2016-03-01 Nr. AB-4661-3-61-3-05240-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2019-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05240-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. birželio 20 d. yra kalinamas Vilniaus PN, turi šeimą, mamą, seserį, su jais palaiko socialinius ryšius, artimieji juo rūpinasi ir jį palaiko, tačiau jam suteikiama teisė tik vieną kartą per savaitę paskambinti savo šeimos nariams, o skambučio trukmė ribojama iki 15 minučių. Pareiškėjas pažymėjo, kad norėdamas paskambinti dažniau, jis privalo gauti administracijos leidimą, o patį prašymą motyvuoti ir pateikti jį pagrindžiančius duomenis. Pareiškėjo teigimu, toks telefoninių skambučių ribojimas ir papildomų skambučių suteikimo procedūra yra žeminantys jo garbę bei orumą, kadangi taip paviešinamas jo šeimos asmeninis gyvenimas. Be to, pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. rugpjūčio 14 d. po trumpalaikio pasimatymo jo sutuoktinė buvo užėjusi pas Vilniaus PN direktorių, kuris apie pareiškėją paskleidė tikrovės neatitinkančias žinias. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, jog vieną kartą jam būnant lauke, iš viršaus pabiro stiklo šukės, tik atsitiktinumo dėka pavyko išvengti sužalojimų. Pareiškėjo manymu, tokiu būdu buvo pasikėsinta į jo gyvybę, tačiau dėl šio įvykio joks išsamus tyrimas nebuvo atliekamas. Pareiškėjas kartu nurodė, kad jam būnant gyvenamojoje patalpoje Nr. 311, vieną naktį kitas kalinys buvo apipiltas fekalijomis. Dėl šio įvykio pareiškėjas labai išgyveno, kelias naktis negalėjo užmigti, prašė jį perkelti į kitus pataisos namus arba pervesti į kitą būrį, tačiau jo prašymo niekas netenkino. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad Vilniaus PN jis yra kankinamas psichologiškai, verčiamas nervintis, išgyventi dėl bendravimo su šeimos nariais ribojimo, t. y. jam buvo padaryta ir toliau daroma neturtinė žala. Vėliau pareiškėjas teismui pateikė papildomus paaiškinimus (b. l. 58–60), kuriuose pažymėjo, kad Vilniaus PN administracija neskiria jam papildomų ilgalaikių pasimatymų, o tokių savo sprendimų neargumentuoja, tai apsunkina pareiškėjo teises šiuos sprendimus ginčyti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 22–24) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Vilniaus PN pažymėjo, kad pareiškėjas Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. 7-181 buvo priskirtas paprastai grupei. Šiai grupei priskirti nuteistieji turi teisę vieną kartą per savaitę paskambinti telefonu, vienas telefoninis pokalbis negali trukti ilgiau kaip 15 minučių. Pataisos įstaigos direktorius turi teisę leisti papildomai vieną kartą paskambinti telefonu, jei to prašo nuteistasis dėl svarbių aplinkybių.

Šiuo aspektu Vilniaus PN atkreipė dėmesį, kad tai yra išskirtinai pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno teisė, bet ne pareiga. Atsižvelgę į tai, Vilniaus PN manė, kad nagrinėjamu atveju, suteikdami pareiškėjui vieną telefoninį skambutį jo nurodytiems asmenims vieną kartą per savaitę, nepažeidė pareiškėjo teisių į telefoninius pokalbius įstatymų nustatyta tvarka ir jo atžvilgiu veikė teisėtai bei pagrįstai. Be to, papildomai atkreipė dėmesį, kad laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2014 m. gruodžio 21 d. pareiškėjui buvo suteikta 12 papildomų telefoninių skambučių jo paties nurodytiems asmenims, o nesant teisėto pagrindo, pareiškėjas neturi galimybės naudotis telefoniniais skambučiais dažniau, nei tai numatyta norminiuose teisės aktuose.

Vilniaus PN taip pat pabrėžė, kad pareiškėjo teiginiai, jog buvo pasikėsinta į jo gyvybę, neatitinka tikrovės ir yra nepagrįsti, kadangi įstaiga neturi duomenų apie tyčinį pareiškėjo sužalojimą ar kitokį veiksmą, kuris galėjo ar galėtų kelti grėsmę jo sveikatai bei gyvybei. Vilniaus PN kartu akcentavo, kad iš pareiškėjo skundo matyti, jog jis nenori laisvės atėmimo bausmę atlikti Vilniaus PN, todėl visais įmanomais būdais siekia būti perkeltas į kitą pataisos įstaigą. Tačiau pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nuteistasis, kuriam paskirta laisvės atėmimo bausmė, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje, o į kitą pataisos įstaigą jis gali būti perkeltas tik dėl ligos ar dėl kitų išimtinų aplinkybių.

Apibendrindami, Vilniaus PN pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių galbūt neteisėtų įstaigos veiksmų, dėl kurių jis patyrė neturtinę žalą, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus įstaigos ar jos pareigūnų veiksmus ar neveikimą. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų ir argumentų, jog jo skunde išdėstytos aplinkybės lėmė jo psichinę sveikatą, o jo reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžiami samprotavimais ir prielaidomis. Tuo tarpu nei Vilniaus PN Psichologinė tarnyba, nei Sveikatos priežiūros tarnyba nėra nustačiusios su pareiškėjo skunde nurodytomis pretenzijomis susijusių jo psichologinių ar sveikatos pablogėjimų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 13 d. sprendimu (b. l. 64–68) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. BVK ir kituose įstatymuose nustatytos kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, kuri visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui, taip pat yra paskirtos bausmės sudėtinė dalis. Tokie suvaržymai yra taikomi ir ribojant nuteistojo asmens bendravimą telefonu. Pagal BVK 73 straipsnio 4 punktą, paprastajai grupei priskirti nuteistieji (tokiai nuteistųjų grupei priskirtas ir pareiškėjas) turi teisę vieną kartą per savaitę paskambinti telefonu. Tuo tarpu BVK 102 straipsnis numato, jog nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Vienas telefoninis pokalbis negali trukti ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti pasirenka nuteistasis. Telefoninio pokalbio išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats nuteistasis. Atitinkamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 124 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, jog nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos paskambinti telefonu. Remiantis Taisyklių 125 punktu, pataisos įstaigos direktorius, priėmęs sprendimą leisti nuteistajam papildomai vieną kartą paskambinti telefonu dėl svarbių aplinkybių arba neleisti, nuteistojo prašyme daro motyvuotus įrašus. Su šiais įrašais nuteistasis supažindinamas pasirašytinai. Taigi, teismas pažymėjo, kad iš minėtų teisės normų matyti, jog teisė paskambinti telefonu yra specialioji nuteistojo, kuriam paskirta laisvės atėmimo bausmė, teisė, kuri įgyvendinama BVK ir Taisyklių nustatyta tvarka.

Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d. 26 kartus skambino šeimos nariams (žmonai, motinai), taip pat pareiškėjui buvo 12 kartų suteikta teisė papildomai skambinti telefonu, tačiau pareiškėjo 2014 m. spalio 7 d. ir 2014 m. liepos 17 d. prašymai dėl telefoninių pokalbių suteikimo nebuvo patenkinti. Tuo tarpu, teismo vertinimu, pareiškėjo skunde išdėstyti motyvai liudija, kad neturtinė žala toje dalyje, kurioje ji kildinama iš telefoninių pokalbių ribojimo, iš esmės yra grindžiama ne tuo, jog pareiškėjui nebuvo suteikti prašomi papildomi telefoniniai skambučiai, tačiau, pareiškėjo teigimu, žeminančiomis tokių prašymų nagrinėjimo bei suteikimo procedūromis, nes teikiant prašymus reikia nurodyti juos pagrindžiančias priežastis bei motyvus.

Atsižvelgęs į tai, teismas atkreipė dėmesį, jog teisės paskambinti telefonu ribojimai, jeigu jie yra nustatyti įstatymu ir pagrįsti, patys savaime negali būti suprantami, kaip teisių pažeidimas. Pačiame BVK yra nustatyti teisės paskambinti telefonu ribojimai, atsižvelgiant į tai, kuriai grupei priskirtas nuteistasis, o įstatymas nustato pataisos įstaigos direktoriaus teisę leisti papildomai vieną kartą paskambinti telefonu, jei to prašo nuteistasis dėl svarbių aplinkybių. Nepaisant pataisos įstaigos direktoriui suteiktos diskrecijos teisės nuspręsti dėl papildomo skambučio suteikimo, šis, kaip ir bet kuris kitas viešojo administravimo subjekto funkcijas įgyvendinančio pareigūno (institucijos) sprendimas, turi būti motyvuotas, pagrįstas, t. y. atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

Motyvavimo pareiga turėtų apimti nuteistojo prašyme pateiktų svarbių aplinkybių įvertinimą bei argumentų dėl priimamo sprendimo pateikimą (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. balandžio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-968/2011). Taigi, teisė papildomai paskambinti telefonu realizuojama teikiant pataisos įstaigos direktoriui motyvuotą prašymą, kuriame privalo būti nurodytos svarbios priežastys, o pataisos įstaigos vadovas, nors ir turi diskrecijos teisę nuspręsti dėl papildomo skambučio suteikimo, savo sprendimą privalo pagrįsti analizuodamas visas prašyme nurodytas faktines aplinkybes.

Todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Vilniaus PN direktorius, reikalaudamas iš pareiškėjo pagrįsti teiktus prašymus papildomai paskambinti telefonu, veikė taip, kaip nustatyta Taisyklių 125 punkte, ir jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

Teismas taip pat pabrėžė, kad pagal BVK 69 straipsnio 1 dalį, nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais šiame Kodekse nustatytais atvejais. Tuo tarpu šiuo atveju pareiškėjas, teismo vertinimu, nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurias vertinant galima būtų teigti, jog buvo (ar yra) pagrindas perkelti jį paskirtos bausmės vykdymui į kitus pataisos namus. Be to, teismas akcentavo, kad pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 5 d. prašymas dėl jo perkėlimo į kitus pataisos namus Vilniaus PN direktoriaus išnagrinėtas ir jam atsakyta 2014 m. rugsėjo 25 d. raštu, o iš pareiškėjo pateikto 2014 m. rugsėjo 22 d. paaiškinimo matyti, kad prašymas yra grindžiamas Vilniaus PN patiriamu psichologiniu spaudimu, kuris pasireiškė papildomų skambučių šeimos nariams draudimu. Tačiau teismas pabrėžė, jog Vilniaus PN administracija, kaip minėta, nagrinėdama pareiškėjo prašymus dėl papildomų skambučių suteikimo, teisės aktų nepažeidė.

Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl pasikėsinimo į jo gyvybę, teismas pažymėjo, kad Vilniaus PN 2014 m. lapkričio 14 d. rašte nurodyta, jog 2014 m. spalio 20 d. buvo išdaužti pirmo gyvenamojo korpuso 3 ir 4 aukšto prausyklos-tualeto langai, joks asmuo nesužalotas. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas teigia, jog lango stiklo sudaužymu buvo pasikėsinta į jo gyvybę, todėl jis jaučiasi nesaugus ir išgyvena, pareiškėjas nenurodė jokių motyvų, aplinkybių, paaiškinimų, buvusių asmeninių nesutarimų su kitais kaliniais ar pan., kurie patvirtintų, kad jam galbūt būtų siekiama pakenkti sužalojant jo sveikatą ar kėsinantis į jo gyvybę. Be to, nors pareiškėjas tvirtina, kad jo santykiai su Vilniaus PN administracija nėra patys geriausi, 2015 m. rugsėjo 22 d. teismui pateiktuose paaiškinimuose jis pažymi, jog jo elgesys atliekant bausmę yra nepriekaištingas, nuobaudų jis neturi, yra skatintas. Taigi, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad 2014 m. spalio 20 d. įvykis, kurio metu buvo išdaužti ar dėl nenustatytų priežasčių (vėjo ar pan.) sudužo prausyklos-tualeto langai, niekaip nėra tiesiogiai susijęs su pareiškėju ar jam paskirtos bausmės atlikimu. Kita vertus, pareiškėjui atsitiktinai esant įvykio vietoje, nors ir išvengus sužalojimų, neabejotinai buvo sukeltos neigiamos emocijos, išgąstis, tačiau šie neigiami padariniai nelaikytini tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad galima būtų konstatuoti neturtinės žalos padarymo faktą. Analogiškai teismas vertino ir pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kai ne prieš patį pareiškėją, o prieš kitus asmenis buvo atlikti galbūt neteisėti veiksmai.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad Vilniaus PN direktorius jo žmonai apie jį atsiliepė netinkamai, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nei skunde teismui, nei teisminio nagrinėjimo metu nenurodė, kokia tikrovės neatitinkanti informacija ar žinios, žeminančios jo garbę ir orumą, buvo paskleisti. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad Vilniaus PN direktorius, bendraudamas su pareiškėjo žmona, paskleidė jo garbę ar orumą žeminančią informaciją. Be to, pareiškėjas jokiais byloje esančiais įrodymais nepagrindė savo teiginių, kad Vilniaus PN administracija neskiria jam papildomų ilgalaikių pasimatymų su artimaisiais, o tokių savo sprendimų neargumentuoja, taip pat nepaaiškino, ar raštu kreipėsi dėl ilgalaikių pasimatymų skyrimo, nepateikė jokių Vilniaus PN administracijos sprendimų, kuriais būtų išnagrinėti ir nepatenkinti atitinkami prašymai. Tai įvertinęs, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog Vilniaus PN administracija pareiškėjo prašymus dėl papildomų ilgalaikių pasimatymų skyrimo nagrinėjo netinkamai ar kitaip pažeidė jo teises.

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo nurodytais atvejais Vilniaus PN administracija veikė neteisėtai. Tuo tarpu nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra vienos iš būtinų sąlygų atsakovo Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl kitų atsakomybės sąlygų nagrinėjimas nėra tikslingas, o pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti jo nurodytą kompensaciją neturtinei žalai atlyginti atmestinas.

III. Pareiškėjas S. V. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 75), kuriame nurodo, kad nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimu, todėl prašo jį panaikinti ir tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktas skundas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 20 d. jam kalint Vilniaus PN buvo ribojami telefoniniai skambučiai, papildomų skambučių suteikimo procedūra yra žeminanti asmens garbę bei orumą, Vilniaus PN direktorius pareiškėjo žmonai apie jį paskleidė tikrovės neatitinkančias žinias, be to, Vilniaus PN buvo pasikėsinta į pareiškėjo gyvybę, o jo prašymo perkelti į kitus pataisos namus arba pervesti į kitą būrį niekas netenkino, įstaigos administracija neskiria papildomų ilgalaikių pasimatymų ir tokių savo sprendimų neargumentuoja, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Atitinkamai teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas) pareiškėjo skunde nurodytais aspektais, o nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai bei kiti duomenys (b. l. 4–16, 25–46), kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, nors tokią galimybę turėjo, tik abstrakčiai apeliaciniame skunde nurodė, kad nesutinka su teismo sprendimu atmesti jo skundą.

Tačiau teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys.

Juolab kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Kaip teisingai nagrinėjamu atveju akcentavo pirmosios instancijos teismas, teisės paskambinti telefonu ribojimai, jeigu jie yra nustatyti įstatymu ir pagrįsti, patys savaime negali būti suprantami, kaip teisių pažeidimas. Pačiame BVK yra nustatyti teisės paskambinti telefonu ribojimai, atsižvelgiant į tai, kuriai grupei priskirtas nuteistasis. Be to, įstatymas nustato pataisos įstaigos direktoriaus diskrecijos teisę nuspręsti dėl papildomo skambučio suteikimo, o iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d. 26 kartus skambino šeimos nariams (žmonai, motinai), taip pat pareiškėjui buvo 12 kartų suteikta teisė papildomai skambinti telefonu (b. l. 25–26).

Tuo tarpu tai, kad pareiškėjo 2014 m. liepos 17 d. ir 2014 m. spalio 2 d. prašymai dėl telefoninių pokalbių suteikimo nebuvo patenkinti (b. l. 12, 14), nagrinėjamos bylos kontekste, be kita ko, įvertinus aplinkybes, jog pareiškėjas turėjo galimybę bendrauti su artimaisiais, ir ši jo teisė nebuvo suvaržyta daugiau nei tai numato įstatymas, negali būti pripažinta ryšių su šeima apribojimu. Juolab kad, atsižvelgiant į BVK nuostatas, ryšys su šeima gali būti palaikomas ne tik telefonu, bet ir kitais BVK nustatytais būdais, pavyzdžiui, BVK 73 straipsnio 3 punktas numato paprastajai grupei priskirto nuteistojo (tokiai nuteistųjų grupei ginčui aktualiu laikotarpiu priskirtas ir pareiškėjas, b. l. 25, 46) teisę gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, o byloje nėra duomenų, kad ši apelianto teisė buvo apribota.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su prašymų suteikti papildomus telefoninius skambučius nagrinėjimo bei suteikimo procedūromis, todėl plačiau dėl jų nebepasisako. Atitinkamai, kaip minėta, pritardama ir kitoms pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, jog pataisos įstaigų ir bausmės vykdymo režimas apsprendžia tam tikrus ribojimus ir draudimus bei atitinkamas pareigas, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Kartu pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju pareiškėjas nenurodė, kokią tikrovės neatitinkančią informaciją ar žinias, žeminančias jo garbę ir orumą, apie jį paskleidė Vilniaus PN direktorius jo žmonai, taip pat iš esmės jokiais byloje esančiais įrodymais nepagrindė savo teiginių, kad Vilniaus PN administracija neskiria jam papildomų ilgalaikių pasimatymų su artimaisiais ir neargumentuoja tokių savo sprendimų, nepaaiškino, ar raštu kreipėsi dėl ilgalaikių pasimatymų skyrimo, nepateikė jokių Vilniaus PN administracijos sprendimų, kuriais būtų išnagrinėti ir nepatenkinti atitinkami jo prašymai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, taip pat nenustatė, kad pareiškėjui atliekant bausmę Vilniaus PN egzistuoja reali grėsmė jo sveikatai ar gyvybei, ar kad yra kitos išskirtinės aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą perkelti jį paskirtos bausmės vykdymui į kitus pataisos namus.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius