2020-02-12 Nr. AB-5790-3-64-3-01699-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-643-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01699-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2016 m. gegužės 21 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. pažeidžiant kalinimo sąlygas. Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiems ir nuteistiems asmenims kratos atliekamos rūsyje esančiose patalpose, kur per žema oro temperatūra, vonelės daiktams sudėti nešvarios, kratos metu jis buvo priverstas rūbus dėti į purvinas voneles. Sanitariniai mazgai laikino sulaikymo ir paskirstymo kamerose neatitverti, nėra jokios sienelės, nėra privatumo, visi, tarp jų ir pareigūnės, gali asmenį matyti per akutę duryse. Kamerų sienos padengtos nelygiu tinku. Šiaulių TI pareigūnai sąmoningai nešalino higienos normų pažeidimo, ilgą laiką nekeitė lempučių laikino sulaikymo ir paskirstymo kamerose. Laikino sulaikymo ir paskirstymo kamerose nebuvo kabliukų pasikabinti rankšluosčius, nebuvo stalo, spintelių daiktams, dieninio apšvietimo, kamerose būdavo 12–16 asmenų, trūko oro, nebuvo pavojaus iškvietimo mygtuko, nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos sistemos, kamerose buvo nemalonus kvapas.

3. Pareiškėjas teigė, kad dėl atsakovo veiksmų jis patyrė diskomfortą, baimės jausmą, pažeminimą, labai stipriai pergyveno psichologiškai ir emociškai, patyrė orumo pažeidimus, pakankamai gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2016 m. gegužės 21 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d. kamerose Nr. 18, 16, 87, 61, 97, DI-2, 83, 7, DI-3, 25, 60, 95, 90, 88, DI-1, kameroje būdavo 1–6 asmenys. Kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, todėl pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 3,66 kv. m iki 20 kv. m gyvenamasis plotas. Kiekvienoje kameroje yra inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius yra išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji / nuteistieji. Inventorius skiriamas pagal teisės aktų reikalavimus, dirbtinis apšvietimas įrengiamas pagal reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadina inventorių. Tualetai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Ventiliacija vyksta natūraliu būdu. Vidinio ryšio įrengimo būtinumas numatytas tik naujai statomiems ir rekonstruojamiems pastatams. Trumpalaikio sulaikymo kameros nėra gyvenamosios kameros, joms netaikomi reikalavimai, kurie taikomi gyvenamosioms kameroms. Suimtieji ir nuteistieji, atvykus į Šiaulių TI, patalpinami į trumpalaikio laikymo kameras, ne ilgiau kaip 2 valandoms, iki kratos atlikimo, krata privaloma atvykus į izoliatorių ir išvykstant iš jo. Įforminus dokumentus ir atlikus kratą, asmenys patalpinami į režimo korpuse esančias kitas trumpalaikio sulaikymo kameras, iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas, bet ne ilgiau kaip 2 valandos. Po to asmenys paskirstomi į gyvenamąsias kameras. 2017 m. gegužės 3 d. patikrinimo metu nustatyta, jog kratos patalpose vonelės švarios. Kameros yra valomos, dezinfekuojamos. Trumpalaikio sulaikymo kamerose pareiškėjas buvo laikomas 15 kartų per visą nurodytą laikotarpį. Atsakovo atstovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo A. L. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas laikymo sąlygas Šiaulių TI buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl jam neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos, higienos sąlygų kamerose ir kitose patalpose, nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas įvairiais laikotarpiais nuo 2016 m. gegužės 21 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d. kamerose Nr. 18, 16, 87, 61, 97, DI-2, 83, 7, DI-3, 25, 60, 95, 90, 88, DI-1, kameroje būdavo 1–6 asmenys, nurodytu laikotarpiu į trumpalaikio sulaikymo kameras pareiškėjas buvo patalpintas 15 kartų.

8. Teismas nustatė, kad iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018 m. rugpjūčio 14 d. pažymos Nr. 60/09-28901 matyti, jog pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI negalimas dėl įstaigos statuso. Iš Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 10 d. pažymos Nr. 61/04-1779 „Dėl A. L.“ matyti, kad pareiškėjas nuo 2016 m. gegužės 21 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. nesikreipė su skundais į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų kamerose. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2017 m. sausio 6 d. pažymoje Nr. 62/08-8 „Apie 2016 metais atliktus remonto darbus“ nurodyta, jog remonto darbai buvo vykdomi, 2016 m. liepos – rugsėjo mėn. įrengti sanitarinių mazgų atitvarai laikino sulaikymo ir karantino kamerose, jose išdažytos sienos, lubos, grotos. Teismui taip pat pateikti Šiaulių TI higienos – dezinfekcijos planai, duomenų, jog šie planai vykdomi nebuvo, pateikta nėra. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Centras) Šiaulių departamentas atliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams: 2017 m. vasario 20 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad kratos patalpoje vonelės nešvarios, o atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas 2017 m. gegužės 3 d. patikrinimo aktas teismui nepateiktas.

9. Teismas padarė išvadą, kad nors pareiškėjas savo skunde teigė, jog pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo netinkamos sąlygos trumpalaikio sulaikymo kamerose ir kratos patalpose, teismui nėra pateikta įrodymų, jog kratos patalpose esančios vonelės yra švarios, 2017 m. vasario 20 d. patikrinimo aktu nustatyta, jog vonelės nešvarios, kitų įrodymų nepateikta. Bylos medžiaga iš dalies nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl prastų, higienos normų neatitinkančių sąlygų trumpalaikio laikymo kamerose, kur pareiškėjas per jo nurodytą laikotarpį buvo 15 kartų. Atsakovo atstovas nurodo, jog šioje kameroje asmenys buvo laikomi apie 2 valandas, todėl per šį laikotarpį, 21 mėnesį, pareiškėjas šiose kameroje buvo apie 30 valandų, taigi teismas nenustatė ilgalaikio poveikio. Teismas atmetė argumentą dėl sanitarinio mazgo neatitvėrimo, nes į bylą pateikti įrodymai, kad vėliausiai 2017 m. rugsėjo mėn. sanitariniai mazgai šiose kamerose yra atitverti, iki to laiko pareiškėjas šiose kamerose buvo patalpintas 5 kartus. Duomenų, jog sanitariniai mazgai visiškai atitverti nuo kameros, nėra, tad netinkamas kvapas iš jų gali sklisti. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl baldų, pakabų nebuvimo, nes šioms kameroms netaikomi reikalavimai, kurie taikomi gyvenamosioms kameroms, todėl baldų buvimas jose nėra privalomas, ypač atsižvelgiant į trumpą asmenų buvimo laiką šiose kamerose.

10. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 yra patvirtintų „Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės) 14.4 punktas numato, jog kamerose privalo būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas), tačiau tų pačių taisyklių 2 punktas numato, jog Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams.

11. Teismas pažymėjo, jog nevertina pareiškėjo nurodytų 2015 m. balandžio 21 d. patikrinimo akto ir 2015 m. balandžio 29 d., 2015 m. rugsėjo 1 d. atsakymų kitam asmeniui dėl sąlygų Šiaulių TI kaip įrodymų, kadangi šie duomenys apima laikotarpį iki pareiškėjui patenkant jo paties nurodytu laikotarpiu į Šiaulių TI.

12. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui neturtinės žalos priteisimo ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti, atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai blogino jo kalinimo sąlygas. Todėl teismas sprendė, kad įvertinus tai, kad pareiškėjui galimai nebuvo užtikrintos tinkamos higienos sąlygos trumpalaikio laikymo kamerose, jose galėjo būti nemalonus kvapas, dalį laiko sanitariniai mazgai nebuvo atitverti, todėl nustatytas galimas privatumo pažeidimas, taip pat kratos patalpose vonelės galimai buvo nešvarios, tačiau visų šių pažeidimų poveikis buvo trumpalaikis, ne daugiau kaip 30 valandų laikymo trumpalaikio laikymo kamerose per 21 mėnesį, ir 15 kartų buvimas kratos patalpose, kita dalis pareiškėjo argumentų paneigti bylos medžiaga, pažymėjo, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą. Todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepriteisė.

III. 13. Pareiškėjas A. L. apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo 2018 m. spalio 4 d. sprendimu, prašo priteisti jam iš atsakovo 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

14. Pareiškėjas mano, kad teismas buvo neobjektyvus nagrinėdamas bylą ir nepagrįstai nepasisakė dėl visų pareiškėjo skundo reikalavimų. Nurodo, kad jis skundėsi dėl netinkamų sąlygų trumpalaikių sulaikymų ir paskirstymo kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas 5–6 val. kiekvieną kartą atvykstant ir išvykstant etapu. Teismas šių aplinkybių nevertino, o vertino 2018 m. rugpjūčio 8 d. pažymą apie tai, kuriose kamerose pareiškėjas buvo kalinamas pagal teismo paskirtą suėmimą. Skundo esmė yra ne kameros, kuriose jis kalėjo. Prašo teismo patikslinti skundo ribas ir įvertinti pareiškėjo nurodytas kameras, kuriose jis buvo laikomas kartu su kitais (iki 15) asmenų po 5–6 valandas, nors teisės aktai leidžia laikyti šiose kamerose tik iki 2 val. Mano, kad atsakovo atstovas šių pareiškėjo argumentų nepaneigė jokiais įrodymais, o vien tik teigė, jog šiose kamerose pareiškėjas buvo sulaikomas iki 2 val.

15. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nesprendė, jog sanitariniame mazge turi būti praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė, atskira oro šalinimo sistema; sanitariniame mazge nėra įrengti unitazai, išvietės neatitvertos nuo likusios kameros dalies. Taip pat teisės aktai reikalauja, kad būtų įrengtas iškvietimo mygtukas, tačiau teismas šio pažeidimo nepagrįstai nekonstatavo. Atsakovo atstovas neįrodė, kad pagalbos mygtuko įrengimui reikia atlikti pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbus. Be to, 2016 metais atliekant remonto darbus, pagalbos mygtuko atsakovo atstovas taip pat neįrengė.

16. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai nenustatė kitų pareiškėjui padarytų pažeidimų, t. y. dėl nelygių sienų kamerose (jų nuvalyti neįmanoma dėl tokio paviršiaus), dieninio apšvietimo nebuvimo, stalo, drabužių kabliukų, spintelių rankšluosčiams nebuvimo. Taigi atsakovo atstovas pažeidė teisės normas, nes neužtikrino pareiškėjui saugios gyvenamosios aplinkos.

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti.

18. Atsakovo atstovas nurodo, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu trumpalaikio laikymo patalpose buvo laikomas vos 15 kartų, tai yra apie 30 val., kas nelaikytina ilgalaikiu laikotarpiu, o nuo 2017 m. rugsėjo mėn. sanitariniai mazgai minėtose kamerose atitverti, iki to laiko pareiškėjas jose buvo laikomas tik 5 kartus. Teismas taip pat konstatavo nežymų ir neintensyvų pažeidimą kameroje Nr. 20, t. y. šviestuvai buvo be gaubtų. Pareiškėjas neįrodė, kad kamerose Nr. 7 ir Nr. 20 buvo pareiškėjo nurodyti pažeidimai. Pareiškėjas savo argumentus iš esmės grindė tik subjektyvia savo nuomone, jų visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių bei priežastinio ryšio, todėl nebuvo pagrindo ir pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais ir priteisti pareiškėjui neturtinę žalą. Konstatuotas vienintelis nežymus ir neintensyvus pažeidimas – ventiliacijos nebuvimas sanitariniame mazge, kas galėjo pareiškėjui sukelti papildomus nepatogumus, t. y. nemalonų kvapą kameroje. Atsakovo atstovas pažymi, kad ventiliacijos įrengimas susijęs su pastato rekonstrukcija. Tačiau Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 282219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri saugoma valstybės, todėl jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi. Taigi ventiliacija užtikrinama per langą. Teismas padarė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI.

19. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl visų skunde minimų pažeidimų (antisanitarinių sąlygų kamerose, filmavimo kratos metu, kratos patalpų nešvarumo, pasivaikščiojimo gryname trukmės ir kita) nesikreipė į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas. Pažymi, kad apeliantas iš esmės nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, apeliaciniame skunde pasisako abstrakčiai, nenurodo (nepateikia) jokių naujų argumentų ar motyvų dėl nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių TI veiksmų 2016 m. gegužės 21 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d.

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas laikymo sąlygas Šiaulių TI buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pareiškėjo naudai vertino aplinkybę, kad sanitariniai mazgai nebuvo visiškai izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos (atsakovo atstovui neįrodžius priešingai), todėl pareiškėjas galėjo patirti neigiamus išgyvenimus dėl blogo kvapo patalpoje. Teismas padarė išvadas, kad pareiškėjas periodiškai buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant higienos normas laikino sulaikymo patalpose, tačiau nustatęs, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš viso buvo laikomas ne daugiau kaip 30 valandų trumpalaikio laikymo kamerose per 21 mėnesį ir 15 kartų buvimo kratos patalpose, atsižvelgęs į nustatytus pažeidimus ir jų mastą, nusprendė, jog šiuo atveju laikymo sąlygų laikino sulaikymo kamerose pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija.

22. Apeliaciniame skunde pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo priteisti jam iš atsakovo 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nagrinėjamu atveju jis iš esmės nesutinka tik su teismo atliktu dėl byloje nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtų neigiamų pasekmių vertinimu ir neturtinės žalos atlyginimo būdu. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai ir nepagrįstai nepasisakė dėl visų pareiškėjo skundo reikalavimų, nepagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo neįrodytais argumentais, taip pat neteisingai nepripažino kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, t. y. jog sanitariniame mazge turi būti praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė, atskira oro šalinimo sistema; sanitariniame mazge nėra įrengti unitazai, išvietės neatitvertos nuo likusios kameros dalies; neįrengtas iškvietimo mygtukas; nelygios sienos kamerose, nebuvo dieninio apšvietimo, stalo, drabužių kabliukų, spintelių rankšluosčiams.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

24. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei jų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

25. Teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai, vertina kaip nepagrįstą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, ABTĮ 7 straipsnyje garantuojama asmens teisė į tinkamą procesą užtikrinama inter alia tuo, kad šalių ginčą nagrinėja nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą ABTĮ 44–45 straipsnių normose įtvirtintas nušalinimo institutas.

Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, remdamasis ABTĮ, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nereiškė nušalinimų pirmosios instancijos teismui, taigi ABTĮ numatyta teise nepasinaudojo. Be to, apeliaciniame skunde argumentų dėl teismo neobjektyvumo pareiškėjas iš esmės nedetalizavo, jų nepaaiškino, kad būtų galima plačiau juos įvertinti ir nustatyti, ar buvo galimai pažeistos pareiškėjo teisės. Be to, teisėjų kolegija pastebi, jog, kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo, pareiškėjas teismo nešališkumą siejo su jį netenkinančiu priimtu teismo sprendimu.

Tačiau pažymėtina, jog ABTĮ 56 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Atitinkamai, vien tik ta aplinkybė, kad teismas, pareiškėjo nuomone, netinkamai įvertino tam tikras jo nurodytas aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus traktavo pagal ABTĮ 56 straipsnį, savaime neleidžia teigti, kad teismas buvo šališkas, elgėsi laiškai vertindamas įrodymus, nesant kitų tai pagrindžiančių aplinkybių.

Taigi vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą ir nešališką teismą ir byla buvo išnagrinėta šališkai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1731-624/2018).

26. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 11 punktu, priimti suimtieji (nuteistieji), priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras; pagal 19 punktą, asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, 20 punktas numato, kad po sanitarinio švarinimo suimtieji (nuteistieji) paskirstomi į gyvenamąsias kameras, laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnyje nustatytų izoliavimo reikalavimų. Pažymėta, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 11.2 punkte apibrėžta, kad laikino sulaikymo patalpa – tai specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti, o 2 punkte nurodyta, jog ši higienos norma laikino sulaikymo patalpoms (laikino sulaikymo, paskirstymo kameroms) netaikoma.

27. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo kalinamas periodiškai nuo 2016 m. gegužės 21 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d., be kita, ir trumpalaikio sulaikymo kamerose iš viso 15 kartų (b. l. 25–36). Priešingai, nei teigia pareiškėjas, iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi pareiškėjo skunde nurodytų ribų ir vertino jo laikymo sąlygas būtent trumpalaikio sulaikymo kamerose ir kratos patalpose (vien aplinkybė, kad teismas, be kita ko, nurodė ir kitas kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas nesilaikė skundo ribų, kadangi teismas nevertino pareiškėjo laikymo sąlygų minėtose kamerose, dėl kurių pareiškėjas nesiskundė).

28. Sutiktina su atsakovu, kad įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių TI registruoti duomenų, kiek asmenų buvo patalpinta kartu su pareiškėju į laikino sulaikymo trumpalaikio laikymo kameras. Iš atsakovo pateiktos 2018 m. rugpjūčio 8 d. pažymos Nr. 60/09-28218 „Dėl A. L.“ matyti, kad pareiškėjas buvo patalpintas laikino sulaikymo kameroje (Nr. LSP-5), kurios plotas 18, 46 kv. m. (b. l. 25–36). Kadangi laikino sulaikymo patalpos nėra gyvenamosios patalpos ir įstatymų leidėjas nereguliuoja vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto standartą, šiuo atveju atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pagrįstai nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl sanitarinio mazgo nepakankamo atitvėrimo, baldų, pakabų nebuvimo sulaikymo patalpose, iškvietimo mygtuko neįrengimo, todėl jiems visiškai pritaria. Atsakovo atstovui nepaneigus, kad sanitariniai mazgai, kuriais pareiškėjas naudojasi būdamas laikino sulaikymo patalpose, yra visiškai atitverti nuo kameros, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad iš sanitarinių mazgų galėjo sklisti netinkamas kvapas, o kratos patalpose vonelės galėjo būti buvo nešvarios, kaip teigė skunde pareiškėjas.

29. Taigi pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų ir pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų, o tik abstrakčiai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi Šiaulių TI teismui pateiktais neteisingais (neįrodytais) duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pagrindo abejoti oficialiais rašytiniais bylos įrodymais.

30. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aktualia Lietuvos Respublikos teismų praktika, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala (kaip apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas – neužgydoma ir neužglaistoma dvasinė skriauda), kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir visumą nustatytų aplinkybių, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje nustatyti pažeidimai buvo trumpalaikiai (truko tik iki 2 val.) ir ginčo laikotarpiu pasikartojo tik 30 valandų trumpalaikio laikymo ir 15 kartų – kratos patalpose, be to, byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Tuo tarpu tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų nenustatyti. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją su prašymais ar skundais dėl jo laikymo sąlygų (b. l. 38).

32. Pagal administracinių teismų praktiką, asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pagal kurią gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, Europos Žmogaus Teisių Teismas tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

33. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nėra jokio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių (žr. šios nutarties 21, 28 p.) atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Byloje pateikti pareiškėjo asmens sveikatos duomenys nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui atsirado kokių nors sveikatos sutrikimų dėl jo laikymo sąlygų Šiaulių TI ginčo laikotarpiu. Pareiškėjo kalinimo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pagrįstai nepriteistas.

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė Skirgailė Žalimienė