2015-10-06 Nr. AB-19203-3-61-3-00862-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-599-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00862-2014-6

Procesinio sprendimo kategorijos 10.8.2; 37.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. L. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Kauno teritorinė muitinė 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. 3PM190682 „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ pareiškėją J. L. (toliau – ir pareiškėja) kartu su V. K. dėl cigarečių su Baltarusijos Respublikos banderolėmis įsigijimo ir perpardavimo pripažino solidariai atsakančiais skolininkais. Tuo pagrindu pareiškėjai buvo įregistruota mokestinė prievolė: muito mokestis – 1 316 Lt, akcizas – 11 758 Lt, prodėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM) – 3 224 Lt, akcizo delspinigiai – 2 034 Lt ir PVM delspinigiai – 563 Lt.

Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2013 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. 1A-400 „Dėl J. L. skundo“ patvirtino Kauno teritorinės muitinės 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 3PM190682.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK), nagrinėdama pareiškėjos skundą dėl Departamento 2013 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. 1A-400 teisėtumo ir pagrįstumo, 2014 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. S-10(7-223/2013) paliko galioti Departamento 2013 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 1A-400.

Pareiškėja, nesutikdama su priimtais sprendimais, skundu (b. l. 1–3) ir patikslintu skundu (b. l. 13–15) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 3PM190682 „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“; 2) panaikinti Departamento 2013 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 1A-400 „Dėl J. L. skundo“; 3) panaikinti MGK 2014 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. S-10(7-223/2013).

Paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismo baudžiamuoju įsakymu buvo pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 25 straipsnio 2 dalyje, 202 straipsnio 1 dalyje, už tai, kad neteisėtai vertėsi ūkine, komercine veikla neturėdama licencijos, t. y. iš V. K. įsigijo 2 560 pakelių įvairių rūšių cigarečių su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurias vėliau perpardavė. Pagrįsdama skundo argumentus, nurodė, jog MGK, spręsdama ginčą, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 6 d. baudžiamuoju įsakymu pareiškėja buvo nuteista už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine veikla, tačiau nebuvo kaltinama ir nuteista už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis. Būtent už šią veiklą buvo nubaustas kitas asmuo, tuo tarpu MGK šios aplinkybės neįvertino ir dėl jos nepasisakė. Pažymėjo, jog cigarečių į Europos Sąjungos teritoriją neįvežė ir neatliko jokių veiksmų, susijusių su jų įvežimu į Europos Sąjungos teritoriją. Cigaretes įsigijo iš V. K., o teisėtai ar neteisėtai jomis disponavo V. K., pareiškėjai nebuvo žinoma.

Nesutiko su MGK išvadomis, kad tai, jog pareiškėja su V. K. susirašinėdama SMS žinutėmis cigaretes vadino saldainiais, ar kad cigaretės buvo perduodamos juodos spalvos šiukšlių maišuose, negalėtų būti įrodymu, vertinant, kad pareiškėja žinojo, jog V. K. jai perduoda neteisėtai įvežtas cigaretes. Taip pat nurodė, kad tokį bendravimo būdą nurodė pats V. K., o kodėl jis taip elgėsi, pareiškėja nesidomėjo. Pareiškėjos teigimu, šios aplinkybės neįrodo, kad ji žinojo ar turėjo žinoti, jog cigaretės buvo įvežtos neteisėtai.

Apibendrindama pabrėžė, kad yra nepagrįstai pripažinta muitinės skolininke, nes teismo baudžiamajame įsakyme nėra pripažinta, jog pareiškėja neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis. Pareiškėjos teigimu, muitinės skolininku 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos tvarka turėtų būti pripažintas tik V. K.. Taip pat nurodė, kad tuo atveju, jei pareiškėja būtų pripažinta muitinės skolininke, jai galėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.6 straipsnio nuostata. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja apskundė Kauno teritorinės muitinės sprendimą, jai taip pat neturėjo būti skaičiuojami delspinigiai.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimo (b. l. 37–39) argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Atsiliepime atkreipė dėmesį, kad pareiškėja, teikdama skundą Departamentui, neginčijo jos pripažinimo solidaria skolininke, o savo argumentus grindė tuo, kad turėjo būti nustatyta ne solidari, o skola, padalinta lygiomis dalimis. Taip pat nurodė, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį, skolininku muitinei laikomi bet kurie asmenys, kurie įsigijo ar laikė atitinkamas prekes, o prievolė mokėti akcizus tenka bet kuriam asmeniui, dalyvavusiam įvežant tokias prekes. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 6 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-230-256/2013 pareiškėjos kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje, konstatuota surinktais įrodymais (pareiškėja iš anksto susitarusi, veikdama bendrininkų grupėje iš V. K. įgijo cigaretes). Todėl pareiškėjos argumentus dėl cigarečių neįvežimo, nelaikymo ar kitokio neprisidėjimo prie cigarečių įvežimo vertino kaip nereikšmingus.

Dėl CK 6.6 straipsnio nuostatos taikymo nurodė, kad ši nuostata taikytina, kai santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai. Nagrinėjamu atveju ginčo santykius reglamentuoja Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis, kuris numato, kad jei vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Taip pat pažymėjo, kad delspinigiai apskaičiuoti pagrįstai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepimo (b. l. 36–37) argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti. Pažymėjo, jog tiek mokesčių administratorių, tiek MGK sprendimai yra teisėti ir jų naikinti nėra teisinio pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčijama faktinė aplinkybė (pareiškėja kalta prisipažino visiškai), jog pareiškėja kartu su kitais bendrininkais pagal išankstinį susitarimą Lietuvos Respublikos teritorijoje prekiavo tabako gaminiais, neturėdama licencijos šiai veiklai verstis. Pareiškėja, teismui skųsdama priimtus institucijų sprendimus, iš esmės prieštarauja tam, jog MGK neįvertino aplinkybės, kad pareiškėja buvo nubausta už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine veikla, tačiau nebuvo kaltinama už disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis. Be to, kaip nurodė pareiškėja, ji cigarečių į Europos Sąjungą neįvežė, o tai, kad cigaretės buvo vadinamos kodiniais pavadinimais ir jos buvo perduodamos juoduose šiukšlių maišuose, dar neįrodo, kad tai buvo daroma tikslu paslėpti perduodamus daiktus (cigaretes). Todėl, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja buvo tik tarpininkė ir nežinojo tikrųjų cigarečių įvežimo į Lietuvos Respubliką aplinkybių, pabrėžė, kad solidaria skolininke ji pripažinta nepagrįstai.

Teismas pabrėžė, kad muitinė, administruodama muitus, pirmiausia privalo vadovautis Bendrijos muitinės kodekso bei 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93 įgyvendinimo nuostatomis, o Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu (toliau – ir MAĮ) tiek, kiek jis neprieštarauja minėtiems reglamentams. MAĮ 161 straipsnyje nustatyta, kad nagrinėjant skundus, susijusius su muitų administravimu, Bendrijos muitų teisės aktai turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu, todėl, kaip ir nagrinėjamoje byloje, Bendrijos muitinės kodekso nuostatos turi viršenybę Mokesčių administravimo įstatymo atžvilgiu.

Teismas pabrėžė, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečiojoje įtraukoje nustatytos dvi būtinosios sąlygos, turinčios egzistuoti kartu, asmenį pripažįstant skolininku muitinei, t. y. asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes bei šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai. Byloje neginčijamai nustatyta (pagrindas – Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 6 d. baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje Nr. 1-230-256/2012), kad pareiškėja disponavo dalimi cigarečių, prieš tai sutikusi jas nupirkti iš V. K. ir vėliau jas perpardavusi. Kaip nurodyta baudžiamajame įsakyme, kratos metu pareiškėjos gyvenamosiose patalpose buvo rasta cigarečių, kurių bendra vertė įskaitant mokesčius 2012 m. balandžio 12 dienai sudarė 511,74 Lt. Be to, kaip tyrimo metu nurodė ir pati pareiškėja, ji cigaretes gaudavo iš Valdo, kuris cigaretes jai perduodavo juoduose šiukšlių maišuose, o pareiškėja su Valdu atsiskaitydavo už visą kiekį cigarečių. Kadangi pati nedirbo, todėl užsidėjusi 8 Lt už vieną bloką cigaretes parduodavo pažįstamiems asmenims. Cigarečių pasiimti į sutartą vietą atvažiuodavo nuosavu automobiliu. Tyrimo metu šių aplinkybių neneigė ir pati pareiškėja, priešingai – savo kaltę pripažino. Taigi surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėja patenka į asmenų ratą, nustatytą Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečiojoje įtraukoje, t. y. asmenys turėję būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes. Tuo tarpu pareiškėjos skunde teismui išdėstyti argumentai, jog tai, kad cigaretės buvo vadinamos kodiniais pavadinimais ir jos buvo perduodamos juodose šiukšlių maišuose, dar neįrodo, kad tai buvo daroma tikslu paslėpti perduodamus daiktus (cigaretes), o būdama tik tarpininke nežinojo tikrųjų cigarečių įvežimo į Lietuvos Respubliką aplinkybių, vertintini kaip gynybinė pareiškėjos pozicija ir nelaikytini pagrįstais.

Teismas rėmėsi CK 1.1 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo atveju muitinė, administruodama muitus, pirmiausia privalo vadovautis Bendrijos muitinės kodekso nuostatomis, nes, kaip nustatyta Mokesčių administravimo įstatymo 161 straipsnyje, nagrinėjant skundus, susijusius su muitų administravimu, Bendrijos muitų teisės aktai turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu, t. y. Bendrijos muitinės kodekso nuostatos turi viršenybę Mokesčių administravimo įstatymo atžvilgiu. Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnyje taip pat nustatyta, kad jeigu vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjos nurodoma CK 6.6 straipsnio nuostata, nagrinėjamu atveju netaikytina.

Pareiškėja taip pat nesutiko su jai priskaičiuotais delspinigiais, nurodydama, kad delspinigiai galėjo būti skaičiuojami tik tuo atveju, jei pareiškėja nebūtų apskundusi Kauno teritorinės muitinės sprendimo ir nemokėjusi skolos muitinei. Teismas rėmėsi MAĮ 97 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad nurodytas teisinis reglamentavimas paneigia pareiškėjos abejones dėl delspinigių priskaičiavimo pareiškėjai net ir apskundus Kauno teritorinės muitinės sprendimą.

Teismas sprendė, kad tenkinti pareiškėjos skundą jame išdėstytais argumentais ir panaikinti skundžiamus sprendimus nėra teisinio pagrindo. Pareiškėja skunde nurodytais argumentais ir byloje pateiktais įrodymais nepatvirtino ginčijamų sprendimų, priimtų susiklosčiusių faktinių aplinkybių pagrindu, ydingumo.

III. Pareiškėja J. L. (toliau – ir apeliantė) padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pažymi, kad pareiškėja buvo nuteista už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine veikla, tačiau nebuvo kaltinama ir nuteista už neteisėtą dizponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis. Už pastarosios veikos padarymą buvo nuteistas tik V. K., tačiau pirmosios instancijos teismas savo sprendime pasisakė, kad pareiškėja baudžiamojoje byloje visiškai prisipažino, jog prekiavo cigaretėmis, neturėdama licencijos šiai veiklai ir tai vertino kaip bendrininkavimą disponuojant akcizais apmokestinamomis prekėmis. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėja žinojo ar turėjo žinoti, jog prekės buvo įvežtos neteisėtai ir kad už šias prekes nesumokėti importo mokesčiai. Pareiškėja pabrėžia, kad buvo tik tarpininkė perparduodant cigaretes ir nežinojo šių prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką tikrųjų aplinkybių ir kad už prekes importo mokesčiai nesumokėti.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime pažymi, pareiškėja, teikdama skundą Departamentui, neginčijo, jog Kauno teritorine muitinė nepagrįstai ją pripažino skolininke muitinei. Skundą Departamentui ji grindė tuo, kad nagrinėjamu atveju turi būti nustatyta ne solidari atsakomybe, o skola padalyta lygiomis dalimis. Skunduose MGK, Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėja nurodė, kad ji nepagrįstai pripažinta skolininke muitinei. Bendrijos muitinės kodeksas nereikalauja, kad asmuo faktiškai būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Spedition Ulutrans, Nr. C-414102, 3l punktas). Todėl aplinkybė, kad pareiškėja pati neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga, sprendžiant jos pripažinimo skolininke klausimą. Be to, Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į pastarąją teritoriją įvežtas prekes. Šiuo atveju pakanka nustatyti, kad asmuo turėjo žinoti, jog įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos įgytos prekės buvo paženklintos Baltarusijos Respublikos specialiais ženklais ir į didelį įgytų prekių kiekį su tikslu jas perparduoti, pareiškėja, elgdamasi rūpestingai, atidžiai bei sąžiningai, turėjo suprasti, kad įgijo (gavo) neteisėtai į šalies teritoriją įvežtus tabako gaminius.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad iš Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 6 d. baudžiamojo įsakymo matyti, jog apeliantė pripažino savo kaltę ir paaiškino, kad V. K. pasiūlius, ji sutiko iš jo įsigyti ir vėliau perparduoti įvairių rūšių cigaretes. Taigi galima daryti išvadą, kad apeliantė suvokė, jog įsigyja, laiko ir perparduoda akcizais apmokestinamas prekes ir kad tai daroma komerciniais tikslais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje sprendžiamas ginčas dėl Kauno teritorinė muitinės 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. 3PM190682, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. 1A-400 ir Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 10 d. sprendimo Nr. S-10(7-223/2013), kuriais pareiškėjai solidariai su V. K. buvo įregistruota mokestinė prievolė: muito mokestis – 1 316 Lt, akcizas – 11 758 Lt, PVM – 3 224 Lt, akcizo delspinigiai – 2 034 Lt ir PVM delspinigiai – 563 Lt.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 6 d. baudžiamuoju įsakymu buvo nuteista pagal BK 25 str.; 202 str. 1 d. už tai, kad veikdama grupėje, pagal išankstinį susitarimą su V. K. ir A. M., pažeisdama atitinkamų teisės aktų reikalavimus, neįsteigusi įmonės, laikotarpyje nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. balandžio 12 d., iš V. K. įsigijo įvairių rūšių cigarečių 3560 pakelių su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių dalį – 2560 pakelius, pardavė.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalį „Įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių pasekmių.

Administracinių teismų praktikoje aiškinant šios teisės normos nuostatas yra konstatuota, kad įstatymo leidėjas nustatė, jog iš naujo yra neįrodinėtini, kartą jau nustatyti baudžiamojoje byloje -asmens padaryti veiksmai ir jais sukeltos teisinės pasekmės. Teismo nuosprendžio priimto baudžiamojoje byloje atveju, vėliau administracinę bylą nagrinėjantis teismas dėl nuteistojo (išteisintojo) veiksmų kilusių padarinių, nenustatinėja tik dalies teismo nuosprendžiu nustatytų faktų ir aplinkybių. Teismas tokiais atvejais neprivalo iš naujo nustatyti, ar buvo padaryti veiksmai, kurie konstatuoti nuosprendžiu, ir ar juos padarė nuteistasis. Tačiau kiti nuosprendžiu konstatuoti faktai, nagrinėjant administracinę bylą, gali būti ginčijami, ir teismas turi teisę juos kitaip nustatyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-249-438/2015).

Minėtu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 6 d. baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas ir V. K. pagal BK 1992 str. 1 d. už tai, kad kontrabandos būdu į Lietuvą atgabentas cigaretes, su Baltarusijos banderolėmis, neteisėtai laikė Šalčininkuose bei jomis disponavo.

Šios aplinkybės – pareiškėjos išankstinis susitarimas bei veikimas grupėje su V. K., pastarojo cigarečių su Baltarusijos banderolėmis, neteisėtai atgabentų, kontrabandos būdu, į Lietuvos muitų teritoriją, laikymas bei jų perleidimas pareiškėjai, įrodo, kad pareiškėjai buvo žinoma, jog ji įsigyja, laiko bei realizuoja neteisėtai į Lietuvą įvežtas cigaretes.

Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį skolininkais laikomi: asmuo, neteisėtai įvežęs prekes; bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas, ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai.

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad asmenį pripažinti skolininku muitinei pakanka, jog jis įsigytų arba laikytų neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes bei šių prekių įsigijimo arba gavimo metu žinotų, jog prekės buvo įvežtos neteisėtai.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad šį ginčą nagrinėjusios institucijos pagrįstai ir teisingai nusprendė, jog pareiškėja, minėtais veiksmais prisidėjo prie skolos muitinei atsiradimo bei kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnio nuostatas turi solidariai, kartu su kitais skolininkais atsakyti už šios skolos atsiradimą.

Dėl šių priežasčių, priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti bei atmetami.

Pagal Pridėtinės vertės mokesčio ir Akcizų įstatymo nuostatas prievolė mokėti akcizo ir pridėtinės vertės mokesčius atsiranda už akcizais apmokestinamų prekių importą bei jų išleidimą vartojimui.

Kadangi pareiškėja kartu su V. K., Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies ir 213 straipsnio taikymo prasme, atliko šiuos veiksmus, nesumokėjusi pridėtinės vertės ir akcizo mokesčių, todėl jai pagrįstai buvo priskaičiuota mokėti akcizo ir pridėtinės vertės mokesčius, nuo neteisėtai į Lietuvą atgabentų bei realizuotų cigarečių vertės. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 96 ir 97 straipsnių nuostatas už savalaikiai nesumokėtus mokesčius yra skaičiuojami ir delspinigiai iki mokesčių sumokėjimo į biudžetą dienos.

Tai, kad pareiškėja atlikusi minėtus veiksmus tapo akcizo ir pridėtinės vertės mokesčių mokėtoja, apeliaciniu skundu yra neginčijama, kaip kad yra neginčijamas ir jai apskaičiuotų mokesčių dydis.

Visa apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bei teisingas, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė