2019-05-15 Nr. AB-11276-3-61-3-01085-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-576-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01085-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 14.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. M. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja G. M. (toliau – ir pareiškėja) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – ir Kultūros paveldo departamentas, atsakovas) 2017 m. kovo 21 d. raštą Nr. (7.12)2-630 „Dėl kapinių tvorelės atstatymo Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios statinių komplekso teritorijoje esančiose kapinėse“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Kultūros paveldo departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. sausio 31 d. skundą.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2017 m. sausio 21 d. kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą, nurodydama, jog 2008 m. atliekant tyrimą Elektrėnų policijos komisariato išvadose, pateiktose pagal pareiškėjos pareiškimą, buvo nustatyta, kad 2007 m. vasarą nuo jos mirusios prosenelės U. K. kapavietės, esančios Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios komplekse (toliau – ir Kompleksas), V. V. iniciatyva buvo nuimta ir demontuota kapavietės tvorelė. Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad demontuota tvorelė buvo išvežta A. K. nurodymu. Pareiškėja teigė, kad tvorelė nuo kapavietės buvo nuimta neteisėtai.

3. Pareiškėja nurodė, kad kapavietė įstatymų nustatyta tvarka nebuvo pripažinta neprižiūrima ir be mirusio asmens giminaičių žinios atlikti joje darbus niekas neturėjo teisės. Be to, Kompleksas yra pripažintas regionine kultūros paveldo vertybe ir darbai Komplekso kapinėse 2007 m. vasarą buvo atlikti be kultūros paveldo apsaugos įgaliotos institucijos leidimo. Kadangi išardant ir išgabenant kapavietės tvorelę neteisėtais kitų asmenų veiksmais buvo pažeistas nekilnojamojo kultūros paveldo objekto apsaugos teisinis režimas bei jos nuosavybės teisės į antkapinius statinius, 2017 m. sausio 31 d. skunde prašė Kultūros paveldo departamento apginti pažeistas nuosavybės teises ir įpareigoti kaltus asmenis atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį.

4. Pareiškėjos teigimu, Rašte išdėstytos išvados yra prieštaringos, nepagrįstos ir naikintinos, kadangi norint statyti, rekonstruoti ar demontuoti kapo paminklus, antkapius ir kitus kapavietės statinius į Kultūros vertybių registrą įrašytose kapinėse, reikalingas teritorinio padalinio pritarimas. Rašte nurodytas teiginys, kad kapaviečių tvorelės, aptvėrimai ir kiti įrenginiai nėra išskirti kaip vertingoji savybė, dėl ko nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą (toliau – ir Įstatymas), yra visiškai nepagrįstas, kadangi nekilnojamojo turto apsaugos režimas nenumatė ir nenumato išimčių darbams, vykdomiems saugomoje teritorijoje. Tokie darbai privalėjo būti derinami su nekilnojamojo turto paveldo apsaugos institucijomis, o veiksmai, atlikti be tokio sutikimo, yra neteisėti, todėl asmenys, atlikę tokius veiksmus, trauktini atsakomybėn.

5. Pareiškėja teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnyje nurodyta, jog valstybė yra atsakinga už istorinio paveldo apsaugą. Šiuo atveju yra pažeisti ne tik pareiškėjos, bet ir valstybės interesai. Pažymėjo, kad ginčo tvorelė buvo bronzinė ir nukaldinta kalvių.

6. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja skunde rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 144 „Dėl kapinių tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas). Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1207 „Dėl Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų patvirtinimo“ 2 punktu, Nutarimas pripažintas netekusiu galios. Taigi pareiškėja skunde remiasi negaliojančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl jos skundo argumentai atmestini ir šioje dalyje skundas laikytinas nepagrįstu.

8. Paaiškino, kad Kultūros vertybių registre Komplekso unikalus numeris yra 31042. Teritorijoje esančios kapinės nėra Kultūros vertybių registre registruotos kaip nekilnojamojo kultūros paveldo objektas. Komplekso vertingųjų savybių kapaviečių tvorelės, aptvėrimai ir pan. nėra išskiriami. Pareiškėjos teiginiai, kad kapavietės tvorelės nuėmimas ir demontavimas, vykdytas nekilnojamojo kultūros paveldo teritorijoje, privalo būti derinamas su už nekilnojamojo paveldo apsauga atsakingomis institucijomis, nepagrįsti jokiomis konkrečiomis teisės aktų nuostatomis.

9. Pažymėjo, kad reikalavimas nekilnojamojo kultūros paveldo objekto teritorijoje atliekamus darbus derinti su už nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą atsakingoms institucijoms nėra absoliutus. Teisės aktai nustato, kokie konkretūs darbai, vykdomi nekilnojamojo kultūros paveldo objekto teritorijoje, ir kokiais konkrečiais atvejais turi būti derinami su už nekilnojamojo paveldo apsaugą atsakingomis institucijomis. Todėl atmestinas ir šis skundo argumentas dėl Rašto nepagrįstumo.

10. Atsakovo atstovas teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad jokie teisės aktai, pagal byloje esančias aplinkybes, nebuvo pažeisti. Ginčijamu raštu pareiškėja pakartotinai buvo informuota, kad jos teisės nebuvo pažeistos.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjos G. M. skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2007 m. gruodžio 17 d. su pareiškimu kreipėsi į Trakų rajono apylinkės prokuratūrą, nurodydama, jog iš kapinių, esančių Kazokiškių k., Elektrėnų sav., nuo jos prosenelės U. K. kapo dingo tvorelė. Patikrinimo metu nustatyta, kad 2007 m. Kazokiškių kapinėse buvo pradėta rekonstrukcija, todėl buvo nuimtos senos bevardžių kapų tvorelės. Pareiškėja 2007 m. spalio 20 d. atvykusi į kapines ant prosenelės kapo nerado buvusios tvorelės. Kapinėse ji sužinojo, kad tvarkant kapines tvorelė buvo nukelta ir išvežta. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad tvorelė nuo pareiškėjos prosenelės kapo buvo nuimta tikslu sutvarkyti Kazokiškių kapines, jokio tikslo pas Kazokiškių kleboną A. K., seniūnę V. V. ar kitus asmenis pagrobti tvorelę nebuvo, todėl ikiteisminis tyrimas pagal pareiškėjos pareiškimą nutrauktas.

13. Pareiškėja 2017 m. sausio 31 d. su skundu kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą, prašydama apginti jos pažeistas teises ir įpareigoti kaltus asmenis atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį, t. y. atstatyti U. K. kapavietės tvorelę. Kultūros paveldo departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, ginčijamu raštu pakartotinai informavo pareiškėją, kad minimai kultūros vertybei yra nustatytos šios vertingosios savybės – skirtingų tūrių (bažnyčios ir varpinės) asimetrinė erdvinė kompozicija, antkapiai, paminklai, lygus reljefas. Kapaviečių tvorelės, aptvėrimai ar kiti įrenginiai nėra išskirti kaip vertingoji savybė, todėl Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyrius savo kompetencijos ribose neturi pagrindo taikyti Įstatymo nuostatų ir reikalauti, kad būtų atstatyta kapo tvorelė.

14. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja savo teisių pažeidimą kildina dėl to, jog Kompleksas ir jo teritorija – kapinės – pripažinti regionine kultūros paveldo vertybe, todėl buvusiai tvorelei ant mirusios pareiškėjos prosenelės kapavietės nuimti buvo reikalingas atsakingos institucijos leidimas. Remdamasis ginčui aktualiomis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatomis, teismas nurodė, kad kultūros paveldo objektas, atitinkantis įstatyminius kriterijus, gali būti pripažintas nekilnojamąja kultūros vertybe, o siekiant jį apsaugoti – kultūros paveldo objektas registruojamas į Kultūros vertybių registrą. Pažymėjo, kad Lietuvos kultūros vertybių apsauga yra valstybės konstitucinė pareiga, kurios įgyvendinimas adekvačiomis priemonėmis yra teisinės valstybės principų turinio dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama konstitucinė privačios nuosavybės teisės apsaugos svarba.

15. Pagal bylos duomenis teismas nustatė, kad Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios statinių komplekso unikalus kodas Kultūros vertybių registre yra 31042. Duomenys apie kultūros vertybių objektus yra vieši ir pateikiami Kultūros vertybių registro interneto puslapyje (žr. http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search). Teismui patikrinus Komplekso unikalų kodą Kultūros vertybių registre, nustatyta, kad Kompleksą sudaro Komplekso Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčia, varpinė ir tvora su vartais. Minimai kultūros vertybei yra nustatytos šios vertingosios savybės – skirtingų tūrių (bažnyčios ir varpinės) asimetrinė erdvinė kompozicija, antkapiniai paminklai, lygus reljefas. Šiuo atveju pareiškėja nepagrįstai nurodė, kad ginčo tvorelė patenka į teisinį režimą, kuriam turi būti taikoma kultūros vertybei reikalinga apsauga, kadangi Kultūros vertybių registre kapaviečių tvorelės, aptvėrimai ar kiti įrenginiai, kaip vertingosios savybės, nėra išskiriamos. Be to, Komplekso teritorijoje esančios kapinės nėra registruotos kaip nekilnojamojo kultūros paveldo objektas. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad Kultūros paveldo departamentas tiek atsiliepime į skundą, tiek ginčijamame sprendime pagrįstai nurodė, jog kapaviečių tvorelės, aptvėrimai ir kiti įrenginiai nėra išskirti kaip vertingoji savybė. Kadangi ginčo tvorelei nėra taikomas Įstatyme nustatytas režimas, ginčijamame rašte taip pat pagrįstai nurodyta, kad Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyrius savo kompetencijos ribose neturi pagrindo taikyti Įstatymo nuostatų ir reikalauti, kad būtų atstatyta tvorelė.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, jog remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 144 „Dėl kapinių tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ 28 punktu, norint statyti, rekonstruoti ar remontuoti kapo paminklus, antkapius ir kitus kapavietės statinius į Kultūros vertybių registrą įrašytose kapinėse, reikia Kultūros paveldo departamento teritorinio padalinio pritarimo. Nors atsakovas atsiliepime pagrįstai nurodo, kad nuo 2008 m. lapkričio 30 d. įsigaliojo naujas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr. 1207 „Dėl Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų patvirtinimo“, kurio 2 punktu pripažintas netekusiu galios Nutarimas, iš byloje esančių faktinių duomenų matyti, kad būtent Nutarimo galiojimo laikotarpiu nuo pareiškėjos mirusios prosenelės kapavietės buvo nuimta tvorelė, todėl pareiškėja skunde pagrįstai rėmėsi Nutarimo 28 punkto nuostatomis. Šiuo atveju nustačius, kad Komplekso teritorijoje esančios kapinės nėra registruotos Kultūros vertybių registre, kapaviečių tvorelės, aptvėrimai ir kiti įrenginiai nėra išskirti kaip vertingoji savybė, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos teiginiu, jog buvo reikalingas atsakingos institucijos leidimas išardyti ir išvežti ginčo tvorelę. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad reikalavimas nekilnojamojo kultūros paveldo objekto teritorijoje atliekamus darbus derinti su už nekilnojamojo paveldo apsaugą atsakingomis institucijomis nėra absoliutus, todėl pareiškėjos su tuo susijusius argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

17. Teismas konstatavo, kad Kultūros paveldo departamentas savo kompetencijos ribose tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos 2017 m. sausio 31 d. skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą 2017 m. kovo 21 d. raštą Nr. (7.12)2-630 „Dėl kapinių tvorelės atstatymo Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios statinių komplekso teritorijoje esančiose kapinėse“, kurį naikinti pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjos skundo reikalavimas įpareigoti Kultūros paveldo departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos skundą yra išvestinis reikalavimas, kylantis iš pagrindinio reikalavimo, todėl atsisakius tenkinti pagrindinį skundo reikalavimą – panaikinti Kultūros paveldo departamento 2017 m. kovo 21 d. raštą, kaip nepagrįstą atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą.

III. 18. Pareiškėja G. M. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjos skundą tenkinti. Bylą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka.

19. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Papildomai nurodo, kad ginčijamo Rašto išvados yra nepagrįstos ir prieštaringos. Pagal Laidojimo įstatymo, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 144 patvirtintų Kapinių tvarkymo taisyklių nuostatas, norint statyti, rekonstruoti ar remontuoti kapo paminklus, antkapius ir kitus kapavietės statinius į Kultūros vertybių registrą įrašytose kapinėse, reikia Departamento teritorinio padalinio pritarimo. Taikomi šie kapo paminklų, antkapių ir kitų kapavietės statinių statymo, rekonstravimo ar remonto riboto laidojimo kapinėse, įsteigtose iki 1940 metų, ir neveikiančiose kapinėse apribojimai ir papildomi reikalavimai: kapavietė aptveriama ir įrengiama naudojant būdingus konkrečioms kapinėms analogus, kapo vietai žymėti numatant kapo apvadą ar plokštę (nutarimo 28.2.4. punktas).

20. Pažymi, kad Nekilnojamojo turto paveldo apsaugos įstatymo 1 dalies 14 punktas nustato, jog Kultūros paveldo objektai - pavieniai, kompleksiniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti. Tai reiškia, kad Rašte nurodyta išvada, jog kapaviečių tvorelės, aptvėrimai ar kiti įrenginiai nėra išskirti kaip vertingoji savybė, todėl Departamento Vilniaus skyrius, savo kompetencijos ribose, neturi pagrindo taikyti Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo nuostatų ir reikalauti, kad būtų atstatyta kapo tvorelė, yra visiškai nepagrįsta, kadangi nekilnojamo turto apsaugos režimas nenumatė ir nenumato išimčių darbams, vykdomiems saugomoje teritorijoje ir jie privalėjo būti derinami su nekilnojamojo turto paveldo apsaugos institucijomis bei veiksmai atlikti be tokio sutikimo yra neteisėti, o asmenys atlikę tokius veiksmus, turėtų būti traukiami atsakomybėn.

21. Pareiškėja teigia, kad teismas nepagrįstai savo argumentus grindė tuo, jog kapavietė nėra saugomoje teritorijoje, kadangi kapinės nėra pripažintos saugomu objektu. Iš viešai paskelbto Kultūros paveldo departamento nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2006 m. gruodžio 19 d. akto Nr. KPD-RM-152 aprašomosios dalies, prie jos pridėtose vizualizacijose FF17, FF18 atvaizduota kapinių teritorija bei kapavietės ir nurodyta, kad teritorijos KVR objektas: 8 600 kv. m. Prie akto pridedamame Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios statinių komplekso apibrėžtų teritorijos ribų plane nurodoma, kad saugomos teritorijos ribos apima kapines. Todėl nėra pagrindo teigti, kad kapavietės nėra saugomos teritorijos ribose.

22. Pažymi, kad nesutinka su teismo argumentais, kuriais pritariama atsakovo teiginiams, jog reikalavimas nekilnojamojo kultūros paveldo objekto teritorijoje atliekamus darbus derinti su už nekilnojamojo paveldo apsaugą atsakingomis institucijomis nėra absoliutus. Paveldo apsauga yra viešas gėris, kuriam tokį statusą suteikia Lietuvos Respublikos Konstitucija ir laikyti pareigą užtikrinti kultūros paveldo apsaugą sąlygine, o ne imperatyve, yra neteista.

23. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

24. Atsakovas nurodo, kad kapinės, esančios Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios statinių komplekso (unikalus kodas Kultūros vertybių registre - 31042) teritorijoje, nėra Kultūros vertybių registre registruotos kaip nekilnojamojo kultūros paveldo objektas. Taip pat tarp Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios statinių komplekso vertingųjų savybių kapaviečių tvorelės, aptvėrimai ir pan. nėra išskiriami. Tiek Kapinių tvarkymo taisyklių redakcijoje, galiojusioje iki 2008 m. lapkričio 30 d., tiek aktualioje Kapinių tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1207 redakcijoje, nustatyta, kad Departamento pritarimo norint statyti, rekonstruoti ar remontuoti kapo paminklus, antkapius ir kitus kapavietės statinius reikia tik planuojant vykdyti minėtus darbus į Kultūros vertybių registrą įrašytose kapinėse. Todėl nepagrįsti yra pareiškėjos argumentai dėl Kapinių taisyklių nuostatų taikymo, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatų tariamo pažeidimo.

25. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios statinių komplekso teritorijoje esančios kapinės ir ginčo tvorelė nepatenka į teisinį režimą, kuriam turi būti taikoma kultūros vertybei reikalinga apsauga.

26. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo teiginys, jog kapinės nėra pripažintos saugomu objektu, neatitinka tikrovės, tačiau šis argumentas yra nepagrįstas ir atmestinas. Kapinės, esančios Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios statinių komplekse, nėra registruotos Kultūros vertybių registre, šią aplinkybę patvirtina šio registro duomenys, kurių pareiškėja niekaip nepaneigė. Be to Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios statinių komplekso vertingųjų savybių kapaviečių tvorelės, aptvėrimai ir pan. nėra išskiriami. Pareiškėjos apeliaciniame skunde minimos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2006 m. gruodžio 19 d. akte Nr. KPD-RM-153 nurodytos Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios statinių komplekso vertingosios savybės „įvairios išraiškos formos-antkapiniai paminklai“ nesusijusios su pareiškėjos skunduose nurodoma ginčo tvorele, nes tvorelė nėra antkapinis paminklas. Ginčo, priešingai nei teigia pareiškėja, ar kapinės patenka į Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios statinių komplekso teritoriją, nagrinėjamoje byloje nėra. Pareiškėja ginčija 2017 m. kovo 21 d. raštą Nr. (7.12.)2-630, kuriame nurodoma, kad Kultūros paveldo departamentas neturi pagrindo taikyti Įstatymo nuostatų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Kultūros paveldo departamentas savo kompetencijos ribose tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos skundą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjos nurodytais motyvais nėra pagrindo. Tai patvirtina ir šios bylos medžiaga, teisės aktų nuostatos, pirmosios instancijos teisės aktų normų aiškinimas ir taikymas.

27. Atkreipė dėmesį, kad byloje esanti medžiaga patvirtina, jog pareiškėja dar 2007 m. gruodžio 17 d. su pareiškimu kreipėsi į Trakų rajono apylinkės prokuratūrą, nurodydama, kad iš kapinių, esančių Kazokiškių k., Elektrėnų sav., nuo jos prosenelės U. K. kapo dingo tvorelė. Ikiteisminis tyrimas pagal pareiškėjos pareiškimą buvo nutrauktas. Iki 2017 m. sausio 31 d., kai buvo pateiktas skundas Kultūros paveldo departamentui dėl neva neteisėtai išardytos tvorelės, pareiškėja jokių veiksmų nesiėmė, kitais būdais savo galbūt pažeistų teisių negynė. Tokio savo neveikimo pareiškėja pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškinti negalėjo. Pirmosios instancijos teismas, sistemiškai įvertinęs teisinį reglamentavimą, pagrįstai konstatavo, kad reikalavimas nekilnojamojo kultūros paveldo teritorijoje atliekamus darbus derinti su už nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą atsakingomis institucijomis nėra absoliutus, todėl pareiškėjos argumentus pagrįstai atmetė.

28. Atsakovas pažymi, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, jame nepateikiama jokių pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo argumentų, tik pakartojami pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodomi argumentai, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2017 m. kovo 21 d. rašto Nr. (7.12.)2-630, kuriuo pareiškėjai atsakyta į jos 2017 m. sausio 31 d. skundą, teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Pareiškėja skunde teismui prašė panaikinti Departamento 2017 m. kovo 21 d. raštą Nr. (7.12.)2-630 bei įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. sausio 31 d. skundą dėl tvorelės nuo jos prosenelės U. K. kapavietės demontavimo. Pareiškėja skunde teismui teigė, kad tvorelės demontavimas turėjo būti suderintas su kultūros paveldo institucijomis, kadangi Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios kompleksas yra pripažintas regionine kultūros paveldo vertybe (unikalus kodas Kultūros paveldo registre – 31042).

31. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Komplekso teritorijoje esančios kapinės nėra registruotos Kultūros vertybių registre, kapaviečių tvorelės, aptvėrimai ir kiti įrenginiai nėra išskirti kaip vertingoji savybė, Departamentas savo kompetencijos ribose tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos skundą ir pagrįstai skundžiamu raštu atsakė pareiškėjai, todėl skundą atmetė.

32. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog kapinės nėra pripažintos saugomu objektu, kadangi Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios statinių komplekso apibrėžtų teritorijos ribų plane nurodyta, kad saugomos teritorijos ribos apima kapines, taigi kapavietės irgi yra saugomos teritorijos ribose. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad reikalavimas nekilnojamojo kultūros paveldo objekto teritorijoje atliekamus darbus derinti su už nekilnojamojo paveldo apsaugą atsakingomis institucijomis nėra absoliutus, todėl Departamento leidimas išardyti ir išvežti tvorelę nereikalingas.

33. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

34. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama bylos šalių išsakytus argumentus dėl ginčo esmės, byloje surinktus įrodymus, nesutinka su pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija ir pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybės bei jų teisiniam įvertinimui.

36. Byloje nustatyta, kad Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios statinių komplekso, kurio unikalus kodas Kultūros vertybių registre yra 31042, sudaro Komplekso Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčia, varpinė ir tvora su vartais. Minimai kultūros vertybei nustatytos šios vertingosios savybės – skirtingų tūrių (bažnyčios ir varpinės) asimetrinė erdvinė kompozicija, antkapiniai paminklai, lygus reljefas. Kapaviečių tvorelės, aptvėrimai ir pan., kaip vertingosios savybės, nėra išskirtos.

37. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiais, kad Komplekso teritorija yra 8 600 kv. m ir kapinės įeina į apibrėžtos vertybės teritorijos ribas, tačiau jos nėra registruotos Kultūros vertybių registre kaip atskiras saugomas objektas, kuriam taikoma atitinkama apsauga ir teisinis režimas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kapavietės tvorelė, kuri, be kita ko, nėra antkapinis paminklas, nepatenka į teisinį režimą, kuriam turi būti taikoma kultūros vertybei reikalinga apsauga, atitinkamai Departamentas, skundžiamame Rašte pagrįstai nurodė, kad Departamento Vilniaus skyrius savo kompetencijos ribose neturi pagrindo taikyti Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo nuostatų ir reikalauti atstatyti kapo tvorelę. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindo panaikinti pareiškėjos skundžiamą Raštą, pagrįstai netenkino ir išvestinio pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. sausio 31 d. skundą.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti nustatė įvertinęs visus įrodymus, pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų.

39. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl atsakovo Rašto pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos G. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė