2020-06-03 Nr. AB-11389-3-62-3-00596-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-239-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00596-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d. kalėjo Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje, pažeidžiant nustatytą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą. Gyvenamosiose patalpose buvo blakių, dėl to jis negalėjo tinkamai išsimiegoti, taip pat gyvenamosios patalpos buvo gausiai padengtos pelėsiu. Pareiškėjas teigė dėl tokių kalinimo sąlygų patyręs nepatogumų, dvasinių kančių, išgyvenimų ir pan., t. y. neturtinę žalą, kurią įvertino 4 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Pravieniškių PN-AK nurodė, jog ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose vienam nuteistajam tekusi reglamentuota gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu pažeista nebuvo. Nuteistieji, kalėdami bendrabučio tipo patalpose, turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę, t. y. galėjo judėti po visą lokalinį sektorių nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto teko ir daugiau. Gyvenamosios patalpos buvo vėdinamos per langus. Pagal teisės aktus laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose ir bendrojo naudojimo patalpose, tam jie aprūpinami valymo priemonėmis. Pelėsis gyvenamosiose patalpose galėjo atsirasti dėl netinkamai atliekamos pareigos tvarkytis. Duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas kreipėsi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) ar pataisos namų administraciją, nėra. NVSC Kauno skyriaus specialistai vertinamuoju laikotarpiu ginčo patalpų netikrino. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje ginčo laikotarpiu duomenų apie pablogėjusią sveikatą, blakių sukandimus ir sutrikusį miegą nėra, o į pataisos namų Psichologinės tarnybos skyrių pareiškėjas nesikreipė. Neteisėtų pataisos įstaigos veiksmų (neveikimo) nebuvo. Įstaigos pareigūnai susidariusioje situacijoje veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, jų nuostatų nepažeidė. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Nėra įrodyta ir pagrįsta nė viena iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 5 d. sprendimu pareiškėjo A. J. skundą tenkino iš dalies, t. y., priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, 111.2 punktas – 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2015 m. liepos 17 d. kalėjo 9 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 17,62 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui šioje patalpoje teko 4,4 kv. m. Nuo 2015 m. liepos 17 d. iki 2016 m. balandžio 26 d. pareiškėjas kalėjo 9 būrio 13 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 35,78 kv. m, joje įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam joje teko 5,1 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2016 m. gegužės 27 d. pareiškėjas kalėjo 6 būrio 6 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 35,51 kv. m, joje įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 5,07 kv. m. Nuo 2016 m. gegužės 27 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d. pareiškėjas kalėjo 7 būrio 6 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 33,07 kv. m, joje įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui šioje patalpoje teko 4,72 kv. m. Pareiškėjas neginčijo ir įrodymais nepaneigė atsakovo atstovo pateikiamų duomenų. Todėl teismas konstatavo, kad gyvenamosiose patalpose pareiškėjui buvo užtikrinta reglamentuota gyvenamojo ploto norma ir atsakovo atstovas neteisėtų veiksmų neatliko.

8. Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d. (toliau – ir HN 76:2010) bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir HN 134:2015). Teismas aptarė minėtų higienos normų reikalavimus laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosioms patalpoms. Pareiškėjas nenurodė, kokioje konkrečiose patalpoje, kur ir kada buvo pelėsis. Todėl teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendė, kad pareiškėjo nurodomų deklaratyvių, abstrakčių aplinkybių dėl pelėsio gyvenamosiose patalpose pagrindu negali būti konstatuoti neteisėti Pravieniškių PN-AK veiksmai. Pagal HN 76:2010 58 punktą ir HN 134:2015 37 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turėjo būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Pareiškėjas neginčijo, kad jam ar kitiems nuteistiesiems buvo išduodamas valymo inventorius bei priemonės. Todėl teismas darė išvadą, kad pelėsio gyvenamosiose patalpose atsiradimas galėjo atsirasti dėl pačių nuteistųjų (ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant nurodytų teisės normų reikalavimų.

9. Teismas nurodė, kad pagal HN 76:2010 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Analogiškos nuostatos įtvirtintos HN 134:2015 20 punkte.

10. Teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK vertinamuoju laikotarpiu buvo sudariusi kenkėjų kontrolės paslaugų sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“ ir UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurias kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašai ir darbų atlikimo aktai patvirtina, jog 9 būrio patalpos ginčo laikotarpiu buvo tikrintos 12 kartų, 6 būrys – 3 kartus, 7 būrys – 2 kartus. Patikrinimų metu dažnai buvo aptinkamos blakės. Buitinių kenkėjų kontrolė Pravieniškių PN-AK vykdoma iš esmės nesilaikant sutartinių įsipareigojimų, t. y. kontrolė vykdoma nepakankamai, patalpose randama kenkėjų. Todėl teismas vertino, kad Pravieniškių PN-AK nesiėmė visų galimų priemonių, siekdama užtikrinti, kad patalpose nebūtų buitinių parazitų, o pareiškėjo argumentai dėl buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose buvimo yra pagrįsti. Tačiau teismas pripažino, kad iš dalies už buitinių parazitų gyvenamojoje aplinkoje atsiradimą atsakingas ir pareiškėjas, nes parazitai paprastai atsiranda dėl netinkamai vykdomų higienos reikalavimų.

11. Teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos medicininiame pažymėjime nurodyta, jog duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų sukandžiotas blakių ar jam buvo sutrikęs miegas, nėra. Pareiškėjas į Psichologinės tarnybos specialistus dėl patiriamų nepatogumų, dvasinių kančių, išgyvenimų, kuriuos sukėlė netinkamos gyvenimo sąlygos, nesikreipė. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl nustatyto pažeidimo (blakių gyvenamosiose patalpose) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta pinigų suma, todėl, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertino 200 Eur ir šią sumą priteisė iš atsakovo.

III. 12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. J. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

13. Atsakovas pažymi, kad Pravieniškių PN-AK neteisėti veiksmai buvo nustatyti konstatavus, kad nebuvo imtasi visų priemonių, jog pataisos namų gyvenamosiose patalpose nebūtų buitinių parazitų, tačiau kitų pažeidimų, įskaitant ploto pažeidimą, nebuvo nustatyta. Atsakovas nurodo, kad į bylą pateiktos sutartys su UAB „Dezinfa ir UAB „Utenos deratizacija“, darbų ataskaitos, žurnalai, patvirtina, kad reikiamų priemonių buvo imtasi. Kenkėjai naikinami du kartus per mėnesį visoje įstaigoje, pagal poreikį ar gavus nusiskundimų, o ne kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje po du kartus kiekvieną kartą atvykus atlikti darbų. Ginčo patalpose kenkėjų kontrolė buvo atliekama. Nuteistieji taip pat privalo laikytis higienos normų reikalavimų, kad patalpose neatsirastų parazitų. Duomenų apie pareiškėjo patirtus sveikatos sutrikimus ar nusiskundimus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nėra. Pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto. Šiuo atveju pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama satisfakcija pažeidėjo pažeistai teisei apginti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Byloje kilo ginčas dėl 4 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas A. J. kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismas konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK atliko neteisėtus veiksmus neužtikrinusi, jog pareiškėjo gyvenamosiose patalpose nebūtų buitinių parazitų.

16. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Teisingos kompensacijos, t. y. atlygintinos neturtinės žalos, dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą teisės normų taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, sutinka, kad Pravieniškių PN-AK neįrodė, jog patalpose, kuriomis pareiškėjas naudojosi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo tinkamai atliekama dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija. Atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo argumentų, kad pataisos įstaigos patalpose veisėsi buitiniai parazitai (blakės). Byloje esantys išrašai iš Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo patvirtina, kad deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugas Pravieniškių PN-AK atliekančiai įstaigai teikiant paslaugas buvo užfiksuota buitinių parazitų – blakių, tarakonų, buvimas patalpose, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant HN 76:2010 60 punktą ir HN 134:2015 20 punktą dėl to, kad Pravieniškių PN-AK veisėsi buitiniai kenkėjai (parazitai), o jų kontrolės (naikinimo) darbai nebuvo tinkamai atliekami. Taigi, pareiškėjui nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti (CK 6.271 str. 1 d.), o pareiškėjas dėl to patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Taigi neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatyti pažeidimai nėra sunkaus pobūdžio, Pravieniškių PN-AK patalpose buvo atliekama deratizacija, dezinfekcija ir dezinsekcija, taigi įstaiga iš esmės ėmėsi priemonių, kad būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų, nenustatyta, kad pareiškėjas dėl jų būtų patyręs ilgalaikes neigiamas pasekmes, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar atitinkamų sveikatos sutrikimų būtų kreipęsis (teikęs skundus) Pravieniškių PN-AK administracijai ir (ar) kitoms kompetentingoms institucijoms (įstaigoms).

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, nustatyto pažeidimo mastą, atsižvelgusi į aktualią teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2042-662/2019), sprendžia, kad nors šiuo atveju pareiškėjas dėl byloje nustatytų pažeidimų galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, šie pareiškėjui galbūt kilę neigiami padariniai nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytini pakankamai intensyviais. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti nežymių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigais, atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas, o atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos apeliacinį skundą tenkinti.

Pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimą ir jį išdėstyti taip: „Pareiškėjo A. J. skundą tenkinti iš dalies. Pripažinti, kad pareiškėjo A. J. teisė į tinkamas teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje buvo pažeista. Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė