2021-04-07 Nr. AB-7117-3-61-3-03397-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1391-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03397-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 14.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Hidrostatyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės „Hidrostatyba“ (dabar bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Hidrostatyba“) skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo ir privalomojo nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Hidrostatyba“ (toliau – ir pareiškėjas) (Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2020 m. spalio 22 d., iškelta bankroto byla) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) Aplinkos kokybės departamento Klaipėdos aplinkos kokybės kontrolės skyriaus 2019 m. rugpjūčio 9 d. pakartotinį privalomąjį nurodymą Nr. KLAKKS-15 (toliau – ir Pakartotinis privalomasis nurodymas) ir Departamento direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. (3.8)-AD5-15570 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, jog Departamentas 2019 m. rugpjūčio 9 d. priėmė Pakartotinį privalomąjį nurodymą, kuriuo nurodoma pareiškėjui iki 2019 m. rugpjūčio 16 d. nutraukti (duomenys neskelbtini) karjere gamybinių nuotekų (susidarančių vykdant naudingųjų iškasenų praplovimo veiklą) išleidimą į gamtinę aplinką, neturint leidimo, kuriame būtų nustatyti reikalavimai (normatyvai) su gamtinėmis nuotekomis į gamtinę aplinką išleidžiamų teršalų išleidimui. Nesutikdamas su Pakartotiniu privalomuoju nurodymu, pareiškėjas jį apskundė Departamentui, tačiau Sprendimu Pakartotinis privalomasis nurodymas paliktas nepakeistas.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Pakartotinis privalomasis nurodymas buvo priimtas po Departamento Aplinkos kokybės departamento specialistų 2019 m. rugpjūčio 8 d. surašyto apžiūros akto Nr. A-11, kuriame nurodyta, kad apžiūros metu 2019 m. rugpjūčio 8 d. (duomenys neskelbtini) karjero gamybinės bazės naudingųjų išteklių plovimo įrenginys dirbo, iš plovimo įrenginio išeinančio vamzdžio tekėjo nuotekos. Pakartotiniu privalomuoju nurodymu nurodyta nutraukti (duomenys neskelbtini) karjere gamybinių nuotekų (susidarančių vykdant naudingųjų iškasenų praplovimo veiklą) išleidimą į gamtinę aplinką, neturint leidimo, kuriame būtų nustatyti reikalavimai (normatyvai) su gamtinėmis nuotekomis į gamtinę aplinką išleidžiamų teršalų išleidimui.

Skųsdamas Pakartotinį privalomąjį nurodymą Departamentui, pareiškėjas nurodė, kad jis savo turiniu prilygsta veiklos stabdymui, nes (duomenys neskelbtini) žvyro karjere pareiškėjas pagal technologiją, kurią nuo seno naudoja praktiškai visos tokio pobūdžio karjerus valdančios ir eksploatuojančios įmonės, plauna naudingąsias iškasenas, t. y. smėlį / žvirgždą, siekdamas jį atskirti nuo molio ir kitų nereikalingų dalelių. Tuo tikslu taip vadinamų inertinių medžiagų išgavimo technologijos procese imamas vanduo iš šalia esančio vandens telkinio, juo praplovus smėlį / žvirgždą, jis grįžta atgal į minėtą vandens telkinį (ciklas ratu).

Taigi tam, kad būtų pagaminama inertinių medžiagų produkcija (smėlis, žvirgždas), būtinas plovimo procesas, kuris vykdomas įrenginiu, kuriam, kaip ir teigia atsakovas, reikalingas leidimas. (duomenys neskelbtini) karjere nuotekų, susidarančių vykdant naudingųjų iškasenų praplovimo veiklą, išleidimo nutraukimas yra tolygus inertinių medžiagų gamybos veiklos stabdymui, nes gamtinių išteklių (smėlio, žvirgždo) plovimas yra pagrindinė inertinių medžiagų gavimo technologijos dalis. Tą pripažino ir atsakovas, pareiškėjo prašymu 2019 liepos 5 d. sprendimu pratęsdamas 2019 m. liepos 1 d. pirmojo privalomojo nurodymo Nr. PN15-33 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) įvykdymo terminą iki 2019 m. rugpjūčio 5 d., kai vienas iš termino pratęsimo argumentų buvo tai, jog per 9 kalendorines dienas neįmanoma atlikti procedūras, reikalingas taršos leidimui gauti, o inertinių naudingųjų iškasenų praplovimas yra pagrindinė minėtų inertinių medžiagų gamybos dalis ir tokios veiklos sustabdymas nuostolingas įmonei, o taršos leidimu sunormavus išleidžiamų nuotekų taršą veikla galima.

4. Pareiškėjo teigimu, atsakovas be pagrindo veiklos stabdymą traktuoja kaip įmonės visų veiklų stabdymą, nurodydamas, kad pareiškėjo veikla pagal viešai prieinamus duomenis apima platų spektrą: bendrieji ir specialieji statybos darbai; inertinių medžiagų gavyba ir gamyba ir k. t.

5. Pareiškėjas nurodė, kad Pakartotinį privalomąjį nurodymą, kuris prilygsta veiklos sustabdymui, priėmė vyresnioji aplinkos apsaugos inspektorė D. Š., o tai reiškia, kad šį nurodymą priėmė neįgaliotas aplinkos apsaugos pareigūnas. Įstatymas nustato konkrečią nutarimo dėl veiklos sustabdymo formą, kurios atsakovas privalėjo laikytis, o jį priimti turi įgaliojimus tik vyriausieji valstybiniais aplinkos apsaugos inspektoriai.

6. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais išaiškinimais administracinėje byloje Nr. A556-2881/2011, pareiškėjas pabrėžė, kad atsakovas, prieš priimdamas Pakartotinį privalomąjį nurodymą, nepatraukė pareiškėjo administracinėn atsakomybėn, todėl Pakartotinis privalomasis nurodymas negalėjo būti priimtas.

7. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Pakartotinio privalomojo nurodymo 1 punkte nenurodyta reikalaujama informacija apie pirmąjį Privalomąjį nurodymą, 5 punkte nėra jokios informacijos apie tai, kodėl priimtas Pakartotinis privalomasis nurodymas, kas lėmė pakartotinio nurodymo priėmimą. Pakartotinio privalomojo nurodymo 5 punkte atkartota Privalomojo nurodymo informacija. Dėl to nepagrįsti Sprendimo teiginiai, kad Pakartotinis privalomasis nurodymas yra aiškus ir suprantamas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus. Atsakovo veiksmai neatitiko VAĮ 362 straipsnio reikalavimo laikytis proporcingumo principo, vykdant ūkio subjektų priežiūrą. Pakartotiniu privalomuoju nurodymu siekiama stabdyti pareiškėjo inertinių medžiagų gamybos veiklą, skundžiamas aktas grindžiamas formaliu reikalavimu, t. y. taršos leidimo turėjimu. Šio leidimo išdavimo procedūra sudėtinga, Pakartotinio privalomojo nurodymo įvykdymo terminas neprotingai trumpas, o pareiškėjui dėl to kyla neproporcingos neigiamos pasekmės.

8. Pareiškėjas nurodė, kad priimant Pakartotinį privalomąjį nurodymą remtasi mėginių, imtų iš išleistuvo į nusodinimo baseiną (t. y. tariama tarša nustatyta išleistuve) rezultatais. Tyrimų rezultatais, paimtais iš išleistuvo, negalėjo ir negali būti remtasi priimant Privalomąjį nurodymą. Išleistuvas, iš kurio buvo imamas nuotekų mėginys, yra (duomenys neskelbtini) karjero pareiškėjo valdomoje žemės sklypo teritorijoje, naudingųjų iškasenų plovimui panaudotas vanduo išleidžiamas ne tiesiai į aplinką, o į bendrovės teritorijoje esančią vandens nusodinimui skirtą teritoriją (baseiną), t. y. į pareiškėjo valdomą teritoriją. Panaudoto vandens sėsdinimas arba nusodinimas yra technologinio proceso dalis, kur išplautos mineralinės medžiagos yra atskiriamos nuo vandens ir periodiškai šalinamos. Išleistuvas į nusodinimo teritoriją (baseiną) negali būti vertinamas kaip gamybinių nuotekų išleistuvas, nes čia vyksta technologinis procesas, kuris yra neatskiriama technologijos dalis. Nusodinimo baseiną, kaip tam tikrą funkciją atliekantį įrenginį pripažįsta ir aplinkos apsaugos atstovai, jį nurodydami ir įvardydami tuose pačiuose tyrimų rezultatų protokoluose. Taigi technologinėje dalyje aptiktos medžiagos negali būti priskirtos prie teršalų. Pareiškėjas inertinių medžiagų gamybos technologiniame procese jokių pridėtinių cheminių medžiagų ir junginių nenaudoja. Pagal inertinių frakcionuojamų statybinių medžiagų (smėlio / žvirgždo) gamybos technologiją technologiniai įrenginiai negali veikti be nusodinimo baseino, kuris yra sudedamoji, neatskiriama technologinės įrangos dalis. Tai patvirtina ir 1977 metų (duomenys neskelbtini) žvyro karjero techninis darbo projektas, kuriame numatytas sėsdinimo baseinas. Mėginiai turėjo būti imami už bendrovės teisėtai valdomos teritorijos ribos, todėl atsakovas negalėjo remtis tyrimų rezultatais (2019 m. gegužės 8 d. protokolu Nr. P-005-2019-155/1; 2019 m. birželio 10 d. protokolu Nr. P-105-2019-15/1).

9. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 patvirtinto Nuotekų tvarkymo reglamento (toliau – ir Reglamentas) 17 punktu, nurodė, kad nustatyta gyvsidabrio koncentracija neviršijo didžiausios Reglamente nustatytos 4 μg/1 gyvsidabrio koncentracijos nuotekose ribos. Departamentas jokių tyrimų ar stebėjimų, kaip nuotekos veikia išeksploatuotą (duomenys neskelbtini) karjero vandens telkinį, nedarė, todėl teiginiai, kad yra daromas poveikis vandens telkiniui, nepagrįsti, juolab, kad vandens telkinio, kurio vanduo naudojamas, foninė tarša gyvsidabriu užfiksuota Tyrimų rezultatų 2019 m. birželio 10 d. protokole Nr. P-005-2019-16/1, kuriame mėginio paėmimo vieta – vandens telkinys, iš kurio paimamas ir į kurį išleidžiamas naudingųjų iškasenų praplovimui naudojamas vanduo.

10. Pareiškėjas pažymėjo, kad Pakartotinio privalomojo nurodymo įvykdymo terminas prieštarauja teisingumo, protingumo, proporcingumo principams, kadangi toks terminas per trumpas parengti paraišką leidimui gauti ir gauti patį leidimą.

11. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

12. Atsakovas paaiškino, kad Departamento Klaipėdos valdybos Klaipėdos rajono aplinkos apsaugos inspekcijos viršininkas N. P. 2019 m. liepos 1 d. UAB „Hidrostatyba“ davė Privalomąjį nurodymą nutraukti (duomenys neskelbtini) karjero gamybinėje bazėje naudingųjų iškasenų praplovimo metu susidarančių nuotekų išleidimą į gamtinę aplinką, neturint leidimo, kuriuo būtų nustatyti reikalavimai (normatyvai) su nuotekomis į gamtinę aplinką išleidžiamiems teršalams išleisti. Išnagrinėjus pareiškėjo prašymą, šio Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas buvo pratęstas iki 2019 m. rugpjūčio 5 d., vėlesnis prašymas dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo netenkintas.

13. Departamentas nurodė, kad pareiškėjui 2019 m. rugpjūčio 9 d. buvo duotas Pakartotinis privalomasis nurodymas nutraukti (duomenys neskelbtini) karjere gamybinių nuotekų (susidarančių vykdant naudingųjų iškasenų praplovimo veiklą) išleidimą į gamtinę aplinką, neturint leidimo, kuriame būtų nustatyti reikalavimai (normatyvai) su gamybinėmis nuotekomis į gamtinę aplinką išleidžiamų teršalų išleidimui. Pakartotinio privalomojo nurodymo įvykdymo terminas – 2019 m. rugpjūčio 16 d., pareiškėjo prašymas dėl Pakartotinio privalomojo nurodymo termino pratęsimo netenkintas.

14. Departamentas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 25 straipsnyje nustatyti aplinkai kenksmingos veiklos sustabdymo pagrindai, tačiau šiuo atveju pareiškėjas įpareigotas nutraukti (duomenys neskelbtini) karjere gamybinių nuotekų (susidarančių vykdant naudingųjų iškasenų praplovimo veiklą) išleidimą į gamtinę aplinką, vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 2 punktu. Toks įpareigojimas neatitinka Įstatymo 25 straipsnyje nurodytų pagrindų, todėl nebuvo jokio pagrindo vadovautis Įstatymo 31 straipsniu ir priimti aplinkos ministro nustatytos formos nutarimą. Pakartotinis privalomasis nurodymas priimtas teisėtai ir pagrįstai, todėl Departamento Aplinkos kokybės departamento Klaipėdos aplinkos kokybės kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė D. Š. turėjo visus įgaliojimus Pakartotiniam privalomajam nurodymui duoti.

15. Departamento įsitikinimu, pareiškėjo teiginiai, kad Pakartotinis privalomasis nurodymas negalėjo būti priimtas, kadangi pareiškėjas nebuvo patrauktas administracinėn atsakomybėn po Privalomojo nurodymo priėmimo, kaip nustatyta Įstatymo 24 straipsnyje, yra nepagrįsti, kadangi M. G., UAB „Hidrostatyba“ karjero vadovas, patrauktas administracinėn atsakomybėn.

16. Departamentas pažymėjo, jog aplinkybė, kad Pakartotinio privalomojo nurodymo 1 punkte nėra nurodyta Privalomojo nurodymo data, registracijos numeris, informacija apie jį surašiusį pareigūną, nėra pagrindas naikinti Pakartotinį privalomąjį nurodymą – tai tik formalus informacijos nenurodymas. Be to, pareiškėjui tikrai žinoma visa informacija apie Privalomąjį nurodymą ir jį davusį pareigūną. Pakartotinio privalomojo nurodymo 5 punkte nurodyta visa būtina informacija.

17. Dėl pareiškėjo argumentų, kad taršos leidimo turėjimas yra formalus reikalavimas, o Pakartotinio privalomojo nurodymo įvykdymo terminas nustatytas per trumpas, atsakovas pabrėžė, jog aplinkybė, kad pareiškėjas kreipėsi į Aplinkos apsaugos agentūrą su paraiška taršos leidimui pakeisti, nėra pagrindas panaikinti Pakartotinį privalomąjį nurodymą, kadangi jis buvo duotas ir nustatytas terminas ne taršos leidimui gauti, bet nutraukti teršalų išleidimą į gamtinę aplinką neturint leidimo. Ir Privalomuoju nurodymu, ir Pakartotiniu privalomuoju nurodymu siekiama, kad būtų nutrauktas prioritetinės pavojingosios medžiagos – gyvsidabrio išleidimas į gamtinę aplinką neturint tam išduoto leidimo, kaip tai yra numatyta Reglamento 15 punkte, kuriame nurodyta, kad į gamtinę aplinką išleisti nuotekas (nepriklausomai nuo nuotekų kiekio / debito), kuriose yra prioritetinių pavojingųjų medžiagų (nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingųjų medžiagų kiekio), leidžiama tik turint leidimą, kuriame nustatyti reikalavimai tokių medžiagų išleidimui. Tame pačiame punkte nurodyta, kad prioritetinių pavojingųjų medžiagų (t. y. ir gyvsidabrio) išleidimas į gamtinę aplinką turi būti palaipsniui nutrauktas iki 2020 metų, todėl nesutiktina su pareiškėjo teiginiu, kad taršos leidimo gavimas yra tik formali procedūra – Aplinkos apsaugos agentūra, atsižvelgdama į tai, kad iki prioritetinių medžiagų išleidimui į gamtinę aplinką nustatyto termino pabaigos liko mažiau nei 2 mėnesiai, gali ir neišduoti taršos leidimo. Aplinkybę, kad po naudingųjų iškasenų praplovimo išleidžiamame vandenyje (nuotekose) yra prioritetinės pavojingosios medžiagos – gyvsidabrio, pareiškėjas pripažįsta.

II. 18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

19. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas faktines aplinkybes:

20.1. Departamento Klaipėdos valdybos Klaipėdos rajono aplinkos apsaugos inspekcijos viršininkas N. P. pareiškėjui davė Privalomąjį nurodymą nutraukti (duomenys neskelbtini) karjero gamybinėje bazėje naudingųjų iškasenų praplovimo metu susidarančių nuotekų išleidimą į gamtinę aplinką, neturint leidimo, kuriuo būtų nustatyti reikalavimai (normatyvai) su nuotekomis į gamtinę aplinką išleidžiamiems teršalams išleisti; Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas buvo nurodytas iki 2019 m. liepos 10 d.; 2019 m. liepos 5 d. sprendimu Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas pratęstas iki 2019 m. rugpjūčio 5 d.; pareiškėjo 2019 m. liepos 29 d. prašymo pakartotinai pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2019 m. rugsėjo 4 d. Departamento direktorius 2019 m. rugpjūčio 6 d. netenkino; pareiškėjo skundą dėl minėto sprendimo panaikintino Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-978-595/2020 atmetė, šis teismo sprendimas įsiteisėjo.

20.2. Departamento Aplinkos kokybės departamento Klaipėdos aplinkos kokybės kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė D. Š. pareiškėjui davė Pakartotinį privalomąjį nurodymą nutraukti (duomenys neskelbtini) karjere gamybinių nuotekų (susidarančių vykdant naudingųjų iškasenų praplovimo veiklą) išleidimą į gamtinę aplinką, neturint leidimo, kuriame būtų nustatyti reikalavimai (normatyvai) su gamybinėmis nuotekomis į gamtinę aplinką išleidžiamų teršalų išleidimui; Pakartotinio privalomojo nurodymo įvykdymo terminas – 2019 m. rugpjūčio 16 d.; pareiškėjo prašymas pratęsti Pakartotinio privalomojo nurodymo įvykdymo terminą Departamento Aplinkos kokybės departamento Klaipėdos aplinkos kokybės kontrolės skyriaus 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu netenkintas, šį sprendimą pareiškėjas apskundė Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams.

20.3. Pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 19 d. pateikė skundą dėl Pakartotinio privalomojo nurodymo Departamentui; Departamento direktorius 2019 m. rugpjūčio 30 d. priėmė Sprendimu Pakartotinį privalomąjį nurodymą palikti nepakeistą.

21. Spręsdamas kilusį ginčą, teismas vadovavosi Įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi ir nurodė, kad atvejai, kada gali būti duodamas privalomasis nurodymas, yra nustatyti šio įstatymo 18 straipsnyje. Išvardijęs Įstatymo 18 straipsnyje įtvirtintus privalomojo nurodymo davimo atvejus, teismas pažymėjo, kad pareiškėjui Pakartotinis privalomasis nurodymas buvo surašytas remiantis Įstatymo 18 straipsnio 2 punktu, t. y. kai aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas yra trunkamasis ir nustatomas terminas jį nutraukti.

22. Teismas nurodė, kad ir Privalomasis nurodymas, ir Pakartotinis privalomas nurodymas buvo priimtas aptikus (duomenys neskelbtini) žvyro karjere paimtame iš šalia esančio vandens telkinio vandenyje (kuris pagal technologinį procesą naudojamas smėliui / žvirgždui plauti) po naudingųjų iškasenų plovimo išleidžiamame vandenyje prioritetinių pavojingųjų medžiagų, t. y. gyvsidabrio. Teismas nustatė, kad Departamento Klaipėdos valdybos Klaipėdos rajono aplinkos apsaugos inspekcija 2019 m. birželio 12 d. raštu Nr. (13.2)-AD5-10552, 2019 m. birželio 14 d. raštu Nr. (13.2)- AD5-10789, Privalomuoju įrodymu bei Pakartotiniu privalomuoju nurodymu teikė reikalavimus pareiškėjui nedelsiant nutraukti aplinkos taršą (duomenys neskelbtini) karjero gamybinėje zonoje, kadangi buvo nustatyta, kad į gamtinę aplinką išleidžiamose gamybinėse nuotekose yra gyvsidabrio, priskiriamo prie prioritetinių pavojingųjų medžiagų. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Privalomojo nurodymo neskundė, todėl, teismo vertinimu, jis pagrįstas, galiojantis ir nėra šios bylos dalykas.

23. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad Pakartotinis privalomasis nurodymas savo turiniu prilygsta bendrovės veiklos sustabdymui, neatitinka jo turiniui ir formai keliamų reikalavimų, be to, priimtas neįgalioto aplinkos apsaugos pareigūno, teismas pabrėžė, kad aplinkai kenksmingos veiklos sustabdymo pagrindai nustatyti Įstatymo 25 straipsnyje, ir juos išvardijo. Pažymėjęs, kad pareiškėjui Pakartotinis privalomasis nurodymas buvo surašytas, vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 2 punktu, t. y. pareiškėjas buvo įpareigotas nutraukti (duomenys neskelbtini) karjere gamybinių nuotekų (susidarančių vykdant naudingųjų iškasenų praplovimo veiklą) išleidimą į gamtinę aplinką, teismas sutiko su atsakovu, jog minėtas įpareigojimas neatitinka Įstatymo 25 straipsnyje nurodytų pagrindų. Teismo vertinimu, nebuvo jokio pagrindo vadovautis Įstatymo 31 straipsniu ir priimti aplinkos ministro nustatytos formos nutarimą. Teismas konstatavo, kad Departamento Aplinkos kokybės departamento Klaipėdos aplinkos kokybės kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė D. Š. turėjo įgaliojimus Pakartotiniam privalomajam nurodymui priimti.

24. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad Pakartotinis privalomasis nurodymas neatitinka šiam dokumentui keliamų turinio reikalavimų, teismas sutiko su pareiškėjo pastaba, kad Pakartotinio privalomojo nurodymo 1 punkte turėjo būti nurodyti Privalomojo nurodymo duomenys, tačiau, teismo vertinimu, skundžiamas administracinis aktas atitiko jam keliamus reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjui teiktų prašymų Departamentui bei teismui akivaizdu, jog pareiškėjas yra susipažinęs su Privalomojo nurodymo turiniu bei jam yra žinomas Privalomąjį nurodymą davęs pareigūnas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Pakartotinio privalomojo nurodymo 5 punkte nurodyta visa reikalaujama informacija.

25. Teismo vertinimu, faktinė aplinkybė, kad UAB „Hidrostatyba“ vadovas patrauktas administracinėn atsakomybėn, paneigė pareiškėjo teiginius, jog Pakartotinis privalomasis nurodymas negalėjo būti priimtas, kadangi ūkio subjektas nebuvo patrauktas administracinėn atsakomybėn po Privalomojo nurodymo priėmimo, kaip nustatyta Įstatymo 24 straipsnyje.

26. Teismas sutiko su atsakovu, jog aplinkybė, kad pareiškėjas po Privalomojo nurodymo gavimo pateikė paraišką taršos leidimui gauti, nebuvo pagrindas pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, kadangi Privalomasis nurodymas duotas ir nustatytas terminas ne taršos leidimui gauti, bet nutraukti teršalų išleidimą į gamtinę aplinką. Teismas pažymėjo, kad Privalomuoju nurodymu, Pakartotiniu privalomuoju nurodymu siekiama, kad būtų nutrauktas prioritetinės pavojingosios medžiagos – gyvsidabrio išleidimas į gamtinę aplinką neturint tam išduoto leidimo, kaip tai yra numatyta Reglamento 15 punkte. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas dėl Pakartotinio privalomojo nurodymo vykdymo gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nesudaro pagrindo naikinti Pakartotinį privalomąjį nurodymą, kadangi valstybės siekis apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką pripažįstamas svarbesniu interesu nei individualūs pareiškėjo verslo interesai.

27. Nurodęs, kad Departamento direktorius 2019 m. rugpjūčio 30 d. Sprendimu pagrįstai Pakartotinį privalomąjį nurodymą paliko nepakeistą, teismas konstatavo, jog ir Pakartotinis privalomasis nurodymas, ir Sprendimas yra motyvuoti, pagrįsti faktinėmis ginčo aplinkybėmis, kurias patvirtino byloje esantys rašytiniai įrodymai, priimti nepažeidžiant teisės aktų, t. y. jie atitinka VAĮ 8 straipsnio ir Įstatymo reikalavimus. Teismas nenustatė pagrindo naikinti minėtus administracinius aktus ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

21. Pareiškėjas pakartoja skundžiamų administracinių aktų surašymo aplinkybes ir nurodo, kad prideda papildomus naujus įrodymus – Departamento Aplinkos kokybės departamento Klaipėdos aplinkos kokybės kontrolės skyriaus 2020 m. kovo 10 d. Juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo protokolą Nr. J9-3 ir Departamento 2020 m. kovo 16 d. raštą Nr. (3.3.)-AD5-4347, kuriuos pareiškėjas gavo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Šie nauji įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas nebuvo patrauktas atsakomybėn iki Pakartotinio privalomojo nurodymo priėmimo.

22. Pareiškėjas pakartoja skundo argumentus, kad Pakartotinis privalomasis nurodymas savo turiniu prilygsta veiklos stabdymui, Pakartotiniu privalomuoju nurodymu pareiškėjas buvo įpareigotas sustabdyti inertinių medžiagų gamybos procesą, todėl Pakartotinį privalomąjį nurodymą priėmė neįgaliotas aplinkos apsaugos pareigūnas, kadangi turėjo būti priimtas Įstatymo 31 straipsnyje nustatytos formos administracinis aktas. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis pritarta atsakovo pozicijai šiuo klausimu ir nurodo, kad teismas nevertino ir nepasisakė dėl argumentų, kurie buvo grindžiami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. A-1178-662/2018. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė apie technologinio proceso veiklos stabdymą konstatuodamas, kad veiklos (iš jos ir vienos iš veiklos proceso dalies) stabdymas galimas priimant ne privalomąjį nurodymą, o kitą nustatytos formos nutarimą.

23. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad nuotekų, susidarančių vykdant naudingųjų iškasenų praplovimo veiklą, išleidimo nutraukimas yra tolygus inertinių medžiagų gamybos veiklos stabdymui, nes gamtinių išteklių (smėlio, žvirgždo) plovimas yra pagrindinė inertinių medžiagų gavimo technologijos dalis, ką pripažino ir atsakovas nuspęsdamas pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą.

24. Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nevertino argumentų dėl minimalios ir proporcingos kontrolės naštos principo, kaip nustatyta Įstatymo 3 straipsnio 15 punkte, 4 straipsnyje, VAĮ 362 straipsnyje.

25. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pakartoja, kad pakartotinis privalomasis nurodymas pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 24 straipsnį gali būti duodamas po to, kai laiku neįvykdęs privalomojo nurodymo asmuo patraukiamas administracinėn atsakomybėn, ir tik po to, jei šie teisiniai veiksmai nepasiekė apibrėžto tikslo. Atsakovas, prieš priimdamas Pakartotinį privalomąjį nurodymą, nepatraukė pareiškėjo (juridinio asmens) administracinėn atsakomybėn, t. y. Pakartotinis privalomasis nurodymas negalėjo būti priimtas. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo nustatytas faktas, kad pareiškėjo vadovui M. G. (fiziniam asmeniui) buvo taikyta administracinė atsakomybė, teisiškai nereikšminga. Juridiniam asmeniui, t. y. pareiškėjui, kuriam ir surašytas Pakartotinis privalomasis nurodymas, atsakomybė prieš priimant šį privalomąjį nurodymą, nebuvo ir iki šiol nėra taikyta, ką pagrindžia prie apeliacinio skundo pridedami dokumentai.

26. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

27. Departamento atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti atsiliepime į skundą.

28. Pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumento, kad Pakartotinis privalomasis nurodymas faktiškai reiškia pareiškėjo veiklos sustabdymą, ir pareiškėjo nurodomos teismų praktikos, Departamentas pabrėžia, kad pareiškėjo cituojamoje administracinėje byloje Nr. A-1178-662/2018 buvo nurodyta, kad privalomuoju nurodymu buvo sustabdyta biologinio atliekų apdorojimo veikla, kuri buvo pripažinta kenksminga aplinkai. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo minėta nutartimi, kadangi pareiškėjas buvo įpareigotas nutraukti (duomenys neskelbtini) karjere gamybinių nuotekų (susidarančių vykdant naudingųjų iškasenų praplovimo veiklą) išleidimą į gamtinę aplinką, neturint leidimo, kuriame būtų nustatyti reikalavimai (normatyvai) su gamybinėmis nuotekomis į gamtinę aplinką išleidžiamų teršalų išleidimui.

29. Departamentas pažymi, kad 2020 m. balandžio 24 d. buvo atliktas neplaninis UAB „Hidrostatyba“ (duomenys neskelbtini) karjero gamybinės bazės teminis patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) gamybinės bazės teritorijoje inertinių medžiagų sijojimui įmonė naudoja jai priklausantį kilnojamąjį žvyro ir smėlio sijojimo įrenginį. Šis įrenginys bazės teritorijoje sumontuotas 2020 metais. Įrenginio pagalba išfrakcionuojama apie (duomenys neskelbtini) t per valandą inertinių medžiagų. Tai, kad (duomenys neskelbtini) karjero gamybinės bazės teritorijoje vykdomai inertinių medžiagų frakcionavimo veiklai vykdyti įrengti stacionarūs žvyro ir smėlio sijojimo ir plovimo įrenginiai, patvirtina, kad pareiškėjas veiklą vykdo alternatyviu prietaisu ir duoti privalomieji nurodymai nesustabdė jo veiklos (patikrinimo aktas dar nėra surašytas).

30. Departamento teigimu, pareiškėjo teiginiai, kad atsakingas asmuo už Privalomojo nurodymo neįvykdymą nebuvo patrauktas atsakomybėn, visiškai nepagrįsti, kadangi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 317 straipsnio 1 dalimi, administracinio nusižengimo protokolas buvo duotas UAB „Hidrostatyba“ atsakingam asmeniui. Pareiškėjo argumentai dėl itin nedidelės gyvsidabrio teršalo koncentracijos išleidžiamose gamybinėse nuotekose yra nereikšmingi, kadangi Reglamento 15 punkto nuostatos imperatyviai reikalauja turėti leidimą, nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingųjų medžiagų kiekio.

31. Departamentas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Departamento Aplinkos kokybės departamento Klaipėdos aplinkos kokybės skyriaus 2019 m. rugpjūčio 9 d. pakartotinio privalomojo nurodymo Nr. KLAKKS-15, kuriuo pareiškėjui pakartotinai nurodyta nutraukti (duomenys neskelbtini) karjere gamybinių nuotekų (susidarančių vykdant naudingųjų iškasenų praplovimo veiklą) išleidimą į gamtinę aplinką, neturint leidimo, kuriame būtų nustatyti reikalavimai (normatyvai) su gamybinėmis nuotekomis į gamtinę aplinką išleidžiamų teršalų išleidimui, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas skunde taip pat yra pareiškęs reikalavimą panaikinti Departamento 2019 m. rugpjūčio 30 d. direktoriaus sprendimą Nr. (3.8.)-AD5-15570, kuriuo netenkintas pareiškėjo skundas dėl Pakartotinio privalomojo nurodymo panaikinimo.

33. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Departamentas Pakartotinį privalomąjį nurodymą surašė nustatęs, jog pareiškėjas nevykdo Privalomojo nurodymo, kuris teisės aktų nustatyta tvarka nenuginčytas, padarė išvadą, kad Pakartotinis privalomasis nurodymas yra pagrįstas ir teisėtas.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad atsakovas turėjo priimti ne Pakartotinį privalomąjį nurodymą, o aplinkos ministro nustatytos formos nutarimą sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą (Pakartotiniu privalomuoju nurodymu pareiškėjas buvo įpareigotas sustabdyti inertinių medžiagų gamybos procesą). Pareiškėjo teigimu, Pakartotinis privalomasis nurodymas negalėjo būti priimtas ir dėl to, kad pareiškėjas nėra patrauktas administracinėn atsakomybėn, kaip nustato Įstatymo 24 straipsnis; pirmosios instancijos teismas nevertino skundo argumentų, susijusių su proporcingumo principo laikymusi vykdant ūkio subjektų veiklos priežiūros funkcijas.

35. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad Pakartotinis privalomasis nurodymas priimtas dėl to, jog pareiškėjo (duomenys neskelbtini) karjero gamybinėje bazėje valdomas įrenginys atitinka Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259 patvirtintų Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 1 priedo 1.1. ir 1.4. punktuose išvardytus kriterijus, todėl jo eksploatacijai privalu turėti Taršos leidimo specialiąją dalį nuotekų tvarkymui ir išleidimui. Reglamento 15 punkte įtvirtinta nuostata, kad į gamtinę aplinką išleisti nuotekas (nepriklausomai nuo nuotekų kiekio / debito), kuriose yra prioritetinių pavojingųjų medžiagų (nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingųjų medžiagų kiekio) leidžiama tik turint leidimą, kuriame nustatyti reikalavimai tokių medžiagų išleidimui.

36. Remiantis Aplinkos apsaugos agentūros Aplinkos tyrimų departamento Hidrocheminių tyrimų skyriaus 2019 m. gegužės 8 d. Tyrimų rezultatų protokolu Nr. P-005-2019-155/1 (mėginys tyrimui paimtas 2019 m. balandžio 18 d.), iš (duomenys neskelbtini) karjero bazės į gamtinę aplinką (protokole nurodyta – išleidime į nusodinimo baseiną) išleidžiamose gamybinėse nuotekose, kurios susidarė pareiškėjui vykdant naudingųjų iškasenų praplovimo veiklą, gyvsidabrio (Hg) teršalo koncentracija sudarė 0,08 μg/l. Aplinkos tyrimų departamento Hidrocheminių tyrimų skyriaus specialistams 2019 m. birželio 10 d. pakartotinai atlikus į gamtinę aplinką su gamybinėmis nuotekomis išleidžiamo (Hg) koncentracijos matavimus, (mėginiai tyrimams paimti 2019 m. gegužės 30 d., protokolas Nr. P-105-2019-15/1, mėginių paėmimo vieta – išleistuvas į nusodinimo baseiną) nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) karjero bazės į gamtinę aplinką išleidžiamose gamybinėse nuotekose gyvsidabrio (Hg) koncentracija sudarė 0,084 μg/lo, o Hg priskiriamas prie prioritetinių pavojingųjų medžiagų (Reglamento 1 priedas). Nustatyta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) karjero gamybinėje bazėje nevaldo jokio gamybinių nuotekų sėsdintuvo, kuris būtų įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ar aprašytas bendrovei ūkinei veiklai išduotame Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – ir TIPK) leidime, todėl buvo pažeisti Reglamento 15 punkte nustatyti reikalavimai, nurodantys, kad į gamtinę aplinką prioritetinių pavojingųjų medžiagų išleidimas leidžiamas tik turint leidimą, kuriame nustatyti reikalavimai tokių medžiagų išleidimui, ir Taisyklių III skyriaus 6 punkte nustatyti reikalavimai, nurodantys, kad veiklos vykdytojas, eksploatuojantis įrenginį, atitinkantį vieną ar kelis Taisyklių 1 priede nurodytus kriterijus, privalo turėti leidimą.

37. Pareiškėjui 2019 m. liepos 1 d. duotas Privalomasis nurodymas nėra nuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat jis nėra įvykdytas nustatytu terminu. Pažymėtina, kad Privalomojo nurodymo 5 punkto turinys (jame aprašyta pažeidimo esmė, faktinės aplinkybės, pateikiamos nuorodos į teisės aktus) yra analogiškas Pakartotinio privalomojo nurodymo 5 punktui. Departamento Aplinkos kokybės departamento Klaipėdos aplinkos kokybės kontrolės skyriaus 2019 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėjo (duomenys neskelbtini) karjero gamybinės bazės apžiūros akte Nr. A-11 nurodyta, kad apžiūros metu (2019 m. rugpjūčio 8 d., 11–11.45 val.) gamybos bazėje naudojamas išteklių plovimo įrenginys dirbo, iš plovimo įrenginio išeinančio vamzdžio tekėjo nuotekos, nuotekos tekėjo kanalu, kuris yra už pareiškėjo naudojamos teritorijos; tą pačią dieną atvykus 15 val., išteklių praplovimo įrenginio darbas buvo sustabdytas, pareiškėjas nepateikė leidimo nuotekoms išleisti į aplinką, akto surašymo metu buvo pareiškėjo darbuotojas, jis paaiškinimų neteikė, atsisakė pasirašyti aktą.

38. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų veiksmus, jei pasibaigus privalomojo nurodymo terminui jame nustatyti reikalavimai nevykdomi, reglamentuoja Įstatymo (byloje taikoma Įstatymo redakcija, galiojusi skundžiamo administracinio akto priėmimo momentu) 24 straipsnis, nustatantis, jog jei privalomasis nurodymas laiku neįvykdomas, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas privalo patraukti administracinėn atsakomybėn asmenį, neįvykdžiusį privalomojo nurodymo, už šio nurodymo neįvykdymą, už aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų, dėl kurių buvo duotas privalomasis nurodymas, pažeidimus (jei pažeidimas trunkamasis), taip pat pakartotinai duoti privalomąjį nurodymą, kurio įvykdymo terminai nustatomi remiantis šio skirsnio nuostatomis, arba, jei privalomasis nurodymas duotas dėl priežasčių, nurodytų šio įstatymo 18 straipsnio 5 punkte, pareikšti ieškinį teisme dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo.

39. Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 7 dalį privalomasis nurodymas – aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji sumažinta, arba likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones.

40. Privalomųjų nurodymų davimo atvejai išvardyti Įstatymo 18 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju Įstatymo 18 straipsnio 2 punktas, nustatantis, kad privalomieji nurodymai duodami, kai aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas yra trunkamasis ir nustatomas terminas jį nutraukti, įvardytas kaip Privalomojo nurodymo davimo teisinis pagrindas.

41. Teismų praktikoje nurodoma, kad Įstatymo 18 straipsnyje nurodyti teisiniai pagrindai turi egzistuoti išduodant privalomąjį nurodymą ir tais atvejais, kai vykdomi Įstatymo 24 straipsnyje nurodyti veiksmai, t. y. aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnui įgyvendinant teisę pakartotinai duoti privalomąjį nurodymą, jei privalomasis nurodymas (ankstesnis) laiku nevykdomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1188-662/2020).

42. Kaip jau minėta, šioje byloje įvertinus surinktus įrodymus, nustatyta, kad išduodant Pakartotinį privalomąjį nurodymą pareiškėjui egzistavo Įstatymo 18 straipsnio 2 punkte nurodytas pagrindas, todėl pagrįstai nekonstatuotas Pakartotinio privalomojo nurodymo nepagrįstumas ir neteisėtumas.

43. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo vadovui 2019 m. rugpjūčio 21 d. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas ir paskirta 150 Eur bauda, t. y. pareiškėjo vadovas administracinėn atsakomybėn patrauktas po to, kai buvo priimtas Pakartotinis privalomasis nurodymas.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-2881/2011 pateiktais išaiškinimais, turėtų būti nustatyta, jog Pakartotinis privalomasis nurodymas yra nepagrįstas ir neteisėtas, bei jis būti panaikintas dėl to, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas nepatraukė pareiškėjo (pareiškėjo vadovo) administracinėn atsakomybėn. Administracinės bylos Nr. A556-2881/2011 ir apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra tapačios, nes administracinėje byloje Nr. A556-2881/2011 buvo nagrinėjamas ketvirtojo tam pačiam ūkio subjektui duoto privalomojo nurodymo pagrįstumas ir teisėtumas ir šis privalomasis nurodymas panaikintas, nurodant, kad įstatymų leidėjas Įstatyme apsiriboja tik privalomuoju nurodymu bei pakartotiniu privalomuoju nurodymu, o turint omenyje viešoje teisėje galiojantį principą, kad yra draudžiama tai, kas nėra leidžiama, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnui buvo paneigta teisė surašyti daugiau nei vieną privalomąjį nurodymą bei vieną pakartotinį privalomąjį nurodymą už tą patį teisės pažeidimą aplinkos apsaugos srityje arba srityje, kuri patenka į aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno kompetenciją.

45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-2881/2011 yra nurodyta, kad surašius privalomąjį nurodymą ir nustačius jo neįvykdymą nustatytu laiku, turi sekti kitas Įstatyme numatytas veiksmas, susijęs su neįvykdžiusio privalomojo nurodymo asmens patraukimu administracinėn atsakomybėn; kitas privalomojo nurodymo surašymas būtų galimas tik tokiu atveju, jei pirmieji teisiniai veiksmai nepasiekė apibrėžto tikslo; paskesnio privalomojo nurodymo, patenkančio į pakartotinio privalomojo nurodymo sąvoką, surašymas iš esmės yra galimas pasibaigus pirmojo etapo procesui, kada ir būtų surašomas antrasis, t. y. pakartotinis privalomas nurodymas, kurio neįvykdymas taip pat turėtų nulemti asmens neįvykdžiusio pakartotinio privalomojo nurodymo patraukimą administracinėn atsakomybėn. Tačiau sprendime nėra nurodyta bei išaiškinta, kad jei pakartotinis privalomasis nurodymas surašytas nepatraukus asmens, neįvykdžiusio pirmojo privalomojo nurodymo, pakartotinis privalomasis nurodymas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

46. Pirmosios instancijos teismo detaliai ištirtų ir aptartų sprendime faktinių ir teisinių aplinkybių visuma patvirtina, kad atsakovas, duodamas pareiškėjui Pakartotinį privalomąjį nurodymą, aiškiai nurodė, kokiais savo veiksmais jis pažeidė aplinkos apsaugos įstatymus ar kitus teisės aktus (pažeidimas buvo trunkamasis), išvardijo pažeidžiamas teisės aktų nuostatas ir atskleidė jų turinį, taip pat nurodė priežastis, kurias pareiškėjas turi pašalinti. Atsižvelgiant į tai, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad Pakartotinis privalomasis nurodymas yra pakankamai motyvuotas, atitinkantis VAĮ ir Įstatymo reikalavimus, o nustatyti neesminiai skundžiamo akto turinio trūkumai nesudaro pagrindo pripažinti šį individualų administracinį aktą neteisėtu. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šią išvadą.

47. Dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovas nagrinėjamu atveju privalėjo imtis Įstatymo 25 ir 31 straipsniuose nustatytų veiksmų, kadangi Pakartotiniu privalomuoju nurodymu faktiškai sustabdoma jo vykdoma inertinių medžiagų gamybos veikla, kadangi gamtinių išteklių (smėlio, žvirgždo) plovimas yra pagrindinė inertinių medžiagų gavimo technologijos dalis, pažymėtina, jog skundžiamame administraciniame akte nėra suformuluotas nurodymas pareiškėjui sustabdyti jo vykdomą inertinių medžiagų gamybos veiklą. Aplinkybė, kad neįvykdęs Pakartotinio privalomojo nurodymo (nenutraukęs gamybinių nuotekų išleidimo į gamtinę aplinką), pareiškėjas visa apimtimi negali vykdyti inertinių medžiagų gamybos veiklos, savaime nelemia, jog atsakovo įgaliotas pareigūnas turėjo priimti nutarimą sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą. Aplinkai kenksmingos veiklos sustabdymo pagrindai imperatyviai įtvirtinti Įstatymo 25 straipsnyje, tačiau bylos duomenys, Privalomojo nurodymo bei Pakartotinio privalomojo nurodymo priėmimo faktiniai ir teisiniai pagrindai nepatvirtina, kad pareiškėjo veikla kenksminga aplinkai (tokių aplinkybių nenustatė ir atsakovas) ir egzistavo kiti minėtame straipsnyje nustatyti veiklos sustabdymo pagrindai. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjo veikla turėjo būti sustabdoma priimant Įstatymo 31 straipsnyje nustatytos formos administracinį aktą.

48. Taip pat nėra pagrindo remtis pareiškėjo akcentuojamais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais administracinėje byloje Nr. A-1178-662/2018, kadangi nurodomos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra tapačios (minėtoje byloje privalomuoju nurodymu buvo sustabdyta ūkio subjekto, turinčio TIPK leidimą, vykdyta aplinkai kenksminga biologinio atliekų apdorojimo veikla). Pareiškėjas šioje byloje nėra pateikęs įrodymų, kurie patvirtintų, kad būtent Pakartotinis privalomasis nurodymas savo turiniu prilygsta veiklos stabdymui, t. y. šiuo Pakartotiniu privalomuoju nurodymu iš esmės buvo sustabdyta pareiškėjo vykdoma inertinių medžiagų gamybos veikla.

49. Apibendrindama nutartyje išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (šiuo aspektu žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą faktų ir teisės taikymo aspektais, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, o apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų dėl Pakartotinio privalomojo nurodymo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Hidrostatyba“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė