e7eab0f6-e899-410f-8a7d-004fc1222c86 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. 2A-504-178/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00006-2014-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6; 2.1.2.4.2.7; 2.9(S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. rugsėjo 29 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Rasos GudžiÅ«nienės, Romualdos Janovičienės ir Alvydo PoÅ¡kaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo V.

N. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3553-614/2016 pagal ieÅ¡kovo V. N. ieÅ¡kinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo, nepareiÅ¡kiantis savarankiÅ¡kų reikalavimų, Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.             Teisėjų kolegija             n u s t a t ė :

Ginčo esmė IeÅ¡kovas V. N. kreipėsi į teismÄ ieÅ¡kiniu (b. l. 1–6), kuriuo prašė pripažinti negaliojančiomis jo ir atsakovės BAB banko „Snoras“ sudarytas 2011 m. balandžio 15 d. Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20110415M990001, 2011 m. gegužės 26 d. Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20110526M990002, 2011 m. birželio 28 d. Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20110628M990001 bei 2011 m. liepos 29 d. Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20110729M990001, taikyti restitucijÄ ir grÄ Å¾inti ginčijamų sandorių pagrindu atitinkamai įmokėtas 49 988,15 Lt, 39 999,32 Lt, 59 998,98 Lt bei 109 998 Lt sumas į ieÅ¡kovo sÄ skaitÄ ; priteisti ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovės bylinėjimosi iÅ¡laidas.Nurodė, kad ginčijami sandoriai pripažintini negaliojančiais kaip sudaryti dėl suklydimo ir dėl apgaulės (CK 1.90 str., 1.91 str.).

Banko darbuotojai įtikino pirkti obligacijas, teigdami, kad obligacijos lygiai taip pat kaip ir indėliai apdraustos VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje buvo nurodyta, jog siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų grÄ Å¾inimÄ , banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sÄ lygomis VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“. Visos ginčijamos obligacijų sutartys sudarytos pasibaigus terminuoto indėlio sutarčių terminui, kuomet pinigai buvo grÄ Å¾inti į ieÅ¡kovo sÄ skaitÄ ir tÄ pačiÄ dienÄ užskaityti apmokėjimui už obligacijas.

IeÅ¡kovas nebuvo supažindintas su banko obligacijų emisijų Baziniu prospektu ir Galutinėmis sÄ lygomis. IeÅ¡kovas nesuprato banko pasiÅ«lytų finansinių priemonių esmės ir buvo įsitikinęs, kad obligacijos yra draustos. Banko darbuotoja paaiÅ¡kino, kad už obligacijas siÅ«lomos didesnės palÅ«kanos dėl to, kad indėlio sutartį galima nutraukti anksčiau laiko, o obligacijų sutarties – ne. Valstybė irgi leido obligacijas, todėl ieÅ¡kovas suprato, kad tai – saugiausia investicija.

Net jei ieÅ¡kovas ir bÅ«tų prieÅ¡ sudarant ginčo sutartis pasidomėjęs teisiniu reglamentavimu, jis nebÅ«tų supratęs, jog obligacijoms indėlių ir investicijų draudimo apsauga netaikytina. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimu (b. l. 149–157) ieÅ¡kovo V. N. ieÅ¡kinį atmetė; priteisė iÅ¡ ieÅ¡kovo V. N. atsakovei BAB bankui „Snoras“ 392,49 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidas advokato pagalbai apmokėti.Teismas vertino, jog ieÅ¡kovui esminė informacija apie įsigyjamÄ finansinę priemonę (obligacijÄ ) buvo suteikta (ginčijamose sutartyse ir jų prieduose), ieÅ¡kovas Å¡ios aplinkybės nepaneigė.

Nors Å¡iuose dokumentuose buvo atskleidžiamos tik įgyjamos finansinės priemonės ypatybės, bet nebuvo iÅ¡ryÅ¡kintos jos (finansinės priemonės) draudimo apimtis ir taikymo sÄ lygos, tačiau ieÅ¡kovui obligacijos draudžiamumo aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieÅ¡kovo apsisprendimÄ sudaryti ginčijamÄ sandorį ar jo nesudaryti. IeÅ¡kovas patvirtino, kad turėjo investavimo patirtį, ne vienÄ kartÄ sudarinėjo banke terminuoto indėlio sutartis. Ginčijamų sandorių sudarymas nereikalavo greito apsisprendimo, ieÅ¡kovas turėjo galimybę pasidomėti ketinamų sudaryti sutarčių sÄ lygomis.

IeÅ¡kovas sudarė vienÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį, o po to kas mėnesį – dar tris obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis. Net neturint specialaus iÅ¡silavinimo ir / ar patirties investavimo srityje, galima suvokti, kad obligacijos įsigijimas yra investicija. IeÅ¡kovas turėjo aukÅ¡tÄ jį iÅ¡silavinimÄ . IeÅ¡kovas nepatvirtino, kad jis tiesiogiai bÅ«tų paklausęs banko darbuotojos apie draudimo apsaugos taikymÄ , tai jam nebuvo esminė aplinkybė. TÄ patvirtina ir aplinkybės, jog ieÅ¡kovas nesiėmė jokių veiksmų abejonėms dėl draudimo apsaugos paÅ¡alinti; pats ieÅ¡kovas atsisakė pateikti bankui informacijÄ apie save, įskaitant informacijÄ apie savo investavimo patirtį; ieÅ¡kovas neteigė, kad bÅ«tų prašęs suteikti jam galimybę detaliau susipažinti su dokumentais, pasikonsultuoti su specialistais.

Teismo vertinimu, ieÅ¡kovas neįrodė, kad atsakovė tyčia atliko veiksmus, nukreiptus į sÄ moningÄ ieÅ¡kovo apgaulę. Sudarant ginčijamus sandorius, esminiais jų elementais buvo obligacijų iÅ¡pirkimo terminas ir galimybė gauti didesnes palÅ«kanas. Aplinkybė dėl obligacijų draustumo tapo ieÅ¡kovui esmine tik atsakovei tapus nemokia dėl bankroto.             Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai IeÅ¡kovas V. N. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 159–166) praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ ieÅ¡kinį tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:PrieÅ¡ingai nei sprendė teismas, obligacijos draudžiamumo aspektas ieÅ¡kovui buvo esminė aplinkybė. IeÅ¡kovas iki tol ne vienerius metus sudarinėjo terminuoto indėlio sutartis, kas rodo, kad ieÅ¡kovas niekada neieÅ¡kojo didesnių investicinių galimybių bei turėjo tikslÄ , kad jo lėšos bÅ«tų saugios. Teismo iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovas pripažino siekęs didesnių palÅ«kanų, nepagrįsta, nes ieÅ¡kovas to ne tik kad nenurodė, tačiau prieÅ¡ingai parodė, kad tai nebuvo esminė apsisprendimo sÄ lyga.Nuo ieÅ¡kovo buvo nuslėpta tikroji finansinė atsakovės padėtis. 2011 m. birželio 16 d. buvo patvirtintas bazinis prospektas, o jau 2011 m. lapkričio 16 d. (po penkių mėnesių) Lietuvos banko valdyba priėmė sprendimÄ dėl atsakovės veiklos apribojimo, tai rodo, kad atsakovė ginčijamų sandorių sudarymo metu jau žinojo ir turėjo žinoti, kad ji turi finansinių sunkumų.

Atsakovei audito už 2010 m. paslaugas teikusi EY (anksčiau veikė „Ernst & Young Baltic“ pavadinimu) pasiekė susitarimÄ dėl galimai netinkamai vykdyto BAB banko „Snoro“ audito, pagal kurį EY BAB bankui „Snoras“ sumokės 40 mln. Lt (11 584 800,74 Eur). IeÅ¡kovas, žinodamas apie tai, kad piniginės lėšos yra nedraustos, bei tikrÄ jÄ finansinę atsakovės padėtį, ginčijamų sandorių nebÅ«tų sudaręs.IeÅ¡kovas kreiptis anksčiau nei suvokė esÄ s atsakovės apgautas ar suklaidintas negalėjo ir tam nebuvo pagrindo.

Net ir po bankroto bylos iÅ¡kėlimo ieÅ¡kovas dar tikėjo, kad VÄ® „Indėlių investicijų draudimas“ lėšas ieÅ¡kovui iÅ¡mokės. IeÅ¡kovas ir pats bandė skaityti Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymÄ (toliau – ir IÄ®IDÄ®), tačiau ir iÅ¡ jo nuostatų suvokė, kad obligacijos yra draustos, nes iÅ¡ vertybinių popierių buvo iÅ¡skirta tik indėlių sertifikatai. Ir pačiam Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kilo neaiÅ¡kumų, kaip turėtų bÅ«ti suprantamos tam tikros teisės aktų nuostatos, susijusios su indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojais.Kasacinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad sutarties nuostatos, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti įstatymų nustatyta tvarka ir sÄ lygomis VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“, yra klaidinančios ir dviprasmiÅ¡kos.

Atsakovės elgesys nepateikiant pasiraÅ¡yti ir neįteikiant tiesiogiai su ginčo sutartimis susijusių dokumentų, kuriuose bÅ«tų informacija, kad obligacijos nėra indėlių draudimo objektas, įrodo atsakovės siekį suklaidinti apeliantÄ sudarant ginčo sutartis. CK 6.193 straipsnio 4 dalis numato, kad kai abejojama dėl sutarties sÄ lygų, jos aiÅ¡kinamos tas sÄ lygas pasiÅ«liusios Å¡alies nenaudai ir jas priėmusios Å¡alies naudai. Todėl atsižvelgiant į tai, kad ginčo sutartys yra parengtos atsakovės, visos neaiÅ¡kios sÄ lygos turi bÅ«ti vertinamos apelianto naudai.Atsiliepime į apeliacinį skundÄ (b. l. 170–174) atsakovė BAB bankas „Snoras“ praÅ¡o skundÄ atmesti, iÅ¡ apelianto atsakovei priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais atsikirtimais:Vertinant apelianto individualias savybes, svarbi aplinkybė, kad apeliantas yra įgijęs aukÅ¡tÄ jį iÅ¡silavinimÄ ir yra įmonės, užsiimančios prekybine veikla, vadovas. Apeliantas, bÅ«damas sudaręs 45 terminuoto indėlio sutartis, nenurodė, kodėl jis neįžvelgė skirtumo tarp terminuoto indėlio sutarties ir obligacijų įsigijimo sandorių. Apeliantas negalėjo suklysti dėl aplinkybių, kurių nežinojo: sudarant ginčo sutartis, obligacijų draustumu nesidomėjo, įstatymo neskaitė, vėliau draudimo apsaugos sÄ lygų taip pat nesiaiÅ¡kino.

Apeliantas paaiÅ¡kino, kad skubos pasiraÅ¡ant obligacijų įsigijimo sutartis nebuvo. Apeliantas keturis kartus įsigijo atsakovės obligacijų ir kitais kartais jų įsigijo praėjus tam tikram laikui po pirmųjų obligacijų įsigyjimo. Apeliantas nepaneigė prezumpcijos, kad jis buvo supažindintas su visais su ginčijamais sandoriais susijusiais dokumentais ir juos gavo. Vertinant, ar sudarant sandorį buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus. Sudarant ginčijamus sandorius esminiais jų elementais buvo obligacijų iÅ¡pirkimo terminas, galimybė parduoti juos atsakovei anksčiau iÅ¡pirkimo datos, ir mokamų palÅ«kanų dydis.Apeliantas, pasiraÅ¡ytinai iÅ¡reiÅ¡kęs patvirtinimÄ , kad yra susipažinęs su ginčijamų sutarčių sÄ lygomis ir visa su Å¡iomis sutartimis susijusia informacija, negali teisintis nesupratęs ginčo sutarčių nuostatos dėl rizikos esmės. Be to, visi ginčo sutartyse nurodomi dokumentai buvo vieÅ¡ai prieinami internete.

Apelianto teiginys, kad atsakovės darbuotojai obligacijas pristatė kaip analogiÅ¡kus produktus indėliams, nėra pagristas jokiais byloje esančiais įrodymais.Apeliantas nepagrįstai teigia, jog jis turėjo tikslÄ ne rizikingai investuoti, o saugiai laikyti pinigus. Apeliantas negalėjo nesuvokti, jog finansiÅ¡kai naudingesnio atsakovės produkto rizikos laipsnis negali bÅ«ti identiÅ¡kas ženkliai mažiau finansiÅ¡kai naudingo atsakovės produkto (terminuotojo indėlio) rizikos laipsniui.Tokia situacija, kai investicinė įmonė negali grÄ Å¾inti klientui priklausančių vertybinių popierių iÅ¡skirtinai dėl emitento nemokumo (bankroto), nepatenka į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – ir Investuotojų direktyva) reguliavimo sferÄ (direktyvos 2 str. 2 d.) ir Å¡ios direktyvos apsauga tokiu atveju negali bÅ«ti taikoma.Atsiliepime į apeliacinį skundÄ (b. l. 175–179) trečiasis asmuo VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ praÅ¡o skundÄ atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais atsikirtimais:Atsakovė tinkamai supažindino apeliantÄ su finansinių priemonių ir joms bÅ«dingų rizikų apraÅ¡ymu ir obligacijų įsigijimo rizika. Apeliantas ginčo sutartyse patvirtino, kad turi galimybę naudotis internetu, tačiau pats nesidomėjo obligacijų galimomis rizikomis. Apeliantas su atsakove buvo sudaręs ne vienÄ terminuoto indėlio sutartį, todėl galėjo suprasti obligacijų ir terminuotų indėlių sutarčių skirtumus. Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas numatė, kad draudimo objektas nėra paties draudėjo iÅ¡leisti vertybiniai popieriai, todėl įstatymo nežinojimas negali bÅ«ti pateisinama priežastis konstatuoti apelianto valios trÅ«kumÄ .

Apelianto niekas nevertė ir neskubino pasiraÅ¡inėti ginčo sandorių. Ginčo obligacijų sutartis savo turiniu ir forma yra visiÅ¡kai skirtinga nuo indėlių sutarčių. Apeliantui turėjo kilti klausimų, kodėl už obligacijas mokamos didesnės palÅ«kanos. Taigi esmine ginčo sutarčių sÄ lyga apeliantui laikytina už obligacijas mokamos palÅ«kanos, jų dydis, bet ne jų draudžiamumas. Apeliantas sudarė ne vienÄ , o keturias obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis.Nėra jokių įrodymų byloje, jog ginčo obligacijų sutarčių pasiraÅ¡ymo momentu ir / arba obligacijų prospekto paskelbimo momentu egzistavo banko nemokumas.

Apeliaciniame skunde nurodomi sandorių ginčijimo pagrindai yra tarpusavyje nesuderinami: jeigu asmuo galvojo, jog perka indėlių draudimu draustÄ produktÄ , tokiam asmeniui banko finansinė padėtis nėra svarbi. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Apeliacinis skundas atmestinas.Nagrinėjamoje byloje apeliantas (ieÅ¡kovas) V. N. įrodinėjo, kad ginčijamas obligacijų įsigijimo sutartis sudarė dėl suklydimo, sudarančio teisinį pagrindÄ jas pripažinti negaliojančiomis (CK 1.90 str.). Apeliantas teigė klydęs dėl investicijoms į obligacijas kaip vertybinius popierius taikomo draudimo atvejų ir sÄ lygų, manydamas, jog obligacijų emitento (atsakovės) bankroto atveju jis įgis teisę į draudimo iÅ¡mokÄ , mokamÄ trečiojo asmens VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“, lygiai kaip ir tuo atveju, jeigu pinigus apeliantas bÅ«tų laikęs terminuotųjų indėlių forma.

Nustačius, kad toks suklydimas buvo nulemtas tyčinių atsakovės veiksmų (ar neveikimo), bÅ«tų pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu kaip sudarytÄ dėl apgaulės. Pirmosios instancijos teismui apelianto ieÅ¡kinį atmetus, nesutikimÄ su skundžiamu sprendimu apeliantas visų pirma grindžia netinkamai atliktu suklydimo buvimÄ , jo vertinimu, patvirtinančių faktinių aplinkybių įvertinimu, dėl ko teisėjų kolegija pasisako.Vertinant, ar sudarydamas ginčijamÄ sandorį asmuo suklydo (CK 1.90 str.), ar buvo suklaidintas apgaulės bÅ«du (CK 1.91 str.), abiem atvejais pirmiausia svarbu nustatyti, ar toks sandoris apskritai turi valios trÅ«kumų, t. y. ar asmuo bÅ«tų sudaręs tokį sandorį, jeigu bÅ«tų žinojęs esmines sandorio aplinkybes.

Jei iÅ¡ faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečiÄ informacijÄ , ieÅ¡kovas sandorį bÅ«tų vis vien sudaręs, ieÅ¡kinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali bÅ«ti tenkinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino visas kasacinio teismo praktikoje nurodomas tokio pobÅ«džio reikalavimui iÅ¡spręsti teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas aplinkybes ir tai atliko tinkamai, nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių.Pirmosios instancijos teismas ginčo sandorių sudarymo esmine aplinkybe sprendė esant apelianto suinteresuotumÄ gauti didesnes palÅ«kanas nei tuo atveju, jeigu lėšos bÅ«tų buvusios laikomos terminuotųjų indėlių forma.

Apeliantas, nesutikdamas su Å¡ia iÅ¡vada, remiasi iÅ¡ esmės vienintele aplinkybe – ankstesne jo investavimo iÅ¡imtinai į terminuotuosius indėlius patirtimi, Å¡iÄ aplinkybę vertindamas kaip pagrindžiančiÄ jo suinteresuotumÄ pirmiausia užsitikrinti investuotų lėšų saugumu, o ne didesne investicine grÄ Å¾a. Tačiau bylÄ nagrinėjantis teismas neturėtų sureikÅ¡minti vienų aplinkybių ir ignoruoti kitų buvimÄ , nes įstatymas įpareigojÄ teismÄ Ä¯rodymus įvertinti pagal vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.).

Kitos byloje nustatytos ginčo sandorių sudarymo aplinkybės pagrįstai bylÄ nagrinėjusiam teismui leido spręsti esant labiau tikėtina, ginčo sandorių sudarymÄ nulėmus kitoms aplinkybėms, nesietinoms su investuotų lėšų saugumu.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad, remiantis apelianto paaiÅ¡kinimais, galima spręsti, jog apie investicijų į obligacijas draudimo atvejus ir sÄ lygas apeliantas, sudarydamas ginčo sandorius, nesidomėjo, banko darbuotojų nesiteiravo.

Nors ieÅ¡kinyje apeliantas buvo nurodęs, kad banko darbuotojai jį įtikino pirkti obligacijas, teigdami, kad obligacijos kaip ir terminuotieji indėliai yra apdrausti VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“, duodamas paaiÅ¡kinimus teismo posėdžio metu, tokios kategoriÅ¡kos pozicijos nebepalaikė, pripažinęs, kad ginčo sutarčių sudarymo metu plačiau apie draustumÄ nebuvo diskutuota (2016 m. lapkričio 4 d. teismo posėdžio garso įraÅ¡o dalis nuo 00:12:50 iki 00:14:00 val.).

Todėl tokia situacija, kuomet pats apeliantas nesidomėjo jam, kaip nurodo, esminę reikšmę turėjusia aplinkybe, pagrįstai leidžia abejoti tokių argumentų pagrįstumu, juolab tokioje situacijoje, kai pats apeliantas patvirtino ginčo sutartis sudaręs banko darbuotojams neskubinant jų pasirašyti (2016 m. lapkričio 4 d. teismo posėdžio garso įrašo dalis nuo 00:11:57 iki 00:12:33 val.), byloje nesant nustatyta jokių kitų aplinkybių, jog apeliantui būtų buvę kokių nors kitokių kliūčių išanalizuoti perkamo finansinio produkto ypatybes ir su tuo siejamas rizikas.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas apelianto argumentus dėl jo apsisprendimui sudaryti ginčo sutartis esminę reikÅ¡mę turėjusių aplinkybių, pagrįstai įvertino ir tai, kad apeliantas atsisakė suteikti atsakovei jos praÅ¡omÄ nurodyti informacijÄ apie apelianto finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, pasiraÅ¡ytinai patvirtindamas, jog jam tokio atsisakymo pasekmės žinomos, t. y. jog bankas negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra jam tinkamos (b. l. 60–61).Byloje nustatyta, kad apeliantas sudarė keturias ginčo obligacijų įsigijimo sutartis skirtingu laiku.

Jeigu ir bÅ«tų galima daryti prielaidÄ , kad pirmosios ginčijamos sutarties sudarymas buvo spontaniÅ¡kas ar skubotas veiksmas, apeliantas, nuspręsdamas į atsakovės obligacijas investuoti dar kelis kartus ir dar didesnes pinigų sumas, turėjo pakankamai laiko įvertinti aplinkybes, jam turinčias esminės reikÅ¡mės ginčo sandorių sudarymui, o jeigu nebuvo tikras dėl sudaromų sandorių esmės, pasikonsultuoti su teisininkais ar kitais specialistais. Todėl, apeliacinio teismo vertinimu, labiau tikėtina, jog toks apelianto elgesys nebuvo neapgalvotas, o pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai pagrįstai darė iÅ¡vadÄ , jog apeliantÄ ypatingai sudomino už obligacijas siÅ«loma žymiai didesnė palÅ«kanų norma, lyginant su terminuotaisiais indėliais.

Å alies veiksmai vertintini kaip suklydimas tik tokiu atveju, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinomas tikrÄ jÄ reikalų padėtį, panaÅ¡ioje situacijoje sandorio nebÅ«tų sudaręs ar bÅ«tų jį sudaręs iÅ¡ esmės kitokiomis sÄ lygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Apeliantas, pirmosios instancijos teisme duodamas paaiÅ¡kinimus, nurodė ir tai, jog ginčo sutarčių sudarymo metu nebuvo bankų bankroto atvejų, kas leido pasitikėti atsakovės galimybėmis įvykdyti ginčo sutartis. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas vertina, jog apeliantas ginčo sandorius bÅ«tų sudaręs net ir žinodamas apie tai, kad įsigydamas ginčo obligacijas bÅ«tent jis prisiima obligacijų emitento (atsakovės) nemokumo rizikÄ .Apeliaciniame skunde apeliantas teigia buvęs suklaidintas ne tik dėl aplinkybės, jog jo įsigytos obligacijos nebuvo draustos nuo atsakovės nemokumo rizikos, tačiau ir dėl atsakovės finansinės padėties.

Anot apelianto, tai, jog po penkių mėnesių nuo bazinio prospekto patvirtinimo Lietuvos banko valdyba priėmė sprendimÄ dėl atsakovės veiklos apribojimo, rodo, kad atsakovė ginčijamų sandorių sudarymo metu jau žinojo ir turėjo žinoti, kad ji turi finansinių sunkumų. Tačiau tokie apelianto argumentai yra nauji, todėl, atsižvelgus į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme paskirtį ir įstatyminį reguliavimÄ , apeliacinis skundas jai negali bÅ«ti grindžiamas (CPK 306 str. 2 d.).

Apeliantas nei ieÅ¡kinyje, nei teismo posėdžio metu savo reikalavimų negrindė aplinkybe, jog buvo suklaidintas dėl atsakovės finansinės padėties ir atitinkamų aplinkybių ne tik nenurodė, bet ir neįrodinėjo, o kita Å¡alis atitinkamai negalėjo teikti atsikirtimų į tokius argumentus. Todėl apeliacinės instancijos teisme tokių aplinkybių aiÅ¡kinimasis nėra galimas. Be to, trečiasis asmuo atsiliepime į skundÄ pagrįstai atkreipia dėmesį, jog toks reikalavimų pagrindas nėra suderinamas su ligÅ¡ioline apelianto pozicija, nes jeigu apeliantas buvo įsitikinęs, kad jo investicijos į obligacijas yra apdraustos nuo atsakovės nemokumo, aplinkybė dėl atsakovės finansinės padėties jam neturėjo bÅ«ti reikÅ¡minga.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir apelianto elgesį sudarant ginčo sutartis bei apeliantÄ individualizuojančias aplinkybes.

Apeliantas, jeigu kaip teigia, anksčiau pinigus laikė vien terminuotojų indėlių forma, nes jam svarbiausia buvo jo investuotų lėšų saugumas, tuo labiau, elgdamasis atsargiai ir rÅ«pestingai, privalėjo pasidomėti obligacijų įsigijimo sÄ lygomis ir tokio investavimo keliamomis rizikomis. Tačiau, jau minėta, apeliantas informacijos apie savo investavimo patirtį ir žinias bankui nepateikė, o pats savarankiÅ¡kai draudimo sÄ lygomis nei prieÅ¡ sudarant ginčo sandorius, nei po to nepasidomėjo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, jog vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas ir protingumo kriterijus, t. y. Å¡alies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiÅ¡kia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiÅ¡kumui, kiekvienas asmuo privalo pats rÅ«pintis savo teisėmis ir pareigomis. PrieÅ¡ atlikdamas bet kokį veiksmÄ , asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius.

Atitinkamo sandorio pagrindu Å¡alims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieÅ¡ sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali bÅ«ti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio Å¡alies neapdairumo, neatidumo ar nerÅ«pestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio Å¡alies amžių, iÅ¡silavinimÄ , sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).

Å ie kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimai suponuoja pareigÄ ir nagrinėjamu atveju įvertinti apelianto elgesį pagal protingumo kriterijų.Teismo posėdžio metu apeliantas patvirtino, kad prieÅ¡ sudarydamas ginčo sutartį, skaitė ginčo sutarčių sÄ lygas, taip pat neprofesionalaus kliento sutarties sudedamÄ ja dalimi esančius kliento patvirtinimus ir pasirinkimus (2016 m. lapkričio 4 d. teismo posėdžio garso įraÅ¡o dalis nuo 00:09:00 iki 00:09:37 ir nuo 00:20:00 iki 00:20:26 val.). Visų ginčo obligacijų įsigijimo sutarčių 1.22 punkte buvo apelianto patvirtinimas, kad pasiraÅ¡ydamas Å¡iÄ sutartį, investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sÄ lygos su juo buvo aptartos ir paaiÅ¡kintos prieÅ¡ pasiraÅ¡ant sutartį, jis su jomis sutinka, yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sÄ lygomis, taip pat visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes.

Jau vien perskaičius tokiÄ sutartinę nuostatÄ , apeliantui pagrįstai turėjo kilti abejonių, ar obligacijų rizikingumas gali bÅ«ti prilyginamas santaupų laikymui terminuotųjų indėlių forma. Pritartina ir atsakovės BAB banko „Snoras“ atsiliepimo į skundÄ argumentams, jog apeliantas turėjo suvokti, kad finansiÅ¡kai naudingesnio atsakovės produkto rizikos laipsnis negali bÅ«ti identiÅ¡kas ženkliai mažiau finansiÅ¡kai naudingo atsakovės produkto (terminuotojo indėlio) rizikos laipsniui.

Teisėjų kolegijos neįtiktina apelianto argumentai, kad banko darbuotojos jam buvo teigiama, jog už obligacijas siÅ«lomos didesnės palÅ«kanos dėl to, kad indėlio sutartį galima nutraukti anksčiau laiko, o obligacijų sutarties – ne, nes, kaip patvirtina byloje esanti reklaminė medžiaga (b. l. 96–97), atsakovė, prieÅ¡ingai, akcentavo investuotojo galimybę visÄ obligacijų galiojimo laikotarpį obligacijas parduoti bankui „Finasta“ ir tokiu bÅ«du atgauti investuotas lėšas anksčiau nei numatytu obligacijų iÅ¡pirkimo terminu.Apeliantas nurodė, jog nėra gavęs nei ginčo obligacijų įsigijimo sutartyse, nei neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nurodytų dokumentų (Prospekto, Galutinių sÄ lygų, Finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymo ir kt.), kuriuose dar iÅ¡samiau atskleidžiamos su investicijomis į obligacijas susijusios rizikos, konkrečiai – kad obligacijų emitento nemokumo atveju obligacijos gali bÅ«ti neiÅ¡pirktos (pavyzdžiui, atitinkama rizika buvo iÅ¡aiÅ¡kinta Apibendrinto finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymo 8 dalyje; b. l. 81–82).

Tačiau teisėjų kolegijos tokie argumentai neįtikina. Pirmiausia, byloje nėra jokių įrodymų, paneigiančių apelianto raÅ¡ytinį patvirtinimÄ , kad su Å¡iais dokumentais jis buvo supažindintas prieÅ¡ sudarant ginčo sutartis (CPK 178 str.). Antra, apeliantas nurodė su ginčijamų sutarčių, taip pat neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties sÄ lygomis susipažinęs, taigi turėjo suvokti, kad apsisprendimui sudaryti ginčo sutartis gali turėti reikÅ¡mės ir jose minimi kiti banko dokumentai, pasiraÅ¡ytinai patvirtino juos gavęs, tačiau jų pateikti, jeigu vis dėl to nebuvo jų gavęs, atsakovės taip ir nepareikalavo, nesiekė su jais susipažinti internete, nors patvirtino turintis galimybę nuolatos naudotis interneto ryÅ¡iu (b. l. 7).Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriÅ¡kai, nėra naujas ar neįprastas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).

Apeliantas iÅ¡ esmės neginčijo, kad jam obligacijos kaip finansinis produktas taip pat buvo žinomas, nurodęs, jog tikėjosi, kad atsakovės platinamos obligacijos tokios pat saugios kaip ir jam žinomos valstybės obligacijos. Apeliantas skunde neginčija jo priskyrimo vidutinio vartotojo kategorijai, o asmeninės jo savybės – turimas aukÅ¡tasis inžinerinis iÅ¡silavinimas, pedagogo patirtis, vadovavimas prekybos įmonei, bendravimo su banku patirtis iki ginčo sutarčių net 45 kartus sudarius ar pratęsus terminuotųjų indėlių sutartis (b. l. 51–52), taip pat pagrindžia nesant pagrindo nagrinėjamu atveju spręsti buvus apelianto suklydimÄ dėl sudaromo sandorio esmės, sudarantį pagrindÄ ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais.Aplinkybė, jog apeliantui buvo suteiktas neprofesionalaus investuotojo statusas, taip pat negali bÅ«ti sureikÅ¡minama.

Nors suteikęs apeliantui neprofesionalaus kliento kategorijÄ , bankas prisiėmė prievolę aiÅ¡kiai ir suprantamai suteikti visÄ reikiamÄ informacijÄ , kurios pagrindu klientas galėtų suprasti siÅ«lomų finansinių priemonių esmę ir joms bÅ«dingÄ rizikÄ ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, tačiau neprofesionalaus investuotojo statusas, kaip ne kartÄ pažymėta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, nepanaikina bendrųjų jo pareigų atidžiai skaityti pasiraÅ¡omas sutartis, domėtis savo teisėmis, konsultuotis su teisininkais, ypač jeigu asmeniui trÅ«ksta patyrimo investicijų į finansines priemones srityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-818-178/2016; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-278-464/2017).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje yra aktuali CK 1.90 straipsnio 5 dalies nuostata, numatanti, jog suklydimas negali bÅ«ti laikomas turinčiu esminės reikÅ¡mės, jeigu Å¡alis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių rizikÄ buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, bÅ«tent jai tenka rizika suklysti. Å ioje nutartyje jau aptartos aplinkybės leidžia spręsti apeliantÄ patį nesielgus rÅ«pestingai ir apdairiai, todėl darytina iÅ¡vada, kad net jeigu ir buvo apelianto suklydimas dėl sudaromo sandorio esmės, jis negali bÅ«ti laikomas turinčiu esminės reikÅ¡mės, o tik toks suklydimas sudarytų pagrindÄ ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad sandorių negaliojimo institutu turi bÅ«ti siekiama užtikrinti ne tik teisėtumÄ civiliniuose santykiuose, bet ir civilinių santykių stabilumÄ , įgytų teisių ilgaamžiÅ¡kumÄ ir jų gerbimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009). Apeliacinio teismo vertinimu, ginčijamų sandorių pripažinimas negaliojančiais nagrinėjamu atveju pažeistų teisinių santykių stabilumÄ .

Ä® esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti skundo argumentai neturi įtakos teisingam bylos iÅ¡sprendimui. Atsižvelgdama į Å¡ioje nutartyje iÅ¡dėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia nesant pagrindo skundo argumentais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas dalyvaujantys byloje asmenys iki bylos iÅ¡nagrinėjimo iÅ¡ esmės pabaigos nepateikė, todėl jų paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 98 str. 1 d.).                          Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi, n u t a r ė :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai Rasa GudžiÅ«nienė Romualda Janovičienė Alvydas PoÅ¡kus