e7b4feac-8a2d-4a46-b9ff-8e4f4569f3d0 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla Nr. I-1022-815/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01978-2011-2Procesinio sprendimo kategorija 30; 37.3; 74 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. sausio 23 d.Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės ŽalnieriÅ«nienės, sekretoriaujant Aistei Lunienei, dalyvaujant pareiÅ¡kėjui – H. B., atsakovės – Lietuvos Respublikos Å¡vietimo ir mokslo ministerijos atstovei – Å¡ios institucijos Teisės skyriaus vyriausiajai specialistei Jurgitai Å erpatauskienei, vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo – H.

B. skundÄ atsakovei – Lietuvos Respublikos Å¡vietimo ir mokslo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ ,n u s t a t ė : I 1. PareiÅ¡kėjas – H. B. (toliau – ir pareiÅ¡kėjas) su skundu (b. l. 1–4) ir patikslintu skundu (b. l. 16–19) (toliau Å¡iame sprendime skundo ir patikslinto skundo prasme vartojama skundo sÄ voka) kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas:1.1. panaikinti Lietuvos Respublikos Å¡vietimo ir mokslo ministerijos (toliau – ir atsakovė, ir Ministerija) 2011 m. rugpjūčio 12 d. sprendimÄ Nr. SR-3844 „Dėl praÅ¡ymo“ (toliau – ir sprendimas Nr. SR-3844);1.2 įpareigoti MinisterijÄ per nustatytÄ laikÄ priimti naujÄ sprendimÄ : pagal savo kompetencijÄ nedelsiant imtis priemonių Lietuvos Respublikos Å¡vietimo įstatymo (toliau – ir Ä®statymas) 30 straipsnio 2 dalies (redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. rugsėjo 1 d.), 30 straipsnio 8 dalies, 38 straipsnio 4 dalies nuostatoms, neatitinkančioms 1994 m. balandžio 26 d.

Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutarties „Dėl draugiÅ¡kų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo“ (toliau – ir Sutartis) ir kitų teisės aktų, iÅ¡taisyti, tam parengiant Ä®statymo pakeitimo projektÄ ir jį pateikiant Lietuvos Respublikos Seimui, taip pat į tai atsižvelgti rengiant pagal Ministerijos kompetencijÄ poįstatyminius teisės aktus taip, kad juose bÅ«tų maksimaliai sumažintas Sutarties nuostatų pažeidimas;1.3. bylÄ sustabdyti ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismÄ su praÅ¡ymu iÅ¡tirti, ar Lietuvos Respublikos Å¡vietimo įstatymo 30 straipsnio 8 dalies, 30 straipsnio 2 dalies (redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. rugsėjo 1 d.), 38 straipsnio 4 dalies nuostatos atitinka Sutarties 13 straipsnio 2 punktÄ , 14 straipsnį, 15 straipsnio 1 punktÄ , 15 straipsnio 2 punktÄ , 20 straipsnio 3 punktÄ , t. y. ar Ä®statymo 30 straipsnio 8 dalies, 30 straipsnio 2 dalies (redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. rugsėjo 1 d.), 38 straipsnio 4 dalies nuostatos neprieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsniui, 138 straipsnio 3 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.2.

PareiÅ¡kėjo skundas grindžiamas tokiais argumentais.2.1. Mokykloje, kur mokoma tautinės mažumos (lenkų) kalba, mokosi pareiÅ¡kėjo vaikas. PrieÅ¡ parinkęs vaikui minėtÄ mokyklÄ , pareiÅ¡kėjas tikėjosi, kad vaikas mokysis tautinės mažumos kalba, t. y. lenkų kalba, taip, kaip tai garantuota Sutartyje, kuriÄ 1994 m. spalio 13 d. ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas. Remiantis Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymu, įsigaliojusias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikoje privaloma vykdyti (11 straipsnio 1 dalis), jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys Å¡ios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po Å¡ios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos (11 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Respublikos Å¡vietimo įstatymo redakcijų, kurios įsigaliojo atitinkamai 2011 m. liepos 1 d. ir 2011 m. rugsėjo 1 d., kai kurios nuostatos priimtos nesilaikant Sutarties nuostatų. Pažymėtina, kad Sutartis yra ne tik politinio-programinio, bet ir norminio reguliavimo pobÅ«džio.2.2. Dėl norminio teisės akto prieÅ¡taravimo Konstitucijai 2.2.1. PareiÅ¡kėjo nuomone, Ä®statymo 30 straipsnio 2 dalies (redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. rugsėjo 1 d.), 30 straipsnio 8 dalies, 38 straipsnio 4 dalies nuostatos prieÅ¡tarauja Sutarties 13 straipsnio 2 punkto nuostatai, kad asmenys, priklausantys lenkų tautinei mažumai Lietuvos Respublikoje, t. y. asmenys, turintys Lietuvos pilietybę, kurie yra lenkų kilmės arba priskiria save lenkų tautybei, kultÅ«rai ir tradicijoms bei laiko lenkų kalbÄ savo gimtÄ ja kalba, turi teisę individualiai arba kartu su kitais savo grupės nariais laisvai reikÅ¡ti, saugoti ir plėtoti savo tautinį, kultÅ«rinį, kalbinį bei religinį tapatumÄ , Sutarties 14 straipsnio nuostatoms, kad „Susitariančiosios Å alys pareiÅ¡kia, kad asmenys, iÅ¡vardinti 13 straipsnio 2 punkte, taip pat turi teisę: laisvai vartoti tautinės mažumos kalbÄ asmeniniame ir vieÅ¡ajame gyvenime; kad jiems bÅ«tų prieinama informacija ta kalba <...>; mokytis tautinės mažumos kalba ir tautinės mažumos kalbos <...>“, Sutarties 15 straipsnio 1 punkto nuostatai, kad „Susitariančiosios Å alys savo teritorijoje saugos tautinį, kultÅ«rinį, kalbinį ir religinį 13 straipsnio 2 punkte iÅ¡vardintų asmenų tapatumÄ ir sudarys sÄ lygas jam plėtoti“, Sutarties 15 straipsnio 2 punkto nuostatoms, kad Å¡alys taip pat „<...> užtikrins reikiamas galimybes mokytis tautinės mažumos kalba ir tautinės mažumos kalbos ikimokyklinėse įstaigose, pradinėse ir vidurinėse mokyklose; imsis bÅ«tinų priemonių, susijusių su tautinių mažumų savitumo apsauga <...>; atsižvelgs į 13 straipsnio 2 punkte iÅ¡vardintų grupių istorijÄ ir kultÅ«rÄ , dėstant istorijÄ ir kultÅ«rÄ Å¡vietimo įstaigose; susilaikys nuo bet kokių veiksmų, galinčių sukelti asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, asimiliacijÄ prieÅ¡ jų valiÄ , o taip pat, vadovaudamosios tarptautiniais standartais, nesiims veiksmų, kurie sukeltų tautinius pokyčius teritorijose, kuriose gyvena tautinės mažumos“, Sutarties 20 straipsnio 3 punkto nuostatai, kad „Šalys pasisako už tai, kad bÅ«tų iÅ¡plėstos galimybės mokytis kitos Å alies kalbÄ mokyklose, aukÅ¡tosiose mokyklose bei kitose Å¡vietimo institucijose“, taip pat prieÅ¡tarauja Konstitucijos 7 straipsniui, 138 straipsnio 3 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.Pažymėtina, kad Sutartyje preciziÅ¡kai, aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai iÅ¡skiriamos sÄ vokos mokytis tautinės mažumos kalba ir mokytis tautinės mažumos kalbos.2.2.2.

Įstatymo 30 straipsnio 2 dalies (redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. rugsėjo 1 d.) nuostata „<...> Šiose mokyklose valstybinės lietuvių kalbos dalykas yra sudėtinė ugdymo programos dalis ir jos mokymui skiriama ne mažiau laiko kaip gimtosios kalbos mokymui. Tokiose mokyklose:

1) PrieÅ¡mokyklinio ugdymo programoje ne mažiau kaip 4 valandos per savaitę skiriamos ugdymui lietuvių kalba. <...> 2) pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programos vykdomos dvikalbio ugdymo bÅ«du: tautinės mažumos kalba ir lietuvių kalba. Lietuvių kalba pradinio ugdymo programoje mokoma integruotai, o pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje – per tas pamokas, kai einamos ugdymo programos temos iÅ¡ Lietuvos istorijos ir geografijos, pasaulio pažinimo, mokoma pilietiÅ¡kumo pagrindų <...>“ reiÅ¡kia, kad lietuvių kalba, t. y. negimtoji kalba pakeis ugdymÄ tų disciplinų, kurios iki Å¡iol buvo ugdomos ir pagal Sutartį turi bÅ«ti ugdomos gimtÄ ja, t. y. lenkų kalba, o todėl Ä®statymas neleidžia mokytis tautinės mažumos kalba, nesaugo tautinio tapatumo, nesudaro sÄ lygų jo plėtoti, yra veiksmas, kuris sukelia asimiliacijÄ prieÅ¡ tautinės mažumos valiÄ , nukreiptas prieÅ¡ galimybių mokyklose mokytis lenkų kalba iÅ¡plėtimÄ , dėsto kultÅ«rÄ ir istorijÄ lietuviÅ¡kai.2.2.3.

Ä®statymo 30 straipsnio 8 dalies nuostata „<...> turi užtikrinti, kad vidurinio ugdymo programa bent vienoje mokykloje (bent vienoje klasėje) bÅ«tų įgyvendinama valstybine kalba (iÅ¡skyrus gimtÄ jÄ kalbÄ )“ reiÅ¡kia atskirais atvejais lenkiÅ¡kos mokyklos likvidavimÄ arba ugdymo lenkų kalba apribojimÄ bei prioriteto suteikimÄ ugdymui lietuvių kalba, t. y. neleidžia mokytis tautinės mažumos kalba, nesaugo tautinio tapatumo, nesudaro sÄ lygų jį plėtoti, yra veiksmas, sukeliantis asimiliacijÄ prieÅ¡ tautinės mažumos valiÄ , nukreiptas prieÅ¡ galimybių mokytis mokyklose lenkų kalba iÅ¡plėtimÄ .2.2.4.

Ä®statymo 38 straipsnio 4 dalies nuostata „<...> pasiekimų patikrinimai organizuojami vienodi visų mokomųjų kalbų mokyklų mokiniams <...>“ iÅ¡ principo neteisinga, kadangi susiaurina Sutartyje ir kituose teisės aktuose garantuojamo ugdymo lenkų kalba taikymÄ , t. y. neleidžia mokytis tautinės mažumos kalba, nesaugo tautinio tapatumo, nesudaro sÄ lygų jo plėtoti, yra veiksmas, kuris sukelia asimiliacijÄ prieÅ¡ tautinės mažumos valiÄ , nukreiptas prieÅ¡ galimybių mokyklose mokytis lenkų kalba iÅ¡plėtimÄ , be to, minėtas reguliavimas neatitinka lygiateisiÅ¡kumo, sÄ Å¾iningumo bei protingumo kriterijų, nes mokiniai, besimokantys mokyklose, kuriose mokoma lenkų kalba, jau nuo 2013 m. laikys tokius pačius (vienodus) egzaminus kaip mokiniai, besimokantys mokyklose, kuriose mokoma lietuvių kalba, t. y. turės per nepilnus 2 metus įsisavinti tas žinias, kurias mokiniai, besimokantys mokyklose, kuriose mokoma lietuvių kalba, įsisavino per 12 metų.2.2.5.

Vilniaus kraÅ¡to lenkai Ä®statymÄ suvokia kaip visiÅ¡kÄ iki Å¡iol buvusios teisinės reguliacijos regresÄ . Atsižvengiant į tai, kad visiÅ¡kai nebuvo kreipiama dėmesio į suinteresuotos visuomenės protestus prieÅ¡ priimant Ä®statymÄ , galima daryti iÅ¡vadÄ , kad pakeistas Ä®statymas yra blogos valios iÅ¡raiÅ¡ka, turinti Vilniaus kraÅ¡to gyventojų asimiliacijos potekstę, tačiau teisminio ginčo metu nagrinėtinas tik formalus Ä®statymo nuostatų neatitikimas Sutarties nuostatoms, kas yra tapatu Ä®statymo prieÅ¡taravimui Konstitucijos 7 straipsniui, 138 straipsnio 3 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.2.2.6.

Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 17 d. nutarime konstatavo, jog principas pacta sunt servanda nereiškia, jog skirtingos valstybės negali pasirinkti skirtingų tarptautinės teisės normų įgyvendinimo savo vidaus teisinėje sistemoje būdų ir formų, tai yra kiekvienos valstybės suvereni teisė, todėl valstybių teisinėse sistemose taikomi įvairūs tarptautinės teisės normų įgyvendinimo vidaus teisėje būdai ir formos. Tačiau Įstatymo 30 straipsnio 2 dalies (redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. rugsėjo 1 d.), 30 straipsnio 8 dalies, 38 straipsnio 4 dalies nuostatos nėra Sutarties 13 straipsnio 2 punkto, 14 straipsnio, 15 straipsnio 1 punkto, 15 straipsnio 2 punkto, 20 straipsnio 3 punkto nuostatų įgyvendinimo būdas ir forma, priešingai, akivaizdžiai joms prieštarauja, tuo pačiu prieštarauja Konstitucijos 7 straipsniui, 138 straipsnio 3 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.2.3.

Dėl Ministerijos sprendimo teisėtumo2.3.1. Remiantis Lietuvos Respublikos Å vietimo ir mokslo ministerijos nuostatais, Ministerija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis (2 punktas), Ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų, atlieka Å¡ias funkcijas: inicijuoja ir koordinuoja teisės aktų, susijusių su mokymusi visÄ gyvenimÄ <...> projektų rengimÄ ir įgyvendinimÄ (8.25 punktas), rengia įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus, teikia pasiÅ«lymus dėl atitinkamų įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo ir tobulinimo (8.34 punktas); rengia Å¡vietimo ir mokslo infrastruktÅ«ros plėtros projektus (8.43 punktas).

Atsižvelgiant į minėtas Ministerijos funkcijas ir įgaliojimus, pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymas buvo logiÅ¡kas pirminis žingsnis, siekiant iÅ¡spręsti problemÄ , nes neteisėtÄ teisės aktÄ visų pirma siektina pakeisti naujo teisės akto priėmimo keliu, o tik nepavykus to padaryti, pasirenkamas teisinio ginčo kelias.2.3.2. PraÅ¡yme pareiÅ¡kėjas prašė atlikti su Ministerijos funkcijomis ir įgaliojimais susijusius veiksmus – parengti atitinkamÄ Ä¯statymo pakeitimo projektÄ ir jį pateikti Seimui, taip pat atsižvelgti į tai, rengiant Ministerijos kompetencijos ribose poįstatyminius teisės aktus taip, kad juose bÅ«tų maksimaliai sumažintas Sutarties nuostatų pažeidimas.

PraÅ¡yme pareiÅ¡kėjas pažymėjo suprantÄ s, kad Seimui 2010 m. kovo 16 d. pateiktas Ministerijos parengtas Å vietimo įstatymo pakeitimo projektas (XIP-1814) buvo ženkliai pakeistas Seimo Å vietimo, mokslo ir kultÅ«ros komitete, tačiau priimtas Ä®statymas visiÅ¡kai neatleidžia nuo tolesnių Ministerijos funkcijų atlikimo.Ministerijos sprendimo teiginiai, kad Ministerijai nesuteikti įgaliojimai oficialiai aiÅ¡kinti Seimo priimtų teisės aktų, kad Ä®statymo 30 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata padės pasiruoÅ¡ti vaikams sėkmingam mokymuisi mokykloje, yra visiÅ¡kai nesusiję su pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymo objektu, t. y. su praÅ¡omomis atlikti Ministerijos funkcijomis, tuo pačiu Ministerijos sprendime jos atsiranda ne praÅ¡ymo, o Ministerijos iniciatyva, dėl ko jos nėra Å¡io skundo objektas.

Šio skundo objektas – visiškai nemotyvuotas Ministerijos sprendimas, kad Ministerija artimiausiu metu nenumato rengti Švietimo įstatymo pakeitimų, teikiamų Seimui, kuris yra Ministerijos kompetencijai priskirtų veiksmų neatlikimas.2.3.3. Pažymėtina, kad Ministerijos sprendime yra ir formalių trūkumų: nenurodama jo apskundimo tvarka, be to, jis parengtas pavėluotai, nes prašymas Ministerijoje registruotas 2011 m. birželio 28 d., o Ministerijos sprendimas parengtas 2011 m. rugpjūčio 12 d., t. y. po 45 kalendorinių dienų.

II Atsakovė – Lietuvos Respublikos Å¡vietimo ir mokslo ministerija atsiliepime į pareiÅ¡kėjo skundÄ (b. l. 25–29) nurodo, kad su pareiÅ¡kėjos skundu nesutinka, praÅ¡o skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ , pateikia tokius argumentus.1. PareiÅ¡kėjas nei raÅ¡te Ministerijai, nei pateiktame skunde nenurodo jokių Ministerijos parengtų ir patvirtintų teisės aktų, nė vieno Å¡vietimo ir mokslo ministro įsakymo, kuriuose bÅ«tų pažeistos pareiÅ¡kėjo teisės, ar įsakymas neatitiktų teisės aktų.

PareiÅ¡kėjas raÅ¡te iÅ¡reiÅ¡kė nuomonę, kad Ministerija turėtų parengti Ä®statymo pakeitimus ir juos pateikti Seimui.Ministerija pareiÅ¡kėjo 2011 m. birželio 28 d. raÅ¡tÄ iÅ¡nagrinėjo Asmenų praÅ¡ymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo vieÅ¡ojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose vieÅ¡ojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, nustatyta tvarka ir 2011 m. rugpjūčio 12 d. raÅ¡te Nr. SR-3844 informavo pareiÅ¡kėjÄ , kaip Ministerija įgyvendina Ä®statymÄ , taip pat informavo, kad artimiausiu metu nenumato rengti Ä®statymo pakeitimų, teikiamų Seimui.2.

Dėl vieÅ¡ojo administravimo subjekto neatlikimo jo kompetencijai priskirtų veiksmųKonstitucijos 68 straipsnyje įtvirtinta, kad įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei. Ä®statymų leidybos iniciatyvos teisę turi taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai. 50 tÅ«kstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektÄ ir jį Seimas privalo svarstyti. Taigi, Konstitucija apibrėžia baigtinį sÄ raÅ¡Ä subjektų, kurie turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime.

Ministrams tokia teisė nesuteikta. Ministrai turi teisę įstatymų projektus teikti Vyriausybei Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo nustatyta tvarka.Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio 1 dalis numato, kad Vyriausybei įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus turi teisę teikti Ministras Pirmininkas, ministrai, savivaldybių tarybos ir kiti subjektai, kuriems tokiÄ teisę suteikia įstatymai. Ä®gyvendinant Å¡ias nuostatas Ministerijos nuostatų 8.34. punkte numatyta, kad Ministerija rengia įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus, teikia pasiÅ«lymus dėl atitinkamų įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo ir tobulinimo.

Å i Ministerijos funkcija susijusi su teise teikti įstatymų projektus Vyriausybei, bet ne pareiga. Taip pat Ministerija negali teikti įstatymo projektų Seimui, o teikia Vyriausybei. Taigi, Ministerija neprivalėjo atlikti pareiÅ¡kėjo reikalaujamų veiksmų.3. Dėl norminio teisės akto prieÅ¡taravimo tarptautinei sutarčiai ir Konstitucijai3.1. Å ioje byloje nėra keliamas klausimas dėl Ministerijos tinkamo Ä®statymo vykdymo, todėl Ä®statymas nėra taikomas Å¡ioje byloje. Tačiau pareiÅ¡kėjas, reikalaudamas privalomai įpareigoti MinisterijÄ parengti Ä®statymo pakeitimus ir juos pateikti Seimui, iÅ¡sako savo nuomonę dėl Ä®statymo atitikties tarptautinei sutarčiai ir Konstitucijai.

Pareiškėjas, pagrįsdamas abejonę dėl Įstatymo 30 straipsnio 2 ir 8 dalies ir 38 straipsnio 4 dalies atitikties Sutarčiai ir Konstitucijai, minėtų nuostatų nevertina kitų susijusių Įstatymo nuostatų kontekste bei neatsižvelgia į ypač svarbias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, susijusias su lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, konstituciniu statusu bei tarptautinių sutarčių vietos Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje.3.2. Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis numato, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.

Tačiau Konstitucinis Teismas 1995 m. spalio 17 d. nutarime konstatavo, kad principas pacta sunt servanda nereiÅ¡kia, jog skirtingos valstybės negali pasirinkti skirtingų tarptautinės teisės normų įgyvendinimo savo vidaus teisinėje sistemoje bÅ«dų ir formų; tai yra kiekvienos valstybės suvereni teisė. Todėl valstybių teisinėse sistemose taikomi įvairÅ«s tarptautinės teisės normų įgyvendinimo vidaus teisėje bÅ«dai ir formos. Be to, yra pripažinta, kad apskritai tarptautinės teisės ir konkrečiai tarptautinių sutarčių galiojimas valstybės teisinėje sistemoje visada priklauso nuo vidaus teisės. Remiantis Å¡iomis nuostatomis, vertinant Sutarties turinį matyti, kad Å¡ioje Sutartyje įtvirtinti principiniai dviejų valstybių susitarimai dėl asmenų, priklausančių lietuvių tautinei mažumai Lenkijos Respublikoje, bei asmenų, priklausančių lenkų tautinei mažuma Lietuvos Respublikoje, mokymo gimtÄ ja kalba bei gimtosios kalbos mokymosi.

Å ios teisės užtikrinamos Lietuvos Respublikos bei Lenkijos Respublikos pasirinktais bÅ«dais ir formomis savo teisinėje sistemoje. PareiÅ¡kėjas argumentÄ , kad Ä®statymo 30 straipsnio 2 ir 8 dalys ir 38 straipsnio 4 dalis nėra Sutarties įgyvendinimo bÅ«das ir forma, o akivaizdžiai joms prieÅ¡tarauja, tiesiog konstatuoja, tačiau nepagrindžia. Ä®statymo 28 straipsnio 7 dalis bei 30 straipsnio 2 dalis numato Å¡ių teisų įgyvendinimÄ , kartu užtikrinant ir valstybinės kalbos mokymÄ si.3.3. Konstitucijos 14 straipsnis numato, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba.

Konstitucinis Teismas, aiÅ¡kindamas Å¡iÄ normÄ , 1999 m. spalio 21 d. nutarime pažymėjo, kad „konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiÅ¡kia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Valstybinė kalba saugo tautos identitetÄ integruoja pilietinę tautÄ užtikrina tautos suvereniteto raiÅ¡kÄ valstybės vientisumÄ ir jos nedalomumÄ normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimÄ . Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiÅ¡kumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sÄ lygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus“.

Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutarime konstatuota, kad „<...> pagal KonstitucijÄ lietuvių kalba, kaip valstybinė kalba, yra valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vieÅ¡osios raiÅ¡kos ir bendravimo tarpusavyje bei su visuomenės nariais priemonė. Ji yra svarbus valstybingumo elementas, visus Lietuvos Respublikos piliečius vienijantis, valstybinę bendruomenę – pilietinę TautÄ integruojantis veiksnys, nes užtikrina visiems valstybės piliečiams lygias galimybes dalyvauti valdant savo Å¡alį, priimant valstybinės reikÅ¡mės sprendimus, taip pat teisę lygiomis sÄ lygomis stoti į valstybinę tarnybÄ .

Valstybinės kalbos mokėjimas yra visaverčio piliečių dalyvavimo valdant valstybę prielaida ir bÅ«tina sÄ lyga“. Vadovaujantis Konstitucijos 14 straipsniu bei atsižvelgiant į konstitucinės doktrinos nuostatas, Ä®statymo 30 straipsnis įtvirtina teisę mokytis valstybine ir gimtÄ ja kalba. Garantuojamas mokymas valstybine kalba ir valstybinės kalbos mokymasis kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui ir užsieniečiui, turinčiam teisę nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į iÅ¡skirtinį lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statusÄ , Ä®statymo 30 straipsnio 2 ir 8 dalyse, bei 38 straipsnio 4 dalyje yra įvirtintos nuostatos, užtikrinančios valstybinės kalbos mokėjimÄ , bei laiduojančios visiems valstybės piliečiams lygias galimybes dalyvauti valdant savo Å¡alį, priimant valstybinės reikÅ¡mės sprendimus, taip pat teisę lygiomis sÄ lygomis stoti į valstybinę tarnybÄ .

Lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos mokymo stiprinimas suteikia galimybę kiekvienam besimokančiam mokykloje tautinės mažumos kalba vienodai gerai iÅ¡mokti ir gimtÄ jÄ , ir lietuvių kalbÄ .3.4. Ä®gyvendinant Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus bei Konstitucijos 37 straipsnį, Ä®statymas laiduoja teisę mokytis gimtÄ ja kalba ir gimtosios kalbos. Ä®statymo 28 straipsnio 7 dalis numato, kad vietovėse, kuriose tradiciÅ¡kai gausiai gyvena tautinė mažuma, jeigu bendruomenė praÅ¡o, savivaldybė laiduoja mokymÄ si tautinės mažumos kalba arba tautinės mažumos kalbos.

Å vietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bendrojo ugdymo ir neformaliojo Å¡vietimo mokykloje, kurios nuostatuose (įstatuose), atsižvelgiant į tėvų (globėjų, rÅ«pintojų) ir mokinių pageidavimÄ Ä¯teisintas mokymas tautinės mažumos kalba ir tautinės mažumos kultÅ«ros puoselėjimas, ugdymo procesas vykdomas arba kai kurie dalykai mokomi tautinės mažumos kalba. Å iose mokyklose valstybinės lietuvių kalbos dalykas yra sudėtinė ugdymo programos dalis ir jos mokymui skiriama ne mažiau laiko kaip gimtosios kalbos mokymui.Taigi, Ä®statymas užtikrina tarpusavyje glaudžiai susijusias teises: teisę mokytis valstybine kalba ir teisę mokytis gimtÄ ja kalba.

Toks reglamentavimas užtikrina Sutarties įgyvendinimÄ ir atitinka Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 14 straipsnio nuostatas; 14 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Å¡alys tose teritorijose, kuriose tradiciÅ¡kai arba gausiai gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys, jei yra pakankamas poreikis, savo Å¡vietimo sistemose stengiasi kiek įmanoma užtikrinti, kad mažumoms priklausantys asmenys turėtų reikiamas galimybes mokytis tos mažumos kalbos arba mokytis ta kalba; 14 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad Å¡io straipsnio 2 dalis įgyvendinama, nepažeidžiant nuostatos mokytis oficialiosios kalbos arba mokytis ta kalba.3.5.

Ä®statymo 30 straipsnio 2 ir 8 dalys bei 38 straipsnio 4 dalis atitinka Konstitucijos 14 straipsnį. PareiÅ¡kėjo teiginiai, kad Å¡ios nuostatos prieÅ¡tarauja Sutarties nuostatoms ir neleidžia mokytis tautinės mažumos kalba, nesaugo tautinio tapatumo, nesudaro sÄ lygų jo plėtoti, yra veiksmas, kuris sukelia asimiliacijÄ prieÅ¡ asmenų valiÄ , nukreiptas prieÅ¡ iÅ¡plėtimÄ galimybių mokytis lenkų kalba mokyklose, yra visiÅ¡kai nepagrįsti. Lietuvos Respublikoje, įgyvendinant Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus bei Konstitucijos 37 straipsnį, užtikrinamos palankios sÄ lygas gimtosios kalbos ugdymui.

Ä®sigaliojus Ä®statymo 2011 m. kovo 17 d. redakcijai, iÅ¡lieka toks pat, kaip iki Å¡iol buvęs, savaitinių pamokų skaičius gimtajai kalbai mokyti (pamokų skaičius gimtajai kalbai mokyti nesiskiria nuo pamokų skaičiaus mokyklose lietuvių mokomÄ ja kalba), daugumos mokomųjų dalykų mokymas tautinės mažumos kalba, galimybė dalyvauti Pagrindinio ugdymo gimtosios kalbos pasiekimų patikrinime ir pasirinkti laikyti gimtosios kalbos brandos egzaminÄ , baigus vidurinio ugdymo programÄ . Tinkamas sÄ lygas tautinėms mažumoms priklausantiems mokiniams mokytis mokyklose tautinės mažumos kalba užtikrina Mokyklų, vykdančių formaliojo Å¡vietimo programas, tinklo kÅ«rimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarime Nr. 768.

Å ios taisyklės nustato, kad tradiciÅ¡kai gausiai tautinių mažumų gyvenamose vietovėse esančios mokyklos, kuriose mokoma lietuvių ir tautinių mažumų kalba, vienuoliktas klases galės steigti, jeigu jose bus ne mažiau negu 10 mokinių, kai kitose vietovėse nustatytas 15 mokinių minimalus skaičius. Taisyklėse numatyta, kad didžiuosiuose miestuose ir savivaldybių centruose esančios mokyklos, kurios vykdo vidurinio ugdymo programÄ tautinės mažumos kalba, gali turėti viena vienuolikta ir dvylikta klase mažiau, nei mokyklos, kuriose mokoma lietuvių kalba.

Å ios taisyklės taip pat nustato, kad bendrojo ugdymo mokykla, kurioje mokymas vyksta tautinės mažumos kalba, turi užtikrinti Ä®statyme nustatytÄ asmenų teisę mokytis gimtÄ ja kalba ir valstybine kalba. Mokykla, kurioje mokymas vyksta valstybine kalba, tautinėms mažumoms priklausantiems mokiniams turi sudaryti sÄ lygas mokytis gimtosios kalbos.3.6. Ä®statymo 30 straipsnio 8 dalies nuostata, kad tradiciÅ¡kai gausiai tautinių mažumų rajonų centruose ir gyvenamosiose vietovėse, kuriose veikia kelios valstybine ir tautinių mažumų kalbomis mokymÄ vykdančios mokyklos arba viena valstybine ir tautinės mažumos kalba mokymÄ vykdanti mokykla, kuriose yra po vienÄ skirtingų mokymosi kalbų vienuoliktų klasių komplektÄ , turi užtikrinti, kad vidurinio ugdymo programa bent vienoje mokykloje (bent vienoje klasėje) bÅ«tų įgyvendinama valstybine kalba (iÅ¡skyrus gimtÄ jÄ kalbÄ ), įtvirtina pareigÄ mokyklų savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai, dalyvių susirinkimui (savininkui) užtikrinti galimybę asmenims įgyti vidurinį iÅ¡silavinimÄ tautinės mažumos ar valstybine kalba.

Å i nuostata nereiÅ¡kia mokyklos tautinės kalba likvidavimo ar mokymo lenkų kalba ribojimo, nes ji taikoma, kai rajonų centruose ir gyvenamosiose vietovėse veikia kelios valstybine ir tautinių mažumų kalbomis mokymÄ vykdančios mokyklos arba viena valstybine ir tautinės mažumos kalba mokymÄ vykdanti mokykla, kuriose yra po vienÄ skirtingų mokymosi kalbų vienuoliktų klasių komplektÄ . Pagal Ä®statymo 28 straipsnio 6 dalį savivaldybė privalo turėti optimalų pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programų tinklÄ , užtikrinantį asmenų ugdymÄ si ir jų teisę valstybine kalba, todėl ir tradiciÅ¡kai gausiai tautinių mažumų rajonų centruose ir gyvenamosiose vietovėse turi bÅ«ti užtikrinta teisė įgyti vidurinį iÅ¡silavinimÄ valstybine kalba.

Tam, kad bÅ«tų užtikrintos lygios galimybės, asmenys turi turėti galimybę mokytis pagal vidurinio ugdymo programÄ tautinės mažumos kalba arba valstybine kalba.3.7. Nepagrįstas pareiÅ¡kėjo argumentas, kad nagrinėjamoje byloje reikėtų nukrypti nuo suformuotos teismų praktikos, nagrinėjant analogiÅ¡kas bylas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A26I-997/2009, 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009) bei konstatuoti iÅ¡imtinį netinkamo įstatymo taikymÄ .

Anot pareiškėjo, Sutartis pagal savo pobūdį ir turinį laikytina ne tik politinio-programinio, bet ir norminio reguliavimo pobūdžio. Sutarties norma, kurios įgyvendinimui reikia specialios sutarties, iš tikro yra politinio-programinio pobūdžio, o skundo III dalyje 1 punkte su papunkčiais pažymėtos Sutarties nuostatos neabejotinai yra norminio reguliavimo pobūdžio nuostatos. Atsakovės nuomone, ne tik tos Sutarties normos, kurių įgyvendinimui reikalinga speciali sutartis, laikytinos politinio-programinio pobūdžio.

Tokiomis Sutarties nuostatomis pripažintinos ir kitos normos, kuriomis įtvirtinti principiniai dviejų valstybių susitarimai, o jų įgyvendinimui vidaus teisinėje sistemoje Å¡alys gali pasirinkti bÅ«dus ir formas. Tokiomis laikytinos ir pareiÅ¡kėjo minimos nuostatos. III 1. Teismo posėdyje pareiÅ¡kėjas – H. B.., remdamasis skunde pateiktais argumentais, prašė skundÄ tenkinti, nurodė, be kita ko, jog: iÅ¡ pradžių norėjo skųsti teisės akto teisėtumÄ , Ministerijos vilkinimÄ atlikti veiksmus; yra iÅ¡skirta galimybė mokytis ir mokyti, tai nustatyta labai preciziÅ¡kai; jeigu yra galimybė mokytis tautinės mažumos kalba, pagal logikos dėsnius kita kalba mokymas nevyks; pagal KonstitucijÄ kalbos mokėjimas bus realizuotas pilnai, esant mokymui tautinės mažumos kalba; atsakovė neatkreipia dėmesio į skirtumÄ tarp mokymosi ir mokymo tautinės mažumos kalba.2.

Teismo posėdyje atsakovės – Lietuvos Respublikos Å¡vietimo ir mokslo ministerijos atstovė – Å¡ios institucijos Teisės skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Å erpatauskienė (2011 m. spalio 17 d. įgaliojimas Nr. (23.1-08)T1-45 „Dėl atstovavimo teismuose“ (b. l. 40)), remdamasi atsiliepime pateiktais argumentais, prašė pareiÅ¡kėjo skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ , pripažino, kad atsakymas pateiktas su pareiÅ¡kėjo nurodytais formaliais trÅ«kumais – nenurodyta apskundimo tvarka ir praleistas terminas, be kita ko, nurodė, kad: mokantis tautinės mažumos kalba, negali vykti tam tikrų disciplinų mokymas ir valstybine kalba; valstybė turi teisę nustatyti, kad valstybine kalba gali bÅ«ti dėstoma ne tik to dalyko disciplina, bet ir tam tikros temos, susijusios su Lietuvos istorija, Lietuvos geografija.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,k o n s t a t u o j a :

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje inter alia nustatyta:1.1. Ministerija, atsakydama į pareiÅ¡kėjo 2011 m. birželio 28 d. praÅ¡ymÄ , 2011 m. rugpjūčio 12 d. sprendime Nr. SR-3844 „Dėl praÅ¡ymo“ (b. l. 5–6), be kita ko, nurodė:1.1.1. Ministerijai nesuteikti įgaliojimai oficialiai aiÅ¡kinti Seimo priimtų teisės aktų, todėl pateikiama tik Ministerijos specialistų nuomonė. Ä®statymo 30 straipsnio 8 dalis yra susijusi su Ä®statymo 30 straipsnio 1 dalies nuostatomis, t. y. kad kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui ir užsieniečiui, turinčiam teisę nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, garantuojamas mokymas valstybine kalba ir valstybinės kalbos mokymasis.

Ä®statymo 30 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata, kad prieÅ¡mokyklinio ugdymo programoje ne mažiau kaip 4 valandos per savaitę bÅ«tų skiriamos ugdymui lietuvių kalba, padės pasiruoÅ¡ti vaikams sėkmingam mokymuisi mokykloje. 1.1.2. Pagal reikalingumÄ bus užtikrintos papildomos priemonės tam, kad mokiniai iÅ¡ mokyklų tautinės mažumos kalba sėkmingai mokytųsi pagal bendrÄ Lietuvių kalbos ir literatÅ«ros vidurinio ugdymo programÄ ir 2013 metais laikytų vieno turinio lietuvių kalbos ir literatÅ«ros brandos egzaminÄ .

Lietuvių kalbos ir literatÅ«ros brandos egzamino programoje numatoma, kad kalbos taisyklingumo ir kalbinės raiÅ¡kos normų apraÅ¡as kandidatų iÅ¡ mokyklų lietuvių mokomÄ ja kalba ir tautinės mažumos mokomÄ ja kalba darbams vertinti pereinamuoju laikotarpiu yra nustatomas pagal Nacionalinio egzaminų centro tyrimų duomenis. ApraÅ¡as koreguojamas ir skelbiamas iki 2012 m., 2013 m. ir 2014 m. lapkričio 15 d.1.1.3. Ministerija artimiausiu metu nenumato rengti Ä®statymo pakeitimų, teikiamų Lietuvos Respublikos Seimui.1.2.

Lietuvos švietimo ekspertai, apibendrinę Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko A. Kubiliaus ir Lenkijos Respublikos Ministro Pirmininko D. Tusko sutarimu sudarytos ekspertų grupės lenkų tautinės mažumos Lietuvoje ir lietuvių tautinės mažumos Lenkijoje švietimo klausimams aptarti svarstytus klausimus, pateikė tokias ekspertines išvadas (b. l. 34–37):1.2.1. Dėl lietuvių kalbos ir literatūros mokymosiNepriklausoma Lietuvos valstybė paveldėjo tautinių mažumų mokyklas, kuriose lietuvių kalbai buvo skiriama labai mažai pamokų, be to, tėvams pageidaujant jų buvo galima visai atsisakyti.

Ä®vertinus esamÄ padėtį, pirmoji lietuvių kalbos programa mokykloms tautinių mažumų kalbomis buvo kuriama kaip tarpinė tarp gimtosios ir svetimos kalbų programa, kurios pagrindinis tikslas – iÅ¡mokyti bendrauti valstybine kalba. Tai lėmė žemesnį nei kitose Lietuvos mokyklose lietuvių kalbos iÅ¡mokimo lygį ir mažesnius baigiamųjų egzaminų reikalavimus. Å vietimo ir mokslo ministro įsakymu 2002 m. patvirtintos Tautinių mažumų Å¡vietimo nuostatos, kuriose numatyta organizuoti visų bendrojo lavinimo mokyklų abiturientams lietuvių kalbos raÅ¡tingumo brandos egzaminÄ pagal tokiÄ pačiÄ programÄ .

Å i nuostata pakartota Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004–2008 metų programoje ir Lietuvos lenkų tautinės mažumos Å¡vietimo raidos strategijoje (2005 m.). Mokykloms tautinių mažumų mokomosiomis kalbomis delsiant keisti lietuvių kalbos mokymo lygį, 2011 m. kovo 17 d. priimtos Ä®statymo pataisos, kuriomis nurodyta lietuvių kalbos mokymui skirti ne mažiau laiko negu gimtosios kalbos mokymui, visose Å¡alies bendrojo ugdymo mokyklose užtikrinti lietuvių kalbos mokėjimÄ pagal vienodÄ programÄ . 2011 m., baigiant Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos ugdymo turinio atnaujinimo ciklÄ , drauge su kitų dalykų programomis priimta bendra visoms mokykloms lietuvių kalbos ir literatÅ«ros vidurinio ugdymo (11–12 klasių) programa, kuria siekiama, pasitelkiant istorinį ir kultÅ«rinį kontekstus, sukurti lietuvių literatÅ«ros visumos vaizdÄ , bÅ«tinÄ asmens, tautos, visuomenės tapatybei brandinti.

Lietuvių literatÅ«ros samprata praplėsta iki daugiakalbės Lietuvos literatÅ«ros įtraukiant lotynų, lenkų, rusų, gudų, žydų kalbomis paraÅ¡ytus tekstus, liudijančius Lietuvos kultÅ«ros polilogiÅ¡kumÄ ir skatinančius pagarbÄ visoms Å¡alies tautinėms bendruomenėms. Å i programa 11-ose klasėse pradėta įgyvendinti 2011–2012 m.m., 2013 m. bus laikomas jÄ atitinkančio turinio egzaminas.1.2.2. Dėl lietuvių kalbos ir literatÅ«ros brandos egzamino1.2.2.1. Lietuvių kalbos ir literatÅ«ros brandos egzaminas nuo 2013 m. keisis visų Lietuvos mokyklų abiturientams, ne tik besimokantiems mokyklose tautinių mažumų kalbomis; jo forma – raÅ¡inys.

Lig Å¡iol brandos egzaminui įprastas funkcinio raÅ¡tingumo patikrinimas bus atliekamas baigus 10 klasę, per Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimÄ , kuris nuo 2011–2012 m. m. tampa privalomu.1.2.2.2. Lietuvos lenkų tautinės mažumos atstovai sutinka su nauja egzamino forma, tačiau reikalauja skirtingo turinio: kitokių brandos egzamino temų nei mokiniams iÅ¡ mokyklų lietuvių mokomÄ ja kalba; mažesnės raÅ¡inio apimties; kad nebÅ«tų nurodomi Å¡altiniai, kuriais raÅ¡inyje bÅ«tina remtis.

Lietuvos lenkų tautinės mažumos atstovų reikalavimai grindžiami tuo, kad 1–10 klasių mokiniai mokyklose tautinės mažumos mokomÄ ja kalba ugdomi pagal kitokiÄ programÄ , iki 2011 m. turėjo mažiau lietuvių kalbos pamokų ir nėra pasirengę vienodomis sÄ lygomis konkuruoti su mokiniais iÅ¡ mokyklų lietuvių mokomÄ ja kalba.1.2.2.3. Lietuvos Å¡vietimo ekspertai sutinka, kad mokinių iÅ¡ mokyklų tautinės mažumos mokomÄ ja kalba ir mokinių iÅ¡ mokyklų lietuvių mokomÄ ja kalba kalbinės kompetencijos lygis – nevienodas, todėl numatytas 8 m. pereinamasis laikotarpis, kurio metu mokiniams iÅ¡ mokyklų tautinių mažumų kalbomis bus keliami mažesni kalbos reikalavimai, o egzamino laikymo trukmė pailginta iki 4 valandų.

Tačiau Lietuvos lenkų tautinės mažumos atstovų reikalavimas, kad brandos egzaminas bÅ«tų ir skirtingo turinio, yra nepagrįstas dėl Å¡ių priežasčių: lietuvių kalbos ir literatÅ«ros brandos egzaminas yra laikomas tik iÅ¡ vidurinio ugdymo, t. y. 11–12 klasių, lietuvių kalbos ir literatÅ«ros programos, kuri yra bendra ir vienodai nauja visiems Lietuvos mokiniams; mÄ stymo gebėjimai yra universalÅ«s, todėl nederėtų diferencijuoti raÅ¡inių temų pagal abiturientų tautybę; teksto apimtis ir jo kokybė yra susiję – mažesnės nei 500 žodžių raÅ¡inio apimties rekomendacija trukdytų mokyklų tautinių mažumų kalbomis abiturientams paraÅ¡yti gerÄ tekstÄ ; 2011 m. brandos egzaminų duomenys rodo, kad mokyklų tautinių mažumų kalbomis abiturientai per 100 minučių paraÅ¡o vidutiniÅ¡kai apie 300 žodžių, todėl nėra pagrindo nuogÄ stauti, kad jie nesugebės paraÅ¡yti 500 žodžių per 4 valandas; reikalavimas remtis vieno iÅ¡ trijų prie egzamino temos nurodytų autorių kÅ«ryba yra pagrįstas, nes: skatina mokinius nuosekliai mokytis ir įgyti programose numatytÄ kultÅ«rinę kompetencijÄ ; užtikrina didesnį raÅ¡inio turinio vertinimo objektyvumÄ ; padeda mokiniui susiorientuoti, kÄ raÅ¡yti pasirinkta tema.Pažymėtina, kad Lenkijos lietuviÅ¡kų mokyklų mokiniai visada laikė tokį patį lenkų kalbos egzaminÄ kaip ir lenkiÅ¡kų mokyklų mokiniai, ir nemano, kad yra diskriminuojami.1.2.3.

Dėl kai kurių temų mokymosi lietuvių kalbaSiekiant paspartinti lietuvių kalbos mokymÄ si, nuo 2011–2012 m.m. mokyklose nelietuvių mokomosiomis kalbomis į pradinio ugdymo dalykus turi bÅ«ti integruojami mokymo lietuvių kalba fragmentai, o aukÅ¡tesnėse klasėse mokoma lietuvių kalba Lietuvos istorijos ir geografijos bei pilietiÅ¡kumo pagrindų temų. Be to, siÅ«loma papildomai mokytis lietuvių kalba arba integruotai, t. y. dviem kalbom, tėvų ir mokinių pasirinktų dalykų. Toks dalinis dvikalbis ugdymas atitinka Hagos rekomendacijas dėl tautinių mažumų Å¡vietimo teisių (1996), kurios pataria kelių dalykų pradėti mokyti valstybine kalba jau pradinės mokyklos pabaigoje, o pagrindinėje ir vidurinėje mokykloje Å¡ių dalykų skaičių nuosekliai didinti.

Valstybėms paliekama teisė pasirinkti, kurių dalykų turėtų bÅ«ti mokoma valstybine kalba. Be to, Lietuvos pasirinktas mokymosi lietuvių valstybine kalba modelis atitinka Lenkijoje taikomÄ mokymo valstybine kalba mažumų mokyklose modelį.Lietuvos lenkų tautinės mažumos atstovai priekaiÅ¡tauja, kad lietuvių kalbos mokymo stiprinimas lenkakalbėse mokyklose blogina Å¡vietimo lenkų kalba padėtį. Taip teigiant nutylimi faktai, kad: pamokų lietuvių kalbai skaičius nėra didinamas gimtosios kalbos sÄ skaita – jai skirtas pamokų skaičius iÅ¡liko nepakeistas; gimtosios kalbos vartojimas kitų dalykų pamokose siaurinamas labai nežymiai – tik tiek, kiek skiriama laiko Lietuvos istorijos bei geografijos temų mokymuisi valstybine kalba;

Lietuvos tautinių mažumų mokyklose lietuvių kalbai skirtų pamokų skaičius ligi Å¡iol sudarė 10–12 proc. minimalaus privalomo mokymosi laiko, o jį padidinus sudaro 14–19 proc.; lyginant su maksimaliu galimu krÅ«viu Å¡i dalis yra dar mažesnė; kitų Å¡alių patirtis rodo, kad norint gerai iÅ¡mokti valstybinę kalbÄ mokymuisi ja skirta dalis turi bÅ«ti didesnė (Europos valstybių tautinių mažumų mokyklose valstybine kalba mokomasi ne mažiau kaip 40 proc. ugdymo turinio), todėl sprendimas padidinti pamokų lietuvių kalba skaičių ne blogina, o gerina mokyklų tautinių mažumų kalbomis mokinių padėtį; tai gerina ir tautinių mažumų Å¡vietimo padėtį, nes mokyklos tautinių mažumų mokymosi kalbomis tampa patrauklesnės norintiems iÅ¡mokti valstybinę kalbÄ .1.2.4.

Dėl vadovėlių tautinių mažumų kalbomisLietuvos valstybė yra įsipareigojusi remti vadovėlių tautinėms mažumoms leidybÄ ir Å¡io įsipareigojimo neatsisako. 2010–2011 m.m. galiojančių vadovėlių lenkų kalba sÄ raÅ¡e buvo apie 140 pavadinimų. 2011 m. iÅ¡leista 11 naujų vadovėlių mokykloms lenkų mokomÄ ja kalba. Siekiant atpiginti vadovėlių tautinėms mažumoms leidybÄ , numatoma centralizuoti jų užsakymÄ . Tuo tarpu Lenkijoje, 2009 m. įvykdžius ugdymo turinio reformÄ , neliko nė vieno galiojančio vadovėlio lietuvių kalba, o ankstesniais metais buvo leidžiami tik kalbos ir Lietuvos istorijos vadovėliai.

To pasekmė – dvikalbis mokymasis visose Lenkijos lietuviškų mokyklų pamokose, t. y. mokymasis skaitant lenkiškus vadovėlius, o su mokytojais bendraujant lietuviškai.1.2.5.Dėl mokyklų tinklo ir finansavimoĮstatymo 30 straipsnio 8 dalies nuostata dėl tradiciškai gausiai tautinių mažumų gyvenamuose rajonuose mokyklų lietuvių kalba išsaugojimo nėra diskriminacinė tautinių mažumų atžvilgiu, kadangi Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybėse, kuriose tautinės mažumos sudaro didesnę gyventojų dalį, netenkinamas asmenų poreikis mokytis lietuvių kalba.

Tam, kad būtų užtikrintas asmenų mokymosi lietuvių kalba poreikių tenkinimas, valstybei šiuose rajonuose tenka steigti mokyklas ir ikimokyklinio ugdymo grupes lietuvių kalba.Mokykloms, kuriose mokoma tautinių mažumų kalbomis, 11–12 klasėse minimalus mokinių skaičius 2011 m. mažintas du kartus; 1–10 klasėse minimalaus mokinių skaičiaus Lietuvos valstybė nenustato. Dėl demografinės krizės per paskutiniuosius 5 metus Lietuvos savivaldybių mokyklose sumažėjo mokinių skaičius, taip pat sumažėjo ir pačių mokyklų, tame tarpe Vilniaus apskrityje, kurioje dalį gyventojų sudaro lenkų tautinė mažuma, tačiau mažėjant mokinių skaičiui mokyklų tinklas lenkų kalba buvo išlaikytas toks pat.

Lietuvos mokyklų tautinių mažumų mokiniams nuolat didinamos Mokinio krepšelio lėšos, tačiau tokios valstybės investicijos nedidina vaikų ugdymo kokybės, priešingai – dėl per mažo mokinių skaičiaus kaimo mokyklose kokybės nebepasiekiama.1.2.6. Lietuvos Respublikos švietimo ekspertai nemato priežasčių atšaukti 2011 m. kovo 17 d. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pataisų. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos ekspertams nesusitarus dėl tautinių mažumų švietimo padėties bei perspektyvos vertinimo, Ministerija laikosi pozicijos šiuos klausimus toliau svarstyti tiesiogiai bendraujant su tautinių mažumų atstovais.2.

Dėl Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies, 30 straipsnio 8 dalies, 38 straipsnio 4 dalies atitikties 1994 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutarties „Dėl draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo“ 13 straipsnio 2 punktui, 14 straipsniui, 15 straipsnio 1 punktui, 15 straipsnio 2 punktui, 20 straipsnio 3 punktui, t. y. ar Įstatymo 30 straipsnio 8 dalies, 30 straipsnio 2 dalies, 38 straipsnio 4 dalies nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsniui, 138 straipsnio 3 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui2.1.

Lietuvos Respublikos Å¡vietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta:„Bendrojo ugdymo ir neformaliojo Å¡vietimo mokyklos tautinėms mažumoms priklausantiems mokiniams sudaro sÄ lygas puoselėti tautinį, etninį ir kalbinį identitetÄ , mokytis gimtosios kalbos, istorijos ir kultÅ«ros. Bendrojo ugdymo ir neformaliojo Å¡vietimo mokykloje, kurios nuostatuose (įstatuose), atsižvelgiant į tėvų (globėjų, rÅ«pintojų) ir mokinių pageidavimÄ , įteisintas mokymas tautinės mažumos kalbos arba mokymas tautinės mažumos kalba, ugdymo procesas gali bÅ«ti vykdomas arba kai kurie dalykai mokomi tautinės mažumos kalba.

Šiose mokyklose lietuvių kalbos dalykas yra sudėtinė ugdymo programos dalis ir jos mokymui skiriama ne mažiau laiko kaip gimtosios kalbos mokymui. Tokiose mokyklose:1) Priešmokyklinio ugdymo programoje ne mažiau kaip 4 valandos per savaitę skiriamos ugdymui lietuvių kalba. Ikimokyklinio ugdymo programos dalis tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidavimu gali būti vykdoma lietuvių kalba;2) pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programos vykdomos dvikalbio ugdymo būdu: tautinės mažumos kalba ir lietuvių kalba.

Lietuvių kalba pradinio ugdymo programoje mokoma integruotai, o pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje – per tas pamokas, kai einamos ugdymo programos temos iÅ¡ Lietuvos istorijos ir geografijos, pasaulio pažinimo, mokoma pilietiÅ¡kumo pagrindų;3) tėvų (globėjų, rÅ«pintojų) pageidavimu kitų pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programos dalykų mokoma lietuvių kalba.“Lietuvos Respublikos Å¡vietimo įstatymo 30 straipsnio 8 dalyje nustatyta:„TradiciÅ¡kai gausiai tautinių mažumų gyvenamuose rajonų centruose ir gyvenamosiose vietovėse, kuriose veikia kelios valstybine ir tautinių mažumų kalbomis mokymÄ vykdančios mokyklos arba viena valstybine ir tautinės mažumos kalba mokymÄ vykdanti mokykla, kuriose yra po vienÄ skirtingų mokymosi kalbų vienuoliktų klasių komplektÄ , jų savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, dalyvių susirinkimas (savininkas) turi užtikrinti, kad vidurinio ugdymo programa bent vienoje mokykloje (bent vienoje klasėje) bÅ«tų įgyvendinama valstybine kalba (iÅ¡skyrus gimtÄ jÄ kalbÄ ).“Lietuvos Respublikos Å¡vietimo įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta:„Švietimo ir mokslo ministro įgaliotos institucijos ir savivaldybių vykdomosios institucijos organizuoja mokymosi pagal bendrojo ugdymo programas pasiekimų patikrinimus (brandos egzaminus, kitus egzaminus, įskaitas ir kitus mokymosi pasiekimų patikrinimo bÅ«dus) pagal Å¡vietimo ir mokslo ministro patvirtintas mokymosi pasiekimų patikrinimų programas ir mokymosi pasiekimų patikrinimų organizavimo ir vykdymo tvarkos apraÅ¡us, mokinių pasiekimų tyrimus.

Å ie mokymosi pasiekimų patikrinimai organizuojami vienodi visų mokomųjų kalbų mokyklų mokiniams, nepažeidžiant lygių galimybių principo, apibrėžto Å¡io įstatymo 5 straipsnyje. Visos bendrojo ugdymo mokyklos užtikrina lietuvių kalbos mokėjimÄ pagal bendrÄ jÄ Å¡vietimo ir mokslo ministro patvirtintÄ programÄ (pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo ir brandos egzaminų).“2.2. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutartis „Dėl draugiÅ¡kų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo“ buvo pasiraÅ¡yta 1994 m. balandžio 26 d., 1994 m. spalio 13 d. ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo, o įsigaliojo 1994 m. lapkričio 26 d.Sutarties 13 straipsnio 2 punkte nustatyta:„Asmenys, priklausantys lenkų tautinei mažumai Lietuvos Respublikoje, tai yra asmenys, turintys Lietuvos pilietybę, kurie yra lenkų kilmės arba priskiria save lenkų tautybei, kultÅ«rai ir tradicijoms bei laiko lenkų kalbÄ savo gimtÄ ja kalba, turi teisę individualiai arba kartu su kitais savo grupės nariais laisvai reikÅ¡ti, saugoti ir plėtoti savo tautinį, kultÅ«rinį, kalbinį bei religinį tapatumÄ be jokios diskriminacijos ir visiÅ¡kos lygybės prieÅ¡ įstatymus sÄ lygomis.“Sutarties 14 straipsnyje nustatyta:„Susitariančiosios Å alys pareiÅ¡kia, kad asmenys, iÅ¡vardinti 13 straipsnio 2 punkte, taip pat turi teisę:– laisvai vartoti tautinės mažumos kalbÄ asmeniniame ir vieÅ¡ajame gyvenime;– kad jiems bÅ«tų prieinama informacija ta kalba, galimybė jÄ platinti ir keistis ja bei turėti savo masinės informacijos priemones;– mokytis tautinės mažumos kalba ir tautinės mažumos kalbos;– vadovaujantis valstybės įstatymais ir kitais teisiniais aktais, steigti ir iÅ¡laikyti savo institucijas, organizacijas ar draugijas, ypač kultÅ«rines, religines ir Å¡vietimo, taip pat visų lygių mokyklas, kurios gali siekti savanoriÅ¡kų finansinių ar kitokių dotacijų Å¡alyje ir iÅ¡ užsienio, taipogi visuomeninės paramos, bei dalyvauti nevalstybinėse tarptautinėse organizacijose;– iÅ¡pažinti ir praktikuoti savo religijÄ , taip pat gauti, turėti ir naudotis religine medžiaga bei vykdyti religinio Å¡vietimo veiklÄ tautinės mažumos kalba,– užmegzti ir palaikyti netrukdomus tarpusavio kontaktus savo Å¡alies ribose, taip pat kontaktus per sienÄ su kitų valstybių piliečiais, su kuriais juos sieja bendra tautinė kilmė;– vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį.

Detalios pavardžių raÅ¡ymo normos bus nustatytos specialioje sutartyje;– dalyvauti vieÅ¡ajame gyvenime betarpiÅ¡kai arba per laisvai iÅ¡rinktus atstovus valstybinės ir vietinės valdžios lygyje, taip pat lygiateisiÅ¡kai su kitais piliečiais bÅ«ti vieÅ¡ojoje tarnyboje.“Sutarties 15 straipsnio 1 ir 2 punktuose nustatyta:„1. Susitariančiosios Å alys savo teritorijoje saugos tautinį, kultÅ«rinį, kalbinį ir religinį 13 straipsnio 2 punkte iÅ¡vardintų asmenų tapatumÄ ir sudarys sÄ lygas jam plėtoti.2.

Å alys taip pat:– nustatys tautinių mažumų kalbų vartojimÄ savo įstaigose, ypatingai tuose administraciniuose – teritoriniuose vienetuose, kuriuose didelę dalį gyventojų sudaro tautinė mažuma;– užtikrins, kad tautinėms mažumoms bÅ«tų prieinamos vieÅ¡osios masinės informacijos priemonės;– užtikrins reikiamas galimybes mokytis tautinės mažumos kalba ir tautinės mažumos kalbos ikimokyklinėse įstaigose, pradinėse ir vidurinėse mokyklose;– imsis bÅ«tinų priemonių, susijusių su tautinių mažumų savitumo apsauga po atitinkamų konsultacijų, įskaitant kontaktus su grupių, iÅ¡vardintų 13 straipsnio 2 punkte, organizacijomis ir draugijomis;– atsižvelgs į 13 straipsnio 2 punkte iÅ¡vardintų grupių istorijÄ ir kultÅ«rÄ , dėstant istorijÄ ir kultÅ«rÄ Å¡vietimo įstaigose;– susilaikys nuo bet kokių veiksmų, galinčių sukelti asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, asimiliacijÄ prieÅ¡ jų valiÄ , o taip pat, vadovaudamosios tarptautiniais standartais, nesiims veiksmų, kurie sukeltų tautinius pokyčius teritorijose, kuriose gyvena tautinės mažumos.“ Sutarties 20 straipsnio 3 punkte nustatyta:„Šalys pasisako už tai, kad bÅ«tų iÅ¡plėstos galimybės mokytis kitos Å alies kalbÄ mokyklose, aukÅ¡tosiose mokyklose bei kitose Å¡vietimo institucijose.

Be to, jos stengsis plėtoti lituanistines bei polonistines studijas kitos Å alies aukÅ¡tosiose mokyklose.“2.3. Teismas pabrėžia, kad pareiÅ¡kėjo skunde pateikti argumentai dėl Lietuvos Respublikos Å¡vietimo įstatymo atitinkamų nuostatų atitikties Konstitucijos nurodytoms nuostatoms nėra grindžiami kokių nors konkrečių pareiÅ¡kėjo arba jo vaiko teisių pažeidimais, nes teismo posėdyje pareiÅ¡kėjas pabrėžė, kad jis iÅ¡ pradžių siekė apskųsti Ä®statymo prieÅ¡tarÄ Konstitucijai (žr. ir pirminį skundÄ , b. l. 1–4), siekia Ä®statymo tobulinimo.

Pareiškėjas nei rašte Ministerijai (b. l. 7–8), nei teismui pateiktame skunde nenurodo jokių Ministerijos parengtų ir patvirtintų teisės aktų, nė vieno švietimo ir mokslo ministro įsakymo, kuriuose būtų pažeistos pareiškėjo (arba jo vaiko) teisės, ar įsakymas neatitiktų teisės aktų. Pareiškėjas rašte išreiškė nuomonę, kad Ministerija turėtų parengti Įstatymo pakeitimus ir juos pateikti Seimui.Vadinasi, pareiškėjas pateikia argumentus tik dėl Švietimo įstatymo ir Sutarties normų galimo nesuderinamumo, neatitikties, o tuo pačiu Įstatymo atitinkamų nuostatų galimos neatitikties Konstitucijos nurodytoms normoms.

Tačiau teismas neturi galimybės, negindamas konkrečių pareiÅ¡kėjo (arba jo vaiko) teisių, t. y. netaikydamas Å vietimo įstatymo nuostatų konkrečioms faktinėms aplinkybėms, kreiptis į Konstitucinį TeismÄ , nes bÅ«tų pažeista locus standi doktrina (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. liepos 5 d., 2009 m. spalio 29 d., 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimai, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas), o todėl Konstitucinis Teismas paprasčiausiai net nepriimtų svarstyti Å¡io teismo praÅ¡ymo.

Dar daugiau, teismas pabrėžia, kad pareiÅ¡kėjo pateikti argumentai dėl Å vietimo įstatymo ir Sutarties normų galimo nesuderinamumo, neatitikties nėra įtikinantys, nes Lietuvos teisinėje sistemoje tarptautinės sutartys ir įstatymai teisės aktų hierarchijoje turi vienodÄ galiÄ , tarptautinės sutartys tik taikymo prasme turi prioritetÄ (žr. Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, jog jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys Å¡ios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po Å¡ios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos).

Kaip minėta, teismas šioje byloje negina konkrečių pareiškėjo (arba jo vaiko) teisių, t. y. netaiko Švietimo įstatymo nuostatų konkrečioms faktinėms aplinkybėms, taigi, jis neaiškina Švietimo įstatymo ir Sutarties normų galimo nesuderinamumo, neatitikties klausimo, netaiko ir Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatų, todėl jam ne tik kad nekyla abejonių dėl Švietimo įstatymo nuostatų nesuderinamumo su Sutarties nuostatomis ir jų atitikties Konstitucijai, bet ir, vadovaujantis tokia argumentacija, net negali jų kilti.Ypač pabrėžtina, kad Sutarties nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai, o ne taip, kaip, teismo nuomone, daro pareiškėjas.

Antai, Sutarties 14 straipsnio paskutinėje pastraipoje įtvirtinta, jog tautinės mažumos lygiateisiÅ¡kai su kitais piliečiais gali bÅ«ti vieÅ¡ojoje tarnyboje. Pabrėžtina, kad Lietuvoje, norint įgyvendinti realiai, o ne menamai, Å¡iÄ piliečio teisę, bÅ«tina gerai mokėti valstybinę lietuvių kalbÄ (Konstitucijos 14 straipsnyje nustatyta, kad valstybinė kalba – lietuvių kalba): Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme yra nustatyti bendrieji reikalavimai, norint užimti pareigas vieÅ¡ojoje tarnyboje, iÅ¡ kurių vienas yra mokėti lietuvių kalbÄ (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Todėl teismas atmeta pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ kreiptis į Konstitucinį TeismÄ dėl atitinkamų Å vietimo įstatymo nuostatų atitikties nurodytoms Konstitucijos nuostatoms kaip nepagrįstÄ .

3. Dėl įpareigojimo Ministerijai per nustatytÄ laikÄ priimti naujÄ sprendimÄ , t. y. pagal savo kompetencijÄ nedelsiant imtis priemonių Lietuvos Respublikos Å¡vietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies, 30 straipsnio 8 dalies, 38 straipsnio 4 dalies nuostatoms, neatitinkančioms 1994 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutarties „Dėl draugiÅ¡kų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo“ ir kitų teisės aktų, iÅ¡taisyti, tam parengiant Ä®statymo pakeitimo projektÄ ir jį pateikiant Lietuvos Respublikos Seimui, taip pat į tai atsižvelgti rengiant pagal Ministerijos kompetencijÄ poįstatyminius teisės aktus taip, kad juose bÅ«tų maksimaliai sumažintas Sutarties nuostatų pažeidimasPabrėžtina, kad atmetus pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ kreiptis į Konstitucinį TeismÄ dėl atitinkamų Å vietimo įstatymo nuostatų atitikties nurodytoms Konstitucijos nuostatoms kaip nepagrįstÄ , negali bÅ«ti tenkinamas ir pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymas įpareigoti MinisterijÄ per nustatytÄ laikÄ priimti naujÄ sprendimÄ : pagal savo kompetencijÄ nedelsiant imtis priemonių Lietuvos Respublikos Å¡vietimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies, 30 straipsnio 8 dalies, 38 straipsnio 4 dalies nuostatoms, neatitinkančioms 1994 m. balandžio 26 d.

Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutarties „Dėl draugiÅ¡kų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo“ ir kitų teisės aktų, iÅ¡taisyti, tam parengiant Ä®statymo pakeitimo projektÄ ir jį pateikiant Lietuvos Respublikos Seimui, taip pat į tai atsižvelgti rengiant pagal Ministerijos kompetencijÄ poįstatyminius teisės aktus taip, kad juose bÅ«tų maksimaliai sumažintas Sutarties nuostatų pažeidimas.Teismas ypač pabrėžia, kad pareiÅ¡kėjo reikalavimas Ministerijai (b. l. 7–8) savo esme yra peticija, ypač atsižvelgiant į tai, kad jis tiesiogiai nesiekia ginti savo ar savo vaiko teisių.

Pagal Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 3 straipsnio nuostatas pareiÅ¡kėjas gali kreiptis dėl svarbių visuomenei, savivaldybėms ar valstybei klausimų sprendimo, tačiau kreipimasis dėl to paduodamas Seimui, Vyriausybei ar savivaldybės institucijai (Peticijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis).4. Dėl Ministerijos 2011 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. SR-3844 panaikinimoTeismas pabrėžia, kad atmetus pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ kreiptis į Konstitucinį TeismÄ dėl atitinkamų Å vietimo įstatymo nuostatų atitikties nurodytoms Konstitucijos nuostatoms kaip nepagrįstÄ , negali bÅ«ti tenkinamas ir pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymas naikinti sprendimÄ Nr. SR-3844.Dar daugiau, teismas sutinka su atsakovės pozicija, jog atsakovė turėjo atsakyti pareiÅ¡kėjui į jo paklausimÄ Asmenų praÅ¡ymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo vieÅ¡ojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose vieÅ¡ojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, nustatyta tvarka, o todėl atsakovė 2011 m. rugpjūčio 12 d. raÅ¡te Nr. SR-3844 (b. l. 5–6) tik informavo pareiÅ¡kėjÄ , kaip Ministerija įgyvendina Ä®statymÄ , taip pat informavo, kad artimiausiu metu nenumato rengti Ä®statymo pakeitimų, teikiamų Seimui.

Kitaip tariant, pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymas (kuris, teismo vertinimu, yra peticijos pobÅ«džio) turėjo bÅ«ti tik iÅ¡nagrinėtas, bet jo galima buvo netenkinti, nes su pareiÅ¡kėjo ar jo vaiko teisėmis, jų gynimu, minėtas praÅ¡ymas neturėjo nieko bendra.Teismas taip pat pabrėžia, kad, nors sprendime Nr. SR-3844 nenurodama jo apskundimo tvarka, be to, jis parengtas pavėluotai, tačiau, teismo vertinimu, vien Å¡ie formalÅ«s trÅ«kumai negali bÅ«ti pagrindu minėtÄ sprendimÄ naikinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto tvarka, nes pareiÅ¡kėjas apskundė sprendimÄ Nr. SR-3844 Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris Å¡ioje administracinėje byloje pareiÅ¡kėjo skundÄ iÅ¡nagrinėjo iÅ¡ esmės.5.

Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiÅ¡kėjo – H. B. skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais,n u s p r e n d ž i a: PareiÅ¡kėjo – H. B. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundÄ tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ .

Teisėjai                                                                                                                      Egidija Puzinskaitė                                                                                                                                    Ernestas Spruogis                                                                                                                                    Nijolė Žalnieriūnienė