2017-09-01 Nr. AB-15907-3-61-3-04623-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4515-415/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04623-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.3.8; 50.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. (E. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. S. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–6) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus AVPK) viršininko 2016 m. spalio 27 d. įsakymą Nr. 10-TE-916 „Dėl vyresniojo inspektoriaus E. S. atleidimo iš vidaus tarnybos“ ir juo paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos bei įpareigoti atsakovą grąžinti jį į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato Kriminalinės policijos 1-ojo skyriaus tyrėjo pareigas, taip pat priteisti vidutinį darbo atlyginimą už priverstinę pravaikštą nuo 2016 m. spalio 27 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. lapkričio 12 d. Vilniaus AVPK Imuniteto skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-62491-15 pagal nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir Baudžiamasis kodeksas, BK) 228 straipsnio 2 dalyje, požymius. Jis buvo įtariamas tuo, kad galbūt piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, t. y. siekdamas asmeninės naudos ir veikdamas kartu su J. R. bei sutuoktine I. S. nuo 2015 m. spalio 25 d. iki 2016 m. sausio 8 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iš nusikalstamos veikos padarymu įtariamo V.

M. (V. M.) reikalavo dviejų moteriškų rankinių „Pierre Cardin“, dviejų porų sportinių batelių „Nike“ ir 7 vienetų 1 litro talpos alkoholinio gėrimo „Jack Daniel‘s“, kuriuos pastarasis turėjo įgyti neteisėtu būdu, dėl to valstybė patyrė didelės žalos. Jam buvo įteiktas 2016 m. sausio 29 d. pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo Nr. 10-PR1-18, kuriuo informuotas apie pradėtą tarnybinį patikrinimą dėl galbūt neteisėtų veiksmų. Tarnybinis patikrinimas 2016 m. vasario 11 d. buvo sustabdytas, kol bus priimtas galutinis procesinis sprendimas ikiteisminiame tyrime. 2016 m. rugsėjo 9 d. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalyje, požymių.

Įsiteisėjus nutarimui nutraukti ikiteisminį tyrimą, buvo atnaujintas tarnybinis patikrinimas ir 2016 m. spalio 27 d. skundžiamu įsakymu jis atleistas iš vidaus tarnybos. Pareiškėjas pažymėjo, kad tarnybinis patikrinimas pradėtas įtariant jį padarius Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, o siūlymas atleisti iš vidaus tarnybos pagrįstas Lietuvos Respublikos policijos įstatymo, Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo reikalavimų pažeidimu. Pareiškėjo teigimu, ikiteisminio tyrimo ir tarnybinio tyrimo atlikimo pagrindai ir įrodinėtinos aplinkybės skiriasi, todėl jam turėjo būti suteikta teisė teikti paaiškinimus ir įrodymus, paneigiančius naujas įtarimo pažeminus pareigūno vardą aplinkybes (nepatikslintas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo).

Nebuvo suteikta teisė teikti paaiškinimus ir įrodymus, pagrindžiančius jo nekaltumą. Tarnybinio patikrinimo išvadoje pateiktos objektyviosios tarnybinio nusižengimo pusės aplinkybės nepagrįstos konkrečiais įrodymais. Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuotas tarnybinio nusižengimo padarymo faktas grindžiamas nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo metu gautais duomenimis, kurie negali būti naudojami drausminės atsakomybės taikymo procese.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą (II t., b. l. 1–7) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pranešime apie tarnybinį nusižengimą nurodytas pažeidimų padarymo laikotarpis, galbūt neteisėti pareiškėjo veiksmai, su jais susijęs asmuo bei pažymėta apie institucijos prestižo menkinimą bei galimą pareigūno vardo pažeminimą. Akivaizdu, kad pareiškėjas puikiai žinojo, dėl kokių veiksmų yra atliekamas tyrimas, o jo teisė į gynybą nebuvo nei pažeista, nei apsunkinta. Be to, savo iniciatyva jis informavo, kad paaiškinimų neteiks, ir prašė vadovautis jo parodymais ikiteisminiame tyrime (2016 m. vasario 1 d. elektroninis laiškas).

Pagal pareiškėjo advokato prašymą pakartotinai pateikus pranešimo apie tarnybinį nusižengimą kopiją bei pasiūlius iki 2016 m. spalio 14 d. pateikti paaiškinimą, pareiškėjas paaiškinimo vėl neteikė, todėl tokie veiksmai buvo jo asmeninės valios ir gynybinės taktikos išraiška, kurios negalima vertinti kaip teisės į gynybą ribojimo taip, kaip jį apibrėžė pareiškėjas. Visuma pareiškėjo veiksmų liudija, kad vengimas teikti paaiškinimus yra pasirinktas gynybos būdas vengiant tarnybinės atsakomybės. Be to, pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi, o šiuo atveju pareiškėjas jokių įrodymų, kad buvo apsunkintos galimybės pateikti poziciją iki išvados surašymo momento, nepateikė.

Byloje yra pateikti susirašinėjimo duomenys apie pareiškėjo valios išraišką neteikti paaiškinimų su siūlymu vadovautis parodymais ikiteisminiame tyrime. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą neskundė, todėl su jame konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis ir nustatytu teisiniu vertinimu sutiko, dėl to tolesnis įsiteisėjusio nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą ginčijimas administracinėje byloje laikytinas neteisėtu. Be to, pareiškėjas klaidinančiai sieja savo veiksmų vertinimą tarnybinio patikrinimo metu su jo veiksmų vertinimu baudžiamojoje byloje, nes jam inkriminuota nusikalstama veika nebuvo tarnybinio patikrinimo dalykas.

Atsakovas pažymėjo, kad prokuroro sprendimai ikiteisminiame tyrime gali būti vertinami ir skundžiami tik Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir Baudžiamojo proceso kodeksas, BPK) nustatyta tvarka, todėl pareiškėjo pasirinktas įsiteisėjusiame nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą pripažintų teisėtais įrodymų rinkimo teisėtumo ir leistinumo kvestionavimas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) priemonėmis yra negalimas.

Pabrėžė, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą ir sulaužė duotą priesaiką. Vertinant susidariusią situaciją itin aktualus skaidrios, nešališkos ir disciplinuotos vidaus tarnybos sistemos veikimas, kuris nesiderina su pareiškėjo vykdyta savanaudiška veikla veikiant prieš valstybės ir tarnybos interesus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 10 d. sprendimu (III t., b. l. 52–57) atmetė pareiškėjo E. S. skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. spalio 27 d. įsakymo, kuriuo pareiškėjas atleistas iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato Kriminalinės policijos 1-ojo skyriaus tyrėjo pareigų pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas, Statutas) 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą, t. y. savo poelgiu pažeminęs pareigūno vardą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Statuto 2 straipsnio 5 dalimi, kurioje įtvirtinta pareigūno vardo pažeminimo sąvoka, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką aiškinant Statuto nuostatas dėl pareigūnų atleidimo iš vidaus tarnybos, kai jie savo poelgiu pažemina pareigūno vardą. Pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šiomis teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo. Antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Pareigūno atsakomybė pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra galima, kai yra nustatoma visuma paminėtų aplinkybių (žr., pvz., LVAT 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4353-438/2016).

Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį, jog skundžiamas įsakymas yra neteisėtas, nes nebuvo nustatytos tarnybinio nusižengimo objektyviosios pusės aplinkybės, atsižvelgė į Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2016 m. rugsėjo 9 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatytas aplinkybes (aptarti nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai pareiškėjui iš V. M. įgyjant 0,7 1 talpos stiklinį butelį „Jack Daniel‘s Tennessee Whiskey“). Nustatęs, kad pareiškėjas neskundė nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, teismas padarė išvadą, jog jis su nutarime konstatuotomis aplinkybėmis sutiko. Nutarime buvo vertinama įrodymų visuma, o ne atskiri įrodymai, konstatuota, kad „E. S. poelgis nėra suderinamas su geros moralės principais, ir kyla klausimas, ar toks asmuo tinkamas eiti policijos pareigūno pareigas“.

Teismas rėmėsi liudytojo V. M. parodymais teismo posėdžio metu. Nors pareiškėjas abejojo V. M. parodymų patikimumu, tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad rengiant tarnybinio patikrinimo išvadą buvo remiamasi ir kitų asmenų parodymais, kurie užfiksuoti nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjo veiksmai buvo įvertinti ne vien remiantis V. M. parodymais, o pastarojo parodymus vertinant visų surinktų įrodymų kontekste.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad operatyvinės veiklos metu gauta informacija negali būti naudojama tarnybiniam nusižengimui tirti, kadangi nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų vykdymo metu surinkti duomenys gali būti naudojami tik tiriant nusikalstamas veikas. Remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., LVAT 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4353-438/2016), teismas padarė išvadą, kad atsakovas, atlikdamas pareiškėjo tarnybinį patikrinimą, galėjo remtis nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo metu gautais duomenimis, todėl paminėtus pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas nebuvo patrauktas atsakomybėn pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, nepaneigia pareiškėjo kaltės dėl jo atliktų neteisėtų veiksmų savo poelgiu pažeminus pareigūno vardą. Nusikaltimas ir pareigūno vardo pažeminimas gali būti padarytas ta pačia veika, tačiau ir nesant veikoje visų nusikaltimo sudėties požymių ji gali būti pripažinta žeminančia pareigūno vardą. Netinkamas pareiškėjo, kaip pareigūno, elgesys įrodytas tarnybinio patikrinimo metu surinktais duomenimis, kurie yra apibendrinti tarnybinio patikrinimo išvadoje. Padarytų veiksmų pasekmės yra akivaizdžios, nes nedera su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, pastariesiems atliekant tarnybines pareigas. Teismo vertinimu, tokie pareiškėjo veiksmai yra susiję ir su akivaizdžiu vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimu, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimu ir jos kompromitavimu, kadangi jais buvo siekiama tokių tikslų, kurie yra priešingi uždaviniams, nustatytiems policijos veiklai, bei kurių visuomenė tikisi iš vidaus tarnybos pareigūnų veiklos, o būtent pareiškėjo veiksmais nebuvo siekiama vykdyti nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencijos, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimo ir tyrimo, viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimo ir pan., bet buvo atliekami priešingi šiems uždaviniams veiksmai.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas, ginčydamas paminėtą pažeidimą, pabrėžė, jog jis pranešimu dėl tarnybinio nusižengimo neišsamiai buvo informuotas apie šį galimą jo padarytą pažeidimą, todėl negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisės į gynybą. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015 pateiktą išaiškinimą dėl asmens teisės dalyvauti galimo atleidimo procedūroje, įvertinęs 2016 m. sausio 29 d. pranešimo dėl tarnybinio nusižengimo turinį, pažymėjo, kad pareiškėjas iš tiesų gana lakoniškai informuotas apie jo galimą padarytą pažeidimą. Visgi pareiškėjui buvo nurodyta, kokiu pažeidimu jis yra įtariamas, išskirtas asmuo, kuris kartu su pareiškėju galbūt neteisėtai veikė, paminėtas galimo neteisėto veikimo laikotarpis. Teismo vertinimu, iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad pareiškėjas suprato jam inkriminuojamo pažeidimo esmę. Taigi, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas apie padarytą pažeidimą nagrinėjamu atveju buvo informuotas tinkamai.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog buvo pažeista jo teisė teikti paaiškinimus, prašymus ir įrodymus, kad pateiktame pranešime nurodyti įtarimai ir tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytas tarnybinio nusižengimo teisinis pagrindas yra skirtingi. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais dėl pažeistos teisės teikti paaiškinimus. Nustatė, kad pareiškėjui 2016 m. sausio 29 d. buvo įteiktas pranešimas apie pradėtą tarnybinį patikrinimą, nurodyti galbūt neteisėti veiksmai, jų atlikimo laikotarpis. Byloje taip pat pateikti pareiškėjo elektroniniai laiškai (2016 m. vasario 1 d. ir 2016 m. spalio 13 d.), kuriuose jis nurodė, kad neteiks paaiškinimų dėl galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo, ir prašė remtis parodymais, pateiktais ikiteisminio tyrimo metu. Teismo nuomone, iš pareiškėjo elgesio, pradėjus tarnybinio nusižengimo tyrimą, matyti, kad pareiškėjas suprato jam inkriminuojamų pažeidimų esmę. Objektyvių kliūčių susisiekti su advokatu ar kitaip teikti paaiškinimus teismas nenustatė, todėl nebuvo pagrindo išvadai, kad pareiškėjas apie padarytą tarnybinį nusižengimą nebuvo informuotas tinkamai ir kad tai apribojo jo teisę gintis. Teismas nurodė, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatyta, jog pareiškėjas pažeidė Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo, Lietuvos Respublikos policijos įstatymo normas. Pareiškėjas nepateikė argumentų, ginčijančių jo padarytų pažeidimų teisinį kvalifikavimą taikant paminėtų teisės aktų nuostatas. Įvertinęs nustatytus pažeidimus ir jų teisinį kvalifikavimą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas savo veiksmais pažeidė nurodytų teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias pareiškėjo, kaip policijos pareigūno, veiklos principus, nustatančias tinkamo ir teisėto veikimo policijos tarnyboje kriterijus.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nustatyti neteisėti pareiškėjo veiksmai yra susiję su akivaizdžiu vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimu, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimu ir jos kompromitavimu, pareiškėjas siekė tokių tikslų, kurie yra priešingi uždaviniams, nustatytiems policijos veiklai, bei kurių visuomenė tikisi iš vidaus tarnybos pareigūnų veiklos.

Teismas pažymėjo, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo metu yra konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Statutas nesuteikia vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovui diskrecijos priimti kokį nors kitą sprendimo variantą, išskyrus tą, kuris nustatytas Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Taigi asmens atleidimas iš tarnybos, vadovaujantis Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktu, yra imperatyvi šiame statute nustatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, konstatavo, kad Vilniaus AVPK viršininko 2016 m. spalio 27 d. įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas. Nepatenkinus pagrindinio reikalavimo panaikinti paminėtą įsakymą, nebuvo pagrindo patenkinti ir išvestinius pareiškėjo reikalavimus, susijusius su grąžinimu į tarnybą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimu. Teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas E. S. apeliaciniu skundu (III t., b. l. 61–68) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundo reikalavimus, be to, panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. spalio 26 d. tarnybinio patikrinimo išvadą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ne visi baudžiamajame procese surinkti duomenys, ypač kai jie nebuvo patikrinti teismo ir pripažinti tinkamais įrodymais, laikytini prejudiciniais sprendžiant dėl kitos rūšies asmens atsakomybės. Nutraukiant ikiteisminį tyrimą, buvo konstatuotas vienintelis prejudicinis faktas, visiškai palankus pareiškėjui – nebuvo padaryta nusikalstama veika. Tik šiuo faktu teismas galėjo remtis, visi kiti duomenys turėjo būti vertinami pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio taisykles, o pareiškėjas turėjo teisę juos ginčyti. Prokurorui nesuteikta kompetencija duoti privalomus nurodymus subjektams, atliekantiems tarnybinį patikrinimą.

2. Teismas sprendimą grindė tik nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodyta faktine informacija apie ikiteisminio tyrimo metu nustatytus duomenis, tačiau pats šių duomenų netyrė ir nevertino. Imituojant nusikalstamą veiką buvo pažeistos šios procesinės prievartos priemonės vykdymo sąlygos, tačiau teismo sprendime šios aplinkybės nėra analizuojamos. Anksčiau neginčijo nusikalstamos veikos imitavimo modelio atlikimo teisėtumo dėl to, kad buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, nes nusikalstama veika nebuvo padaryta. Kadangi aptarti procesiniai veiksmai ir jų rezultatas yra vertinami kaip įrodymai administracinėje byloje, pareiškėjui privalo būti suteikta teisė reikšti prieštaravimus. V. M. buvo visiškai kontroliuojamas pareigūnų, o primygtinis ir intensyvus veiksmų skatinimas nacionalinių teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstamas provokacija. Teismo sprendime nėra aptarti ir kiti administracinės bylos nagrinėjimo metu atlikti įrodymų tyrimo veiksmai.

3. Nebuvo tinkamai informuotas apie įtarimus padarius tarnybinį nusižengimą, todėl buvo pažeista jo teisė į gynybą. Gindamasis nuo pareikšto įtarimo pažeminus pareigūno vardą, pareiškėjas būtų teikęs visiškai skirtingus atsikirtimus. Suvokė, kad pateikti įtarimai padarius tarnybinį nusižengimą yra neatsiejamai susiję su vykstančiu ikiteisminiu tyrimu ir tiriamomis aplinkybėmis įtariant padarius nusikalstamą veiką, todėl pagrįstai nusprendė neteikti pakartotinių parodymų ir paaiškinimų. Pranešime nurodyti duomenys leido pagrįstai manyti, kad atliekamas ikiteisminis tyrimas ir tarnybinis patikrinimas yra neatsiejamai susiję ir juose yra įrodinėjamos tos pačios aplinkybės.

4. Nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai buvo atliekami pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, o ne pagal Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymą. Nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų rezultatų naudojimas tiriant ir taikant tarnybinę atsakomybę yra neteisėtas, neatitinka šios baudžiamojo proceso prievartos priemonės tikslų, todėl yra negalimas. Ikiteisminio tyrimo medžiaga atliekant tarnybinį patikrinimą naudota neteisėtai, pažeidžiant BPK nuostatas.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 71–77) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Pranešime apie tarnybinį nusižengimą nurodytas pažeidimų padarymo laikotarpis, galbūt neteisėti pareiškėjo veiksmai, su jais susijęs asmuo bei pažymėta apie institucijos prestižo menkinimą ir galimą pareigūno vardo pažeminimą. Pareiškėjas puikiai žinojo, dėl kokių veiksmų yra atliekamas tyrimas, o jo teisė į gynybą nebuvo nei pažeista, nei apsunkinta. Pareiškėjo veiksmų visuma liudija, kad vengimas teikti paaiškinimus yra pasirinktas gynybos būdas vengiant tarnybinės atsakomybės. Pranešimo lakoniškumas nelaikomas jo trūkumu (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1043-575/2017).

2. Buvo gautas prokuroro leidimas susipažinti su ikiteisminio tyrimo byla bei jos duomenis naudoti tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūroje. Kriminalinės žvalgybos priemonėmis gauti duomenys, atspindėti prejudiciniuose sprendimuose ikiteisminiame tyrime, pripažintini leistinais ir teisėtais naudoti taikant tarnybinę atsakomybę (žr., pvz., LVAT 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4353-438/2016, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1043-575/2017). Šiuo atveju negali būti vertinamas prokuroro sprendimų teisėtumas. Net eliminavus su nusikalstamos veikos imitavimo modeliu susijusią informaciją iš tarnybinio patikrinimo medžiagos, pareigūno vardo pažeminimui pagrįsti pakaktų ir nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatytų ir aprašytų faktų. Ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga laikytina leistinu įrodymu tiriant tarnybinį nusižengimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1444/2013). Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. I-48 patvirtintų Ikiteisminio tyrimo duomenų skelbimo rekomendacijų 9 punkto pagrindu duomenys apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiami be jo sutikimo.

3. Teismas rėmėsi nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą neabejotinai kaip įrodymų šaltiniu, turinčiu pakankamai didelę reikšmę, bet nenurodė jo privalomos prejudicijos. Teismas tinkamai įvertino įrodymų visetą ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo veiksmai yra susiję su akivaizdžiu vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimu, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimu ir jos kompromitavimu.

4. Pareiškėjas įgijo ir siekė įgyti ne tik sau, bet ir savo draugams ir artimiesiems nusikalstamu būdu gautą turtą, todėl viešai pažemino pareigūno vardą bei sumenkino pasitikėjimą policijos sistema ir jos pareigūnais.

5. Vertinant susidariusią situaciją, itin aktualus skaidrios, nešališkos ir disciplinuotos vidaus tarnybos sistemos veikimas, kuris nesiderina su pareiškėjo vykdyta savanaudiška veikla veikiant prieš valstybės ir tarnybos interesus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Vidaus tarnybos statuto (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d., t. y. veiksmų, kuriais pareiškėjas galbūt pažemino pareigūno vardą, atlikimo metu) 2 straipsnio 7 dalis nustatė, kad pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis.

Vidaus tarnybos statuto (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad pareigūno vardo pažeminimas – tai pareigūno veika, padaryta dėl pareigūno kaltės, susijusi ar nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojanti.

Kaip matyti iš šių teisės normų, abiejose Vidaus tarnybos statuto normų redakcijose pareigūno vardo pažeminimas apibrėžiamas iš esmės taip pat.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant Vidaus tarnybos statuto nuostatas dėl pareigūnų atleidimo iš vidaus tarnybos, kai jie savo poelgiu pažemina pareigūno vardą, yra konstatuota, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo. Antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Apibendrinant, darytina išvada, kad pareigūno atsakomybė pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą (pagal šiuo metu galiojančią Vidaus tarnybos statuto redakciją – pagal 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą) yra galima, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Todėl, nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Taigi ne kiekvienas kaltas pareigūno veikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą (pagal šiuo metu galiojančią Vidaus tarnybos statuto redakciją – pagal 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą), jei nėra nustatomos minėtos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4353-438/2016).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015 yra išaiškinusi, kad, kalbant apie asmens teisę dalyvauti galimo atleidimo procedūroje, reikia pabrėžti, jog pareigūnas privalo būti informuotas apie įtarimus, susijusius su galimu vardo pažeminimu. Asmens informavimu apie tai, jog jis įtariamas pareigūno vardo pažeminimu, be kita ko, yra siekiama užtikrinti, kad jis aiškiai suvoktų, kuo yra kaltinamas, ir galėtų tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą, todėl svarbu, jog asmeniui pateikiama informacija būtų tiksli ir išsami bei neprieštaringa. Asmens informavimas apie jam keliamus įtarimus yra svarbi procedūrinė garantija, sudaranti galimybę pateikti tinkamą paaiškinimą ir apginti savo teisėtus interesus. Teiktinos informacijos išsamumas vertintinas atsižvelgiant į tai, ar sudarytos realios, o ne fiktyvios prielaidos šios asmens teisės įgyvendinimui. Asmeniui turėtų būti išaiškintas įtarimų dėl galimo pareigūno vardo pažeminimo turinys, pateikti argumentai bei įrodymai, kuriais grindžiami tokie įtarimai. Teisės aktai nenustato, kokiu būdu ir kokios apimties informacija asmeniui turėtų būti pateikiama, informuojant jį apie galimą pareigūno vardo pažeminimą, todėl tai, ar asmuo buvo tinkamai informuotas, vertintina kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į faktines aplinkybes.

Pranešime apie tarnybinį nusižengimą nurodytas pažeidimų padarymo laikotarpis, galbūt neteisėti pareiškėjo veiksmai, su jais susijęs asmuo bei pažymėta apie institucijos prestižo menkinimą ir galimą pareigūno vardo pažeminimą. Tokio turinio pranešimas nors ir vertintinas kaip lakoniškas, tačiau pripažintinas pakankamai informatyviu, nepažeidžiančiu tarnybinio patikrinimo procedūrų ir pareiškėjo teisių. Vengimas teikti paaiškinimus yra paties pareiškėjo pasirinktas vienas iš gynybos būdų ir negali būti vertinamas kaip atsakovo netinkamas veikimas tarnybinio patikrinimo procedūrose.

Vertinant nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą teisinę reikšmę šios bylos kontekste pažymėtina, jog nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą yra oficialus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka priimtas dokumentas, kuris jame konstatuojamų faktų ir teisės vertinimo aspektais gali būti ginčijamas tik BPK nustatyta tvarka, o galiojantis – yra įrodymas administracinėje byloje ir vertinamas pagal bendrąsias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą nustatančias ABTĮ taisykles (ABTĮ 56 str. 1, 2 ir 6 d.).

Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas jų nepažeidė ir teisme ištirtų bei įvertintų įrodymų pagrindu turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas teisėtai atleistas iš vidaus tarnybos vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktu savo poelgiu pažeminęs pareigūno vardą. Liudytojo V. M. parodymai yra nuoseklūs, jo nurodomos aplinkybės visiškai dera su nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodytais kituose įrodymuose esančiais duomenimis: uždarosios akcinės bendrovės „Gelsauga“ vaizdo įrašais, judriojo ryšio operatoriaus duomenimis, todėl paneigti šio liudytojo parodymų objektyvumą teisinio pagrindo nėra.

Pažymėtina, kad pareiškėjo atleidimui vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktu pakako faktinių duomenų ir atsakovui nenaudojant imituojant nusikalstamą veiką gautos informacijos. Kolegija, vertindama atsakovo veiksmų teisėtumą, remiasi jau anksčiau nurodytais administracinėje byloje surinktais įrodymais ir konstatuoja, kad jais (nenaudojant imituojant nusikalstamą veiką gautos informacijos) įrodyta, jog pareiškėjas savo poelgiu pažeminęs pareigūno vardą ir teisėtai atleistas iš vidaus tarnybos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. S. (E. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Romanas Klišauskas Gintaras Kryževičius