2016-01-27 Nr. AB-2205-3-61-3-03903-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-56-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03903-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja T. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama atlyginti jai 8 000 000 Eur neturtinę žalą.

Paaiškino, kad 2001 metais atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės. Iš „Valstybės žinių“ Nr. 86-3033 matyti, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. spalio 3 d. dekretu Nr. 1501 (toliau – ir Dekretas) jos prašymas buvo patenkintas, tačiau Dekretas T. S. nebuvo asmeniškai įteiktas, kad ji galėtų kreiptis dėl tinkamo dokumento išdavimo ir išvykti iš Lietuvos Respublikos į Vokietijos Federacinę Respubliką. Dėl to pareiškėja privalėjo prieš savo valią be asmens dokumento neteisėtai gyventi Lietuvos Respublikoje. Neteisėto gyvenimo be asmens dokumentų faktas paralyžiuoja asmens veiklą visose gyvenimo srityse. Pažymėjo, kad pirmą kartą Dekreto išrašas jai buvo išduotas tik 2004 m., o pakartotinai – 2005 m. Dekreto išrašas neturi juridinės galios, tai – perspausdinta „Valstybės žinių“ kopija. 2004 m. balandžio 28 d. raštu gautas Dekreto išrašas 2004 m. liepos 5 d. buvo pateiktas Vokietijos Federacinės Respublikos institucijai prie 2003 m. pateikto prašymo dėl Vokietijos Federacinės Respublikos pilietybės suteikimo. 2004 m. nagrinėjimo procesas buvo nutrauktas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo liudijimo ir asmens tapatybės dokumento neturėjimo. Pareiškėja 2012 m. su skundu kreipėsi į Veimaro administracinį teismą dėl Vokietijos Federacinės Respublikos pilietybės teisės pripažinimo. Kelno administracinis teismas 2014 m. sausio 8 d. nutartyje nustatė, kad T. S. nors ir atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau neturi atsisakymo liudijimo, t. y. Dekreto, Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo neįrodė, yra Lietuvos Respublikos pilietė ir Lietuvos Respublikos piliečio pasas Nr. LK 649426 galiojo iki 2008 m. spalio 22 d. Pareiškėja tvirtino, kad dėl išvažiavimo iš Lietuvos Respublikos teisės atėmimo, vadovaujantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4 protokolo 2 straipsnio 2 dalimi, jai nuo 2001 m. iki 2013 m. atsirado neturtinė žala.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Prezidento kanceliarija prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą ir paduotą praleidus skundo padavimo administraciniam teismui terminą.

Paaiškino, kad T. S. neginčija Prezidento Dekreto, kuriuo buvo tenkintas jos prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, teisėtumo. Ji pripažįsta, kad Prezidento sprendimas buvo teisėtas, priimtas remiantis pareiškėjos laisva valia pateiktu prašymu. Atkreipė dėmesį, kad Prezidento Dekretas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymu. Pagal šių teisės aktų nuostatas, Prezidentas, priimdamas sprendimą tenkinti fizinio asmens prašymą atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, sprendžia tik klausimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Dekreto išleidimo metu galiojusiame Pilietybės įstatymo 20 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio teisė atsisakyti pilietybės negali būti varžoma, išskyrus šiame straipsnyje nurodytus atvejus: asmens prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės negali būti nagrinėjamas, jeigu to prašantis asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn kaltinamuoju arba jo atžvilgiu yra įsiteisėjęs ir vykdytinas teismo nuosprendis. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Prezidento Dekretas, kuriuo patenkintas T. S. prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo, 2001 m. spalio 10 d. oficialiai buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“ Nr. 86-3013. Suinteresuotiems asmenims dekretų originalai nėra įteikiami, jiems išsiunčiamos dokumento kopijos ar išrašai. Dekreto išleidimo metu galiojusių Lietuvos archyvų departamento prie Vyriausybės generalinio direktoriaus 2001 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 19 patvirtintų Dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklių 71 punkte buvo nustatyta, kad dokumentų išrašai daromi iš įstaigoje sudarytų ar joje saugomų dokumentų, kai reikia pateikti dokumento dalį, susijusią su konkrečiu faktu ar sprendimu, konkrečiu fiziniu ar juridiniu asmeniu arba apibrėžta asmenų grupe. 2004 m. balandžio 28 d. bei 2004 m. gruodžio 19 d. T. S. buvo pakartotinai įteikti Dekreto išrašai. Dėl tariamai patirtos neturtinės žalos atlyginimo pareiškėja skundą teismui padavė 2014 m. rugsėjo 9 d., t. y. praėjus daugiau nei 10 metų nuo prašymo atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės patenkinimo ir dekreto išrašo įteikimo, taigi, ji skundą padavė nesilaikydama Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnyje nustatytų skundų padavimo administraciniam teismui terminų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 6 d. sprendimu skundą atmetė.

Teismas apibrėžė, jog ginčas kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, tinkamai neįteikiant pareiškėjai Dekreto, pareiškėjai teigiant jog dėl tinkamo Dekreto neįteikimo buvo suvaržyta jos teisė kreiptis dėl tinkamo dokumento išdavimo bei atimta laisvė išvažiuoti iš Lietuvos Respublikos, pabrėžė, jog pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius Prezidento kanceliarijos neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Teismas nurodė, kad iš byloje esančio Dekreto išrašo matyti, kad jis buvo išleistas tenkinant T. S. prašymą dėl pilietybės atsisakymo. Pareiškėja nuo 2001 m. spalio 3 d. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Šis dekretas 2001 m. spalio 10 d. oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“ Nr. 86-3013. Iš Prezidento kanceliarijos 2004 m. balandžio 28 d. rašto Nr. (1D-1601, 1602)-2D-1901 bei 2005 m. gruodžio 19 d. rašto Nr. (1D-4176/02)-2D-633 matyti, kad pareiškėjai 2004 m. balandžio 28 d. bei 2005 m. gruodžio 19 d. buvo įteikti Dekreto išrašai. Prezidento kanceliarijos 2005 m. gruodžio 19 d. rašte 1D-4176/02)-2D-633 pažymėta, kad minėto dekreto išrašas T. S. buvo išsiųstas ir tai ji patvirtino 2004 m. rugsėjo 9 d. bei 2005 m. rugsėjo 12 d. Prezidentūrai rašytuose laiškuose. Pažymėta, jog Dekreto išleidimo metu galioję teisės aktai – Pilietybės įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 400 patvirtintos Pilietybės dokumentų rengimo ir nagrinėjimo taisyklės – nenustatė, kad asmeniui turi būti išsiųstas dekreto dėl pilietybės atsisakymo originalas. Prezidento dekretai yra viešai skelbiami aktai. Minėtų aktų kopijų bei nuorašų pateikimas laikytinas tinkamu. Išleidžiant minėtą dekretą galiojusių Lietuvos archyvų departamento prie Vyriausybės generalinio direktoriaus 2001 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 19 patvirtintų Dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklių 71 punkte buvo nustatyta, kad dokumentų išrašai daromi iš įstaigoje sudarytų ar joje saugomų dokumentų, kai reikia pateikti dokumento dalį, susijusią su konkrečiu faktu ar sprendimu, konkrečiu fiziniu ar juridiniu asmeniu arba apibrėžta asmenų grupe. Iš Dekreto matyti, kad jis buvo priimtas ne tik T. S., bet ir kitų asmenų atžvilgiu, todėl Prezidento kanceliarija pagrįstai pareiškėjai išsiuntė Dekreto išrašą, susijusį su jos atžvilgiu priimtu sprendimu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad T. S. teiginys, jog dekreto išrašas neturi juridinės galios, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl Veimaro administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo teismas nurodė, jog šiame teisme buvo nagrinėtas pareiškėjos pareiškimas, kuriuo ji skundė 2014 m. birželio 3 d. Federalinio migracijos ir pabėgėlių biuro sprendimą dėl teisės į prieglobstį. Iš Kelno administracinio teismo dešimtosios kolegijos sprendimo matyti, kad 2003 m. liepos 21 d. Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadoje Vilniuje T. S. pateikė prašymą dėl pilietybės suteikimo. Pažymėta, kad pareiškėja nurodė neturinti pilietybės, nes atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau tai patvirtinančio dokumento nepateikė.

Pilietybės suteikimo procedūra 2004 m. gruodžio 20 d. buvo nutraukta atsakovės Vokietijos Federacinės Respublikos atstovės Federalinės administravimo tarybos iniciatyva dėl T. S. nedalyvavimo administraciniame procese. Šios aplinkybės patvirtina, kad pilietybės nagrinėjimo procedūra, priešingai nei tvirtina T. S., buvo nutraukta ne dėl dokumento, patvirtinančio Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymą, neturėjimo. Pareiškėja tik po 10 metų nuo šio sprendimo nutraukti pilietybės bylą priėmimo 2012 m. liepos 4 d. iškėlė ieškinį Veimaro administraciniame teisme, iš kur byla perduota Kelno administraciniame teismui.

Federalinė administravimo tarnyba vykstant administracinei bylai 2013 m. sausio 30 d. laišku paprašė ieškovės pateikti papildomus dokumentus, o prašymą suteikti pilietybę atmetė 2013 m. liepos 19 d. sprendimu. Kelno administraciniame teisme nagrinėtoje byloje T. S. prašė jos prašymą dėl pilietybės suteikimo nagrinėti iš naujo, tačiau išnagrinėjus bylą iš esmės jos prašymas atmestas. Teismas nurodė, kad nors T. S. ir neįrodė, kad ji prarado Lietuvos pilietybę, tai nėra svarbu, kadangi nėra viešojo intereso dėl pilietybės jai suteikimo.

Šie argumentai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, rodo, jog pareiškėjai Vokietijos Federacinės Respublikos pilietybė buvo nesuteikta 2004 metais dėl jos pačios nedalyvavimo administracinėje procedūroje, o 2014 m. sausio 8 d. Kelno administracinio teismo sprendimu konstatuotas materialaus pagrindo suteikti pilietybę nebuvimas. Pažymėta tai, kad Prezidento kanceliarija pareiškėjai išsiuntė tinkamus dokumentus, todėl ji pati buvo atsakinga už šių dokumentų pateikimą kitų valstybių institucijoms bei išsiaiškinimą tose valstybėse nustatytos kitų valstybių dokumentų pripažinimo tvarkos.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus pareiškėja yra tinkamai atsisakiusi Lietuvos Respublikos pilietybės ir Lietuvos Respublikos prezidento dekretas yra tinkamas dokumentas patvirtinantis Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą.

Teismas nesutiko su argumentu dėl termino skundui paduoti praleidimo, pažymėdamas, kad šiuo atveju T. S. neginčija jokio akto ar veiksmo, o prašo atlyginti jai patirtą neturtinę žalą, todėl vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminas netaikomas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio dėl žalos atlyginimo senaties pradedama skaičiuoti nuo momento, kai asmuo sužino apie jam padarytą žalą. Pareiškėjos keliamo ginčo esmė yra ta, kad ji teigia, jog neturtinė žala atsirado dėl to, kad jai dėl netinkamo dokumentų sutvarkymo – dekreto dėl pilietybės netinkamo pateikimo, nebuvo suteikta Vokietijos Federacinės Respublikos pilietybė. Priminta, jog pilietybė pareiškėjai nesuteikta 2004 m. gruodžio 20 d. Vokietijos Federacinės Federalinės administravimo tarybos sprendimu dėl T. S. nedalyvavimo administraciniame procese, tačiau šis sprendimas pareiškėjai neišsiųstas. Iš pareiškėjos pateikto Kelno teismo sprendimo matyti, kad pareiškėjos skundas dėl 2004 m. gruodžio 20 d. Vokietijos Federacinės Federalinės administravimo tarybos sprendimo pripažintas priimtinu. Tai, kad pareiškėjos skundas buvo nagrinėtas Vokietijos Federacinės Respublikos teisme, rodo, jog ji nebuvo praradusi teisės į teisminę gynybą, o jai rūpimos problemos nagrinėjimas teisminėse institucijose nebuvo pabaigtas, dėl ko pripažinta, kad pareiškėja turėjo pagrindo nelaikyti, jog jos teisės yra pažeistos iki Kelno administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimo priėmimo. Kartu pažymėta, jog ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 str. 2 d.). Lietuvos valstybės atstovas taikyti ieškinio senaties termino dėl žalos atlyginimo neprašė, o dekreto teisėtumo, su kuo susijęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatyto termino reikalavimas, pareiškėja neginčijo. Remiantis šiais dviem argumentais, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas pareiškėjos skundą išnagrinėti iš esmės, netaikant senaties termino.

Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei išdėstytais argumentais, teismas konstatavo, kad Prezidento kanceliarijos darbuotojai neatliko jokių priešingų teisei veiksmų (arba neveikimo). Nenustačius Prezidento kanceliarijos darbuotojų neteisėtos veikos, nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjos naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Prezidento kanceliarijos, priteisti neturtinės žalos atlyginimą. T. S. subjektyvus manymas, kad Prezidento kanceliarijos darbuotojų veiksmai buvo neteisėti, nesudaro pagrindo priteisti jai neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėja T. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimą ir išnagrinėti bylą iš esmės atsakovo atstovui ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims dalyvaujant.

Apeliaciniame skunde pateikiami šie pagrindiniai argumentai:

1) Teismas rėmėsi tik pareiškėjos pateiktais dokumentais – Dekreto išrašais, tačiau nėra aišku, ar egzistuoja jo originalas. Šis faktas teismo nebuvo tikrinamas. Pareiškėjos pasas yra galiojantis. Teismas nepagrįstai atmetė šį teiginį ir jį neteisingai interpretavo. Esant galiojančiam pareiškėjos Lietuvos Respublikos pasui, Dekreto išrašai neturi galios. Atsakovo atstovas privalo pateikti Dekreto originalą ir išaiškinti kuriam asmeniui suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė pareiškėjos vardu.

2) Teisės aktai, kuriais rėmėsi teismas, neįrodo atsakovo faktinių veiksmų.

3) Veimaro ir Kelno administracinių teismų sprendimų interpretacija klaidinga, netinkamai nustatyti minėtų bylų skundo dalykai. Be to, Lietuvos teismas negalėjo vertinti juose nagrinėtų bylų. Kelno administracinio teismo sprendimo vertinimas netikras.

4) Byla išnagrinėta posėdyje dalyvaujant tik pareiškėjai, tačiau dėl neaiškios priežasties neatvykus atsakovo atstovui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja siekia 8 000 000 Eur neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Prezidento kanceliarijos veiksmų, jai tinkamai neįteikiant dekreto dėl pilietybės atsisakymo, dėl ko, kaip teigia pareiškėja, buvo suvaržyta jos teisė kreiptis dėl tinkamo dokumento išdavimo bei atimta laisvė išvykti iš Lietuvos į Vokietiją, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka ir nekartodama visų jo argumentų, plačiau pasisako dėl pagrindinių pareiškėjos apeliaciniame skunde pateiktų argumentų.

Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo). Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2011 m. kovo 30 d. Nr. A444-669/2011;2013 m. lapkričio 4 d. Nr. A520-1673/2013; 2011 m. lapkričio 21 d. Nr. A525-3063/2011 ir kt.).

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamu atveju Prezidento kanceliarijos darbuotojai neatliko jokių priešingų teisei veiksmų (arba neveikimo), o nenustačius Prezidento kanceliarijos darbuotojų neteisėtos veikos, nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei, atitinkamai nėra teisinio pagrindo pareiškėjos naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Prezidento kanceliarijos, priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Iš byloje esančio Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. spalio 3 d. dekreto „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo“ Nr. 1501 išrašo matyti, jog jis išleistas tenkinant pareiškėjos prašymą atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, pareiškėja Lietuvos Respublikos pilietybės neteko nuo 2001 m. spalio 3 d. Oficialiai Dekretas paskelbtas 2001 m. spalio 10 d. „Valstybės žiniose“ (Nr. 86-3013). Iš Prezidento kanceliarijos raštų matyti, tą pripažįsta ir pareiškėja, kad 2004 m. balandžio 28 d. ir 2005 m. gruodžio 19 d. (išimties tvarka pakartotinai) pareiškėjai įteikti Dekreto išrašai.

Dekreto išleidimo metu galioję teisės aktai nenustatė įpareigojimo dekreto dėl pilietybės atsisakymo originalo siųsti asmeniui dėl kurio jis priimtas. Pilietybės įstatymo 33 straipsnyje buvo nustatyta, kad Respublikos Prezidento dekretai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, grąžinimo, netekimo, taip pat akto dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo pripažinimo negaliojančiu skelbiami „Valstybės žiniose“.

Dekreto išleidimo metu galiojusių Lietuvos archyvų departamento prie Vyriausybės generalinio direktoriaus 2001 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 19 patvirtintų Dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklių 71 punkte buvo nustatyta, kad dokumentų išrašai daromi iš įstaigoje sudarytų ar joje saugomų dokumentų, kai reikia pateikti dokumento dalį, susijusią su konkrečiu faktu ar sprendimu, konkrečiu fiziniu ar juridiniu asmeniu arba apibrėžta asmenų grupe.

Nurodytų teisės aktų nuostatų analizė leidžia daryti išvadas, jog, pirma, Dekretas jį priėmus pagrįstai buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“ nesiunčiant jo ar jo išrašo pareiškėjai. Antra, tiek iš byloje esančio Dekreto išrašo, tiek iš viešai skelbiamo viso Dekreto turinio, matyti, kad jis priimtas ne tik pareiškėjos, tačiau ir kitų asmenų atžvilgiu, todėl Prezidentūros kanceliarija, pagal vėlesnius pareiškėjos prašymus, pareiškėjai pagrįstai pateikė tik su ja susijusios Dekreto dalies išrašus, toks pateikimas laikytinas tinkamu.

Teisėjų kolegija pritaria ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjos teiginys, jog Dekreto išrašas neturi juridinės galios, nepagrįstas, todėl atmestinas.

Kartu atmestini pareiškėjos argumentai dėl to, jog Dekreto originalas galimai neegzistuoja, o teismas šio fakto nepatikrino ir nevertino. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams nekyla abejonių dėl Dekreto originalo egzistavimo, jis, kaip minėta, skelbiamas viešai, todėl nėra pagrindo nei išsireikalauti jo originalo, nei abejoti jo egzistavimu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria ir pirmosios instancijos teismo pateiktam Vokietijos teismų sprendimų vertinimui, t. y. kad pareiškėjai Vokietijos Federacinės Respublikos pilietybė 2004 metais buvo nesuteikta dėl jos pačios nedalyvavimo administracinėje procedūroje, o 2014 m. sausio 8 d. Kelno administracinio teismo sprendimu konstatuotas materialaus pagrindo suteikti pilietybę nebuvimas (nėra viešojo intereso dėl pilietybės suteikimo pareiškėjai).

Kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, Prezidento kanceliarija pareiškėjai išsiuntė tinkamus dokumentus susijusius su jos pilietybės atsisakymu. Už vėlesnius pareiškėjos veiksmus siekiant gauti Vokietijos pilietybę – tinkamą atitinkamų dokumentų pateikimą, išsiaiškinimą nustatytos kitų valstybių dokumentų pripažinimo tvarkos atsakinga pati pareiškėja.

Iš apeliacinio skundo argumentų darytina išvada, jog pareiškėja nesutinka su Vokietijos teismų sprendimais, kuriais jai nebuvo suteikta Vokietijos pilietybė, tačiau tai nėra šios bylos dalykas, Lietuvos teismai negali tikrinti, vertinti kitos valstybės teismų sprendimų teisėtumo.

Taip pat pažymėtina, jog ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis numato, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. ABTĮ 9 straipsnio 2 dalis numato, kad dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti. Tinkamai patvirtintus Veimaro ir Kelno administracinių teismų sprendimų vertinimus teismui pateikė pati pareiškėja, teismui abejonių dėl vertimo teisingumo nekilo, todėl pareiškėjos argumentai dėl netinkamo, netikro sprendimų vertimo atmestini. Pareiškėjos pateiktas subjektyvus teismuose nustatytų faktų, pačių sprendimų vertinimas nėra teisingas.

Dėl argumentų, kad pareiškėja dėl Prezidento kanceliarijos veiksmų Lietuvoje privalėjo gyventi neteisėtai, pažymėtina, kad aplinkybės, jog pareiškėja atsisakiusi Lietuvos Respublikos pilietybės jos neteko 2001 m. spalio 3 d. bei liko toliau gyventi Lietuvoje, sudarė pareiškėjai prielaidas įgyti teisę gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Jei pareiškėja šių prielaidų nerealizavo, tai laikytina jos pačios pasirinktu elgesio modeliu.

Apeliaciniame skunde pareiškėja taip pat pažymi, jog byla išnagrinėta be atsakovo atstovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų dalyvavimo, prašo bylą išnagrinėti iš esmės jiems dalyvaujant.

Šiuo aspektu pažymėtina, pirma, nagrinėjamos administracinės bylos proceso šalys yra tik pareiškėja T. S. ir atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Prezidento kanceliarijos. Trečiųjų suinteresuotų asmenų byloje nėra. Antra, pagal ABTĮ 78 straipsnio dalį, bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovui apie teismo posėdį pranešta tinkamai (b. l. 41), tad jo nedalyvavimas nebuvo kliūtimi bylos nagrinėjimui ir sprendimo priėmimui. Trečia, ABTĮ 137 straipsnio 1 dalis numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos T. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė