2017-10-12 Nr. AB-18442-3-61-3-00147-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2082-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00147-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. M. (I. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. M. (I. M.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. sausio 13 d. teismui padavė skundą, kurį patikslino 2016 m. gegužės 30 d. (b. l. 1–2, 69–70), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Paaiškino, kad neturtinę žalą kildino iš gydymo neskyrimo ir netinkamų gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 14 d. iki 2007 m. liepos 22 d., neilgą laiko tarpą 2010 m., taip pat laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. balandžio 5 d. Nurodė, kad yra ligonis, sergantis (duomenys neskelbtini). Lukiškių TI-K neskyrė jam pagal jo prašymus būtino pastovaus gydymo, vaistų, kas sukėlė sveikatos sutrikimus – (duomenys neskelbtini). Jam, kaip ligoniui, nebuvo skirtas būtinas maitinimas. Buvo laikomas perpildytose kamerose. Pareiškėjui nebuvo leidžiama papildomai nueiti į dušą. Dėl minėtų priežasčių nurodė patyręs neturtinę žalą, pasireiškusią nepataisomu sveikatos pablogėjimu.

3. Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepimuose (b. l. 6–9, 75–77) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas jau kreipėsi į teismą dėl tapačių reikalavimų, kurie buvo išnagrinėti administracinėje byloje Nr. I-5742-208/2014. Šiuo pagrindu prašė nutraukti administracinės bylos nagrinėjimą. Pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Manė, kad pareiškėjo teiginiai dėl patirtos žalos yra nepagrįsti, Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros skyriaus darbuotojai veikė tinkamai, teisėtai, pareiškėjas visada buvo apžiūrėtas Sveikatos priežiūros skyriaus darbuotojų, reaguota į jo prašymus, paskirtas specialus maitinimas, pastoviai buvo skiriami ir išduodami į rankas vaistai, daromi tyrimai, buvo siunčiamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL), tačiau buvo atvejų, kai pareiškėjas savo valia atsisakydavo vaistų. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, nėra priežastinio ryšio tarp Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo patirtų nepatogumų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimu bylos dalį dėl reikalavimų priteisti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. balandžio 5 d., nutraukė. Likusią dalį pareiškėjo skundo atmetė.

6. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 12 d. iki 2007 m. liepos 22 d., 2010 m., taip pat laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. balandžio 5 d. sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

7. Atsakovo atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir pareiškėjo reikalavimams prašė taikyti 3 metų senaties terminą.

8. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis ir pažymėjo, kad pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 12 d. iki 2007 m. liepos 22 d., 2010 m., taip pat laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. balandžio 5 d. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2016 m. sausio 13 d. (spaudas ant voko). Atsižvelgdamas į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį plotą vienam asmeniui, kad buvo laikomas atitinkamomis jo netenkinančiomis sąlygomis. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgdamas į atsakovo prašymą, teismas nagrinėjamu atveju taikė ieškinio senatį reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 12 d. iki 2007 m. liepos 22 d. bei 2010 m., tačiau pažymėjo, kad reikalavimui dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. balandžio 5 d. 3 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

9. Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 straipsnyje. Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas, šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.

10. Teismui pateiktame skunde pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. balandžio 5 d. Lukiškių TI-K buvo ribojama pažeidžiant galiojančiuose teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas. Esminis pareiškėjo teisių pažeidimas siejamas su tuo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K neužtikrino, kad jam tektų tinkamas gydymas bei maitinimas, atsižvelgiant į ligas, kuriomis pareiškėjas serga, taip pat pažeidė vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus, pareiškėjui papildomai nebuvo suteikiamas dušas.

11. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punktu ir pažymėjo, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-5742-208/2015 pagal pareiškėjo I. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priėmė 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmetė. Šioje byloje pareiškėjas kėlė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš netinkamų sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. balandžio 5 d., t. y. dėl netinkamo gydymo bei maitinimo, ploto reikalavimų pažeidimo, atsisakymo papildomai suteikti dušą. Nustatęs nagrinėjamos bylos bei jau išnagrinėtos administracinės bylos Nr. I-5742-208/2015 dalyko, pagrindo bei šalių tapatumą, teismas konstatavo, kad administracinė byla Nr. I-5494-281/2016 dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. balandžio 5 d. nutrauktina.

III. 12. Pareiškėjas I. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 114), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo nagrinėtiną laikotarpį iki trejų metų iki skundo padavimo. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nenumato jokio termino 3 straipsnio pažeidimams konstatuoti.

12.2. Teismas nevertino aplinkybės, kad pareiškėjas yra ligonis, sergantis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, nesudarant geresnių gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų, nesuteikiant didesnės mitybos normos ir taip sunkiai sutrikdant sveikatą. Pabrėžia, jog tokiomis sąlygomis buvo laikomas ilgą laikotarpį.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 125–128), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

14. Atsiliepime pažymi, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, kurie yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Pareiškėjas nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė patirta neturtinė žala, jos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo sąlygų atlyginimo.

17. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimu bylos dalį dėl reikalavimų priteisti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. balandžio 5 d., nutraukė, konstatavęs, jog minėtas reikalavimas jau išnagrinėtas kitoje administracinėje byloje Nr. I-5742-208/2015.

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, pažymi, kad administracinėje byloje Nr. I-5742-208/2015 išnagrinėtas pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. balandžio 5 d., kuris buvo grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis. Todėl šiuo atveju egzistavo 103 straipsnio 2 punkte numatytos sąlygos šią bylos dalį nutraukti ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai tai padarė.

19. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė, konstatavęs, jog yra pagrindas atsakovo prašymu taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.

20. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl ieškinio senaties termino taikymo ir teigia, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, kadangi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnyje toks apribojimas nėra nustatytas. Mano, jog teismas turėjo įvertinti aplinkybę, kad pareiškėjas yra ligonis, sergantis (duomenys neskelbtini).

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino taikymu, pažymi, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-98/2013, 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017).

22. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

23. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą G. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą A. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 8225/78; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą B. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 23805/94). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 22083/93).

24. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš galbūt neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, maitinimo neužtikrinimo, neskirto pagal jo prašymus būtino pastovaus gydymo laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 12 d. iki 2007 m. liepos 22 d. ir 2010 m. Skundą Alytaus pataisos namų administracijai pareiškėjas pateikė 2016 m. sausio 8 d. (b. l. 3). Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė būdamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundą padavė 2016 m. sausio 8 d., tinkamai aiškindamas ir taikydamas ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai vertino, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 12 d. iki 2007 m. liepos 22 d. ir 2010 m. pareikšti.

26. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reguliuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad teisės aktai, reglamentuojantys minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, higienos reikalavimus, įskaitant teisės aktus, numatančius neturtinės žalos atlyginimo tvarką bei ieškinio senaties terminus, yra tinkamai paskelbti. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą ginčijamu laikotarpiu.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau minėta, pareiškėjas neturtinę žalą prašo priteisti laikotarpiu, kuomet buvo laikomas Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2005 m. gegužės 12 d. iki 2007 m. liepos 22 d. ir 2010 m., tačiau iki skundo padavimo nesiėmė jokių veiksmų savo galbūt pažeistoms teisėms ginti. Atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas visą kalinimo (laisvės atėmimo) laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau skundą teismui jis pateikė tik 2016 m. sausio 8 d., t. y. pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą ginti savo galbūt pažeistas teises.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012, 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016, 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017).

30. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. M. (I. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė