2017-11-24 Nr. AB-21844-3-63-3-01056-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1176-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01056-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. Š. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja B. Š. su skundu, įvardytu prašymu, kurį vėliau patikslino (toliau skundas ir patikslintas skundas kartu įvardijami skundu), kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama jai iš atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos apskrities VPK) priteisti 1 420,32 Eur už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei teismo išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ginčo laikotarpiu buvo karjeros valstybės tarnautoja – Klaipėdos apskrities VPK Finansų skyriaus Finansų ir materialinės apskaitos poskyrio vyresnioji specialistė. Pažymėjo, kad darbo užmokesčio nepriemoka jai susidarė dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo, ir remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, teigė, kad turi teisę kreiptis į teismą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo.

3. B. Š. pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) kompensavimo mechanizmas. B. Š. nuomone, įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nes juo iš įstatymo taikymo srities eliminuojami valstybės tarnautojai, kuriems pareiginės algos koeficientas 2009 m. buvo sumažintas 2 procentais, o 2010–2013 m. – 4,5 procento.

4. Pareiškėja nurodė, kad iš atsakovo pateiktos pažymos sužinojo, jog jai grąžintina darbo užmokesčio dalis sudaro 1 096,03 Eur, o negrąžintina dalis – 1 420,32 Eur. Atkreipė dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas prieštaraujančiomis inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek praradimai buvo neproporcingi – juos kompensuos. B. Š. nuomone, nustatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kadangi nenumato visų patirtų praradimų kompensavimo.

5. Teismo posėdyje pareiškėjos B. Š. atstovas palaikė pareiškėjos skundą ir prašė jį tenkinti.

6. Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jos reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas paaiškino, kad Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 straipsniu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Pažymėjo, kad Klaipėdos apskrities VPK neturi teisės perimti teisėkūros subjektui nustatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjai susidariusios sumos išmokėjimo sąlygų, būdo ir laikotarpio. Tol, kol nėra teisinio reglamentavimo, kokiomis sąlygomis ir periodiškumu turi būti išmokėta darbo užmokesčio nepriemoka, atsakovas neturi teisinių galimybių išmokėti tokio darbo užmokesčio nepriemokos dydžio, kokio prašo pareiškėja.

8. Klaipėdos apskrities VPK pažymėjo, kad B. Š. reikalaujama darbo užmokesčio nepriemoka susidarė ne dėl jo, taikiusio galiojusias teisės normas, kaltės, o dėl to, kad Seimas netinkamai reglamentavo valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mokėjimo klausimus. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas, be to, pagal Darbo kodekso 301 straipsnį, neišmokėta darbo užmokesčio dalis galėtų būti priteista ne daugiau kaip už trejus metus.

II. 9. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjos B. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja buvo karjeros valstybės tarnautoja – Klaipėdos apskrities VPK Finansų skyriaus Finansų ir materialinės apskaitos poskyrio vyresnioji specialistė (B lygis, 6 kategorija). Klaipėdos apskrities VPK viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 30-TE-77 nuo 2008 m. gruodžio 3 d. jai buvo suteikta trečia kvalifikacinė klasė, 2011 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 30-TE-27 nuo 2011 m. vasario 1 d. – antra kvalifikacinė klasė, o 2013 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 30-TE-124 nuo 2013 m. vasario 19 d. – pirma kvalifikacinė klasė.

11. Nagrinėdamas ginčą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23–25 straipsniais ir šio įstatymo 1 priede įtvirtintu teisiniu reglamentavimu (jo pakeitimais).

12. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio.

13. Teismas pažymėjo, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriame yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Teismo nuomone, iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 2 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas yra taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), taikant Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatas.

14. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad taikant Grąžinimo įstatymo nuostatas, pareiškėjai yra apskaičiuota grąžintina 1 096,03 Eur 2009–2013 m. neišmokėto darbo užmokesčio dalis. Taikant Konstitucijai prieštaraujančiais pripažintus teisės aktus, B. Š. iš viso nebuvo išmokėta 2 516,35 Eur darbo užmokesčio. Taigi, susidaręs skirtumas tarp pareiškėjai išmokėtinos sumos, taikant Grąžinimo įstatymą, ir visos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies yra 1 420,32 Eur, kurį B. Š. ir prašo priteisti, argumentuodama Grąžinimo įstatymo neteisingumu tuo aspektu, jog jame nėra įtvirtintas visų patirtų praradimų kompensavimas.

15. Aptaręs Grąžinimo įstatymo preambulės ir 2 straipsnio 2 dalies nuostatas ir atsižvelgęs į šio įstatymo projekto aiškinamąjį raštą, teismas sprendė, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime buvo konstatuotas ne darbuotojų, kuriems už darbą mokama iš valstybės ar savivaldybės biudžetų, darbo užmokesčio mažinimo negalimumas ar neteisėtumas apskritai, bet tokio mažinimo neteisėtumas tiek, kiek jis buvo neproporcingas, todėl pareiškėja negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, jog jai bus kompensuoti visi patirti praradimai. Pažymėjo, kad B. Š. patikslintame skunde pripažino, jog minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu įstatymų leidėjui nustatyta pareiga kompensuoti ne visus, o neproporcingus praradimus. Įvertinus Grąžinimo įstatymo nuostatas matyti, jog jame būtent ir yra įtvirtinta minima proporcija, todėl pareiškėjos reikalavimas kompensuoti jai visus patirtus praradimus nėra pagrįstas, kadangi atsakovui Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti B. Š. patirtus praradimus. Teismas atkreipė dėmesį, kad tokia pozicija, nors ir šiek tiek kitu aspektu, atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016, 2016 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-125-520/2016, 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, kt.). Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad jam yra privalomas jurisprudencijos tęstinumas ir sprendimai grindžiamai remiantis jau suformuota administracinės teisės doktrina bei precedentais.

16. Atsižvelgęs į Grąžinimo įstatyme atsakovui įtvirtintą pareigą jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus, teismas atsakovo argumentų, susijusių su senaties taikymu, neanalizavo.

17. Atmetęs pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismas jos prašymo dėl teismo išlaidų atlyginimo taip pat netenkino.

III. 18. Pareiškėja B. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą ir jai iš atsakovo Klaipėdos apskrities VPK priteisti 1 420,32 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., bei teismo išlaidų atlyginimą.

19. Savo poziciją pareiškėja iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad ji turi teisę reikalauti darbo užmokesčio skirtumo tarp neišmokėto darbo užmokesčio bei grąžintinos darbo užmokesčio dalies.

20. Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o B. Š. apeliacinį skundą atmesti.

21. Klaipėdos apskrities VPK nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė visus pateiktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei išaiškino tiek faktines, tiek teisines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

23. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjai (karjeros valstybės tarnautojai) 2009–2013 m. dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad Lietuvos valstybė ginčo laikotarpiu pažeidė jos teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą.

24. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjos praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti jai ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

25. Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jai iš dalies nėra kompensuojami praradimai, efektyviai neapgina pažeistų teisių.

26. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, jog dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas. Pareiškėjos pozicija, kad jai turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų bei 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo išaiškinimams.

27. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai patvirtina, kad nagrinėjant pareiškėjos skunde išdėstytas aplinkybes (skundo pagrindas), kuriomis buvo grindžiami reikalavimai (skundo dalykas), išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su jos (karjeros valstybės tarnautojos) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota analogiškose bylose, kuriose buvo prašoma priteisti teismo sprendimu per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais, įvertino visus pateiktus įrodymus. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos reikalavimus priteisti ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.

28. Nors apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti tik tam tikrai valstybės tarnautojų daliai ir taip buvo pažeistas proporcingumo principas, tačiau pažymėtina, kad šiuos argumentus Konstitucinis Teismas jau yra įvertinęs 2013 m. liepos 1 d. nutarime.

29. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė, jog praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Taigi asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą.

30. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad apeliantės patirtų neproporcingų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apeliantės patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjos reikalavimus priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

33. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos B. Š. skundas ir apeliacinis skundai nebuvo patenkinti, t. y. sprendimas buvo priimtas ne jos naudai, nėra jokio pagrindo pareiškėjai priteisti teismo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą.

34. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas B. Š. skundą, nustatė nagrinėjamam ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančius įrodymus, materialinės teisės normas taikė teisingai, o netenkindamas pareiškėjos skundo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti, remiantis jos apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o B. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos B. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė