2017-04-27 Nr. AB-9270-3-64-3-03667-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-656-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03667-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. gruodžio 16 d. teismui pateikė skundą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis Šiaulių TI periodiškai laikytas nuo 2012 m. liepos 22 d. iki 2013 m. balandžio 19 d. perpildytose kamerose, kurių plotas buvo maždaug 17 kv. m, su 8-10 asmenų. Kamerose tamsu, šalta, drėgna. Patalpose buvo stalas, užėmęs 1,5 kv. m ploto, sanitarinis mazgas, užėmęs 2,0 kv. m ploto, 4 dviejų aukštų gultai, užėmę 8 kv. m ploto. Tokiose patalpose sveikas žmogus priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, kas labai kenkė regėjimui, rūkantieji laikyti su nerūkančiaisiais, pareigūnai tyčia sudarė konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad, atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių TI, asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, nes asmenys, esant žemai oro temperatūrai, verčiami nusirengti, o daiktai dedami į nešvarias dėžes. Pareiškėjo nuomone, 20 kv. m ploto patalpoje turėtų būti 4 miegamosios vietos ir ne daugiau. Dėl tokių Šiaulių TI veiksmų pareiškėjas teigė patyręs dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją. Atsakomybę prisiimti turėjo Šiaulių TI administracija, kuri laikė kamerose daug asmenų ir neužtikrino tinkamų laikymo (kalinimo) sąlygų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimų taikyti ieškinio senatį, kitus reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai laikytas nuo 2012 m. liepos 31 d. iki 2013 m. balandžio 19 d. Atsakovas pabrėžė, kad Šiaulių TI buvo pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl, analizuojant pareiškėjo laikymo sąlygas, taikytini tik reikalavimai, nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Be to, Šiaulių TI administracija nuolat suimtųjų (nuteistųjų) reikalavo palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą atsakė jie patys. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Visose Šiaulių TI kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, kas užtikrino kameroje laikomų asmenų privatumą. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus.

Atsakovas paaiškino, kad atvykstantiesiems ir išvykstantiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akto Nr. EP-6 matyti, kad ankstyvą žiemos rytą oro temperatūra tebuvo kiek mažesnė, nei nustatyta Higienos normoje HN 76:2010, o bylos medžiaga (Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. sausio 4 d. pažyma) rodė, kad temperatūros duomenų užfiksavimo dieną pareiškėjas tikrintoje patalpoje nebuvo. Be to, mikroklimato parametrams būdingas momentiškumas, todėl konkrečių rodiklių nustatymas patikrinimo metu nesudarė prielaidų teigti, jog tokie patys rodikliai patalpoje vyravo nuolat. 18-22 laipsnių temperatūra laikoma optimalia protiniam darbui, todėl 2,4 laipsniais žemesnė temperatūra operatyviai vykdomos visos asmens kratos metu (išsirengęs iki apatinių rūbų asmuo būna 1-2 minutes, t. y. kol nusirengia, rūbai patikrinami rentgeno aparatu ir asmuo apsirengia) neturėtų būti pripažinta galinčia sukelti neigiamus išgyvenimus.

Atsakovas akcentavo, jog, įgyvendinant Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos HN 76:2010 nuostatas, nuo 2010 m. Šiaulių TI taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu paskiriami į dviejų tipų kameras − rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir, remdamiesi gauta informacija, sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Įstaiga negali būti laikoma atsakinga, jei asmenys sąmoningai nuslėpė, manipuliavo ar teikė melagingą informaciją apie savo žalingus įpročius ir dėl to buvo laikomi rūkančiųjų / nerūkančiųjų gyvenamosiose patalpose. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad teisės aktuose įtvirtintas nerūkančiųjų teisių į sveiką aplinką užtikrinimas, o ne rūkančiųjų interesai, todėl abstraktūs ir neįrodyti pareiškėjo argumentai dėl rūkančiųjų laikymo su nerūkančiaisiais nelaikytini neturtinę žalą pareiškėjui galėjusiomis sukelti aplinkybėmis.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai apie kalinimą antisanitarinėmis sąlygomis buvo nedetalizuoti, jis neįrodė realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Atsakovas neturėjo jokių duomenų, kad pareiškėjas kalinimo metu būtų skundęsis Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Be to, pažeidimo fakto pripažinimas buvo asmens pažeistų teisių gynybos būdas, laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo A. Š. skundą tenkino iš dalies ir priteisė 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko 2012 m. liepos 31 d. ir jame periodiškai buvo iki 2013 m. balandžio 19 d. Atsižvelgiant į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą, pažymėta, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. gruodžio 16 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodytų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl jis praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 31 d. iki 2012 m. gruodžio 15 d. pareikšti.

Teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, pastebėjo, kad pareiškėjas neprašė atnaujinti termino kreiptis į teismą ir nenurodė svarbių tokio termino praleidimo priežasčių. Teismo nuomone, tai, kad pareiškėjo laisvė buvo apribota, negalėjo pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo, o, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą fundamentalų teisės principą, praleistas terminas kreiptis į teismą negalėjo būti pateisintas tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu. Byloje nebuvo duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 31 d. iki 2012 m. gruodžio 15 d. Taigi, ginčui aktualus laikotarpis buvo nuo 2012 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. balandžio 19 d.

Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų teismas pažymėjo, jog, pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai laikytas nuo 2012 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. balandžio 19 d. (127 dienas). Pareiškėjas 30 dienų buvo laikytas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, 62 dienas pareiškėjui galbūt teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma ir 35 dienas kalinimo kameros plotas svyravo tarp leistino ir galbūt mažesnio nei nustatyta norma, todėl Šiaulių TI pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Vertindamas pareiškėjui tekusį asmeninės erdvės plotą, teismas atsižvelgė į tai, kad, kai kamerų plotai buvo užstatyti suimtųjų lovomis, jose įrengti tualetai, kriauklės, pastatytas stalas, spintelė daiktams susidėti, suimtiesiems tekęs plotas buvo itin mažas ir jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti.

Dėl sąlygų kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254, be kita ko, konstatuota, kad įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais. Dušo patalpose atliktas einamasis remontas – perdažytos durys, vamzdynas, pakeisti dušo rageliai, patalpose pelėsių nebuvo. Sanitarinėje švarykloje kasdien dezinfekuojama po 4 partijas minkšto inventoriaus (čiužinių, antklodžių ir pagalvių), dezinfekuojama po 50 min. 110 laipsnių temperatūroje. Laisvės atėmimo vietoje laikomiems asmenims sudarytos galimybės kasdien būti gryname ore, ant pastato stogo ketvirtame aukšte įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemas. Bendro naudojimo patalpas valo suimtieji iš ūkio skyriaus. Apgyvendinimo patalpas valymo priemonėmis valosi patys jose laikomi asmenys. Kamerose valymo inventorius nelaikomas. Pagal Šiaulių TI patvirtintą suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarką, viršutiniai drabužiai 1 kartą per mėnesį gali būti atiduoti skalbimui ar cheminiam valymui. Apatiniai rūbai ir asmeninė patalynė skalbiami Šiaulių TI skalbykloje, skalbimo grafiką derinant su suimtųjų maudymosi duše grafiku. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 nustatytos analogiškos aplinkybės.

Teismas pastebėjo, jog Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. sausio 4 d. pažymoje Nr. 62/08-7 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodyta, kad Šiaulių TI pastatų kompleksas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nebuvo galimybės padidinti langų angas. Teismo vertinimu, rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad Šiaulių TI kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, būtų buvę nustatyti Higienos normos HN 76:2010 22, 23 ar 24 punktų reikalavimų dėl gyvenamųjų patalpų apšvietimo ar vėdinimo pažeidimai Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu, nebuvo.

Dėl kamerose rūkančių asmenų teismas akcentavo, jog Higienos normos HN 76:2010 14 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254 konstatuota, kad visur pateikta informacija, kur rūkyti draudžiama. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 užfiksuota, kad rūkantys ir nerūkantys asmenys apgyvendinami atskirose režiminio korpuso apgyvendinimo kamerose pagal užpildytus prašymus, kuriuos suimtieji pildo atvežus juos į laisvės atėmimo vietą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. liepos 31 d. Šiaulių TI direktoriui pateikė rašytinį prašymą, kuriame nurodė, kad buvo rūkantysis, ir todėl prašė jį paskirti į kamerą, kurioje laikomi rūkantys asmenys. Byloje nebuvo jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl laikymo su nerūkančiaisiais būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją raštu. Taip pat neturima įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, nurodydamas, jog buvo nerūkantysis, ir prašydamas užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog Šiaulių TI neteisėtas veikimas ar neveikimas dėl pareiškėjo buvimo kamerose drauge su rūkančiais asmenimis nenustatytas.

Dėl asmenų ir daiktų apžiūros (patikros) patalpų, sąlygų teismas pažymėjo, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254 konstatuota, kad įstaigos priėmimo-paskirstymo skyriuje laikino sulaikymo kamerose visų kamerų patalpos, sanitariniai įrenginiai išvalyti, priėmimo-paskirstymo skyriuje kabinos tvarkingos, išvalytos, visur pateikta informacija, kad rūkyti draudžiama. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akte Nr. EP-6 užfiksuota, kad kratos patalpoje įrengtos 3 kabinos, kuriose patiesti guminiai kilimėliai. Patikrinimo metu guminiai kilimėliai buvo švarūs. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 nurodyta, kad priėmimo-paskirstymo patalpoje (švarinimo patalpoje) natūralaus apšvietimo nebuvo, patalpa įrengta rūsio patalpoje. Ją valė ūkio būrio tvarkinys. Patalpų ir plastmasinių indų (į kuriuos kratos metu dedami suimtųjų daiktai) valymui dezinfekcinių medžiagų tvarkinys nenaudoja. Kilimėlių, kratos indų dezinfekavimą atlieka dezinfektorė. Valymo inventorius laikomas atskiroje patalpoje. Priėmimo-paskirstymo skyriuje buvo kratų atlikimo, švarinimo patalpa, kurioje yra 3 persirengimo kabinos, kabinos tvarkingos, išvalytos. Iš šių rašytinių įrodymų teismas konstatavo, jog Šiaulių TI laikėsi Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų dėl apžiūros (patikros) patalpų, tuo pačiu nebuvo rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių TI (ar atvežimo į Šiaulių TI) metu tokie pažeidimai buvo nustatyti. Pareiškėjo teiginiai dėl žemos oro temperatūros buvo abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Dėl šių priežasčių byloje negalima nustatyti neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo.

Dėl pareiškėjo nurodytų sveikatos sutrikimų (pakenkimo regai) teismas, susipažinęs su pareiškėjo sveikatos istorijos įrašais, padarė išvadą, kad joje nebuvo įrašų, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl regėjimo sutrikimų, akių ligų. Pareiškėjo sveikatos istorijoje taip pat nebuvo jokių įrašų dėl emocinių sukrėtimų, emocinės depresijos, dvasinių išgyvenimų, kuriuos pareiškėjas pabrėžė skunde. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, negalima konstatuoti, kad dėl laikymo Šiaulių TI sąlygų pareiškėjas patyrė skunde nurodytus nepatogumus.

Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginys, kad Šiaulių TI pareigūnai tyčia sudarydavo konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų, buvo nepagrįstas jokiais įrodymais ir subjektyvus. Be to, iš byloje esančios Šiaulių TI 2015 m. gruodžio 23 d. pažymos Nr. 61/04-3828 matyti, kad pareiškėjas su skundais į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė.

Teismas akcentavo, jog asmuo, kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Teismas, atsižvelgdamas į kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis trukmę, intensyvumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemino žmogiškąjį orumą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, priėjo išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negalėjo būti kompensuota vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Pažymėta, jog byloje nebuvo duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Iš bylos medžiagos matyti, jog Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, jog pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas nusprendė, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintinas 800 Eur.

III. Pareiškėjas A. Š. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimą pakeisti ir visiškai patenkinti jo skundą.

Pareiškėjas nesutinka su teismo nustatytu jo patirtos neturtinės žalos dydžiu. Teismo nustatytas dydis neatitiko pareiškėjo patirtų išgyvenimo Šiaulių TI ir nebuvo pakankamas. Teismas, priteisdamas tik 800 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos. Pareiškėjo nuomone, teismas, nuspręsdamas sumažinti priteistinos žalos dydį, atsižvelgė į Šiaulių TI nurodytas, bet jokiais objektyviais dokumentais nepatvirtintas aplinkybes, taip pat aplinkybes, kurios nebuvo reikšmingos ir negalėjo paveikti jo patirtos žalos dydžio, pavyzdžiui, kad jis į teismą kreipėsi praėjus kuriam laikui po patirtos žalos padarymo. Pareiškėjas teigia galintis į teismą kreiptis tada, kada nori, per įstatymo nustatytą terminą, todėl tai, kuriuo metu jis tai padarė, niekaip nesusiję su jo patirtų išgyvenimų dydžiu.

Pareiškėjas taip pat nesutinka, kad daliai jo reikalavimų būtų taikyta ieškinio senatis, kadangi Šiaulių TI padarytas pažeidimas buvo tęstinis ir senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2013 m. balandžio 19 d.

Pareiškėjas pažymi, kad jis buvo laikytas antisanitarinėmis sąlygomis, perpildytose kamerose, tokiu būdu kėsinantis ne tik į žmogiškąjį orumą, bet ir į sveikatą, kas akivaizdžiai pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Pareiškėjas pabrėžia, jog Šiaulių TI kalintis asmuo 23 val. per parą praleidžia uždarytas mažoje kameroje, kurioje jam tenka mažiau nei 3,6 kv. m ploto, ir tik 1 val. gali išeiti pasivaikščioti. Tokiu būdu tikrai nėra užtikrinamas normalus ar bent jau sveikatai nekenkiantis judėjimas, priešingai nei teigė atsakovas. Galimybės eiti sportuoti, eiti į sporto salę, žaisti krepšinį arba nebūti savo gyvenamojoje patalpoje nebuvo. Be to, visi rūko toje pačioje patalpoje, todėl nerūkantieji privalo kvėpuoti tabako dūmais, dėl rūkymo kameroje nėra gryno oro, kas kenkė sveikatai ir yra laikytina esminiu pažeidimu.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas sprendime nurodė, jog jo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu kamerose, kuriose jis laikytas, Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimai nebuvo atlikti. Pareiškėjo nuomone, jeigu patikrinimai nebuvo atlikti, tai nereiškia, kad pažeidimų nebuvo, o visos abejonės turėtų būti vertinamos jo naudai. Teismas, vertindamas aplinkybes dėl šviesos, švaros ir kitų sąlygų kamerose, rėmėsi niekuo nepagrįstais atsakovo teiginiais. Atsakovas taip pat nepateikė jokių konkrečių faktų, jog šiuo atveju nuteistieji sugadino ar sulaužė kokį nors inventorių, įrodymais nepatvirtino, kad dėl objektyvių aplinkybių negalėjo pašalinti šviesos, natūralaus apšvietimo, gryno oro ir gyvenamojo ploto trūkumų. Teismas sutiko su kai kuriais pareiškėjo teiginiais dėl kamerų dydžio, apšvietimo ir natūralaus apšvietimo nebuvimo, todėl pareiškėjui nėra aišku, kodėl teismas dalies jo nurodytų pažeidimų nekonstatavo ir į juos neatsižvelgė nustatydamas neturtinės žalos dydį. Be to, teismo argumentas, kad Šiaulių TI stengėsi pareiškėjui sudaryti geresnes laikymo sąlygas, neatitiko tikrovės, nedetalizuota, kaip ir kokiu būdu šios sąlygos buvo gerintos. Pareiškėjas pabrėžia, kad, jei teismas būtų tinkamai įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, jam būtų priteista visa jo prašyta suma – 10 000 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovo nuomone, teismas pareiškėjo reikalavimams pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad jis nežinojo apie jo tariamą teisių pažeidimą, be to, manydamas, jog jo teisės pažeistos, jis nepagrįstai ilgai jų negynė. Atsakovo vertinimu, ginčijamas teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Tuo tarpu pareiškėjas nenurodė jokių išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie leistų nustatyti buvus neigiamą poveikį, lėmusį neturtinės žalos atsiradimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas dalį pareiškėjo reikalavimų atmetė konstatavęs, kad pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą, kitoje dalyje pareiškėjui priteisė 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nesutinka su tokiu sprendimu ir teigia, kad jis ieškinio senaties termino nepraleido, o pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė jo patirtos neturtinės žalos dydį.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014, 2017 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-538-261/2017). CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, teismas ieškinio senatį taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo, pabrėžė, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (kamerose trūko vietos, buvo tamsu, šalta, drėgna ir kt.), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Taigi pareiškėjas, nuo 2012 m. liepos 31 d. iki 2013 m. balandžio 19 d. periodiškai laikytas Šiaulių TI kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų (CK 1.125 str. 8 d.). Vadinasi, paskutinė diena skundui paduoti dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2012 m. liepos 31 d. buvo 2015 m. liepos 31 d., dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2012 m. rugpjūčio 1 d. – 2015 m. rugpjūčio 1 d. ir t. t. Pareiškėjo teiginiai, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2013 m. balandžio 19 d., t. y. paskutinės laikymo Šiaulių TI dienos, atmestini, kadangi Šiaulių TI galbūt padaryti pažeidimai nelaikytini tęstiniais, šių pažeidimų trukmė skaičiuotina pavienėmis dienomis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2015 m. gruodžio 16 d. (žyma ant voko, b. l. 7), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjas reikalavimui už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 31 d. iki 2012 m. gruodžio 15 d. pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių praleido ieškinio senaties terminą, ir neprašė šio termino atnaujinti. Teisėjų kolegija iš bylos duomenų objektyvių priežasčių, nepriklausiusių nuo pareiškėjo valios ir pakankamai svarbių praleistam terminui atnaujinti, taip pat nenustatė. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 31 d. iki 2012 m. gruodžio 15 d., todėl nagrinėjamoje byloje bus vertinama tik pareiškėjo reikalavimo dalis dėl jo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. balandžio 19 d.

Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių TI veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Pastebėtina, jog ginčui aktualaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtintos ploto normos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. balandžio 19 d.) 30 dienų iš 127 dienų buvo užtikrinta minimali ploto norma, 62 dienas minimalus kameros plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas, o 35 dienas pareiškėjui tekęs kameros plotas svyravo tarp tinkamo ir nepakankamo. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos duomenimis (Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. sausio 4 d. pažyma „Dėl A. Š.“, b. l. 12-14), su šia pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe iš esmės sutinka ir patikslina, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikytas 125 dienas, iš kurių 71,5 paros jam teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, pažeidimų metu pareiškėjui teko 2,45-3,29 kv. m ploto. Konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu Šiaulių TI pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tačiau nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

Dėl kitų laikymo sąlygų kamerose teisėjų kolegija akcentuoja, kad laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustato Higienos norma HN 76:2010. Pastebėtina, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. vasario 7 d. patikrinimo metu (2013 m. vasario 8 d. patikrinimo aktas Nr. EP-6, b. l. 21-27) užfiksuota, kad kameroje Nr. 87, kurioje pareiškėjas laikytas nuo 2013 m. kovo 23 d. iki 2013 m. balandžio 19 d., ant sienų ir lubų matėsi pelėsis (Higienos normos HN 76:2010 56 p. pažeidimas), sienos aprašinėtos, vietomis sienų dažų danga atsilupusi, sienos suskilusios, reikalingas paprastasis remontas (Higienos normos HN 76:2010 62 p. pažeidimas), sanitarinis mazgas atitvertas apie 2 m aukščio mūrinėmis sienelėmis, įėjimas į jį uždengtas užuolaida (atitiko Higienos normos HN 76:2010 21 p.), oro temperatūra – 17,6 laipsnio (norma šaltuoju metų periodu: 18-22 laipsniai) (Higienos normos HN 76:2010 26 p. pažeidimas), dirbtinė apšvieta – 160 lx (norma: ne mažiau nei 200 lx) (Higienos normos HN 76:2010 22 p. pažeidimas), dirbtinė naktinė apšvieta – 3 lx (norma: 10-20 lx) (Higienos normos HN 76:2010 23 p. pažeidimas). Duomenų apie sąlygas kitose kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu laikytas pareiškėjas – Nr. 83 ir Nr. 97, – byloje nėra. Atsiliepime į skundą atsakovas neneigė pareiškėjo teiginių apie tai, kad kamerose buvo šalta, drėgna ir tamsu, bet pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi negalima padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, kaip minėta, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Kadangi šioje byloje nėra duomenų apie laikymo sąlygas kamerose Nr. 83 ir Nr. 97, o atsakovas neneigė, kad kalinimo sąlygos šiose kamerose neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, laikytina, kad pareiškėjo teiginiai, jog kamerose, kuriose jis laikytas, buvo šalta, drėgna ir tamsu, yra pagrįsti. Kita vertus, pastebėtina, jog, pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pastebėtina, jog tinkamo natūralaus apšvietimo ir drėgmės, ventiliacijos reikalavimų užtikrinimas yra susijęs su kapitalinio remonto darbais (langų didinimu, kondicionavimo sistemos įrengimu ir pan.), todėl sąlygų Šiaulių TI kamerose neatitikimas šiems Higienos normos HN 76:2010 reikalavimas negali būti pripažintas neteisėtais Šiaulių TI veiksmais. Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas nedetalizavo savo nusiskundimo, kad kamerose buvo tamsu, ir todėl nėra aišku, kokio apšvietimo (natūralaus ar dirbtinio) jam trūko. Tačiau, 2013 m. vasario 7 d. ryte (7.30-9.20 val.) atlikto patikrinimo metu oro temperatūra kameroje Nr. 87 buvo 17,6 laipsnio, taigi šioje kameroje (taip pat ir kitose) turėjo būti įrengta tam tikra šildymo sistema, todėl nėra pagrindo teigti, kad Šiaulių TI pareiškėjui negalėjo užtikrinti tinkamos oro temperatūros kamerose. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl tamsos ir drėgmės yra atmestini, bet bylos duomenimis nepaneigta, jog Šiaulių TI turėjo galimybę pareiškėjui užtikrinti oro temperatūrą, atitinkančią Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, bet to nepadarė.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl kitų pareiškėjo nurodytų laikymo sąlygų, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisakys. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl rūkančių asmenų kamerose, sąlygų daiktų apžiūros (patikros) patalpose yra nepagrįsti. Pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, akcentuoja, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymi, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 71,5 paros, su pertraukomis, teko nuo 2,45 kv. m iki 3,29 kv. m kameros ploto, todėl pripažintina, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. balandžio 19 d.) pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, buvo žymiai pažeista. Pažeidimų metu pareiškėjas dažnai laikytas su 6-8 kitais asmenimis, pažeidimai trukdavo ir daugiau nei 3 savaites iš eilės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu pareiškėjo galimybė kameroje normaliai judėti buvo suvaržyta. Be to, gyvenamosiose kamerose, kuriose pareiškėjas laikytas, oro temperatūra neatitiko Higienos normos HN 76:2010 26 punkte numatytų normų (2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akte Nr. EP-6 užfiksuotu atveju, tik 0,4 laipsnio), kameroje Nr. 87 užfiksuoti ir kitų higienos normų pažeidimai, nors pareiškėjas skunde dėl jų pretenzijų nereiškė. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu jam priteistinos neturtinės žalos dydžiu.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia (lot. – be kita ko) jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant be kita ko materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Tačiau tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. ir 2010 m. vasario 3 d. nutarimus).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas neužtikrinant vienam asmeniui turinčios tekti minimalaus ploto normos ir kitų teisės aktais nustatytų kalinimo sąlygų (oro temperatūros). Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – sveikatai saugios gyvenamosios aplinkos neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, reikalavimo užtikrinti sveikatai saugią gyvenamąją aplinką pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2309-492/2016).

Šiuo atveju pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautėsi kankinamas, patyrė didžiulę emocinę, psichologinę žalą, pakenkta jo regėjimui ir orumui. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste akcentuotina, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patirtos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2478/2013, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Pareiškėjas su prašymu atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimo nuo 2012 m. liepos 31 d. iki 2013 m. balandžio 19 d., kreipėsi 2015 m. gruodžio 16 d., t. y. praėjus 3 metams 5 mėnesiams nuo laikymo sąlygomis, kurias jis prilygino kankinimui, pradžios ir 2 metams 8 mėnesiams nuo pabaigos. Byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų anksčiau būtų Šiaulių TI teikęs prašymus ar skundus, kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas, ėmęsis kitų veiksmų siekiant apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl laikymo Šiaulių TI sąlygų jam pablogėjo sveikata (pakenkta regai), tačiau byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjo rega būtų buvusi tikrinta, išraše iš asmens sveikatos istorijos (b. l. 50-63) pareiškėjo nusiskundimai rega neužfiksuoti. Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde pabrėžė, jog tabako dūmai kenkia nerūkančiųjų sveikatai, bet byloje nustatyta, kad pats pareiškėjas buvo rūkantysis (2012 m. liepos 31 d. prašymas paskirti į rūkančiųjų kamerą, b. l. 20), todėl šios pretenzijos atmestinos.

Byloje nėra duomenų apie tai, kad laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis psichologinės pagalbos į sveikatos priežiūros specialistus. Iš to, kad pareiškėjo teiginiai apie baudimą kankinant, didžiulę emocinę ir psichologinę žalą buvo abstraktūs ir nedetalizuoti, kad teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų neigiamas poveikis pareiškėjo sveikatai nebuvo nustatytas ir kad pareiškėjas apie 3 metus delsė imtis priemonių apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokie dideli, kaip jis teigė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 10 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (pareiškėjui 71,5 paros, su pertraukomis, teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, jam nebuvo užtikrinta tinkama oro temperatūra), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydis – 800 Eur – yra adekvatus atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Šis dydis atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiškėjo skunde nurodytose panašaus pobūdžio bylose. Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu reikėtų keisti pirmosios instancijos teismo nustatytą pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, todėl šis dydis paliekamas nepakeistas.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė