2016-11-22 Nr. AB-22187-3-64-3-01509-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1311-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01509-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5; 8.2; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Telšių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Telšių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovei V. L. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Telšių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas, TRATC) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės V. L. priteisti 145,24 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti ir 52,57 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad yra Telšių, Plungės, Mažeikių rajonų ir Rietavo savivaldybių įsteigtas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2013 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T1-189 patvirtintų Mažeikių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (toliau – Nuostatai) nustato, kad TRATC apskaičiuoja vietinės rinkliavos dydį (24 p.), administruoja vietinės rinkliavos surinkimą (45 p.), vykdo vietinės rinkliavos išieškojimą iš vietinės rinkliavos mokėtojų (59 p.). Nuostatai numato, kad vietinės rinkliavos mokėtojai yra komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje (6 p.), vietinės rinkliavos dydis nustatomas visiems komunalinių atliekų turėtojams, fiziniams ir juridiniams asmenims, valdantiems, naudojantiems ir disponuojantiems nekilnojamąjį turtą (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje (34 p.). Nuostatų 31 punkte nustatyta, kad vietinė rinkliava nustatoma bei privalo būti mokama pagal ataskaitinį laikotarpį už kiekvienus kalendorinius metus. Butas su bendro naudojimo patalpomis, esantis Mažeikiuose, (duomenys neskelbtini), ginčo laikotarpiu nuosavybės teise priklausė atsakovei V. L., kuri nesumokėjo 145,24 Eur vietinės rinkliavos.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 14 d. sprendimu pareiškėjo TRATC prašymą patenkino ir jam iš atsakovės V. L. priteisė 145,24 Eur nesumokėtą vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas tenkino iš dalies ir pareiškėjui iš atsakovės V. L. priteisė 14 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kitą prašymo dalį dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo atmetė.

Teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą bei aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teismas nustatė, kad V. L. ginčo laikotarpiu Mažeikų rajono savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise valdė butą su bendro naudojimo patalpomis, esantį (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, todėl ji privalėjo mokėti Mažeikių rajono savivaldybėje nustatytą vietinę rinkliavą. Iš TRATC pateiktos pažymos teismas nustatė, kad atsakovė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. vietinės rinkliavos nemokėjo, dėl ko susidarė 145,24 Eur įsiskolinimas. Pagal Tarybos 2010 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. T1-54 ir 2012 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. T1-130 redakcijų Nuostatų 1 priedų 3 eilutes, už gyvenamosios paskirties butą daugiabučiame name vietinės rinkliavos dydis buvo 133 Lt, pagal Tarybos 2013 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T1-189 redakcijos Nuostatų 1 priedo 3 eilutę šios rinkliavos dydis iki 2013 m. liepos 1 d. buvo 162 Lt, t. y. 46,92 Eur. Atsižvelgęs į nurodytus vietinės rinkliavos dydžius, teismas sprendė, kad nėra pagrindo abejoti prašomo priteisti vietinės rinkliavos įsiskolinimo dydžio teisingumu. Teismas nenustatė, jog atsakovė būtų sumokėjusi vietinės rinkliavos įsiskolinimą, todėl nusprendė patenkinti pareiškėjo prašymą.

Teismas nurodė, kad nors pareiškėjo prašoma priteisti 52,57 Eur suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8.2 punkte numatyto maksimalaus dydžio, tačiau teismas atsižvelgė į tai, kad nagrinėjama byla yra nesudėtinga; atsakovė bylos nagrinėjime buvo neaktyvi ir neteikė atsiliepimo; atstovas teisinę pagalbą analogiško pobūdžio bylose teikia nuolat; teisminė praktika ginčuose dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą suformuota, todėl prašymo rengimas nereikalavo didelio teisinio darbo resursų; prašymas paduotas per elektronines ryšių priemones. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad TRATC yra subjektas, kuriam jį įsteigusios vietos savivaldos institucijos perdavė dalį įgalinimų vietinės rinkliavos administravimo srityje, todėl pareiškėja privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų tinkamai įgyvendinti steigėjų suteiktas administravimo funkcijas. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui priteistinos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 14 Eur. Teismo vertinimu, tokia išvada neprieštarauja ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai teisminei praktikai (2015 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-197-602/2015).

III. Pareiškėjas UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centras apeliaciniu skundu prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 14 d. sprendimą panaikinant jo dalį, kuria pareiškėjui priteistos sumažintos bylinėjimosi išlaidos, bei priimant sprendimą priteisti pareiškėjui visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Pareiškėjas sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas, todėl nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 4 dalies.

2. Maksimali galima priteisti suma už 2015 m. gegužės 15 d. prašymo parengimą sudarė 1 786,25 Eur (2,5 x 714,5 Eur). Tuo tarpu, pareiškėjo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma tesudaro 52,57 Eur, t. y. yra daugiau nei 20 kartų mažesnė nei Rekomendacijose nurodytas maksimalus dydis.

3. Teisės aktai nustato, kad atsakovas privalo atlyginti visas pareiškėjo patirtas, su šios bylos nagrinėjimu susijusias, bylinėjimosi išlaidas. Įvertinus Rekomendacijose nustatytą priteistiną 1 786,25 Eur advokato išlaidų dydį, pareiškėjo patirtų 52,57 Eur dydžio išlaidų mažinimas ir / ar priteistinų išlaidų sumažinimas iki 14 Eur akivaizdu, jog neatitinka jokių proporcingumo, protingumo ir / ar teisingumo kriterijų, neteisėtai riboja pareiškėjo teisę į pažeistų teisių gynybą bei formuoja teisinio reglamentavimo neatitinkančią praktiką, neteisėtai skatinančią asmenis vengti naudotis profesionalia advokatų teisine pagalba.

4. Dėl nepagrįsto sprendimo sumažinti pareiškėjui priteistinas bylinėjimosi išlaidas atliekų tvarkymo sistemos išlaidas privalės patirti ne konkretus prievolę pažeidęs atliekų turėtojas / teršėjas, tačiau atliekų tvarkymo sistemą administruojantis pareiškėjas, o tai yra nesuderinama su pamatiniu principu „teršėjas moka“. Vietinės rinkliavos išieškojimo išlaidas galiausiai privalės atlyginti sąžiningai prievoles vykdę atliekų turėtojai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria tik iš dalies patenkintas pareiškėjo UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymas priteisti iš atsakovės V. L. atstovavimo išlaidų atlyginimą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Sprendžiant klausimą dėl nagrinėjant administracinę bylą patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, yra svarbios proceso teisės normos, reglamentuojančios proceso šalių išlaidų atlyginimą, ir šiuo aspektu suformuota teismų praktika, kurioje, be kita ko, yra pateikti išaiškinimai dėl nustatant priteistinas išlaidas ir konkretų jų dydį aktualių principų taikymo.

Vadovaujantis bendruoju Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Ši norma išreiškia Lietuvos administraciniame procese vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015).

Pagal ABTĮ 44 straipsnio 6 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai atstovavimo išlaidas, kurių atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad asmuo turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui (advokato padėjėjui) už teisinę pagalbą byloje asmens visos sumokėtos sumos pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos, tačiau ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato (advokato padėjėjo) pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis ir būtinomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia, t. y. išlaidavimo nuostoliai lieka neatlyginti. Be to, negali būti atlygintos dirbtinai pabranginto teismo proceso išlaidos. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.

Be to, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgtina į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumą, patenkintų reikalavimų dalį (priteistą sumą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 p.).

Pažymėtina, kad teisės į teisingą teismą įgyvendinimas yra labai glaudžiai susijęs su teise byloje naudotis profesionaliu atstovavimu, kad asmuo galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013). Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo, ABTĮ, CPK, Rekomendacijų nuostatos neriboja bylos šalių teisės susitarti dėl atstovavimo su vienu advokatu ar keliais advokatais, dėl advokato (-ų) atlyginimo, tačiau šalys visada turi atsižvelgti į CPK ir Rekomendacijų nuostatas, kad kiekvienu konkrečiu atveju, įvertinęs anksčiau aptartas aplinkybes, teismas sprendžia kiek bylinėjimosi išlaidų turėtų būti priteistina iš pralaimėjusios šalies.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad ABTĮ neriboja juridinio asmens, esančio bylos šalimi, galimybės būti atstovaujamam advokato, tačiau tai savaime nereiškia, kad kiekvienos šalies samdant advokatus patirtos išlaidos turi būti priteisiamos iš bylą pralaimėjusios kitos šalies, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (ABTĮ 53 str. 3 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013; 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-726/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P858-104/2014 atkreipė dėmesį į tai, kad ekonomiškumo principas suponuoja byloje dalyvaujančių asmenų pareigą procesinius veiksmus atlikti racionaliai, taupyti savo ir kitų proceso dalyvių lėšas. Taigi nors teisminės gynybos prieinamumas yra tiesiogiai susijęs su teises ginančių asmenų galimybėmis pakelti bylinėjimosi išlaidų naštą, tačiau pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog jo prašymas buvo patenkintas visiškai, per se nepatvirtina pareiškėjo teisės gauti iš kitos šalies visų savo išlaidų atlyginimą, nes yra galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015).

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentais, kurie atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS492-657/2013 suformuotą praktiką, kad bylinėjimosi išlaidų (tarp jų ir atstovavimo išlaidų) priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą, nes, priešingu atveju, žinodamos, kad net ir laimėjusios bylą negalės gauti patirtų išlaidų atlyginimo, jos vengtų byloje pasitelkti advokatus. Todėl administraciniame procese turi būti ieškoma pusiausvyros, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas taptų teisę į teisminę gynybą užtikrinančia, o ne ribojančia priemone (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-774/2011).

Pareiškėjas prašyme atlyginti bylinėjimosi išlaidas nurodė ir apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į faktą, jog jo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma yra daugiau nei 20 kartų mažesnė nei Rekomendacijose nurodytas maksimalus dydis. Šiuo aspektu pažymėtina, kad aplinkybės, jog prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių ir jog ši suma yra žymiai mažesnė už maksimaliai pagal Rekomendacijas galimą priteisti dydį, pačios savaime nėra pakankamas teisinis pagrindas prašymą dėl patirtų išlaidų priteisimo tenkinti visiškai, kaip teigia pareiškėjas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Rekomendacijos nustato priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį, tačiau, kaip jau buvo akcentuota, kiekvienu atveju teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, inter alia atsižvelgia į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; tai, ar šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis; kitas svarbias aplinkybes.

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas šiuo atveju rašytiniais įrodymais pagrindė, jog jis realiai patyrė prašomas priteisti atstovavimo išlaidas (52,57 Eur) už prašymo surašymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl patirtų išlaidų būtinumo, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nagrinėjama byla yra nesudėtinga; atsakovė bylos nagrinėjime buvo neaktyvi ir neteikė atsiliepimo; atstovas teisinę pagalbą analogiško pobūdžio bylose teikia nuolat; teisminė praktika ginčuose dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą suformuota, todėl prašymo rengimas nereikalavo didelio teisinio darbo resursų; prašymas paduotas per elektronines ryšių priemones. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepaneigė fakto, kad ši administracinė byla (atsižvelgiant į jos teisinius aspektus ir faktinę situaciją) yra parengta pagal šabloną ir nesudėtinga, bei neįrodė, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos sudėtingumą ir pareiškėjo atstovų darbo sąnaudas, padarė klaidingas išvadas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismui, sprendžiančiam dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš pralaimėjusios šalies, esminės įtakos neturi pats susitarimas tarp atstovaujamojo ir atstovo dėl atstovavimo išlaidų dydžio, – sutarties šalys gali neribojamos susitarti dėl išlaidų sumos bei jų atlyginimo tvarkos, tačiau, kaip jau buvo akcentuota, teismas iš pralaimėjusios šalies priteisia tik būtinas, realias ir pagrįstas išlaidas. Taigi, prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, inter alia išlaidos advokato pagalbai apmokėti, gali būti mažinamos atsižvelgiant į šioje nutartyje nurodytus proceso šalių išlaidų atlyginimo principus ir reikšmingus kriterijus, o situacijos teisinio vertinimo šiuo konkrečiu atveju nekeičia ir tai, jog atstovavimo paslaugos buvo įsigytos viešojo pirkimo būdu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1932-520/2016).

Teisėjų kolegijos taip pat sprendžia, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, susiję su principo „teršėjas moka“ pažeidimu, šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingi ir nepatvirtina pareiškėjo teiginio, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino bylinėjimosi išlaidų dydį.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes klausimui dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo išspręsti, teisingai pritaikė proceso šalių išlaidų atlyginimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą priteisti pareiškėjui iš atsakovės 14 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad yra pagrindas tik iš dalies tenkinti pareiškėjo prašymą atlyginti patirtas atstovavimo išlaidas, teisėtumo, todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Telšių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė