2020-03-04 Nr. AB-4963-3-62-3-02759-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eAS-151-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02759-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. SDPN-20-190924-00067 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino nepratęsimo“ ir nustatyti 9 mėnesių terminą pašalinti savavališkų statybų padarinius.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti vykdymo procesą vykdomojoje byloje Nr. 0085/19/00694. Nurodė, kad reikalavimo užtikrinimo priemones būtina taikyti, nes atsakovas kreipėsi į antstolį, prašydamas skirti baudas už privalomojo nurodymo nevykdymą. Nesiėmus reikalavimų užtikrinimo priemonių, pareiškėjui gali būti skirta bauda 300 Eur bauda per dieną, tai sukels jam didelę žalą.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. sausio 2 d. (nutartyje nurodyta 2019 m. sausio 2 d. laikytina rašymo apsirikimu) nutartimi pareiškėjo prašymą tenkino ir laikinai sustabdė išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0085/19/00694 iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš pareiškėjo pateiktos antstolio R. B. pareiškimo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams kopijos matyti, jog antstolio kontoroje pradėtas vykdyti atsakovo išduotas 2017 m. balandžio 11 d. privalomasis nurodymas, už kurio nevykdymą antstolis teismo prašė skirti pareiškėjui iki 300 Eur baudą už kiekvieną pradelstą dieną. Taigi šiuo atveju pradėjus privalomojo nurodymo vykdymo veiksmus, akivaizdu, kad, nesustabdžius priimto vykdomojo dokumento vykdymo, pareiškėjas gali patirti didelių finansinių nuostolių dėl mokamų baudų už antstolio reikalavimo nevykdymą, taip pat labai didelių nuostolių, dėl kurių išardžius savavališkai pastatytas ar perstatytas statinio dalis, pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas pareiškėjo prašymą tenkino ir taikė reikalavimo užtikrinimo priemones.

III. Atsakovas Inspekcija padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 2 d. nutartį ir pareiškėjo M. A. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo institutą, jo taikymo esmę ir siekiamus tikslus, nesivadovavo susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuojančiomis materialiosiomis teisės normomis, nukrypo nuo teisminės praktikos.

Atsakovas pažymi, kad teisėtame ir galiojančiame Inspekcijos 2017 m. balandžio 11 d. privalomajame nurodyme yra aiškiai nurodyta, kad M. A. iki 2017 m. spalio 10 d. turėjo pašalinti savavališkos statybos padarinius, tačiau iki šiol savavališkos statybos padariniai nepašalinti, t. y. nuo privalomojo nurodymo surašymo jau praėjo beveik trys metai (33 mėnesiai). Pareiškėjas iki termino įvykdyti privalomąjį nurodymą pabaigos į Inspekciją dėl jo pratęsimo nesikreipė. Nagrinėjamu atveju priverstine tvarka vykdytino privalomojo nurodyto teisėtumas jau yra išnagrinėtas bendrosios kompetencijos teismų ir patvirtintas įsiteisėjusiu ir net kasacine tvarka peržiūrėtu sprendimu.

Atsakovas nurodė, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas ir neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika. Teismas, spręsdamas klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, privalo svarstyti kiekvienos iš minėtų dviejų įstatyme įtvirtintų reikalavimo užtikrinimo priemonių administraciniame procese taikymo sąlygų ir gali taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kai nustato dviejų minėtų sąlygų buvimą. Reikalavimo užtikrinimo priemonės administraciniame procese gali būti taikomos ir ginčijamo administracinio sprendimo galiojimas laikinai gali būti sustabdomas, jeigu yra nustatoma, kad yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentai, leidžiantys abejoti skundžiamo administracinio akto teisėtumu, t. y. leidžiantys preliminariai tvirtinti, kad skundžiamas aktas yra neteisėtas, ir administracinio akto neatidėliotinas vykdymas, nestabdant šio vykdymo dėl teismui paduoto skundo, sukels asmeniui didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.

Nagrinėjamu atveju priverstine tvarka vykdytino privalomojo nurodyto teisėtumas, kaip minėta, jau yra išnagrinėtas bendrosios kompetencijos teismų ir patvirtintas įsiteisėjusiu sprendimu. Skolininkas, teikdamas teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, duomenų, kad privalomojo nurodymo terminas įstatymų nustatyta tvarka ir terminais būtų pratęstas, nepateikė.

Atsakovas akcentuoja, kad atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, praleistas terminas negali būti pratęsiamas, o termino atnaujinimo instituto privalomųjų nurodymų pašalinti savavališkos statybos padarinius pratęsimui įstatymo leidėjas nėra numatęs, Inspekcijos nuomone, skolininko administracinėje byloje keliami reikalavimai panaikinti 2019 m. rugsėjo 24 d. Inspekcijos sprendimą „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino nepratęsimo“ Nr. SDPN-20-190924-00067 ir nustatyti 9 mėn. terminą pašalinti savavališkų statybų padarinius, kai nuo privalomajame nurodyme nurodyto termino pasibaigimo praėjo 27 mėnesiai, skolininkui nepateikus įrodymų, patvirtinančių, jog privalomojo nurodymo vykdymas buvo pratęstas ar sustabdytas, yra akivaizdžiai nepagrįsti, t. y. šiuo atveju akivaizdu, kad nėra pirmos iš dviejų ABTĮ 70 straipsnyje įtvirtintų būtinų sąlygų, leidžiančių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Inspekcijos nuomone, teismui priimant skundžiamą nutartį, nebuvo ir antros būtinos sąlygos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizikos. Šiuo atveju teismo nutartimi yra sustabdytas Inspekcijos privalomojo nurodymo (kurio teisėtumas nėra nuginčytas) vykdymas. Teismas skundžiama nutartimi reikalavimo užtikrinimo priemonę administraciniame procese taikė ir sustabdė vykdymo veiksmus kitoje, t. y. vykdomojoje byloje Nr. 0085/19/00694, kuri vykdoma Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka, ir kurioje antstolis vykdo teisėtą ir pagrįstą Inspekcijos privalomąjį nurodymą (dėl kurio teisėtumo ginčo nėra). Nors reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo esmė – užtikrinti būsimo galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymą byloje, kurioje yra prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kai nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, tačiau nagrinėjamu atveju faktinė situacija yra priešinga: šioje byloje M. A. reikalavimai nėra tikėtinai pagrįsti (nes privalomojo nurodymo įvykdymo terminas jau yra seniai pasibaigęs ir šiuo metu privalomąjį nurodymą vykdo antstolis), reikalavimo užtikrinimo priemone faktiškai nustatyti apribojimai asmeniui, nesančiam bylos šalimi, t. y. antstoliui, CPK nustatyta tvarka vykdančiam teisėtą ir pagrįstą Inspekcijos privalomąjį nurodymą, taip pat Inspekcijai (išieškotojui) t. y. asmeniui, kurio surašyto privalomojo nurodymo teisėtumas buvo išnagrinėtas, konstatuota, kad privalomasis nurodymas surašytas teisėtai ir pagrįstai, ir jis turi būti vykdomas.

Atsakovas teigia, kad aplinkybė, jog Inspekcija, kaip statybos valstybinę priežiūrą atliekanti institucija, aktyviai vykdo pagal kompetenciją priskirtas funkcijas, turint pagrįstą lūkestį, kad nenuginčytas privalomasis nurodymas būtų įvykdytas, negali būti pakankamu įrodymu, kad šioje administracinėje byloje būtina taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir stabdyti vykdymo veiksmus kitoje, t. y. vykdomojoje byloje. Sustabdydamas vykdomosios bylos Nr. 0085/19/00694 vykdymą, teismas nepagrįstai atsižvelgė vien į skolininko interesus, nevertindamas, kad būtent skolininkas savo neteisėtais veiksmais, žinodamas, jog neturi galiojančio statybą leidžiančio dokumento, vykdė statybos darbus, taip prisiimdamas iš to kylančias neteisėtų veiksmų atlikimo pasekmes bei riziką. Tai patvirtino ir privalomojo nurodymo teisėtumą tikrinę teismai. Inspekcijos nuomone, M. A. teisme pateikus akivaizdžiai nepagrįstus reikalavimus, o teismui pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, buvo nepagrįstai suvaržytos Inspekcijos bei antstolio teisės, teisėti interesai ir pareigos.

Atsakovas pažymi, kad nors reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas savo paskirtimi turėtų būti susijęs su įstatymo saugomų asmens interesų apsauga, teismui skundžiama nutartimi pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdžius teisėto ir jau vykdymo stadijoje esančio privalomojo nurodymo priverstinio vykdymo veiksmus tol, kol įsiteisės teismo sprendimas šioje administracinėje byloje (tikėtina, kad su bylos nagrinėjimu apeliacinėje instancijoje bylos nagrinėjimas užsitęstų keletą metų), skolininkas tampa privilegijuota šalimi ir taip yra apsaugomas nuo CPK 771 straipsnyje nustatytų privalomojo nurodymo nevykdymo pasekmių taikymo, nors ginčo, kad teisėtas ir galiojantis privalomasis nurodymas yra neįvykdytas iki šiol, nėra.

Bendra taisyklė yra ta, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. M. A. neįrodė, kad administracinės bylos būsimo sprendimo vykdymas galėtų pasunkėti dėl to, kad nebus pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės kitoje vykdomojoje byloje Nr. 0085/19/00694. Teismas be teisinio pagrindo pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemones skolininko interesams užtikrinti, nes skolininko pareikštas prašymas stabdyti išieškojimo vykdomojoje byloje Nr. 0085/19/00694 vykdymą neatitinka ABTĮ 70 straipsnyje įtvirtintų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindų, tikslų ir paskirties, todėl nutartis naikintina.

Inspekcija akcentuoja, kad teismas taikė ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymą, kuria, iš esmės siekiama sustabdyti Inspekcijos privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius, vykdymą. Inspekcijos privalomąjį nurodymą priverstinai vykdo antstolis, todėl atitinkamai turėtų būti sprendžiami ir vykdymo proceso metu kylantys klausimai. Pagal esamą faktinę situaciją vykdymo veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0085/19/00694 sustabdymas ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nustatytu pagrindu nėra galimas, nes to nenumato įstatymas, todėl nagrinėjamu atveju stabdyti nenuginčyto privalomojo nurodymo vykdymą vykdymo procese, kuris vykdomas pagal CPK nuostatas tuo pagrindu, kad skolininkas administracinėje byloje kelia reikalavimą dėl sprendimo nepratęsti jam termino teisėtumo ir termino pratęsimo, nebuvo jokio juridinio pagrindo, todėl teismo nutartis naikintina ir dėl šios priežasties.

Inspekcija atkreipia dėmesį, kad vykdymo stadijoje esančio nenuginčyto privalomojo nurodymo vykdymo sustabdymas, taikant reikalavimo užtikrinimo priemonių institutą, yra ydingas ir todėl, kad nepanaikinus nutarties gali susiformuoti teisminė praktika, suteikianti galimybę asmenims, padariusiems pažeidimus statybų srityje, tokiu būdu išvengti jiems tenkančios atsakomybės už neteisėtus veiksmus ir iš tų veiksmų kylančias teisines pasekmes. Inspekcijos nuomone, nagrinėjamu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonės, iš esmės sustabdant vykdytino privalomojo nurodymo vykdymą, taikymas pažeidžia ir proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą. Pažymi, kad iš esmės šis suvaržymas yra skirtas išieškotojui ir antstoliui, priverstine tvarka vykdančiam Inspekcijos teisėtą privalomąjį nurodymą (kurio veiksmų teisėtumą pagal skolininko skundą taip pat vertino Kauno apylinkės bei Kauno apygardos teismai, kurie konstatavo, kad Inspekcijos privalomasis nurodymas antstoliui perduotas vykdymui teisėtai ir pagrįstai, todėl antstolio veiksmai skolininko M. A. atžvilgiu atitinkamai taip pat yra teisėti ir pagrįsti), t. y. asmenims, kuriems net nebuvo suteikta galimybė išsakyti nuomonę dėl šios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Pareiškėjas M. A. atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės negalėjo būti taikomos, kadangi pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankaus teismo sprendimo priėmimas įmanomas. Nesutinka su atsakovo atskirajame skunde nurodytais argumentais. Pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad Privalomasis nurodymas yra teisėtas ir jo įvykdymo terminas pasibaigė 2017 m. spalio 10 d.

Pareiškėjas pažymi, kad Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 5 dalis įtvirtina, jog privalomas nurodymas gali būti įvykdomas dviem būdais: nugriaunant statinį; įteisinant savavališką statinį, gaunant statybą leidžiantį dokumentą ir sumokant nustatyto dydžio įmoką. Pareiškėjas siekia įvykdyti Privalomąjį nurodymą įteisinant statinį, todėl Privalomasis nurodymas nebūtinai turi būti įvykdomas nugriaunat statinį, kaip teigia atsakovas. Privalomojo nurodymo egzistavimas nepatvirtina atsakovo teiginio, kad ši aplinkybė turėjo būti pirmosios instancijos teismo įvertinta, kaip kliūtis priimti pareiškėjo atžvilgiu ateityje palankų teismo sprendimą. Priešingai, byloje yra pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas tikėtinai pagrindė savo reikalavimus ir atliko visą eilę veiksmų, siekdamas įteisinti statinį: kreipėsi į atsakovą dėl termino įteisinti statinį pratęsimo (atnaujinimo), parengė patikslintą gyvenamojo namo projektą, dar 2017 m. rugpjūčio 24 d. kreipėsi į teismą dėl žemės sklypo tikslių ribų nustatymo, siekdamas gauti gyvenamojo namo statybą leidžiantį dokumentą, pateikė įrodymus, kad aktualioje teritorijoje tokia statyba galima. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai duomenų, leidžiančių įsitikinti, kad pareiškėjo reikalavimai dėl atsakovo 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. SDPN-20-190924-00067 panaikinimo ir termino pareiškėjui įteisinti savavališkai pastatytą gyvenamąjį namą nustatymo yra tikėtinai pagrįsti.

Pareiškėjas dėl Inspekcijos teiginių, kad pateiktas skundas yra tikėtinai nepagrįstas, nes yra pasibaigęs Privalomojo nurodymo terminas ir byloje nėra duomenų dėl šio termino pratęsimo ar sustabdymo, nurodo, kad yra pateikęs Kauno apylinkės teismui pareiškimą dėl termino atnaujinimo kreiptis į atsakovą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo (Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų civ. byla Nr. e2YT-5425-894/2020). Taigi kol nėra išnagrinėta minėta byla, nėra pagrindo konstatuoti, kad terminas įvykdyti Privalomąjį nurodymą jau yra pasibaigęs.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas atskirajame skunde nurodė, jog nėra numatytas įstatyme terminas, per kurį asmuo gali kreiptis į teismą dėl įstatymų numatyto termino atnaujinimo. Šia teise pareiškėjas pasinaudojo ir turi pagrįstų lūkesčių, kad teismas atnaujins terminą kreiptis į atsakovą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Nurodytos bylos baigtis turės esminės reikšmės ir pareiškėjo skundo nagrinėjimo eigai bei išnagrinėjimui.

Pareiškėjas dėl atskirojo skundo teiginių, susijusių su realios grėsmės ir neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos, nurodo, kad reali grėsmė pasireiškia tuo, jog 2019 m. liepos mėnesį antstolis R. B. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su prašymu skirti pareiškėjui iki 300 Eur per dieną baudą už kiekvieną Privalomojo nurodymo neįvykdymo dieną, todėl nesustabdžius šios vykdomosios bylos veiksmų, pareiškėjas privalėtų mokėti teismo nustatytas baudas, dėl to patirtų didelius nuostolius. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nesustabdžius priimto vykdomojo dokumento vykdymo, pareiškėjas gali patirti didelių finansinių nuostolių dėl mokamų baudų už antstolio reikalavimų nevykdymą. Be to, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių ir tenkinus pareiškėjo skundą, pareiškėjas patirtų didelius nuostolius ir sunkiai atitaisomą didelę žalą, susijusią su Privalomojo nurodymo įvykdymu. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad Privalomuoju nurodymu pareiškėjas yra įpareigotas nugriauti gyvenamojo namo stogą ir sienas iki pamatų. Teismui patenkinus skundą, atstatyti gyvenamojo namo sienas ir stogą pareiškėjui reikėtų didelių finansinių lėšų. Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad Privalomojo nurodymo vykdymas, iki bus išnagrinėtas skundas, vienareikšmiškai sukels pareiškėjui sunkiai atitaisomą didelę žalą. Be to, Privalomojo nurodymo įvykdymas, nugriaunant pastatą iki pamatų, daro pareiškėjo skundo nagrinėjimą beprasmiu, nes nugriovus dalį gyvenamojo namo, teismo procesas tampa betiksliu ir tokiu būdu pažeidžiama asmens teisė į teisminę gynybą.

Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas atskirajame skunde nepateikia jokių argumentų, jog įvykdant Privalomąjį nurodymą, nebus pareiškėjui padarytos sunkiai atitaisomos didelės žalos. Vienintelis argumentas nurodytas, kad Privalomasis nurodymas yra teisėtas, todėl turi būti vykdomas. Atsakovas visiškai neatsižvelgė į tai, kad Privalomasis nurodymas gali būti įvykdomas ir kitu būdu – įteisinant savavališką statybą. Iki šio laiko nėra paneigta galimybė pareiškėjui įteisinti pastatytą statinį.

Pareiškėjas atsakovo atskirojo skundo teiginius, kad reikalavimo užtikrinimo priemone nustatyti apribojimai asmeniui, nesančiam bylos šalimi, t. y. antstoliui, vertina kaip nepagrįstus, nes vykdomosios bylos sustabdymas nėra apribojimas antstoliui kaip asmeniui ir jokių neigiamų pasekmių reikalavimo užtikrinimo priemonė antstoliui nesukelia. Taip pat nepagrįstas argumentas, kad pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė sukelia neigiamas pasekmes Inspekcijai (išieškotojai), kadangi Inspekcija nėra išieškotoja, nes tokio pobūdžio bylose išieškotoja yra valstybė, o atsakovas tik vykdo valstybės patikėtas funkcijas. Atsakovas nenurodo, kokiu būdu reikalavimo užtikrinimo priemonė apribojo atsakovo interesus. Inspekcijos teiginys, kad atsakovas vykdo valstybės priskirtas funkcijas ir turi pagrįstų lūkesčių, jog nenuginčytas Privalomas nurodymas būtų įvykdytas, nepaneigia būtinybės šioje byloje taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas teigia, kad nėra pagrindo vadovautis atsakovo atskirajame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eAS-741-602/2018, kadangi faktinės aplinkybės nėra tapačios ar panašios.

Pažymi, kad teismas pagrįstai vertino, jog pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė nepažeidžia proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principo bei viešojo intereso. Byloje yra pateikti duomenys, kad pareiškėjas stato vienintelį šeimos būstą ir siekia jį įteisinti. Gyvenamojo namo statyba pareiškėjo turimame žemės sklype yra galima, jokių kitų asmenų interesai nėra pažeisti. Viešasis interesas, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, taip pat nepažeistas, nes pareiškėjas siekia Privalomąjį nurodymą įvykdyti kitu įstatyme numatytu būdu – įteisinant savavališką statybą. Tai, kad Privalomasis nurodymas bus įvykdytas kitu įstatyme leistinu būdu, nepažeidžia nei valstybės, nei atsakovo interesų, nes įstatymų leidėjas numatė galimybę įvykdyti Privalomąjį nurodymą įteisinant savavališką statybą. Akcentuoja, kad egzistuoja objektyvios aplinkybės, kodėl pareiškėjas negalėjo per įstatyme numatytą terminą įteisinti savavališkos statybos: projekto rengimo laikas, ilgi teismų procesai, nebaigta nagrinėti byla, susijusi su žemės sklypo ribų nustatymu, ir kt.

Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad jis siekė vykdyti statybos darbus teisėtai, tačiau suklydo dėl statybos teisėtumo. Pareiškėjas niekada nesiekė atlikti neteisėtus veiksmus, o 2008 m. birželio 9 d. įsigyto gyvenamojo namo statybą tęsė manydamas, kad pardavėjas K. S. turėjo statybą leidžiantį dokumentą ir statytojo teises perdavė pareiškėjui. VĮ Registrų centras 2006 metais įregistravo gyvenamojo namo pamatus K. S. vardu. Minėtą asmenį statytoju laikė ir notarė, tvirtinusi nebaigto statyti gyvenamojo namo ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Notarė sutartį tvirtino gavusi iš tuometinės Valstybinės statybų inspekcijos (kurios teisių perėmėjas yra atsakovas) pažymą, kad statyba vykdoma be esminių nukrypimų nuo projekto. Taigi šiuo atveju pareiškėjas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, tik sąžiningai suklydo dėl statybos teisėtumo. Valstybinių institucijų padarytos klaidos negali būti taisomos pareiškėjo sąskaita, įpareigojant jį nugriauti pastatytas statinio dalis ir skiriant baudą už kiekvieną Privalomojo nurodymo nevykdymo dieną. Šiuo atveju pareiškėjas verčiamas nugriauti vienintelį gyvenamąjį būstą, mokėti baudas ir patirti didžiulius nuostolius, kai tokią situaciją sukėlė valstybinės institucijos pareigūnų klaidos (išduota pažyma neatitiko tikrovės). Todėl asmens patirti nuostoliai yra žymiai didesni negu valstybinės institucijos, kuri nepatiria jokių suvaržymų ir nuostolių. Dėl proporcingumo principo tokio pobūdžio bylose ne kartą pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, pažymėjęs, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, būtų pažeistas proporcingumo principas, pareiškėjo teisėti lūkesčiai, jo nuosavybės teisė, garantuojama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 straipsnio 1 Protokole, ir pareiškėjui perkelta visa našta dėl valstybės padarytų klaidų.

Pirmosios instancijos teismo pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė nagrinėjamu atveju yra adekvati siekiamam tikslui, nepažeidžia proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principo bei viešojo intereso. Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 2 d. nutartis yra teisėta, pagrįsta ir jos naikinti nėra jokio pagrindo, todėl atsakovo atskirasis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 2 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo prašymą ir taikė ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – išieškojimo vykdomojoje byloje Nr. 0085/19/00694 laikiną sustabdymą, teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad atsakovo 2017 m. balandžio 11 d. privalomasis nurodymas yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, už kurio nevykdymą antstolis prašė teismo skirti pareiškėjui iki 300 Eur baudą už kiekvieną pradelstą dieną, todėl nesustabdžius vykdomojo dokumento vykdymo, pareiškėjas gali patirti didelių finansinių nuostolių dėl mokamų baudų bei nuostolių dėl to, kad išardžius savavališkai pastatytas ar perstatytas statinio dalis, pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala.

Nustatyta, kad Inspekcija 2017 m. balandžio 11 d. surašė privalomąjį nurodymą Nr. PNSSP-20-170411-00033 (toliau – ir Privalomasis nurodymas), kuriuo M. A. įpareigotas nugriauti savavališkai pastatyto gyvenamojo namo, esančio adresu: Eglių g. 49, Girionių k., Kauno r. statinio dalis (sienas ir stogo konstrukcija) ir sutvarkyti statybvietę. Privalomasis nurodymas įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažintas teisėtu, ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra.

Inspekcija 2019 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. PNSSA-20-190313-00043 konstatavo, kad M. A. Privalomojo nurodymo neįvykdė, todėl 2019 m. balandžio 1 d. su prašymu kreipėsi į antstolį R. B. dėl priverstinio Privalomojo nurodymo vykdymo. Antstolis 2019 m. liepos 9 d. su pareiškimu kreipėsi į Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus dėl baudos už Privalomojo nurodymo nevykdymą M. A..

Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 28 d. su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą kreipėsi į Inspekciją, kuri 2019 m. rugsėjo 24 d. priėmė šioje byloje ginčijamą sprendimą nepratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo termino, kadangi prašymas gautas pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui (praleistas prašymo padavimo terminas).

Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodytas privalomasis nurodymas yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. CPK 587 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad vykdomieji dokumentai yra kiti institucijų ir pareigūnų sprendimai, kurių vykdymą civilinio proceso tvarka nustato įstatymai. Taigi Privalomasis nurodymas yra vykdomasis dokumentas, vykdomas CPK nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017). Administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, kad būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., 2018 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-474-525/2018).

Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas skunde prašo panaikinti Inspekcijos 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. SDPN-20-190924-00067 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino nepratęsimo“ ir nustatyti 9 mėnesių terminą pašalinti savavališkų statybų padarinius.

Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo reikalavimą leisti vykdyti 2017 m. balandžio 11 d. privalomąjį nurodymą, nustatant savavališkos statybos padarinių šalinimo būdą – leisti pašalinti savavališkos statybos padarinius, parengiant teisės aktų nustatyta tvarka statinio projektą, sumokant Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą ir gaunant statybą leidžiantį dokumentą, teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartimi atsisakyta priimti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė teismo taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę: išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymą, iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje. Pareiškėjas įrodinėja, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis patirs didelę žalą, kadangi Inspekcija kreipėsi į antstolį, prašydama skirti pareiškėjui baudas už Privalomojo nurodymo nevykdymą, todėl pareiškėjui gali būti skirta 300 Eur dydžio bauda per dieną. Be to, antstolis kreipėsi į teismą dėl baudos pareiškėjui skyrimo, todėl nesustabdžius vykdomosios bylos, priėmus šioje byloje pareiškėjui palankų teismo sprendimą, jo įvykdymas gali tapti neįmanomu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai atskirajame skunde teigia Inspekcija, Privalomasis nurodymas, kurio vykdymo sustabdymo iš esmės ir siekia pareiškėjas, nenuginčytas, jo teisėtumas yra patvirtintas įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Aplinkybė, kad pareiškėjui už jo nevykdymą gali būti paskirta bauda ir dėl to jis patirs didelių nuostolių, savaime nesudaro pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones siejamas su reikalavimo tikėtinai pagrįsti reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus jo užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodyti argumentai, kad jis siekia pakeisti Privalomajame nurodyme nustatytą savavališkos statybos padarinių šalinimo būdą, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi, kadangi, kaip minėta, skundo reikalavimas leisti pašalinti savavališkos statybos padarinius, parengiant teisės aktų nustatyta tvarka statinio projektą, sumokant Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą ir gaunant statybą leidžiantį dokumentą, atsisakytas priimti.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad CPK 625 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vykdomąjį dokumentą vykdantis antstolis šio kodekso nustatyta tvarka savo iniciatyva arba vykdymo proceso dalyvių prašymu savo patvarkymu vykdymo veiksmus gali atidėti, vykdomąją bylą sustabdyti ar vykdomąjį dokumentą grąžinti išieškotojui.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tokiu būdu neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas bei nukrypo nuo administracinių teismų praktikos, todėl atsakovo atskirasis skundas tenkinamas, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 2 d. nutartis naikinama.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 2 d. nutartį panaikinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė