e80ae98e-e882-4779-9d64-7b194bacd65f · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr Civilinė byla Nr. 2A-19-560/2017Teisminio proceso Nr. 2-52-3-02974-2011-8Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.6.7.; 2.4.2.4.1.; 3.3.1.18.1. VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 10 d.VilniusVilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: Jelenos Å iÅ¡kinos, Neringos Å vedienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal apelianto (atsakovo) V.

V. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros patikslintÄ ieÅ¡kinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės Å«kio ministerijos, V. V., H. V., V. V., J. T., tretiesiems asmenims Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarei J. M., Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarei I. D., G. V., S. M., T. S., J. V., K. V., J. S., G. M. dėl administracinių aktų nuosavybės teisių į žemę, atkÅ«rimo srityje, teisių į iÅ¡likusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkÅ«rimÄ , perleidimo ir pirkimo-pardavimo sutarčių panaikinimo bei restitucijos taikymo,Teisėjų kolegija n u s t a t ė :I.

Ginčo esmėIeÅ¡kovas Vilniaus apygardos prokuratÅ«ra patikslintu ieÅ¡kiniu prašė:panaikinti Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001-12-17 pažymÄ Nr. 1514; panaikinti Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001-12-17 pažymÄ Nr. 1515; panaikinti Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001-12-17 pažymÄ Nr. 1516; pripažinti negaliojančia 2001-12-20 teisių į iÅ¡likusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkÅ«rimÄ perleidimo sutartį, notarinio registro Nr. 1-8130; pripažinti negaliojančia 2001-12-20 teisių į iÅ¡likusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkÅ«rimÄ perleidimo sutartį, notarinio registro Nr. 1-8131; pripažinti negaliojančia teisės atkurti iÅ¡likusio nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 2-112080; panaikinti Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2002-06-07 iÅ¡vadÄ Nr. 265; panaikinti Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003-06-25 pažymÄ Nr. 174; panaikinti Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003-06-25 iÅ¡vadÄ Nr. 61; panaikinti Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2006-03-31 sprendimÄ Nr. 2.5-41-22165; panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011-03-24 sprendimÄ Nr. 48S-138;taikyti restitucijÄ ir įpareigoti:

V. V. grÄ Å¾inti valstybei 3,94 žemės esančios 12,50 ha žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), kuri jam buvo suteikta Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2006-03-31 sprendimu Nr. 2.5-41-22165; V. V. grÄ Å¾inti valstybei 15,87 ha žemės sklypÄ , kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kuris jam buvo suteiktas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011-03-24 sprendimu Nr. 48S-138;

V. V. gražinti V. V. 3 000,00 Lt, kuriuos ji gavo 2001-12-20 sutartimi, registro Nr. 2-11208; J. T. grÄ Å¾inti V. V. 4 000,00 Lt, kuriuos ji gavo 2001-12-20 sutartimi, registro Nr. 1-8130; priteisti iÅ¡ atsakovų bylinėjimosi iÅ¡laidas.Nurodė, kad praÅ¡omi panaikinti administraciniai aktai buvo priimti pažeidžiant aukÅ¡tesnės galios teisės aktus, dėl to jie turi bÅ«ti panaikinti. Tai taikytina ir nuosavybės teisių atkÅ«rimo proceso metu 2001-12-20 sudarytų sutarčių, registro Nr. 1-8131, Nr. 2-11208, Nr. 1-8130, atžvilgiu.Sprendžiant restitucijos klausimÄ reikia įvertinti tai, kad atsakovas neteisėtai įgytuose žemės sklypuose yra įsteigęs ekologinį Å«kį, jam skirta valstybės parama, jis įsipareigojęs tęsti Å«kininkavimÄ , todėl sklypų paėmimo valstybės nuosavybėn atveju bÅ«tų sužlugdytas jo Å«kis, Å¡eima prarastų pagrindinį pragyvenimo Å¡altinį.

Dėl Å¡ių priežasčių turi bÅ«ti svarstoma restitucijos taikymo piniginiu ekvivalentu galimybė. Teismo posėdžio metu ieÅ¡kovo Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros atstovas prašė ieÅ¡kinį tenkinti iÅ¡ dalies. Nurodė, kad atsisako nuo ieÅ¡kinio dalyje, kurioje buvo praÅ¡oma, kad V. V. turi grÄ Å¾inti V. V. 3 000,00 Lt, gautus pagal 2001-12-20 sutartį Nr. 2-11208, o J. T. turi grÄ Å¾inti V. V. 4 000,00 Lt, gautus pagal 2001-12-20 sutartį Nr. 1-8130, nes bylos nagrinėjimo metu paaiÅ¡kėjo, kad atsakovės iÅ¡ V.

V. jokių piniginių lėšų negavo.Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (tolisu – NŽT) atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu sutinka.Teismo posėdžio metu atsakovo NŽT parodė, kad neprieštarauja dėl restitucijos piniginiu ekvivalentu ir tokio dydžio verte, kaip nurodė ieškovas, taikymo.Atsakovas V. V. atsiliepimais į ieškinį bei jo patikslinimus prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškinys pareikštas pažeidžiant teismingumo taisykles.

Prokuroras praleido vieno mėnesio terminÄ ginčyti administracinius aktus, todėl Å¡ioje dalyje byla turi bÅ«ti nutraukta. Remiantis Vilniaus miesto teismo 2013-02-08 sprendimu, reikalauti besÄ lygiÅ¡kai panaikinti administracinius aktus, kurių pagrindu atsakovui suteiktos nuosavybės teisės į žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), ir grÄ Å¾inti Å¡iuos sklypus valstybei, negalima. Atsakovas yra sÄ Å¾iningas žemės sklypų įgijėjas. Atsakovas, 2001-12-21 ir 2009-04-09 pateikdamas praÅ¡ymus dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo, buvo pretendenčių H.

V., V. V., J. T. teisių perėmėjas, taigi veikė jau pradėtame žemės sklypo nuosavybės teisių atkÅ«rimo procese.Teismui nusprendus taikyti restitucijÄ , turi bÅ«ti atsižvelgiama, kad žemės sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), atsakovas yra įsteigęs ekologinį Å«kininko Å«kį, kurio veikla ir pajamos yra pagrindinis jo Å¡eimos pragyvenimo Å¡altinis.  Teismo posėdžio metu atsakovas V. V. papildomai parodė, kad ginčo sutarčių sudarymo metu jis nei J. T., nei V.

V. pinigų nemokėjo, nes buvo su jomis sutaręs, kad pinigus joms sumokės, kai visa žemė bus grÄ Å¾inta jo vardu.Teismo posėdžio metu atsakovo V. V. atstovas papildomai parodė, kad sutinka su prokuroro pozicija dėl restitucijos taikymo piniginiu ekvivalentu, bet piniginio ekvivalento dydis turi taikomas toks, kuris nurodytas ginčijamuose sprendimuose – 2006-03-31 sprendime ir 2011-03-24 sprendime.Atsakovės J. T. ir V. V. atsiliepime į patikslintÄ ieÅ¡kinį nurodė, kad su patikslintu ieÅ¡kiniu sutinka iÅ¡ dalies.

Atsakovės pagal praÅ¡omas pripažinti negaliojančiomis 2011-12-20 sutartis pinigų iÅ¡ atsakovo negavo. Teismo posėdžio metu atsakovė H. V. parodė, kad apie teisių perleidimo sutartis jai nieko nežinoma, ji yra atsakovo motina, apie atsakovo nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ jai nežinoma, ji nėra raÅ¡iusi praÅ¡ymo dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo. Tretysis asmuo J. S. atsiliepime į ieÅ¡kinį nurodė, kad su ieÅ¡kiniu sutinka. Tretieji asmenys Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarė J.

M., Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarė I. D., G. V., S. M., T. S., J. V., K. V., G. M. atsiliepimų į ieÅ¡kinį nepateikė. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėVilniaus rajono apylinkės teismas 2015-10-14 sprendimu:ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies:panaikino Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001-12-17 pažymÄ Nr. 1514; panaikino Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001-12-17 pažymÄ Nr. 1515;panaikino Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001-12-17 pažymÄ Nr. 1516;pripažino negaliojančia 2001-12-20 teisių į iÅ¡likusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkÅ«rimÄ perleidimo sutartį, notarinio registro Nr. 1-8130;pripažino negaliojančia 2001-12-20 teisių į iÅ¡likusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkÅ«rimÄ perleidimo sutartį, notarinio registro Nr. 1-8131;pripažino negaliojančia 2001-12-20 teisės atkurti iÅ¡likusio nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 2-11208;panaikino Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2002-06-07 iÅ¡vadÄ Nr. 265;panaikino Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003-06-25 pažymÄ Nr. 174;panaikino Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003-06-25 iÅ¡vadÄ Nr. 61;panaikino 2006-03-31 Vilniaus apskrities virÅ¡ininko sprendimÄ Nr. 2.5-41-22165; panaikino 2011-03-24 NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus sprendimÄ Nr. 48S-138;taikė restitucijÄ ir priteisė iÅ¡ V.

V. piniginį ekvivalentÄ 22 324,43 Eur į valstybės biudžetÄ ;kitoje dalyje ieÅ¡kinį atmetė;priėmė ieÅ¡kovo atsisakymÄ nuo ieÅ¡kinio dalyje dėl restitucijos taikymo įpareigojant V. V. grÄ Å¾inti V. V. 3 000,00 Lt, o J. T. įpareigojant grÄ Å¾inti V. V. 4 000,00 Lt ir Å¡ioje dalyje bylÄ nutraukė.Sprendime nurodyta, jog Vilniaus apygardos prokuratÅ«roje 2011-09-12 buvo gautas 2011-09-09 NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus raÅ¡tas Nr. 49SJN -1356 „Dėl vieÅ¡ojo intereso gynimo“.

Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros prokuroro ieÅ¡kinys Vilniaus rajono apylinkės teisme gautas 2011-10-12, todėl teismas atmetė atsakovo argumentus, jog prokuroras praleido 30 dienų terminÄ kreiptis į teismÄ su ieÅ¡kiniu. Teismas sprendė, jog yra nepagrįstos atsakovo nurodytos aplinkybės, kad ieÅ¡kinys neteismingas Vilniaus rajono apylinkės teismui, kadangi taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 31 straipsnio 1 dalies nustatytos normos, nustatančios iÅ¡imtinį teismingumÄ , ginčo žemės sklypams esant Vilniaus rajone.  V.

S. mirė 1932-09-13, t. y. dar iki 1940 m. nacionalizacijos, o jo turtÄ paveldėjo sutuoktinė ir vaikai. Atsižvelgiant į tai, V. S. negalėjo bÅ«ti laikomas nekilnojamojo turto savininku Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo (toliau – AtkÅ«rimo įstatymas) prasme, priimant ginčijamus administracinius aktus, pažymas, iÅ¡vadas. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, ieÅ¡kovo praÅ¡omus panaikinti ginčijamus aktus, pažymas, iÅ¡vadas kaip priimtus pažeidžiant AtkÅ«rimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, teismas pripažino negaliojančiais (niekiniais) ir panaikino kaip prieÅ¡taraujančius imperatyvioms įstatymo normoms (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnis, 1.80 straipsnio 1 dalis).

AnalogiÅ¡kais pagrindais teismas pripažino negaliojančiomis ir ginčijamas sutartis.Teismas sprendė, jog nėra pagrindo taikyti restitucijÄ natÅ«ra, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas jam nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose Å«kininkauja, viename iÅ¡ žemės sklypų yra atsakovui ir jo sutuoktinei priklausanti ferma. Atsakovas nuo 2011 m. dalyvauja Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonėje „Ekologinio Å«kininkavimo programa“, iÅ¡ atsakovo Å«kinės veiklos gaunamos pajamos yra atsakovo pragyvenimo Å¡altinis.

Atsakovo atžvilgiu pritaikius restitucijÄ natÅ«ra, bÅ«tų sužlugdyta atsakovo plėtojama Å«kininkavimo veikla vykdant prisiimtus įsipareigojimus valstybei. Atsakovas įstojo į nuosavybės teisių atkÅ«rimo procesÄ sutarčių, sudarytų 2001-12-21, pagrindu. Sutartyse buvo numatyta, kad už teisių perleidimÄ atsakovas J. T. sumokėjo 4 000,00 Lt, o V. V. 3 000,00 Lt, tačiau bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad atsakovas pagal sutartis pinigų atsakovėms nesumokėjo, vadinasi, įgijo teisę į nuosavybės teisių į ginčo žemę atkÅ«rimÄ neatlygintinai.

Teismas sprendė, kad Å¡ios aplinkybės prieÅ¡tarauja sÄ Å¾iningumo principui. 2002-04-09 atsakovas, kreipdamasis su praÅ¡ymais į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, kitų jam žinomų pretendentų į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ nenurodė, nors neabejotinai žinojo, kad yra ir kiti pretendentai į V. S. (atsakovo senelio) žemę. Atsakovas apie tai, kad S. M., E. S. ir S. M. kreipėsi į teismÄ su praÅ¡ymu nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ sužinojo 2009-09-14 gavęs Vilniaus apskrities virÅ¡ininko raÅ¡tÄ Nr. (31)-1.2-2195-(3.31), Å¡ias aplinkybes atsakovas nurodė pirminiame atsiliepime į ieÅ¡kinį, nors vėlesniame atsiliepime teigė, kad apie 1998-04-10 teismo sprendimÄ Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2(27)-3211/1998 sužinojo tik gavęs 2011-10-19 prokuroro ieÅ¡kinį.

Taigi atsakovui aukščiau nurodytos aplinkybės, taip pat apie galimus kitus pretendentus nuosavybės teisių atkÅ«rimo procese, buvo žinomos dar iki priimant ginčijamÄ administracinį aktÄ â€“ NŽT 2011-03-24 sprendimÄ Nr. 3.5-41-22165, tačiau atsakovas ir toliau dalyvavo nuosavybės teisių atkÅ«rimo procese. Dėl proceso atnaujinimo Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2(27)-3211/1998 atsakovas kreipėsi tik nagrinėjamos civilinės bylos eigoje. Å ios aplinkybės teismui suponavo iÅ¡vadÄ , kad atsakovas negali bÅ«ti laikomas sÄ Å¾iningu įgijėju, todėl teismas atmetė atsakovo nurodytas aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas jo sÄ Å¾iningumas, kad restitucijos piniginiu ekvivalentu dydis turi bÅ«ti nustatytas ginčijamuose administraciniuose aktuose nustatyta žemės sklypų verte bei kad ieÅ¡kovo pateikti paskaičiavimai apie iÅ¡ atsakovo grÄ Å¾intinos žemės plotų dydį yra klaidingi.

Teismas vadavosi ieškovo pateiktais duomenimis ir paskaičiavimais (15,87 ha žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 2011-03-24 sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo dienai – 69 100,00 Lt (20 012,75 Eur); 12,50 ha žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo dienai (2006-03-31) – 25 323,00 Lt (7 334,04 Eur); iš atsakovo išreikalautina šio sklypo dalis – 3,94 ha, dalies vertė – 7 981,81 Lt (2 311,69 Eur)).

Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog viso iÅ¡ atsakovo iÅ¡reikalautina piniginio ekvivalento suma yra 22 324,43 Eur. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentaiApeliantas (atsakovas) V. V. pateikė apeliacinį skundÄ , kuriuo praÅ¡o:įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismÄ (toliau – Konstitucinį TeismÄ ) praÅ¡ant iÅ¡tirti Lietuvos Respublikos prokuratÅ«ros įstatymo (toliau – PÄ®) 19 straipsnio normų atitikimÄ Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 5 straipsnio 2, 3 dalių normoms ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui;panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-10-14 sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ :nustačius, jog prokuroro Å¡ioje byloje pareikÅ¡ti reikalavimai dėl administracinių aktų ir sutarčių panaikinimo negali bÅ«ti tenkinami – ieÅ¡kinį atmesti;tenkinus ieÅ¡kinio reikalavimus dėl administracinių aktų ir sutarčių panaikinimo – netaikyti restitucijos atsakovo atžvilgiu;nusprendus taikyti restitucijÄ â€“ taikyti restitucijÄ piniginiu ekvivalentu, piniginį ekvivalentÄ apskaičiuojant pagal Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2006-03-31 sprendime Nr. 2.5-41-22165 ir NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011-03-24 sprendime Nr. 48S-138 nurodytas žemės, į kuriÄ atkuriamos nuosavybės teisės, vertes.Nurodo, jog teismas tinkamai neįvertino PÄ® 19 straipsnio normų galimo prieÅ¡taravimo Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalių normoms.

PraÅ¡ymÄ kreiptis į Konstitucinį TeismÄ dėl minėto prieÅ¡taravimo teismas iÅ¡sprendė netinkamai. Nei PÄ® 19 straipsnis, nei kitos įstatymo normos nenumato naikinamojo termino, kuriam pasibaigus prokuroro reikalavimai dėl vieÅ¡ojo intereso gynimo negalėtų bÅ«ti reiÅ¡kiami, todėl toks teisinis reglamentavimas sudaro sÄ lygas prokurorui pareikÅ¡ti ieÅ¡kinius neribojant Å¡ios teisės laike ir darant ieÅ¡kinio senaties institutÄ neveikliu. Tai yra legislatyvinė omisija ir jos atveju trÅ«kstamas teisinis reguliavimas turi bÅ«ti nustatytas bÅ«tent tame teisės akte, bÅ«tent toje jo dalyje.Sprendime nėra pakankamai pagrįstas administracinių teisės aktų prieÅ¡taravimas imperatyvioms įstatymo normoms, nenurodyta, kokioms konkrečiai įstatymo normos ir kokiu bÅ«du administraciniai aktai prieÅ¡tarauja, kuo pasireiÅ¡kia tų normų imperatyvumas.Teismas, nusprendęs panaikinti ginčytus administracinius aktus, nepagrįstai nesvarstė restitucijos netaikymo klausimo.

IÅ¡imtis, kada restitucija netaikytina net ir esant jos taikymo pagrindams, numato CK 1.80 straipsnio 4 dalis, 6.153 straipsnio 1, 3 dalys. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog iÅ¡imtiniais atvejais teismas gali apskritai netaikyti restitucijos. Teismo sprendime pripažįstama, kad restitucijos taikymas sukels atsakovo Å¡eimai sunkias pasekmes. Restitucijos taikymas (o ypač – tokio dydžio) atsakovo padėtį neabejotinai pablogins ir toks pablogėjimas bÅ«tų nesÄ Å¾iningas, kadangi nagrinėjama situacija susidarė dėl valstybės veiklos.

Teismo iÅ¡vada, jog atsakovas žinojo, ar turėjo žinoti apie galimÄ ginčijamų administracinių aktų prieÅ¡taravimÄ Ä¯statymo nuostatoms ir kad yra kitų asmenų, reiÅ¡kiančių savo reikalavimus į ginčo sklypÄ , sietina tik su tuo, jog 2010-2011 m. atsakovas dalyvavo nuosavybės teisių į žemę atkÅ«rimo procese, prieÅ¡ tai gavęs 2009-09-14 Vilniaus apskrities virÅ¡ininko raÅ¡tÄ . Nuosavybės teisių atkÅ«rime 2010-2011 m. atsakovas toliau dalyvavo, nes NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus buvo informuotas, kad yra galimybė tęsti šį procesÄ .

Atsakovas neturėjo pagrindo nepasitikėti valdžios atstovais. Teismo sprendime nedetalizuojama, koks turėjo bÅ«ti atsakovo elgesys minėtoje situacijoje, kad jį bÅ«tų galima laikyti sÄ Å¾iningu.Netgi nekvestionuojant atsakovo nesÄ Å¾iningumo 2010-2011 m., tai nereiÅ¡kia, jog atsakovas buvo nesÄ Å¾iningas 2006 m. ir anksčiau, kai buvo priimtas Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2006-03-31 sprendimas Nr. 2.5-41-22165.Aplinkybė, jog kreipdamasis 2002-04-09 su praÅ¡ymais į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, atsakovas nenurodė kitų pretendentų nepaneigia atsakovo sÄ Å¾iningumo.

Atsakovas rašė tokius duomenis, kokius raÅ¡yti nurodė tarnautojai. P. M. palikuonys giminystės požiÅ«riu atsakovui yra tolimi, su jais jokių ryÅ¡ių atsakovas nepalaiko ir iki ginčo pradžios nežinojo, kokių ir kiek jų esama. Be to, giminystės ryÅ¡ys savaime nereiÅ¡kia, kad asmuo yra pretendentas į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ , kadangi tam jis turėjo iÅ¡reikÅ¡ti savo valiÄ . Atsakovo sÄ Å¾iningumo klausimas nepagrįstai siejamas su atsakovo ir kitų atsakovių sutartiniais santykiais ir 2001-12-20 sutarčių atlygintinumu.

Tai nesusiję su atsakovo sÄ Å¾iningumu prieÅ¡ valstybę nuosavybės atkÅ«rimo procese.Nepagrįstai konstatavęs atsakovo nesÄ Å¾iningumÄ , teismas nepagrįstai priteisė iÅ¡ atsakovo didesnę nei priklauso kompensacijÄ valstybei – taikomos sumos dydis turėjo bÅ«ti nustatomas pagal vertę nurodytÄ Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2006-03-31 sprendime Nr. 2.5-41-22165 ir NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011-03-24 sprendime Nr. 48S-138. Atsakovas nesupranta, kodėl iÅ¡ atsakovo priteista kompensacija apskaičiuota pagal žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) vertę, kai atsakovui atkurtos nuosavybės teisės ne į Å¡iuos žemės sklypus.

Kasacinis teismas 2009-12-04 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3- 570/2009, pasisakė, kad valstybė nustatė perduodamų neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypų už nusavintÄ turėtÄ Å¾emę vertę.IeÅ¡kovas, atlikdamas paimtino iÅ¡ atsakovo žemės ploto skaičiavimÄ , rėmėsi tik Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2006-03-31 sprendime Nr. 2.5-41-22165 nurodytu žemės plotu – 15,62 ha ir taip apskaičiavo atsakovui paliktinÄ 11,68 ha žemės plotÄ , tačiau pagal NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011-03-24 sprendimÄ Nr. 485-138 atsakovui už tokiÄ pačiÄ 19 590,48 Lt vertę suteiktas didesnis – 15,87 ha žemės plotas.

Taigi atlikus analogiÅ¡kÄ skaičiavimÄ su Å¡iuo žemės plotu paliktinos žemės kiekis bÅ«tų didesnis – 11,87. Skaičiuojant tokiu bÅ«du mažėtų ir taikant restitucijÄ priteistinos kompensacijos dydis.IeÅ¡kovas Vilniaus apygardos prokuratÅ«ra pateikė atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ , kuriuo praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti, o skundžiamÄ sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Nurodo, jog apeliantas negali bÅ«ti traktuojamas sÄ Å¾iningu iÅ¡reikalautinų nekilnojamųjų daiktų įgijėju, kadangi jie jam buvo neatlygintinai suteikti.

Todėl taikytinos CK 4.96 straipsnio 3 dalies nuostatos, jog savininkas turi teisę iÅ¡reikalauti daiktus visais atvejais.Nėra pagrindo manyti, kad G. M., H. V., J. T., V. V. ir apeliantas nežinojo apie savo pusbrolių ir pusseserių, ar, atitinkamai, dėdžių ir tetų egzistavimÄ , ypač atsižvelgiant į tai, kad visi jie gyvena Vilniuje, o dalis jų nuo seno gyveno bÅ«tent toje vietoje, į kuriÄ nuosavybes teises atkurti natÅ«ra pretendavo apeliantas.Apeliantas pripažino, kad gavo 2009-09-14 iÅ¡ Vilniaus apskrities virÅ¡ininko raÅ¡tÄ Nr. (31)-1.2-2195-(3.31).

Nėra duomenų, kad apeliantas bÅ«tų skundęs šį raÅ¡tÄ . Ignoruodamas gautÄ informacijÄ , apeliantas toliau dalyvavo nuosavybės teisių atkÅ«rimo procese.Esant byloje duomenimis apie žemės sklypų (duomenys neskelbtini) vertes, buvusias sprendimų dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo priėmimo metu, teismas visiÅ¡kai pagrįstai jomis vadovavosi, priteisdamas kompensacijÄ .Buvo siÅ«loma vadovautis 2006-03-31 sprendime esančiu žemės plotu, nes pagal šį sprendimÄ suteikti sklypai (jų dalis) buvo siÅ«lomi palikti apeliantui.

Tuo tarpu 2011-03-24 sprendimu apeliantui buvo suteiktas didesnis žemės sklypas nepagrįstai, virÅ¡ijant jam tenkančiÄ dalį.Atsakovės J. T. ir V. V. pateikė atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ , kuriuo praÅ¡o palikti skundžiamÄ sprendimÄ nepakeistÄ .Atsakovas NŽT pateikė atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ , kuriuo praÅ¡o dėl kreipimosi į Konstitucinį TeismÄ spręsti teismo nuožiÅ«ra; netenkinus apelianto reikalavimo kreiptis į Konstitucinį TeismÄ , apeliacinį skundÄ atmesti ir palikti galioti skundžiamÄ sprendimÄ .

Nurodo, jog apelianto argumentai dėl to, kad nei PÄ®, nei kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose ginčo teisinius santykius, nėra numatytas naikinamasis terminas ir dėl to vertėtų kreiptis į Konstitucinį TeismÄ , yra pagrįsti.Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad neturėjo žinių apie savo artimus giminaičius, kurie pretenduoja į ta pačiÄ Å¾emę, nes Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 2009-09-14 raÅ¡tu Nr. (31)-1.2-2195-(3.31) buvo informuotas apie Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1998-04-10 sprendimÄ civilinėje byloje Nr. 2(27)-3211/98.Sprendžiant dėl piniginio ekvivalento dydžio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi realia rinkos verte, buvusia priimant ginčijamus administracinius aktus.Atsakovė H.

V., tretieji asmenys Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarė J. M., Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarė I. D., G. V., S. M., T. S., J. V., K. V., J. S., G. M. atsiliepimų į apeliacinį skundÄ nepateikė.IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vadosApeliacinis skundas atmetamas.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų, apeliaciniame skunde iÅ¡dėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismas 1998-04-10 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2(27)-3211/1998 pagal pareiÅ¡kėjų S. M., E. S., S. M. pareiÅ¡kimÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo nustatė juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad P. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 12,54 ha ploto žemės sklypÄ (duomenys neskelbtini).

IÅ¡ nuosavybės teisių atkÅ«rimo bylų Nr. 2531 ir Nr. 890 medžiagos matyti, kad buvo pradėti du atskiri nuosavybės teisių į tÄ pačiÄ V. S. turėtÄ 11,5 deÅ¡imtinių (12,5638 ha) žemę, buvusiÄ (duomenys neskelbtini), atkÅ«rimo procesai. Nuosavybės teisių atkÅ«rimo byloje Nr. 890 nuosavybės teisės į minėtÄ Å¾emę buvo atkuriamos P. M. vardu, remiantis Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2(27)-3211/98.Iki 2001-12-31 Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui buvo pateikti V.

S. dukros A. vaikų G. M., H. V., J. T. ir V. V. praÅ¡ymai atkurti nuosavybės teisę į buvusio savininko V. S. 11,5 deÅ¡imtinių žemės (duomenys neskelbtini), praÅ¡ymuose buvo nurodytas nuosavybės teisės į turtÄ pagrindas, pateikti ir giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai; praÅ¡ymuose duomenų apie kitus pretendentus nenurodyta.Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2001-12-17 parengė pažymas Nr. 1513, 1514, 1515, 1516 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, pagal kurias kiekvienam pretendentui - H.

V., V. V., G. M., J. T. buvo nustatyta tenkanti buvusio savininko V. S. valdytos 12,5580 ha žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) dalis – 3,1395 ha. H. V. 2001-12-20 sutartimi, registro Nr.1-8131, perleido atsakovui V. V. teisę į 3,1395 ha ploto iÅ¡likusios žemės nuosavybės atkÅ«rimÄ , V. V. 2001-12-20 sudarė teisės atkurti iÅ¡likusio nekilnojamojoje turto pirkimo pardavimo sutartį, registro Nr. 2-11208, kuria už 3 000,00 Lt pardavė V. V. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis teisę atkurti nuosavybės teises į 3,1395 ha ploto žemę buvusiame (duomenys neskelbtini);

J. T. 2001-12-20 sutartimi, registro Nr.1-8130, perleido V. V. teisę į 3,1395 ha ploto iÅ¡likusios žemės nuosavybės atkÅ«rimÄ už 4 000,00 Lt. Atsakovas V. V., remdamasis aukščiau nurodytomis 2001-12-20 sutartimis, 2002-04-09 su praÅ¡ymais kreipėsi į Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo į buvusio savininko V. S. valdytos 11,5 deÅ¡imtinių žemės buvusiame (duomenys neskelbtini), natÅ«ra. Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2002-06-07 parengė iÅ¡vadÄ dėl žemės, miÅ¡ko, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 265, kurioje nurodyta, kad V.

V. turi teisę atkurti nuosavybės teise į 3,1395 ha žemės (vertė 19 590,48 Lt) ir pageidauja gauti žemės sklypÄ (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003-06-25 parengė pažymÄ Nr. 174 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurioje nurodyta, kad V. V. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. S. nuosavybės teisėmis valdytÄ 9,4185 ha žemės sklypÄ (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003-06-25 parengė iÅ¡vadÄ Nr. 61 dėl žemės, miÅ¡ko, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, pagal kuriÄ V.

V. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 3,1395 ha žemės sklypÄ (vertė 19 590,48 Lt) ir pageidauja gauti žemės sklypÄ (duomenys neskelbtini). 2006-03-31 Vilniaus apskrities virÅ¡ininko sprendimu Nr. 2.5-41-22165 „Dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo į žemę (miÅ¡kÄ ) kaimo vietovėje piliečiui V. V.“ buvo perduotas neatlygintinai lygiavertis bendro 15,62 ha ploto (vertė 19 590,48 Lt) žemės Å«kio paskirties žemės sklypas, (duomenys neskelbtini) (3,12 ha ploto žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir 12,50 ha ploto žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)).

NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011-03-24 sprendimu Nr. 48S-138 „Dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo kaimo vietovėje piliečiui V. V.“ buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis 15,87 ha (vertė 19 590,48 Lt) žemės Å«kio paskirties (kiti žemės Å«kio paskirties žemės sklypai) žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2006-03-31 sprendimo Nr. 2.5-41-22165 pagrindu V. V. 2006-05-09 įregistravo savo nuosavybės teises į 12,5000 ha ploto žemės sklypÄ , kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir į 3,1200 ha ploto žemės sklypÄ , kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), o remiantis NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011-03-24 sprendimu Nr. 48S-138 – 2011-06-06 įregistravo nuosavybės teisę į 15,8700 ha ploto žemės sklypÄ , kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).2011-09-12 Vilniaus apygardos prokuratÅ«roje buvo gautas NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011-09-09 praneÅ¡imas Nr. 49SJN-1356, kad skirtingose nuosavybės teisių atkÅ«rimo bylose Nr. 2531 ir Nr. 890 nuosavybės teisės atkuriamos į tÄ pačiÄ V.

S. turėtÄ 11,5 deÅ¡imtinių (12,5638 ha) žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)) ir praÅ¡oma kreiptis į teismÄ dėl vieÅ¡ojo intereso gynimo, inicijuojant administracinių aktų panaikinimÄ bei restitucijos taikymÄ .V. V. inicijavo civilinės bylos Nr. 2(27)-3211/98 atnaujinimo procesÄ ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012-10-03 nutartimi civilinėje bylinėje Nr. A2-11249-790/2012 procesas buvo atnaujintas. 2013-02-18 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu buvo pakeistas 1998-04-10 Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismo sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2(27)-3211/98 ir nustatytas juridinę reikÅ¡mę turintis faktas, kad P. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 1,57 ha ploto žemės sklypÄ (duomenys neskelbtini).

Vilniaus apygardos teismas 2013-06-18 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2369-392/2013 2013-02-18 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimÄ paliko nepakeistÄ NŽT Vilniaus miesto skyrius 2015-03-16 raÅ¡te Nr. 49SJ-25-(14.49.105) ir patikslintame 2015-03-17 raÅ¡te Nr. 49SJ-29-(14.49.105) nurodė, kad atsižvelgiant į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-24 sprendimÄ Nr. 2-17548-937/2014, įvertinus giminystės ryÅ¡ius su A. M., kuri valdė 1,57 ha žemės, atsakovėms H. V., J. T., V. V. ir suinteresuotam asmeniui G.

M. nuosavybės teisių atkÅ«rimas galėtų bÅ«ti vykdomas į 0,3925 ha žemės kiekvienam (vertė – 709,34 Eur/2 449,20 Lt), o įvertinus giminystės ryÅ¡ius su M. S., kuri valdė 3,12 ha žemės, atsakovėms H. V., J. T., V. V. ir suinteresuotam asmeniui G. M. nuosavybės teisių atkÅ«rimas galėtų bÅ«ti vykdomas į 0,3900 ha žemės kiekvienam (vertė – 704,82 Eur/2 443,60 Lt).Dėl kreipimosi į Konstitucinį TeismÄ Apeliantas praÅ¡o kreiptis į Konstitucinį TeismÄ , praÅ¡ant iÅ¡tirti PÄ® 19 straipsnio normų atitikimÄ Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalių normoms ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindo kreiptis į Konstitucinį TeismÄ nagrinėjamu atveju nėra.CPK 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, jog įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų bÅ«ti taikomi konkrečioje byloje, gali prieÅ¡tarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimÄ ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetencijÄ , kreipiasi į jį praÅ¡ydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka KonstitucijÄ ar įstatymus.

Taigi teisė spręsti dėl bÅ«tinybės kreiptis į Konstitucinį TeismÄ dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai pagal įstatymÄ tenka bylÄ nagrinėjančiam teismui. Teismas privalo kreiptis į Konstitucinį TeismÄ tais atvejais, kai jam kyla pagrįstų abejonių taikytino teisės akto, kurio atitikties Konstitucijai patikrinimas priklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, konstitucingumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012).Teisėjų kolegija pažymi, jog analogiÅ¡kas apelianto praÅ¡ymas jau kartÄ buvo nagrinėtas.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-05-07 nutartimi šį apelianto praÅ¡ymÄ atmetė. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog pritaria Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-07 nutartyje iÅ¡dėstytiems motyvams, todėl jų papildomai nekartoja. Teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad PÄ® nėra įtvirtintas naikinamasis terminas, ribojantis prokuroro teisę kreiptis į teismÄ PÄ® 19 straipsnio pagrindu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negali bÅ«ti traktuojama legislatyvine omisija (t. y. tokia teisės spraga, kuriÄ draudžia Konstitucija arba kuris nors kitas aukÅ¡tesnės galios teisės aktas), sÄ lygojančia PÄ® 19 straipsnio normų neatitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalių normoms ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, nes Å¡iuo klausimu yra suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija, pasinaudodama įstatymo jai suteikta diskrecija, apelianto praÅ¡ymÄ dėl kreipimosi į Konstitucinį TeismÄ atmeta.Dėl administracinių aktų ir sandorių panaikinimoApelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino ginčo administracinius aktus bei sandorius. Apeliacinės instancijos teismas su Å¡iuo ir susijusiais apelianto argumentais nesutinka bei nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad aplinkybė, jog V.

S. mirė 1932-09-13, t. y. dar iki 1940 m. nacionalizacijos, o po jo turtÄ paveldėjo, pagal tuo metu galiojančius įstatymus, jo sutuoktinė ir vaikai, yra pagrindu panaikinti ginčo administracinius aktus bei sandorius. AtkÅ«rimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kuris yra nagrinėjamu atveju taikytinas, nustatyta, jog nuosavybės teisės į Å¡io įstatymo 3 straipsnyje nurodytÄ nekilnojamÄ jį turtÄ atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei Å¡ie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančiÄ iÅ¡likusio nekilnojamojo turto dalį.

Taigi pagal Å¡iÄ normÄ Ä¯ nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ gali pretenduoti Lietuvos Respublikos pilietybę turintys sutuoktinis, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai) asmens, kuris buvo turto savininkas nacionalizacijos metu. Kadangi V. S. mirė 1932-09-13, ginčo administraciniai aktai bei sandoriai pažeidžia minėtÄ imperatyviÄ AtkÅ«rimo įstatymo nuostatÄ , kÄ eksplicitiÅ¡kai ir aiÅ¡kiai yra nurodęs pirmosios instancijos teismas. Remdamasi tuo, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija apelianto argumentus dėl ginčo administracinių aktų ir sandorių panaikinimo atmeta kaip nepagrįstus.Dėl restitucijos netaikymo galimybėsApeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė restitucijos netaikymo klausimo.

Apeliacinės instancijos teismas su Å¡iais ir susijusiais apelianto argumentais nesutinka. Administracinio akto panaikinimo teisinius padarinius reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnis, kuriame nustatyta, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiÅ¡kia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiÅ¡kėjo teisės ar teisėti interesai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį aktÄ dėl prieÅ¡taravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi bÅ«ti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011-12-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011; kt.).

Taigi aukščiau pateiktoje kasacinio teismo praktikoje yra užfiksuota bendroji restitucijos taikymo, panaikinus administracinį aktÄ dėl prieÅ¡taravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taisyklė. Teisėjų kolegija pažymi, kad yra galimos jos iÅ¡imtys. CK 1.80 straipsnyje nustatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo Å¡alis privalo grÄ Å¾inti kitai sandorio Å¡aliai visa, kÄ yra gavusi, natÅ«ra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (2 dalis); restitucijos taisykles nustato CK Å¡eÅ¡tosios knygos normos (3 dalis); turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali bÅ«ti iÅ¡reikalaujamas iÅ¡ jį sÄ Å¾iningai įgijusio trečiojo asmens, iÅ¡skyrus CK 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus (4 dalis).

CK 6.153 straipsnyje nustatyta, jog sÄ Å¾iningi tretieji asmenys, pagal atlygintinį sandorį įgiję nuosavybės teise grÄ Å¾intinÄ turtÄ , gali panaudoti šį sandorį prieÅ¡ asmenį, kuris reikalauja restitucijos (1 dalis); sÄ Å¾iningi tretieji asmenys, pagal neatlygintinį sandorį įgiję nuosavybės teise grÄ Å¾intinÄ turtÄ , negali Å¡io sandorio panaudoti prieÅ¡ asmenį, kuris reikalauja restitucijos, jeigu pastarasis nėra praleidęs ieÅ¡kinio senaties termino (2 dalis); bet kokie kiti veiksmai sÄ Å¾iningo trečiojo asmens naudai gali bÅ«ti panaudoti prieÅ¡ restitucijos reikalaujantį asmenį (3 dalis).

Kaip matyti iÅ¡ aukščiau pateikto teisinio reguliavimo, restitucijos taikymo iÅ¡imtis nustato CK 1.80 straipsnio 4 dalis bei CK 6.153 straipsnio 1, 3 dalys. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad CK 4.96 straipsnis, reglamentuojantis daikto iÅ¡reikalavimÄ iÅ¡ sÄ Å¾iningo įgijėjo, taikomas tais atvejais, kai daiktas buvo perleistas trečiajam asmeniui ne pagal ginčijamÄ , bet pagal kitÄ sandorį (CK 1.80 straipsnio 4 dalis, 4.96 straipsnis, 6.153 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-617/2015; 2014-11-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2014).

RestitucijÄ reglamentuojančios teisės normos tiesiogiai gina sÄ Å¾iningo trečiojo asmens interesus (CK 6.153 straipsnis). Å ios normos prasme trečiasis asmuo – tai asmuo, kuris bÅ«tų įgijęs turtÄ iÅ¡ niekiniu pripažinto sandorio pagrindu turtÄ Ä¯gijusio asmens. Tuo atveju, kai žemės sklypÄ turi ginčo sandorio pagrindu jį įgijęs asmuo, o ne trečiasis asmuo, CK 6.153 straipsnis netaikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-701/2016).Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju atsakovas nėra trečiasis asmuo nurodytų bendrosios restitucijos taikymo, panaikinus administracinį aktÄ dėl prieÅ¡taravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taisyklės iÅ¡imčių prasme, nes žemės sklypai, kuriuos įgijo atsakovas, perėjo atsakovo nuosavybėn panaikintų administracinių aktų pagrindu, o ne pagal kitus sandorius.

Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog Å¡iuo atveju netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto iÅ¡reikalavimÄ iÅ¡ sÄ Å¾iningo įgijėjo (CK 1.80 straipsnio 3, 4 dalys, 6.153 straipsnis).Teisėjų kolegija nurodo, jog restitucija taip pat gali bÅ«ti netaikoma, vadovaujantis CK 6.145 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato, kad iÅ¡imtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos bÅ«dÄ arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iÅ¡ Å¡alių padėtis nepagrįstai ir nesÄ Å¾iningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog taikant restitucijÄ , sÄ Å¾iningumo principas (bet ne asmens sÄ Å¾iningumas) yra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas sprendžiant klausimÄ dėl restitucijos Å¡alių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Vien turto įgijėjo sÄ Å¾iningumas nelemia, kad restitucija natÅ«ra neturi bÅ«ti vykdoma. Sprendžiant pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį įgijėjo sÄ Å¾iningumas yra vienas aspektų, kuriuo remdamasis teismas svarsto, ar vykdyti restitucijÄ iÅ¡ viso ir ar vykdyti jÄ natÅ«ra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-701/2016; 2007-06-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007; 2006-05-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006; kt.).

Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog pripažinus, kad apeliantas nuosavybės teisių atkÅ«rimo procese buvo nesÄ Å¾iningas (apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl atsakovo nesÄ Å¾iningumo pateikti toliau nutartyje), nagrinėjamu atveju nėra galimas restitucijos netaikymas CK 6.145 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes sÄ Å¾iningumo principas nesÄ Å¾iningų asmenų atžvilgiu pozityvių procesinių rezultatų implikuoti negali. Teisėjų kolegija taip pat atsikarai pažymi, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas eksplicitiÅ¡kai nenurodė, jog restitucijos netaikymas nėra galimas, nereiÅ¡kia, jog Å¡is klausimas nebuvo nagrinėjamas.

Atsižvelgdamas į tai, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Å¡iuo atveju nėra pagrindo pripažinti egzistuojant restitucijos taikymo iÅ¡imtis ir pagrįstai taikė restitucijÄ , todėl su tuo susiję apelianto argumentai atmetami.Dėl restitucijos bÅ«do ir dydžioCK 6.146 nustatyta, jog restitucija atliekama natÅ«ra, iÅ¡skyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų Å¡alims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentÄ pinigais.

Taigi pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, jog yra pagrindas taikyti restitucijÄ , turėjo spręsti dėl restitucijos bÅ«do. Pirmosios instancijos teismas taikė restitucijÄ piniginiu ekvivalentu. Byloje dėl to ginčo nėra. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai parinko byloje taikytinÄ restitucijos bÅ«dÄ . Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog imperatyviosioms įstatymo normoms prieÅ¡taraujantys administraciniai aktai, priimti atkuriant nuosavybės teises, turi bÅ«ti ginčijami ir, jei yra tam pagrindas, panaikinami dėl jų neteisėtumo bei taikomos tokio administracinio akto teisinės pasekmės – neteisėtai įgytas turtas dažniausiai grÄ Å¾inamas valstybės nuosavybėn. Taip be iÅ¡lygų atsitinka su Lietuvos Respublikai iÅ¡imtine nuosavybės teise priklausančiu turtu (Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalis, Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-12-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-415/2016).

Taigi, kai panaikinami imperatyviosioms teisės normoms prieÅ¡taraujantys administraciniai aktai dėl valstybės turto, kurio nėra teisinių pagrindų vertinti kaip Lietuvos Respublikos iÅ¡imtine nuosavybės teise valdomo turto, gali bÅ«ti taikoma ne tik restitucija natÅ«ra, bet ir restitucija piniginiu ekvivalentu. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju restitucijos natÅ«ra taikymas sukeltų per daug didelių nepatogumų apeliantui, kadangi iÅ¡reikalautinuose žemės sklypuose apeliantas yra įsteigęs ekologinį Å«kį, viename iÅ¡ sklypų pastatyta apeliantui ir jo sutuoktinei priklausanti ferma, etc., todėl taikytina restitucija piniginiu ekvivalentu.Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai priteisė iÅ¡ atsakovo didesnę nei priklauso kompensacijÄ valstybei.

Teisėjų kolegija su Å¡iuo ir susijusiais apelianto argumentais nesutinka.CK 6.147 straipsnyje nustatyta, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, kÄ jis privalo grÄ Å¾inti (1 dalis); kai grÄ Å¾intinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusiÄ jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia, o jeigu privalantis grÄ Å¾inti turtÄ asmuo yra nesÄ Å¾iningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausiÄ turto vertę (2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog pripažinus, kad apeliantas nuosavybės teisių atkÅ«rimo procese buvo nesÄ Å¾iningas, nagrinėjamu atveju taikytina CK 6.147 straipsnio 2 dalis, t. y. priteistina didžiausia turto vertė, kaip pagrįstai sprendė ir pirmosios instancijos teismas.Teisėjų kolegija nurodo, jog apeliantas nepagrįstai remiasi kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimu dėl turto vertės, buvusios turto gavimo metu, pateiktu 2009-12-04 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2009, nes Å¡ioje ir nurodytoje bylose nustatytos teisiÅ¡kai reikÅ¡mingos aplinkybės iÅ¡ esmės skiriasi – nagrinėjamu atveju, kaip minėta, apeliantas pripažintas nesÄ Å¾iningu nuosavybės teisių atkÅ«rimo procese, tuo tarpu civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2009 kasacinis teismas yra konstatavęs, kad „byloje yra svarbi aplinkybė, jog žemės sklypus atsakovės gavo nuosavybėn neatlygintinai dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo proceso ir jų kaltės ar nesÄ Å¾iningumo dėl neteisėto nuosavybės teisių atkÅ«rimo byloje nenustatyta“.

Remdamasis tuo, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.147 straipsnio 2 dalimi, tinkamai nustatė didžiausiÄ turto vertę, buvusiÄ jo gavimo metu.Teisėjų kolegijos vertinimu, taikant restitucijÄ piniginiu ekvivalentu pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas bei priteistas iÅ¡ apelianto kompensacijos dydis yra pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju sutinka su ieÅ¡kovo argumentu, jog turi bÅ«ti vadovaujamasi 2006-03-31 sprendime esančiu žemės plotu, nes pagal šį sprendimÄ suteikti sklypai (jų dalis) buvo siÅ«lomi palikti apeliantui, tuo tarpu 2011-03-24 sprendimu apeliantui buvo suteiktas didesnis žemės sklypas nepagrįstai, virÅ¡ijant jam tenkančiÄ dalį.

Atsižvelgdama į iÅ¡dėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog iÅ¡ apelianto valstybei priteista kompensacija apskaičiuota tinkamai, bei su tuo susijusius apelianto argumentus atmeta.Dėl apelianto sÄ Å¾iningumoApeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo apelianto nesÄ Å¾iningumÄ nuosavybės teisių atkÅ«rimo procese. Teisėjų kolegija su Å¡iuo ir susijusiais apelianto argumentais nesutinka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog asmuo, kuriam civilinės teisės ir pareigos atsirado iÅ¡ neteisėtų, neatitinkančių įstatymų reikalavimų administracinių aktų, gali bÅ«ti pripažintas nesÄ Å¾iningu įgijėju.

Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimÄ administracinio akto prieÅ¡taravimÄ Ä¯statymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sÄ Å¾iningumu. Tai gali bÅ«ti tuo atveju, kai administracinis aktas prieÅ¡tarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-701/2016; 2007-06-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007; 2006-05-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006; kt.).Lietuvos Aukščiausiasis teismas, formuodamas teismų praktikÄ dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ , aiÅ¡kinimo ir taikymo, ne kartÄ yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiÅ¡kia, jog bet kokios informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-15 nutartis, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009-07-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009-12-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010-07-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.).

Kasacinis teismas yra taip pat yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiÅ¡kiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomÄ jÄ galiÄ tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimÄ padaryti neÅ¡aliÅ¡kas iÅ¡vadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012; kt.).Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas buvo nesÄ Å¾iningas nuosavybės teisių atkÅ«rimo procese.

TokiÄ iÅ¡vadÄ pirmosios instancijos teismas padarė iÅ¡ aplinkybių visumos, nustatytos visapusiÅ¡kai ir objektyviai iÅ¡tyrus bylos medžiagÄ bei Å¡alių paaiÅ¡kinimus. Teisėjų kolegija pažymi, jog dėl to, kad apeliantas, gavęs 2009-09-14 Vilniaus apskrities virÅ¡ininko raÅ¡tÄ , sužinojo jame nurodytas aplinkybes, byloje ginčo nėra. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis minėta aplinkybe, turėjo pagrindÄ spręsti dėl apelianto nesÄ Å¾iningumo nuosavybės teisių atkÅ«rimo procese nuo minėto raÅ¡to gavimo momento, todėl su tuo susijusius apelianto argumentus atmeta.

Teisėjų kolegija Å¡iame kontekste papildomai paaiÅ¡kina, jog apeliantas bÅ«tų laikomas sÄ Å¾iningu, jei gavęs 2009-09-14 Vilniaus apskrities virÅ¡ininko raÅ¡tÄ bÅ«tų pateikęs jį NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui.Dėl apelianto nesÄ Å¾iningumo nuosavybės teisių atkÅ«rimo procese iki 2009-09-14 Vilniaus apskrities virÅ¡ininko raÅ¡to gavimo teisėjų kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantas buvo nesÄ Å¾iningas, remdamasis ne viena konkrečia aplinkybe, o byloje nustatytų aplinkybių visuma, kuri sÄ lygojo tokio vidinio įsitikinimo susiformavimÄ .

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas dėl apelianto nesÄ Å¾iningumo nuosavybės teisių atkÅ«rimo procese iki 2009-09-14 susiformavo pagrįstai. Tai, kad apelianto pusbroliai ir pusseserės, ar, atitinkamai, dėdės ir tetos, t. y. kiti pretendentai nuosavybės teisių atkÅ«rimo procese, apie kurių egzistavimÄ apeliantas turėjo nurodyti atitinkamos institucijoms, tačiau to nepadarė, gyvena Vilniuje, o dalis jų nuo seno gyveno bÅ«tent toje vietoje, į kuriÄ nuosavybes teises atkurti natÅ«ra pretendavo apeliantas; kad apeliantas buvo nesÄ Å¾iningas nuosavybės teisių atkÅ«rimo procese nuo 2009-09-14, kad apeliantas iki Å¡iol neatsiskaitė pagal sutartis, sudarytas 2001-12-21 su J.

T. ir V. V., nesudaro pagrindo labiau tikėti, kad apeliantas buvo sÄ Å¾iningas nuosavybės teisių atkÅ«rimo procese iki 2009-09-14.Teisėjų kolegija atskirai pažymi, jog aplinkybė, kad apeliantas iki Å¡iol neatsiskaitė pagal sutartis, sudarytas 2001-12-21 su J. T. ir V. V., gali (ir yra) pagrįstai bÅ«ti vertinama sprendžiant dėl apelianto nesÄ Å¾iningumo nuosavybės teisių atkÅ«rimo procese, todėl kad, pirma, minėtos sutartys buvo pagrindu apeliantui pradėti nuosavybės teisių atkÅ«rimo procesÄ , antra, Å¡i aplinkybė atskleidžia apelianto vertybinį nusiteikimÄ , inicijuojant šį procesÄ .

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino apeliantÄ nesÄ Å¾iningu viso nuosavybės teisių atkÅ«rimo proceso metu bei atsižvelgdamas į tai, apelianto argumentus, susijusius su apelianto (ne)sÄ Å¾iningumu atmeta. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog bylÄ nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas jį tinkamai motyvavus, o pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegijan u t a r i a :

Apelianto V. V. apeliacinį skundÄ atmesti. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                                                 Jelena Å iÅ¡kina                                                                                                  Neringa Å vedienė                                                 Dainius Rinkevičius