2018-08-29 Nr. AB-14859-3-61-3-00856-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4926-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00856-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 10.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. Š. ir A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. Š. ir A. Š. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai I. Š. ir A. Š. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. vasario 2 d. raštą Nr. (15/4-2)10K-4476 (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą išduoti leidimą I. S. laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 4–7).

2. Pareiškėjai nurodė, kad ginčijamu Raštu Migracijos departamentas paaiškino, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jų dukrai I. S. galėtų būti išduotas, jei ji netektų Lietuvos Respublikos pilietybės.

3. Pareiškėjai paaiškino, kad jų dukra I. S. gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – JAV) ir turi JAV pilietybę. Pareiškėjų nuomone, jų dukra nėra Lietuvos Respublikos pilietė, o tik lietuvių kilmės asmuo, todėl tam, kad teisėtai būti Lietuvos Respublikoje ji turi turėti atitinkamą leidimą kaip tai numato Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas).

4. Pareiškėjų nuomone, Migracijos departamentas nepagrįstai reikalauja, kad pareiškėjai priimtų savo dukros atžvilgiu sprendimą tokiu svarbiu klausimu kaip pilietybės atsisakymas. Pareiškėjai atkreipė dėmesį į tai, kad toks tėvų veiksmas (atsisakymas Lietuvos Respublikos pilietybės dukros vardu), vertinant jį retrospektyviai galimai būtų žalingas dukrai, kuri šiuo metu negali išreikšti savo valios.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 26–28).

6. Migracijos departamentas paaiškino, kad 2018 m. vasario 1 d. elektroniniu paštu gavo I. Š. paklausimą dėl prašymo išduoti leidimą Lietuvos Respublikoje laikinai gyventi jos dukrai I. S., kuri yra JAV pilietė. Ginčijamu Raštu Migracijos departamentas informavo I. Š., kad ji negali pateikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo jos dukrai, kuri, nepriklausomai nuo jos gimimo vietos, yra ir Lietuvos Respublikos pilietė pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 12 straipsnį (Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant), Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 7 straipsnio 1 punktą ir 14 straipsnio 1 dalį (abu I. S. tėvai yra Lietuvos Respublikos piliečiai).

7. Migracijos departamentas nurodė, kad pagal Įstatymo 25 straipsnį, leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiams, o užsienietis pagal Įstatymo 2 straipsnio 32 dalį, tai asmuo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis. Migracijos departamentas taip pat nurodė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjų dukrai galėtų būti išduotas, jeigu ji netektų Lietuvos Respublikos pilietybės jos atsisakius.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 51–55).

9. Teismas konstatavo, kad vaikas, kurio abu tėvai arba vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, neatsižvelgiant į tai, ar vaikas gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje ar už jos ribų bei nepriklausomai nuo tėvų valios, gimdamas įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę. Įvertinęs tai, kad I. S. abu tėvai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, teismas darė išvadą, kad I. S. yra Lietuvos Respublikos pilietė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai turi kreiptis į civilinės metrikacijos įstaigą ir įregistruoti vaiko gimimą.

10. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamento Raštas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Pareiškėjų reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą išduoti I. S. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teismas laikė išvestiniu iš reikalavimo panaikinti ginčijamą Raštą, todėl teismas šį reikalavimą taip pat atmetė.

III. 11. Pareiškėjai I. Š. ir A. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti (b. l. 58–62).

12. Pareiškėjai apeliaciniame skunde pakartoja tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjai pažymi, kad Įstatymo 26 straipsnyje nėra numatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neišduodamas užsieniečiui, kuris pagal Pilietybės įstatymą yra lietuvių kilmės asmuo. Priešingai, šio straipsnio 2 dalis numato, kad tokiam užsieniečiui netaikomos 1 dalies 2–5 punktų sąlygos.

13. Pareiškėjai taip pat nurodo, kad nesutinka su Migracijos departamento nurodymu atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės savo dukrai, nes ji nepriėmė Lietuvos Respublikos pilietybės, jai nėra išduotas piliečio pasas, todėl ji negali atsisakyti to, ko nepriėmė.

14. Pareiškėjų nuomone, jei Lietuvos Respublika I. S. laiko savo piliete – tai Lietuvos Respublikos teisė, tačiau ši teisė nesukuria ir negali sukurti jokių prievolių I. S., kuri yra kitos valstybės pilietė.

15. Pareiškėjai taip pat pastebi, kad Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymas galimai sukels jų dukrai neigiamas teisines pasekmes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Rašto, kuriuo buvo nurodyta pareiškėjai I. Š., kad ji negali pateikti prašymo JAV gimusiai dukrai I. S. išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl pareiškėjų reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą išduoti minėtą leidimą pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas Migracijos departamento Raštą pripažino teisėtu ir pagrįstu, konstatuodamas, kad pareiškėjų dukra I. S. yra ne tik JAV, bet ir Lietuvos Respublikos pilietė. Pareiškėjai nesutinka su tuo, kad jų dukra yra Lietuvos Respublikos pilietė, taip pat nesutinka su tuo, kad jie dukros vardu turėtų atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės.

18. Bylos duomenys patvirtina, kad 2018 m. vasario 1 d. Migracijos departamentas elektroniniu paštu iš elektroninio pašto adreso (duomenys neskelbtini) gavo elektroninį laišką, kuriame buvo prašoma paaiškinti dukros I. S. teisinę padėtį bei informuoti, kur kreiptis ir kokia tvarka jai bus suteiktas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje (b. l. 31–32). Byloje nėra ginčo dėl to, kad minėtą elektroninį laišką Migracijos departamentui išsiuntė pareiškėja I. Š. Pagal šiame laiške formuojamus prašymus matyti, kad tai yra prašymas suteikti informaciją. Vis dėlto, iš Migracijos departamento pateikto atsakymo (ginčijamo Rašto) turinio matyti, kad Migracijos departamentas ne tik suteikė informaciją pareiškėjai, bet ir nurodė, kad pareiškėja negali pateikti prašymo ir dokumentų dėl leidimo jos dukrai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (b. l. 8). Pareiškėja, nesutikdama su tokiu atsakymu, kreipėsi į teismą, be kita ko, prašydama įpareigoti Migracijos departamentą išduoti prašomą leidimą jos dukrai. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamu Raštu Migracijos departamentas informavo pareiškėją, kad ji negali pateikti prašymo dėl leidimo išdavimo, toks Migracijos departamento Raštas gali būti vertinamas kaip atsisakymas išduoti leidimą. Atitinkamai, minėtas Migracijos departamento Raštas laikytinas individualiu administraciniu aktu, galinčiu būti administracinės bylos dalyku.

19. Ginčijamame Rašte Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėja negali pateikti prašymo dėl leidimo dukrai išdavimo pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes pareiškėjos dukra yra Lietuvos Respublikos pilietė. Papildomai Migracijos departamentas nurodė, kad leidimas laikinai gyventi dukrai galėtų būti išduotas, jeigu ji netektų Lietuvos Respublikos pilietybės jos atsisakius. Su šiomis Migracijos departamento išvadomis pirmosios instancijos teismas sutiko.

20. Ginčijamame Rašte Migracijos departamentas detaliai išaiškino pareiškėjai, kokia yra procedūra dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo, tačiau tai, priešingai nei tvirtina pareiškėjai, nėra nurodymas ar įpareigojimas pareiškėjams priimti sprendimą dėl pilietybės atsisakymo. Migracijos departamentas ginčijamame Rašte aiškiai nurodė, kad vaiko tėvai, tuo atveju, jeigu nenori, kad vaikas turėtų Lietuvos Respublikos pilietybę, turėtų kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo savo dukrai I. S. Atitinkamai, pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, susiję su galimai ateityje kilsiančiomis neigiamomis tokio sprendimo (pilietybės atsisakymo) pasekmėmis, teisėjų kolegijos nenagrinėjami kaip teisiškai nereikšmingi.

21. Sprendžiant, ar teisėtai ir pagrįstai Migracijos departamentas nesutiko priimti pareiškėjos prašymo ir dokumentų dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jos dukrai išdavimo, pažymėtina, kad toks sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Pilietybės įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad vaikas, kurio abu tėvai arba vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, gimdamas įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę, nesvarbu, ar jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar už jos ribų. Toks teisinis reguliavimas galiojo ir pareiškėjų dukros I. S. gimimo metu, t. y. 2017 m. rugsėjo 1 d. Taigi, I. S., nors ir gimė ne Lietuvoje, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jos tėvai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, savo gimimu įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pilietybės įgijimas gimimu reiškia, kad pilietybė nėra suteikiama (taigi, nėra ir priimama) bei nepriklauso nuo pilietybę gimimu įgyjančio asmens tėvų valios. Atitinkamai, pilietybės įgijimas gimimu nėra siejamas su Lietuvos Respublikos piliečio paso, patvirtinančio Lietuvos Respublikos pilietybę, išdavimu ar kitomis aplinkybėmis. Vienintelė sąlyga Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimui gimimu yra tai, kad vienas ar abu gimusio vaiko tėvai būtų Lietuvos Respublikos piliečiai. Ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjai 2017 m. rugsėjo 1 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, byloje nėra. Taigi, Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad I. S. yra Lietuvos Respublikos pilietė.

22. Atsižvelgiant į tai, kad I. S. yra Lietuvos Respublikos pilietė, jai nėra taikomos Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus. Taigi, pareiškėjai nepagrįstai remiasi Įstatymo nuostatomis, susijusiomis su leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimu ir nepagrįstai teigia, kad tam, kad jų dukra galėtų teisėtai būti Lietuvoje, ji turi turėti atitinkamą leidimą, kuris išduodamas kitų valstybių piliečiams. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad Pilietybės įstatymo 8 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietį, kuris kartu yra ir kitos valstybės pilietis, Lietuvos valstybė laiko tik Lietuvos Respublikos piliečiu.

23. Lietuvos Respublikos piliečių pagrindines teises (taip pat ir pareigas) nustato Konstitucija, kurios 32 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinta, kad kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje. Pilietybės įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje taip pat nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis negali būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Taigi, pareiškėjams, siekiantiems, kad jų dukra teisėtai būtų Lietuvoje, nebūtinas joks leidimas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Migracijos departamentas ginčijamame Rašte pagrįstai ir teisėtai išaiškino pareiškėjai I. Š., kad ji negali pateikti dokumentų dėl leidimo išdavimo pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 1 punktą (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio tėvai arba vienas iš jų, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai), nes pareiškėjos dukra yra Lietuvos Respublikos pilietė, o ne užsienietė. Atitinkamai, nėra jokio pagrindo įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjų dukrai I. S. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes toks leidimas Lietuvos Respublikos piliečiui nėra reikalingas.

24. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų I. Š. ir A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė