e7c19007-a980-4fcb-b6a5-b820298605ce · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr Civilinė byla Nr. 2A-865/2013 Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00655-2011-9 Procesinio sprendimo kategorija 44.2.4.1; 126.8  (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. gegužės 28 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: Kazio KailiÅ«no, Alvydo PoÅ¡kaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Donato Å erno, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo V.

Č. apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-415-252/2012 pagal ieÅ¡kovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Transmanus“ ieÅ¡kinį atsakovui V. Č. dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė Byloje kilęs ginčas dėl žalos, padarytos bankrutavusios įmonės vadovo veiksmais, atlyginimo. IeÅ¡kovas patikslintu ieÅ¡kiniu prašė priteisti iÅ¡ atsakovo 513 338,56 Lt žalos atlyginimÄ , 5 procentų dydžio procesines palÅ«kanas bei turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Nurodė, kad vadovas jau nuo 2009 m. pabaigos turėjo pareigÄ kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo, nes pagal 2009 m. gruodžio 31 d. balansÄ Ä¯monė buvo nemoki. Atsakovui kaip įmonės vadovui buvo žinoma apie UAB „Transmanus“ nemokumÄ , kadangi finansinė atskaitomybė už 2009 m. patvirtinta atsakovo paraÅ¡ais, be to, tai rodė ir įmonės augantys įsiskolinimai įvairių paslaugų tiekėjams bei įmonės darbuotojams (bankroto bylos iÅ¡kėlimo dienÄ Ä¯monė buvo įsiskolinusi 12 pirmos eilės kreditorių bendrai 40 029,47 Lt sumai).

Tačiau ieÅ¡kovui bankroto byla iÅ¡kelta tik 2010 m. liepos 19 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi, o bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ inicijavo kreditorius UAB „Autometas“. Nurodė, kad nuo 2010 m. liepos 7 d. iki 2010 m. liepos 30 d., t. y. iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo UAB „Transmanus“ dėl nežinomų priežasčių toliau vykdė veiklÄ , nors jau buvo inicijuota bankroto byla, pateiktas sutikimas dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, sudarė net 15 tarpusavio skolų užskaitymo aktų, kuriais nesÄ Å¾iningai suteikė pirmenybę keliems įmonės kreditoriams taip pažeidžiant visų likusių kreditorių teises ir teisėtus interesus.

Visi tarpusavio skolų užskaitymo aktai bei vienas tiesioginis atsiskaitymas su kreditoriumi sudaryti ir vienaÅ¡aliÅ¡kai pasiraÅ¡yti bÅ«tent UAB „Transmanus“, esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms - viso turto areÅ¡tui. Be to, minėtu laikotarpiu įmonė ir toliau iÅ¡raÅ¡ydavo sÄ skaitas – faktÅ«ras bei pirkdavo paslaugas, nors transporto priemonės, bÅ«tinos UAB „Transmanus“ veiklos vykdymui, jau buvo atiduotos lizingo bendrovei, iÅ¡raÅ¡ytas itin didelis kiekis sÄ skaitų bei suraÅ¡yti kiti dokumentai, kurių pagrindu vėliau sudarinėti įskaitymai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė            Panevėžio apygardos teismas 2012 m. balandžio 11 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino visiÅ¡kai. Priteisė iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovui 513 338,56 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų procesines palÅ«kanas ir 9‘160 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų valstybei. Nurodė, kad atsakovas buvo vienasmeniu valdymo organu nuo įmonės įkÅ«rimo. Konstatavo, kad jau 2009 m. gruodžio 31 d. atsakovo pasiraÅ¡yto balanso duomenys rodo įmonės nemokumÄ , tačiau atsakovas nesiėmė veiksmų atkurti įmonės mokumÄ ir toliau tęsė Å«kinę komercinę veiklÄ , mažino bendrovės turtÄ .

Todėl neveikė rÅ«pestingai, atidžiai, sÄ Å¾iningai, iÅ¡imtinai bendrovės interesais, nevykdė pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms suteikė pirmenybę atskiriems kreditoriams atgauti kreditorinius reikalavimus, ir Å¡iais veiksmais pažeidė bendrovės bei kitų jos kreditorių interesus. IÅ¡ viso neteisėtai iÅ¡raÅ¡ytų skolų užskaitymo aktų bendrai 513 338,56 Lt sumai, kuri ir sudaro įmonei padarytÄ Å¾alÄ .

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai Apeliaciniu skundu atsakovas (toliau- apeliantas) praÅ¡o panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimÄ ir ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:

1. Nepagrįsti teiginiai, kad apeliantas jau nuo 2009 m. pabaigos žinojo apie ieÅ¡kovo nemokumÄ , nes 2009 m. finansinė atskaitomybė turėjo bÅ«ti pateikta iki 2010 m. birželio 1 d., todėl balansas sudarytas ir priduotas 2010 m. gegužės 28 d.

2. Teismas klaidingai įvertino pateiktus dokumentus. Pateikti užskaitymo aktai įrodo, kad apeliantas stengėsi visas įvykusias ūkines operacijas tinkamai įforminti, kad apskaita būtų perduota tvarkinga ir nereiktų teistis su skolininkais, kurie dar iki bankroto pranešė apie įskaitymus. Įskaitymai buvo atlikti iki bankroto bylos iškėlimo, dokumentai datuojami kompiuterinės programos liepos mėnesį, nes tuo metu buvo tvarkoma buhalterinė apskaita. Pažymėjo, kad didžiausias įskaitymas 381‘724 Lt sumai buvo atliktas VMI.

Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Atsakovo kaip įmonės vadovo prieÅ¡ pat įmonės bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ atliktais veiksmais padaryta žala konstatuota pagrįstai. Apeliantas nepateikė nė vieno jo argumentus pagrindžiančio įrodymo. Pažymėjo, kad apeliantas nedalyvavo nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme, nepateikė atsiliepimo į pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį ar kitų procesinių dokumentų. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Nustatyta, kad apeliantas, bÅ«damas vienasmeniu UAB „Transmanus“ valdymo organu ir žinodamas apie inicijuotÄ UAB „Transmanus“ bankroto bylÄ bei įmonės nemokumÄ , esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, ir toliau iÅ¡raÅ¡ydavo sÄ skaitas-faktÅ«ras bei pirkdavo paslaugas, kurių pagrindu vėliau atliko tarpusavio skolų užskaitymus. Apeliantas neginčijo, kad UAB „Transmanus“ iÅ¡rašė skolų užskaitymo aktus bendrai 513 338,56 Lt sumai. Tačiau mano, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nes įskaitymai buvo atlikti gerokai iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo, o juos pagrindžiantys dokumentai datuoti liepos mėnesį kompiuterinės programos.

Apeliacinis skundas netenkintinas. Ä®monės vadovas turi ne tik teisę, tačiau tam tikrais atvejais ir pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Ä®monių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiÅ¡kimÄ teismui dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir Å¡is (Å¡ie) nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo arba įmonė vieÅ¡ai arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų.

Tokia pareiga nustatyta todėl, kad įmonės savininkas ir administracijos vadovas yra tie asmenys, kurie geriausiai žino ar privalo žinoti įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdami veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad jau 2009 m. gruodžio 31 d. įmonės finansinių dokumentų duomenimis įmonė buvo nemoki (b. l. 16-17).

Apeliantas tvirtina, kad pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo UAB „Transmanus“ nepažeidė, kadangi 2009 m. pabaigoje negalėjo žinoti apie ieÅ¡kovo nemokumÄ , nes balansas sudarytas tik 2010 m. gegužės 28 d. Tačiau įmonės vadovas, nors pagal teisės aktų reikalavimus įmonės balansas turėjo bÅ«ti sudarytas ir pateiktas Registrų centrui iki 2010 m. birželio 1 d., turi nuolat domėtis ir bÅ«ti susipažinęs su įmonės finansine padėtimi ir jos galimybėmis vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus, o iÅ¡kilus finansiniams sunkumams spręsti, ar įmonė bus pajėgi atsiskaityti su kreditoriais.

Kita vertus, nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovas žalÄ bankrutuojančiai įmonei grindžia ne tiek nesavalaikiu bankroto bylos inicijavimu, kiek tuo, kad apeliantas, esant jau inicijuotam bankroto procesui ir dėl to pritaikytoms laikinosios apsaugoms priemonėms, faktiniu įmonės nemokumo laikotarpiu sumažino bendrÄ Ä¯monės turtÄ , atlikdamas su tam tikrais įmonės kreditoriais tarpusavio skolų įskaitymus. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad žala įmonei nepadaryta, nes įprasta Å«kinė operacija, t.y. reikalavimų padengimas įsipareigojimais buvo atlikta iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

Tačiau iÅ¡ teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad, nors UAB „Transmanus“ pati bankroto byla iÅ¡kelta  2010 m. liepos 19 d. nutartimi, pateikus teismui pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo jau Panevėžio apygardos teismo 2010 m. liepos 7 d. nutartimi įmonei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės - turto areÅ¡tas. Tuo tarpu byloje esantys dokumentai patvirtina, kad UAB „Transmanus“ ir kreditorių tarpusavio skolų užskaitymai bei kasos iÅ¡laidų orderis iÅ¡raÅ¡yti laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 8- 30 d., t.y. jau galiojant teismo pritaikytoms laikinosios apsaugoms priemonėms inicijuotoje bankroto byloje ir, dar daugiau, netgi po nutarties iÅ¡kelti įmonei bankroto bylÄ priėmimo (b. l. 44-140).

Kadangi ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo dalykas nėra konkrečios skolos kreditoriui priteisimas ir bankroto bylos iškėlimo atveju į kreditoriams dalytino turto masę pateks visas (su nedidelėmis išimtimis) bankrutuojančios įmonės turtas, tai laikinųjų apsaugos priemonių - arešto, pritaikyto visam įmonės turtui, paskirtis bankroto procese apsaugoti visų įmonės kreditorių interesus, sudarant galimybes visiems esantiems kreditoriams patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto.

Bankrutuojančios įmonės turtas panaudojamas kreditorių reikalavimams tenkinti, todėl kuo daugiau turto bus sukaupta, tuo didesne apimtimi bus patenkinti kreditorių reikalavimai. Å iuo atveju apelianto vadovaujama įmonė, bÅ«dama faktiÅ¡kai nemoki, esant inicijuotai bankroto bylai ir pritaikytoms laikinosios apsaugos priemonėms, sumažino bendrÄ Ä¯monės turtÄ , suteikdama prioritetÄ tam tikriems kreditoriams, kurių reikalavimai buvo padengti tarpusavio skolų įskaitymu. Toks apelianto veikimas, atstovaujant įmonės interesus, pripažintinas neteisėtu, nes jis sumažino bendrÄ Ä¯monės turtÄ .

Atlikus tarpusavio skolų užskaitymÄ , bankrutuojanti įmonė prarado dalį debitorių, kurių skolos įskaitytos. Tuo tarpu bankrutuojančios įmonės debitoriniai reikalavimai yra įmonės turto dalis, kuri turėjo bÅ«ti panaudota proporcingai visiems esantiems bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimams patenkinti. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bendrovė privalo veikti atsižvelgdama į visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorių, interesus. Bendrovės vadovas privalo Å¡iuo interesus derinti ir siekti jų pusiausvyros.

Dėl Å¡ios priežasties pripažįstama vadovo fiduciarinė pareiga ne tik akcininkų, bet ir bendrovės kreditorių atžvilgiu. Jeigu vadovui neatsirastų atsakomybės (arba atsirastų tik tiesiogiai įstatymų nustatytais atvejais), tai nebÅ«tų realaus priverstinio mechanizmo užtikrinti fiduciarinių pareigų kreditoriams vykdymÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Ä®monės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimÄ ; jis turi veikti rÅ«pestingai, sÄ Å¾iningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viskÄ , kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus.

Todėl nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas neužtikrino tinkamos įmonės veiklos, esant įmonei nemokiai, nesikreipė dėl bankroto bylos jai iÅ¡kėlimo ir net jau esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms mažino įmonės bendro turto vertę atliktų tarpusavio skolų įskaitymų sumai, dėl ko kreditoriai prarado galimybę iÅ¡ Å¡ios sumos proporcingai patenkinti savo reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, laikytina pagrįsta pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad apeliantas pažeidė bendrovės bei kitų jos kreditorių interesus ir padarė jiems žalÄ .

Padarytos žalos dydis 513 338,56 Lt sumai pagrįstas įmonės pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais. Apeliantas neginčijo, o ir apeliaciniame skunde neginčija, kad įskaitymai buvo atlikti jo valia. PrieÅ¡ingai, apeliaciniame skunde net pažymėjo, kad po sužinojimo apie įmonės nemokumÄ ir keliamÄ bankroto bylÄ jis aktyviai ėmėsi sudarinėti finansinę atskaitomybę, pagal kuriÄ reiktų perduoti įmonę administratoriui, o buhalterija tinkamai apskaitoje įformino visas Å«kines operacijas, paruošė trÅ«kstamus dokumentus.

Nors apeliantas tvirtina, kad didžiausias įskaitymas 381 724 Lt sumai buvo atliktas VMI, tačiau ieÅ¡kovo pateiktose tarpusavio užskaitymo aktuose ir kituose finansiniuose dokumentuose tokių duomenų nėra – tokiai sumai įskaitymas, kaip nurodė ieÅ¡kovas ir matyti iÅ¡ PVM sÄ skaitų faktÅ«rų, yra atliktas su UAB „Autoiksai“ (b.l. 65-66, 67-130).  Jokių įrodymų, jog įskaitymus, kaip teigia apeliantas, buvo atlikę jau anksčiau debitoriai, byloje nėra. Pats apeliantas nedalyvavo bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nors apie  bylos nagrinėjimo laikÄ ir vietÄ Â jis buvo tinkamai informuotas (b.l. 33, 37, 144), neteikė pirmosios instancijos  teismui ne tik jokių įrodymų, paneigiančių ieÅ¡kovo reikalavimus,  tačiau ir atsiliepimo į pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį ar kitų procesinių dokumentų, taip pat jokių įrodymų jis nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui.

IÅ¡dėstytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tiek materialines, tiek proceso teisės normas, pagrįstai įvertino ir nustatė apelianto civilinės atsakomybės sÄ lygas, todėl naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto žemesnės instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Apeliantas yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo už paduotÄ apeliacinį skundÄ CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu.

Todėl jam grÄ Å¾intinas sumokėtas 100 Lt dydžio žyminis mokestis už paduotÄ apeliacinį skundÄ (b. l. 158), iÅ¡aiÅ¡kinant, kad žyminį mokestį grÄ Å¾ina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi Å¡ia teismo nutartimi (CPK 87 str. 1 d. 3 p.).            Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,            n u t a r i a :            Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

                                                                                                     GrÄ Å¾inti V. Č. (duomenys neskelbtini) jo sumokėtÄ 100 (vienÄ Å¡imtÄ ) Lt žyminį mokestį už paduotÄ apeliacinį skundÄ Â Â Â Â Â Teisėjai                                                                                         Kazys KailiÅ«nas                                                                                                                                                                                                                       Alvydas PoÅ¡kus                                                                                                                                                                                                                       Donatas Å ernas