2013-03-21 Nr. AB-870-3-62-3-00127-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-621/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00127-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.4.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui V. B., jo atstovei advokatei Brigitai Pauliukevičienei,

atsakovo atstovei Jolitai Nemeikšienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 4-7) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimus Nr. 8.24-1237 ir Nr. 2.24-1238, 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 8.24-1242; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2012 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. (11.1) I-565.

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiami sprendimai dėl padarytos biudžetui 9 068,40 Lt žalos, kuri susidarė dėl pareiškėjui išmokėtos ligos pašalpos, yra nemotyvuoti ir nepagrįsti. Sprendimuose nėra jokių duomenų apie tai, jog sprendimuose nurodytais laikotarpiais pareiškėjas turėjo kitų draudžiamųjų pajamų nei tų, kurios buvo deklaruotos. Pareiškėjas sprendimuose nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. spalio 8 d. iki 2010 m. lapkričio 12 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 30 d. iki 2011 m. vasario 28 d., buvo nedarbingas dėl ligos ir jam buvo išmokėtos ligos pašalpos įstatymų nustatyta tvarka. Jokių kitų draudžiamųjų pajamų minėtais laikotarpiais pareiškėjas neturėjo, todėl buvo tinkamas subjektas ligos pašalpai gauti. Pareiškėjas iš VSDFV Kauno skyriaus darbuotojų sužinojo, kad permoka jam dėl ligos pašalpos skyrimo buvo perskaičiuota dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-897-752/2011 priteistų išmokų dėl priverstinės pravaikštos laiko dėl neteisėto atleidimo iš darbo, patenkinus pareiškėjo civilinį ieškinį. Pareiškėjo pateiktos asmeninės sąskaitos AB „Swedbank“ išrašas, laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 19 d. iki 2011 m. rugsėjo 23 d., patvirtina, kad Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas minėtoje civilinėje byloje buvo vykdomas priverstine forma, pateikus vykdomąjį dokumentą. Šis išrašas patvirtina, kad dalį priteistų už priverstinės pravaikštos laiką lėšų, t. y. 24 135,21 Lt, darbdavys UAB „Kompresorių centras“ pervedė 2011 m. rugsėjo 19 d. Visi šie dokumentai patvirtina, kad ligos laikotarpiai į šių pajamų išmokėjimo laikotarpį nepatenka. Nurodė, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas aiškiai numato, kad ligos pašalpą turi teisę gauti ir ji skiriama apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl ligos arba traumos ir dėl to praradusiems darbo pajamų, o pareiškėjas būtent laikinojo nedarbingumo laikotarpiu nedirbo, negavo darbo užmokesčio ir dėl laikinojo nedarbingumo šiuo laikotarpiu prarado darbo pajamas. Pareiškėjo nuomone, skundžiami sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, kadangi yra nepagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime (b. l. 39-42) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pagal galiojančius teisės aktus apdraustajam asmeniui ligos pašalpa gali būti mokama tik tuo atveju, jei asmuo yra laikinai nedarbingas dėl ligos ar traumos ir dėl šios priežasties netenka darbo pajamų. Pareiškėjas buvo pripažintas laikinai nedarbingu laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 6 d. iki 2010 m. lapkričio 12 d. bei nuo 2010 m. gruodžio 28 d. iki 2011 m. vasario 28 d. VSDFV Kauno skyrius 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. 8.35-72045 paskyrė bei išmokėjo 209,27 Lt ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2010 m. spalio 8 d. iki 2010 m. spalio 12 d., sprendimu Nr. 8.35-72048 – 3 069,31 Lt ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2010 m. spalio 13 d. iki 2010 m. lapkričio 12 d. bei 2011 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. 8.35-19451 – 5 789,82 Lt ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 30 d. iki 2011 m. vasario 28 d.

Pagal Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 34 punktą, Registro duomenų teikėjai, nustatę kad Registro objekto duomenys pakitę, nedelsdami apie tai praneša Registro tvarkymo įstaigai, pateikdami pokyčius patvirtinančius dokumentus ir duomenis. Tačiau skundžiamų sprendimų priėmimo metu duomenų apie pareiškėjo laikinojo nedarbingumo metu turėtas draudžiamąsias pajamas Registre nebuvo. Pagal Registro duomenis, iš UAB „Kompresorių centras“ pareiškėjas buvo atleistas 2010 m. rugpjūčio 3 d., tačiau 2011 m. rugsėjo 22 d.

VSDFV Kauno skyriuje buvo gautas UAB „Kompresorių centras“ elektroninis prašymas dėl nurodytos valstybinio socialinio draudimo pabaigos datos 2011 m. rugpjūčio 3 d. tikslinimo į 2011 m. rugsėjo 19 d. bei prašymas dėl draudžiamųjų pajamų sumos ir draudimo laikotarpio tikslinimo. Remiantis patikslintais Registro duomenimis, laikinojo nedarbingumo laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 6 d. iki 2010 m. lapkričio 12 d. bei nuo 2010 m. gruodžio 28 d. iki 2011 m. vasario 28 d. pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų. Kadangi pareiškėjas minėtu laikotarpiu neprarado pajamų ir jam buvo išmokėta 9 068,40 Lt ligos pašalpa, VSDFV Kauno skyrius priėmė sprendimus dėl ligos pašalpos permokos nustatymo.

Priimant skundžiamus sprendimus Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti principai pažeisti nebuvo. Kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką visų pirma yra papildoma garantija darbuotojui, kadangi ja yra kompensuojamos darbuotojo dėl neteisėto atleidimo, t.y. priverstinės pravaikštos negautos pajamos. Kadangi asmens teisė gauti ligos pašalpą yra siejama su draudžiamųjų pajamų praradimu, o draudžiamosios pajamos yra kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką, todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog ši išmoka nėra siejama su socialine asmens teise į ligos pašalpą nedarbingumo laikotarpiu.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 25 d. sprendimu (b. l. 84-90) pareiškėjo V. B. skundą patenkino ir panaikino VSDFV Kauno skyriaus 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 8.24-1237, 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 8.24-1238, 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 8.24-1242 ir VSDFV 2012 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. (11.1)I-565.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 3 d. buvo atleistas iš UAB „Kompresorių centras“. Laikotarpiais nuo 2010 m. spalio 8 d. iki 2010 m. lapkričio 12 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 30 d. iki 2011 m. vasario 28 d. jis dėl ligos tapo laikinai nedarbingas, todėl 2010 m. lapkričio 16 d. atsakovo - VSDFV Kauno skyriaus sprendimu Nr. 8.35-72045 jam buvo paskirta ir išmokėta 209,27 Lt ligos pašalpa už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2010 m. spalio 8 d. iki 2010 m. spalio 12 d., sprendimu Nr. 8.35-72048 – 3 069,31 Lt ligos pašalpa už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2010 m. spalio 13 d. iki 2010 m. lapkričio 12 d. bei 2011 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. 8.35-19451 – 5 789,82 Lt ligos pašalpa už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 30 d. iki 2011 m. vasario 28 d. Pažymėjo, kad nėra ginčo dėl to, kad nagrinėjamu atveju nenustatytas pagrindas taikyti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kurioms esant ligos pašalpa negali būti mokama. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas šio laikotarpio pareiškėjo darbo pajamoms priskiria atlyginimą už priverstinę pravaikštą, kuris, konstatavus neteisėtą darbo sutarties nutraukimo faktą bei nusprendus negrąžinti V. B. į darbą, pareiškėjui buvo priteistas 2011 m. rugsėjo 8 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu ir išmokėtas.

Pažymėjo, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Ligos ir motinystės įstatymas) 1 straipsnio, 4 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 dalies ir 15 straipsnio nuostatose įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad ligos pašalpą pagal šį įstatymą gali gauti asmuo, kuris atitinka šių sąlygų visumą: 1) apdraustasis tampa laikinai nedarbingas dėl ligos ar traumos ir dėl to praranda darbo pajamų, taip pat jeigu tuo laikotarpiu negauna ligos pašalpos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą; 2) prieš laikinojo nedarbingumo nustatymo dieną turi įstatymu nustatytą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą (išskyrus įstatymo 8 str. 2 ir 3 d. numatytas išimtis); 3) kompetentingos institucijos nenustato sąlygų (Įstatymo 15 str.), kurioms esant ligos pašalpa nemokama.

Teismas vertino, kad įstatymų leidėjas Ligos ir motinystės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte aiškiai nustatė, kad ligos pašalpą turi teisę gauti ir ji skiriama apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl ligos arba traumos ir dėl to praradusiems darbo pajamų. Minėtose įstatymo normose žodžiai „ir dėl to“ pabrėžia darbo pajamų praradimo priežastį – apdraustojo laikinasis nedarbingumas dėl ligos ar traumos. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu nedirbo, negavo darbo užmokesčio ir būtent dėl laikinojo nedarbingumo jis nurodytais laikotarpiais prarado darbo pajamas. Ligos ir motinystės įstatymas nenustato išimties, kad apdraustajam, kuris laikinojo nedarbingumo metu nedirba, tačiau jam išmokamas atlyginimas už priverstinės pravaikštos laiką, šios išmokos gavimo laikotarpiu nemokama ligos pašalpa. Ligos ir motinystės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad ligos pašalpa iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų pradedama mokėti nuo 3 nedarbingumo dienos ir mokama iki darbingumo atgavimo dienos ar darbingumo lygio nustatymo dienos. Šios įstatymo normos kontekste pareiškėjas įgijo teisę į ligos pašalpą, mokamą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų, ir ši pašalpa jam turėjo būti mokama iki laikinojo nedarbingumo laikotarpio pabaigos.

Atkreipė dėmesį, kad byloje nustatyta, jog atsakovas atlyginimą už priverstinę pravaikštą priskyrė pareiškėjo darbo pajamoms Ligos ir motinystės įstatymo 2 straipsnio, 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. Įvertinęs bylos duomenis teismas konstatavo, kad laikinojo nedarbingumo metu pareiškėjas buvo atleistas iš UAB „Kompresorių centras“ ir nebedirbo, o jam Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo pagrindu išmokėtas atlyginimas už priverstinę pravaikštą Darbo kodekso (toliau – ir DK) 297 straipsnio 4 dalies pagrindu negali būti traktuojamas kaip darbo užmokestis už atliktą darbą ir valstybinio socialinio draudimo ligos pašalpos skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų prasme nepripažintinas darbo pajamomis.

Nurodė, kad Nuostatų 36 punkto antroje pastraipoje numatyta, kad jeigu apdraustasis asmuo nedarbingumo ar šeimos nario slaugos laikotarpiu dirba ir dėl ligos ar šeimos nario slaugos nepraranda darbo pajamų, ligos pašalpa už tą laikotarpį nemokama. Padarė išvadą, kad pagal Nuostatų 36 punkto antrosios pastraipos nuostatas ligos pašalpa gali būti nemokama tik tuo atveju, kai apdraustasis dirba ir dėl to nepraranda darbo pajamų. Pareiškėjas laikino nedarbingumo metu nedirbo, todėl atsakovas VSDFV Kauno skyrius negalėjo remdamasis Nuostatų 36 punkto antrąja pastraipa (Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 17 d. nutarimo Nr. 894 redakcija) nemokėti pareiškėjui ligos pašalpos už nedarbingumo laikotarpius. Kadangi pareiškėjas įgijo subjektinę teisę gauti ligos pašalpą ir ji buvo išmokėta, todėl tokia jo pagal įstatymus įgyta teisė, laikantis konstitucinio teisėtų lūkesčių principo, galėjo būti pripažinta kaip permoka tik esant teisės aktuose numatytiems pagrindams. Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai nenumato, jog apdraustajam, kuris nedirba, tačiau laikino nedarbingumo metu gauna atlyginimą už priverstinę pravaikštą, šio gavimo laikotarpiu nemokama ligos pašalpa, todėl atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai pareiškėjui išmokėtas ligos pašalpas už laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo nedarbingas, traktavo kaip permokas. Nurodė, kad esant tokiam teisiniam reguliavimui, teismas, aiškindamas teisės normų esmę bei turinį, negali paneigti pareiškėjo teisės gauti ligos pašalpą už minėtą laikotarpį, nes tokiu atveju būtų pažeistas konstitucinis teisėtų lūkesčių principas.

Atsižvelgiant į Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, pabrėžė, kad pašalpos permokos nustatymo sprendimai iš dalies neatitinka esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Atsakovas, nusprendęs, jog yra pagrindas perskaičiuoti pareiškėjui ligos pašalpą, privalėjo motyvuoti savo sprendimus pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, tuo tarpu pašalpos permokos nustatymo sprendimai be jokių motyvų. Atkreipė dėmesį, kad perskaičiavimo sprendimuose nenurodyta, kokiomis būtent nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis remtasi konstatuojant ligos pašalpos permoką.

Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovas VSDFV Kauno skyrius, netinkamai taikydamas ligos pašalpų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, nepagrįstai pripažino pareiškėjui skirtos ligos pašalpos permoką už nedarbingumo laikotarpius ir nepagrįstai nusprendė išieškoti šią sumą, todėl skundžiamus VSDFV Kauno skyriaus ir VSDFV sprendimus panaikino.

III. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 88-89), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu nedirbo, negavo darbo užmokesčio ir būtent dėl laikinojo nedarbingumo jis nurodytais laikotarpiais prarado darbo pajamas. Pažymi, kad pareiškėjas darbo pajamų neprarado. UAB „Kompresorių centras“ laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 8 d. iki 2010 m. lapkričio 12 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 30 d. iki 2011 m. vasario 28 d. apdraustajam pareiškėjui deklaravo draudžiamąsias pajamas, t. y. vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Atkreipia dėmesį, kad sąvoka „darbo pajamos“ nėra įtvirtinta jokiame teisės akte, todėl teismas nepagrįstai šią sąvoką sutapatino su pajamomis, gaunamomis tik už realiai vykdomą darbinę veiklą. DK numato atvejus, kai darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir tada, kai darbuotojas savo darbo funkcijų neatlieka, pavyzdžiui pagal DK 195 straipsnį darbo užmokesčio mokėjimas už prastovos laiką ir pan.

2. Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-1381/2011, kadangi nagrinėjamoje byloje faktinės ir teisinės aplinkybės nėra analogiškos lyginant su nagrinėjama situacija. Pažymi, kad pareiškėjui Kauno miesto apylinkės teismas priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką pagal DK 297 straipsnį, tuo tarpu administracinėje byloje Nr. A756-1381/2011 apdraustajai buvo mokama išeitinė išmoka, numatyta Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje. Be to, Kauno miesto apylinkės teismas, pripažindamas pareiškėjo atleidimą iš darbo neteisėtu, nurodė, kad darbo sutartis tarp UAB „Kompresorių centras“ ir pareiškėjo nutraukta nuo šio teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, t. y. ligos laikotarpiu pareiškėjo darbo sutartis su UAB „Kompresorių centras“ nebuvo nutrūkusi, darbo santykiai tęsėsi, o administracinėje byloje Nr. A756-1381/2011 valstybės tarnautoja iš pareigų buvo atleista.

3. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nepanaikinus VSDFV Kauno skyriaus sprendimų dėl permokos nustatymo, būtų pažeistas pareiškėjo konstitucinis teisėtų lūkesčių principas ligos metu gauti ligos pašalpą. Pažymi, jog pareiškėjas negalėjo tikėtis vienu metu gauti su darbo santykiais susijusias pajamas ir ligos pašalpą, kuri mokama kompensuojant prarastas darbo pajamas. Toks pareiškėjo lūkestis negali būti laikomas teisėtu, priešingai, panaikinus ginčijamus VSDFV Kauno skyriaus sprendimus, pareiškėjas nepagrįstai įgytų daugiau teisių negu buvo pažeista jį neteisėtai atleidus iš darbo.

4. Nesutinka su teismo išvada, kad ginčijami VSDFV Kauno skyriaus sprendimai iš dalies neatitinka esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, kadangi įstatymas individualaus administracinio akto turiniui, rekvizitams ir formai reikalavimų neįtvirtina. Taip pat nenustato keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente. Pareiškėjas iš esmės turėjo suvokti priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus, kadangi VSDFV Kauno skyrius ginčijamus sprendimus pareiškėjui siuntė kartu su 2011 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. (12.41)10.V.PN-6804, kuriame nurodė, kad pašalpos permoka susidarė UAB „Kompresorių centras“ patikslinus jo draudžiamąsias pajamas pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimą, o šioje byloje V. B. buvo ieškovu.

Pareiškėjas V. B. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 107-109) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime iš esmės pakartojo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją.

Nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pareiškėjas pašalpos gavimo laikotarpiu atitiko visus įstatymo numatytus reikalavimus, t. y. jam nustatytas laikinas nedarbingumas, jis neturėjo jokių draudžiamųjų pajamų, todėl buvo tinkamas subjektas gauti ligos pašalpą.

2. Sutinka su teismo išvada, kad atsakovas VSDFV Kauno skyrius netinkamai taikė ir aiškino ligų pašalpų skyrimą reglamentuojančias teisės normas, todėl ginčijami sprendimai dėl permokų už nedarbingumo laikotarpius laikytini nepagrįstais.

3. Nesutinka su apelianto argumentais, kad nebuvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai. Pareiškėjas įgijo teisę į pašalpą įstatymo pagrindu ir ta teisė buvo įgyvendinta, todėl atgaline tvarka keisti įstatymu pareiškėjui suteiktų teisių nebuvo jokio teisinio pagrindo.

Atsakovas VSDFV atsiliepime į atsakovo VSDFV Kauno skyriaus apeliacinį skundą (b. l. 104-106) nurodo, kad su juo sutinka ir prašo jį patenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, pareiškėjo skundą atmesti, o VSDFV procesinę padėtį byloje pakeisti į trečiojo suinteresuoto asmens. Atsiliepime iš esmės pakartojo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją bei palaikė atsakovo apeliacinio skundo motyvus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus teisės išieškoti ligos pašalpos permoką už nedarbingumo laikotarpį, kuris teismo sprendimu buvo pripažintas priverstine pravaikšta.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovas neturėjo teisės plečiamai aiškinti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 8 ir 15 straipsnių bei Nuostatų 36 punkto normas, todėl skundžiamus sprendimus panaikino. Be to, teismas pripažino skundžiamus sprendimus neteisėtais ir todėl, kad jie neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, keliamų individualaus administracinio akto turiniui.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad paaiškėjus, jog pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu neprarado darbo pajamų, ligos pašalpa turi būti laikoma išmokėta nepagrįstai, todėl VSDFV Kauno skyrius įgijo teisę išieškoti pašalpos permoką iš pareiškėjo ir šią teisę tinkamai realizavo.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 3 d. buvo atleistas iš darbo. 2010 m. spalio - lapkričio mėnesiais bei 2011 m. sausio- vasario mėnesiais jis buvo nedarbingas dėl ligos ir jam buvo išmokėta ligos pašalpa. 2011 m. rugsėjo 8 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu buvo pripažinta, kad pareiškėjas iš darbo buvo atleistas neteisėtai, jam priteistas atlyginimas už priverstinę pravaikštą 2010 m. rugpjūčio – 2011 m. rugsėjo mėnesių laikotarpiu. Išmokėjęs atlyginimą už priverstinę pravaikštą, pareiškėjo darbdavys patikslino draudžiamųjų pajamų duomenis Registre, o atsakovas, atsižvelgdamas į naujus duomenis, skundžiamais sprendimais pripažino pareiškėjui išmokėtas ligos pašalpas permokomis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Todėl, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v Netherlands, pareiškimo Nr. 16034/90, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v Finland, pareiškimo Nr. 20772/92, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz v Spain, pareiškimo Nr. 30544/96).

Teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu nustatyto ligos pašalpos skyrimo ir mokėjimo teisinio reguliavimo.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nuo laikinojo nedarbingumo nustatymo pradžios atitiko Ligos ir motinystės įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų visumą ir įgijo teisę į ligos pašalpą, mokamą laikinojo nedarbingumo laikotarpiu. Nėra ginčo ir dėl to, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas pagrindas tiesiogiai taikyti bent vieną iš Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnyje numatytų atvejų, kuriems esant ligos pašalpa negali būti mokama. Pažymėtina, kad tiek Ligos ir motinystės įstatymo 15 straipsnis, tiek ir Nuostatų 36 punktas atvejus, kai asmuo netenka teisės gauti ligos pašalpą, sieja su pašalpos gavėjo aktyviais veiksmais – toks asmuo, nepaisydamas nedarbingumo, dirba, pažeidžia gydymo ar slaugos režimą, neatvyksta pas gydytoją ir panašiai. Nagrinėjamu atveju tokių aktyvių pareiškėjo veiksmų nenustatyta.

Turint omenyje tai, kad atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, jo veiklai galioja bendrasis viešosios teisės principas, jog leidžiama tik tai, kas tiesiogiai numatyta teisės aktuose.

Atsakovas savo sprendimus pagrindė Nuostatų 63 ir 69 punktais, tačiau šios teisės normos tik įtvirtina bendrą pašalpų gavėjų pareigą grąžinti ligos pašalpos permoką bei atsakovo teisę tikrinti pašalpų skyrimo ir mokėjimo teisingumą. Šios teisės normos negali būti laikomos tokiomis materialiosios teisės normomis, kurios suteiktų atsakovui teisę Ligos ir motinystės įstatyme nenumatytais atvejais išieškoti ligos pašalpos permokas. Kiti teisės aktai, reglamentuojantys ligos pašalpų mokėjimą, nenumato, kad asmuo, gavęs ligos pašalpą, o vėliau už tą patį laikotarpį – atlyginimą už priverstinę pravaikštą, turėtų gautą pašalpą grąžinti, o atsakovui nesuteikia teisės tokiu atveju imtis ligos pašalpos išieškojimo veiksmų.

Šalys nesutaria dėl to, ar dėl laikinojo nedarbingumo pareiškėjas prarado darbo pajamas ir ar atlyginimas už priverstinę pravaikštą gali būti prilygintas draudžiamosioms darbo pajamoms Ligos ir motinystės įstatymo 8 straipsnio prasme.

Lietuvos Aukščiausias Teismas yra išaiškinęs, kad priverstinė pravaikšta – tai laikas, kai darbo sutartimi sutartas darbas faktiškai egzistuoja, tačiau darbuotojas negali jo dirbti, nes darbdavio iniciatyva arba įgaliotų valstybės institucijų ar jų pareigūnų reikalavimu yra nušalintas nuo darbo arba atleistas iš darbo. DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatytos išmokos už priverstinės pravaikštos laiką paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. G. v. A. V. IĮ, bylos Nr. 3K-3-545/2010; 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. 73-ioji DNSB „Viršuliškės“, bylos Nr. 3K-3-363/2011; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. UAB „Baltijos baldų prekyba“, bylos Nr. 3K-3-245/2012; 2012 m. liepos 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. L. v. UAB „Neo Group“, bylos Nr. 3K-3-371/2012;).

Pagal DK 142 straipsnį darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. DK 143 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad į darbo laiką neįeina nedarbingumo laikas. Sisteminė šių teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad laikas, per kurį darbuotojas buvo laikinai nedarbingas, negali būti apmokėtas kaip laikas, per kurį dirbta. Kai darbuotojas yra laikinai nedarbingas dėl bendro pobūdžio sveikatos sutrikimų, jo negautas pajamas kompensuoja valstybinis socialinis draudimas, todėl šiam laikotarpiui taikomos ne Darbo kodekso, o Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatos. (žr. Lietuvos aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr.3K-3- 597/2012)

Toks teisės normų aiškinimas reiškia, kad V. B. atveju galėtų būti mažinamas teismo priteisiamo atlyginimo už priverstinę pravaikštą pareiškėjui dydis, bet ne jo teisėtai gauta ligos pašalpa už realiai egzistavusį nedarbingumo laikotarpį.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti ginčijamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius