2022-02-23 Nr. AB-4261-3-61-3-04067-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1301-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04067-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. M. S. (A. M. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. M. S. (A. M. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. M. S. (A. M. S.) (toliau – ir pareiškėja, prieglobsčio prašytoja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21S31233 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – Komisija) 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 6K-1284 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad pateiktame prieglobsčio prašyme paaiškino, jog 2020 m. spalio mėn. ji buvo užpulta (duomenys neskelbtini) nusikalstamos grupuotės, kuri naktį įsiveržė į pareiškėjos šeimos namus. Pareiškėjos šeima buvo apvogta, pareiškėja tris kartus išprievartauta ir tai vertė stebėti jos tėvą, nes jis priešinosi, todėl buvo pašautas ir dėl to mirė. Po šio įvykio iš pareiškėjos vietiniai žmonės tyčiojosi, užgauliojo, laikė prakeikta. Dėl šių priežasčių pareiškėja nusprendė palikti savo kilmės šalį.

3. Pareiškėjos teigimu, Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimas Nr. 21S31233 nesuteikti jai prieglobsčio yra nepagrįstas ir turėtų būti panaikintas. Pareiškėja aiškiai ir konkrečiai nurodė aplinkybes, kodėl bijo grįžti į savo kilmės šalį. Pažymėjo, kad atsakovo surinkti duomenys patvirtina pareiškėjos pasakojimą: 1) (duomenys neskelbtini) grupuotės veikia būtent pareiškėjos gyvenamojoje teritorijoje – (duomenys neskelbtini); 2) kreiptis į policiją pareiškėja negalėjo, nes būtent policija dažnai siejama kaip minėtos grupuotės partneriai; 3) moterys, patyrusios seksualinę prievartą, dažnai jaučia stigmą, aplinkinių žmonių panieką, su jomis nenori susituokti kiti vyrai.

4. Pareiškėja nesutiko su Migracijos departamento išvada, kad jai negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pažymėjo, kad nurodė konkrečius faktus, tačiau šie faktai nebuvo teisingai įvertinti. Pareiškėja atsakovo vykdyto tyrimo metu buvo nurodžiusi faktines aplinkybes, pagrindžiančias prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėja pateikė pakankamai informacijos ir duomenų, įrodymų, kurie paneigia atsakovo išvadas. Pareiškėja skunde Komisijai taip pat nurodė ir nuoširdžiai papasakojo visas teisingam sprendimui reikalingas aplinkybes, kurios savaime suponuoja tarptautinės apsaugos pareiškėjai suteikimo poreikį. Nurodė, kad dėl vykstančių ginkluotų konfliktų savo kilmės šalyje ji pagrįstai bijo sugižti į kilmės šalį.

5. Pareiškėja pabrėžė, kad atsakovas, prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą, nors ir ėmėsi protingų priemonių išklausyti pareiškėją, tačiau tinkamai neįvertino jos paaiškinimų ir atsižvelgdamas į juos, nesurinko aktualios informacijos apie kilmės valstybę. Pasak pareiškėjos, atsakovas neteisingai ir nepagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjai nėra pagrindo suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį.

6. Pareiškėja nurodė, jog atsakovo sprendimas uždrausti jai atvykti ir ją išsiųsti į kilmės šalį yra išvestiniai iš sprendimo nesuteikti prieglobsčio, todėl panaikinus Sprendimo dalį, kuria pareiškėjai nesuteiktas prieglobstis, naikintini ir pastarieji atsakovo sprendimai. Teigė, kad atsakovas negalėjo remtis 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalies išimtimi, nes pareiškėja savo elgesiu niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėja bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padariusi tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jos pateiktas pasakojimas atitiko kilmės valstybės informaciją, pareiškėja visą laiką buvo geranoriška, todėl, pasak pareiškėjo, nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad ji savanoriškai neišvyktų iš šalies priėmus jai nepalankų sprendimą nesuteikti prieglobsčio.

7. Pareiškėja akcentavo, kad atsakovo nustatytas draudimas jai atvykti yra maksimalus ir visiškai neproporcingas jos lūkesčiui gauti prieglobstį. Atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjai atvykti neproporcingai užkertamas kelias pareiškėjai Šengeno erdvėje prašyti prieglobsčio ateityje, jei pasikeistų saugumo ar individuali pareiškėjos padėtis kilmės valstybėje. Pasak pareiškėjos, jai nepagrįstai nesudaryta galimybė pačiai savanoriškai išvykti. Vien tai, jog pareiškėjos prieglobsčio prašymas atmestas, negali būti savaime pakankama aplinkybe taikyti maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą.

8. Pareiškėja nesutiko su Migracijos departamentu, kad ji skunde nepateikė pagrįstų motyvų žodiniam skundo ikiteismine tvarka nagrinėjimui. Pažymėjo, kad pareiškėja buvo prašiusi, jog būtų užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jos išklausymas, buvo prašoma atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas.

9. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. Atsakovas nurodė, kad ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu, įvertinus pareiškėjos pasakojimą, Migracijos departamentas konstatavo, kad tikėtina, jog pareiškėjos papasakota istorija yra reali, tačiau nebuvo nustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Nepriklausomai nuo pareiškėjos nurodytų aplinkybių tikrumo, jos nepagrindė prielaidos, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) grupuotė, kuri užpuolė ir išprievartavo pareiškėją bei nužudė jos tėvą, turi motyvą ir tikslą persekioti pareiškėją. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti prielaidą, jog pareiškėjai gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, konstatuota, kad ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso suteikimo reikalavimų.

11. Migracijos departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjai papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsakovas pažymėjo, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remdamasis kilmės valstybės informacija, kad pareiškėjos kilmės šalyje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), atsakovas sprendė, jog pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

12. Atsakovas nurodė, kad ginčijamame Sprendime yra pateikta išsami informacija apie moterų padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje, pagal kurią tarptautinės organizacijos bei vietinės nevyriausybinės organizacijos deda pastangas į pagalbos nuo seksualinės prievartos nukentėjusioms moterims suteikimą. Pasak atsakovo, vadovaujantis surinkta kilmės valstybė informaciją, pareiškėja dėl patirto nusikaltimo galėtų kreiptis pagalbos savo kilmės valstybėje.

13. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti. Atsakovo vertinimu, ginčijame Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai, pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai pareigūnai ją sulaikė ir pristatė į užkardą. Šių aplinkybių visuma, atsakovo vertinimu, pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas. Atsakovas mano, kad tikėtina, jog pareiškėja, vengdama grąžinimo, gali pasislėpti.

14. Dėl draudimo atvykti atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, jog ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjos atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Atsakovas mano, jog pagrįstai nustatė pareiškėjai 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes terminus, kurie vertintini kaip proporcingi.

15. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas), 222 punktu, skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Migracijos departamento komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Šiuo atveju pareiškėjos skundą nagrinėjusi Migracijos departamento sudaryta Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjos skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pati pareiškėja. Pasak atsakovo, vien tai, kad pareiškėjos skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad tam tikros reikšmingos bylos aplinkybės dėl šios priežasties liko neįvertintos, nesudaro pagrindo vertinti, kad ginčijamas Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 17 d. sprendimu pareiškėjos A. M. S. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21S31233 3 punkte nurodytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, jį sumažinant nuo 5 metų iki 3 metų; kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

17. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus dėl Migracijos departamento Sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo, pažymėjo, kad Migracijos departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjos situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti visi nurodyti argumentai, Migracijos departamentas atsižvelgė į pareiškėjos asmenybę ir į jos kilmės valstybę. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojos pateikto prašymo suteikti jai prieglobstį.

18. Teismas vertino, kad pareiškėjos baimė grindžiama išimtinai jos pačios subjektyviu situacijos suvokimu. Jos baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pripažįstant, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

19. Teismas sutiko, kad atsakovas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstą tikimybę, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjai grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta. Todėl šių aplinkybių visuma, teismo nuomone, pagrindė prielaidą, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas. Prieglobsčio prašytoja kelia neteisėtos migracijos grėsmę, nes tyčia neteisėtai, neturėdama pateisinamos priežasties kirto Lietuvos Respublikos sieną. Išnagrinėjus jos prašymą suteikti prieglobstį, nebuvo nustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, todėl tikėtina, kad, atsisakius suteikti pareiškėjai prieglobstį, vengdama grąžinimo, ji gali pasislėpti. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu pareiškėjai nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, jog ji gali pasislėpti, buvo nuspręsta išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos.

21. Dėl pareiškėjos teiginių, susijusių su jos skundo Komisijoje nagrinėjimu žodinio proceso tvarka, teismas pažymėjo, kad pagal Tvarkos aprašo 222 punktą pareiškėjos pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėja savo skunde nenurodė ir Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad rašytinio proceso tvarka skundas negalėjo būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas buvo būtinas.

22. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, sprendė, kad Migracijos departamentas tinkamai ištyrė prieglobsčio prašymo tyrimo metu surinktą medžiagą ir padarė teisingas išvadas, jog pareiškėjos pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Konvencijoje nurodomomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Teismas taip pat sutiko su Migracijos departamento išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjai papildomą apsaugą. Pareiškėja nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jos kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą, todėl nėra pagrindo naikinti pareiškėjos ginčijamą Sprendimą. Netenkinęs pagrindinio reikalavimo, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

23. Vertindamas pareiškėjos argumentus dėl nustatyto draudimo jai atvykti proporcingumo, teismas, atsižvelgdamas į Migracijos departamento nurodytus pagrindus, dėl kurių pareiškėjai buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nurodė, jog sutinka su pareiškėjos teiginiais, kad nustatytas 5 metų uždraudimo atvykti terminas yra nemotyvuotas ir neproporcingas. Teismo nuomone, atsakovo nustatytas 5 metų terminas neatitinka Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), įtvirtintų kriterijų. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas formaliai ir neargumentuotai taikė Tvarkos nuostatas ir nepagrįstai uždraudė pareiškėjai 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl šią skundžiamo Sprendimo dalį pakeitė ir pareiškėjai uždraudė į Lietuvos Respubliką atvykti 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 24. Pareiškėja A. M. S. (A. M. S.) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jos skundą tenkinti visiškai. Pareiškėja taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

25. Pareiškėja nurodo, kad atsakovas nesurinko naujausios kilmės šalies informacijos. Ginčijamo Sprendimo kontekste atsakovas neištyrė ir nenustatė, ar pareiškėjos situacijoje nėra aplinkybių, kilmės valstybės poveikio priemonių ir politikos (tame tarpe ir neoficialios), dėl kurios pareiškėjai būtų daromas poveikis. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas netinkamai vykdė pareigą atlikti išsamų pareiškėjos atvejo tyrimą, surinkti aktualią kilmės valstybės informaciją, atsižvelgti į pareiškėjos padėties skirtumus lyginant su kitais tos pačios šalies piliečiais. Atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę atveju ji nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jos orumas ir nekils grėsmė jos sveikatai / gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės šalį, jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

26. Pareiškėja pažymi, kad tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita skundžiamo Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo.

27. Migracijos departamentas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. vasario 23 d. pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą, praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 139 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas. Migracijos departamentas prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti, kadangi dėl padidėjusio darbo krūvio neturėjo galimybės pateikti atsiliepimo į pareiškėjos skundą per teismo nustatytą terminą, todėl prašo teismo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti.

28. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos objektyvios priežastys, dėl kurių atsiliepimas negalėjo būti pateiktas per nustatytą terminą, vertina, jog yra tikslinga praleistą terminą atnaujinti ir atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą priimti (ABTĮ 66 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant jos ir vertėjo į / iš anglų kalbą dalyvavimą teismo posėdyje.

30. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

31. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21S31233 ir Migracijos departamento skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. 6K-1284 pagrįstumo ir teisėtumo.

33. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21S31233 3 punkte nurodytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, jį sumažinant nuo 5 metų iki 3 metų; kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

34. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad atsakovas nesurinko aktualios, naujausios informacijos apie jos kilmės valstybę, neištyrė ir nenustatė, ar pareiškėjos situacijoje nėra aplinkybių, kilmės valstybės poveikio priemonių ir politikos (tame tarpe ir neoficialios), dėl kurios pareiškėjai būtų daromas poveikis. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas netinkamai vykdė pareigą atlikti išsamų pareiškėjos atvejo tyrimą, surinkti aktualią kilmės valstybės informaciją, atsižvelgti į pareiškėjos padėties skirtumus lyginant su kitais tos pačios šalies piliečiais. Atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę atveju ji nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jos orumas ir nekils grėsmė jos sveikatai / gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės šalį, jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

35. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

36. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

37. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

38. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

39. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

40. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

41. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

42. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

43. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

44. Pareiškėja paaiškino, kad išvyko iš kilmės valstybės, nes 2020 m. spalio mėn. ji buvo užpulta (duomenys neskelbtini) nusikalstamos grupuotės, kuri naktį įsiveržė į jos šeimos namus. Pareiškėjos šeima buvo apvogta, pareiškėja tris kartus išprievartauta ir tai vertė stebėti jos tėvą, nes jis priešinosi, todėl buvo pašautas ir dėl to mirė. Po šio įvykio iš pareiškėjos vietiniai žmonės tyčiojosi, užgauliojo, laikė prakeikta. Pareiškėja mano, kad jai turėtų būti suteiktas prieglobstis, t. y. pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga.

45. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, be kita ko, apie (duomenys neskelbtini) grupuotę, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjos išsakytos baimės būti persekiojamai pagrįstumą. Migracijos departamento Sprendime akcentuota, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjai gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pažymėtina, kad pati pareiškėja pasakojo, jog nuo 2020 m. spalio mėn. daugiau nebuvo susidūrusi su (duomenys neskelbtini) grupuotės nariais, teigė, kad kai grupuotė įvykdo nusikaltimą, jie išsikelia į kitą provinciją, nes bijo būti atpažinti ir suimti policijos. Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėja pagrįstai bijo patirti persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Migracijos departamentas padarė išvadą, kad, kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

46. Įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjai gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Tai, kad pareiškėja galimai nukentėjo dėl savo lyties, nėra persekiojimas Konvencijos ir Įstatymo prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1368/2009); juolab, kad tas persekiojimas nėra ir negali būti vertinamas esantis tęstinio ar trunkamojo pobūdžio, kaip galimai pasikartosiantis ateityje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

47. Pareiškėja prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjos asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad pareiškėjos kilmės valstybėje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

48. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Migracijos departamento Sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Iš Migracijos departamento Sprendimo matyti, kad pareiškėjos situacija buvo įvertinta individualiai, todėl nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

49. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjai atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėja išsiųsta į kilmės valstybę ir jai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėja nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

50. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

51. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

52. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. M. S. (A. M. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė