2022-03-23 Nr. AB-6719-3-61-3-04227-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1732-552/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04227-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. K. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. K. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja M. K. L. (toliau – ir pareiškėja, Užsienietė, prieglobsčio prašytoja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 21S31958 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 6K-1365 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėja nurodė tokius skundo argumentus:

2.1. Pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, jog yra (duomenys neskelbtini) pilietė. Iš kilmės valstybės išvyko studijuoti į Baltarusiją, nes bijojo patėvio, kuris ją mušė, nuodijo ir prievartavo. Ją išlaikė motina, kuri vėliau buvo nužudyta patėvio, šiam supykus, kad išsiuntė savo dukrą į užsienį studijuoti. Pareiškėja nurodė, kad nebeturi pinigų studijoms, tačiau negali grįžti į (duomenys neskelbtini) dėl patėvio, kuris ketina ją ištekinti už 60 metų amžiaus vyro. Migracijos departamentas jos prašymo suteikti prieglobstį netenkino.

2.2. Pareiškėja su Sprendimu nesutinka, teigia, kad atsakovo išvada, jog ji neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus kriterijų, nepagrįsta.

2.3. Atsakovas neįvertino, jog pagal Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) informaciją, moterys priskiriamos padidintos rizikos asmenų grupei. Atsakovas taip pat nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėjai nekyla individuali grėsmė. Pareiškėja teigė nurodžiusi konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių ji negali pasilikti (duomenys neskelbtini), t. y. kad buvo išprievartauta, patėvis nori ją ištekinti už vyresnio vyro. Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina pareiškėjai kilusios grėsmės realumą, nes (duomenys neskelbtini) paplitusi prekyba žmonėmis, moterys tampa smurto aukomis dėl lyties ir priverstinių santuokų. Atsakovas, atmesdamas pareiškėjos prašymą, nesurinko ir Sprendime nenurodė aktualios informacijos, kuri patvirtintų, jog pareiškėjos kilmės valstybėje analogiškoje situacijoje atsidūrusios moterys nepatiria smurto, nėra diskriminuojamos, nepersekiojamos, negresia pavojus jų sveikatai ir gyvybei.

2.4. Pareiškėja taip pat nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėja nurodė, kad ji nėra padariusi tvarkos ar taisyklių pažeidimų, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad ji savanoriškai neišvyktų iš šalies. Taip pat atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką.

2.5. Nesutikdama su Komisijos sprendimu, pareiškėja teigė, kad Komisija neužtikrino žodinio jos skundo nagrinėjimo, taip pažeisdama teisę būti išklausytam. Būtinybė sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Skundai nagrinėjami labai greitai, minimizuotas apskundimų terminas, todėl negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo, kai tokia galimybė įtvirtinta teisės aktuose.

2.6. Pareiškėja teigė, kad Komisija pareiškėjos skundą išnagrinėjo neišsamiai, neįvertino jos nurodytų argumentų, nenagrinėjo skundų motyvų dėl išsiuntimo iš Lietuvos ir draudimo atvykti, nesudarė galimybės savanoriškai išvykti į kilmės valstybę.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti, bei nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Ginčijamu Sprendimu atsakovas nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu atsakovas nenustatė individualių aplinkybių, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjai gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl pareiškėjos deklaruojama baimė grįžti nelaikytina visiškai pagrįsta, o pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

3.2. Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu atsakovas nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl ji neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjos gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini)) nevyksta karinis konfliktas, kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nebuvo nenustatyta, todėl pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

3.3. Pareiškėja pripažino, kad jos išvykimą iš kilmės valstybės bei atvykimą į Europą nulėmė kelios priežastys – ekonominės ir saugumo. Pareiškėja į Europą atvyko tikėdamasis geresnio gyvenimo, mokytis ir kad valstybė ją išlaikytų. Tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių. Tyrimo metu nenustatyta (tą patvirtino ir pati pareiškėja) nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėja savo prieglobsčio prašymo neįrodinėjo tokiomis aplinkybėmis, kad prieš ją (duomenys neskelbtini) naudojamos neteisėtos ekonominio poveikio priemonės, kad ji yra persekiojama, diskriminuojama, kad dėl jos individualių savybių neleidžiama įsidarbinti ar kt. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas neturėjo teisinio pagrindo vertinti pareiškėjos ekonominės būklės ar priežasčių, dėl kurių pareiškėjos finansinė padėtis yra bloga.

3.4. Vertinant (duomenys neskelbtini) moterų priskyrimą padidintos rizikos asmenų grupei ir jų patiriamą diskriminaciją, pareiškėjos atveju nenustatyta, jog kilmės valstybėje jai būtų kilusi individualaus pobūdžio grėsmė. Šiai aplinkybei pagrįsti pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, o jos pasakojimas apie tariamas grėsmes kilmės valstybėje dėl akivaizdžių trūkumų nebuvo laikomas pagrįstu įrodymu. Pareiškėjos noras gyventi kitoje nei kilmės valstybėje nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo poreikio. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją, tačiau nenustatė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjai suteikimo poreikį.

3.5. Pareiškėja nurodė, kad patėvis 2020 m. nužudė jos motiną, taip pat išprievartavo pareiškėją kai ji buvo jauna, 2019 m. vertė ją tekėti už 60 metų vyro, tačiau nepateikė jokių įrodymų dėl šių aplinkybių, o jos pasakojimas dėl to nebuvo detalus ir smulkmeniškas. Pareiškėja nepateikė jokių jos prašymo motyvus patvirtinančių įrodymų, todėl pasakojimo turinio patikimumas buvo vertinamas atsižvelgiant į surinktą kilmės valstybės informaciją ir laikantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99 punkto nuostatų. Atsižvelgdamas į nurodytas priežastis, kodėl pareiškėja atvyko į Lietuvą, atsakovas akcentavo, kad finansinių galimybių nebuvimas yra ekonominio pobūdžio priežastis, o tarptautinėje pabėgėlių teisėje ekonominės priežastys savaime nesuponuoja tarptautinės apsaugos suteikimo.

3.6. Nagrinėjant prieglobsčio prašymą nebuvo nustatyta, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėja nepateikė informacijos, jog kilmės šalyje yra subjektas, kuris yra pajėgus taikyti pareiškėjos atžvilgiu priemones, savo pobūdžiu ir poveikiu prilygstančias persekiojimui, nuo kurių kilmės valstybės institucijos nenorėtų ar negalėtų jos apsaugoti. Tyrimo metu nenustatyta realios grėsmės prieglobsčio prašytojai grįžimo į kilmės valstybę atveju, taip pat nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojai grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėja nurodė esanti (duomenys neskelbtini)pilietė, todėl priimant ginčijamą Sprendimą pagrįstai buvo įvertintos grėsmės, susijusios su pareiškėjos kilmės valstybe. Remiantis turima informacija, pareiškėjos kilmės šalyje, jos gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini)) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus.

3.7. Ginčijama Sprendimo dalis dėl pareiškėjos išsiuntimo į kilmės šalį yra teisėta ir pagrįsta, kadangi pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, kirto Lietuvos Respublikos sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikyta pareigūnų, ir tikėtina, jog vengdama grąžinimo ji gali pasislėpti, todėl pagrįstai pareiškėjai nustatytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimas atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes.

3.8. Nesutikdamas su pareiškėjos skundo argumentais, kad Komisija neužtikrino teisės būti išklausytai principo, atsakovas pažymėjo, kad pagal Tvarkos aprašo 222 punktą sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus, todėl pareiškėjos prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka nebuvo privalomas. Pareiškėja savo skunde nenurodė ir Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir dėl to būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

4. Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovė teigė, kad jeigu pareiškėja grįžtų į kilmės valstybę, patėvis ją nužudytų. Jos sesuo ir brolis dingę. Informaciją apie šias aplinkybes 2020 m. lapkričio mėnesį jai nurodė mamos draugė, padėjusi sutvarkyti dokumentus dėl išvykimo. Nuo to laiko su niekuo nebendravo. Pareiškėja Baltarusijoje studijavo, todėl dirbti negalėjo ir darbo neieškojo, bet mirus mamai išlaikymo jai niekas nebeteikė, todėl išvyko į Lietuvą. Kilmės šalies informacija patvirtina, jog užsienietei kilmės valstybėje kiltų grėsmė, jos gyvenimo sąlygos būtų nežmoniškos. Pareiškėja patyrė seksualinę prievartą, todėl turėtų būti į tai atsižvelgta.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies: pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. 21S31958 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejiems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 6K-1365 dalį; likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

6.1. Pareiškėja 2021 m. rugsėjo 15 d. žodžiu paprašė suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

6.2. Migracijos departamente 2021 m. spalio 7 d. vykusios apklausos metu pareiškėja nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietė, iki išvykimo kilmės valstybėje gyveno (duomenys neskelbtini) mieste; iš kilmės valstybės išvyko dėl jai kilusios grėsmės iš patėvio, nes būdama 14 metų iš patėvio patyrė seksualinę prievartą, tačiau šių aplinkybių neatsimena, nes buvo apsvaiginta ir jauno amžiaus. Tai, kad buvo išprievartauta išsiaiškino jos mama, patėvis nurodė apie tai niekam neprasitarti, nes nužudys mamą. Baigusi mokyklą įstojo į ISAM universitetą, tačiau 2019 m. patėvis pasakė, kad ji turi ištekėti už daug vyresnio žmogus, kuriam buvo apie 60 metų. Patėvis vertė tai padaryti ir grasino pareiškėjos mamai, kuri nesutiko su šiuo sprendimu. Patėvio giminei reikėjo pinigų, todėl jie priėmė tokį sprendimą. Pareiškėjos mama davė draugei pinigų ir paprašė, kad pareiškėją išsiųstų iš šalies. Pareiškėja 2020 m. lapkričio mėnesį išvyko į Baltarusiją studijuoti, po trijų mėnesių sužinojo, kad patėvis nužudė mamą. Vyras, pas kurį pareiškėja gyveno Baltarusijoje ir kuriam buvo sumokėta už pragyvenimą, birželio mėnesį pareikalavo sumokėti daugiau pinigų. Pareiškėjos mama buvo mirusi, paramos ir išlaikymo jai niekas neteikė, todėl nusprendė išvykti į Lietuvą. Baltarusijoje gyveno aštuonis mėnesius. Lietuvą pasirinko todėl, jog čia laikomasi žmogaus teisių ir įstatymų, be to, pareiškėja tikisi čia gauti išlaikymą iš valstybės lėšų.

6.3. Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos; 2) išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę; 3) uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

6.4. Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, privaloma ikiteismine tvarka pateikė skundą Komisijai, kuri 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškėjos skundo netenkino.

7. Teismas, nagrinėjamas bylą, vadovavosi Įstatymo 86 ir 87 straipsnių, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies, Tvarkos aprašo 99 punkto nuostatomis, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose.

8. Teismas, įvertinęs pareiškėjos Migracijos departamente vykusioje apklausoje ir teismo posėdyje duotus paaiškinimus, padarė išvadą, jog pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikrosios priežastys yra asmeninio pobūdžio, geresnių gyvenimo sąlygų, o ne apsaugos nuo persekiojimo ieškojimas, kadangi pareiškėja pripažino, jog sprendimą atvykti į Lietuvą iš Baltarusijos, kur teigia gyvenusi aštuonis mėnesius ir studijavusi, lėmė sunki finansinė padėtis, nes mirus mamai jai niekas finansiškai nepadėjo, išlaikymo neteikė, o į Lietuvą ji atvyko siekdama gauti valstybės išlaikymą. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kad Baltarusijoje pareiškėjai būtų kas nors grąsinęs ar kilusi kitokio pobūdžio grėsmė, kurią būtų galima prilyginti persekiojimui Konvencijos prasme, todėl vertino, kad pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką priežastys ir tikslai yra išskirtinai ekonominio pobūdžio.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjos nurodytas aplinkybes apie patirtą seksualinę prievartą, priverstinę santuoką ir baimę būti nužudytai patėvio, pažymėjo, kad apklausos metu pareiškėja teigė, kad būdama keturiolikos metų iš patėvio patyrė seksualinę prievartą, tačiau visų šio įvykio aplinkybių prisiminti negali, nes buvo apsvaiginta, taip pat jauno amžiaus; apie jos patirtą seksualinę prievartą žinojo tik mama, daugiau niekam apie tai nebuvo pranešta. Teismas pažymėjo, kad bylos duomenimis, pareiškėjai šiuo metu yra 22 metai (užsienietė gimusi (duomenys neskelbtini)), taigi galimą seksualinę prievartą ji patyrė prieš daugiau nei 8 metus, tačiau, pareiškėjos teigimu, ji su šeima ir toliau iki išvykimo (2020 m.) gyveno kartu su patėviu. Duomenų, jog panašaus pobūdžio įvykis būtų pasikartojęs pareiškėja nenurodė. Teismas pažymėjo, kad kita aplinkybė, kuria pareiškėja grindė jai kylančią grėsmę – patėvio ketinimas ją 2019 m. ištekinti už 60 metų vyro, tačiau pareiškėja nenurodė vyro, už kurio ją ketino ištekinti, duomenų ar kitų su šiuo ketinimu susijusių detalių. Teismas nurodė, kad prašymą suteikti prieglobstį pareiškėja grindė baime būti nužudytai patėvio dėl to, kad išvyko iš kilmės valstybės, nes patėvis 2020 m. dėl tos pačios priežasties nužudė jos mamą.

10. Teismas, įvertinęs priežastis, kuriomis užsienietė grindžia prašymą suteikti jai prieglobstį, pažymėjo, kad pareiškėjos nurodytas persekiotojas (patėvis) nėra valstybinis subjektas. Pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Iš pareiškėjos pasakojimo teismas padarė išvadą, jog nei dėl patirtos seksualinės prievartos, nei dėl grasinimų ir mamos nužudymo į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas nebuvo kreiptasi, todėl sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog pareiškėjai kilmės valstybė, esant poreikiui, negali užtikrinti veiksmingos apsaugos. Teismas pažymėjo, kad pagal surinktą pareiškėjos kilmės valstybės informaciją K(duomenys neskelbtini) įstatymai draudžia priverstines santuokas, nustatyta atsakomybė už seksualinio pobūdžio nusikaltimus, vadžios institucijos imasi priemonių, jog seksualinio pobūdžio nusikaltimai nebebūtų nebaudžiami, veikia nevyriausybinės organizacijos padedančios moterims nukentėjusioms nuo seksualinio ar fizinio smurto šeimoje.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė jokių duomenų, galinčių patvirtinti jos pasakojimo aplinkybes, dėl kurių ji išvyko iš kilmės šalies; per apklausą pareiškėja teigė, jog Baltarusijoje gyveno aštuonis mėnesius ir studijavo, tačiau šioms aplinkybėms pagrįsti taip pat nepateikė jokių duomenų; gyvendama ir studijuodama Baltarusijoje užsienietė dėl prieglobsčio suteikimo šioje valstybėje nesikreipė, taip pat nesiėmė jokių priemonių, siekdama teisėtai atvykti į Lietuvą, į kurią atvyko neturėdama net asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, todėl teismas konstatavo, kad minėtos aplinkybės taip pat sudaro pagrindą abejoti tiek pareiškėjos pasakojimo patikimumu, tiek užsienietės sąžiningumu.

12. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjai papildomos apsaugos, nes nenustatyta, kad pareiškėja galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje ji bus kankinama, su ja bus žiauriai elgiamasi, žeminamas jos orumas ar ji bus tokiu būdu baudžiama, kad jos kaip žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms kilmės valstybėje kils pavojus.

13. Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovas surinko, vertino ir analizavo tarptautinius informacijos šaltinius, susijusius su padėtimi pareiškėjos kilmės valstybėje. Teismas pažymėjo, kad remiantis EPPB ir kitų tarptautinių organizacijų duomenimis, (duomenys neskelbtini)ginkluoti konfliktai nevyksta, (duomenys neskelbtini) provincijoje 2021 m. nebuvo užregistruota nei vienos nuo ginkluotų grupuočių nuketėjusios aukos, ir padarė išvadą, kad pareiškėjos gyvenamojoje vietoje kariniai konfliktai nevyksta, o vien bendro pobūdžio informacija, kad pareiškėjos kilmės valstybėje moterys gali susidurti su tam tikro pobūdžio diskriminacija, taip pat nelaikytina priežastimi, suponuojančia tarptautinės apsaugos reikalingumą. Teismas pripažino pagrįsta Migracijos departamento išvadą, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

14. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad jos teisė į gynybą buvo suvaržyta Komisijai nesurengus žodinio skundo nagrinėjimo, nurodęs, jog pagal teisinį reglamentavimą skundas Komisijoje žodine tvarka gali būti nagrinėjimas tik išimtiniais atvejais, o nagrinėjamu atveju pareiškėja nenurodė aplinkybių dėl kurių žodinis skundo nagrinėjimas Komisijoje būtų buvęs būtinas, be to, pareiškėja žodžiu buvo išklausyta Migracijos departamento apklausose, pareiškėja taip pat dalyvavo teismo posėdyje, teikė paaiškinimus, tačiau jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs atsakovas, teismo posėdyje nenurodė.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjos skundo argumentus dėl atsakovo Sprendimo išsiųsti ją į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus, pažymėjo, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, kad: pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas kaip nepagrįstas; į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje; prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų. Teismas vertino, kad pareiškėjai taikytina priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėja buvo pateikusi prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

16. Teismas, vertindamas atsakovo sprendimą pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, atsižvelgdamas į Įstatymo 133 straipsnio 2 dalies, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija) (toliau – ir Tvarka), 5 punkto, 44.3 ir 44.4.1 papunkčių nuostatas, nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jos padarytam pažeidimui. Teismas konstatavo, kad nors ir nustatytų aplinkybių visumoje prieita prie išvados, jog pareiškėja kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau teismas darė išvadą, kad atsižvelgiant į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjos situaciją, būtų proporcinga pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) ir / ar Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvadų, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali sukelti grėsmę visuomenės saugumui, todėl pareiškėjos situacijai taikytina Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė ir pareiškėjai nustatomas 2 metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėja buvo išsiųsta ir jos pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

17. Teismas pažymėjo, kad Sprendime nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas nurodė, kad Migracijos departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, todėl yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

18. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jos prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Motyvuotai (tiek faktinėmis aplinkybės, tiek teisės normomis) buvo priimtas Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, tačiau nepagrįstai buvo parinkti laikotarpiai dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį, todėl teismas patenkino pareiškėjos skundą iš dalies, sumažindamas aptartus laikotarpius iki dvejų metų, t. y. pakeisdamas ginčijamo Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus, bei atitinkamą Komisijos sprendimo dalį, o likusią pareiškėjos skundo dalį atmesdamas kaip nepagrįstą.

III. 19. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti visa apimtimi.

20. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo tokius argumentus:

20.1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

20.2. Nagrinėjamu atveju teismas subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatymo bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

20.3. Pareiškėja nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių negali pasilikti kilmės šalyje, nes į ją buvo pasikėsinta, dėl ko ji savo kilmės šalyje gali būti net nužudyta. Teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir išimtinai rėmėsi tik atsakovo surinka informacija apie pareiškėjos kilmės šalį, tačiau neatliko gilesnės analizės. Pareiškėja realiai gyveno kilmės šalyje ir iš esmės žino tikrąją šios šalies situaciją, o atsakovo pateikti bendri duomenys neatspindi pareiškėjos kilmės valstybės realijų.

20.4. Vien ta aplinkybė, jog pareiškėja nesikreipė į kilmės šalies teisėsaugos institucijas, nepaneigia patirto smurto fakto. Pareiškėja nurodė, kad jos kilmės šalyje moterų teisės yra nuolat pažeidžiamos ir jos negali apsiginti nuo kylančio smurto, o patyrus prievartą net nesikreipia pagalbos, nes yra įsitikinusios prievartautojai ar skriaudikai liks neišaiškinti ir nenubausti. Taigi, pareiškėjos kilmės šalyje iš tiesų yra nesaugu, o teisėsauga yra bejėgė ištirti visus nusikaltimus.

20.5. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, kadangi iš skunde pateiktos informacijos bei jos apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėja nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jos orumas bei nekils grėsmė sveikatai / gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę, jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

20.6. Pareiškėjai prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymo ir jame nurodytų aplinkybių, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

20.7. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjai atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje, todėl panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti Pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

21. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, bei pateikia tokius atsiliepimo argumentus:

21.1. Atsakovas pažymi, jog ir Departamentas, ir pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį motyvus bei pateikė jų teisinį įvertinimą, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais.

21.2. Atsakovas nesutinka, kad pareiškėja nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių negali pasilikti kilmės šalyje. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį grindė patirta seksualine prievarta, priverstine santuoka ir baime būti nužudytai patėvio. Byloje nėra duomenų, kad galimai pareiškėjos šeimoje kilusių problemų negalima išspręsti teisinėmis priemonėmis (kreipiantis į policiją, teismą). Iš pareiškėjos pasakojimo darytina išvada, jog nei patirtos seksualinės prievartos, nei grasinimų ir mamos nužudymo į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas nebuvo kreiptasi, todėl nėra pagrindo daryti išvados, jog pareiškėjai kilmės valstybė, esant poreikiui, negali užtikrinti veiksmingos apsaugos, kadangi surinkta pareiškėjos kilmės valstybės informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) įstatymai draudžia priverstines santuokas, nustatyta atsakomybė už seksualinio pobūdžio nusikaltimus, vadžios institucijos imasi priemonių, jog seksualinio pobūdžio nusikaltimai nebebūtų nebaudžiami, veikia nevyriausybinės organizacijos padedančios moterims nukentėjusioms nuo seksualinio ar fizinio smurto šeimoje. Įvertinus pareiškėjos nurodytas jos išvykimo iš Baltarusijos aplinkybes, padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką priežastys ir tikslai yra išskirtinai ekonominio pobūdžio, asmeninio pobūdžio, geresnių gyvenimo sąlygų, o ne apsaugos nuo persekiojimo ieškojimas. Nagrinėjamu atveju nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

21.3. Atsakovas, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų, jog nebuvo atlikta gilesnės analizės apie pareiškėjos kilmės šalyje pažeidžiamas moterų teises, galimybes kreiptis pagalbos patyrus smurtą, pažymi, kad nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja rinkti kilmės valstybės informaciją visais prieglobsčio prašytojo norimais aspektais. Migracijos departamentas rinko tiek informaciją pagal pareiškėjos prašymo motyvus, tiek ir informaciją apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjai būtinybės, o vien tai, kad pareiškėjos netenkina surinkta informacija, nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjos prašymas buvo išnagrinėtas netinkamai.

21.4. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojai tikimybės, t. y. kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. konstatuota, kad ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, taip pat nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mieste, vietoje kur prieglobsčio prašytoja gyveno prieš išvykdama iš kilmės valstybės, nevyksta karinis konfliktas, todėl skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Nors pareiškėja nurodo, kad jos kilmės valstybėje vyksta konfliktai ir neužtikrinamos žmogaus teisės, tačiau šių teiginių nepatvirtina nei aktualia ir patikima kilmės valstybės informacija, nei faktinėmis pareiškėjos individualiomis aplinkybėmis (nenurodo, kokia konkrečiai jai yra kilusi grėsmė kilmės valstybėje, kokios jos teisės tariamai neužtikrinamos ir pan.), o vien pareiškėjos nesutikimas su priimtu sprendimu nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą panaikinti.

21.5. Atsakovas pažymi, jog skundžiamame Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios pareiškėjos išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą), ir šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėja skunde nepateikė. Be to, pirmosios instancijos teismas sutrumpino draudimo atvykti laikotarpį.

21.6. Pareiškėja iš savo kilmės valstybės atvyko į Baltarusiją, tačiau joje prieglobsčio nesikreipė, vietoj po to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjos veiksmai neapibūdina jos elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad ji būtų siekusi kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. 21S31958, kuriuo atmestas pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą), bei nuspręsta išsiųsti ją į kilmės valstybę, bei Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, tačiau pažymėjo, kad Migracijos departamentas nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjai atvykti, todėl minėtą terminą sutrumpino iki trejų metų, o terminą įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi – iki dvejų metų nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

24. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjos teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nesurinko tikslios ir naujausios informacijos apie prieglobsčio prašytojos kilmės valstybę ir neatliko tinkamo individualaus tyrimo, tai darė paviršutiniškai, nevertino asmeninių pareiškėjos savybių.

25. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

26. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyta.

27. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

28. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ji pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjos prašymas netenkinamas.

29. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra susijusios tarpusavyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

31. Atsižvelgiant į EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

33. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį grindė aplinkybėmis, kad kilmės šalyje, būdama 14 m. amžiaus ji buvo išprievartauta patėvio, be to, patėvis norėjo pareiškėją prieš jos valią ištekinti už gerokai vyresnio vyro, todėl pareiškėja išvyko iš kilmės šalies į Baltarusiją studijuoti, tačiau netekusi išlaikymo ir finansavimo, neteisėtai atvyko į Lietuvą, tikėdamasi čia gauti valstybės išlaikymą.

34. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos atvykimą iš Baltarusijos į Lietuvos Respubliką lėmė ekonominės priežastys, kadangi pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kad Baltarusijoje ji būtų patyrusi smurtą, grasinimus, ar persekiojimą.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjos apklausose teiktus paaiškinimus, konstatuoja, kad Departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjos prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjos kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėja nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jos baimę kilmės valstybėje tapti smurto auka, būti pagrobtai, kankinamai.

36. Vertinant pareiškėjos apibūdintą baimę, kad egzistuoja reali grėsmė, jog pareiškėja kilmės valstybėje bus nužudyta savo patėvio, patirs smurtą, ar bus prievarta ištekinta, sutiktina su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėja nepagrindė jai galbūt kilusios individualios grėsmės realumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, spręsdamas klausimą, susijusį su pareiškėjos visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, ir šių įrodymų teisinį įvertinimą, taip pat surinko pakankamai informacijos apie kilmės valstybėje egzistuojančias prievartines santuokas ir taikomą teisinę atsakomybę už tokias veikas. Nors apeliaciniame skunde tvirtinama, kad atsakovas šios pareigos faktiškai neatliko, t. y. nesilaikė Įstatymo ir Tvarkos aprašo reikalavimų, tačiau nenurodoma, kokias individualias pareiškėjos prieglobsčio prašymą turinčias pagrįsti aplinkybes atsakovas turėtų patvirtinti ar paneigti.

37. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėja persekiojimo kilmės valstybėje nesieja su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, o pareiškėjos persekiotojas (jos patėvis) nėra valstybinis subjektas. Iš pareiškėjos netenkinančio Sprendimo turinio matyti, kad Departamentas, įvertinęs pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį ir atlikęs pareiškėjos apklausas, įvertinęs situaciją kilmės valstybėje pareiškėjos prašyme nurodytais aspektais, įvertinęs kilmės valstybės informaciją dėl priverstinių santuokų ir teisinės atsakomybės taikymo dėl minėtų veiksmų, konstatavo, jog pareiškėja duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti jai papildomos apsaugos nuo tariamo persekiojimo, nepateikė.

38. Pareiškėja nei prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, nei pirmosios instancijos teismui skunde nenurodė aiškiai nei vienos Konvencijoje nustatytos priežasties, dėl ko jai turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas, jos pasakojimas apie individualų persekiojimą dėl galimos priverstinės santuokos ir dėl patėvio grasinimų yra bendro pobūdžio, abstraktus, pasakojimui trūksta konkrečių detalių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja nepateikė jokių duomenų, galinčių patvirtinti jos pasakojimo aplinkybes dėl kurių ji išvyko iš kilmės šalies nepagrindė savo baimės grįžti į (duomenys neskelbtini), todėl jos deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir jai šiuo pagrindu negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, jog pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko ne iš kilmės valstybės, o iš Baltarusijos Respublikos, į kurią atvyko dar 2020 m. lapkričio mėnesį ir studijavo universitete. Į Lietuvos Respubliką, neteisėtai kirtusi sieną, pareiškėja atvyko tik po 8 mėnesių gyvenimo Baltarusijos Respublikoje.

39. Pareiškėja nurodo, kad Departamentas turėjo, tačiau nesurinko informacijos apie tai, ar tokioje kaip pareiškėja socialinėje padėtyje atsidūrusioms moterims K(duomenys neskelbtini) yra saugu, ar jos nediskriminuojamos, nepatiria smurto ir persekiojimų, negresia pavojus jų sveikatai ir gyvybei, tačiau nepaaiškina, ar gyvendama kilmės valstybėje ji pati patyrė tokią diskriminaciją ir nesaugumą, kaip konkrečiai ir kada tai pasireiškė, nepateikė jokių su tuo susijusių duomenų. Įvertinus pareiškėjos apklausose nurodytas aplinkybes, klausimas dėl (duomenys neskelbtini)valdžios ir / ar visuomenės veiksmų, kokiu nors būdu persekiojant ar diskriminuojant pareiškėją, apskritai nebuvo keliamas (kaip minėta, persekiojimo baimę pareiškėja siejo su tariamais patėvio grasinimais). Šiuo atveju pažymėtina, jog nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Departamentas turi surinkti informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti šio asmens norimais aspektais (ypač, jei tokių aspektų pareiškėja prašyme dėl prieglobsčio suteikimo ir apklausose net nenurodė).

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. konstatuota, kad ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis atsakovo surinkta informacija, ginkluoti konfliktai nevyksta visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje, taip pat, nėra randama duomenų, pagrindžiančių faktą, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos gyvenamoje vietoje kilmės valstybėje) vyksta karinis ar vidaus konfliktas, galintis kelti grėsmę asmens gyvybei, todėl pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Taigi, Sprendimu pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, pareiškėjai nesuteikta papildoma apsauga.

41. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjos skundo argumentus ir bylos medžiagą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

42. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie nebuvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir paneigtų skundžiamo teismo sprendimo išvadas.

43. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento sprendimas ir Komisijos sprendimas yra pagrįsti ir teisėti, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais pagrindais. Dėl to pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos M. K. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas