2022-11-30 Nr. AB-29411-3-61-3-01167-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-480-502/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01167-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2020 m. rugsėjo 8 d. iki 2021 m. kovo 5 d. jam nebuvo suteikta galimybės apsilankyti Vilniaus PN koplyčioje, nors jis dėl to kreipėsi su prašymais į Vilniaus PN, tokiu būdu iš jo buvo atimta teisė laisvai atlikti religines apeigas. Pažymėjo, kad kiti, kartu su juo bausmę atliekantys asmenys, vos jam pradėjus melstis, tyčiojosi, juokėsi, šmeižė ir jį smerkė, kadangi patys išpažįsta kitą tikėjimą. Dėl to pareiškėjas patyrė diskomfortą, dvasines kančias, nerimą, pablogėjo miegas ir psichologinė būsena.

3. Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į medikus ir jam paskirtas gydymas nuo depresijos bei miego sutrikimų. Taip pat kreipėsi psichologinės pagalbos į Vilniaus PN ir buvo įtrauktas į streso mažinimo programą.

4. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą nurodė, kad kameroje esantys nuteistieji neišpažįsta tikėjimo, kurį išpažįsta pareiškėjas.

5. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus PN administracija yra įrengusi patalpą (koplyčią) Vilniaus PN pirmajame nuteistųjų gyvenamajame korpuse. Koplyčia skirta ne tik pirmajame gyvenamajame korpuse bausmę atliekantiems asmenims, tačiau visiems Vilniaus PN bausmę atliekantiems nuteistiesiems.

7. Atsakovas pažymėjo, kad atsižvelgiant į teisės aktus, reglamentuojančius karantino režimą visoje šalyje, taip pat ir asmenų judėjimo erdvėje ribojimus, siekiant apsaugoti visų nuteistųjų sveikatą, užtikrinti nuteistųjų ir suimtųjų priežiūrą ir saugumą, šie asmenys į Vilniaus PN pirmojo gyvenamojo korpuso patalpas, taip pat ir koplyčią laikinai nebuvo vedami.

8. Atsakovas paaiškino, kad šiuo metu Vilniaus PN dėl objektyvių priežasčių galiojantys resocializacijos priemonių, skirtų nuteistiesiems, apribojimai neatima iš pareiškėjo teisės atlikti religines apeigas (melstis) kameroje dienotvarkėje nustatytu nuteistųjų laisvalaikiui skirtu metu.

9. Atsakovo nuomone, religinių apeigų atlikimas neturėtų būti suprantamas kaip tokių apeigų atlikimas vien tik koplyčioje. Nors ginčo laikotarpiu dėl karantino suvaržymų pareiškėjui ir buvo laikinai apribota galimybė melstis koplyčioje, tačiau prigimtinė teisė išpažinti religiją, melstis, nebuvo apribota. Taip pat pareiškėjas turėjo galimybę skaityti religinio pobūdžio literatūrą, atsižvelgiant į Vilniaus PN direktoriaus įsakymus „Dėl leidimo drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems naudotis asmeniniais televizoriais“, pareiškėjas turėjo galimybę per Lietuvos radiją ir televizijos kanalą stebėti tiesiogiai transliuojamas religines apeigas arba patenkinti savo turimus dvasinius poreikius klausantis religinių apeigų per radijo tašką, įrengtą jo kameroje. Pareiškėjas turėjo galimybę atlikti individualias religines apeigas dienotvarkėje nustatytu (laisvalaikiui skirtu) metu.

10. Pažymėjo, kad pareiškėjo teisė atlikti religines apeigas nebuvo pažeista ar ribojama. Vilniaus PN administracija ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudariusi galimybę nuteistiesiems bendrauti su dvasininku nuotoliniu būdu. Tokio pobūdžio konsultacijos turėjo būti iš anksto derinamos su Vilniaus PN administracija. Nuteistiesiems, pateikusiems prašymą, Vilniaus PN administracijai dėl individualių religinio pobūdžio konsultacijų, buvo sudaromos sąlygos susitikti virtualiai.

11. Atsakovas nurodė, kad pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, jog būtų pablogintas jo buvimas įstaigoje, nebuvo. Atsakovo teigimu, visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra pagrįstos abstrakčiais teiginiais. Jis jokiais skaičiavimais, dokumentais ar teisės aktais nepagrindė neturtinės žalos dydžio, todėl reikalavimas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, kad skunde nurodytos aplinkybės turėjo įtakos jo fizinei ar psichinei sveikatai. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas įrodo, kad jis į teismą kreipėsi galbūt siekdamas tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

13. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti 5 000 Eur neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl to, jog nuo 2020 m. rugsėjo 8 d. iki 2021 m. kovo 5 d. jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos Vilniaus PN, t. y. nebuvo suteikta galimybė apsilankyti Vilniaus PN koplyčioje, todėl iš jo atimama teisė į religinę laisvę, jis negali laisvai atlikti religinių apeigų.

14. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas. BVK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui. Be to, BVK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 (toliau – ir Taisyklės), kurių 113 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigos administracija užtikrina nuteistųjų (suimtųjų) teisę tenkinti su religija susijusius poreikius Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

15. Teismas pažymėjo, kad nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, negali naudotis absoliučiomis teisėmis pagal savo norus ar religinius įsitikinimus. Šias teises riboja tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek BVK, Taisyklėse ir kituose teisės aktuose nustatytos pareigos bei draudimai.

16. Teismas nurodė, kad iš atsakovo atsiliepimo ir atsakymų į pareiškėjo prašymus matyti, jog Vilniaus PN yra užtikrinamas BVK 106 straipsnio nuostatų vykdymas. Vilniaus PN administracija religinėms apeigoms atlikti yra įrengusi atitinkamas patalpas (koplyčią). Ginčo laikotarpiu galimybė lankytis Vilniaus PN įrengtoje koplyčioje buvo apribota atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – ir Nutarimas) nuostatas, siekiant įgyvendinti laikinąsias prevencijos ir apsaugos nuo koronaviruso (COVID-19) plitimo priemones, kad būtų apsaugota nuteistųjų ir pataisos įstaigoje tarnybą atliekančių pareigūnų bei kitų darbuotojų sveikata. Nutarimo 2.2.1 papunktyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijose, įstaigose, valstybės ir savivaldybių valdomose įmonėse bei privačiame sektoriuje darbas organizuojamas ir klientai aptarnaujami nuotoliniu būdu, išskyrus atvejus, kai atitinkamas funkcijas (darbą) būtina atlikti darbo vietoje, užtikrinant valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo nustatytas asmenų srautų valdymo, saugaus atstumo laikymosi, būtinos visuomenės sveikatos saugos, higienos, asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis sąlygas. Taigi karantino laikotarpiu prioritetas teikiamas paslaugoms, teikiamoms būtent nuotoliniu būdu.

17. Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 94 straipsnio 1 punkte nustatyta, jog Vyriausybė tvarko krašto reikalus, tuo tikslu gali leisti norminius teisės aktus. Žmogaus sveikata ir fizinis saugumas plačiai pripažįstamos fundamentaliomis teisėmis, todėl, valstybės teritorijoje ištikus ypatingai situacijai, Vyriausybė gali ir privalo imtis priemonių ir reguliuoti santykius taip, kad kilusi grėsmė būtų sumažinta. Siekdama Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatyme nustatytų tikslų, Vyriausybė nustatė specialų karantino režimą, apimantį ir atskirų asmenų teisių ribojimus karantino laikotarpiu, t. y. laikinai, kol bus suvaldytas ypač pavojingos užkrečiamosios ligos plitimas ir įgyvendintos reikalingos COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo kontrolės priemonės. Šiuo atveju Vyriausybės pasirinktos ir nustatytos priemonės (prioritetinis paslaugų teikimas nuotoliniu būdu ir kt.) yra pagrįstos ligos (COVID-19) užkrečiamumo ypatumais, surinkta išsamia informacija, pagrįsta moksliniais, medicininiais tyrimais, taip pat tarptautinių organizacijų rekomendacijomis.

18. Teismas, remdamasis atsakovo pateiktais pareiškėjo prašymais ir atsakymais į juos, nurodė, kad pareiškėjui buvo ne vieną kartą išsamiai paaiškinta apie pandemijos metu įvestus ribojimus lankytis koplyčioje bei alternatyvias galimybes išpažinti religiją, melstis savo gyvenamojoje patalpoje, per televiziją stebėti transliuojamas religines apeigas, klausyti jų per radijo stotis, skaityti religinę literatūrą ir pan., bei bendrauti su dvasininku nuotoliniu būdu, iš anksto suderinus su pataisos įstaigos administracija.

19. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes bei ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, kad šiuo atveju neturi pagrindo Vilniaus PN veiksmų – laikinai, karantino laikotarpiu, sustabdyti pozityvių užimtumo priemonių vykdymą, taip pat ir asmenų vedimą į koplyčią, siekiant išvengti ligos atvejų įstaigoje – vertinti kaip neteisėtų. Nenustatęs pataisos įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismas nepasisakė ir nevertino kitų civilinės atsakomybės sąlygų.

20. Teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą remiantis skunde išdėstytais argumentais, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 21. Pareiškėjas D. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 21 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

22. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas neteisingai konstatavo patį faktą, nes atsakovas nurodė, jog dėl karantino dėl Covid-19, jis nebuvo vedamas melstis į koplyčią. Pareiškėjo teigimu, atsakovas turėjo galimybę vesti jį melstis į koplyčią, tačiau sąmoningai to nedarė, tokiu būdu pažeidė BVK 106 straipsnio reikalavimus.

23. Pareiškėjas teigia, kad jo ginčijamas laikotarpis yra nuo 2020 m. rugsėjo 8 d., o Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl karantino Lietuvoje paskelbimo priimtas 2020 m. lapkričio 4 d.

24. Pareiškėjas pažymi, kad į grupinius užsiėmimus, pasivaikščiojimo kiemelius nuteistieji vedami, tačiau religijos laisvė neužtikrinama. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad per radiją ir televiziją galima klausyti ir matyti religines laidas, kadangi ši atsakovo informacija neatitinka tikrovės. Nurodo, kad Vilniaus PN įrengta koplytėlė yra pirmajame gyvenamajame korpuse, o pareiškėjas laikomas antrajame gyvenamajame korpuse (rakinamoje kameroje). Nuteistųjų iš antrojo gyvenamojo korpuso niekas neveda į pirmajame korpuse esančią koplytėlę, joks grafikas nesudarytas, o paprašius nuvesti į koplytėlę, atsakoma melstis kameroje. Tačiau meldžiantis kameroje trukdoma kitiems nuteistiesiems, dėl to dažnai kyla konfliktinės situacijos, nesutarimai.

25. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino skunde nurodytas aplinkybes ir neišsprendė klausimo iki galo, todėl sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

26. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

27. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie pirmosios instancijos teismo įvertinti pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatytas taisykles.

28. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo, visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

29. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą. Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs skunde pirmosios instancijos teismui, kurias pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai įvertino, reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, išreikšto konkrečia prašoma priteisti pinigų suma, tačiau nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui teisės laisvai atlikti religines apeigas, atlyginimo.

31. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė.

32. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo skunde nurodytas aplinkybes, jo ginčijamas laikotarpis yra nuo 2020 m. rugsėjo 8 d., o Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl karantino Lietuvoje paskelbimo, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimtas 2020 m. lapkričio 4 d.

33. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

35. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos tikėtinos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2019, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1559-822/2019).

38. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia atkreipia dėmesį, kad, pagal ABTĮ 86 straipsnį, teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymuose nustatytas teismo pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-320/2008; 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-543-789/2021 ir kt.). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį, teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, pareiškėjo skunde, apeliaciniame skunde ir atsakovo atsiliepime į skundą bei į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, paminėtų ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

40. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015; 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-384-624/2021 ir kt.).

41. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad nors pareiškėjas ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo skunde nurodytas aplinkybes bei įrodymus, tačiau apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė, kokias faktines aplinkybes ar įrodymus pirmosios instancijos teismas nustatė ar įvertino neteisingai, kokius teisės aktus taikė netinkamai. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jo skundžiamas laikotarpis yra nuo 2020 m. rugsėjo 8 d., nors teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu dėl karantino Lietuvoje paskelbimo, kuris priimtas 2020 m. lapkričio 4 d.

43. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog ginčo laikotarpiu galimybė lankytis Vilniaus PN įrengtoje koplyčioje buvo apribota atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ nuostatas, siekiant įgyvendinti laikinąsias prevencijos ir apsaugos nuo koronaviruso (COVID-19) plitimo priemones, kad būtų apsaugota nuteistųjų ir pataisos įstaigoje tarnybą atliekančių pareigūnų bei kitų darbuotojų sveikata, tačiau ekstremali situacija dėl Covid-19 paskelbta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“, o karantinas paskelbtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“, kuris buvo tęsiamas ir ginčui aktualiu laikotarpiu. Įkalinimo įstaiga, atsižvelgdama į paskelbtą karantiną bei siekiant užkardyti galimas koronaviruso (COVID-19) atsiradimo ar plitimo rizikas ir grėsmes, pagrįstai ėmėsi atitinkamų priemonių, taip pat ir susijusių su nuteistųjų galimybe lankytis Vilniaus PN įrengtoje koplyčioje.

44. Pažymėtina ir tai, kad, kaip matyti iš Vilniaus PN atsakymų į pareiškėjo prašymus leisti jam apsilankyti koplyčioje (2021 m. sausio 20 d., 2021 m. kovo 3 d.), apribojimai lankytis koplyčioje taikomi būtent nuo 2020 m. lapkričio 4 d., iki šio laiko nuteistųjų lankymasis koplyčioje nebuvo ribojamas. Be to, kaip nurodyta 2021 m. vasario 19 d. Vilniaus PN atsakymuose į pareiškėjo prašymus, 2021 m. vasario mėn. Vilniaus PN administracija buvo sudariusi sąlygas (galimybę) konsultuotis ir bendrauti su stačiatikių konfesijos dvasininku nuotoliniu būdu, vaizdo konferencijos pagalba, tačiau pareiškėjas dėl religinio pobūdžio konsultacijų nesikreipė.

45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių kitų argumentų, dėl kurių nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

46. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ernestas Spruogis

Dalia Višinskienė