2013-05-15 Nr. AB-1826-3-65-3-00002-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-292/2013

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00002-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 61.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu išnagrinėjo pareiškėjų V. A. ir J. A. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. A. ir J. A. skundą atsakovui Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjai V. A. ir J. A. (toliau – ir pareiškėjai) 2013 m. sausio 3 d. (pagal gavimo datą) su skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-0926 dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo I. Č. civilinėje byloje.

Skunde, be kita ko, nurodė, jog apie tai, kad ginčijamas 2012 m. kovo 28 d. sprendimas pažeidžia jų teises jie sužinojo tik 2012 m. gruodžio 12 d. nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-7897-902/2012. Pažymėjo ir tai, jog tuo atveju, jei teismas manytų, kad terminas skundui paduoti yra praleistas, pareiškėjai prašo atnaujinti terminą skundui paduoti, kaip praleistą dėl to, kad jie nenumatė, jog Panevėžio miesto apylinkės teismas gali nevykdyti aukštesnės instancijos teismo – Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarties civilinėje byloje.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 15 d. nutartimi (b. l. 9 – 10) neatnaujino pareiškėjams termino skundui paduoti bei skundą minėtu pagrindu priimti atsisakė.

Teismas apžvelgė, jog Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Panevėžio VGTPT; Tarnyba) 2012 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-0926 nusprendė teikti I. Č. antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje bei paskyrė advokatą I. T.. Išdėstė, jog pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis Panevėžio miesto apylinkės teisme 2012 m. buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-2132-812/2012, kurioje pareiškėjai I. Č. ir V. B. prašė pakeisti 2008 m. vasario 11 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimo Nr. 2-38-589/2008 vykdymo tvarką. Pažymėjo, jog atsakovais šioje civilinėje byloje yra V. A. ir J. A.. Nurodė, jog Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012 m. birželio 28 d. nutartimi I. Č. ir V. B. prašymą patenkino iš dalies, pakeitė Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimo Nr. 2-38-589/2008 rezoliucinės dalies, kuria nurodyta įpareigoti atsakovus V. A. ir J. A. atlaisvinti garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), vykdymo tvarką ir leido I. Č. ir V. B. atsakovų V. A. ir J. A. lėšomis iškeldinti atsakovų V. A. ir J. A. daiktus iš garažo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei priteisė į valstybės biudžetą iš V. A. ir J. A. po 80 Lt antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų. Pridūrė, jog Panevėžio apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį panaikino ir perdavė iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui.

Teismas taip pat nurodė, jog iš byloje esančio Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 14 d. informacinio rašto matyti, kad civilinėje byloje Nr. 2-2132-812/2012 Tarnybos 2012 m. kovo 28 d. sprendimas Nr. (1.2)-SP1-0926 dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo I. Č. galėjo būti pateiktas 2012 m. balandžio 5 d. Pažymėjo, jog V. A. ir J. A. dalyvavo nagrinėjant civilinę bylą teismo posėdyje 2012 m. birželio 11 d., kurio metu teismas atidėjo sprendimo (nutarties) priėmimą 2012 m. birželio 28 d. Pridūrė, jog šia nutartimi teismas priteisė į valstybės biudžetą iš V. A. ir J. A. po 80 Lt antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų, o V. A. ir J. A. P. miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį apskundė Panevėžio apygardos teismui.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsniu, bei įvertinęs išdėstytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjams apie skundžiamą Tarnybos 2012 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-0926 buvo žinoma jau nuo 2012 m. balandžio 5 d., o vėliausiai – nuo 2012 m. birželio 28 d., kai buvo paskelbta Panevėžio miesto apylinkės teismas nutartis. Todėl teismas sprendė, jog pareiškėjai akivaizdžiai praleido terminą skundui paduoti.

Teismas taip pat rėmėsi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi bei nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų skundo padavimo teismui termino praleidimo laikotarpis yra pakankamai ilgas, termino skundui paduoti praleidimas nėra pagrįstas objektyviomis nuo pareiškėjų valios nepriklausančiomis priežastimis, teismas darė išvadą, kad nėra teisėto pagrindo atnaujinti pareiškėjams terminą skundui paduoti. Nesant pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, teismas pareiškėjų skundą priimti atsisakė ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjai, nesutikdami su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 12 – 15), kuriuo prašo ginčijamą teismo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – atnaujinti pareiškėjų praleistą terminą dėl svarbių priežasčių bei bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde išdėsto civilinės bylos Nr. 2-224-902/2013 eigą bei akcentuoja, jog terminą praleido, nes nemanė, jog Panevėžio miesto apylinkės teismas nevykdys Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarties. Mano, jog tai yra svarbi termino praleidimo priežastis, dėl kuriuos terminas skundui paduoti turėtų būti atnaujintas. Taip pat pažymi, jog yra garbaus amžiaus, o V. A. – dar iš dalies ir neįgalus, todėl nesuvokė ginčijamo Tarnybos sprendimo pasekmių, nemanė, jog žemesnės instancijos teismai nevykdys aukštesnės instancijos teismo sprendimo beigi, neturėdami teisinio išsilavinimo, negalėjo suvokti, kad Tarnybos sprendimas V. Č. išduotas nepagrįstai, nesilaikant įstatymų reikalavimų. Todėl mano, jog konkrečiu atveju siekis išaiškinti materialinę tiesą turėtų nusverti termino kreiptis į teismą praleidimą.

Pažymi ir tai, jog jų teisės ginčijamu Tarnybos sprendimu yra pažeistos, nes ir kitoje byloje pagal tą patį Panevėžio VGTPT 2012 m. kovo 28 d. sprendimą I. Č. naudojasi paskirtojo advokato I. T. paslaugomis, be kita ko, nemokėdama žyminio mokesčio bei bylinėjimosi išlaidų. Priduria, jog ginčijamas Tarnybos sprendimas taip pat pažeidžia teisingumo ir protingumo principus, jų teisę į teisingą teismą, todėl atnaujinus jiems terminą skundui paduoti bei nagrinėjant bylą turėjo būti panaikintas kaip neteisėtas iš esmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Šios bylos dalykas yra Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas neatnaujino termino pareiškėjų skundui paduoti bei jų skundą priimti atsisakė, kaip paduotą praleidus įstatymo numatytą terminą.

Pažymėtina, jog byloje nekyla ginčo dėl to, jog pareiškėjai į teismą dėl Tarnybos 2012 m. kovo 28 d. panaikinimo kreipėsi 2013 m. sausio 3 d., t. y. praleidę ABTĮ 33 straipsnyje įtvirtintą vieno mėnesio bendrąjį terminą, to neneigia ir jie patys. Tačiau pareiškėjai mano, jog jie terminą praleido dėl svarbių priežasčių, todėl byloje turi būti nustatyta, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, ir pagrįstai atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

Kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012).

Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjai kreipėsi į teismą, ginčydami Tarnybos 2012 m. kovo 28 d. sprendimą (b. l. 72), kuriuo Tarnyba nusprendė teikti antrinę teisinę pagalbą I. Č. civilinėje byloje. Faktinės bylos aplinkybės rodo, jog pareiškėjai su minėta I. Č., kuriai yra adresuotas sprendimas, dalyvauja civiliniame ginče, kuriame ji yra priešinga bylos šalis. Būtent – pareiškėjai su I. Č. teismine tvarka ginčijosi dėl garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini). Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-38-589/2008 buvo nutraukta minėto garažo panaudos sutartis bei pareiškėjai buvo įpareigoti atlaisvinti garažą.

Kaip rodo bylos duomenys, pareiškėjai gera valia garažo neatlaisvino, dėl ko kilo papildomų ginčų vykdymo procese. Būtent – išieškotojų statusą įgavusi I. Č. kartu su V. B. su pareiškimu kreipėsi į teismą dėl sprendimo tvarkos pakeitimo, leidžiant jiems iškeldinti skolininkų V. A. ir J. A. daiktus iš ginčo garažo. Matyti, jog būtent su paraleliai vykstančio civilinio ginčo eiga termino praleidimo priežastis ir siejo pareiškėjai. Jų teigimu, tai, kad ginčijamas Tarnybos sprendimas pažeidžia jų teises jie tikino sužinoję tik 2012 m. gruodžio 12 d., kuomet buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-7897-902/2012.

Pareiškėjai nurodo, jog nors 2012 m. rugsėjo 25 d. civilinėje byloje Nr. 2S-591-544/2012 Panevėžio apygardos teismas iš dalies patenkino jų atskirąjį skundą, panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį bei perdavė bylą iš naujo nagrinėti Panevėžio miesto apylinkės teismui, konstatavęs, jog I. Č. kartu su V. B. neturi reikalavimo teisės kreiptis į teismą dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo, nes jie nuo 2010 m. balandžio 21 d. nebėra garažo, dėl kurio vyksta ginčas, savininkai, I.

Č. ir V. B. pakartotinai 2012 m. spalio 19 d. prašymu dėl sprendimo tvarkos vykdymo pakeitimo vėl kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą ir ši byla, kaip minėta, vėl nagrinėjama teisme. Pastarąją įvykių eigą pareiškėjai traktuoja kaip „aukštesnės instancijos teismo sprendimų nevykdymą“, kuris, vadovaujantis jų logika, paakino juos kreiptis į administracinį teismą, ginčijant I. Č. suteiktą antrinę teisinę pagalbą, nes, kaip suprastina, dėl tokios, jų nuomone, neteisėtos antrinės teisinės pagalbos jie, be kita ko, privalo atlyginti bylinėjimosi išlaidas kitame procese.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir atsižvelgusi į pareiškėjų argumentus, sprendžia, jog konkrečioje byloje terminas pareiškėjams neatnaujintas pagrįstai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, priežastys, dėl kurių pareiškėjai praleido terminą kreiptis į teismą, nelaikytinos svarbiomis. Tokia išvada darytina dėl to, jog, pirma, jos nebuvo objektyvios, t. y. sąlygotos nuo pareiškėjų valios nepriklausiusių veiksnių, bet buvo išimtinai subjektyvaus pobūdžio, pasireiškusio pareiškėjų vidiniu suvokimu, jog inicijuoti administracinį ginčą bei kreiptis dėl neteisėtos trečiajam asmeniui suteiktos antrinės teisinės pagalbos reikia ne per bendrąjį ABTĮ nustatytą terminą, o pralaimėjus vieną iš bylos nagrinėjimo tarpsnių paraleliai vykusiame civiliniame procese.

Antra, pareiškėjų nurodytos termino praleidimo priežastys nelaikytinos niekaip susijusiomis su pačiu termino praleidimu. Būtent – net ir darant prielaidą, jog žemesnės instancijos teismas, kaip teigia pareiškėjai, nevykdė aukštesnės instancijos teismo sprendimų, tai niekaip negalėjo įtakoti pareiškėjų įsitikinimo, kad antrinė teisinė pagalba trečiajam asmeniui suteikta neteisėtai ir atitinkamai – pareiškėjų valios kreiptis į teismą ginčijant tokios antrinės teisinės pagalbos suteikimą. Teismo vertinimu, minėtoji priežastis – „aukštesnės instancijos teismo sprendimų nevykdymas“ galėjo būti sprendžiama procesinėmis priemonėmis civilinėje byloje, pvz. pakartotinai apeliuojant, tačiau termino atnaujinimo plotmėje konkrečioje byloje ji neturėtų būti laikytina reikšminga.

Galiausiai pažymėtina, jog trumpais skundų administraciniam teismui pateikimo terminais yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-948/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Įvertinus bylos duomenis, matyti, jog pareiškėjai savo teises ar teisėtus interesus gynė neoperatyviai bei nebuvo aktyvūs, t. y. jie į teismą dėl Tarnybos 2012 m. kovo 28 d. sprendimo kreipėsi tik 2013 m. sausio 3 d., t. y. po daugiau nei aštuonių mėnesių nuo sprendimo priėmimo, kas sudaro papildomą pagrindą termino jiems neatnaujinti.

Kitų įtikinamų termino praleidimo priežasčių pareiškėjai teismui nepateikė, todėl spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino pareiškėjų nurodytų priežasčių svarbiomis, neatnaujino praleisto termino ir vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu atsisakė priimti jų skundą.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti teisėtą ir pagrįstą jo nutartį atskirajame skunde dėstomais motyvais nėra pagrindo ir ji paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų V. A. ir J. A. atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius