e7e4a511-e60c-47f8-af7b-47d73c20476c · Vilniaus apygardos administracinis teismas

? Administracinė byla Nr. I-320-561/2018 Proceso Nr. 3-61-3-02661-2017-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1., 55.1. (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS SPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. balandžio 10 d. Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas ArÅ«nas Kaminskas raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjų V. R. ir V. R. skundÄ atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Å«kio ministerijos, dėl žalos priteisimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, kuriÄ atstovauja uždaroji akcinė bendrovė „Valdsita“). Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , n u s t a t ė: PareiÅ¡kėjai V. R. ir V. R. kreipėsi į teismÄ su skundu, praÅ¡ydami:

1) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ūkio ministerija), pareiškėjų naudai 750,47 Eur turtinei žalai atlyginti;

2) nuo bylos iÅ¡kėlimo iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo iÅ¡ atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Å«kio ministerijos, pareiÅ¡kėjų naudai priteisti procesines 5 proc. metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos. Nurodė, kad pareiÅ¡kėjai 2014 m. spalio 24 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį dėl kelionės į EgiptÄ , HurgadÄ . Sutartyje kelionės iÅ¡vykimo data buvo numatyta 2015 m. sausio 31 d., už kelionę buvo sumokėta 740,85 Eur, už vizas – 46,34 Eur priemoka, iÅ¡ viso sumokėjo 787,19 Eur.

Kelionė neįvyko dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo. PareiÅ¡kėja V. R. su praÅ¡ymu grÄ Å¾inti pinigus dėl neįvykusios kelionės kreipėsi į Valstybinį turizmo departamentÄ prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas). Departamento nurodymu pareiÅ¡kėjai buvo grÄ Å¾inti 36,72 Eur. Atitinkamai pareiÅ¡kėjams liko negrÄ Å¾inti 750,47 Eur. PareiÅ¡kėjai, pagrįsdami reikalavimÄ dėl turtinės žalos atlyginimo, rėmėsi 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų iÅ¡vykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) 7 straipsniu, kuriame įtvirtinta, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties Å¡alis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grÄ Å¾inti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas bei Å¡ios nuostatos iÅ¡aiÅ¡kinimais, pateiktais Teisingumo Teismo.

PareiÅ¡kėjai taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio, reglamentuojančio kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimÄ , nuostatomis. PareiÅ¡kėjų teigimu, susidarė tokia situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiÅ¡kėjams buvo iÅ¡mokėta tik dalis pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, t. y. nebuvo užtikrinta Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta turisto teisių apsauga, pareiÅ¡kėjai patyrė turtinę žalÄ , kuriÄ prašė priteisti.

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos Å«kio ministerija atsiliepime į pareiÅ¡kėjų skundÄ su pareiÅ¡kėjų skundu nesutiko ir prašė teismo pareiÅ¡kėjų skundÄ atmesti. Nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTÄ®), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos SÄ jungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos SÄ jungos sutartis (įskaitant dėl Europos SÄ jungos direktyvų vykdymo).

Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos SÄ jungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos SÄ jungos institucijų sprendimų, kuriuose bÅ«tų konstatuota, kad valstybė bÅ«tų padariusi Europos SÄ jungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiÅ¡kėjos atžvilgiu. Nesutiko, kad nagrinėjamu atveju yra teisinis bei faktinis pagrindas priteisti pareiÅ¡kėjams turtinę žalÄ , atsiradusiÄ dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo.

Pabrėžė, jog nagrinėjamoje byloje neegzistuoja bÅ«tinoji deliktinės atsakomybės sÄ lyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Be to, spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Europos Komisija arba Teisingumo Teismas, tačiau į bylÄ nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad Å¡ios institucijos bÅ«tų konstatavusios, jog valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas.

Byloje nesant tokių įrodymų, nėra pagrindo iÅ¡vadai, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sÄ lygos, atitinkamai nėra pagrindo pareiÅ¡kėjams priteisti žalos atlyginimÄ . Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnio nuostatas, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimÄ ar garantijÄ , kurie, esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grÄ Å¾inimÄ Ä¯ pradinę jo iÅ¡vykimo vietÄ ir sumokėtos sumos grÄ Å¾inimÄ .

Atkreipė dėmesį į tai, kad į Å¡io straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę. Å iuo atveju pareiÅ¡kėjai žalÄ galėjo patirti dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimÄ ar finansų įstaigos laidavimÄ ar garantijÄ .

Dėl pareiÅ¡kėjų į bylÄ pateiktų raÅ¡ytinių įrodymų nurodė, kad pateikta tarp pareiÅ¡kėjų ir UAB „Freshtravel“ sudaryta paslaugų sutartis yra Å¡alių nepasiraÅ¡yta, todėl negali bÅ«ti laikoma, kad paslaugų sutartis buvo sudaryta. IÅ¡ mokėjimo nurodymų matyti, kad pinigų sumos buvo pervestos į Cherry Media LT banko sÄ skaitÄ , tačiau Å¡is subjektas nėra paslaugų sutarties Å¡alis. IÅ¡ mokėjimo paskirties taip pat nėra aiÅ¡ku, kad buvo mokėta už kelionę pagal paslaugų sutartį.

Apibendrindama Å¡iuo aspektu nurodė, kad į bylÄ pateikti raÅ¡ytiniai įrodymai nepagrindžia patirtos žalos. Nurodė, kad patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi bÅ«ti siekiama reiÅ¡kiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieÅ¡kinius, o ne reikalauti pinigų iÅ¡ valstybės, nes žala atsirado dėl privataus juridinio asmens veiksmų. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiÅ¡kėjų skundÄ su pareiÅ¡kėjų skundu nesutiko ir prašė teismo pareiÅ¡kėjų skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .

Nurodė, kad įstatymo leidėjas, perkeldamas DirektyvÄ , numatė, kad sėkmingai vystančio veiklÄ kelionių organizatoriaus įsipareigojimai turistų atžvilgiu didės, todėl Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais nustatė papildomÄ saugiklį/reikalavimÄ , kad vykdančio veiklÄ kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma visais atvejais yra priklausoma nuo jo gautų praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų ir negali bÅ«ti mažesnė kaip 7 procentai minėtų įplaukų dydžio.

Atkreipė dėmesį, kad įstatymo leidėjas, susiedamas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumÄ su kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinėmis įplaukomis ir nustatydamas, kad ji turi bÅ«ti ne mažesnė kaip 7 procentai, nesiekė apriboti garantija dengiamos rizikos dydžio, bet pateikė visiems kelionių organizatoriams taikomÄ privalomos (minimalios) prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimÄ , jo nuomone proporcingÄ prisiimtiems įsipareigojimams.

Taip pat pažymėjo, kad Turizmo įstatymas nurodo, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi bÅ«ti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, bÅ«damas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimÄ veiklos rizikÄ bei turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumÄ , ir Å¡i suma turi bÅ«ti apskaičiuojam taip, kad ji užtikrintų turisto interesus, jei paaiÅ¡kėtų, kad kelionės organizatorius tampa nemokus.

Pabrėžė, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kuriÄ kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu bÅ«du ribojamas, prieÅ¡ingai, yra nustatomas tik pradinis privalomas tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos rizikÄ ir įsigyti pakankamÄ prievolių įvykdymo užtikrinimÄ , kad nemokumo atveju bÅ«tų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams.

Dėl praÅ¡omos priteisti žalos nurodė, kad pareiÅ¡kėjai patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turėtų siekti reiÅ¡kiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuri iÅ¡kelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015. Trečiojo suinteresuoto asmens BUAB „Freshtravel“ atstovė UAB „Valdsita“ atsiliepimo į pareiÅ¡kėjų skundÄ nepateikė. Teismas konstatuoja: Byloje keliamas Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės už jos institucijos veiksmais padarytÄ Å¾alÄ klausimas.

Byloje nustatyta, kad pareiÅ¡kėjai V. R. ir V. R. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 24 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003815 dėl kelionės Vilnius – Hurgada ir atgal (b. l. 5–7). Pagal minėtÄ sutartį, pareiÅ¡kėjų įsigyta poilsinė kelionė turėjo vykti laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 31 d. iki 2015 m. vasario 6 d. PareiÅ¡kėja V. R. 2014 m. spalio 24 d. mokėjimo nurodymu Nr. 72 pervedė į UAB „Cherry Media Lt“ sÄ skaitÄ už kelionę 694,50 Eur (2 398 Lt) (mokėjimo paskirtis Grupinis.lt order (525467130) (b. l. 8), o 2014 m. spalio 28 d.

į UAB „Freshtravel“ 46,34 Eur (160 Lt) už vizas (b. l. 9). Tačiau kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo“ sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimÄ (b. l. 37). Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raÅ¡tu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratÅ«rÄ dėl galimai neteisėtai vykdomos UAB „Freshtravel“ veiklos (b. l. 39–40).

Departamentas 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 panaikino pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimÄ nuo 2014 m. lapkričio 29 d (b. l. 38). ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 10 d. pareiÅ¡kėjai V. R. sumokėjo 36,72 Eur dydžio draudimo iÅ¡mokÄ dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų (b. l. 10). Viso pareiÅ¡kėjams liko negrÄ Å¾inta 704,47 Eur suma.

Teismui sprendžiant pareiÅ¡kėjų skundo pagrįstumo klausimÄ , kyla pareiga iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar atsakovė yra tinkamas subjektas atlyginti pareiÅ¡kėjų nurodytÄ Å¾alÄ , ir jeigu taip, tai kokio dydžio žala turi bÅ«ti atlyginta pareiÅ¡kėjams. Dėl atsakovės Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiÅ¡kėjų patirtÄ Å¾alÄ . PareiÅ¡kėjų skundo pagrindas yra tai, jog atsakovė Lietuvos Respublika į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatas ir neužtikrino, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties Å¡alis, pateiktų pakankamas garantijas, jog įmokėti pinigai bus grÄ Å¾inti, dėl ko pareiÅ¡kėjai patyrė turtinę žalÄ .

Paminėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 iÅ¡nagrinėjęs iÅ¡ esmės analogiÅ¡kÄ ginÄÄ , 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje padarė iÅ¡vadÄ , jog „nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 90/314 7 straipsnyje įtvirtinto visiÅ¡ko turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (Å¡iuo atveju pareiÅ¡kėjo) teisių apsaugos <...>“.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija minėtoje byloje konstatavo, „<...> kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314 7 straipsnį. <...>“. Iš esmės analogiškos praktikos tęstinumas išlaikomas ir kitose LVAT nutartyse, pavyzdžiui, 2017 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-872-556/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017. Šios apeliacinės instancijos teismo administracinės jurisprudencijos nuostatos iš esmės atkartojamos ir pirmosios instancijos teismo praktikoje (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-581-171/2017, 2017 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3612-473/2017 ir kt.), teismui nagrinėjant kitas šiuo požiūriu vienarūšes individualias administracines bylas.

Taigi, netinkamas 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos 90/314 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę (į Turizmo įstatymo 8 straipsnį) jau yra konstatuotas nacionalinių teismų. Teismai labai panaÅ¡ias arba analogiÅ¡kas bylas privalo spręsti panaÅ¡iai (lot. a similibus procedere ad similia). Taigi, nors de iure tokio pobÅ«džio bylos ir neatitinka modelinių bylų sampratos ABTÄ® 127 straipsnio prasme, tačiau de facto tokiomis gali bÅ«ti traktuojamos ir valstybės civilinei atsakomybei kilti bÅ«tinosios sÄ lygos kiekvienoje tokio pobÅ«džio byloje naujai nebenustatinėtinos ir nebeįrodinėtinos.

Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nemato nei konstitucinių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. ir kt. nutarimai), nei materialinio ar procesinio pobÅ«džio pagrindų, galinčių pateisinti ar nulemti objektyviÄ bÅ«tinybę nesilaikyti aukščiau nurodytuose teismų sprendimuose suformuoto ratio decidendi (lot. sprendimo esmė, teismo suformuluota abstrakti elgesio taisyklė, sprendimo pagrindas, kuriuo privalu vadovautis) ir nukrypti nuo analogiÅ¡kose bylose priimtų sprendimų esminio turinio (stare decisis doktrina, t. y. laikytis to, kas jau nuspręsta), teismas daro iÅ¡vadÄ , jog nagrinėjamos bylos kontekste atsakovei Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti pareiÅ¡kėjams jų patirtÄ Å¾alÄ .

Dėl iÅ¡ atsakovės Lietuvos valstybės pareiÅ¡kėjų naudai priteistinos materialinės žalos dydžio. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovės Ūkio ministerijos nuomone, pareiÅ¡kėjų į bylÄ pateikti įrodymai negali bÅ«ti laikomi pagrindu priteisti jiems praÅ¡omo priteisti dydžio turtinę žalÄ . Atsakovės atstovės įsitikinimu, be kita ko, esant Å¡alių (UAB „Freshtravel“ ir pareiÅ¡kėjų) nepasiraÅ¡ytai Paslaugų sutarčiai bei Å¡ios sutarties dalies kainos sumokėjimo ne į UAB „Freshtravel“, o į UAB „Cherry Media LT“ banko sÄ skaitÄ faktui, neegzistuoja ir pagrindas pareiÅ¡kėjų skundui patenkinti.

Tokiu bÅ«du atsakovė apeliuoja į nagrinėjamos bylos atveju su kitomis bylomis nesutampančias teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas faktines aplinkybes ir praÅ¡o teismo jomis remtis priimant byloje sprendimÄ . Teismas kaip nepagrįstus atmeta Ūkio ministerijos argumentus, jog 2014 m. spalio 24 d. Turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT003815 nėra pasiraÅ¡yta nei vienos iÅ¡ Å¡ioje sutartyje nurodytų Å¡alių, todėl negali bÅ«ti laikoma, kad sutartis tarp pareiÅ¡kėjų ir UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta.

Ūkio ministerija savo nuomonei pagrįsti remiasi Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punkte įtvirtinta turizmo paslaugų teikimo sutarties definicija, pagal kuriÄ minėta sutartis yra „raÅ¡ytinis susitarimas, kuriuo viena Å¡alis – kelionių organizatorius įsipareigoja už atlyginimÄ kitai Å¡aliai – turistui užtikrinti organizuotÄ turistinę kelionę, o turistas įsipareigoja kelionių organizatoriui sumokėti už suteiktas paslaugas“. Teismo vertinimu, įstatymo ir nusistovėjusios teismų praktikos prasme, toks turizmo paslaugų teikimo sutarties apibrėžimas savaime nereiÅ¡kia, jog raÅ¡ytinės formos nesilaikymas tokio pobÅ«džio sutartį daro negaliojančiÄ .

IÅ¡ surinktų įrodymų galima daryti iÅ¡vadÄ , jog pareiÅ¡kėja V. R. tiek mokėjimÄ pagal sutartį, tiek ir Paslaugų sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iÅ¡ Å¡ios sutarties teksto matyti, jog sandorio Å¡alys gali bÅ«ti aiÅ¡kiai identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, jog sutartis laikytina nesudaryta (CK 1.73 straipsnio 2 dalis, 1.76 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad CK 6.192 straipsnyje įtvirtinta, jog sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formÄ .

CK 1.73 straipsnyje iÅ¡vardyti atvejai, kada sandoriai turi bÅ«ti sudaryti paprasta raÅ¡ytine forma. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog Å¡is sÄ raÅ¡as nėra baigtinis, nes kitos CK normos ir įstatymai gali nustatyti privalomÄ raÅ¡ytinę formÄ ir kitiems sandoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009). Vienu iÅ¡ tokių atvejų yra laikytina turizmo paslaugų teikimo sutartis, kurios formÄ reglamentuoja jau minėtas Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punktas.

Tačiau įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 straipsnio 1 dalis), tačiau Turizmo įstatyme nėra tokio imperatyvaus nurodymo. Tai reiÅ¡kia, jog nesant tokio imperatyvaus nurodymo, sandorio formos nesilaikymas reikÅ¡tų tik tai, jog sudarytas sandoris lieka galioti, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumÄ â€“ sandorio Å¡alis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjimu atveju, pastaroji įstatymo norma teisiÅ¡kai nėra aktuali ginčui, todėl teismas daro iÅ¡vadÄ , jog sandorio sudarymo faktÄ pareiÅ¡kėjai įrodė leistinais raÅ¡ytiniais įrodymais, kurie patvirtina, jog pareiÅ¡kėjams fiziÅ¡kai pasiraÅ¡yti Paslaugų sutarties objektyviai nebuvo reikalinga. Dėl to teismas pripažįsta nepagrįstu Ūkio ministerijos argumentÄ , kad ginčo Paslaugų sutarties Å¡alys turėjo ginčo sutartį pasiraÅ¡yti, o nesant raÅ¡ytinės sutarties, ji traktuotina kaip nesudaryta, kas reikÅ¡tų, jog tarp Å¡alių nesusiklostė paslaugų teisiniai santykiai.

PrieÅ¡ingai, siekiant nustatyti Paslaugų sutarties sudarymo faktÄ , negalima ignoruoti ir Å¡alių suderintų tarpusavio ketinimų, valios tokiÄ sutartį sudaryti, negalima neatsižvelgti į sutarties esmę, tikslÄ , jos sudarymo aplinkybes. Å ių aplinkybių neigimas ir įrodinėjimas, kad Paslaugų sutartis nebuvo sudaryta, reikÅ¡tų nesÄ Å¾iningumÄ pareiÅ¡kėjų atžvilgiu. Teismas vertina, kad byloje pakanka duomenų daryti iÅ¡vadÄ , jog Paslaugų sutarties Å¡alys aiÅ¡kiai iÅ¡reiÅ¡kė valiÄ sudaryti Å¡iÄ sutartį.

CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas reiÅ¡kia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia sudaryti sutartį ar ne. Å is principas taip pat reiÅ¡kia, kad sudaroma sutartis turi atitikti sutarties Å¡alių valiÄ . Bet kokie veiksmai, lemiantys sutarties Å¡alių valios trÅ«kumÄ (suklydimas, apgaulė, spaudimas, grasinimas ir kt.), sukelia sutarties negaliojimÄ . Sutarties laisvės principas reiÅ¡kia ir Å¡alių laisvę savanoriÅ¡kai nustatyti sutarties formÄ ir turinį, iÅ¡skyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sÄ lygų reikalauja gera moralė, vieÅ¡oji tvarka ir kiti teisės principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009).

Vertinti, jog Paslaugų sutarties Å¡alys, savanoriÅ¡kai nustatydamos sutarties formÄ , kaip nors pažeidė gerÄ moralę, vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ ar kitus teisinius imperatyvus, teismas neturi jokio pagrindo. Taip pat nepagrįsti argumentai, jog pareiÅ¡kėjos atlikti mokėjimai į UAB „Cherry Media LT“ banko sÄ skaitÄ nepatvirtina mokėjimų pagal Paslaugų sutartį ir nelaikomi tinkamais įrodymais, pagrindžiančiais, jog Paslaugų sutarties kaina buvo sumokėta UAB „Freshtravel“ naudai, kadangi UAB „Cherry Media LT“ nėra Paslaugų sutarties Å¡alis.

IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad pareiÅ¡kėja 2014 m. spalio 24 d. į UAB „Cherry Media LT“ sÄ skaitÄ už kelionę pervedė 694,50 Eur (2 398 Lt) (mokėjimo paskirtis grupinis.lt order (525467130) (b. l. 8), o 2014 m. spalio 28 d. pervedė UAB „Freshtravel“ 46,34 Eur vizos mokesčio (b. l. 9), t. y. viso 740,85 Eur (2558 Lt). Å i pareiÅ¡kėjos pervesta suma sutampa su Paslaugų sutarties kaina ir dėl to ginčo byloje nėra. Taip pat pažymėtina, kad pareiÅ¡kėja UAB „Freshtravel“ organizuotÄ kelionę pirko per UAB „Cherry Media LT“ valdomÄ interneto svetainę „grupinis.lt“, todėl tai, kad piniginės lėšos sumokėtos ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, o prekybos agentui, nepaneigia fakto, jog pareiÅ¡kėja sumokėjo 740,85 Eur sumÄ už ginčo kelionę.

Tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog pareiÅ¡kėjai neteisingai nurodė, kad už kelionę sumokėjo 740,85 Eur ir 46,34 Eur už vizas. Kaip jau minėta, kad pareiÅ¡kėja 2014 m. spalio 24 d. į UAB „Cherry Media LT“ sÄ skaitÄ už kelionę pervedė 694,50 Eur (2 398 Lt) (mokėjimo paskirtis grupinis.lt order (525467130), o 2014 m. spalio 28 d. pervedė UAB „Freshtravel“ 46,34 Eur vizos mokesčio, t. y. viso 740,85 Eur (2558 Lt), o ne 787,19 Eur. Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje turizmo paslaugų teikimo sutartys dėl organizuotų turistinių kelionių tarp kelionių organizatoriaus, veikiančio tiesiogiai arba per kelionių pardavimo agentus, ir turisto sudaromos vadovaujantis standartinėmis turizmo paslaugų teikimo sutarčių sÄ lygomis.

Taigi, pagal įstatymÄ , Paslaugų sutartis galėjo bÅ«ti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentÄ , atitinkamai ir mokėjimai už pareiÅ¡kėjos turistinę kelionę galėjo bÅ«ti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui, kuris, nebÅ«damas Paslaugų sutarties Å¡alimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai. Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, teismui nekyla abejonių, jog pareiÅ¡kėja 2014 m. spalio 24 d. mokėjimo nurodymu Nr. 72 pervedė 694,50 Eur (2 398 Lt) sumÄ Ä¯ UAB „Cherry Media LT“ banko sÄ skaitÄ kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už internetiniame portale grupinis.lt užsakytÄ kelionę į HurgadÄ .

Pažymėtina, kad tai, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiÅ¡kėjams turtinę žalÄ , patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės. Pagal Departamento reikalavimÄ ERGO Insuranse SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 10 d. mokėjimo nurodymu Nr. HAN-135643 (b. l.

10) į pareiÅ¡kėjos banko sÄ skaitÄ pervedė 36,72 Eur. Mokėjimo paskirtyje nurodyta: „Draudimo iÅ¡moka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų“. IÅ¡ pateiktų duomenų matyti, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialui iÅ¡mokėjus draudimo iÅ¡mokÄ pareiÅ¡kėjai dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, taip pat buvo pripažinta, kad Paslaugų sutartis tarp pareiÅ¡kėjų ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta, o draudimo iÅ¡moka pervesta į pareiÅ¡kėjos sÄ skaitÄ dėl to, jog pareiÅ¡kėjai už kelionę laikomi sumokėjus tinkamu bÅ«du bei tinkamam asmeniui.

Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, teismas daro iÅ¡vadÄ , jog pareiÅ¡kėjų reikalavimo priteisti jos naudai iÅ¡ atsakovės Lietuvos valstybės žalos atlyginimÄ teisinis ir faktinis pagrįstumas laikytinas teismo nustatytu. Vertindamas, kokio dydžio materialinės žalos atlyginimas turėtų bÅ«ti priteistas pareiÅ¡kėjų naudai iÅ¡ atsakovės Lietuvos valstybės, teismas konstatuoja, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialui pareiÅ¡kėjai sumokėjus 36,72 Eur dydžio draudimo iÅ¡mokÄ , laikytina, jog pareiÅ¡kėjams liko negrÄ Å¾inta 657,78 Eur suma.

Pareiškėjai taip pat prašė priteisti 46,34 Eur (160 Lt) sumokėtos sumos už vizas. Atsakovės atstovė ir Departamentas nurodė, jog ši suma nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, kadangi vizos išdavimas nėra kelionės organizatoriaus sutartinės prievolės dalys. Teismas sutinka su atsakovės atstovės bei Departamento pozicija, jog išlaidos vizoms turi būti atimtos iš kelionės kainos, nes pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių.

Dėl pareiÅ¡kėjų praÅ¡omų priteisti procesinių palÅ«kanų. PareiÅ¡kėjai prašė iÅ¡ atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Å«kio ministerijos, pareiÅ¡kėjų naudai priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palÅ«kanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iÅ¡kėlimo dienos iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo. LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad „procesinės palÅ«kanos skaičiuojamos tik esant pareiÅ¡kėjo, reikalaujančio atlyginti žalÄ , praÅ¡ymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iÅ¡kėlimo iki visiÅ¡ko prievolės įvykdymo (LVAT 2009 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010).

Toks aiÅ¡kinimas iÅ¡ esmės atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamÄ bendrosios kompetencijos teismų praktikÄ taikant procesines palÅ«kanas reglamentuojančias CK nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2007)“ (LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-872-556/2017). Pagal LVAT jurisprudencijÄ , tokio pobÅ«džio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palÅ«kanos (2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012), todėl, vadovaujantis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei LVAT praktika, pareiÅ¡kėjai iÅ¡ atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Å«kio ministerijos, priteistina 5 procentų dydžio metinės palÅ«kanos už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos.

Bylos iÅ¡kėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Nagrinėjamu atveju, skundas priimtas 2017 m. rugpjūčio 7 d., todėl nuo Å¡ios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palÅ«kanos už priteistÄ sumÄ . Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132–134 straipsniais, teismas n u s p r e n d ė:

PareiÅ¡kėjų V. R. (asmens kodas 4890311010) ir V. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) skundÄ tenkinti iÅ¡ dalies. Priteisti V. R. (asmens kodas 4890311010) ir V. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) iÅ¡ Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Å«kio ministerijos, 657,78 Eur (Å¡eÅ¡is Å¡imtus penkiasdeÅ¡imt septynis eurus ir 78 euro centus) turtinei žalai atlyginti. Priteisti V. R. (asmens kodas 4890311010) ir V. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) iÅ¡ Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Å«kio ministerijos, 5 procentų metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. rugpjūčio 7 d., iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo.

KitÄ pareiÅ¡kėjų V. R. ir V. R. skundo dalį atmesti. Sprendimas per vienÄ mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Teisėjas ArÅ«nas Kaminskas