2016-10-03 Nr. AB-18776-3-61-3-01458-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2003-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01458-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 70.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašo: 1) išspręsti ginčą dėl neveikimo ir vilkinimo, pripažinti atsakovo neveikimą ir (ar) vilkinimą pagrįstu, įpareigoti administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti atitinkamą sprendimą; 2) patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu – kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) prašant spręsti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) neveikimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) ir (ar) Vyriausybės nariai nedalyvauja politinėje ir teisinėje korupcijoje; 3) išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu – kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro D. V. ir jam pavaldžių prokurorų veiksmai ir neveikimas, nagrinėjant 2013 m. lapkričio 21 d. skundą, reg. Nr. 5.6-5110, ir, atsisakius tirti ikiteisminio tyrimo baudžiamąją bylą Nr. 10-9-064-04 ir ginti viešąjį interesą civilinėse ir administracinėse bylose, neprieštarauja inter alia Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras, ir ar Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų veiksmai ir neveikimas neprieštarauja inter alia Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus; 4) išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu – kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams ir ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas, taikomas Vilniaus apygardos administracinio teismo, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos, teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. sausio 28 d. pateikė skundą Vyriausybei ir ministrui pirmininkui A. B. 2015 m. vasario 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija (toliau – ir Kanceliarija) raštu Nr. K-218/01/33-119 pateikė atsakymą į pareiškėjo skundą, atsakymą pasirašė Kanceliarijos darbuotojai. Pareiškėjas suprato, kad Kanceliarijos pareigūnai neinformavo Vyriausybės ir ministro pirmininko apie politinę ir teisinę korupciją, apie piliečių teisių ir viešojo intereso pažeidimus. 2015 m. vasario 6 d. Vyriausybei ir ministrui pirmininkui pareiškėjas pateikė pakartotinį skundą.

Pareiškėjas skundą motyvavo Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalimi, Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsniu ir aiškino, kad Vyriausybė ir Kanceliarija šias teisės aktų nuostatas pažeidė, nes nurodytų skundų išsamiai ir kokybiškai neišnagrinėjo, tyčia ignoravo informaciją apie žmogaus teisių pažeidimą ir diskriminaciją. Pasak pareiškėjo, Kanceliarija, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija) vilkina atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus, tuo pažeidžiama pareiškėjo teisė į gerą viešąjį administravimą, teisė į tinkamą piliečių aptarnavimą viešojo administravimo institucijose nagrinėjant piliečių pareiškimus, prašymus ir skundus.

Tuo pažeidžiamos ir pareiškėjo nurodytų Konstitucijos normų nuostatos, Viešojo administravimo įstatymo nuostatos, Vyriausybės įstatymo 1, 2, 3, 4, 5, 7, 22 ir 23 straipsnių nuostatos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės (toliau – ir Taisyklės), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamentas, Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, Baudžiamojo proceso kodekso ir Baudžiamojo kodekso nuostatos, taip pat kitų teisės aktų nuostatos.

Pareiškėjas nurodė, kad skunduose informavo apie padarytus korupcinius nusikaltimus, apie nusikaltimais padarytą žalą, tačiau dėl atsakovų pareigūnų neteisėtų veiksmų ir neveikimo, biurokratizmo ir vilkinimo Lietuvos Respublikos piliečiams padaryta turtinė ir neturtinė žala. Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. sausio 28 d. skunde informavo, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme administracinės bylos Nr. I-4986-561/2015 nagrinėjimas vyksta šališkai ir neobjektyviai, šiurkščiai pažeidžiant Konstituciją, tarptautines sutartis ir kitus įstatymus.

Dėl to nedelsiant būtina Konstitucinio Teismo konstitucingumo kontrolė. Nurodė, kad Vyriausybė ir ministras pirmininkas neatsižvelgė į tai, kad nurodyti teismai galimai veikia nesilaikant Konstitucijos, tarptautinių sutarčių, įstatymų ir neatlieka savo funkcijų, tyčia nuslepia valstybės pareigūnų neteisėtus veiksmus ir neveikimą. Pareiškėjas manė, kad Vyriausybė turėjo užtikrinti, jog Konstitucinis Teismas atliktų konstitucingumo kontrolę. Vyriausybė užvilkino pareiškėjo skundo perdavimą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai.

Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikos Vyriausybė turėjo priimti sprendimą kreiptis pareiškėjo skunde nurodytais klausimais į Konstitucinį Teismą, tačiau to nepadarė.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kanceliarija nurodė, kad, gavusi pareiškėjo 2015 m. sausio 28 d. skundą, kuriuo pareiškėjas prašė įvertinti teismo bei teisėjų veiksmų tinkamumą, siekdama, jog pareiškėjui būtų suteikta išsami informacija apie teismų ir teisėjų veiklos teisinius pagrindus, jų veiksmų apskundimo tvarką bei pareiškėjo 2015 m. sausio 28 d. skunde pateiktų reikalavimų žinybingumą Konstituciniam Teismui, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi bei Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 10 punktu, pareiškėjo 2015 m. sausio 28 d. skundą pagal kompetenciją persiuntė Teisingumo ministerijai. Visus veiksmus pagal Kanceliarijai paskirtą kompetenciją atliko tinkamai, atsakovo veiksmuose nėra nustatyta neteisėtų veiksmų, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šių veiksmų buvimą, dėl ko pareiškėjo reikalavimai atsakovui yra nepagrįsti ir atmestini. Atkreipė dėmesį, kad skunde teismui pateikti argumentai bei faktinės aplinkybės nėra susiję su pareiškėjo 2015 m. sausio 28 d. ir 2015 m. vasario 6 d. skunduose išdėstytų reikalavimų turiniu, todėl dėl kitų skunde pateiktų argumentų nepasisakė.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės nurodė tuos pačius argumentus kaip Kanceliarija atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisingumo ministerija paaiškino, kad pareiškėjo skundas neatitinka nustatytų reikalavimų, kadangi jame yra abstrakčiai ir deklaratyviai cituojamos Konstitucijos ir kitų teisės aktų normos, kurios nesusijusios su atsakovų vykdomomis funkcijomis. Į 2015 m. sausio 28 d. skundą Teisingumo ministerija atsakė 2015 m. kovo 3 d. raštu, kuriame nurodė, kad, vadovaujantis valdžių padalijimo principu, Teisingumo ministerija neturi teisės vertinti teisėjo veiksmų, o Konstitucinis Teismas nesprendžia klausimų dėl teismo priimtų procesinių sprendimų atitikties Konstitucijai. Teisingumo ministerijos atsakymas yra išsamus, motyvuotas teisės aktų nuostatomis bei atsakantis į visus pareiškėjo iškeltus klausimus, todėl atitinka visus įstatymų reikalavimus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimu nutraukė administracinę bylą dėl atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiksmų; pareiškėjo skundą dėl reikalavimų atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai atmetė kaip nepagrįstą; netenkino pareiškėjo prašymų kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Įvertinęs teisinį reglamentavimą, faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad Kanceliarija, nagrinėdama pareiškėjo 2014 m. sausio 28 d. ir 2015 m. vasario 6 d. skundus, tinkamai vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo ir Taisyklių nuostatomis, laiku informavo pareiškėją apie jo skundo persiuntimą kompetentingai institucijai, laiku pateikė atsakymą į antrąjį skundą, šis atsakymas yra išsamus, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, atsakyme aiškiai suformuluotos pareiškėjo teisės ir nurodyta akto apskundimo tvarka, t. y. pateiktas atsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamus reikalavimus. Įstatymai neįpareigoja viešojo administravimo institucijų komentuoti pareiškėjų nurodomų Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų nuostatų, jų aiškinti, juo labiau, jeigu pareiškėjas, nurodydamas teisės aktų normas, nepaaiškina, kaip jos gali būti siejamos su jo keliamu klausimu. Tuo tarpu atsakovas Teisingumo ministerija išsamiai atsakė ir į persiųstą pareiškėjo 2015 m. kovo 3 d. skundą, atsakyme detaliai įvertino pareiškėjo skundo esmę, t. y. suprato, kad pareiškėjas skundžia teisėją, kuris, pareiškėjo manymu, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, išvardino visus pareiškėjo nurodomus padarytus toje nutartyje pažeidimus, komentavo pareiškėjo nurodytą teisinį reglamentavimą, kuris buvo išdėstytas jo skunde Vyriausybei ir ministrui pirmininkui, paaiškino pareiškėjui, kaip turėtų būti suprantamas jo nurodytas teisinis reglamentavimas, detaliai paaiškintas teisingumo vykdymas, teismų sprendimų teisėtumo patikrinimas. Taip pat pareiškėjui detaliai išdėstyta Konstitucinio Teismo veikla, nurodyta, kad jos reglamentavimas neleidžia vertinti konkretaus teisėjo veiklos ir jo priimtų nutarčių, nurodyta, kokių aktų atitiktį Konstitucijai vertina šis teismas. Tuo pačiu pareiškėjui detaliai paaiškinta teisėjų drausminės atsakomybės tvarka, kuri numatyta teismų įstatymo 83, 84 straipsniuose. Pareiškėjui labai aiškiai paaiškinta, kad pareiškėjas gali kreiptis į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją, nurodytas šios komisijos adresas. Todėl teismas pripažino, kad Teisingumo ministerijos atsakymas į pareiškėjo skundą visiškai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, yra išsamus ir tinkamai pagrįstas, juo atsakyta į visus pareiškėjo keliamus klausimus.

Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų nagrinėti ar atlikti tyrimą dėl Vyriausybės narių dalyvavimo (nedalyvavimo) politinėje ir teisinėje korupcijoje, juo labiau pareiškėjas korupcijos faktą sieja tik su jo asmeniškų skundų nagrinėjimu. Pareiškėjo nurodomi faktai nepatvirtina galimo korupcijos fakto, nes pareiškėjo skundai buvo išnagrinėti itin kruopščiai, detaliai, pareiškėjui pateikti išsamūs ir teisėti bei pagrįsti sprendimai, kuriais tinkamai vadovaudamasis pareiškėjas gali toliau siekti visapusiško, objektyvaus ir teisingo jo administracinės bylos išnagrinėjimo. Tuo tarpu pats pareiškėjas valdžios institucijų prašo paveikti teismines institucijas jam palankia linkme, kas būtų neteisėta ir būtent tai galėtų būti vertinama kaip korupcijos atvejis ir kaip prašymas atlikti neteisėtus veiksmus. Pažymėjo, kad teismas šioje byloje neturi jokio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjui buvo išaiškinta, kaip, vadovaujantis įstatymų nuostatomis, galima spręsti jo keliamus klausimus.

Teismas neturėjo pagrindo, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsniu, daryti prielaidą, kad pareiškėjo nurodoma įstatymo norma prieštarauja Konstitucijai ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijai. Konstitucinis Teismas niekada nenagrinėjo klausimų, kaip jo nutarimai taikomi konkrečiose bylose ir tokių klausimų nagrinėti negali nei vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatomis, nei Konstitucijos nuostatomis.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai atsakovu patraukė Vyriausybę, nepagrįstai reikalavo, jog jo skundus nagrinėtų Vyriausybė, kaip kolegiali institucija, savo posėdyje, ar pareiškėjo skundą nagrinėtų ministras pirmininkas, kuris yra Vyriausybės dalis. Administracinis teismas negali tirti Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veiklos, taip pat ir ministro pirmininko veiklos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis), todėl administracinę bylą dėl atsakovo Vyriausybės veiksmų teismas nutraukė Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punkte nurodytu pagrindu (jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai).

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas atsakovams Kanceliarijai ir Teisingumo ministerijai yra visiškai nepagrįstas, todėl negali būti tenkinamas, o pareiškėjo prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą atmetami.

III. Pareiškėjas pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą išspręsti iš esmės. Taip pat pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu, ar administracinėje byloje Nr. I-7578-142/2015 taikoma Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalis bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje nustatytus teisingumo ir teisinės valstybės principus.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teisme bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teisėjų kolegija, sudaryta ne pagal įstatymą. Teismas buvo šališkas, suinteresuotas bylos baigtimi. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pažeidė Konstitucijos, Teismų įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas. Administracinės bylos Nr. I-8175-790/2015 ir Nr. I-7578-142/2015 turėjo būti sujungtos ir nagrinėjamos kartu, tačiau nei viena iš šių bylų tinkamai ir kokybiškai nebuvo išnagrinėtos. Teismas nepagrįstai nutraukė administracinę bylą dėl atsakovo Vyriausybės veiksmų. Buvo pažeisti teisės kreiptis gynybos į teismą principas ir lygiateisiškumo principas. Teismas neteisingai išaiškino Konstitucinio Teismo kompetenciją. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, teismai nevykdo teisės aktų, reglamentuojančių kovą su korupcija. Tarpžinybinė komisija kovai su korupcija koordinuoti neatlieka savo funkcijų. Pareiškėjas pažymi, kad Teisingumo ministerijos atstovas pateikė teismui tik 2015 m. lapkričio 2 d. atsiliepimo Nr. (1.15)7R-7502 elektroninio dokumento variantą. Pareiškėjas prašo iškviesti liudytojus į teismo posėdį Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Kanceliarija nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių naujų įrodymų, galinčių patvirtinti atsakovo atliktų veiksmų, gavus pareiškėjo 2015 m. sausio 28 d. ir 2015 m. vasario 6 d. skundus, neteisėtumą. Byloje pateiktus argumentus ir aplinkybes Vilniaus apygardos administracinis teismas įvertino tinkamai, todėl teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip Kanceliarija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Teisingumo ministerija nurodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatytų reikalavimų, kadangi jis susideda iš teisės aktų nuostatų citavimo, subjektyvių ir abstrakčių teiginių. Pareiškėjas nenurodė jokių argumentų bei nepateikė įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktas išvadas. Nėra jokių duomenų, kad kuris nors teisėjas ar visa teisėjų kolegija negalėjo nagrinėti šios bylos pirmosios instancijos teisme. Todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas buvo šališkas. Visi pareiškėjo reikalavimai, susiję su kreipimusi į Konstitucinį teismą, buvo atmesti pagrįstai. Teisingumo ministerija pažymi, kad ši byla apsiriboja tik Vyriausybės kanceliarijos raštų teisėtumo patikrinimu, todėl visi kiti pareiškėjo reikalavimai, nesusiję su šiuo klausimu, yra teisiškai nereikšmingi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo rengti žodinį bylos nagrinėjimą ir iškviesti liudytojus.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis numato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju žodinį bylos nagrinėjimą sieja su būtinumu į posėdį kviesti liudytojais Lietuvos Respublikos Prezidentės patarėją, Lietuvos Respublikos teisingumo ministrą ir Lietuvos Respublikos ministrą pirmininką. Pažymėtina, kad pareiškėjas konkrečiai nemotyvuoja, kaip minėti asmenys yra susiję su nagrinėjama byla ir kuo jų liudijimai šiame procese būtų reikšmingi. Todėl konstatuotina, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostata, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, reiškia, jog Lietuvoje, kaip teisinėje valstybėje, kiekvienam turi būti užtikrinta galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimus). Asmeniui garantuojama teisė turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą. Teisę ginti savo teises ir laisves teisme turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, – teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą lemia paties asmens suvokimas, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos. Asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. Asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai nustatyti Konstitucijoje. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimus).

Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas (žr. Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimus). Tačiau Konstitucinis Teismas yra atkreipęs dėmesį, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia, jog įstatymų leidėjas procesiniuose įstatymuose negali nustatyti kreipimosi į teismą tvarkos ir tam tikrų formalių reikalavimų, kuriuos turi atitikti teismui pateikiamas kreipimasis (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą).

Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo minėtus išaiškinimus, teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama tik įstatymų nustatyta tvarka, nagrinėjamu atveju – laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų.

ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas numato, jog skunde turi būti nurodyta konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data. Todėl skundas turi būti suformuluotas taip, kad aiškiai matytųsi, su kokiu konkrečiu skundžiamu veiksmu (neveikimu) ar aktu pareiškėjas sieja savo skundo reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-520-174/2012).

Be reikalavimo nurodyti (ir pateikti) skundžiamą aktą ar veiksmą (neveikimą), pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimą), ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis grindžiamas pareiškėjo reikalavimas, ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus).

Paminėtos teisės normos užtikrina, kad administracinės bylos iškėlimo stadijoje teismui bus pateikta minimaliai būtina informacija ir įrodymai, leidžiantys preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-858-111/2012).

Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-17-217/2007).

Pažymėtina, kad administraciniai teismai nepriima nagrinėti painiai formuluojamų, neaiškių, prieštaringų reikalavimų, kurių pagrindu nėra galimybės tiksliai ir konkrečiai apibrėžti keliamą ginčą bei tinkamai išnagrinėti bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-805-575/2016).

Nagrinėjamame pareiškėjo skunde pateiktas reikalavimas (išspręsti ginčą dėl neveikimo ir vilkinimo, pripažinti atsakovo neveikimą ir (ar) vilkinimą pagrįstu, įpareigoti administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti atitinkamą sprendimą) suformuluotas nekonkrečiai. Tiek iš minėto reikalavimo, tiek iš pareiškėjo skundo turinio (b. l. 1–7) nėra aišku, kokio konkretaus subjekto veiksmą (neveikimą) pareiškėjas skundžia ir koks konkretus veiksmas (neveikimas) ar aktas teisėtumo ir pagrįstumo aspektu turėtų būti nagrinėjamas teisme. Todėl ši pareiškėjo skundo dalis neatitinka ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatos skunde nurodyti konkretų skundžiamą veiksmą (neveikimą) ar aktą, jo įvykdymo (priėmimo) datą ir ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatos, – nurodžius konkretų skundžiamą aktą ar veiksmą (neveikimą), pateikti konkretų reikalavimą teismui, susijusį su tuo skundžiamu aktu ar veiksmu (neveikimu).

Pabrėžtina, kad, pareiškėjui skundo turinį išdėsčius nenuosekliai, nėra neaišku, kaip skunde nurodomi argumentai siejasi su minėtu reikalavimu. Be to, pareiškėjo skunde nurodomos ne skundo reikalavimą pagrindžiančios aplinkybės, o reiškiamos nuoskaudos, subjektyvi nuomonė apie teisinę ir politinę valstybės sistemą. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjas tinkamai nesuformulavo ir skundo pagrindo pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 punktą.

Taigi nors, kaip buvo minėta, teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, tačiau administracinių bylų teisenoje ji gali būti įgyvendinama tik laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo skunde teismui netinkamai suformulavo abu esminius skundo elementus – pagrindą ir dalyką, t. y. netinkamai įgyvendino ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6–8 punktų nuostatas. Pareiškėjui netinkamai suformulavus skundo pagrindą ir dalyką, negalima suprasti, kokios pareiškėjo teisės (interesai) nagrinėjamu atveju galimai yra pažeistos ir ką siekiama apginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pareiškėjo suformuluotas skundas negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme, nes dėl ginčo dalyko neaiškumo teismas tiesiog negali efektyviai apginti galimai pažeistų pareiškėjo teisių. Todėl ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu byla dėl minėto pareiškėjo reikalavimo nutrauktina kaip nenagrinėtina teismų administracinio proceso nustatyta tvarka, t. y. nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Pažymėtina, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Lietuvos Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Seimo ir jo narių, ministro pirmininko, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus bei vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų (ABTĮ 16 straipsnio 2 dalis).

Vadovaujantis minėta ABTĮ 16 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjo reikalavimai (prašymai), susiję su Vyriausybės, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, kitų prokurorų ir teismo veiksmais, nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai. Todėl nagrinėjama byla dėl šių reikalavimų (prašymų) ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu taip pat nutrauktina.

Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar ABTĮ 16 straipsnio 2 dalis ir Konstitucinio Teismo nutarimas neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei Konstitucijoje nustatytiems principams.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma.

Įvertinusi pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad neturi pagrindo abejoti, jog ABTĮ 16 straipsnio 2 dalis, nustatanti bylas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, atitinka Konstituciją. Teisinių motyvų, kurių pagrindų būtų galima teigti, jog ABTĮ 16 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai, nepateikia ir pareiškėjas. Pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti 2010 m. gegužės 13 d. nutarimo atitiktį Konstitucijai taip pat negali būti tenkinamas, kadangi Konstitucijos 105 straipsnyje, reglamentuojančiame Konstitucinio Teismo kompetenciją, nėra numatyta, jog Konstitucinis Teismas gali tirti savo paties priimto nutarimo atitiktį Konstitucijos nuostatoms.

Kadangi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo skundo reikalavimai nenagrinėtini teisme administracinio proceso tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o nagrinėjama byla nutraukiama.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. K. apeliacinį tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Dainius Raižys

Virginija Volskienė