2019-10-23 Nr. AB-20245-3-61-3-02264-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-473-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02264-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 33

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „General Financing“ ir atsakovo Lietuvos banko apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „General Financing“ skundą atsakovui Lietuvos bankui (trečiasis suinteresuotas asmuo – finansinių paslaugų įmonių asociacija „Finco“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „General Financing“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos banko (toliau – ir LB) Priežiūros tarnybos 2016 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 241-88 „Dėl poveikio priemonės taikymo UAB „General Financing“ (toliau – ir Sprendimas); 2) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 patvirtintų Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 4 punktas (2016 m. vasario 1 d. redakcija) pagal šios normos turinį neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 straipsniui, 22 straipsnio 1 daliai, 29 straipsniui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.2 straipsnio 1 daliai ir 2 daliai, 2.6 straipsniui, 3.109 straipsnio 3 daliai, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ) 2 straipsnio 19 punktui, 8 straipsnio 1 ir 5 dalims.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad LB Priežiūros tarnyba skundžiamu Sprendimu skyrė baudą už tai, jog Bendrovė netikrino duomenų bazėse vartojimo kredito gavėjo sutuoktinio duomenų ir netinkamai įvertino dvejose sutartyse klientų įsipareigojimus, dėl ko nenustatė pajamų – įsipareigojimų santykio.

3. Tiek Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių (toliau – ir Direktyva), tiek ją įgyvendinantis VKĮ (taip pat ir šio įstatymo redakcija, kuri įsigaliojo nuo 2016 m. vasario 1 d.) pareigą įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą susiejo tik su besikreipiančio asmens, bet ne jo sutuoktinio, kreditingumo vertinimu. Tokį reikalavimą numato Nuostatų 4 punktas, kuriame buvo išplėsta Direktyvoje bei VKĮ įtvirtinta vartojimo kredito gavėjo sąvoka, į ją įtraukiant ir sutuoktinį. Bendrovė per Lietuvos vartojimo lizingo ir kredito asociaciją kreipėsi į Lietuvos banką, kad šis išaiškintų Nuostatų 4 punkto taikymą, tačiau Lietuvos bankas 2016 m. kovo 8 d. raštu nepasisakė dėl Nuostatų 4 punkto reikalavimo taikymo praktinių problemų. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija (toliau – ir VDAI) 2016 m. kovo mėn., atsakydama į Bedrovės paklausimą, išaiškino, kad Nuostatų 4 punktas reiškia, jog jį taikant būtina gauti atskirą kredito gavėjo sutuoktinio sutikimą.

4. Pareiškėjo teigimu, tam, kad kiltų administracinė atsakomybė, būtina nustatyti keturis elementus: objektą, objektyviąją pusę (neteisėtus veiksmus/neveikimą), subjektą, subjektyviąją pusę (kaltę). Administracinė atsakomybė gali kilti tik už teisėto reikalavimo pažeidimą. Šiuo atveju Bendrovė kaltinama reikalavimo, prieštaraujančio aukštesnės galios aktams, pažeidimu.

5. Pareiškėjo vertinimu, Nuostatų 4 punkto reikalavimas prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnyje įtvirtintam teisinės valstybės ir įstatymo viršenybės prieš poįstatyminius aktus principams, pažeidžia kredito gavėjo teisę į privatų gyvenimą, diskriminuoja susituokusį kredito gavėją nesusituokusiųjų atžvilgiu, neteisėtai riboja kredito gavėjo teisnumą ir veiksnumą, prieštarauja vartojimo kredito gavėjo teisei prisiimti asmenines prievoles be savo sutuoktinio dalyvavimo (sutikimo), prieštarauja teisinio apibrėžtumo principui. Yra neproporcingas siekiamiems tikslams, kadangi vietoje to, kad skatintų atsakingą skolinimą, jis užkerta kelią tinkamai nustatyti kredito gavėjo kreditingumą, jo galėjimą vykdyti įsipareigojimus. Šios priežastys, pareiškėjo manymu, sudarė pagrindą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Nuostatų 4 punkto atitikties aukštesnės galios aktams įvertinimo.

6. Pareiškėjas nurodė, jog skundžiamas Sprendimas naikintinas, kadangi Bendrovės veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti. Lietuvos banko vertintų vartojimo kredito sutarčių sudarymo metu reikalavimo vertinti kredito gavėjo kreditingumą turinys buvo neaiškus, todėl ji negali būti traukiama atsakomybėn už neaiškaus reikalavimo nesilaikymą. 2016 m. sausio 29 d. paskelbtos internetinėje svetainėje Lietuvos banko nuomonės dėl vartojimo kredito rinkos dalyvių pateiktų klausimų, susijusių su VKĮ bei Nuostatų pakeitimų aiškinimu ir taikymu (toliau – ir Nuomonė), faktas, pareiškėjo manymu, patvirtina, kad vartojimo kreditų rinkos dalyviams kilo įvairūs klausimai dėl Nuostatų 4 punkto turinio ir įgyvendinimo, ką pripažino ir atsakovas paskelbdamas Nuomonę, kurios apimtis vis didėjo. Nuomonė, nuo jos paskelbimo nepraėjus 4 mėnesiams, buvo net du kartus keičiama (pakeitimai apėmė ir Nuostatų 4 p.). Skundžiamu Sprendimu Lietuvos bankas nepaneigė, kad Nuostatų 4 punkto reikalavimai nėra aiškūs, tik pasisakė, kad tai nesudaro pagrindo jų nesilaikyti. Iš atsakymo matyti, kad jis supranta, jog tiek Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 241-69 patvirtintos Vartojimo kredito teikimo gairės (toliau – ir Gairės, tiek Nuomonė, nėra pakankamai išsamios.

7. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijami Nuostatų pakeitimai buvo priimti 2016 m. sausio 29 d., o įsigaliojo 2016 m. vasario 1 d. Bendrovei buvo per trumpas laikotarpis (tik 12 dienų) pritaikyti savo informacinių technologijų (toliau – ir IT) sistemas ir vidines procedūras prie naujų reikalavimų bei tinkamai apmokyti savo darbuotojus. To padaryti ji objektyviai nepajėgė.

8. Pareiškėjo teigimu, Bendrovė neprivalėjo pateikti konkrečių įrodymų, galinčių patvirtinti išimtį iš Nuostatų 4 punkto, kadangi jos teisė tikrinti tik kredito gavėjo kreditingumą kyla iš teisinio reguliavimo. Pareiškėjas pažymėjo, kad nei vienos iš Lietuvos banko vertintų sutarčių nėra pradėtas priverstinis išieškojimas. Nors Nuostatų 4 punkto reikalavimas vertinti ir kredito gavėjo sutuoktinio kreditingumą galiojo jau nuo 2013 m. liepos 1 d., tačiau Lietuvos bankas iki 2016 m. vasario 1 d. nereikalavo tikrinti sutuoktinio kreditingumo tais atvejais, kai dėl kredito suteikimo kreipdavosi tik vienas asmuo. Bendrovė, netikrindama kredito gavėjo sutuoktinio įsipareigojimų duomenų bazėse, nepažeidė VKĮ 8 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų 7.2, 7.5, 17 punktų nuostatų, kadangi nei viena iš nurodytų nuostatų nenumatė reikalavimo įvertinti kredito gavėjo sutuoktinio kreditingumą.

9. Bendrovė tvirtino, kad tinkamai įvertino informaciją apie kredito gavėjų turimus finansinius įsipareigojimus kitoms finansų įstaigoms. Nei vienas iš Lietuvos banko nurodytų Nuostatų punktų nenumato, kad vertinant kredito gavėjo kreditingumą, būtina įtraukti tuos finansinius įsipareigojimus, kurie turėtų būti visiškai įvykdyti iki naujai prisiimamų įsipareigojimų vykdymo pradžios. Pagal Nuostatų 7.2 punktą, naujai prisiimamo įsipareigojimo klientai niekuomet neturėjo vykdyti kartu su jau turimais įsipareigojimais, todėl pareiškėjas pagrįstai jų neįtraukė. Bendrovės veiksmai, neįtraukiant minėtų įsipareigojimų, atitiko Nuostatų 7.2, 7.5, 17.2, 22 punktus. Minėtų įsipareigojimų Bendrovė nebūtų galėjusi įtraukti ir dėl savo IT sistemų ypatumų. Lietuvos banko išvada, kad kredito gavėjų kreditingumo vertinimas turėtų būti paremtas surinktais duomenimis ir faktinėmis aplinkybėmis, o ne kredito davėjo prielaidomis, prieštarauja Nuostatų 7.5 punktui. Vertinant kreditingumą taip pat neturėtų būti ignoruojama kredito gavėjo istorija. Pareiškėjas nesutinka su Lietuvos banko pozicija, kad jis, vertindamas kreditingumą, neįvertino klientų galimybės vykdyti įsipareigojimus. Pažymėjo, kad iš 50 vertintų sutarčių pažeidimai nustatyti tik dėl 2 sutarčių. Bendrovė tinkamai apskaičiavo klientų įsipareigojimų ir tvarių pajamų santykį ir laikėsi tam nustatytų reikalavimų. Paaiškino, kad šis tariamas pažeidimas yra išvestinis iš dviejų klientų tariamai netinkamo įsipareigojimų vertinimo. Be to, įsipareigojimų ir pajamų santykį galima apskaičiuoti tik remiantis tinkamo ir sąžiningo įsipareigojimų vykdymo prezumpcija.

10. Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

11. Atsakovas paaiškino, kad VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga vertinant kreditingumą ne tik surinkti informaciją iš kredito gavėjo, bet ir ją patikrinti. VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pakeitimai reiškia, kad kredito davėjai negalės pasikliauti vartotojų nurodytais duomenimis be jų pagrindimo ar patikrinimo registruose ir informacinėse sistemose. Tai sudaro prielaidas tinkamai įvertinti kreditingumą, vadovaujantis atsakingo skolinimosi principu. Direktyvos preambulės 26 punkte nustatyta, jog svarbu, kad kreditoriai nesiimtų neatsakingo skolinimo veiklos ar neišduotų kredito, prieš tai neįvertinę kreditingumo. Vartotojų kreditingumui įvertinti kreditorius taip pat turėtų atlikti patikrinimą atitinkamose duomenų bazėse; atsižvelgiant į teisines ir faktines aplinkybes, tokie patikrinimai gali būti įvairios apimties. Nagrinėjamu atveju Bendrovė nesilaikė VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos kreditingumą vertinti atlikus patikrinimą registruose ir informacinėse sistemose arba pagrindžiant kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais.

12. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl neaiškaus teisinio reglamentavimo, atsakovas pažymėjo, kad konstatuotas VKĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimo nesilaikymas, kuris nustatytas 2015 m. lapkričio 5 d., ir jo turinys yra aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžtas taip pat ir aiškinamajame rašte. Lietuvos bankas taikė Nuostatų 4 punkto reikalavimą ir prižiūrėjo, kaip jo laikomasi nuo pat Nuostatų įsigaliojimo 2013 m. liepos 1 d., ką patvirtina Lietuvos banko interneto tinklapyje skelbiami pranešimai. Be to, šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad atsakovas nuo pat Nuostatų įsigaliojimo dėl jų taikymo teikė konsultacijas vartojimo kredito rinkos dalyviams. Jokie teisės aktai nenumato, kad Bendrovės ar kitų finansų rinkos dalyvių teikiami paklausimai leistų Bendrovei nevykdyti VKĮ reikalavimų, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės nešalina jo atsakomybės.

13. Atsakovas nurodė, jog priešingai, nei teigia pareiškėjas, Lietuvos bankas niekada neaiškino, kad pakankamas Nuostatų 4 punkto įtvirtintos išimties taikymo pagrindas yra aplinkybė, kad vartojimo kreditas imamas tik vieno iš sutuoktinių. Galiojantys teisės aktai nenumato pareigos Lietuvos bankui iš anksto vertinti, derinti kredito davėjo priimtas vidaus taisykles. Vartojimo kredito davėjų priežiūra vykdoma atliekant jų inspektavimus.

14. Atsakydamas į pareiškėjo teiginį, kad jai buvo suteiktas per trumpas laikas pasiruošti naujų reikalavimų įsigaliojimui, atsakovas pažymėjo, jog tokiu būdu pareiškėjas siekia techniniais procesais pateisinti teisės aktų reikalavimų nesilaikymą, kas nešalina jo atsakomybės. Be to, VKĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostata galioja nuo 2015 m. lapkričio 5 d., Nuostatų 4 punkto reikalavimai – nuo 2013 m. liepos 1 d. Atsakovo teigimu, pareiškėjas turėjo pakankamai laiko pritaikyti savo techninius procesus. Bendrovė, atsakovo tvirtinimu, yra finansų rinkos profesionalė, privalanti suprasti, kad teisės aktų privaloma laikytis nuolat, nepaisant vidinių Bendrovės procesų.

15. Atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad nei vienas iš Lietuvos banko nurodytų Nuostatų punktų nenumato pareigos vertinant kreditingumą įtraukti finansinius įsipareigojimus, kurie turėtų būti visiškai įvykdyti iki naujai prisiimamų įsipareigojimų vykdymo pradžios, atsakovas paaiškino, jog Nuostatų 7, 9, 17 punktai detalizuoja VKĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatytus atsakingos skolinimo reikalavimus. Tiek VKĮ, tiek Nuostatų reikalavimai aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, kad turi būti įvertinti visi kredito gavėjo kreditingumo vertinimo metu jo turimi finansiniai įsipareigojimai. Be to, pats kredito davėjas turi pareigą pagrįsti kredito gavėjo pajėgumą ir galimybes prisiimti naujus finansinius įsipareigojimus.

16. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais dėl prezumpcijos, kad kliento įsipareigojimai bus vykdomi tinkamai ir laiku. Tokios prezumpcijos nenumato teisės aktai. Bendrovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų ir leistų jai pagrįstai preziumuoti, kad įsipareigojimai, kurių ji nevertino, bus įvykdyti iki įmokų pagal naujai sudaromas sutartis mokėjimo dienos. VKĮ 8 straipsnio 1 dalis aiškiai nustato, kad kreditingumas turi būti įvertintas prieš sudarant sutartį ir remiantis tuo metu turima informacija. Nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad jis pats papildomai surinko informaciją iš duomenų bazių, vykdydamas Nuostatų 17.2 ir 22 punktų reikalavimus. Pareiškėjo argumentas, kad jis finansinių įsipareigojimų nebūtų galėjęs įtraukti dėl savo IT sistemų ypatumų, yra nepagrįstas (kaip minėta Nuostatų reikalavimai nebuvo nauji) ir neturi teisinės reikšmės. Dėl kredito istorijos reikšmės atsakovas pažymėjo, kad faktas, jog kredito gavėjas grąžino kreditą, nepanaikina kredito davėjo pareigos iki sutarties sudarymo įvertinti kreditingumą ir nenumato, kad kreditingumo vertinimas gali būti koreguojamas atsižvelgiant į ankstesnių kreditų grąžinimą. Priešingai, nei skunde nurodo pareiškėjas, atsakovas neteigia, kad jis iš viso nevertino klientų finansinių įsipareigojimų. Sprendime aiškiai nurodyta, kokius duomenis pareiškėjas netinkamai analizavo ir vertino.

17. Dėl pareiškėjo teiginio apie pažeidimo mažareikšmiškumą atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas mažareikšmiškumą klaidingai sieja su sutarčių skaičiumi. Be to, pažeidimas laikomas mažareikšmiu, kai žala yra labai nedidelė. Atsižvelgiant į VKĮ 8 straipsnio 1 dalies normos svarbą, pažeidimas negali būti laikomas nedidelės reikšmės.

18. Atsakydamas į pareiškėjo skundo argumentus dėl įsipareigojimų - pajamų santykio apskaičiavimo, atsakovas paaiškino, kad nei VKĮ, nei Nuostatai nereikalauja vertinti kreditingumo ir skaičiuoti santykį po sutarties sudarymo. Kreditingumas turi būti įvertintas prieš sudarant sutartį ir remiantis tuo metu turima informacija. Todėl faktas, kad kredito gavėjas nevykdo savo finansinių įsipareigojimų, neturi jokios įtakos kreditingumo vertinimui.

19. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakomybė pareiškėjui buvo pritaikyta ne už Nuostatų 4 punkto pažeidimą, bet už VKĮ 8 straipsnio 1 dalies nesilaikymą. Todėl Nuostatų 4 punkto pripažinimas neteisėtu nepašalintų pareiškėjo atsakomybės pagal VKĮ 8 straipsnio 1 dalį. Lietuvos bankas Nuostatus priėmė įgyvendindamas VKĮ 8 straipsnio 5 dalyje suteiktus įgaliojimus detalizuoti VKĮ 8 straipsnio 4 dalies nustatytus reikalavimus. Nuostatų 4 punktas nereikalauja atlikti kredito gavėjo sutuoktinio kreditingumo vertinimą. Šia norma tik siekiama įvertinti visas reikšmingas aplinkybes, t. y. įvertinti sutuoktinio pajamas, įsipareigojimus, kurie gali turėti reikšmės kredito gavėjo pajėgumui vykdyti įsipareigojimus. Nuostatų 4 punkto reikalavimas nereiškia, kad kiekvienu atveju vertinant kreditingumą privalo būti vertinamos visos šeimos pajamos, išlaidos, finansiniai įsipareigojimai, kadangi galimos situacijos, kai tam pakanka informacijos apie kredito gavėjo situaciją. Pareiškėjo teiginiai dėl Nuostatų 4 punkto galimo prieštaravimo Konstitucijos 22, 29 straipsniams, CK 1.2 ir 2.6 straipsniui, 3.109 straipsnio 3 daliai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Nuostatų 4 punktas nenustato nei reikalavimo pateikti kito sutuoktinio sutikimą, nei įtraukti jį dalyvauti kredito suteikimo procese. Jis taip pat nenustato jokių taisyklių dėl solidariosios sutuoktinių prievolės atsiradimo pagrindų, nei reikalavimų asmens duomenų tvarkymo srityje. Minėta nuostata nereiškia, kad kiekvienu atveju vertinant kreditingumą privalo būti vertinamos visos šeimos pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai. Gairėse solidariosios sutuoktinių atsakomybės egzistavimas nurodytas kaip viena iš aplinkybių, pagrindžiančių poreikį vertinti šeimos situaciją. Kai vartojimo kredito sutartis sudaroma asmeninėms reikmėms, Nuostatų 4 punktas neužkerta kelio vertinti tik kredito gavėjo pajamas ir įsipareigojimus. Gairės ir Nuomonė nėra poįstatyminiai aktai, tai tik pateikta atsakovo nuomonė. Juose nenustatytas baigtinis sąrašas pavyzdžių.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo finansinių paslaugų įmonių asociacija „Finco“ (pakeistas pavadinimas, anksčiau Lietuvos vartojimo lizingo ir kredito asociacija) (toliau – ir Asociacija) atsiliepime į pareiškėjo skundą palaiko pareiškėjo skundą ir visus jame keliamus reikalavimus, ypač dėl Nuostatų 4 punkto atitikties Konstitucijai, CK, VKĮ.

21. Asociacija papildomai paaiškino, kad Asociacija visada pasisakė už griežtą vartojimo kredito paslaugos reglamentavimą, aukštus paslaugos teikimo standartus ir griežtus bei aiškius reikalavimus kreditingumui vertinti. Asociacija aktyviai dalyvavo teisėkūros procesuose, teikė ne vieną pasiūlymą. Buvusios teisinio reglamentavimo spragos vartojimo kredito sektoriuje yra pašalintos. Vis dėl to Lietuvos bankui rengiant Nuostatų pakeitimų projektus į vartojimo kredito rinkos dalyvių ar Asociacijos pateiktas išvadas ir siūlymus nebuvo įsiklausyta. Reikalavimai kredito davėjams pateikiami kaip nuomonė, už kurios nesilaikymą skiriamos sankcijos. Lietuvos banko nuomonė dėl paskutinės Nuostatų redakcijos keitėsi kelis kartus. Nepaisant to, kad Asociacija 2016 m. vasario 11 d. kreipėsi į Lietuvos banką dėl Nuomonėje pateiktų išaiškinimų, dialogas su vartojimo kreditų rinkos dalyviais nebuvo pradėtas, į jų pastabas nebuvo atsižvelgta. Nuostatų 4 punkto reikalavimai, Asociacijos manymu, yra neadekvatūs, nesusiję su atsakingo skolinimo principu, sukeliantys objektyvias kliūtis vartojimo kreditų rinkos dalyviams arba dirbtinai ribojantys vartojimo kredito paslaugos prieinamumą vartotojams. Asociacijos manymu, Nuostatų 4 punktu yra ribojama susituokusių asmenų teisė savarankiškai sudaryti vartojimo kredito sutartį.

II. 22. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 21 d. sprendimu pareiškėjo UAB „General Financing“ skundą tenkino iš dalies – panaikino Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2016 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 241-88 dalį, kuria konstatuota, kad pareiškėjas 2 atvejais iš 50 neįtraukė dalies UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazėje nurodytų vartojimo kredito gavėjų turimų įsipareigojimų, todėl nevykdė Nuostatų 17.2 punkte numatytų pareigų, nesivadovavo Nuostatų 7.2 ir 7.5 punktuose nustatytais atsakingojo skolininko reikalavimais. Kitą skundo dalį atmetė.

23. Teismas konstatavo, kad byloje kilo ginčas dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2016 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 241-88 teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Teismas nurodė, jog LB Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento Finansinių paslaugų priežiūros skyrius 2016 m. kovo 30 d. išvada Nr. 289-19 nustatė, jog pareiškėjas iš vartojimo kredito gavėjų nerenka duomenų apie pajamų dydį, darbuotojai prašo nurodyti informaciją apie aplinkybes, kurios gali neigiamai paveikti jo finansinę situaciją. Pareiga vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimui surinkti informaciją iš paties vartojimo kredito gavėjo kyla iš VKĮ 8 straipsnio 1 dalies, todėl, kiekvieną kartą, prieš sudarant naują vartojimo kredito sutartį arba didinant bendrą vartojimo kredito sumą, informacija turi būti surenkama iš paties vartojimo kredito gavėjo ir tik tada vartojimo kredito davėjas turi patikrinti šią informaciją naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais (banko sąskaitos išrašais, atitinkamų sutarčių kopijomis ir pan.).

Tik renkant informaciją iš vartojimo kredito gavėjų, galima gauti reikšmingą informaciją apie stipriai sumažėjusias gaunamas pajamas nei nurodyti duomenų bazėse, pajamų kaitą ateityje, kaip tai numatyta Nuostatų 7.3, 17.1 papunkčiuose. Įvertinus iš pareiškėjo gautą informaciją, nustatė, kad, vertindamas vartojimo kredito gavėjų kreditingumą, visais atvejais kreipėsi informacijos apie vartojimo kredito gavėjų pajamas į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) duomenų bazę, o apie turimus įsipareigojimus finansų įstaigoms ir jų vykdymą į UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazes.

Įvertinus pateiktus duomenis lentelėje ir „Sodros“ duomenų bazės duomenis nustatyti 2 atvejai, kai vartojimo kreditai buvo suteikti asmenims, kurie, remiantis pareiškėjo pateiktais „Sodros“ duomenų bazės duomenimis, buvo dirbantys, tačiau jų pajamos (pajamų dalis), kurias naudojo jų kreditingumui įvertinti, buvo gaunamos už trumpesnį nei 4 mėnesių laikotarpį: vartojimo kredito sutartis Nr. 7071532, pagal kurią 2016 m. vasario 12 d. buvo suteiktas 1 200 Eur vartojimo kreditas asmeniui, kuris įsidarbino 2015 m. spalio 27 d., ir dalį pajamų, kurias naudojo kreditingumo vertinimui, gavo 3,5 mėnesio.

Šis asmuo taip pat gavo pastovią 222,56 Eur dydžio išmoką nuo 2012 m. birželio 14 d., kuri laikytina tvariomis pajamomis; vartojimo kredito sutartis Nr. 6884612, pagal kurią 2016 m. vasario 12 d. buvo suteiktas 250 Eur vartojimo kreditas asmeniui, kuris įsidarbino 2015 m. spalio 28 d. ir pajamas gavo 3,5 mėnesio. Nuostatų 10 punkte 4 mėnesių terminas įtvirtintas tam, kad vartojimo kredito davėjai galėtų vadovautis aiškiais kriterijais, t. y. šis terminas laikomas pakankamu pripažinti, jog vartojimo kredito gavėjo pajamos yra tvarios.

Tačiau minėta nuostata yra dispozityvi – vartojimo kredito davėjui paliekama galimybė konkrečiais atvejais tvariomis laikyti ir kitokias nei paskutinių 4 mėnesių pajamas, tačiau toks vartojimo kredito davėjo sprendimas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis ir įrodymais. Kai vartojimo kredito davėjas atitinkamas aplinkybes patvirtinančių įrodymų neturi, jam atsiranda pareiga vertinti ne mažiau kaip 4 mėnesių vartojimo kredito gavėjo pajamas. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, dokumentų arba kitų įrodymų, leidžiančių nukrypti nuo Nuostatų 10 punkte nurodyto 4 mėnesių termino.

Darė išvadą, kad, vertindamas vartojimo kredito gavėjų kreditingumą, neįvertinęs to, jog 2 atvejais iš 50 vartojimo kredito gavėjų darbo stažas pagal „Sodros“ duomenų bazės duomenis yra trumpesnis kaip 4 mėnesiai, neįsitikino šių vartojimo kredito gavėjų pajamų tvarumu ir, priėmęs sprendimus suteikti vartojimo kreditus, nesivadovavo Nuostatų 7.3, 7.5 papunkčiuose nustatytais atsakingojo skolinimo reikalavimais, neužtikrino 9 ir 10 punktuose nustatytų reikalavimų įvertinti vartojimo kredito gavėjo tvarias pajamas tinkamo vykdymo.

Pareiškėjas, nerinkdamas kreditingumo vertinimui skirtos informacijos iš vartojimo kredito gavėjo apie pajamų dydžius, o naudodamas tik iš duomenų bazių surinktus duomenis apie pajamas, netinkamai vykdė Nuostatų 17.1 papunktyje įtvirtintą pareigą. Pažeidė Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remiantis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais.

Be to, nustatyti 2 atvejai, kai pareiškėjas, skaičiuodamas vidutinės mėnesio įmokos, pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms, dydį, neįtraukė vartojimo kredito gavėjų turimų įsipareigojimų pagal turimus duomenis iš UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazės: pagal vartojimo kredito sutartį Nr. 43059111, skaičiuodamas vartojimo kredito gavėjo vidutinės mėnesio įmokos, pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms, dydį, neįtraukė UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazėje nurodytų duomenų apie vartojimo kredito gavėjo turimą vartojimo kredito sutartį, pagal kurią 2016 m. vasario 26 d. jis turėjo padengti 109,4 Eur sumą.

Skaičiuodamas vidutinės mėnesio įmokos, pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms, dydį, įtraukė tik vartojimo kredito gavėjo turimus 60,6 Eur mėnesio įsipareigojimus pareiškėjui (vartojimo kredito gavėjas buvo nurodęs 0 euro įsipareigojimus); pagal vartojimo kredito sutartį Nr. 370872, skaičiuodamas vartojimo kredito gavėjo vidutinės mėnesio įmokos, pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms, dydį, neįtraukė UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazėje nurodytų duomenų apie vartojimo kredito gavėjo turimą vartojimo kredito sutartį, pagal kurią 2016 m. vasario 27 d. jis turėjo padengti 75 Eur sumą.

Įmonė naudojo 0 euro įsipareigojimus, skaičiuodama vidutinės mėnesio įmokos, pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms, dydį (vartojimo kredito gavėjas buvo nurodęs 0 euro įsipareigojimus). Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus faktus, konstatavo, kad 2 atvejais pareiškėjas, vertindamas vartojimo kredito gavėjų kreditingumą, iš duomenų bazių ir iš vartojimo kredito gavėjų gavo skirtingus duomenis apie jų įsipareigojimų finansų įstaigoms dydžius, tačiau iš UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazės gautus duomenis apie vartojimo kredito gavėjų turimus mėnesio įsipareigojimus netinkamai analizavo ir neįvertino, o naudojo mažesnius mėnesio įsipareigojimų dydžius, nei pateikti UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazėje, todėl netinkamai vykdė Nuostatų 17.2 papunktyje nustatytas pareigas ir nesivadovavo Nuostatų 7.2 ir 7.5 papunkčiuose nustatytais atsakingojo skolinimo reikalavimais bei nesilaikė Nuostatų 22 punkto, pagal kurį yra laikoma, kad vartojimo kredito davėjas neįvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumo, jeigu vartojimo kredito davėjas neįvertino pakankamos informacijos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo galimybe tinkamai vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus, arba vertino tik vartojimo kredito gavėjo galimybes tinkamai vykdyti vartojimo kredito sutartį, neatsižvelgdamas į vartojimo kredito gavėjo jau turimus finansinius įsipareigojimus.

Pažymėjo, kad nepateikė dokumentų ar kitų įrodymų, pagrindžiančių, kad UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazėje nurodyti didesni įsipareigojimų finansų įstaigoms dydžiai neatitinka tikrovės. Pareiškėjas, nesurinkęs įrodymų apie vartojimo kredito gavėjų sutuoktinių turimus įsipareigojimus finansų įstaigoms, reikalingų vartojimo kredito gavėjų (šeimos) kreditingumui įvertinti, nesivadovavo Nuostatų 7.2, 7.3 ir 7.5 papunkčiuose nustatytais atsakingojo skolinimo reikalavimais, neužtikrino Nuostatų 17 punkte nustatytų pareigų tinkamo vykdymo ir pažeidė VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą remiantis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir atlikusi patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdama vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais.

25. Teismas nustatė, kad Lietuvos banko Priežiūros tarnyba 2016 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. 241-88 konstatavo, jog pareiškėjas iš vartojimo kredito gavėjų ir duomenų bazių surinko skirtingus duomenis apie vartojimo kredito gavėjų įsipareigojimus finansų įstaigoms, tačiau 2 atvejais iš 50, skaičiuodamas vartojimo kredito gavėjų vidutines mėnesio įmokas pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms dydį, neįtraukė dalies UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazėje nurodytų vartojimo kredito gavėjų turimų įsipareigojimų finansų įstaigoms pagal vartojimo kredito sutartis, todėl netinkamai vykdė Nuostatų 17.2 punkte nustatytas pareigas, nesivadovavo Nuostatų 7.2 ir 7.5 punktais, nustatytais atsakingojo skolinimo reikalavimais ir 22 punkto reikalavimais ir pažeidė Nuostatų 9 punktą. Be to, nesurinko vartojimo kredito gavėjų (šeimos) kreditingumui įvertinti reikalingų vartojimo kredito gavėjų sutuoktinių įsipareigojimus finansų įstaigoms pagrindžiančių įrodymų, todėl nesivadovavo 7.2 ir 7.5 punktuose nustatytais atsakingojo skolinimo reikalavimais, neužtikrino Nuostatų 17 punkte nustatytų pareigų tinkamo vykdymo ir pažeidė VKĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Atsižvelgusi į pažeidimų padarymo aplinkybes, nusprendė skirti 506 Eur baudą.

26. Pareiškėjas nesutikimą su skundžiamu sprendimu grindė tuo, jog: 1) veiksmai išduodant vartojimo kreditus nepatikrinus vartojimo kredito gavėjo sutuoktinio įsipareigojimų duomenų bazėse yra teisėti; 2) Bendrovė tinkamai įvertino informaciją apie vartojimo kredito gavėjų turimus finansinius įsipareigojimus kitoms finansų įstaigoms; 3) tinkamai apskaičiavo klientų įsipareigojimų ir tvarių pajamų santykį ir laikėsi tam nustatytų reikalavimų.

27. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi VKĮ (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. vasario 1 d.) 8 straipsnio 1 dalimi, Nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. vasario 1 d.) 1, 4, 6, 7.2, 7.3, 7.5, 17.1, 17.2, 17.3, 17.4, 17.5 punktais.

28. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Nuostatų 4 punkto turinys buvo neaiškus, ar pareiškėjui nebuvo žinomas jo turinys, todėl galėjo jo nesilaikyti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse pateiktas aiškinimas šiai bylai nėra aktualus, kadangi šioje byloje pareiškėjas kelia ginčą, jog neaiškus teisinis reglamentavimas, o nurodytose bylose buvo neaiškios faktinės aplinkybės. Antra, nei teisės aktuose, nei teismų praktikoje nėra laikomasi pozicijos, jog teisės subjektas (šiuo atveju – pareiškėjas) turi teisę nesilaikyti įstatymuose nustatytų pareigų, jeigu jis yra neaiškus. Be to, net ir pats pareiškėjas pateikė LB Priežiūros tarnybos nuomonę dėl vartojimo kredito rinkos dalyvių pateiktų klausimų, susijusių su VKĮ ir Nuostatų pakeitimų aiškinimu ir taikymu, kuriuose buvo pateikti rinkos dalyvių klausimai ir LB Priežiūros tarnybos atsakymai į juos. LB Priežiūros tarnyba nuomonę pateikė iki ginčui aktualių vartojimo kredito sutarčių sudarymo, t. y. pareiškėjas, sudarydamas šias sutartis, žinojo LB Priežiūros tarnybos nuomonę. Teismas pažymėjo, kad esminis reikalavimas, jog vartojimo kredito gavėjas turi įvertinti šeimos įsipareigojimus, išliko. Nors ir pasikeitė šeimos samprata, tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas į šeimos sudėtį įtraukė ir vaikus. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui iš esmės trūko laiko pakeisti savo informacines technologijas, kadangi vertinti šeimos įsipareigojimus (nors ir galiojo skirtingos šeimos sampratos) reikalavimas galiojo jau nuo 2013 m. liepos 1 d.

29. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-10-858/2017 konstatavo, jog reikalavimai kredito gavėjo kreditingumui lemia, kad tais atvejais, kada kredito gavėjas siekia gauti kreditą tiek bendrais šeimos interesais, tiek be kito sutuoktinio sutikimo savo asmeninėn nuosavybėn, jo sutuoktinio pajamos ir turtiniai įsipareigojimai gali būti reikšmingi nustatant, ar vartojimo kredito gavėjas galės vykdyti prisiimamus finansinius įsipareigojimus. Kadangi kredito gavėjo sutuoktinio pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai gali turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo kreditingumui, atsižvelgiant į individualios situacijos ypatumus, pareiga patikrinti kredito gavėjo sutuoktinio pajamas, išlaidas ir finansinius įsipareigojimus (pagal tuos pačius reikalavimus, kuriais vadovaujantis yra tikrinamos paties kredito gavėjo pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai) kyla iš VKĮ 8 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimo, vartojimo kredito davėjui tikrinant gavėjo kreditingumą, įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius. Pagal tiriamą Nuostatų 4 punktą, kada tai nėra reikalinga, sutuoktinio pajamos ir finansiniai įsipareigojimai neprivalo būti vertinami – šiame punkte numatyta, kad tais atvejais, kada vartojimo kredito davėjas arba tarpusavio skolinimo platformos operatorius turi įrodymų, kad tinkamam kreditingumo įvertinimui pakanka informacijos tik apie vartojimo kredito gavėją, vartojimo kredito gavėjo pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai nėra suprantami kaip vartojimo kredito gavėjo šeimos pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai. Atsižvelgiant į minėtą praktiką, pagrįsti Nuostatų 4 punkto išimtį tenka pareiga pareiškėjui, ko šiuo atveju jis nėra padaręs. Be to, skunde nurodoma aplinkybė, jog Lietuvos bankas nereikalavo laikytis Nuostatų 4 punkto reikalavimo, yra teisiškai nereikšminga, be to, nepagrįsta. Visų pirma, Lietuvos banko valdyba patvirtino Nuostatus, t. y. detalizavo kreditingumo vertinimo reikalavimus. Antra, Lietuvos bankas neturi teisės leisti nesilaikyti nustatytų reikalavimų. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas leido nesilaikyti (ar nereikalavo laikytis) Nuostatuose įtvirtintų reikalavimų.

30. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad jis nepažeidė VKĮ 8 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų 7.2, 7.5, 17 punktų reikalavimų. Pareiškėjas turėjo pareigą, vertindamas kreditingumą, įvertinti šeimos pajamas ir įsipareigojimus arba pagrįsti Nuostatų 4 punkto išimties taikymą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįvertino nei šeimos pajamų ir įsipareigojimų, nei surinko pakankamai duomenų, kurie sudarytų pagrindą taikyti Nuostatų 4 punkto išimtį. Todėl pažeidė atsakingojo skolinimo reikalavimus (Nuostatų 7.2 p., 7.5 p.) bei pareigą surinkti informaciją bei įrodymus (Nuostatų 17 p.), atitinkamai konstatuotas ir VKĮ 18 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

31. Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog Tarnyba tyrimo metu nustatė, kad pareiškėjas sudarydamas vartojimo kredito sutartį Nr. 43059111, nevertino UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazėje nurodytų duomenų apie vartojimo kredito gavėjo turimą vartojimo kredito sutartį, pagal kurią 2016 m. vasario 26 d. jis turėjo sumokėti 109,40 Eur, o 2016 m. vasario 12 d. sudarydamas vartojimo kredito sutartį Nr. 370872 – UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazėje nurodytų duomenų apie vartojimo kredito gavėjo turimą vartojimo kredito sutartį, pagal kurią 2016 m. vasario 27 d. jis turėjo sumokėti 75 Eur.

32. Teismas sutiko su pareiškėjo teiginiais, jog šiuo atveju nebuvo pažeisti Nuostatų 7.2, 7.5, 9, 17.2, 22 punktų reikalavimai. Teismas pažymėjo, jog iš esmės kreditingumas vertinamas, ar tam tikrą laikotarpį vartojimo kredito gavėjo pajamų užteks padengti įsiskolinimams. Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, jog pareiškėjas, vadovaudamasis UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenimis, nustatė, kad vartojimo kredito gavėjai turi įsipareigojimų, kurie baigiasi 2016 m. vasario mėnesį. Įsipareigojimai pareiškėjui atsiranda tik nuo 2016 m. kovo mėnesio. Ginčo tarp šalių dėl šių aplinkybių nėra. Nei vienoje iš Sprendime nurodytų nuostatų nėra numatyta, jog pareiškėjas, vertindamas kreditingumą, turi įtraukti tuos vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimus, kurie turėtų būti įvykdyti iki ginčui aktualios prievolės vykdymo pareiškėjui. Taigi, pagal vartojimo kredito sutartį Nr. 43059111, 2016 m. vasario mėn. skolininkas turėjo 109,40 Eur dydžio įsipareigojimą, o 2016 m. kovo mėn. jis jau turėjo būti įvykdytas. Pagal vartojimo kredito sutartį Nr. 370872, 2016 m. vasario mėn. skolininkas turėjo 75 Eur dydžio įsipareigojimą, o 2016 m. kovo mėn. jau turėjo būti įvykdytas. Taigi į 2016 m. kovo mėn. įsipareigojimus nebuvo jokio pagrindo įtraukti įsipareigojimų, kurie iki 2016 m. vasario mėnesio turėjo būti įvykdyti. Priešingas aiškinimas reikštų, kad pareiškėjas turėtų taikyti prezumpciją, jog skolininkai nevykdys savo įsipareigojimų, t. y. prie vėlesnių mėnesių įsipareigojimų pridėti ankstesnių mėnesių įsipareigojimus. Tai būtų nei teisiškai pagrįsta, nei logiška. Tokios pozicijos net ir nesilaiko atsakovas, vertindamas kitas vartojimo kredito sutartis. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad šioje dalyje pareiškėjo skundas pripažintinas iš esmės pagrįstu.

33. Teismas pažymėjo, kad proceso dalyviai skunduose ir atsiliepimuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų detaliau teismas šiame sprendime nenagrinėjo. Šiame kontekste paminėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

34. Įvertinęs nurodytus skundo motyvus bei byloje esančia medžiagą, teismas pripažino, jog Tarnybos Sprendimo dalis, kuria konstatuota, kad pareiškėjas 2 atvejais iš 50, neįtraukė dalies UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazėje nurodytų vartojimo kredito gavėjų turimų įsipareigojimų, todėl nevykdė Nuostatų 17.2 punkte numatytų pareigų, nesivadovavo Nuostatų 7.2 ir 7.5 punktuose nustatytais atsakingojo skolininko reikalavimais, pripažintinas nepagrįstu, todėl šią dalį panaikino (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 1 p.).

35. Teismas konstatavo, kad skundžiamu Sprendimu pareiškėjui skirta 0,005 proc. 2015 metų bendrųjų metinių veiklos pajamų dydžio bauda, t. y. 506 Eur, kuri yra iš esmės nedidelė, atitinka nustatytus pažeidimus, todėl jos mažinti, nors ir Sprendimas iš dalies naikintinas, nėra pagrindo.

III. 36. Pareiškėjas UAB „General Financing“ apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 21 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo tenkinti visa dalimi. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

36.1. Nuostatuose (2016 m. vasario 1 d. redakcija) nurodytas reikalavimas vertinti vartojimo kredito gavėjo šeimos kreditingumą suformuluotas dviem sakiniais, t. y. Nuostatuose nenurodomos nei konkrečios reikalavimo vertinti šeimos pajamas ir įsipareigojimus taisyklės, nei išimtys, nei šeimos įsipareigojimų vertinimo reikalavimai, kai dėl vartojimo kredito kreipiasi vienas sutuoktinis, nei kiti svarbūs aspektai, be kurių neįmanomas šio reikalavimo taikymas. Šie svarbūs aspektai buvo dalimis dėstomi Nuomonėje, kuri nėra teisės aktas, todėl joje išdėstytas turinys negali būti vertinamas kaip privalomojo pobūdžio reikalavimai. Nuomonė buvo nuolat keičiama ir pildoma. Visa tai patvirtina, kad teisės aktuose (2016 m. vasario 1 d. Nuostatų redakcijoje) nebuvo suformuluotos aiškios taisyklės, kaip reikia vertinti šeimos pajamas ir įsipareigojimus. Taip pat nepagrįsta teismo išvada, jog LB Priežiūros tarnyba nuomonę pateikė iki ginčui aktualių vartojimo kredito sutarčių sudarymo. Pirmoji Nuomonės versija buvo įkelta į atsakovo interneto svetainę 2016 m. sausio 29 d., aktualus Nuostatų 4 punktas buvo keistas 2 ir 3 versijose, t. y. 2016 m. kovo 31 d. ir 2016 m. gegužės 5 d. Atsakovas vertino vartojimo kredito sutartis, sudarytas nuo 2016 m. vasario 12 d. Šiuo aspektu nebuvo įvertinta ir tai, kad 2016 m. vasario 11 d. Asociacija, kurios nare pareiškėjas yra – kreipėsi į Lietuvos banką su prašymu išaiškinti Nuomonėje pateikiamą Lietuvos banko poziciją dėl Nuostatų 4 punkto turinio. Faktą, kad Nuostatų turinys nėra aiškus, pripažino ir pats atsakovas.

36.2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad 2017 m. sausio 24 d. (t. y. po to, kai teismas pasikreipė į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Nuostatų 4 p. teisėtumo įvertinimo) Lietuvos banko valdyba patvirtino naują Nuostatų redakciją, kuri įsigaliojo 2017 m. sausio 26 d. Naujoji Nuostatų redakcija įtvirtino ir atitinkamus pakeitimus, susijusius su Nuostatų 4 punktu, o būtent – Nuostatų 4 punktas buvo panaikintas, o naujame Nuostatų 201 punkte buvo įtvirtintas reguliavimas, reikalaujantis surinkti ir įvertinti duomenis apie vartojimo kredito gavėjo sutuoktinio pajamas, išlaidas ir įsipareigojimus. Šioje Nuostatų redakcijoje buvo įtvirtintos reikalavimo rinkti vartojimo kredito davėjo sutuoktinio duomenis išimtys, apibrėžti reikalavimai, kai dėl vartojimo kredito kreipiasi vienas sutuoktinis, ir t. t., t. y. tie aspektai, kurie prieš tai buvo dėstomi Nuomonėje. Nauja Nuostatų redakcija buvo sureglamentuoti reikalavimai, kurie nebuvo įtvirtinti tuo metu, kai buvo sudaromos ginčui aktualios vartojimo kredito sutartys, dėl kurių atsakovas atliko tyrimą. Teismas neįvertino, jog ši aplinkybė reiškia, jog prieš naujos redakcijos Nuostatų priėmimą išsamių reikalavimų, susijusių su šeimos pajamų ir įsipareigojimų vertinimu, Nuostatuose nebuvo, jie buvo formuluojami Nuomonėje (jos skirtingose versijose). Todėl nepagrįstas ir teismo argumentas, kad pareiškėjas turėjo pagrįsti Nuostatų 4 punkto išimtį, kadangi išimties taikymo atvejai ir pagrindimo taisyklės buvo suformuluotos tik vėliau.

36.3. Teismas nepagrįstai neįvertino ir aplinkybės, jog nuo Nuostatų pirmosios redakcijos įsigaliojimo pareiškėjas net keturis kartus Lietuvos bankui siuntė suderinti savo veikloje taikytas kreditingumo vertinimo taisykles, kuriose buvo aiškiai matyti, jog nors pareiškėjas ir renka informaciją iš vartojimo kredito gavėjo apie jo sutuoktinio įsipareigojimus, tačiau, nepaisant to, duomenų patikrinimas duomenų bazėse yra atliekamas tik vartojimo kredito gavėjo atžvilgiu. Lietuvos bankas niekada neturėjo pastabų ir klausimų dėl tokių taisyklių. Nors teisės aktuose ir neįtvirtina vartojimo kredito davėjų pareiga suderinti kreditingumo vertinimo taisykles su Lietuvos banku, ši aplinkybė neatleidžia Lietuvos banko nuo pareigos vertinti gaunamą informaciją ir vykdyti teisės aktų pažeidimų prevenciją. Todėl žinodamas, kad pareiškėjas tariamai netinkamai taiko Nuostatų reikalavimus, atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, turėjo atkreipti dėmesį ir pateikti pastabas pareiškėjui. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad esminis reikalavimas įvertinti šeimos įsipareigojimus galiojo nuo 2013 m. liepos 1 d., atitinkamai buvo nepagrįstai atmestas pareiškėjo argumentas, jog buvo suteiktas per trumpas laikas pritaikyti savo IT ir vidines procedūras prie naujų reikalavimų.

36.4. Teismas sprendime nevertino administracinio pažeidimo subjektyvios pusės elemento. Tai, jog pareiškėjas kreditingumo vertinimo taisykles, kuriose nebuvo numatytas sutuoktinio duomenų tikrinimas duomenų bazėje, teikė Lietuvos bankui, prašydamas pateikti pastabas, taip pat aplinkybė, jog pareiškėjas teikė paklausimus Lietuvos bankui bei kitoms valstybės institucijoms, rodo, kad pareiškėjas nevertino, jog pažeidžia teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo elgesys eliminuoja kaltę kaip subjektyvios pusės elementą, todėl negalima konstatuoti, jog buvo padarytas administracinis pažeidimas.

36.5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gegužės 27 d. sprendime Nr. I-5-261/2016 pažymėjo, jog VKĮ 8 straipsnio 4 dalies nuostatos negali būti interpretuojamos, kaip draudžiančios suteikti ar atsisakyti suteikti vartojimo kreditą izoliuotai vertinant tik kažkurį vieną iš reikšmingų kriterijų, individualiai neatsižvelgiant į kiekvieno atvejo ypatumus. Vienintelio kriterijaus taikymas negali būti laikomas pakankamu. Atsakovas, tyrimo metu vertindamas pareiškėjo su susituokusiais asmenimis sudarytas vartojimo kredito sutartis, konstatavo, jog pareiškėjas nevertino vartojimo kredito gavėjo sutuoktinio duomenų ir pažeidė VKĮ bei Nuostatų atitinkamus punktus. Šiuo atveju atsakovas izoliuotai pritaikė vieną kriterijų ir konstatavo pažeidimą, individualiai nevertindamas kiekvieno atvejo. Tokiu būdu atsakovas neatsižvelgė į visus svarbius veiksnius. Dauguma susietojo vartojimo kredito sutarčių sudarytos dėl mobiliųjų telefonų finansavimo, taip pat sudarytos sutartys dėl planšetinių kompiuterių, kosmetikos, akinių, odontologijos paslaugų finansavimo. Vartojimo kredito paskirtis kai kuriais atvejais aiškiai nurodo, jog vartojimo kreditas imamas asmeniniams poreikiams tenkinti. Atsakovas, atlikdamas tyrimą, nevertino kiekvieno atvejo individualiai ir nenustatė, ar kiekvienu iš nagrinėtų atvejų susituokusio asmens duomenys turėjo būti vertinami, atsižvelgiant į visas kitas aplinkybes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gegužės 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-10-858/2017 aiškiai nurodė, kad sutuoktinio pajamos ir įsipareigojimai vertinami tik, kada tai yra reikalinga.

36.6. Atsakovas Sprendime tik nurodė, kad pareiškėjas susituokusių vartojimo kredito gavėjų atžvilgiu netaikė vieno iš kriterijaus, ir tuo remiantis konstatavo VKĮ pažeidimą. Atsakovas privalėjo įvertinti visų reikšmingų kriterijų visumą ir ištirti, ar konkrečiais atvejais pareiškėjo atliktas kreditingumo vertinimas buvo pakankamas, ar ne. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad ginčui aktualių vartojimo kredito sutarčių su susituokusiais asmenimis sudarymo atvejais pareiškėjas, atlikdamas kreditingumo vertinimą, surinko duomenis iš vartojimo kredito gavėjo, iš duomenų bazių, įvertino 100 proc. bendrų šeimos įsipareigojimų, matomų duomenų bazėje, t. y. įvertino visą prieinamą informaciją. Tai, kad vartojimo kredito davėjas turėtų vertinti 50 proc. susituokusio vartojimo kredito gavėjo pajamų, buvo nurodyta tik Atsakovo Nuomonės trečiojoje versijoje (2016 m. gegužės 5 d.). Tokio reikalavimo nebuvo nei įstatyme, nei Nuostatuose.

37. Atsakovas Lietuvos bankas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 21 d. sprendimo dalį, kuria teismas panaikino LB Priežiūros tarnybos Sprendimo dalį, kuria konstatuota, kad pareiškėjas UAB „General Financing“ 2 atvejais iš 50, neįtraukė dalies UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazėje nurodytų vartojimo kredito gavėjų turimų įsipareigojimų, todėl nevykdė Nuostatų 17.2 punkte numatytų pareigų, nesivadovavo Nuostatų 7.2 ir 7.5 papunkčiuose nustatytais atsakingojo skolininko reikalavimais; kitas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 21 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas; visiškai atmesti pareiškėjo UAB „General Financing“ skundą, paliekant Sprendimą nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

37.1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeisti Nuostatų 7.2, 7.5, 9, 17.2, 22 punktų reikalavimai.

37.2. Pagal VKĮ 8 straipsnio 4 dalies 1 ir 4 punktus bei Nuostatų 7.2 ir 7.5 papunkčius, vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo tikslas yra įvertinti vartojimo kredito gavėjo galimybes prisiimti konkretų finansinį įsipareigojimą, kurį kartu su jau turimais finansiniais įsipareigojimais vartojimo kredito gavėjas būtų pajėgus įvykdyti, o vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimas, remiantis tuo metu turima informacija, turi būti pagrįstas prielaida, kad vartojimo kredito gavėjas galės vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį. Nuostatų 17.2 papunktyje nustatyta, kad vartojimo kredito davėjas, vertindamas vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, privalo surinkti ir įvertinti informaciją bei įrodymus apie vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimus finansų įstaigoms (kreditus, susijusius su nekilnojamuoju turtu, kitus vartojimo kreditus, finansinę išperkamąją nuomą, kredito kortelių limito grąžinimo grafiko įmokas, paskolas ir pan.). Nuostatų 22 punkte nurodyta, kad laikoma, jog vartojimo kredito davėjas neįvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumo, jeigu vartojimo kredito davėjas neįvertino pakankamos informacijos ir įrodymų, susijusių su vartojimo kredito gavėjo galimybe tinkamai vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus, arba vertino tik vartojimo kredito gavėjo galimybes tinkamai vykdyti vartojimo kredito sutartį, neatsižvelgdamas į vartojimo kredito gavėjo jau turimus finansinius įsipareigojimus.

37.3. Taigi tiek VKĮ, tiek Nuostatų reikalavimai aiškiai ir nedviprasmiškai nustato vartojimo kredito davėjo pareigą įvertinti visus kreditingumo vertinimo metu turimus vartojimo kredito gavėjo finansinius įsipareigojimus, neatsižvelgiant į jų įvykdymo terminą, ir nenumatomos jokios išimtys, suteikiančios teisę vartojimo kredito davėjui nevertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo metu jo turimų finansinių įsipareigojimų, kurie turėtų baigtis naujai sudaromos vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu, nepriklausomai nuo to, ar kredito įmokos pagal naują vartojimo kredito sutartį turi būti pradėtos mokėti iškart po sutarties sudarymo, ar vėliau. Skundžiamame teismo sprendime teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad nei vienoje iš Sprendime nurodytų nuostatų nėra numatyta, jog pareiškėjas, vertindamas kreditingumą, turi įtraukti tuos vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimus, kurie turėtų būti įvykdyti iki ginčui aktualios prievolės vykdymo pareiškėjui. Dar daugiau, teismas klaidingai remiasi ginčui aktualių prievolių vykdymo pradžia, nes vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo atskaitos taškas yra vartojimo kredito sutarties sudarymo momentas, o ne kredito įmokų mokėjimo pradžios momentas. Pareiga iki vartojimo kredito sutarties sudarymo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, įskaitant kreditingumo vertinimo metu vartojimo kredito gavėjo turimus finansinius įsipareigojimus, reiškia ne ką kitą, kaip pareigą įvertinti visus iki vartojimo kredito sutarties sudarymo nepasibaigusius ir neįvykdytus finansinius įsipareigojimus.

37.4. Sutarties šalių sudaryta sutartis galioja neapibrėžtą arba tam tikrą laiką, kuris gali būti nurodytas sutartyje arba įstatyme. CK 6.189 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad sutartyje ar įstatymuose gali būti numatyta, kad sutarties galiojimo termino pabaiga reiškia ir šalių prievolių pagal sutartį pabaigą. Tačiau bendroji taisyklė yra, kad sutartis baigia galioti tik pasibaigus iš jos atsiradusioms prievolėms, nors ji ir būtų terminuota.

37.5. VKĮ 8 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta vartojimo kredito davėjo pareiga įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius, atsižvelgiant į vartojimo kredito gavėjo pateiktą, iš duomenų bazių gautą informaciją ir kitą vartojimo kredito davėjui prieinamą informaciją, galinčius turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo kreditingumui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gegužės 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-5-261/2016, aiškindamas VKĮ 8 straipsnio 4 dalies nuostatose išdėstytas formuluotes, padarė išvadą, kad jos suponuoja pareigą atsižvelgti į visus veiksnius, kurie gali būti reikšmingi vertinant kredito gavėjo pajėgumą įvykdyti iš siekiamo gauti kredito kylančius įsipareigojimus. Faktas, kad kreditingumo vertinimo metu vartojimo kredito gavėjas turi dar neįvykdytą finansinį įsipareigojimą, neabejotinai yra reikšminga aplinkybė, kuri gali turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo galimybėms prisiimti naują finansinį įsipareigojimą ir jo pajėgumui įvykdyti visus turimus finansinius įsipareigojimus.

37.6. Pagal teisės aktų reikalavimus apskaičiavus vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykį, t. y. į skaičiavimus įtraukiant ir įmonės neįtrauktus kreditingumo vertinimo metu vartojimo kredito gavėjų dar neįvykdytus finansinius įsipareigojimus (vartojimo kredito sutarties Nr. 43059111 atveju 109,4 Eur, vartojimo kredito sutarties Nr. 370872 atveju 75 Eur), šis santykis viršijo Nuostatų 9 punkte nustatytą 40 proc. dydį, t. y. vartojimo kredito sutarties Nr. 43059111 atveju minėtas santykis sudarė 54 proc., vartojimo kredito sutarties Nr. 370872 atveju – 56 proc. Teismas sutiko su tuo, jog atitinkami įsipareigojimai tik turėtų būti įvykdyti, bet nėra jokių įrodymų ir garantijų, kad jie bus įvykdyti. Nagrinėjamu atveju įmonė neturėjo pagrindo ir įrodymų, leidžiančių pagrįstai teigti, jog pirmos kredito įmokos mokėjimo įmonei metu vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo metu turėti finansiniai įsipareigojimai jau bus įvykdyti, todėl pareiškėjas privalėjo šiuos įsipareigojimus vertinti.

38. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 21 d. sprendimo dalį, dėl kurios pateiktas LB apeliacinis skundas, palikti nepakeistą.

39. Pareiškėjas nurodo, kad VKĮ ir Nuostatuose įtvirtintais reikalavimais siekiama skatinti atsakingą vartojimo kredito davėjų veiklą bei užtikrinti, jog vartojimo kredito gavėjams bus užkirstos galimybės prisiimti pernelyg didelę finansinių įsipareigojimų naštą. Tiek iš Nuostatų, tiek iš įstatymų leidėjo nustatytų reikalavimų formuluočių akivaizdu, kad vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimas yra orientuotas į ateitį: nustatant kreditingumo vertinimo reikalavimus yra siekiama apsaugoti vartojimo kredito gavėjus nuo per didelių finansinių įsipareigojimų prisiėmimo ir dėl to kylančių neigiamų pasekmių.

Kreditingumo vertinime yra svarbus ne tik kreditingumo vertinimui naudojamos informacijos surinkimo ir įvertinimo momentas, bet ir ateityje numatomas naujai sudaromos sutarties faktinio vykdymo pradžios momentas bei sutarties vykdymo terminas. Bendrovė, laikydamasi reikalavimo atlikti kreditingumo vertinimą remiantis pakankama informacija, visais Lietuvos banko nagrinėtais atvejais surinko duomenis iš UAB „Creditinfo Lietuva“ apie kredito gavėjų turimus įsipareigojimus finansų įstaigoms. 2 iš 50 atvejų buvo nustatyta, kad vartojimo kredito gavėjų turimų įsipareigojimų įvykdymo terminas pasibaigs anksčiau, negu kils pareiga pradėti vykdyti naujai prisiimamus įsipareigojimus.

Tai reiškia, kad naujai prisiimamų įsipareigojimų vartojimo kredito gavėjas neturėtų vykdyti kartu su jau turimais įsipareigojimais. Iš Nuostatų 7.5 punkte įtvirtinto reikalavimo aišku, kad kreditingumo vertinimas turi būti grindžiamas prielaida, jog kredito gavėjas galės vykdyti įsipareigojimus visą sutarties laikotarpį. Remiantis LB aiškinimu, kredito davėjams kiltų pareiga kreditingumo vertinimo metu įtraukti perteklinius duomenis, visais atvejais darant prielaidą, kad kredito gavėjas savo įsipareigojimų tinkamai nevykdys.

Bendrovė, atlikdama kreditingumo vertinimą, surinko duomenis ne tik apie vartojimo kredito gavėjų turimus įsipareigojimus, tačiau gavo duomenis ir apie vartojimo kredito gavėjo kredito istoriją bei patikrino, ar vartojimo kredito gavėjai turi pradelstų mokėjimų kitiems kreditoriams. Bendrovė nesutinka su LB nuomone, kad įsipareigojimai pagal vartojimo kredito sutartis pakankamai dažnu atveju nėra vykdomi pagal nustatytus kredito įmokų mokėjimo grafikus ir įsipareigojimai nėra įvykdomi iki vartojimo kredito sutarties termino pasibaigimo.

Be to, apeliaciniame skunde papildomai pateikta statistika, kuri nėra aktuali šios bylos kontekste. Bendrovėje taikomos įsipareigojimų apskaičiavimo taisyklės yra tinkamos, teisėtos ir pagrįstos, kadangi vieno mėnesio pajamoms, kuriomis turi būti dengiami tą mėnesį turimi įsipareigojimai, negalima priskirti įsipareigojimų, kurie turi būti dengiami kito mėnesio pajamomis. Priešingu atveju gali susidaryti situacija, kad vieno mėnesio pajamoms bus priskirti keleto mėnesių įsipareigojimai.

40. Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 21 d. sprendimo dalį, kuria teismas panaikino LB Priežiūros tarnybos direktoriaus 2016 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 241-88 „Dėl poveikio priemonės taikymo UAB „General Financing“ dalį, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas UAB „General Financing“ 2 atvejais iš 50 neįtraukė dalies UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazėje nurodytų vartojimo kredito gavėjų turimų įsipareigojimų, todėl nevykdė Nuostatų 17.2 punkte numatytų pareigų, nesivadovavo Nuostatų 7.2 ir 7.5 punktuose nustatytais atsakingojo skolininko reikalavimais; kitas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 21 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas; atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą; visiškai atmesti pareiškėjo skundą, paliekant Sprendimą nepakeistą.

41. Atsakovas nurodo, kad VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje aiškiai įtvirtinta vartojimo kredito davėjo pareiga visą iš vartojimo kredito gavėjo surinktą ir kreditingumo vertinimui naudojamą informaciją pagrįsti įrodymais, kuriais gali būti arba patikrinimo duomenų bazėse metu gauta informacija, arba kiti vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją pagrindžiantys įrodymai. Ši VKĮ nuostata buvo priimta 2015 m. lapkričio 5 d., o jos turinys buvo aiškiai ir nedviprasmiškai pateiktas ne tik pačioje VKĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatoje, bet ir minėtame 2015 m. birželio 30 d. VKĮ projekto aiškinamajame rašte. Nuostatų 4 punkte aiškiai įtvirtinta pareiga įvertinti ne tik vartojimo kredito gavėjo, bet ir jo sutuoktinio pajamas, išlaidas ir finansinius įsipareigojimus (pagal tuos pačius reikalavimus, kuriais vadovaujantis vertinamos ir paties vartojimo kredito gavėjo pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai), taip pat įtvirtinta ir šios pareigos išimtis, numatanti, kada vartojimo kredito gavėjo sutuoktinio pajamų, išlaidų ir finansinių įsipareigojimų vartojimo kredito davėjas gali nevertinti, t. y. kai turi įrodymų, kad tinkamam kreditingumo įvertinimui pakanka informacijos tik apie vartojimo kredito gavėją. Kitaip tariant, tik tuo atveju, kai vartojimo kredito davėjas turi tokių įrodymų, jis gali nevertinti vartojimo kredito gavėjo sutuoktinio duomenų, o kitais atvejais privalo vertinti ir vartojimo kredito gavėjo sutuoktinio duomenis. Tokį aiškinimą patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gegužės 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-10-858/2017.

42. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad Nuostatų 4 punkto reikalavimai įsigaliojo 2013 m. liepos 1 d., t. y. daugiau nei prieš 2,5 metų iki tyrimo metu nagrinėtų vartojimo kredito sutarčių sudarymo. Ir nors Nuostatų 4 punktas Lietuvos banko valdybos 2016 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 03-12 iš dalies buvo pakeistas, tačiau, kaip teisingai nurodė teismas, esminis reikalavimas, kad vartojimo kredito davėjas turi įvertinti šeimos įsipareigojimus, išliko. Minėtais pakeitimais buvo susiaurinta šeimos samprata, t. y. nustatyta, kad šeima laikomi susituokę asmenys, kai tuo metu iki pakeitimų galiojusioje Nuostatų 4 punkto redakcijoje buvo nustatyta, jog šeima laikomi susituokę asmenys ir jų nepilnamečiai vaikai.

Taigi minėtas Nuostatų 4 punkto pakeitimas niekaip neturėjo įtakos vartojimo kredito davėjo pareigai vertinti vartojimo kredito gavėjo sutuoktinio pajamas, išlaidas ir finansinius įsipareigojimus. Be to, 2015 m. balandžio 27 d. LB Priežiūros tarnybos direktoriaus sprendimu Nr. 241-69 buvo patvirtintos Vartojimo kredito teikimo gairės, kuriose, be kita ko, siekdamas padėti vartojimo kredito davėjams tinkamai laikytis Nuostatų 4 punkto reikalavimo bei informuoti vartojimo kredito davėjus apie tinkamą ir netinkamą vartojimo kredito teikimo veiklos praktiką, LB šiuo klausimu pateikė savo nuomonę (pavyzdžiui, Gairių 12, 13, 15, 19 p. ir kt.).

Gairėse aiškiai pabrėžiama, kad tik turėdamas atitinkamus įrodymus, vartojimo kredito davėjas gali vertinti tik vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, taip pat yra pateikiami Nuostatų 4 punkte įtvirtintos išimties pavyzdžiai, t. y. kada vartojimo kredito gavėjas galėtų nevertinti vartojimo kredito gavėjo sutuoktinio duomenų, ir nurodoma, kad vartojimo kredito gavėjo sutuoktinio pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai turi būti vertinami tokia pačia tvarka, kaip ir paties vartojimo kredito gavėjo. Dar daugiau, remdamasis Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 5 dalimi, LB taip pat 2016 m. sausio 29 d. paskelbė interneto svetainėje dokumentą „Lietuvos banko nuomonė dėl vartojimo kredito rinkos dalyvių pateiktų klausimų, susijusių su VKĮ bei Nuostatų pakeitimų aiškinimu ir taikymu“, kuri yra vis atnaujinama papildytais atsakymais į naujus rinkos dalyvių klausimus, o ne, kaip apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, teikiamos skirtingos Nuomonės versijos.

Pažymėjo, kad Gairių pakeitimai nesusiję išimtinai su Nuostatų 4 punkto reikalavimais. Gairės yra rekomendacinio pobūdžio dokumentas, todėl jose nėra nustatomi nauji reikalavimai, taisyklės ir pan. Tiek Gairės, tiek Nuomonė priimtos siekiant padėti vartojimo kredito davėjams tinkamai laikytis teisės aktų reikalavimų ir informuoti vartojimo kredito davėjus apie vartojimo kreditų teikimo veiklos tinkamą ir netinkamą praktiką. Tuo metu reikalavimas vertinti vartojimo kredito gavėjo sutuoktinio pajamas, išlaidas ir finansinius įsipareigojimus (kai nėra taikoma išimtis) aiškiai nustatytas Nuostatų 4 punkte.

Pareiškėjo minimi Lietuvos banko valdybos 2017 m. sausio 24 d. nutarimu Nr. 03-21 patvirtinti Nuostatų pakeitimai buvo padaryti pačių vartojimo kreditų rinkos dalyvių ir jų asociacijų prašymu Gairėse ir Nuomonėje pateiktus pavyzdžius perkelti į Nuostatus.

43. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo minimi 4 raštai, kuriais jis, neva, Lietuvos bankui siuntė suderinti savo veikloje taikytas kreditingumo vertinimo taisykles, yra ne kas kita, kaip iki 2016 m. vasario 1 d. galiojusios VKĮ redakcijos 22 straipsnio 5 dalyje nustatytos pareigos pateikti priežiūros institucijai informaciją apie to paties straipsnio 2 dalyje nurodytų dokumentų (vienas iš jų – vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo taisyklės) pasikeitimus, kai tik šie pakeitimai įvyksta ir Nuostatų 5 punkto reikalavimo vykdymas.

44. Atsakovo teigimu, nei VKĮ, nei kiti teisės aktai nenumato, kad pareiškėjo ar kitų finansų rinkos dalyvių teikiami prašymai ar keliami klausimai leistų pareiškėjui nevykdyti VKĮ reikalavimų. Pareiškėjas į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą buvo įrašytas dar 2012 metais. 2012–2015 metų duomenimis, pareiškėjas pateko tarp 5 didžiausių įmonių, teikiančių mažuosius vartojimo kreditus, taigi pareiškėjas yra tikras finansų rinkos profesionalas, privalantis suprasti, kad teisės aktų privaloma laikytis nuolat, nepaisant jam kylančių klausimų, vidinių įmonės procesų (IT sistemų tobulinimo, didelių išlaidų) ir pan.

45. Atsakovas nurodo, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas klaidingai interpretuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendime pateiktus išaiškinimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gegužės 27 d. sprendime, aiškindamas VKĮ 8 straipsnio 4 dalies nuostatose išdėstytas formuluotes, padarė išvadą, kad jos suponuoja pareigą atsižvelgti į visus veiksnius, kurie gali būti reikšmingi vertinant kredito gavėjo pajėgumą įvykdyti iš siekiamo gauti kredito kylančius įsipareigojimus. Tuo metu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gegužės 5 d. sprendime konstatavo, kad tais atvejais, kada vartojimo kredito gavėjas siekia gauti vartojimo kreditą tiek bendrais šeimos interesais, tiek be kito sutuoktinio sutikimo savo asmeninėn nuosavybėn, jo sutuoktinio pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai gali būti reikšmingi nustatant, ar vartojimo kredito gavėjas galės vykdyti prisiimamus finansinius įsipareigojimus, todėl pareiga patikrinti vartojimo kredito gavėjo sutuoktinio pajamas, išlaidas ir finansinius įsipareigojimus kyla iš VKĮ 8 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimo, vartojimo kredito davėjui tikrinant vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius. Taigi aplinkybė, kad vartojimo kredito gavėjas susituokęs, yra reikšmingas veiksnys, kurį vartojimo kredito davėjas privalo įvertinti. Kaip matyti iš pirmiau pateiktų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų, Nuostatų 4 punktas nustato vartojimo kredito davėjo pareigą vertinti vartojimo kredito gavėjo sutuoktinio pajamas, išlaidas ir finansinius įsipareigojimus bei tuo pačiu numato galimybę taikyti šio reikalavimo išimtį, tačiau ši išimtis gali būti taikoma tik tada, kai vartojimo kredito davėjas turi įrodymų, kad tinkamam kreditingumo įvertinimui pakanka informacijos tik apie vartojimo kredito gavėją. Taigi Nuostatų 4 punkto formuluotė būtent ir atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus.

46. Atsakovo teigimu, pareiškėjo minimoje pažymoje apie vartojimo kredito paskirtį pateikta informacija yra neaktuali šios bylos nagrinėjimui, nes iš 25 lentelėje nurodytų vartojimo kredito sutarčių 10 jų yra sudarytos nesusituokusių vartojimo kredito gavėjų, o šioje byloje nagrinėjamas klausimas dėl susituokusių vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo. Tuo metu likusiais 15 atvejų buvo sudarytos susietojo vartojimo kredito sutartys, pagal kurias įmonė turėjo tik informaciją, kokia prekė buvo įsigyta pagal šias sutartis. Vien aplinkybė, kad pagal susietojo vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjas įsigijo skalbimo mašiną, kompiuterį, televizorių, mobilųjį telefoną ir pan., nei patvirtina, nei paneigia, kad šie vartojimo kreditai buvo suteikti asmeniniams vartojimo kredito gavėjo poreikiams tenkinti. Dar daugiau, tai, kokioms reikmėms konkretų vartojimo kreditą siekia gauti vartojimo kredito gavėjas, tik pats kredito gavėjas ir gali nurodyti, o vartojimo kredito davėjas negali savo iniciatyva vienašališkai laikyti (nuspręsti), kad vartojimo kreditą siekiama gauti, pavyzdžiui, asmeniniams poreikiams tenkinti.

47. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas tik dalį duomenų patikrino duomenų bazėse, t. y. tik informaciją apie patį vartojimo kredito gavėją, tačiau nepatikrino informacijos apie vartojimo kredito gavėjų sutuoktinius. Tuo metu nei LB Sprendime, nei teismo sprendime nėra reikalaujama ar nurodoma, kad pareiškėjas privalėjo vertinti tik 50 proc. susituokusio vartojimo kredito gavėjo pajamų. Tiek LB Sprendime, tiek teismo sprendime aiškiai konstatuota, kad pareiškėjas privalėjo arba įvertinti vartojimo kredito gavėjų sutuoktinių pajamas, išlaidas ir finansinius įsipareigojimus, arba surinkti pakankamus įrodymus, suteikiančius teisę taikyti Nuostatų 4 punkte įtirtintą išimtį. Kaip jau minėta, nei vieno iš šių reikalavimų pareiškėjas neįvykdė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 48. Tikrinamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2016 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 241-88 „Dėl poveikio priemonės taikymo UAB „General Financing“ teisėtumo ir pagrįstumo.

49. Sprendimo 1 dalies (Dėl vartojimo kredito gavėjų (šeimos) įsipareigojimų finansų įstaigoms netinkamo vertinimo) 1.4 punkte (Pažeidimo konstatavimas) nurodoma, jog Bendrovė iš vartojimo kredito gavėjų ir duomenų bazių surinko skirtingus duomenis apie vartojimo kredito gavėjų įsipareigojimus finansų įstaigoms, tačiau 2 atvejais iš 50, skaičiuodama vartojimo kredito gavėjų vidutinės mėnesio įmokos pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms dydį, neįtraukė dalies UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazėje nurodytų vartojimo kredito gavėjų turimų įsipareigojimų finansų įstaigoms pagal vartojimo kredito sutartis, todėl netinkamai vykdė Nuostatų 17.2 papunktyje nustatytas pareigas, nesivadovavo Nuostatų 7.2 ir 7.5 papunkčiuose nustatytais atsakingo skolinimo reikalavimais ir pažeidė Nuostatų 9 punktą.

50. Sprendimo 1 dalies 1.4 punkte taip pat nurodyta, jog Bendrovė, nesurinkusi vartojimo kredito gavėjų (šeimos) kreditingumui įvertinti reikalingų vartojimo kredito gavėjų sutuoktinių įsipareigojimus finansų įstaigoms pagrindžiančių įrodymų, nesilaikė Nuostatų 7.2 ir 7.5 papunkčių, Nuostatų 17 punkto nuostatų, lėmusių VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

51. Gauta patikrinti administracinė byla iš esmės yra analogiška administracinei bylai Nr. eA-374-556/2019, kurioje nutartis buvo priimta 2019 m. rugsėjo 25 d. Tiek ką tik paminėtos administracinės bylos, tiek šios bylos visuomeninių santykių kvalifikavimui taikytas tas pats teisinis reguliavimas – Nuostatai ir VKĮ. Teismų įstatymo 33 straipsnio pagrindu išvados padarytos administracinėje byloje Nr. eA-374-556/2019 taikytinos išsprendžiant ir šią administracinę bylą, todėl tam, kad būtų pripažintas VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimas „<...> kiekvienu konkrečiu atveju turi būti aiškiai identifikuota, kokie vartojimo kredito davėjo veiksmai (neveikimas) lėmė jo patraukimą atsakomybėn bei galimų poveikio priemonių taikymą už VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų nepaisymą“, o „<...> priimant sprendimą dėl patraukimo atsakomybėn už VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų nepaisymą, pareiga tai pagrįsti tenka priežiūrą vykdančiai institucijai. Tuo tarpu vartojimo kredito davėjas, neigdamas VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų nepaisymą, turi pateikti priešingus faktinius duomenis“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-374-556/2019).

52. Sprendimą iš principo sudaro dvi dalys. 1 dalis apima šios nutarties 49 punkte aprašytą momentą, 2 dalis – aptaria netinkamą vartojimo kredito gavėjų sutuoktinių duomenų vertinimą. Kiekvienos dalies atžvilgiu pasisakytina atskirai.

V. 53. Pasisakant dėl Sprendimo 1 dalies (žr. šios nutarties 49 p.) Vyriausiasis administracinis teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada.

54. “Siekiant pagrįsti atsakingo skolinimosi principo pažeidimą turi būti įrodyta, jog vartojimo kredito gavėjas yra/buvo finansiškai nepajėgus grąžinti suteiktą vartojimo kreditą. Priežiūrą vykdanti institucija turi pagrįsti, jei vartojimo kredito davėjas traukiamas atsakomybėn, kad kiekvienu konkrečiu suteikto vartojimo kredito atveju, vartojimo kredito davėjas neatsižvelgęs į konkrečius duomenis arba jų (jų privalomos dalies) neišsireikalavęs, priėmė nepagrįstą sprendimą dėl vartojimo kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo ir taip pažeidė atsakingo skolinimo principą“ (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-374-556/2019).

55. Šioje tikrinamoje administracinėje byloje LB Sprendimo aptariamoje dalyje taip pat apsiribota vien konstatavimu kitokių finansinių įsipareigojimų suma 2 vartojimo kredito sutarčių atvejais (Vartojimo kredito sutartys Nr. 43059111 ir Nr. 370872) nei buvo patvirtinusi Bendrovė, bet tokiu būdu dar nebuvo įrodyta/patvirtinta, kad abi vartojimo kredito sutartys negalėjo būti sudarytos, nes vartojimo kredito gavėjams teko prisiimti per didelę finansinių įsipareigojimų naštą ir tai buvo nesuderinama su atsakingo skolinimo principu, o tai reiškia ir su VKĮ 8 straipsnio 1 dalimi.

56. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija yra tos nuomonės, kad abiem vartojimo kredito sutarčių atvejais, nebuvo pateikta pakankamai įrodymų, leidusių padaryti išvadą dėl netinkamo vartojimo kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo, todėl ši Sprendimo dalis Vilniaus apygardos administracinio teismo panaikinta pagrįstai.

VI. 57. Kitos Sprendimo dalies (žr. šios nutarties 50 p.) pripažinimas nepagrįsta, o kartu ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies naikinimas, nulemtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija – vartojimo kredito gavėjo sutuoktinio kreditingumo patikra atliktina atsižvelgiant į individualios situacijos ypatumus, kada tai reikalinga tinkamam kreditingumo įvertinimui. LB, tvirtindamas apie vartojimo kredito gavėjo sutuoktinio kreditingumo įvertino privalomumą, turėjo tai pagrįsti, nes būtent LB priėmė sprendimą, kuriuo pripažinta Bendrovės atsakomybė bei taikyta poveikio priemonė, konstatuojant taip pat ir apie nesilaikymą Nuostatų 4 punkto reikalavimų, kartu su kitais paminėtais Nuostatų pažeidimais, neatsiejamais nuo VKĮ 8 straipsnio 1 dalies nepaisymo, bet tai nebuvo padaryta (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-374-556/2019; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-10-858/2017; Teismų įstatymo 33 str.).

58. Dėl išdėstytų priežasčių apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas taisytinas, atsižvelgiant į pirmiau padarytas išvadas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos banko apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „General Financing“ apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 21 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2016 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 241-88 „Dėl poveikio priemonės taikymo UAB „General Financing“, ta apimtimi, kur buvo konstatuota, kad uždaroji akcinė bendrovė „General Financing“ nesurinko kredito gavėjų (šeimos) kreditingumui įvertinti reikalingų vartojimo kredito gavėjų sutuoktinių įsipareigojimų finansų įstaigoms pagrindžiančių įrodymų, todėl nesivadovavo Nuostatų 7.2 ir 7.5 papunkčiuose nustatytais atsakingo skolinimo reikalavimais, neužtikrino Nuostatų 17 punkte nustatytų pareigų tinkamo vykdymo ir pažeidė Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, panaikinti, kartu panaikinti ir paskirtą baudą“.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 21 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Ramutė Ruškytė

Arūnas Sutkevičius