2018-10-03 Nr. AB-20797-3-62-3-00931-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-736-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00931-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, (toliau – ir atsakovas)1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2016 m. sausio 21 d. atvyko į Kauno tardymo izoliatorių (toliau – ir Kauno TI), kur asmens kratos metu iš jo patikrinimui buvo paimti jo asmeniniai daiktai – virdulys, kuris buvo grąžintas tik po 6 parų. Pareiškėjas pažymėjo, kad kameroje, į kurią buvo paskirtas pareiškėjas, taip pat nebuvo virdulio, virdulių neturėjo ir kiti su juo laikyti suimtieji ir manė, kad paimant asmeniui priklausantį daiktą patikrinti, jam turėtų būti išduodamas kitas. Pareiškėjas nurodė, jog neturėdamas virdulio negalėjo užsivirti kavos ir arbatos, pasigaminti užpilamo maisto, dėl to patyrė pažeminimą, emocinę depresiją, labai didelį psichinį ir fizinį skausmą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas Kauno TI nurodė, kad pareiškėjas į Kauno TI atvyko 2016 m. sausio 21 d. Vykdant patikrinimą iš pareiškėjo buvo paimtas virdulys, kuris turėjo būti grąžintas iki sausio 29 d., tačiau buvo grąžintas sausio 27 d. Pareiškėjas pretenzijų dėl virdulio grąžinimo nereiškė. Atsakovo teigimu, pareiškėjas melagingai teigė, jog kiti kameroje buvę asmenys virdulių neturėjo ir nutylėjo tą faktą, kad kalinamiems Kauno TI asmenims paprašius karšto vandens jiems atneša Apsaugos ir priežiūros skyriaus bei Socialinės reabilitacijos skyriaus pareigūnai.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo S. B. skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausymo bei laikymo tvarką, sąlygas, terminus reglamentuoja Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausymo bei laikymo tvarkos aprašas, patvirtintas 2012 m. kovo 30 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Aprašas). Aprašo 12 punkto 1 dalis numato, kad daiktai turi būti patikrinti, užregistruoti ir išduoti asmenims pasirašytinai ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo jų priėmimo, kompiuteriai ir informacinės laikmenos – per dešimt darbo dienų nuo jų priėmimo. Šiame punkte nustatytas terminas motyvuotu laisvės atėmimo vietos direktoriaus sprendimu gali būti pratęstas, tačiau bendras patikrinimo laikotarpis negali būti ilgesnis kaip dvidešimt darbo dienų.

7. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad 2016 m. sausio 21 d. pareiškėjui atvykus į Kauno TI, buvo atlikta asmens krata ir jo daiktų patikrinimas. Asmens kratos ir daiktų patikrinimo metu buvo paimti pareiškėjui priklausantys daiktai – televizorius su pulteliu „TV STAR“, USB raktas, prailgintuvas, elektrinis virdulys ir kt. Daiktai pareiškėjui buvo grąžinti 2016 m. sausio 27 d. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog šiuo atveju Aprašo reikalavimai nebuvo pažeisti, t. y. daiktai buvo grąžinti per 5 darbo dienas nuo jų paėmimo.

8. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai, reguliuojantys tardymo izoliatoriaus veiklą nenumato, kad vietoje paimtų patikrinti daiktų suimtiesiems (nuteistiesiems) atvykusiems į tardymo izoliatorių būtų pateikiami kiti. Teismas padarė išvadą, kad Kauno TI pareigūnai vykdė Aprašo reikalavimus, pareiškėjo pretenzija pakeisti tikrinamą daiktą kitu yra neteisėta ir diskriminuojanti asmenų, iš kurių paimti tikrinimui kiti daiktai, ne virduliai, atžvilgiu.

9. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju, nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, nėra vienos iš esminių neturtinės žalos atlyginimo sąlygų, nėra pagrindo išvadai, kad neturtinė žala iš viso buvo padaryta. Kitus pareiškėjo argumentus, kurių pagrindu pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą, teismas laikė nepagrįstais, nes neįrodytas pats pažeidimų buvimo faktas.

III. 10. Pareiškėjas S. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

11. Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, taip pat neteisingai skaičiavo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytus terminus. Virdulys iš pareiškėjo buvo paimtas 2016 m. sausio 21 d., tačiau grąžintas buvo 2016 m. sausio 27 d., t. y. praėjus daugiau nei 5 paroms. Pareiškėjas nurodo, kad Kauno TI pareigūnai karšto vandens atnešti galėdavo tik vieną kartą per dieną, 8 val. vakaro. Jis be karšto vandens patyrė kančias, negalėjo vartoti vaisių arbatos, šiltu vandeniu valytis dantų, skustis. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neatliko pareigos elgtis apdariai ir rūpestingai, todėl tokiu būdu pažeidė jo teises.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas patyrė negalėdamas užsivirinti vandens ir taip patenkinti savo poreikių, Kauno TI pareigūnams paėmus jo virdulį patikrai ir negrąžinus laiku, atlyginimo.

13. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo prašymą priteisti iš atsakovo Kauno TI 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, konstatavęs, kad Kauno TI pareigūnai neatliko neteisėtų veiksmų.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis.

15. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

17. Vertindama apeliacinio skundo teiginius dėl netinkamo įrodymų vertinimo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

18. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išreiškė savo poziciją dėl bylos aplinkybių vertinimo, tačiau, kaip minėta, procesinės šalies pateiktas ištirtų įrodymų vertinimas, nepaneigus tirtų įrodymų kitais, teismui nėra privalomi. Nesant naujų įrodymų, paneigiančių teismo padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas tik patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir ar padarė pagrįstas išvadas, remdamasis surinktais įrodymais.

20. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl aplinkybių netinkamo vertinimo yra nepagrįsti ir atmestini..

21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Aprašo 12 punkto 1 dalyje nurodyta, jog daiktai turi būti patikrinti, užregistruoti ir išduoti asmenims pasirašytinai ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo jų priėmimo, kompiuteriai ir informacijos laikmenos – per dešimt darbo dienų nuo jų priėmimo. Pastebėtina, kad Apraše nurodytas terminas skaičiuojamas ne kalendorinėmis, o darbo dienomis, taigi byloje nustačius, kad virdulys iš pareiškėjo buvo paimtas, jam atvykus į Kauno TI 2016 m. sausio 21 d., o atiduotas, jam išvykstant – 2016 m. sausio 27 d., t. y. po 4 darbo dienų (2016 m. sausio 23, 24 d. buvo poilsio dienos), spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Kauno TI teisės aktų reikalavimų, grąžindamas pareiškėjui virdulį po 4 darbo dienų, nepažeidė ir Kauno TI pareigūnai šiuo aspektu neteisėtų veiksmų neatliko.

22. Byloje esantis Kauno TI informacinis pranešimas patvirtina, kad laikinai ar visiškai neturinčių virdulio ar vandens šildytuvo suimtųjų ar nuteistųjų prašymu, atsižvelgiant į įstaigoje nustatytos dienotvarkės ypatumus, karštas vanduo gėrimui pasigaminti, tiekiams du kartus dienoje – po rytinio ir po vakarinio patikrinimų (b. l. 50), be to, byloje esančiame Kauno TI 2016 m. kovo 15 d. rašte Nr. 13-40 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ nurodyta, kad pareiškėjas buvo paskirtas į kamerą, kurioje esantys suimtieji turėjo virdulius ir jis galėjo užsivirinti vandens, todėl pareiškėjo skundo argumentai, kad pareigūnai galėdavo atnešti karšto vandens tik vieną kartą per dieną 8 val. vakaro, laikomi neįrodytais. Taip pat pastebėtina, kad tam tikri suimtųjų (nuteistųjų) asmenų patirti nepatogumai yra neišvengiama kalinimo pasekmė ir yra labiausiai sietini su jų pačių elgesiu, lėmusiu asmens patekimą į laisvės atėmimo vietą.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip ir nagrinėjamu atveju – neteisėtų veiksmų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

24. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė