2016-09-12 Nr. AB-17404-3-62-3-00995-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2559-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00995-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija: 13.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos žemės ūkio bendrovės „Nemunas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos žemės ūkio bendrovės „Nemunas“ skundą atsakovei Kėdainių rajono savivaldybės administracijai dėl administracinio akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja žemės ūkio bendrovė (toliau – ir ŽŪB) „Nemunas“ (toliau – ir pareiškėja, Bendrovė) pateikė teismui skundą, prašydama panaikinti atsakovės Kėdainių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovė, Administracija) 2015 m. gegužės 14 d. Statinio techninės priežiūros patikrinimo aktą Nr. ASP2-20 (toliau – ir Patikrinimo aktas).

Pareiškėja skunde paaiškino, kad Administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyr. specialistė 2015 m. gegužės 14 d. surašė Patikrinimo aktą, kuriame pareikalavo išardyti visas buvusio (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas), konstrukcijas iki 2015 m. liepos 15 d. ir sutvarkyti teritoriją. Pareiškėjos teigimu, Patikrinimo aktas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jame nėra jokių duomenų, kad pastatas priklauso pareiškėjai. Priešingai, Patikrinimo akte statinio naudotoju nurodyta akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Lifosa“, o Pastatas Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas. Pareiškėjos teigimu, Patikrinimo akte apžiūrimo statinio techniniu prižiūrėtoju be jokio teisinio pagrindo nurodytas Bendrovės vadovas E. G.. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 73 dalį, statinio naudotojas yra statinio savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja statinį (jo dalį) Lietuvos Respublikos įstatymų, administracinių aktų, sutarčių ar teismo sprendimų pagrindu. Pareiškėja niekada nebuvo Pastato savininke ar naudotoja, šiuo pastatu niekada nesinaudojo ir nesinaudoja šiuo metu, todėl negalėjo ir negali būti laikoma statinio techniniu prižiūrėtoju. Bendrovėje nėra duomenų, patvirtinančių, kad šis pastatas administracinio akto ar sutarties pagrindu buvo perduotas jai. Surašant Patikrinimo aktą, atsakovas turėjo nurodyti duomenis, leidžiančius identifikuoti pastato savininką ar naudotoją.

Pareiškėja skunde nurodė, kad, labiau tikėtina, jog Pastatas po kolūkio likvidavimo buvo perduotas seniūnijai arba tapo bešeimininkiu turtu. Bendrovės archyve buvo rastas 2008 m. spalio 10 d. Ilgalaikio materialiojo turto nurašymo aktas Nr. 78-1 (toliau – ir Nurašymo aktas), kuriame užfiksuota, kad objektas (Pastatas) tolimesniam vartojimui netinka dėl nusidėvėjimo ir yra nurašomas iš įmonės balanso. Pareiškėjos manymu, šis aktas, kaip vienintelis dokumentas, kuriame kalbama apie Pastatą, nepatvirtina fakto, kad jis buvo perduotas Bendrovei.

Atsakovė Kėdainių rajono savivaldybės administracija pateiktame atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad pareiškėja Pastatą valdė ir naudojo iki 2008 m. spalio 10 d., jį apskaitė savo balanse, o vėliau jį nusprendė nurašyti. Aplinkybės, kokiu pagrindu minėtas Pastatas buvo apskaitomas pareiškėjos balanse nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Priėmusi sprendimą nurašyti ilgalaikį materialųjį turtą dėl to, kad jis netinka tolesniam naudojimui dėl nusidėvėjimo, pareiškėja, remiantis teisės aktų reikalavimais, turėjo statinį nugriauti ir sutvarkyti teritoriją. Aplinkybė, kad ji turtą nurašė, nepašalina pareiškėjos pareigos vykdyti teisės aktų nuostatas ir nugriauti pastatą bei sutvarkyti teritoriją. Pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes, kad Pastatas po kolūkio likvidavimo buvo perduotas seniūnijai, paneigia Gudžiūnų seniūnijos 2015 m. sausio 26 d. raštas Nr. V-6-12, kuriuo ji kreipėsi į atsakovę su prašymu nustatyti Pastato savininką ir kas turi sutvarkyti teritoriją, taip pat faktas, kad pareiškėja iki 2008 m. spalio 10 d. Pastatą valdė ir apskaitė savo balanse. Pareiškėja jokių duomenų apie tai, kad turtą vėliau kažkam perdavė, nepateikė.

Atsakovė pažymėjo, kad aplinkybė, jog Patikrinimo akte buvo įsivėlusi techninė klaida Pastato naudotoju nurodant AB „Lifosa“, kuri vėliau buvo ištaisyta, nesuteikia pagrindo naikinti Patikrinimo aktą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimu pareiškėjos ŽŪB „Nemunas“ skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Gudžiūnų seniūnija 2015 m. sausio 26 d. raštu Nr. V-6-12 kreipėsi į atsakovę su prašymu išsiaiškinant, kas yra Pastato savininkas ir turi sutvarkyti teritoriją. Atsakovė 2015 m. kovo 4 d. raštu Nr. AS-1002 kreipėsi į pareiškėją ir prašė pateikti informaciją apie tai, ar Pastatas priklausė pareiškėjai nuosavybės teise. Pareiškėja 2015 m. kovo 23 d. pažyma informavo atsakovę, kad Pastatas jai nepriklauso, kadangi 2008 m. spalio 10 d. buvo nurašytas iš Bendrovės balanso, ir kartu su pažyma pateikė Nurašymo aktą. Atsakovė 2015 m. balandžio 29 d. raštu Nr. AS-1871 informavo pareiškėją, kad 2015 m. gegužės 14 d. 10 val. Pastatas bus apžiūrimas ir surašomas Patikrinimo aktas. Pastatas 2015 m. gegužės 14 d., dalyvaujant statinio techninio prižiūrėtojo (Bendrovės) vadovui E. G. ir seniūnui R. V., buvo apžiūrėtas ir surašytas Patikrinimo aktas, kuriame konstatuota, kad Pastato griuvėsiai, vizualiai įvertinus, yra avarinės būklės ir kelia pavojų arti galinčių būti žmonių sveikatai, gyvybei ir aplinkai, todėl atsakovė pareikalavo išardyti (išmontuoti) visas statinio konstrukcijas iki 2015 m. liepos 15 d. bei sutvarkyti teritoriją. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, ar Patikrinimo akte konstatuotos aplinkybės atitinka faktinę apžiūrėto nekilnojamojo turto būklę.

Teismas, išdėstydamas ginčui aktualų teisinį reguliavimą, nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nepateikti tiesioginiai įrodymai apie tai, kokiu pagrindu pareiškėja pradėjo naudoti Pastatą, tačiau iš pateiktų Ilgalaikio turto inventorinės kortelės bei Nurašymo akto duomenų matyti, kad 2008 m. spalio 10 d. Bendrovės komisija patikrino natūroje objektą – Pastatą – ir nustatė, kad objektas tolesniam naudojimui netinka dėl nusidėvėjimo (sugedimo, senumo), todėl jį nurašė iš Bendrovės balanso. Taigi, iki 2008 m. spalio 10 d. Pastatas buvo apskaitomas Bendrovės balanse kaip ilgalaikis materialusis turtas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja Pastatą iš įmonės balanso nurašė savo iniciatyva nustačius, kad jis tolesniam naudojimui netinka dėl nusidėvėjimo, t. y. Pastatas nebuvo perduotas naudoti kitam asmeniui, todėl pareiškėja laikytina Pastato naudotoja, kuriai atitinkamai kyla Statybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos statinio naudotojo pareigos. Pareiškėjai savo iniciatyva nurašius turtą (Pastatą), jos, kaip statinio naudotojos, pareigos, numatytos Statybos įstatyme, išliko.

Dėl Patikrinimo akte statinio naudotoju nurodant AB „Lifosa“ teismas pažymėjo, kad tai vertinama kaip techninė klaida, kuri buvo ištaisyta vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 35 straipsniu, todėl negali būti laikoma esminiu administracinio akto trūkumu, sudarančiu pagrindą jį panaikinti.

III. Pareiškėja ŽŪB „Nemunas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir patenkinti jos skundą.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su teismo argumentais dėl Pastato naudojimo, kadangi ji niekada šiuo pastatu savo ūkinėje veikloje nesinaudojo ir nesinaudoja. Pareiškėja neturėjo ir šiuo metu neturi jokio teisinio pagrindo naudotis Pastatu, juo niekada nesinaudojo. Nesant teisinio pagrindo apskaičius Pastatą įmonės balanse, ji jo savininke netapo, todėl teismo išvada, kad Pastato apskaitymas įmonės balanse yra pakankamas įrodymas, jog kiltų statinio naudotojo pareigos, nepagrįsta. Pareiškėjos teigimu, tai patvirtino ir atsakovė, Patikrinimo akte nurodydama, kad šis pastatas Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas, statinio techninio prižiūrėtojo veikla nevykdoma, techninės priežiūros dokumentacija nepateikta. Be to, pareiškėja teismui pateikė Kauno apskrities archyvo išduotus dokumentus, kuriuose išvardytas turtas, kuris buvo perduotas įkuriant Bendrovę. Pastatas šiuose dokumentuose nenurodytas, todėl atsakovės teiginys, kad Bendrovė perėmė visą kolūkio turtą, įskaitant Pastatą, yra neteisingas.

Atsakovė pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti teismo sprendimą.

Atsakovė atsiliepime nurodo, kad Patikrinimo aktas pareiškėjai surašytas pagrįstai vadovaujantis teisės aktų nuostatomis. Patikrinimo akte nustatyti reikalavimai išardyti (išmontuoti) visas statinio konstrukcijas ir sutvarkyti teritoriją. Atsakovė pažymi, kad pareiškėja nei patikrinimo atlikimo metu, nei teisme neįrodinėjo, kad Pastatą balanse apskaitė neteisėtai ir nepagrįstai, nenurodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjo apskaityti turtą, nepateikė su tuo susijusių įrodymų, nors pati atsakinga už apskaitos tvarkymą. Pareiškėja Patikrinimo akto surašymo metu atsakovei pateikė duomenis, kad Pastatas jai nepriklauso, nes 2008 m. spalio 10 d. nurašytas iš Bendrovės balanso. Turto nurašymo akte nurodyta, kad objektas patikrintas natūroje ir nustatyta, jog objektas tolesniam naudojimui netinkamas dėl nusidėvėjimo, todėl nurašomas. Taip pat akte nurodyta informacija apie objektą: perdavimo eksploatacijai data – 1985 m. sausio 1 d., vertė – 27 362 Lt, likutinė vertė – 2 897 Lt. Šie duomenys vienareikšmiškai patvirtina aplinkybę, kad pareiškėja savo balanse apskaitė Pastatą ir jį nurašė dėl nusidėvėjimo, o ne dėl neteisingos apskaitos tvarkymo. Pareiškėja atsakovės neinformavo, kad buhalterinės apskaitos duomenys neteisingi, duomenų apie tai, kad jie būtų ginčyti ar tikslinti taip pat nėra. Šių aplinkybių pareiškėja neįrodinėjo ir teismo posėdyje.

Atsakovė pažymėjo, kad ji nėra įgaliota tikrinti buhalterinės apskaitos duomenų pagrįstumo, tuo labiau pripažinti juos neteisėtais, bei neprivalo įrodinėti, kokiu pagrindu pareiškėja turtą įgijo ar apskaitė. Pareiškėja atsakinga už apskaitos duomenų tvarkymą. Šiuo atveju pareiškėjai, kaip statinio naudotojai, teisės aktuose nustatytos pareigos išliko nepaisant to, kad ji šį turtą nurašė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kėdainių rajono savivaldybės administracijos 2015 m. gegužės 14 d. Statinio techninės priežiūros patikrinimo akto Nr. ASP2-20, kuriuo pareiškėja įpareigota išardyti (išmontuoti) visas statinio konstrukcijas iki 2015 m. liepos 15 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė nustatęs, kad Pastatas buvo apskaitomas Bendrovės balanse kaip ilgalaikis materialus turtas, pareiškėja buvo pastato naudotoja, todėl Patikrinimo aktas surašytas tinkamam subjektui.

Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo nustatyta aplinkybe, kad ji buvo Pastato naudotoja, todėl teigia, kad atsakovė nepagrįstai pareiškėjai surašė Patikrinimo aktą.

Byloje ginčo dėl to, kad Pastatas iki 2008 m. spalio 10 d. buvo pareiškėjos balanse, kurį ji 2008 m. spalio 10 d. nurašė dėl to, kad jis tolimesniam naudojimui netinkamas dėl nusidėvėjimo, nėra. Pareiškėja pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija tuo aspektu, kad ji nebuvo ir nėra Pastato naudotoja.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, visų pirma pažymi, kad Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. gegužės 19 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d.) 40 straipsnio 5 punkte nustatyta statinių naudotojų pareiga suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinius, jeigu tolesnis jų naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai. Analogiška nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančiame Statybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte, taip pat Statybos techninio reglamento STR 01.12.07:2004, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. D1-347, 30.5 punkte. Statybos įstatymo 2 straipsnio 73 dalyje statinio naudotojas apibrėžiamas kaip statinio savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja statinį (jo dalį) Lietuvos Respublikos įstatymų, administracinių aktų, sutarčių ar teismo sprendimų pagrindu. Taigi, statinio naudotojo statusas, Statybos įstatymo prasme, pirmiausia siejamas su statinio (jo dalies) naudojimo pagrindu.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad iš byloje esančių įrodymų negalima vienareikšmiškai nustatyti, kokiu pagrindu Pastatas, kaip matyti iš 2008 m. spalio 10 d. ilgalaikio materialiojo turto nurašymo akto, 1985 m. sausio 1 d. buvo perduotas pareiškėjai ir kokiu pagrindu ji jį valdė iki 2008 m. spalio 10 d., tačiau iš šio akto turinio galima daryti išvadą, kad pareiškėjai Pastatas buvo perduotas ir ji jį naudojo, įrašė į įmonės balansą, tikrino jo būklę, t. y. faktiškai jį valdė, o nustačiusi, kad Pastatas tolesniam naudojimui nėra tinkamas dėl nusidėvėjimo, jį iš įmonės balanso nurašė. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje duomenų apie tai, kad Pastatas ar jo techninė priežiūra buvo perduota kitiems asmenims, nėra, tokių duomenų nepateikė ir pareiškėja. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Kėdainių rajono „Nemuno“ žemės ūkio įmonės visuotinio susirinkimo, įvykusio 1992 m. vasario 28 d., protokolo Nr. 2, iš kurio matyti, kad buvo įkurtos trys savarankiškos bendrovės, tame tarpe ir ŽŪB „Nemunas“, protokolo priede nurodytas Bendrovei numatytas perduoti turtas, tačiau sąraše Pastatas ((duomenys neskelbtini)) nėra nurodytas. Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo pateiktose Bendrovės 2003-2007 m. metinėse finansinėse ataskaitose (b. l. 68-108) Bendrovės valdomas ilgalaikis materialusis turtas (pastatai) nedetalizuotas. Byloje nėra duomenų apie tai, koks konkrečiai turtas galiausiai buvo perduotas pareiškėjai, kokiomis aplinkybėmis Pastatas buvo pastatytas ir kokiu pagrindu buvo apskaitytas Bendrovės balanse kaip ilgalaikis materialus turtas. Tačiau šie duomenys nepaneigia fakto, kad pareiškėja, Pastatą įtraukusi į balansą ir tikrinusi jo būklę, faktiškai buvo jo valdytoja ir naudotoja. Taigi iš byloje pateiktų įrodymų visumos yra pagrindas teigti, kad pareiškėja buvo faktinė Pastato naudotoja, atitinkamai jai atsirado Statybos įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytos teisės ir pareigos inter alia Statybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta pareiga suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinius, kurių tolesnis naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Statybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, jog pastatytas ar nebaigtas statyti statinys (išskyrus kultūros paveldo statinius) nugriaunamas, kai jis arba jo dalis yra fiziškai susidėvėję ir kelia grėsmę žmonių žmonėms bei aplinkai ir šis pavojus nepašalinamas per viešojo administravimo subjektų, atliekančių statinių naudojimo priežiūrą, nustatytą laiką. Šią nuostatą aiškinant kartu su Statybos įstatymo 40 straipsnio 5 punktu, teigtina, kad viešojo administravimo subjektas, atliekantis statinių naudojimo priežiūrą (šiuo atveju – atsakovė), nustatęs, kad statinys (jo dalis) yra fiziškai susidėvėjęs ir kelia grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai, gali statinio naudotoją įpareigoti nugriauti šį statinį (jo dalį) arba jį suremontuoti, rekonstruoti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja, patikrinusi Pastatą ir 2008 m. spalio 10 d. Nurašymo akte pripažino, jog šis statinys tolesniam naudojimui netinka dėl nusidėvėjimo. Atsakovė ginčijamame Patikrinimo akte nustatė, kad Pastatas, vizualiai įvertinus, yra avarinės būklės ir kelia pavojų arti galinčių būti žmonių sveikatai, gyvybei ir aplinkai. Iš teismui pateiktų Pastato nuotraukų (b. l. 25-30) matyti, kad iš Pastato yra likę tik pamatai ir sienų griuvėsiai. Byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad 2008 m. spalio 10 d. Pastatas buvo kitokios būklės nei užfiksuota nuotraukose. Kaip pagrįstai nurodyta Patikrinimo akte, pareiškėjai, kaip Pastato naudotojai, atsirado pareiga jį nugriauti, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė pagrįstai Patikrinimo akte pareikalavo pareiškėjos Pastatą išardyti (išmontuoti) ir sutvarkyti teritoriją.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos žemės ūkio bendrovės „Nemunas“ apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė