2017-12-21 Nr. BB-7738-1-55-1-00241-2014-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-379-303/2017

Teisminio proceso Nr. 1-55-1-00241-2014-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.2.9.; 1.2.14.3.2.1.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

nuteistojo T. K. gynėjui advokatui Stasiui Zabitai,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo T. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu keturiolikai metų; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 180 straipsnio 2 dalį, perkvalifikavus iš BK 180 straipsnio 2 dalies, laisvės atėmimu ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir T. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas keturiolikai metų.

Iš nuteistojo T. K. nukentėjusiajai E. J. priteista 1 754 Eur turtinės žalos ir 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 19 d. nutartis, kuria nuteistojo T. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. T. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą nuteistas už tai, kad tyčia iš savanaudiškų paskatų nužudė kitą žmogų, t. y. 2014 m. birželio 15 d. apie 02.30 val., turėdamas tikslą pasisavinti svetimą turtą, įsibrovė į J. M. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį Varėnos rajone, (duomenys neskelbtini), ir, siekdamas priversti J. M. atiduoti pinigus, kojomis, rankomis bei pagaliu sudavė ne mažiau kaip 30 smūgių J. M. į įvairias kūno vietas, tokiu būdu padarė J. M. muštines žaizdas virš kairio antakio, kaktos kairėje pusėje, kaktos dešinėje pusėje, kairio žasto viduriniame trečdalyje nugariniame paviršiuje, dešinio žasto viduriniame trečdalyje nugariniame paviršiuje, dešinio dilbio apatiniame trečdalyje nugariniame paviršiuje, dešinės blauzdos viduriniame trečdalyje priekiniame paviršiuje, kairės blauzdos viduriniame trečdalyje priekiniame paviršiuje, poodines kraujosruvas dešinės akies apatinio voko vidiniame krašte, krūtinkaulio projekcijoje, kairio žasto srityje, kairio dilbio, pereinant ant kairės plaštakos nugarinio paviršiaus, dešinio žasto viršutiniame trečdalyje, dešinio žasto viduriniame trečdalyje, dešinio žasto apatiniame trečdalyje nugariniuose paviršiuose, pereinant į alkūnės sąnario nugarinį paviršių, dešinio dilbio viduriniame trečdalyje, dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, pereinant į III-IV-V pirštų nugarinius paviršius, dešinio kelio sąnario priekiniame paviršiuje, kairės šlaunies viršutiniame trečdalyje priekiniame paviršiuje, odos nubrozdinimus dešinės akies apatinio voko išoriniame krašte, dešinio kelio sąnario priekiniame paviršiuje, dešinės pusės IV-V-VI šonkaulių lūžimus pagal vidurinę pažastinę liniją, kairės pusės V-VI-VII-VIII šonkaulių lūžimus pagal užpakalinę pažastinę liniją, žaizdeles abiejų plaučių apatinėse skiltyse, kairio žastikaulio vidurinio trečdalio įstrižinį skeveldrinį lūžimą, kairio stipinkaulio apatinio trečdalio įstrižinį skeveldrinį lūžimą, dešinio dilbio apatinio trečdalio abiejų kaulų įstrižinius skeveldrinius lūžimus, dešinės plaštakos III-IV pirštų pamatinių falangų įstrižinius lūžimus, dėl to nuo ūminio išorinio ir vidinio nukraujavimo, daugybinių abipusių šonkaulių lūžimų su abiejų plaučių apatinių skilčių sužalojimu bei daugybinių muštinių žaizdų, nukentėjusysis J. M. mirė įvykio vietoje.

1.1. Taip pat T. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 180 straipsnio 2 dalį, perkvalifikavus iš BK 180 straipsnio 2 dalies, nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu, įsibrovus į gyvenamąją patalpą, po minėtų smurto veiksmų prieš nukentėjusįjį, siekdamas surasti nukentėjusiojo pinigus, apieškojo J. M. namo patalpas ir taip pasikėsino pagrobti J. M. turtą, tačiau dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, tai yra neradus pinigų, jų nepagrobė.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis T. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 19 d. nutartį, ir baudžiamąją bylą nutraukti; arba perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

2.1. Kasatoriaus manymu, byloje netinkamai pritaikytos BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatos, pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai, nes teismų atliktas įrodymų vertinimas nepagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių, reikšmingų jo kaltumo klausimo išsprendimui, išnagrinėjimu. Teismų priimti sprendimai neatitinka BPK 305 straipsnio, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų.

2.2. Skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai netinkamai ir neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK pažeidimų, pažeidė duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo nuostatas, neatskleidė visų reikšmingų nusikaltimo aplinkybių, neatliko daiktinių įrodymų tyrimo, neatskleidė nusikalstamos veikos sudėties ir nepašalino kilusių prieštaravimų. Visa tai turėjo įtakos neteisingų baigiamųjų sprendimų priėmimui, netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymui skiriant per griežtą laisvės atėmimo bausmę. Kasatorius taip pat nurodo, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai bylą išnagrinėjo šališkai, neskyrė dėmesio esminėms, jį teisinančioms aplinkybėms, pažeidė principą, jog visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Pirmosios instancijos teismas neištyrė įrodymų atskirai ir nesusiejo jų į vientisą loginę grandinę, nuosprendyje perkėlęs duomenis iš kaltinamojo akto be išsamesnės analizės konstatavo, kad nors byloje ir nėra tiesioginių kasatoriaus kaltę patvirtinančių įrodymų, tačiau nesant jokių kitokių duomenų apie galimus kitus nusikaltimo vykdytojus, teismui nekelia dvejonių, jog būtent jis padarė inkriminuojamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis grįstas tik netiesioginiais įrodymais, apsiribojo bendro pobūdžio kasacinės instancijos teismo formuluote, jog apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

3. Pasak kasatoriaus, jo kaltė grįsta tik dviejų liudytojų – A. P. ir M. J., tiesiogiai nemačiusių nusikaltimo ir turinčių motyvą jį apkalbėti, parodymais. Liudytojas A. P. parodė, kad buvo bedarbis, pats apiplėšinėdavo nukentėjusįjį J. M., todėl jis galėjo apkalbėti T. K. siekdamas paslėpti galbūt paties padarytą nusikaltimą. M. J. ikiteisminio tyrimo metu pakeitė parodymus, pirmą kartą apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nežino kas galėjo padaryti nusikaltimą, vėliau iš dalies patvirtino A. P. parodymus apie tai, kad T. K. jam prisipažino, jog buvo užėjęs pas senuką ir persistengė. M. J. taip pat turėjo pagrindą apkalbėti kasatorių, nes jį kaltinančią versiją pateikė tik po to, kai pats tapo įtariamuoju. Taigi teismai, anot kasatoriaus, nepašalino prieštaravimų ir rėmėsi šių dviejų liudytojų, o ne bylos baigtimi nesuinteresuotų asmenų – E. R., B. R., R. G., P. A. bei pirminiais M. J. parodymais. Be to, kasaciniame skunde T. K. nurodo, kad nusikaltimų negalėjo padaryti objektyviai, nes 2014 m. birželio 14 d. iki 23 val. buvo namuose su tėvais, o nuo 23 val. iki 3 val. buvo su draugais, kurie matė jį įeinantį į namus - tai patvirtino O. G., J. A., P. A., G. B., T. K., V. U.. Atlikus nužudytojo J. M. lavono tyrimą nustatyta, kad jo mirtis galėjo įvykti tarp 2014 m. birželio 14 d. 22.30 val. ir 2014 m. birželio 15 d. 2.30 val.

3.1. Nuteistasis taip pat nurodo, kad 2014 m. spalio 15 d. Merkio upės pakrantėje buvo rastas sportinis batelis „Adidas“, ir specialistas pateikė išvadą, kad tikėtina, jog jis priklausė kasatoriui. Liudytojas M. J. parodė, kad šį batelį kasatorius išmetė po to, kai nužudė nukentėjusįjį. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad tokio tipo bateliai buvo dėvimi įvykio metu. Nei DNR, nei kraujo pėdsakai ant bato nerasti.

3.2. Skunde teigiama, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas rėmėsi įrodymu, kuris nebuvo ištirtas, t. y. nebuvo atliktas ant nukentėjusiojo drabužių surastų šuns plaukų ir nuteistojo šuns DNR tyrimas – nebuvo nustatyta, kad ant nužudytojo J. M. drabužių rasti šuns plaukai priklauso būtent kasatoriaus šuniui. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Lietuvoje šio įrodymo ištirti negalima, kad šuns DNR tyrimas gali būti atliekamas tik užsienyje, tačiau nutartyje šiuo įrodymu vis vien rėmėsi kaip patikimu įrodymu, patvirtinančiu esmines įvykio aplinkybes. Taip pat, anot kasatoriaus, įvertintas ir jo kompleksinis psichofiziologinis tyrimas. Nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tyrimo poligrafu rezultatai negali būti laikomi savarankišku įrodymu, patvirtinančiu jo kaltę, tačiau vertino šio tyrimo rezultatus ir jais grindė nuteistojo kaltę kitų byloje surinktų įrodymų kontekste.

4. Kasatorius taip pat nesutinka su jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas T. K. bausmes, o apeliacinės instancijos teismas, nepateikdamas jokių motyvų dėl bausmės skyrimo dydžio ir tariamai pripažindamas, kad paskirtos bausmės yra teisingos, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatorius įsitikęs, kad įvertinus jo jauną amžių, tai, kad jis nėra recidyvistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, apibūdinamas teigiamai, psichikos sveikatos centro psichikos – priklausomybių stebimų pacientų tarpe nėra įrašytas, neveda asocialaus gyvenimo būdo, yra dirbantis, jam turėjo būti paskirtos bausmės, artimos baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui. Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, be kitų klausimų, patikrina, ar nuteistajam paskirta teisinga bausmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194/2011), kas yra vienas iš pagrindų apeliacinės instancijos teismui pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį (BPK 328 straipsnio 2 punktas), tačiau nagrinėjamoje byloje teismas šio pagrindo netyrė.

5. Nuteistojo T. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

6. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Vadinasi, kasacinio skundo argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

6.1. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Kasaciniame skunde, be kita ko, keliamas klausimas dėl T. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio. Šiame kontekste, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad T. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio klausimas nebuvo keliamas nuteistojo apeliaciniame skunde ir dėl šios priežasties nebuvo nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme. Vadinasi, šis klausimas nėra ir kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kartu palikti nenagrinėtini ir kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo, kadangi jie yra deklaratyvūs, nepagrįsti teisiniais argumentais (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Dėl kasaciniame skunde nurodomų procesinių pažeidimų

7. Kasaciniame skunde teigiama, kad abiejų instancijų teismai įrodymus vertino pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, teismų sprendimai neatitinka BPK 305 straipsnio, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų. Anot kasatoriaus, teismai pažeidė duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo taisykles, neatliko daiktinių įrodymų tyrimo; be to, kasatoriaus manymu, jo kaltės dėl nusikalstamų veikų padarymo, be suinteresuotų liudytojų A. P. ir M. J. parodymų, kurie yra nepatikimi, nepagrindžia jokie tiesioginiai įrodymai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais kasatoriaus skundo teiginiais.

7.1. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014).

7.2. Teisėjų kolegija, patikrinusi nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas bei vertinimas esminių trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus sprendimus, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais nustatydami faktines bylos aplinkybes tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai grindė savo išvadas, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

7.3. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas tyrė bei analizavo visus, t. y. tiek T. K. teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus, t. y. ne tik, kaip kad teigia kasatorius, liudytojų A. P. ir M. J. parodymus, bet ir kaltinamojo T. K., liudytojų G. B., V. U., P. A., J. A., O. G., D. K. ir kt. liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus (specialistų išvadas, įvykio vietos, daiktų apžiūros, daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolus ir pan.), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo T. K. kaltę, aptarė jo iškeltą gynybos versiją ir ją motyvuotai atmetė. Pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 301, 305 straipsnio nuostatų, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

7.4. Apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistojo apeliacinį skundą tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, BPK 324 straipsnyje nustatyta tvarka, taip pat atliko įrodymų tyrimą (apklausė specialisto išvadą Nr. M 218/14(06) pateikusį ekspertą L. U.), išanalizavo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir skundžiamoje nutartyje motyvuotai pasisakė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl nuteistojo T. K. kaltės, kartu atsakė į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl faktinių bylos aplinkybių šioje byloje nustatymo teisingumo ir veikos kvalifikavimo tinkamumo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje taip pat detaliai aptartas kiekvienas įrodymas atskirai, įvertinta įrodymų visuma, paneigtos nuteistojo iškeltos versijos. Toks įrodymų vertinimas ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys, priešingai nei nurodo kasatorius, atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje išdėstytus reikalavimus. Nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl kasaciniame skunde nurodytų argumentų nėra teisinio pagrindo. Tai, kad teismai įrodymus įvertino kitaip negu tikėjosi nuteistasis, nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad teismai, priimdami ginčijamus sprendimus, būtų nesilaikę įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis), t. y. kad vadovavosi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertino šališkai, neatsižvelgė į kokias nors svarbias bylos aplinkybes.

7.5. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad įrodomąją vertę, priešingai nei mano kasatorius, turi tiek tiesioginiai, tiek ir netiesioginiai įrodymai. Įstatymas nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti netiesioginiais įrodymais. Svarbu, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus ir teismui nekiltų jokių abejonių dėl to, kad kaltininkas padarė nusikaltimus, dėl kurių jis kaltinamas. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-642/2012, 2K-287/2013). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad tiesioginių ir netiesioginių (išvestinių) įrodymų vertinimui BPK nenustato skirtingų reikalavimų ar pagrindų.

7.6. Kasatorius teigdamas, kad jo kaltė šioje byloje pagrįsta tik dviejų įvykio nemačiusių ir suinteresuotų liudytojų M. J. bei A. P. parodymais, yra neteisus. Šiuo aspektu dėstomus jo kasacinio skundo argumentus paneigia bylos medžiaga. Iš liudytojų M. J., O. G., iš dalies ir J. A. parodymų matyti, kad mintis apvogti J. M. nuteistajam buvo kilusi prieš įvykį, tą pačią naktį (eiti ir apvogti J. M. jis siūlė tiek M. J., tiek ir P. A.). Kad T. K. dar tą pačią naktį visgi buvo nuėjęs pas J. M., ir, įsibrovęs per langą, rankomis, kojomis ir iš senuko atimtu pagaliu jį stipriai sumušė (dėl to, kad nekentėjusysis nepasakė kur pinigai), matyti iš liudytojo M.

J. parodymų. Anot šio liudytojo, T. K. ryte abejojo ar po tokių jo veiksmų senukas išgyvens; pasakė jam, kad nusikaltimo metu dėvėtus rūbus, jis sumetė į Merkio upę; nebuvo tikras, ar atsikratant įkalčių (t. y. rūbus metant į upę), vienas jo batas, neatsidūrė kitame Merkio upės krante. Jie abu bandė to bato ieškoti, tačiau nerado, nuo kito upės kranto jo nesimatė. Be to, tiek M. J., tiek ir A. P. analogiškai nurodė aplinkybes, kuriomis T. K. prasitarė A. P., jog įvykio naktį jis buvo pas nukentėjusįjį ir „persistengė“.

Teisėjų kolegija pritaria teismų išvadai, kad be liudytojų M. J. ir A. P. parodymų, byloje yra ir kitų įrodymų, kurie vienu ar kitu aspektu patvirtina šių liudytojų nurodytas aplinkybes. Pavyzdžiui, tikrinant M. J. parodymus buvo atlikta įvykio vietos – Merkio upės kranto – apžiūra, kurios metu, kitame Merkio upės krante (priešais pirtį, stovinčią 10 metrų atstumu nuo upės kranto Kazlauskų sodybos teritorijoje) buvo surastas ir paimtas sportinis batas „Adidas“; šį batą, M. J. atpažino kaip priklausantį T. K.; atlikus specialius tyrimus nustatyta:

Merkio upės krante rastą sportinį batą, tikėtinai nešiojo T. K.; Merkio upės vandenyje, ant žolės (1 metro atstumu nuo kranto) buvo surastas ir pagalys; iš upės paimtas pagalys ir iš nukentėjusiojo namo paimtos medienos atplaišos, yra ne tik to paties spygliuočio medžio – eglės – mediena, bet ir prieš tai sudarė vieną visumą; tirta J. M. kaktos-antakio odos žaizda, yra muštinė, padaryta nelygiu, cilindrinių savybių, kaip ir Merkio upėje rastas pagalys, turinčiu daiktu; dalis žaizdų, nukentėjusiajam galėjo būti padarytos šuns dantimis;

šuns dantimis galėjo būti nutraukta ir nukentėjusiojo dešinės rankos riešo lygyje esanti megztinio rankovės dalis. Tai, kad T. K. kartu su savimi vedžiojosi šunį (vilkšunį), patvirtino su juo tą naktį bendravę ir byloje liudytojais apklausti G. B., O. G., T. K.. Be to, nustatyta ir tai, kad tyrimo metu ant J. M. sportinio švarko, kelnių, marškinių rasti šuns plaukai yra vienodi su Kazlauskams priklausančio šuns „Kingas“ plaukais; į nukentėjusiojo namą taip pat buvo įsibrauta tokiu, kaip kad T. K. nurodė M. J., būdu – per langą.

Taigi, liudytojo M. J. parodymai, vertinant juos kartu su kitais įrodymais (kaip minėta, įvykio vietos apžiūros, daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolais, specialistų išvadomis, eksperto L. U., liudytojų G. B., O. G., T. K., J. A., A. P. ir kt. parodymais, kita bylos medžiaga) leido teismams padaryti teisiškai reikšmingas išvadas dėl T. K. dalyvavimo padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nuteistojo T. K. teisme pareikšta ir kasaciniame skunde pakartota gynybinė pozicija, kad jis jokių nusikalstamų veikų nepadarė, taip pat keliama prielaida, kad gal būt šias veikas prieš J.

M. padarė pats liudytojas M. J. ar liudytojas A. P., teismų išvados dėl T. K. kaltės nepaneigia. Bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad liudytojas M. J. nagrinėjamo įvykio naktį miegojo T. K. tėvų namuose, o A. P. iš viso nebuvo Valkininkų miestelyje – jis aktualiu bylai laiku buvo išvykęs į Tiltų kaimą.

7.7. Kasaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad liudytojas M. J. nebuvo nuoseklus. Anot kasatoriaus, būtina atkreipti dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu M. J., kaip liudytojas, pirminės apklausos metu parodė, jog to, kas galėjo padaryti nusikaltimą, jis nežino. Vėliau, apklausiamas įtariamuoju, taip pat ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodymus pakeitė ir pateikė T. K. kaltinančią versiją, taip iš dalies patvirtindamas A. P. apie jį paskleistus gandus. Kasatoriaus manymu, M. J., kaip įtariamojo, statusas ir buvo pagrindas apkalbėti jį, taip siekiant pačiam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokie kasatoriaus teiginiai yra nepagrįsti, paneigti prieš tai aptartomis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami skirtingi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų, ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai byloje esant prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-295-507/2016). Kartu, teisėjų kolegija pažymi, kad teismai šioje byloje liudytojo M. J. parodymų prieštaravimus tyrė, skundžiamuose sprendimuose lygino juos su kitais bylos įrodymais, ir argumentuotai pasisakė kodėl remiasi tam tikra jų dalimi, nurodė, kokie kiti įrodymai vienu ar kitu aspektu patvirtina M. J. parodymus užfiksuotus teisiamajame posėdyje, konstatavo, kad jų visuma neleidžia abejoti šio liudytojo parodymų, patikimumu. Nesutikti su tokia teismų išvada dėl liudytojo M. J. parodymų vertinimo teisėjų kolegija neturi pagrindo.

7.8. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinkti įrodymai išsamiai ištirti ir įvertinti, T. K. ir liudytojų byloje duoti parodymai patikrinti atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus. Byloje nėra jokių duomenų, kad atliekant kasatoriaus akcentuojamą ikiteisminio tyrimo metu atliktą psichofiziologinį tyrimą (tyrimą poligrafu), būtų pažeistos tokio veiksmo atlikimą reglamentuojančios Lietuvos poligrafo naudojimo įstatymo nuostatos, tuo tarpu šio veiksmo metu gauti rezultatai, kaip matyti iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties, priešingai nei teigia kasatorius, nebuvo laikomi savarankišku įrodymu, patvirtinančiu T. K. kaltę. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad esmingai buvo pažeistos BPK 289 straipsnio nuostatos. Sprendžiant iš teisiamojo posėdžio turinio, BPK 290 straipsnyje nustatyta tvarka, paskelbus prie bylos pridėtus dokumentus, be kita ko, ir daiktų apžiūros protokolus, būtinumo apžiūrėti daiktinius įrodymus teismui nebuvo; tuo tarpu prašymo atlikti konkrečių daiktinių įrodymų apžiūrą, įrodymų tyrimo metu, proceso dalyviai (kaltinamasis ir (ar) jo gynėjas ir kt.) teismui taip pat nepateikė.

7.9. Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje nebuvo atliktas kasatoriaus šuns DNR tyrimas (anot kasatoriaus, nebuvo nustatyta, kad ant J. M. drabužių rasti šuns plaukai priklauso būtent jo šuniui), taip pat nebuvo surinkti duomenys, kad Merkio upės pakrantėje rastas sportinis batelis „Adidas“, buvo dėvimas įvykio metu (t. y. nei įvykio vietoje, nei aplink nebuvo paimti trasologiniai pėdsakai, tuo tarpu specialistas pateikė tik tikėtiną išvadą, kad tą batelį galėjo mūvėti jis ir pan.). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008).

8. Atsižvelgdama į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių baudžiamojo proceso normų pažeidimų, susijusių su įrodymų gavimo tvarka, taip pat teismo sprendimui priimti reikšmingų aplinkybių įrodinėjimu, nepadaryta.

Dėl teismų šališkumo

9. Kasaciniame skunde teigiama, kad abiejų instancijų teismai nagrinėdami bylą buvo šališki. Šį savo argumentą kasatorius sieja su netinkamu bylos įrodymų vertinimu, taip pat su jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu. Tokie kasatoriaus skundo argumentai nepagrįsti.

9.1. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2009). Nagrinėjamos bylos atveju vertinant nešališkumo subjektyviuosius aspektus byloje nėra ir kasatorius nenurodo jokių duomenų, kurie galėtų rodyti teismų asmeninį suinteresuotumą byla. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjų šališkumo. Pažymėtina ir tai, kad konstatuojant nešališkumo principo pažeidimą nepakanka tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-137/2008 ir kt.). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, 2K-486/2014).

9.2. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios bylos duomenys neleidžia daryti išvados, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nagrinėdami bylą turėjo išankstinę nuomonę ir neužtikrino proceso objektyvumo, t. y. buvo šališki. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nuteistasis T. K. ir (ar) jo gynėjas teisėjų kolegijoms ar atskiriems kolegijų teisėjams nušalinimo kuriuo nors pagrindu iš BPK 58 straipsnyje numatytųjų nepareiškė ir BPK 57, 59 straipsniuose numatyta nušalinimo teise nepasinaudojo. Tai, kad teismai padarė kitokias išvadas bei priėmė kitokius sprendimus (taip pat ir dėl paskirtos bausmės dydžio), nei nuteistasis tikėjosi, savaime nereiškia, jog bylą išnagrinėjo šališki teismai, kad jie padarė esminius BPK pažeidimus – bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai ar priėmė nepagrįstus ir (ar) neteisėtus sprendimus. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti žemesnių instancijų teismų nešališkumu nei objektyviąja, nei subjektyviąja prasme ir daro išvadą, kad T. K. kasacinio skundo argumentas dėl teismų šališkumo nepagrįstas.

10. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, naikinti, kaip kad prašo kasatorius, abiejų instancijų teismų sprendimus ir prieš T. K. nutraukti bylą ar perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo T. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Vytautas Masiokas

Audronė Kartanienė