2013-10-30 Nr. AB-7230-3-64-3-00724-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1120/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00724-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija: 29.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu ir patikslintu skundu (b. l. 2; 15-16), kuriame prašė panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Šiaulių apskrities VPK) 2012 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 40-12-IL-491 „Dėl ginklo, šaudmenų ir leidimo laikyti ginklą paėmimo“, kuriuo nuspręsta paimti iš A. V. jam priklausantį šaunamąjį ginklą IŽ-27 EM 12x76/12x/70 kal. Nr. 082751711, turimus šaudmenis ir leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 86, nes pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka įtariamas padaręs nusikalstamą veiką ir jis yra nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu (b. l. 3-4).

Nurodė, kad nesutinka su tokiu atsakovo sprendimu, kadangi juo pareiškėjui atimta ir teisė medžioti. Pareiškėjas įtariamas aplaidžiu buhalterijos vedimu, todėl skundžiamas sprendimas yra neadekvatus pareikštam įtarimui, o įstatyme diferenciacija pagal nusikaltimų rūšis nenumatyta. Be to, manė, kad toks sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) ir prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas) 18 straipsnio 2 dalies 8 punktas neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostatoms, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, Konstitucijos 31 straipsnio dalies nuostatoms, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 44-45) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad 2009 m. gegužės 12 d. Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono policijos komisariatas pareiškėjui išdavė leidimą Nr. 86 laikyti (nešioti) ginklus. Pareiškėjo vardu yra registruotas ginklas IŽ- 27EM, 12X70/12X70 kal. Nr. 082751711 medžioklei. 2012 m. balandžio 19 d. pareiškėjui Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdyboje ikiteisminiame tyrime Nr. 40-9-025-12 įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir Baudžiamasis kodeksas, BK) 223 straipsnio 1 dalyje.

2012 m. gegužės 18 d. Šiaulių apskrities VPK sprendimu (Nr. 40-12-IL-491) buvo nuspręsta paimti iš pareiškėjo jam priklausantį šaunamąjį ginklą IŽ-27EM, 12x76/12x70 kal., Nr. 082751711, turimus šaudmenis ir leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 86, nes jis įstatymų nustatyta tvarka įtariamas padaręs nusikalstamą veiką ir todėl negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Sprendimas priimtas, remiantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 18 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (leidimo įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis negali fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos; nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įstatymų nustatyta tvarka įtariamas arba kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką). Apie priimtą 2012 m. gegužės 18 d. Šiaulių apskrities VPK sprendimą (Nr. 40-12-IL-491) „Dėl ginklų paėmimo“ pareiškėjas buvo informuotas 2012 m. gegužės 21 d. raštu (Nr. 40-S-9641).

2012 m. gegužės 28 d. raštu Nr. 40-S-10113 buvo kreiptasi į Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono policijos komisariatą, dėl ginklų paėmimo iš pareiškėjo, nes jis jam priklausančio ginklo pats neatidavė policijos įstaigai. 2012 m. gegužės 29 d. Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono policijos komisariato pareigūnai paėmė iš pareiškėjo jam priklausantį ginklą, šaudmenis ir leidimą Nr. 86 laikyti (nešioti) ginklus ir atidavė į Šiaulių apskrities VPK Viešosios tvarko biuro Licencijavimo poskyrį. Paimti pareiškėjui priklausantis ginklas, šaudmenys ir leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 86, yra saugomi Šiaulių apskrities VPK Viešosios tvarko biuro Licencijavimo poskyryje iki bus priimtas sprendimas baudžiamoje byloje.

2012 m. liepos 20 d. buvo gauta papildoma informacija (raštas Nr. 40-75-3-PR5-11), kad, atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 75-1-00085-12, pareiškėjui 2012 m. balandžio 27 d. įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Atsižvelgiant į šią papildomą informaciją, galima daryti išvadą, kad pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimu (b. l. 59–60) pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2012 m. balandžio 19 d. A. V. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdyboje ikiteisminiame tyrime Nr. 40-9-025-12 įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad leidimo įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis negali gauti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Skundžiamas nutarimas priimtas, vadovaujantis šio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punktu, pagal kurį nepriekaištingos reputacijos nelaikomas asmuo įstatymų nustatyta tvarka įtariamas arba kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Ginčų dėl pareikšto įtarimo nusikalstamos veikos padarymu pareiškėjui nėra, todėl teismas konstatavo, kad atsakovas, vadovaudamasis minėtu Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymu Nr. XI-1146 patvirtinta redakcija, galiojanti nuo 2011 m. kovo 1 d.) 18 straipsnio 2 dalies 8 punktu priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Pareiškėjo ir jo atstovo prašymas į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ištirti ar skundžiamo sprendimo pagrindas neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio dalies ir preambulėje įtvirtinto teisinės valstybės principo nuostatoms netenkintas.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012 pateiktu išaiškinimu, pagal kurį Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės, ir visuomenės interesų – iš kitos, neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią konvenciją ir susiformavusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas).

Teismas pažymėjo, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Kaip konstatuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime, įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, gali nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo ar atėmimo sąlygos. Teismui nekilo abejonių dėl Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

III. Pareiškėjas A. V. apeliaciniu skundu (b. l. 62–64) prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl tų pačių klausimų, kurie kelti skunde pirmosios instancijos teismui, panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovo sprendimas paimti iš pareiškėjo jam priklausantį šaunamąjį ginklą, turimus šaudmenis ir leidimą laikyti (nešiotis) ginklus yra nepagrįstas, kadangi aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas, kuriuo yra įtariamas pareiškėjas ir dėl šio įtarimo priimtas skundžiamas atsakovo sprendimas, nėra pavojinga nusikalstama veika, dėl kurios būtų pagrindas atimti ginklą ir šaudmenis.

2. Policija neišsiaiškino pačios galimai padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių, neišsiaiškino, jog buhalterinę apskaitą tvarkė pareiškėjo įgaliotas asmuo, todėl pareiškėjas, turėdamas įgaliotinį buhalterinės apskaitos tvarkymui, jokių veiksmų, netgi aplaidžių, neatliko.

3. Be to, paimtas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 86, išduotas pareiškėjui 2009 m. gegužės 12 d. Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono policijos komisariato, nėra pavojingas, todėl jo paimti nebuvo jokio pagrindo.

Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 68) prašo jį atmesti, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, atsižvelgus į surinktus įrodymus apie pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas ir nustatytas aplinkybes, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl viešojo administravimo subjekto (šiuo atveju – Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato) sprendimo paimti iš pareiškėjo jam priklausantį šaunamąjį ginklą, turimus šaudmenis ir leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, nes pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka įtariamas padaręs nusikalstamą veiką ir jis yra nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 str. 2 d. 8 p.) (b. l. 3-4).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją valstybės valdžios ir valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves.

Ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimą). Kita vertus, įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia nustatydamas įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, privalo paisyti proporcingumo principo, kuris reiškia, kad įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimą).

Lietuvos Respublikoje ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą reglamentuoja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, kuris numato inter alia ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 str. 1, 2 d.).

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnis numato apribojimus teisei įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis. Vienas iš tokių apribojimų – nebuvimas nepriekaištingos reputacijos asmeniu (17 str. 1 d. 2 p.). Remiantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punktu, nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įstatymų nustatyta tvarka įtariamas arba kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką.

Vertinant nagrinėjamoje byloje skundžiamą atsakovo sprendimą, atkreiptinas dėmesys į tai, jog minėtos nuostatos (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 18 straipsnio 2 dalies 8 punkto) taikytinos ginklų ir šaudmenų įsigijimo ir turėjimo teisiniams santykiams (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo penktasis skirsnis). Tuo tarpu ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių paėmimą, ką nagrinėjamu atveju ir atliko atsakovas, reglamentuoja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 41 straipsnis (straipsnio redakcija, galiojusi ginčijamo sprendimo priėmimo metu, t. y. nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2012 m. liepos 11 d.), kurio 1 dalies 5 punktas numatė, jog policija ar kitos įstatymų įgaliotos valstybės institucijos ginklus, ginklų priedėlius, šaudmenis, jų dalis paima, kai asmuo įstatymų nustatyta tvarka įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinę nusikalstamą veiką ar jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Šiuo atveju ginklai, ginklo priedėliai ir šaudmenys, leidimas laikyti ginklus, leidimas nešiotis ginklus paimami iki ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo arba kardomosios priemonės – suėmimo – asmeniui panaikinimo įstatymų nustatyta tvarka (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 41 str. 5 d.). Nagrinėjamu atveju skundžiamu Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 40-12-IL-491 „Dėl ginklo, šaudmenų ir leidimo laikyti ginklą paėmimo“ nuspręsta paimti iš pareiškėjo jam priklausantį šaunamąjį ginklą, turimus šaudmenis ir leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, vadovaujantis būtent Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 18 straipsnio 2 dalies 8 punktu, dėl pareiškėjo nebuvimo nepriekaištingos reputacijos asmeniu, tačiau ne Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 41 straipsnio 5 dalimi.

Nustačiusi, jog nagrinėjamu atveju taikytinos ne Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 18 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatos, o Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 5 punkto bei 41 straipsnio 5 dalies nuostatos, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo šioje byloje keltas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punkto atitikimo Konstitucijai klausimas nėra teisiškai reikšmingas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl pareiškėjo reikalavimo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punktas neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostatoms, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, Konstitucijos 31 straipsnio dalies nuostatoms, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, nepasisako ir jo nenagrinėja.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog ginčo atveju aktuali sąlyga, leidžianti policijai ar kitai įstatymų įgaliotai valstybės institucijai paimti ginklus, ginklų priedėlius, šaudmenis, jų dalis – asmuo įstatymų nustatyta tvarka turi būti įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinę nusikalstamą veiką ar jam turi būti paskirta kardomoji priemonė – suėmimas (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 41 str. (straipsnio redakcija, tiek galiojusi nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2012 m. liepos 11 d., tiek šiuo metu galiojanti) 1 d. 5 p.). Atkreiptinas dėmesys, jog tokiu atveju įtarimas asmeniui įstatymų nustatyta tvarka turi būti pareikštas būtent dėl tyčinės nusikalstamos veikos.

Atsakovas, gavęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdybos 2012 m. gegužės 10 d. raštą Nr. 25/13-1-5-10716, kuriame nurodoma, jog šioje institucijoje užbaigtas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-025-12 ir jame pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalyje, įteiktas pareiškėjui A. V. (Asmens byla Nr. 86, b. l. 43-44), priėmė skundžiamą sprendimą paimti iš pareiškėjo jam priklausantį šaunamąjį ginklą, turimus šaudmenis ir leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Tačiau, atsižvelgiant į tai, jog ginčo atveju tokį atsakovo veiksmą reglamentuoja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 5 punktas bei 41 straipsnio 5 dalis, atsakovas privalėjo nustatyti, jog pareiškėjui pranešimas apie įtarimą Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdybos atliekamame ikiteisminiame tyrime Nr. 40-9-025-12 įteiktas padarius būtent tyčinę nusikalstamą veiką. Pastebėtina, jog nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės neišsiaiškino, jos nenustatė ir neįvertino.

Baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už aplaidų (bendrąja prasme) apskaitos tvarkymą. Kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šioje normoje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius (tiksliau – subjekto kaltę), baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos neatsargi kaltės forma nurodoma įvairias būdais:

1) apie galimą ir neatsargią kaltės formą nurodant BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama nusikalstama veika, atskiroje dalyje (pvz., BK 125 straipsnio 2 dalis, 126 straipsnio 2 dalis);

2) kad veika padaroma neatsargia kalte, nurodoma pačiame BK specialiosios dalies straipsnio pavadinime (pvz., BK 132, 137 straipsniai);

3) kad veika padaroma neatsargia kalte, nurodoma BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje įtvirtinant nusikalstamos veikos sudėties požymius (pvz., BK 229 straipsnis) ir kt. BK 223 straipsnio konstrukcijoje nepanaudotas nė vienas iš minėtų būdų, nurodant neatsargią kaltės formą, tačiau tai nereiškia, kad paneigiama bet kokia šiame straipsnyje numatytų veikų padarymo dėl neatsargumo galimybė. Ji egzistuoja tiek, kiek gali būti siejama su atitinkamos šiame BK straipsnyje numatytos veikos specifika. BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių rūšių veikų padarymą:

1) buhalterinės apskaitos netvarkymą, 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai jos sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius. Sisteminis, gramatinis, loginis BK 222 straipsnio (Apgaulingas apskaitos tvarkymas) ir BK 223 straipsnio (Aplaidus apskaitos tvarkymas) nuostatų (nusikaltimų sudėčių požymių) aiškinimas suponuoja išvadą, kad BK 222 straipsnyje numatyti nusikaltimai padaromi tik tyčia, tuo tarpu BK 223 straipsnyje numatyti nusikaltimai gali būti padaromi ir tyčia, ir neatsargiai.

Aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas traktuotinas kaip toks nusikaltimas, kuris padaromas dėl neatsargumo. Tokia išvada remiasi ir istorinių sąvokų „aplaidumas“, „aplaidus“ aiškinimu. Teisės teorijoje, teismų praktikoje iki naujo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso priėmimo sąvokos „aplaidumas“, „aplaidus“ buvo siejamos tik su neatsargumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kasacinės nutartys Nr. 2K-11/2008, 2K-322/2008). Plenarinė sesija pažymėjo, kad, esant dabartinei BK 223 straipsnio redakcijai, kitos šiame straipsnyje numatytos veikos, t. y. buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas, gali būti padaromos ir tyčia, ir dėl neatsargumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-305/2009).

Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog priklausomai nuo Baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų rūšių padarymo, skiriasi ir jų kaltės forma. Nagrinėjamu atveju, remiantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 5 punktu, tai reiškia, jog būtina nustatyti, kurios veikos – teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos netvarkymo, aplaidaus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymo, ar įstatymų nustatytą laiką buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimo, padarymu ikiteisminio tyrimo Nr. 40-9-025-12 metu buvo įtariamas pareiškėjas. Kaip minėta, nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės taip pat nenustatė.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnyje numatyta, kad, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šios pareigos tinkamai neatliko. Teismas nevertino aplinkybių, susijusių su Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 41 straipsnio taikymo tvarka bei sąlygomis. Teismas nenustatė, ar pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka buvo įtariamas padaręs tyčinę nusikalstamą veiką, už ką iš jo galėjo būti paimti šaunamasis ginklas, šaudmenys ir leidimas laikyti (nešiotis) ginklus. Taip pat teismas nenustatė, kurios Baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos – teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos netvarkymo, aplaidaus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymo, ar įstatymų nustatytą laiką buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimo, rūšies padarymu ikiteisminio tyrimo Nr. 40-9-025-12 metu buvo įtariamas pareiškėjas, kadangi tai lemia nusikalstamos veikos padarymo kaltės formą, reikšmingą Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme, paimant iš pareiškėjo šaunamąjį ginklą, šaudmenis ir leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Be to, byloje nėra objektyvių duomenų, kokiu procesiniu sprendimu buvo užbaigtas minėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-025-12, kadangi tai turi reikšmės Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 41 straipsnio 5 dalyje numatytam ginklų, šaudmenų ir leidimų paėmimo terminui. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdybos 2012 m. gegužės 10 d. rašte Nr. 25/13-1-5-10716 tik nurodoma, jog ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-025-12 yra užbaigtas, tačiau nėra aišku, koks užbaigto ikiteisminio tyrimo rezultatas. Taigi, nagrinėjamoje byloje trūksta duomenų, kurių pagrindu būtų galima įvertinti skundžiamo atsakovo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl turi būti surinkta daug naujų įrodymų (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.).

Atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas minėtų aplinkybių neištyrė, skundžiamas sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama šiam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 140 str. 1 d. 4 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas