2016-01-26 Nr. AB-2366-3-61-3-04119-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-222-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04119-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. N. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad jis 2014 m. gegužės 9–13 d. kreipėsi trimis identiškais raštais į Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) direktorių, Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją (toliau – ir Teisingumo ministerija) ir į Kalėjimų departamentą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos kriterijų. Teisingumo ministerija užklausimą persiuntė nagrinėti Vilniaus PN, tačiau Vilniaus PN direktoriaus pavaduotojas A. L., atsakydamas į du identiškus paklausimus dėl lygtinio paleidimo kriterijų, pateikė du visiškai skirtingus atsakymus. Paaiškino, kad dėl A. L. veiksmų ir kompetencijos kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigą, kuri skundą persiuntė Kalėjimų departamentui ir įpareigojo šį išnagrinėti skunde nurodytas aplinkybes, tačiau Kalėjimų departamentas 2014 m. rugpjūčio 18 d. rašte Nr. 2S-4163 nepasisakė dėl skunde keliamų klausimų bei pažymėjo, kad galiojantis teismo sprendimas nebus vykdomas.

Pareiškėjo nuomone, jo skundas nebuvo išnagrinėtas, taigi tokiu būdu buvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 13 straipsnyje įtvirtina teisė pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone kreipiantis į valstybės instituciją, nepriklausomai nuo to, ar pažeidimą padarė asmenys, einantys oficialias pareigas, taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimai. Be to, buvo pažeista pareiškėjo teisė gyventi teisinėje valstybėje, pažeistas teisinio tikrumo principas, žala padaryta ir asmens teisei jaustis saugiu ir lygiateisiu piliečiu. Pabrėžė, jog valstybės institucijai veikus ne taip, kaip įstatymas įpareigoja veikti, nukentėjusiam asmeniui privalo būti atlyginta žala.

Pareiškėjo teigimu, neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad pakankamu pagrindu konstatuoti neturtinę žalą yra nepatogumų asmeniui sudarymas, taigi jau vien pats faktas, kad jis buvo priverstas kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, yra pakankamu pagrindu, kad būtų konstatuotas neturtinės žalos padarymo faktas. Be to, oficialus raštas, jog teismo sprendimas nebus vykdomas, sukėlė pareiškėjui psichologinį šoką, pažeminimą, beteisiškumo, bejėgiškumo jausmus, sukėlė depresiją ir šie negatyvūs išgyvenimai nebuvo vienkartiniai ar trumpalaikiai. Pareiškėjo įsitikinimu, tokie Kalėjimų departamento veiksmai daro žalą ne tik jam, bet ir teisinei sistemai, griauna pasitikėjimą valstybės teisine sistema ir valstybe, pažeidžia konstitucinę teisę gyventi teisinėje valstybėje.

Pareiškėjas pabrėžė, jog civilinės atsakomybės dydžio mažinimui pagrindų nėra. Simbolinio dydžio neturtinės žalos nustatymas neturėtų atgrasomojo poveikio nuo baudžiamajame įstatyme uždraustų veikų, reikštų leidimą už simbolinį mokestį nevykdyti teismų sprendimų, leidimą ignoruoti teisminės valdžios autoritetą. Pareiškėjo teigimu, žala jam padaryta ignoruojant fundamentalius konstitucinius principus, todėl vertinti šią žalą mažesne kaip 3 000 Eur suma nėra pagrindo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 12-16) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą.

Kalėjimų departamentas atkreipė dėmesį, kad, gavęs pareiškėjo skundą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos veiksmų, 2014 m. rugpjūčio 18 d. raštu Nr. 2S-4163 išsamiai ir argumentuotai atsakė pareiškėjui, t. y. pateikė informaciją į rūpimus klausimus. Kalėjimų departamentas pabrėžė, jog jis nėra teisės aktų įpareigotas spręsti pareiškėjo lygtinio atleidimo nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą. Nuo 2012 m. liepos 1 d. lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigų taiko vietovės, kurioje yra nuteistojo pataisos įstaiga, apylinkės teismas nutartimi, kuria patvirtinamas komisijos nutarimas taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos. Pažymėjo, kad nėra teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos klausimo, nes lygtinai iš pataisos įstaigų nepaleidžiami asmenys, nuteisti už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui. Kalėjimų departamento nuomone, jo 2014 m. rugpjūčio 18 d. raštas Nr. 2S-4163 yra teisėtas ir pagrįstas, žalai atsirasti nėra būtinų sąlygų, todėl Lietuvos valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo prašomą žalą. Kalėjimų departamentas taip pat pažymėjo, kad ginčas yra kilęs iš santykių, susijusių su bausmės vykdymu, todėl turi būti sprendžiamas bylos teismingumo klausimas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 26 d. sprendimu (b. l. 48-51) atmetė pareiškėjo M. N. skundą kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas pažymėjo, jog žala kilo dėl Kalėjimų departamento 2014 m. rugpjūčio 18 d. rašte Nr. 2S-4163 pateikto netinkamo atsakymo į pareiškėjo skundą. Teismas akcentavo, jog šiuo atveju nėra nagrinėjamas klausimas dėl pareiškėjo lygtinio paleidimo, o vertinamas tik Kalėjimų departamento 2014 m. rugpjūčio 18 d. raštu Nr. 2S-4163 pareiškėjui galimai padarytos žalos klausimas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, būtent administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

Teismas nustatė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 24 d. nutartimi atmetė pareiškėjo skundą, kuriuo jis prašė panaikinti Vilniaus PN lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nutarimą, kuriuo buvo atsisakyta lygtinai paleisti pareiškėją. Ši nutartis buvo palikta galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutartimi. Pareiškėjas 2014 m. gegužės 9 d. su prašymu kreipėsi į Vilniaus PN lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisiją, prašydamas informuoti, kokius kriterijus jis turi atitikti ir ką turi atlikti, kad būtų paleistas lygtinai. Be to, su 2014 m. gegužės 13 d. prašymu informuoti, kokius kriterijus jis turi atitikti ir ką turi atlikti, kad būtų paleistas lygtinai, pareiškėjas taip pat kreipėsi į Teisingumo ministeriją, Vilniaus PN ir Vilniaus miesto apylinkės teismą. Vilniaus PN 2014 m. birželio 2 d. raštu Nr. 42-613(1), atsakydamas į pareiškėjo 2014 m. gegužės 13 d. prašymą, nurodė, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. lygtinis paleidimas netaikomas asmenims, nuteistiems pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 149 straipsnio 3, 4 dalis, 150 straipsnio 3, 4 dalis, 151 straipsnio 2 dalį, 1511, 153 straipsnius, todėl pareiškėjas nebus pristatytas svarstyti dėl lygtinio paleidimo Vilniaus PN lygtinio paleidimo komisijoje. Į 2014 m. gegužės 9 d. pareiškėjo prašymą Vilniaus PN atsakė 2014 m. birželio 5 d. raštu Nr. 42-616(1), nurodydamas, kad lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija neturi pareigos teikti nuteistiesiems konsultacijų, kaip jie turėtų elgtis pataisos įstaigoje, norėdami, kad jų atžvilgiu bausmės vykdymo tikslai būtų pasiekti. Minėtame rašte pareiškėjui buvo paaiškinta, jog auklėjamąjį darbą su nuteistaisiais dirba Vilniaus PN Socialinės reabilitacijos skyriaus būrių viršininkai. Pareiškėjas 2014 m. liepos 4 d. skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, prašydamas įvertinti Vilniaus PN 2014 m. birželio 2 d. ir 2014 m. birželio 5 d. raštus pasirašiusio Vilniaus PN direktoriaus pavaduotojo A. L. veiksmų teisėtumą, kompetenciją ir atitikimą užimamoms pareigoms. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius minėtą pareiškėjo skundą persiuntė nagrinėti Kalėjimų departamentui.

Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2014 m. liepos 4 d. skundą, 2014 m. rugpjūčio 18 d. raštu Nr. 2S-4163, iš kurio pareiškėjas kildina neturtinę žalą, iš esmės nurodė, kad Vilniaus PN direktoriaus pavaduotojo veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti, t. y. paaiškino, kad kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiamas nuteistojo lygtinio paleidimo klausimas, išdėstyti teisės aktuose, o lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija savo rekomendacijas išdėsto nutarime dėl lygtinio paleidimo taikymo ir teisės aktai nenustato jai teisės ar pareigos papildomai konsultuoti nuteistuosius dėl jų elgesio pataisos įstaigoje. Minėtame rašte Kalėjimų departamentas taip pat pažymėjo, jog pagal šiuo metu formuojamą vieningą teismų praktiką bausmių vykdymo teisėje netaikoma švelnesnio įstatymo galiojimo atbuline data taisyklė, todėl Vilniaus PN 2014 m. birželio 2 d. pateiktas atsakymas atitinka teisės aktų nuostatas. Atitinkamai, teismas sprendė, ar egzistuoja pagrindas pareiškėjui priteisti neturtinę žalą.

Spręsdamas administracinėje byloje kilusį ginčą teismas pažymėjo, jog CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atitinkamai, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėjo, jog iš 2014 m. liepos 4 d. pareiškėjo skundo matyti, kad pareiškėjas nepasitenkinimą Vilniaus PN direktoriaus pavaduotojo veiksmais grindė Vilniaus PN 2014 m. birželio 2 d. ir 2014 m. birželio 5 d. raštais, kuriuose buvo pateikti atsakymai į pareiškėjo prašymus. Taigi Kalėjimų departamentas, kaip institucija, vertinanti bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmus ir sprendimus, siekdamas tinkamai išnagrinėti pareiškėjo skundą, turėjo įvertinti Vilniaus PN 2014 m. birželio 2 d. ir 2014 m. birželio 5 d. raštų teisėtumą ir pagrįstumą. Iš Kalėjimų departamento 2014 m. rugpjūčio 18 d. rašto Nr. 2S-4163 buvo matyti, kad ši institucija pateikė abiejų Vilniaus PN raštų motyvuotą įvertinimą, todėl pareiškėjo teiginiai, kad Kalėjimų departamentas nepasisakė dėl skunde keliamų klausimų, buvo vertinti kritiškai.

Teismas pažymėjo, kad Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1R-154 (toliau – ir Nuostatai), sisteminė analizė leidžia teigti, kad rekomendacijas pataisos įstaigai ir (ar) nuteistajam dėl nuteistojo socialinės reabilitacijos ir (ar) nuteistojo nusikalstamo elgesio rizikos mažinimo, komisija privalo teikti tik tais atvejais, kai nusprendžia netaikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog komisija neturi pareigos papildomai konsultuoti nuteistuosius dėl jų elgesio pataisos įstaigoje, todėl Kalėjimų departamento 2014 m. rugpjūčio 18 d. rašte pateikta išvada dėl Vilniaus PN 2014 m. birželio 5 d. rašto Nr. 42-616(1) pagrįstumo yra teisėta ir pagrįsta. Be to, Kalėjimų departamentas pateikė pareiškėjui paaiškinimą dėl naujausios pasikeitusios teismų praktikos lygtinio paleidimo klausimu, kuriuo motyvuotai pagrindė Vilniaus PN 2014 m. birželio 2 d. rašto pagrįstumą.

Teismo vertinimu, 2014 m. liepos 4 d. pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės buvo tinkamai ir visapusiškai įvertintos, dėl jų motyvuotai atsakyta Kalėjimų departamento 2014 m. rugpjūčio 18 d. raštu Nr. 2S-4163. Taigi Kalėjimų departamentas visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir pateikė pagrįstą atsakymą, todėl Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų nenustatyta. Teismas akcentavo, jog, nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, šiuo atveju – neteisėtų veiksmų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas M. N. apeliaciniu skundu (b. l. 59-60) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą ir administracinę bylą nagrinėti iš esmės.

Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, pateiktos pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo neišnagrinėjo, nepasisakė dėl Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus rašto, kuriuo Kalėjimų departamentas buvo įpareigotas išnagrinėti pareiškėjo skundą atsižvelgiant į teisės aktus. Be to, teismas pritarė Kalėjimų departamento teiginiams, kad galiojančių teismo sprendimų galima nevykdyti dėl pasikeitusios teismų praktikos. Pareiškėjas remiasi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi byloje Nr. TS-149-81012013, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. sprendimu ir nurodo, jog šiais teismų nuosprendžiais nustatyti faktai negali būti ginčijami ir nustatyti teisiniai santykiai turi res judicata galią. Pažymi, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas teisinio tikrumo principas, pareigūno rašte pateiktame atsakyme yra nurodyta, kad teismų sprendimų galima nevykdyti, jog pareiškėjo atžvilgiu priimtas teismo sprendimas bus ignoruojamas. Atitinkamai, tokiais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, kurią šiuo atveju yra prašoma atlyginti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo M. N. prašomos priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl galimų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų, netinkamai išnagrinėjus jo pateiktą paklausimą, skundą.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, iš esmės nenustatęs sąlygų deliktinei atsakomybei kilti.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pažymėdamas, kad teismas netinkamai vertino ginčo teisinius santykius, išsamiai neišnagrinėjo jo pateikto skundo, nepagrįstai jam nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, tokiai pareiškėjo pozicijai nepritaria.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja. ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 22 straipsnio 1 dalis numato, kad bendrosios kompetencijos teismams nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka priskiriami ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų ir kitų privatinių teisinių santykių.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog ginčui aktualus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) (2013 m. sausio 1 d. redakcija) septintasis skirstis reguliuoja lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigų. BVK 164 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad pataisos įstaigose sprendimams dėl nuteistųjų prašymų lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos priimti Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu sudaromos Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos. Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijų sudarymo ir darbo organizavimo nuostatus tvirtina teisingumo ministras.

Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija likus ne daugiau kaip dešimt darbo dienų iki nuteistojo galimo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos pagal BVK 157 straipsnį apsvarsto nuteistojo prašymą lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos ir socialinio tyrimo išvadą, įvertina nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu, jam taikytas socialinės reabilitacijos priemones ir jų įvykdymo rezultatus, nusikalstamo elgesio riziką, kitas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos sprendimui dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos taikymo tikslingumo, ir priima motyvuotą nutarimą taikyti arba netaikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos (BVK 164 str. 2 d).

Jeigu Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija priima nutarimą netaikyti nuteistajam lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, nutarime turi būti pateikiamos motyvuotos rekomendacijos pataisos įstaigai ir (ar) nuteistajam dėl nuteistojo socialinės reabilitacijos ir (ar) nuteistojo nusikalstamo elgesio rizikos mažinimo, šių rekomendacijų įgyvendinimo terminas ir nustatyta pakartotinio svarstymo dėl nuteistojo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos data. Pakartotinis svarstymas negali būti vėliau kaip po šešių mėnesių (BVK 164 str. 5 d.).

Šis nurodytas Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nutarimas per vieną mėnesį nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas vietovės, kurioje yra nuteistojo pataisos įstaiga, apylinkės teismui (BVK 164 str. 6 d.). Tuo tarpu nutartį lygtinai paleisti nuteistąjį iš pataisos įstaigos priima būtent vietovės, kurioje yra nuteistojo pataisos įstaiga, apylinkės teismas pagal bausmę vykdančios institucijos teikimą (BVK 157 str. 2 d., BVK 360 str. 2, 4 d., 362 str. 2 d.). Atsižvelgusi į nurodytą teisinį reguliavimą teisėjų kolegija sprendžia, kad iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, jog lygtinio paleidimo sąlygas ir tvarką reglamentuoja pirmiau minėtos BVK normos ir tokie sprendimai yra priimami vykdant šioms institucijoms priskirtas funkcijas lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos procese (nuosprendžio vykdymo teisiniuose santykiuose), o ne atliekant viešąjį administravimą.

Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą, teisinį santykių pobūdį akcentuotina, kad Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti savo praktikoje taip pat pažymi, jog BVK 183 straipsnyje numatyta galimybė apskųsti apygardos administraciniam teismui terminuoto laisvės atėmimo bausmę vykdančios institucijos veiksmus ar sprendimus nereiškia, jog visais atvejais tokios institucijos veiklos teisminę kontrolę atlieka ir jos veikloje iškylančius klausimus, kuriuos pagal įstatymą turi spręsti teismas, sprendžia apygardos administracinis teismas (žr. 2014 m. lapkričio 3 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-104/2014, 2013 m. liepos 16 d. nutartį, priimtą byloje V. U. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 2013 m. sausio 23 d. nutartį, priimtą byloje V. P. v. Vilniaus pataisos namai, 2012 m. spalio 15 d. nutartį, priimtą byloje L. L. v. Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimas, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 2011 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą byloje Ž. A. v. Alytaus pataisos namai). Šiuo atveju administraciniam teismui teismingi tik tie ginčai, kurie susiję su bausmę vykdančios institucijos viešojo administravimo veika, tuo tarpu bendrosios kompetencijos teismui teismingi ginčai, susiję su bausmės vykdymo, lygtinio paleidimo vykdymo teisiniais aspektais baudžiamajame procese. Analogiškai bylų rūšinio teismingumo klausimai yra sprendžiami priimant skundus, susijusius su probacijos vykdymo teisiniais santykiais (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 16 d. nutartį byloje V. U. prieš Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos).

Nurodytas atskyrimas taip pat yra susijęs su tuo, kad ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir pagal bendrą taisyklę jie yra priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui kaip tai numato CPK 22 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnis. Administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį. Atitinkamai, nurodytas reguliavimas lemia, kad asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkti elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį, remdamasis dispozityvumo principu, jis pateiktu skundu, be kita ko, įvardintais neteisėtais veiksmais, žalos grindimu, nurodo aspektus, su kuriais yra siejama konkreti prašoma priteisti žala. Šie pareiškėjo įvardinti aspektai apibrėžia nagrinėjamo ginčo ribas, vertinimą, ar būtent įvardintais aspektais kyla atsakovo deliktinė atsakomybė, be kita ko, lemia ir atitinkamą ginčą nagrinėjančią instituciją, t. y. atitinkamos kompetencijos teismą, nagrinėjantį konkretų ginčą.

Atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus, pareiškėjo inicijuojamo ginčo pobūdį, kurį jis pats apibrėžė pateiktu skundu, darytina išvada, kad šio ginčo nagrinėjimas patenka į administracinių teismų kompetenciją, nes šiuo atveju prašoma priteisti žala tiesiogiai nėra siejama su veiksmais sprendžiant klausimą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, kurie susiję su baudžiamuoju procesu ir bausmės vykdymo baudžiamaisiais teisiniais aspektais, o su pareiškėjo skundo nagrinėjimu. Šiuo atveju manytina, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos veikla, atliekant jam pavaldžių įstaigų priežiūrą ir vertinant jų priimamų veiksmų ir sprendimų dėl atsakymo į paklausimus teisėtumą, yra viešojo administravimo veikla, kaip ją apibrėžia ABTĮ 2 straipsnio 1 dalis. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog šiuo atveju nagrinėtinas ginčas tik tiek, kiek tai susiję su informacijos dėl reguliavimo dėl lygtinio paleidimo pateikimu, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įvertinus su tuo susijusius Vilniaus pataisos namų veiksmus, dėl žalos, kildinamos iš to, kad atsakovas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, tačiau ne pačiu lygtinio paleidimo procesu, jo konkrečiu taikymu, vykdymu pareiškėjo atžvilgiu (b. l. 1-4).

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas prašo neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos veikimo nagrinėjant jo pateiktą skundą, išsamiai neišnagrinėjus pateikto skundo, visų pirma aptaria sąlygas, kurioms esant kyla atsakovo deliktinė atsakomybė (b. l. 1-4).

Teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog neteisėti veiksmai gali sukelti įvairius teisinius padarinius ir vienas tokių padarinių – žala. Žalos padarymas neteisėtais veiksmais yra juridinių faktų sudėtis, sukelianti teisines pasekmes, t. y. neteisėtais veiksmais padarius žalą tarp šalių susiklosto nauji teisiniai santykiai – santykiai dėl žalos atlyginimo. Bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų. Kitaip tariant, sprendžiant neteisėtais veiksmais padarytos žalos kompensavimo klausimą taikomas visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat yra nurodęs, jog būtinumas atlyginti asmeniui padarytą žalą taip pat yra konstitucinis principas ir jis neatsiejamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinto teisingumo principo, t. y. kad įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad CK 6.271 straipsnis numato būtent žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Kiek tai susiję su neteisėtais veiksmais, pažymėtina, jog CK 6.271 straipsnio prasme neteisėtumo konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad administracinėje byloje ginčas nekyla dėl faktinių aplinkybių, jog pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus pataisos namus dėl informacijos pateikimo dėl lygtinio paleidimo kriterijų, teiraudamasis, ką jis turi daryti, kad būtų paleistas lygtinai (b. l. 27, 30-31). Vilniaus pataisos namų 2014 m. birželio 2 d. ir 2014 m. birželio 5 d. raštais pareiškėjui buvo atsakyta į pateiktus paklausimus (b. l. 21-22). Pareiškėjas 2014 m. liepos 4 d. skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, prašydamas įvertinti Vilniaus pataisos namų 2014 m. birželio 2 d. ir 2014 m. birželio 5 d. raštus, tačiau jis minėtą pareiškėjo skundą persiuntė nagrinėti Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, išnagrinėjęs pareiškėjo 2014 m. liepos 4 d. paklausimą dėl Vilniaus pataisos namų pateiktos informacijos, veiksmų, 2014 m. rugpjūčio 18 d. raštu Nr. 2S-4163, iš kurio pareiškėjas kildina neturtinę žalą, nurodė, kad Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojo veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti, t. y. paaiškino, kad kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiamas nuteistojo lygtinio paleidimo klausimas, yra išdėstyti teisės aktuose ir atitinkamai nurodė konkretų su tuo susijusį teisinį reguliavimą, pažymėjo, jog lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija savo rekomendacijas išdėsto nutarime dėl lygtinio paleidimo taikymo ir teisės aktai nenustato jai teisės ar pareigos papildomai konsultuoti nuteistuosius dėl jų elgesio pataisos įstaigoje. Minėtame rašte Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos taip pat pažymėjo, jog pagal šiuo metu formuojamą vieningą teismų praktiką bausmių vykdymo teisėje netaikoma švelnesnio įstatymo galiojimo atbuline data taisyklė, todėl Vilniaus pataisos namų 2014 m. birželio 2 d. pateiktas atsakymas dėl lygtinio paleidimo taikymo atitinka teisės aktų nuostatas (b. l. 5-6, 19-20).

Atsižvelgusi į pareiškėjo paklausimą, jo pobūdį ir jam pateiktą atsakymą teisėjų kolegija pažymi, jog nei Vilniaus pataisos namų, nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos raštu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo lygtinio paleidimo iš Vilniaus pataisos namų, o buvo tik atsakyta į pareiškėjo pateiktą prašymą jį informuoti, kokius kriterijus jis turi atitikti ir ką turi įgyvendinti būdamas pataisos namuose, kad būtų paleistas lygtinai (b. l. 5-6, 19-20, 27, 30-31). Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įvertino Vilniaus pataisos namų veiksmus atsakant į pareiškėjo pateiktus klausimus, siekiant informacijos dėl lygtinio paleidimo procedūros kriterijų. Toks kreipimasis yra siejamas su Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio 1 dalimi, įtvirtinančia, jog kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę, atsižvelgiant į tai, kad ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į administracinės bylos medžiagą, spendžia, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus pataisos namai pagal savo kompetenciją pateikė pareiškėjui prašomą informaciją ir išdėstė savo poziciją (nuomonę) pareiškėjo nurodytu (jam rūpimu) klausimu, o Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo paklausimą ir nenustatęs jokių procedūrinių pažeidimų, tinkamai ir visapusiškai išnagrinėjo pateiktą paklausimą, bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatas (b. l. 19, 20, 5-6). Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateikė Vilniaus pataisos namų raštų dėl informacijos pateikimo įvertinimą, nurodė teisinį reguliavimą sprendžiant dėl lygtinio paleidimo, todėl pareiškėjo teiginiai, kad Kalėjimų departamentas nepasisakė dėl skunde keliamų klausimų laikytini nepagrįstais (b. l. 5-6).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo nurodyta BVK 164 straipsnio 5 dalis numato, jog, jeigu Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija priima nutarimą netaikyti nuteistajam lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, nutarime turi būti pateikiamos motyvuotos rekomendacijos pataisos įstaigai ir (ar) nuteistajam dėl nuteistojo socialinės reabilitacijos ir (ar) nuteistojo nusikalstamo elgesio rizikos mažinimo, šių rekomendacijų įgyvendinimo terminas ir nustatyta pakartotinio svarstymo dėl nuteistojo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos data, pakartotinis svarstymas negali būti vėliau kaip po šešių mėnesių. Analogiška nuostata yra numatyta ir Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1R-154 (2014 m. sausio 31 d. redakcija) (toliau – ir Nuostatai), 17.4 punkte. Iš įvardinto teisinio reguliavimo matyti, kad atsakovas pagrįstai nurodė, jog Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija savo rekomendacijas išdėsto nutarime dėl lygtinio paleidimo ir teisės aktai nenumato jai pareigos papildomai konsultuoti nuteistuosius dėl jų elgesio pataisos įstaigoje. Tokių pirminių rekomendacijų pateikimas ir laikas skirtas joms įgyvendinti yra susiję su pačiu lygtinio paleidimo procesu, o ne abstrakčia konsultavimo pareiga.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas) pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų aspektu, o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nenurodė, kokie aspektai atsakovo nebuvo išnagrinėti, kokiu aspektu jam pateiktas atsakymas nebuvo išsamus, taip pat nepateikė kitų įtikinamų argumentų, leidžiančių daryti priešingas išvadas (b. l. 59-60).

Akcentuotina ir tai, kad įvertinus rašte pateiktą informaciją matyti, jog atsakyme pateikta informacija pareiškėjui tiesiogiai nesukuria teisių ar pareigų, ja nėra taikomos poveikio priemonės pareiškėjo atžvilgiu. Kalėjimų departamentas pagal pirmiau minėtą teisinį reguliavimą nėra įpareigotas spręsti pareiškėjo lygtinio atleidimo nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą klausimo, nes pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigų taiko vietovės, kurioje yra nuteistojo pataisos įstaiga, apylinkės teismas nutartimi, kuria patvirtinamas Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nutarimas taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos (BVK 157 str. 4 d.). Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas pritarė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos teiginiams, kad galiojančių teismo sprendimų galima nevykdyti dėl pasikeitusios teismų praktikos, iš esmės yra susiję su pareiškėjo siekiu jam būtų taikomas lygtinio paleidimo teisinis reguliavimas (b. l. 59-60). Tačiau atsižvelgus į pirmiau minėto ginčo pobūdį, į tai, kad pareiškėjas pirminiame procese kreipėsi dėl informacijos pateikimo, klausiant, kaip teisės aktuose yra reglamentuojama lygtinio paleidimo procedūra, šie argumentai nėra susiję su kilusiu ginču ir jo esme. Pareiškėjas siekdamas lygtinio paleidimo turi kreiptis teisės aktų nustatyta tvarka dėl tokios procedūros taikymo ir skųsti priimtus sprendimus bendrosios kompetencijos teismui.

Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas jo skundo neišnagrinėjo, nes nepasisakė dėl Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus rašto, kuriuo Kalėjimų departamentas buvo įpareigotas išnagrinėti pareiškėjo skundą atsižvelgiant į teisės aktus, taip pat laikytini nepagrįstais (b. l. 59-60). Šiuo aspektu pažymėtina, jog, kaip jau buvo minėta, būtent pareiškėjo pateikto skundo pagrindas ir dalykas kaip tai yra suprantama pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus, t. y. jo pateiktas konkretus reikalavimas, su juo siejami nurodomi veiksmai, apibrėžia konkrečias nagrinėjamos administracinės bylos ribas ir vertinamus aspektus, su kuriais šiuo atveju yra siejama prašoma priteisti žala. Šiuo atveju pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde prašomą priteisti žalą siejo su Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos veiksmais nagrinėjant pareiškėjo 2014 m. liepos 4 d. skundą ir jį pateikiant atsakymą 2014 m. rugpjūčio 18 d. raštu Nr. 2S-4163 (b. l. 1-4), su jo neišsamiu atsakymu, todėl Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus rašto, kuriuo Kalėjimų departamentas buvo įpareigotas išnagrinėti pareiškėjo skundą atsižvelgiant į teisės aktus, vertinimas ir pasisakymas dėl šio rašto teisėtumo, pagrįstumo nepateko į nagrinėjamos administracinės bylos ribas.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog pareiškėjas pateiktame skunde, grįsdamas patirtą neturtinę žalą, akcentavo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. rugpjūčio 18 d. raštas Nr. 2S-4163, kad teismo sprendimas nebus vykdomas, sukėlė jam pažeminimą, beteisiškumo, bejėgiškumo jausmus, depresiją. Pareiškėjo įsitikinimu, tokie Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos veiksmai daro žalą ne tik jam, bet ir teisinei sistemai, griauna pasitikėjimą valstybės teisine sistema, valstybe, pažeidžia konstitucinę teisę gyventi teisinėje valstybėje (b. l. 1-4).

Vertindama nurodytus pareiškėjo argumentus teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti (žr. 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Nurodyti išaiškinimai, neturtinės žalos prigimtis lemia, kad prašoma priteisti neturtinė žala turi būti siejama su tam tikrais patyrimais. Šiuo atveju pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamas neturtinės žalos atlyginimo, todėl prašoma priteisti žala turi būti siejama su jam sukelta žala, o ne su žalos padarymu bendrai teisinei sistemai. Be to, šiuo atveju pareiškėjas gina savo galimai pažeistą subjektinę teisę ir jam nėra suteikti įgaliojimai taip pat ginti ir viešąjį interesą bei šiuo aspektu prašyti patirtos žalos atlyginimo (ABTĮ 56 str.). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog šiuo atveju Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. rugpjūčio 18 d. raštu Nr. 2S-4163 nebuvo pareiškėjui nurodyta, kad teismo sprendimas nebus vykdomas, nes pareiškėjas pirminiu kreipimusi neinicijavo procedūros dėl jo lygtinio paleidimo ar su tuo susijusių aspektų (b. l. 5-6), todėl nėra pagrindo spręsti, kad dėl tokių teiginių pareiškėjui galėjo kilti jo nurodomas pažeminimas, bejėgiškumo jausmas, depresija.

Atsižvelgus į nurodytus argumentus, pateiktą vertinimą darytina išvada, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė visų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti ir pareiškėjui nepriteisė jo prašomos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271 str.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas ir apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė