja nesudarė ir nesiekė sudaryti dirbtinų sąlygų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti, taip pat nepateikė atsakovui jokių neteisėtai įgytų ar suklastotų dokumentų. UAB „Laferta“ darbuotojos nutraukė darbo sutartis su minėta bendrove dėl objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausančių priežasčių.

2.4. Panaikindamas pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovas piktnaudžiavo teisės aktuose nustatytais įgaliojimais. Pareiškėja teigė, kad UTPĮ nuostatos aiškiai neįtvirtina pareigos užsieniečiams, turintiems leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, įdarbinti įsteigtoje įmonėje Lietuvos Respublikos / Europos Sąjungos (toliau – ir ES) piliečius visą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laikotarpį. Taip pat UTPĮ nenustato termino, per kurį užsieniečiai turi pareigą įsteigtoje bendrovėje įdarbinti Lietuvos Respublikos / ES piliečius. Be to, UTPĮ konkrečiai nereglamentuoja atvejų, kai Lietuvos Respublikos / ES piliečiai nutraukia darbo sutartis su įsteigta bendrove, o kitų darbuotojų paieška užtrunka. Pareiškėja akcentavo, kad, atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, atsakovas nepagrįstai įgyja diskreciją spręsti, kada ir kokiais atvejais užsieniečių įsteigta bendrovė neatitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų ir kada atsiranda pagrindas panaikinti užsieniečiams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atlikdamas tokį vertinimą, atsakovas nesikreipė į pareiškėją, neprašė jos pateikti paaiškinimus ir nenurodė kriterijų, kuriais vadovaudamasis jis atliko pareiškėjos situacijos vertinimą.

2.5. Priimdamas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą, atsakovas rėmėsi pareiškėjos situacijai neaktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pareiškėja nurodė, kad jos situacijos ir atsakovo priimto 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimo motyvuose nurodytos teismų praktikos faktinės aplinkybės reikšmingai skiriasi.

2.6. Atsakovas nepagrįstai nepareikalavo iš pareiškėjos pateikti paaiškinimų ir jos neišklausė. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatomis, pareiškėja teigė atsakovas turėjo pareigą pareikalauti iš pareiškėjos pateikti paaiškinimus, pasiūlyti jai pateikti reikšmingus duomenis ir informuoti ją apie vykdomą tyrimą, tačiau to nepadarė.

2.7. Panaikindamas pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovas priėmė neproporcingą administracinį sprendimą. Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad, priimdamas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą, atsakovas nepagrįstai nenustatė pareiškėjai termino pašalinti teisės aktų pažeidimus. Pareiškėja vertino, kad, panaikindamas jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, iš esmės atsakovas įpareigojo ją išvykti iš Lietuvos Respublikos. Minėta aplinkybė reikštų visišką pareiškėjos verslo baigtį. Taip pat, vadovaudamasi Chartijos nuostatomis, pareiškėja pažymėjo, kad priimdamas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą, atsakovas neproporcingai apribojo jos teises į Lietuvos Respublikoje esantį ir jai priklausantį nekilnojamąjį turtą.

2.8. Atsakovas diskriminavo pareiškėją. Pareiškėja manė, kad, panaikindamas jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovas nepagrįstai ignoravo jos teises, neįspėjo jos apie vykdomą tyrimą ir nepasiūlė jai pateikti paaiškinimus ir (ar) tyrimui reikšmingus duomenis. Pareiškėja vertino, kad, vykdydamas jos situacijos tyrimą, atsakovas pažeidė viešojo administravimo principus ir jų netaikė išimtinai dėl to, kad pareiškėja yra emigrantė.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, pateikdamas teismui atsiliepimą į skundą, prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Nesutikdamas su pareiškėjos pateiktu skundu, atsakovas nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

4.1. 2023 m. spalio 20 d., išnagrinėjęs pareiškėjos pateiktą prašymą, jis priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Nr. (duomenys neskelbtini)) (leidimo galiojimo terminas – iki 2025 m. spalio 20 d.). 2024 m. lapkričio 21 d., atlikdamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) informacinės sistemos duomenų tyrimą, jis nustatė, jog 2024 m. kovo 30 d. UAB „Laferta” atleido iš darbo tris darbuotojas – Lietuvos Respublikos pilietes. Nuo 2024 m. kovo 30 d. UAB „Laferta“ nedirbo nė vienas darbuotojas, atitinkantis UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų reikalavimus. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, 2024 m. lapkričio 21 d. atsakovas priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

4.2. Priimdamas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą, jis pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Vadovaudamasis UTPĮ nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas pažymėjo, kad UTPĮ 50 straipsnis įtvirtina savarankiškus ir imperatyvius leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Nustatęs bent vieną iš UTPĮ 50 straipsnio nuostatose apibrėžtų aplinkybių, jis turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tai reiškia, kad priežastys, dėl kurių pareiškėja ir (ar) jos valdoma bendrovė įmonė nebeatitinka UTPĮ nuostatose įtvirtintų reikalavimų, nesudaro pagrindo atsakovui priimti sprendimą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas nurodė, kad, priimdamas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą, jis nustatė UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 bei 7 punktuose ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatose įtvirtintus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Atsižvelgdama į atsakovo nustatytas aplinkybes, pareiškėja turėjo pareigą pagrįsti aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui. Tokia įrodinėjimo našta savaime nesudaro pagrindo vertinti atsakovo priimto sprendimo kaip tariamo viešojo administravimo subjekto pranašumo ginčo teisiniuose santykiuose.

4.3. Pareiškėja nepagrįstai teigė, kad, panaikindamas jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovas priėmė neproporcingą administracinį sprendimą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad, nuolatos teikdama prašymus pratęsti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo terminą, pareiškėja žinojo (turėjo žinoti) UTPĮ nuostatose įtvirtintus reikalavimus, t. y. aplinkybę, kad visą laiką UAB „Laferta“ turi dirbti darbuotojai, atitinkantys UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų reikalavimus. Atsakovas pabrėžė, kad, 2024 m. kovo 30 d. atleisdama tris darbuotojas – Lietuvos Respublikos pilietes, vėliau UAB „Laferta“ neįdarbino nė vieno darbuotojo, atitinkančio UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų reikalavimus. Atsakovas pastebėjo, kad, teikdama skundą teismui, pareiškėja nepateikė jokių paaiškinimų, kodėl 2024 m. kovo 30 d.–2024 m. lapkričio 21 d. laikotarpiu, žinodama UTPĮ nuostatose įtvirtintus reikalavimus, ji neįvykdė minėtų reikalavimų. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, atsakovas laikėsi pozicijos, kad įvardytas laikotarpis buvo pakankamai ilgas ir protingas UAB „Laferta“ surasti ir įdarbinti darbuotojus, atitinkančius UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų reikalavimus.

4.4. Pareiškėja deklaratyviai teigė, kad, priimdamas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą, atsakovas pažeidė jos teisę būti išklausytai. Pareiškėja nepaaiškino, kokias reikšmingas faktines aplinkybes, galinčias lemti kitokį atsakovo administracinį sprendimą, ji galėjo nurodyti atsakovui. Taip pat pareiškėja nenurodė jokių aplinkybių ir (ar) nepateikė jokių duomenų, sudarančių pagrindą spręsti tai, ar, priimdamas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą, atsakovas atliko viešojo administravimo principų ir (ar) teisės aktų nuostatų pažeidimus. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai neįtvirtina besąlyginės atsakovo pareigos atlikti užsieniečių apklausas ir (ar) reikalauti iš jų pateikti papildomus paaiškinimus. Atsakovas įvardijo, kad, priimdamas sprendimą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jis įvertino visų surinktų duomenų visumą. Surinktų duomenų visuma buvo pakankama atsakovui priimti 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą.

4.5. Pareiškėja nepagrįstai teigė, kad, priimdamas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą, atsakovas pažeidė jos teisę į nuosavybę. Atsakovas pažymėjo, kad, priimdamas minėtą sprendimą, jis neįpareigojo pareiškėjos išvykti iš Lietuvos Respublikos ir neuždraudė jai čia atvykti. Taip pat atsakovas atkreipė dėmesį, kad 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į atsakovą su prašymu išduoti jai naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

4.6. Pareiškėja deklaratyviai teigė, kad, priimdamas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą, atsakovas pažeidė lygiateisiškumo principą. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos teisė atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė – šią teisę užsieniečiai gali įgyti tik tais atvejais, kai jie atitinka UTPĮ nustatytus reikalavimus. Atsakovas pabrėžė, kad, teikdama skundą teismui, pareiškėja iš esmės nepaaiškino, kokiais atsakovo atliktais veiksmais pasireiškė jos diskriminacija.

II. 5. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai, priimdami 2025 m. vasario 5 d. sprendimą, atmetė pareiškėjos skundą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2023 m. rugsėjo 16 d., vadovaudamasi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, pareiškėja kreipėsi į atsakovą, prašydama pakeisti jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Nr. 2309-LLGK-2066). Teikdama atsakovui minėtą prašymą, pareiškėja nurodė, kad ji yra Lietuvos Respublikoje registruotos bendrovės – UAB „Laferta“ – dalyvė (akcininkė). Išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, 2023 m. spalio 20 d. atsakovas priėmė sprendimą pakeisti jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Nr. (duomenys neskelbtini)) (leidimo galiojimo terminas – iki 2025 m. spalio 20 d.). 2023 m. spalio 24 d. minėtą leidimą atsakovas įteikė pareiškėjai.

7. 2024 m. lapkričio 21 d., vykdydamas užsieniečiams išduotų leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kontrolę, atsakovas patikrino VSDFV informacinės sistemos duomenis apie pareiškėją ir jos valdomą bendrovę – UAB „Laferta“. Patikrinęs minėtus duomenis, atsakovas pastebėjo, kad 2024 m. kovo 30 d. UAB „Laferta“ atleido iš darbo visus darbuotojus, atitinkančius UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, t. y. tris Lietuvos Respublikos pilietes. Nuo 2024 m. kovo 30 d. UAB „Laferta“ neįdarbino nė vieno darbuotojo, atitinkančio UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, 2024 m. lapkričio 21 d. atsakovas priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Nr. (duomenys neskelbtini)). Priimdamas minėtą sprendimą, atsakovas konstatavo, kad pareiškėja ir jos valdoma UAB „Laferta“ nebeatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatose įtvirtintų reikalavimų. Taip pat atsakovas nurodė, kad, 2023 m. rugsėjo 16 d. teikdama prašymą pakeisti jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

8. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, priimdamas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą, atsakovas pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad 2023 m. spalio 20 d. atsakovas priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatose nustatytais pagrindais. Remdamasis VSDFV informacinės sistemos duomenimis, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad 2024 m. kovo 29 d. UAB „Laferta“ atleido iš darbo visus bendrovės darbuotojus, atitinkančius UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus (tris Lietuvos Respublikos pilietes). Nuo 2024 m. kovo 29 d. iki 2024 m. lapkričio 21 d. UAB „Laferta“ neįdarbino nė vieno naujo darbuotojo, atitinkančio UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Remdamasis minėtomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, teikdama atsakovui prašymą pakeisti jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, o ji pati ir jos valdoma bendrovė – UAB „Laferta“ – nebeatitiko imperatyvių UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

9. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad UAB „Laferta“ atleido iš darbo visus darbuotojus, atitinkančius UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies punkto reikalavimus, dėl objektyvių priežasčių. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad, nustatęs aplinkybę, jog užsienietis nebeatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatose numatytų reikalavimų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Priežastys, dėl kurių užsienietis nebeatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų reikalavimų, nedaro įtakos minėtų UTPĮ nuostatų taikymui. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės, t. y. UAB „Laferta“ darbuotojų atleidimas iš darbo darbuotojų iniciatyva, neturi jokios teisinės reikšmės pareiškėjos individualios situacijos kvalifikavimui. Taip pat pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad, teikdama skundą teismui, pareiškėja nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių tai, kad ji ieškojo (mėgino ieškoti) kitų darbuotojų, atitinkančių UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

10. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino pareiškėjos argumentus, kad, priimdamas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą, atsakovas piktnaudžiavo teisės aktuose įtvirtintais įgaliojimais. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto normos, įtvirtinančios reikalavimus užsieniečių įsteigtoms bendrovėms ir jų darbuotojams, nenustato jokių išimčių ir yra imperatyvios. Vien faktas, jog bendrovė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, sudaro atsakovui savarankišką pagrindą panaikinti arba atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, priimdamas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą, atsakovas tinkamai vykdė teisės aktuose nustatytas pareigas.

11. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad, panaikindamas jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovas priėmė neproporcingą administracinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, nuo 2020 m. sausio 9 d. iki 2023 m. spalio 20 d. reguliariai teikdama atsakovui prašymus išduoti (pakeisti) jai leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėja žinojo (turėjo žinoti) UTPĮ nuostatose įtvirtintus reikalavimus. Vadovaudamasis UTPĮ nuostatomis, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, žinodama apie pasikeitusias aplinkybes, lemiančias leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo pagrindus, pareiškėja turėjo informuoti atsakovą apie kilusią situaciją. Tačiau 2024 m. kovo 30 d.–2024 m. lapkričio 21 d. laikotarpiu pareiškėja savanoriškai nesikreipė į atsakovą ir neteikė naujo prašymo išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kitais UTPĮ nustatytais pagrindais. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, panaikindamas pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovas priėmė proporcingą administracinį sprendimą.

12. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad, priimdamas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą, atsakovas nurodė jos situacijai neaktualią teismų praktiką. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad, priimdamas minėtą sprendimą, atsakovas iš esmės tinkamai pacitavo bendrus teismų praktikos išaiškinimus, reikšmingus pareiškėjos situacijos kvalifikavimui.

13. Pirmosios instancijos teismas pripažino deklaratyviais pareiškėjos argumentus, kad, panaikindamas jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovas nepagrįstai apribojo jos teises į nuosavybę. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad, priimdamas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą, atsakovas neįpareigojo pareiškėjos išvykti iš Lietuvos Respublikos, o pareiškėja gali iš naujo kreiptis į atsakovą su prašymu išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

14. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad, priimdamas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą, atsakovas pažeidė pareiškėjos teisę būti išklausytai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad minėta pareiškėjos teisė nėra savitikslė. Viena vertus, pareiškėjos teisė būti išklausytai užtikrina jai galimybę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jos nuomone, administracinio sprendimo priėmimui reikšmingą informaciją ir taip įgyvendinti savo teisinių interesų gynybą. Kita vertus, minėta teisė garantuoja tai, kad, priimdamas individualų administracinį sprendimą, viešojo administravimo subjektas turi išnagrinėti visas administracinio sprendimo priėmimui reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustato atsakovo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos pareikalauti iš užsieniečio pateikti papildomus paaiškinimus. Taip pat pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, priimdamas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą, atsakovas surinko ir įvertino visus reikalingus duomenis minėtam sprendimui priimti. Teikdama skundą teismui, pareiškėja nenurodė jokių konkrečių aplinkybių ir (ar) nepateikė jokių duomenų, kurių ji negalėjo pateikti atsakovui ir kurie galbūt galėjo nulemti kitokį atsakovo administracinį sprendimą.

15. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino pareiškėjos argumentus, kad, panaikindamas jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovas pažeidė asmenų lygiateisiškumo principą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, įtvirtindamas UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, įstatymų leidėjas siekė mažinti fiktyvių įmonių steigimo riziką ir užkirsti galimybę asmenims piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema. Vien aplinkybė, kad, remdamasis minėtomis UTPĮ nuostatomis, atsakovas panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimas diskriminuoja pareiškėją.

16. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad, panaikindamas pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovas tinkamai laikėsi VAĮ nuostatose įtvirtintų reikalavimų. Priimdamas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą, atsakovas nustatė ir įvertino visas esmines pareiškėjos individualios situacijos aplinkybes (įskaitant socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius) ir jas susiejo su taikytinu teisiniu reguliavimu.

III. 17. Pareiškėja Vietnamo Socialistinės Respublikos pilietė N. A. T. V., teikdama apeliacinį skundą, prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą. Taip pat pareiškėja prašo priteisti jos naudai iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

18. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėja nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

18.1. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad, 2023 m. spalio 5 d. teikdama atsakovui prašymą pakeisti jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos reglamentuoja tik atvejus, kylančius išimtinai prašymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teikimo ir nagrinėjimo metu. Pareiškėja pabrėžia, kad 2023 m. spalio 5 d., kreipdamasi į atsakovą su prašymu pakeisti jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ji nepateikė jokių tikrovės neatitinkančių duomenų. Duomenys, nurodyti minėtame prašyme, pasikeitė po to, kai 2023 m. spalio 20 d. atsakovas priėmė sprendimą pakeisti jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas mano, kad, priimdamas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą, atsakovas galėjo atsisakyti išduoti ar pakeisti jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tik tuo atveju, jeigu duomenys, kuriuos ji pateikė norėdama gauti minėtą leidimą, neatitiko tikrovės. Nagrinėjamoje byloje nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad, teikdama atsakovui prašymą pakeisti jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ji pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėja teigia, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų taikymą laiko atžvilgiu ir taip pažeidė pareiškėjos teises.

18.2. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja vertina, kad UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas gali būti taikomas tik užsieniečiams, siekiančiams įgyti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatomis, atsakovas galėjo panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tik tuo atveju, jeigu prašymo išduoti minėtą leidimo metu ji neatitiko UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Pareiškėja mano, kad priešingas minėtų įstatymo nuostatų interpretavimas pažeistų jos teises.

18.3. Nurodydamas prieštaringus motyvus, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjos individualią situaciją. Pareiškėja įvardija, kad, vertindamas administracinės bylos aplinkybes, iš pradžių pirmosios instancijos teismas nurodė, jog, spręsdamas klausimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, atsakovas neprivalėjo vertinti priežasčių, trukdančių UAB „Laferta“ įdarbinti naujus darbuotojus. Tačiau vėliau pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad, teikdama skundą teismui, pareiškėja nenurodė jokių priežasčių, sudarančių kliūtis UAB „Laferta“ susirasti naujų darbuotojų. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir netinkamai neatsižvelgė į aplinkybę, kad 2024 m. kovo 30 d. UAB „Laferta“ atleido iš darbo darbuotojas (Lietuvos Respublikos pilietes) dėl objektyvių priežasčių. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad minėtos darbuotojos nuo 2019 m. iki 2024 m. nuolatos dirbo UAB „Laferta“.

18.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad, priimdamas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą, atsakovas tinkamai surinko ir įvertino visas pareiškėjos individualios situacijos aplinkybes. Pareiškėja paaiškina, kad 2025 m. sausio 29 d., teismo posėdžio metu, jos atstovė nurodė teismui, jog, priimdamas minėtą sprendimą, atsakovas padarė grubų procedūrinį pažeidimą – nesivadovavo Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) nuostatomis. Pareiškėja apie vykusį patikrinimą nebuvo informuota nė vienu iš Aprašo 127 punkte nurodytu būdu. Pareiškėja akcentuoja, kad, vadovaudamasis Aprašo nuostatomis, atsakovas turėjo pareigą informuoti pareiškėją apie jos atžvilgiu pradėtą vykdyti tyrimą, tačiau to nepagrįstai nepadarė. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos iš esmės nevertino minėtos aplinkybės.

18.5. Nagrinėdamas administracinę bylą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad, panaikindamas pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovas nepažeidė pareiškėjos teisės būti išklausytai. Pareiškėja teigia, kad, teikdama skundą teismui, ji aprašė UAB „Laferta“ darbuotojų, atitinkančių UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų reikalavimus, atleidimo priežastis ir tolimesnes UAB „Laferta“ ekonominės veiklos vykdymo aplinkybes. Tinkamai informuota apie jos atžvilgiu pradėtą vykdyti tyrimą, pareiškėja galėjo pateikti atsakovui tolimesnius UAB „Laferta“ vykdymo verslo planus, reikalingus veiklos pobūdžio pakeitimus ir suderinti minėtų veiksmų atlikimo terminus. Atsakovui panaikinus pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, minėtos informacijos rengimas ir teikimas atsakovui neteko prasmės.

18.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad, panaikindamas pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovas priėmė proporcingą administracinį sprendimą. Pareiškėja nurodo, kad, net ir nustatęs, jog pareiškėja nebeatitiko visų leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovas turėjo nustatyti pareiškėjai protingą terminą pažeidimui pašalinti, tačiau to nepadarė. Pareiškėja pažymi, kad, priimdamas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą, iš esmės atsakovas įpareigojo ją išvykti iš Lietuvos Respublikos. Minėto sprendimo įgyvendinimas nulemtų visišką pareiškėjos verslo žūtį ir jos teisės į Lietuvos Respublikoje liekančią nuosavybę pažeidimą.

19. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, teikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą ir palikti Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 5 d. sprendimą nepakeistą.

20. Nesutikdamas su pareiškėjos apeliaciniu skundu, atsakovas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

20.1. Pareiškėja nepagrįstai mano, kad atsakovas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas pažymi, kad, nustatęs aplinkybę, jog užsienietis nebeatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatose numatytų reikalavimų, jis turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Priežastys, dėl kurių užsienietis nebeatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų reikalavimų, nedaro įtakos minėtų UTPĮ nuostatų taikymui.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog, 2024 m. kovo 30 d. atleisdama tris darbuotojas – Lietuvos Respublikos pilietes, UAB „Laferta“ nebeatitiko UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų keliamų reikalavimų. Nuo 2024 m. kovo 30 d. minėta bendrovė neįdarbino nė vieno darbuotojo, atitinkančio UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų keliamus reikalavimus. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, atsakovas laikosi pozicijos, kad, priimdamas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą, jis turėjo savarankišką teisinį pagrindą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Taip pat atsakovas laikosi pozicijos, kad, teikdama prašymą pakeisti jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Nors pareiškėjos pateikto prašymo nagrinėjimo metu UAB „Laferta“ formaliai atitiko UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų keliamus reikalavimus, minėta bendrovė atleido visus darbuotojus (Lietuvos Respublikos pilietes) iš esmės tuo metu, kai atsakovas išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kitai UAB „Laferta“ akcininkei.

Atsakovas vertina, kad, teikdama minėtą prašymą, iš tikrųjų pareiškėja nesiekė vykdyti ilgalaikės ir teisėtos UAB „Laferta“ ekonominės veiklos Lietuvos Respublikoje, o siekė formaliai įgyvendinti sąlygas leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti. Suprasdama, kad UAB „Laferta“ nebeatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatose įtvirtintų sąlygų, pareiškėja nesikreipė į atsakovą su prašymu išduoti jai naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pažeisdama pareigą informuoti jį apie pasikeitusias jos individualios situacijos aplinkybes.

20.2. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos gali būti taikomos tik užsieniečiams, siekiantiems įgyti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Vadovaudamasis UTPĮ nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas pažymi, kad, įgijusi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą minėto leidimo galiojimo terminą pareiškėją privalėjo atitikti imperatyvias UTPĮ nustatytas sąlygas. Priešingas UTPĮ nuostatų aiškinimas sudarytų paradoksalią situaciją, kai, turėdamas jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis galėtų nepaisyti UTPĮ nustatytų sąlygų ir įgyti besąlyginę teisę pakeisti minėtą leidimą.

20.3. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad atsakovas nepagrįstai vengė teikti jai informaciją apie jos pareigų, įtvirtintų UTPĮ nuostatose, įgyvendinimą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad, nuo 2020 m. sausio 9 d. iki 2023 m. spalio 20 d. reguliariai teikdama jam prašymus išduoti (pakeisti) jai leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėja žinojo (turėjo žinoti) UTPĮ nuostatose įtvirtintus reikalavimus. Pareiškėjos pareigas įtvirtinantys teisės aktai, įskaitant UTPĮ, yra viešai pasiekiami. Be to, nežinodama savo teisių ir (ar) pareigų arba nesuprasdami UTPĮ nuostatų, reglamentuojančių jos leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo sąlygas, pareiškėja galėjo savarankiškai kreiptis į atsakovą, tačiau to nepadarė.

20.4. Pareiškėja nepagrįstai mano, kad, panaikindamas jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovas priėmė neproporcingą administracinį sprendimą. Atsakovas pabrėžia, kad UAB „Laferta“ nuo 2024 m. kovo 30 d. neįdarbino nė vieno darbuotojo, atitinkančio UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Atsakovas vertina, kad laikotarpis nuo 2024 m. kovo 30 d. iki 2024 m. lapkričio 21 d. buvo protingas ir pakankamai ilgas UAB „Laferta“ surasti ir įdarbinti naujus darbuotojus, atitinkančius UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Kreipdamasi į teismą, pareiškėja nepateikė jokių paaiškinimų ir (ar) duomenų, pagrindžiančių priežastis, dėl kurių ji neįvykdė ir (ar) negalėjo įvykdyti UTPĮ nustatytų sąlygų per minėtą laikotarpį. Taip pat atsakovas pažymi, kad, priimdamas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą, jis neįpareigojo pareiškėjos išvykti iš Lietuvos Respublikos ir neuždraudė jai atvykti į šalį. Minėtas sprendimas neužkerta pareiškėjai kelio Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyti tvarka kreiptis į atsakovą su prašymu išduoti jai naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tai reiškia, kad, siekdama iš naujo įgyti teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėja turi galimybę imtis teisėtų veiksmų.

20.5. Pareiškėja nepagrįstai ir selektyviai teigia, kad, priimdamas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą, atsakovas nepagrįstai neatsižvelgė į Aprašo nuostatas. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjos cituojamos Aprašo 126 straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik užsieniečio įsteigtos įmonės veiklos fiktyvumo tyrimo atvejais. Nagrinėjamoje administracinėje byloje atsakovas nenustatė jokių duomenų, susijusių su UAB „Laferta“ veiklos fiktyvumu. Todėl, panaikindamas pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovas neturėjo pareigos vykdyti Aprašo nuostatose nustatytų procedūrų.

20.6. Pareiškėja nepagrįstai vertina, kad, priimdamas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą, atsakovas pažeidė jos teisę būti išklausytai. Atsakovas pažymi, kad minėta pareiškėjos teisė nėra savitikslė. Viena vertus, pareiškėjos teisė būti išklausytai užtikrina jai galimybę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jos nuomone, administracinio sprendimo priėmimui reikšmingą informaciją ir taip įgyvendinti savo teisinių interesų gynybą. Kita vertus, įvardyta teisė garantuoja tai, kad, priimdamas individualų administracinį sprendimą, viešojo administravimo subjektas turi išnagrinėti visas administracinio sprendimo priėmimui reikšmingas aplinkybes. Atsakovas pabrėžia, kad, priimdamas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą, jis surinko ir įvertino visus reikalingus duomenis minėtam sprendimui priimti. Teikdama skundą teismui, pareiškėja nenurodė jokių konkrečių aplinkybių ir (ar) nepateikė jokių duomenų, kurių ji negalėjo pateikti atsakovui ir kurie galbūt galėjo nulemti kitokį atsakovo administracinį sprendimą. Taip pat atsakovas įvardija, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti duomenys (UAB „Laferta“ verslo vykdymo planai, reikalingo veiklos pobūdžio keitimai ir pan.) nepaneigia administracinėje byloje nustatytos ir neginčijamos faktinės aplinkybės, kad UAB „Laferta“ neatitinka imperatyvių UTPĮ nuostatų.

20.7. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad, panaikindamas jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovas nepagrįstai apribojo jos galimybes vykdyti ekonominę veiklą Lietuvos Respublikoje. Atsakovas pastebi, kad vien aplinkybė, jog pareiškėja vykdo ekonominę veiklą, savaime negali suteikti jai besąlyginės teisės gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu vykdoma ekonominė veikla neatitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas taip pat nereiškia to, kad pareiškėja negali vykdyti ekonominės veiklos Lietuvos Respublikoje kitomis teisėtomis priemonėmis.

20.8. Pareiškėja nepagrįstai mano, kad, panaikindamas jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovas nepagrįstai apribojo jos teisę į nuosavybę. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjos teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė užsieniečių teisė – minėtą teisę užsieniečiai įgyja tik įgyvendindami UTPĮ nustatytus reikalavimus. Pareiškėjos nuosavybės teisė nėra tiesiogiai susijusi su jos leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimu faktu.

20.9. Pareiškėja nepagrįstai vertina, kad, panaikindamas jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovas pažeidė asmenų lygiateisiškumo principą. Atsakovas nurodo, kad, įtvirtindamas UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, įstatymų leidėjas siekė mažinti fiktyvių bendrovių steigimo riziką ir užkirsti galimybę asmenims piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema. Vien aplinkybė, kad, remdamasis minėtomis UTPĮ nuostatomis, atsakovas panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimas diskriminuoja pareiškėją.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. 24S266688 „Panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ pagrįstumo ir teisėtumo.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, nes konstatavo, kad skundžiamas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimas atitinka UTPĮ, VAĮ nuostatas, jame yra aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjos individuali situacija.

23. Pareiškėja apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti, priimti naują sprendimą, jos skundą tenkinti, panaikinti atsakovo 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą, nes atsakovas ir pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, padarė grubius procedūrinius pažeidimus, 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimas neatitinka teisės aktų reikalavimų.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Skundžiamas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimas priimtas, vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu.

26. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalis, be kita ko nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu: paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (UTPĮ 50 str. 1 d. 2 p.); nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (UTPĮ 50 str. 1 d. 7 p.).

27. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.

28. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

29. Nagrinėjamoje nustatyta, kad atsakovas 2023 m. spalio 18 d. priėmė sprendimą Nr. 23S186497 pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. 2023 m. spalio 20 d. pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. spalio 20 d. Leidimas pareiškėjai buvo įteiktas 2023 m. spalio 24 d. Atsakovas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, 2024 m. lapkričio 21 d. VSDFV informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjos valdomą bendrovę bei bendrovės darbuotojus, nustatė, kad bendrovėje prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nagrinėjimo metu dirbo trys darbuotojai, atitinkantys UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus – Lietuvos Respublikos piliečiai, bei kiti darbuotojai, turintys išduotus leidimus laikinai gyventi. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad bendrovės darbuotojai (Lietuvos piliečiai) buvo atleisti iš bendrovės ir nuo 2024 m. kovo 30 d. bendrovėje nėra dirbančių darbuotojų, atitinkančių UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Atsakovas skundžiamu 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimu panaikino pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiausia tikslinga pasisakyti dėl 2024 m. lapkričio 21 d. sprendime konstatuoto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo pagrindo, nustatyto UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Kadangi pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindais (leidimas laikinai gyventi Lietuvoje išduotas pareiškėjai vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurios be kita ko, reikalavimai įtvirtinti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte), byloje reikšmingi Migracijos departamento patikrinimo metu nustatyti faktiniai duomenys, t. y. kad pareiškėja neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindo (įmonėje, kurios dalyve yra pareiškėja, nedirbo darbuotojai, atitinkantys Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, įstatymų reikalavimus atitinkantys darbuotojai nebuvo įdarbinti nuo 2024 m. kovo 30 d. iki 2024 m. lapkričio 21 d.).

Įstatymų leidėjas įtvirtino imperatyvius leidimų panaikinimo pagrindus, todėl pritartina Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Migracijos departamento pareigūnai, nustatę Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytas aplinkybes, privalo panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės apie darbuotojų išėjimą iš darbo jų pačių prašymu, apsunkintas galimybes susirasti naujų darbuotojų, aplinkybes apie naują investuotoją ir jo sveikatos problemas, visų pirma yra deklaratyvaus pobūdžio, kita vertus nekeičia fakto, kad pareiškėja atitinka Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindą, kuris kaip minėta yra imperatyvus.

Pažymėtina, kad leidimo panaikinimui pakanka vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies pagrindų. Taigi esant nustatytoms aplinkybėms, kad pareiškėjos įmonėje nedirba asmenys atitinkantys Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, konstatuotina, kad Migracijos departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pareiškėja subjektyviai interpretuoja Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatą, aiškindama, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus ji turėjo atitikti tik leidimo išdavimo metu.

Toks aiškinimas neatitiktų šios normos tikslo, be to, tokio aiškinimo nepatvirtina ir lingvistinė bei sisteminė šios normos analizė. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad ši nuostata turi būti suprantama taip, kad pareiškėja Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus turi atitikti visą leidimo laikinai gyventi Lietuvoje galiojimo laikotarpį, neatitinkant šio reikalavimo leidimas laikinai gyventi turi būti panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į tai, taip pat pažymėtina, kad kaip nepagrįstas atmestinas ir pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas, kad Migracijos departamentas turėjo nustatyti terminą trūkumams pašalinti.

Tokio termino nustatymas nėra įtvirtintas teisės aktuose, be to atvertų galimybe piktnaudžiauti migracijos procedūromis ir minėtos normos privalomumu. Taip pat pabrėžtina, kad teisės aktų reikalavimų laikymasis ir taikymas negali būti traktuojamas kaip pareiškėjos, pažeidžiamos šalies, diskriminavimas. Taigi teisėjų kolegija, vadovaudamasi užsieniečių teisinę padėtį ir įrodinėjimą administraciniame procese reglamentuojančiomis teisės normomis, daro išvadą, kad atsakovas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendime ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė visas UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymui nagrinėjamu atveju reikšmingas faktines aplinkybes, ir sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu bei padarytomis išvadomis.

Šiuo aspektu keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

31. Teisėjų kolegija pasisakydama dėl 2024 m. lapkričio 21 d. sprendime konstatuoto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo pagrindo, nustatyto Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo ir aiškinimo pripažįstama, jog prieš priimdamas sprendimą šiuo pagrindu, atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, o pastarasis neatitikimas paaiškėjo vėliau (žr., pvz., 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023; 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024; 2024 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2299-556/2024; kt.).

32. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad leidimo išdavimo metu pareiškėja atitiko UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai leidimai laikinai gyventi Lietuvoje išduodami ir pratęsiami nuo 2020 m. sausio 9 d. (atsakovo pateikta leidimų laikinai gyventi Lietuvoje istorijos duomenų bazėje nuotrauka), darbo sutartys su kai kuriomis darbuotojomis, atitinkančiomis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, buvo sudarytos nuo 2019 metų (pareiškėjos pateiktos darbo sutartys ir jų priedai, atsakovo pateikti išrašai iš SODROS duomenų). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vertina, kad aplinkybės, jog įmonės darbuotojai, atitinkantys UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas, buvo atleisti, pareiškėja nepranešė apie pasikeitusias aplinkybes Migracijos departamentui, savaime neįrodo, kad pareiškėjos tikslas nebuvo ilgalaikis ir teisėtas įmonės veiklos vykdymas Lietuvos Respublikoje, bet formalių sąlygų įgyvendinimas siekiant gauti leidimą laikinai gyventi, ir todėl nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija, vadovaudamasi užsieniečių teisinę padėtį ir įrodinėjimą administraciniame procese reglamentuojančiomis teisės normomis, sprendžia, jog 2024 m. lapkričio 21 d. sprendime nurodyta teisinė kvalifikacija, t. y. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas, buvo nepagrįsta, todėl yra šalintina iš 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimo, tačiau, kitu, pirmiau nurodytu UTPĮ pagrindu (UTPĮ 50 str. 1 d. 7 p.), 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimas panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje lieka nepanaikintas. Atitinkamai koreguojami ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai.

33. Pareiškėja apeliaciniame skunde akcentuoja, kad buvo grubiai pažeistos procedūros, numatytos Aprašo 127 punkte. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atsižvelgiant į Aprašo nuostatas ir į tai, kad nagrinėjamu atveju nekeliamas klausimas dėl įmonės fiktyvumo, nepagrįsta teigti, kad buvo pažeista Aprašo 127 punkte nustatyta procedūra ir padarytas grubus procedūrinis pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1588-492/2025).

34. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju galutinio faktų ir teisinio reguliavimo vertinimo nekeičia pareiškėjos argumentai, kad ji nebuvo išklausyta iš anksto. Byloje nenustatyta, kad buvo pažeista pusiausvyra tarp bendrojo intereso supaprastinti administracinę procedūrą bei veiksmingai ją organizuoti ir suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam iš anksto. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal nusistovėjusią teismo praktiką, teisė būti išklausytam yra teisinės valstybės principo elementas, visuotinai pripažintas bendrasis teisės principas, kylantis ne tik iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 ir 30 straipsniais užtikrinamų teisės į gynybą ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą paisymo.

Taigi teisė būti išklausytam užtikrina kiekvienam asmeniui galimybę deramai ir realiai pareikšti savo nuomonę per administracinę procedūrą ir iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo. UTPĮ nenustatyta konkreti užsieniečio išklausymo prieš priimant sprendimą panaikinti leidimą gyventi Lietuvoje, išduotą darbo pagrindu, procedūra. Vis dėlto, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teisės būti išklausytam turi būti paisoma, net jei taikytinuose teisės aktuose tokia procedūra aiškiai nėra numatyta (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Naudinga priminti, kad teisės būti išklausytam tikslas – nustatyti kuo tikslesnes ir teisingesnes faktines aplinkybes ir užtikrinti suinteresuotojo asmens apsaugą. Kitaip tariant, šia nuostata siekiama užtikrinti, kad bet koks sprendimas asmens nenaudai būtų priimamas žinant visas aplinkybes. Nors teisė būti išklausytam nėra absoliuti, atsižvelgus į nurodytas priežastis jos ribojimo atvejai privalo būti atidžiai išnagrinėti, be kita ko, proporcingumo aspektu.

Kalbant apie Migracijos departamento priimtą sprendimą panaikinti leidimą, išduotą teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, pažymėtina, kad tokio pobūdžio sprendimas yra priimtas asmeniui, neprašiusiam šio sprendimo priimti, todėl šio asmens galimybė pareikšti nuomonę dėl numatomo sprendimo yra iš esmės suvaržyta. Vis dėlto, kiekvienas suinteresuotasis asmuo turi teisę apskųsti Migracijos departamento priimtus sprendimus, susijusius su išduoto leidimo gyventi Lietuvoje panaikinimu. Siekiant užtikrinti veiksmingą atitinkamo asmens apsaugą, teisė būti išklausytam skirta, kad asmuo galėtų pateikti su savo individualia situacija susijusių įrodymų, kurie būtų palankūs tam, kad sprendimas būtų arba nebūtų priimtas arba kad būtų nulemtas jo turinys.

Pareiškėja turėjo galimybę nagrinėjamu atveju jos bylą nagrinėjantiems dviejų instancijų teismams, turintiems visavertę jurisdikciją fakto ir teisės klausimais, pateikti paaiškinimus, įrodymus, kurie turėtų nulemti 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimo panaikinimą, tačiau pateikti paaiškinimai ir įrodymai iš esmės nekeičia galutinio vertinimo, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvoje panaikintinas pagrįstai. Kitaip tariant, pareiškėjai sudarius galimybę pateikti savo paaiškinimus iš anksto, nebūtų pasiektas kitas rezultatas.

Faktas, jog užsienietė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, yra įstatymo nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Šiomis aplinkybėmis, t. y. nesant jokių pareiškėjos situaciją keičiančių individualizuotų aplinkybių, pareiga ją išklausyti prieš priimant šį sprendimą beprasmiškai pailgintų administracinę procedūrą ir nepadidintų pareiškėjos teisinės apsaugos. Teisė būti išklausytam prieš priimant sprendimą panaikinti leidimą gyventi turi būti įgyvendinama, paisant pusiausvyros tarp suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam prieš priimant jam nepalankų sprendimą ir kompetentingų valstybės institucijų pareigos kovoti su neteisėta imigracija, ir negali būti naudojama kaip priemonė, pagal kurią administracinė procedūra būtų nepagrįstai apsunkinama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024).

35. Kiti proceso dalyvių argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl juos atmesdama dėl jų teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

36. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išskyrus pakoreguotą motyvų dalį, iš esmės išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

37. Kadangi iš esmės pareiškėjos leidimas laikinai gyventi Lietuvoje liko panaikintas, laikytina, kad teismo sprendimas yra priimtas ne pareiškėjos naudai, todėl pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos N. A. T. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Skirgailė Žalimienė