2019-02-06 Nr. AB-3775-3-61-3-02197-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-228-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02197-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 27.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Visuomenės informavimo etikos asociacijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Visuomenės informavimo etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo 1 punktą, kuriuo Komisija nusprendė, jog V. M., būdamas Jūrinės kultūros koordinacinės tarybos prie Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys ir tuo pačiu metu rengdamas ir skelbdamas publikacijas „Asmenybių sąrašas sukėlė audrą“ („Jūra“, 2016 m. birželio 20 d.) ir „Į buriavimo mokyklą – per galvas“ („Jūra“, 2016 m. lapkričio 14 d.), kuriose buvo aptariami šioje taryboje svarstomi klausimai, ir neinformuodamas auditorijos apie savo sąsajas su taryba, pažeidė Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 23 straipsnį (b. 1. 1–9).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Jūrinės kultūros koordinacinė taryba prie Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir JKKT, Taryba) su skundu kreipėsi į Komisiją, teigdama, kad V. M. pažeidė Etikos kodekso 23 straipsnį. Teigė, kad 2017 m. gegužės 18 d. gavęs pranešimą apie posėdį, kreipėsi į Komisijos narius dėl posėdžio atidėjimo, tačiau posėdis įvyko. Pareiškėjas nesutiko su Komisijos sprendimu, nes Komisija iš viso negalėjo svarstyti JKKT skundo, kadangi JKKT nėra juridinis asmuo, be to, pareiškėjas nepažeidė Etikos kodekso 23 straipsnio.

3. Pažymėjo, kad Komisija, priimdama nagrinėti JKKT skundą, pažeidė Visuomenės informavimo etikos komisijos darbo reglamento (toliau – ir Komisijos darbo reglamentas) 17 straipsnį, o priimdama skundžiamą sprendimą, pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 461 straipsnio 4, 5, 6 dalies nuostatas. 2017 m. gegužės 31 d. Komisijos posėdžio metu posėdyje dalyvavęs JKKT pirmininkas pateikė komisijai klaidinančius, melagingus parodymus.

4. Komisija nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjas pažeidė Etikos kodekso 23 straipsnį, kadangi priimdamas vienpusišką sprendimą visiškai neįsigilino, neįvertino aplinkybių, kaip buvo kuriami ir skelbiami straipsniai „Asmenybių sąrašas sukėlė audrą“ ir „Į buriavimo mokyklą – per galvas“. Pažymėjo, jog pareiškėjas JKKT pateikė pareiškimą dėl jam keliamų pažeidimų, kurį norėjo perskaityti 2017 m. vasario 14 d. svarstyme dėl kreipimosi į Komisiją, tačiau jam nebuvo leista pateikti savo nuomonės žodžiu.

5. 2017 m. gegužės 26 d. raštu pareiškėjas prašė Komisijos atidėti Tarybos skundo svarstymą, kadangi dėl Komisijos ir jo paties skundo šiuo metu yra nagrinėjama byla Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, tačiau į pareiškėjo prašymą atsižvelgta nebuvo. Etikos kodekso 23 straipsnis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsniui, kuris nustato, kad „žmogus turi teises turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti; žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas“, bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsniui, kuriame nustatyta, kad „Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams“.

6. Atsakovas Visuomenės informavimo etikos asociacija (toliau – ir atsakovas, Asociacija) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. 1. 102–105).

7. Atsakovas nurodė, kad pagal VIĮ 461 straipsnio 3 dalies 2 punktą Komisija turi teisę savo iniciatyva nagrinėti profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai informuodami visuomenę. Vertinant viešosios informacijos rengėjo veiksmų atitiktį profesinės etikos standartams, nėra svarbu nei tai, ar Komisijai skundą pateikusios institucijos nuostatose yra numatyta tokia teisė, nei tai, ar toks skundas buvo apskritai. Skundžiamu sprendimu Komisija įvertino ne pareiškėjo santykius su Taryba, o jo elgesio su informacijos vartotojais (skaitytojais) atitiktį profesinės visuomenės informavimo etikos standartams – buvo įvertintos dvi konkrečios pareiškėjo publikacijos ir tai, ar jis pranešė skaitytojams apie savo galimus interesų konfliktus. Todėl Tarybos veiksnumas šiuo konkrečiu atveju skundžiamo Komisijos sprendimo teisėtumui ir (ar) pagrįstumui įtakos turėti negali.

8. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad visų publikacijų autorius yra tas pats (pirmoji publikacija, taip pat ir pavadinimas, buvo tik šiek tiek pakoreguoti, o antroji publikacija nebuvo koreguota visiškai), todėl pakanka nuorodos į galimą autoriaus interesų konfliktą tik pirminiame publikacijų šaltinyje. Atsakovo teigimu, pagal VIĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą atsakomybė viešosios informacijos rengėjui netaikoma tik tuo atveju, jeigu jis nurodė pirminį informacijos šaltinį. Ginčo publikacijose nebuvo nurodyta, kad jos yra perspausdintos iš kitos visuomenės informavimo priemonės, todėl VIĮ 54 straipsnio nuostatos šiuo konkrečiu atveju netaikytinos. Pagal Komisijos darbo reglamento 17 punktą, skundas turi būti išnagrinėtas per 90 dienų nuo jo gavimo dienos. Tarybos skundas buvo gautas 2017 m. kovo 1 d., todėl jeigu Komisija būtų patenkinusi pareiškėjo prašymą atidėti skundo nagrinėjimą, ji būtų pažeidusi Komisijos darbo reglamente nustatytą skundų nagrinėjimo terminą. Pareiškėjo nurodytas teisminis ginčas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme dėl anksčiau jo padaryto profesinės etikos pažeidimo niekaip nėra susijęs su ginčo publikacijomis. Apie numatomą Komisijos posėdį pareiškėjas buvo tinkamai informuotas Komisijos darbo reglamento 30 punkte nustatyta tvarka, jam buvo pasiūlyta pateikti paaiškinimus dėl skundo ir dalyvauti posėdyje, o prašymų surengti posėdį elektroninėmis ryšių priemonėmis iš pareiškėjo nebuvo gauta.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjo V. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nustatė, jog Taryba 2017 m. kovo 1 d. raštu Nr. (1.27)-T5-6 kreipėsi į Komisiją su prašymu spręsti klausimą dėl galimų V. M. Etikos kodekso 23 straipsnio reikalavimų pažeidimų (b. 1. 10–11). Komisija 2017 m. gegužės 31 d. posėdyje išnagrinėjo Tarybos skundą dėl V. M. veiksmų ir nusprendė, kad pareiškėjas, būdamas Tarybos narys ir tuo pačiu metu rengdamas ir skelbdamas publikacijas „Asmenybių sąrašas sukėlė audrą“ („Jūra“, 2016 m. birželio 20 d.) ir „Į buriavimo mokyklą – per galvas“ („Jūra“, 2016 m. lapkričio 14 d.), kuriose buvo aptariami šioje taryboje svarstomi klausimai, ir neinformuodamas auditorijos apie savo sąsajas su Taryba, pažeidė Etikos kodekso 23 straipsnį („Dalyvaudami visuomeninėje veikloje žurnalistai, kurdami kūrinį, turi vengti interesų konflikto arba informuoti auditoriją apie sąsajas su tokia veikla.“) (b. 1. 15–16).

11. Teismas vadovavosi Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnio 3 dalies 2–3 punktais, 6 dalimi, 44 straipsniu. Pažymėjo, kad Žurnalistų profesinės etikos taisyklės, kurių laikymąsi prižiūri Komisija, įtvirtintos Etikos kodekse. Etikos kodekso 23 straipsnyje nurodyta, kad žurnalistai, vykdydami savo profesinę veiklą, neturi teisės prisiimti jokių kitų įsipareigojimų, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui. Žurnalisto profesinė veikla nesuderinama su darbu valstybės ir vietos valdžios institucijose, dalyvavimu politinių partijų veikloje. Dalyvaudami visuomeninėje veikloje žurnalistai, kurdami kūrinį, turi vengti interesų konflikto arba informuoti auditoriją apie sąsajas su tokia veikla.

12. Pareiškėjas skunde abejojo, ar JKKT yra tinkamas subjektas kreiptis į Komisiją, kadangi nėra nei fizinis, nei juridinis asmuo.

13. VIĮ 46 1 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad Komisija nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai informuodami visuomenę. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad į Komisiją gali kreiptis visi suinteresuoti asmenys. Teismas pažymėjo, kad Komisija gali nagrinėti profesinės etikos pažeidimus tiek savo iniciatyva, tiek pagal visų suinteresuotų asmenų skundus. Įstatymas nenustato subjektų, kurie negalėtų kreiptis su skundu į Komisiją, todėl pareiškėjo teiginiai, kad JKKT nėra tinkamas subjektas kreipiantis su skundu į Komisiją, yra nepagrįsti.

14. Pareiškėjas nurodė, kad JKKT teikdama skundą Komisijai nepateikė jo 2017 m. vasario 14 d. pareiškimo „Dėl galimo Etikos kodekso pažeidimo“.

15. Teismas vertino, jog tai, kad Taryba nepateikė 2017 m. vasario 14 d. pareiškimo, nedaro skundžiamo sprendimo neteisėto. Nagrinėjamu atveju Komisija įvertino ne pareiškėjo santykius su JKKT, o jo elgesio su informacijos vartotojais (skaitytojais) atitiktį profesinės visuomenės informavimo etikos standartams, buvo įvertintos dvi konkrečios pareiškėjo publikacijos ir tai, ar jis pranešė skaitytojams apie galimą interesų konfliktą.

16. Pareiškėjas teigė, kad pakanka nuorodos į galimą autoriaus interesų konfliktą tik pirminiame publikacijų šaltinyje. Pirminis ginčo publikacijų šaltinis buvo klubo „Marinus“ interneto svetainė albatrosas.lt, kur buvo paskelbtos publikacijos „Jūrinių asmenybių sąrašas liko neišgrynintas“ (albatrosas.lt, 2016 m. birželio 17 d.) ir „Į buriavimo mokyklą – per galvas“ (albatrosas.lt, 2016 m. lapkričio 12 d.) su atitinkamomis nuorodomis į pareiškėjo sąsajas su Taryba. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pirmoji publikacija buvo koreguota, todėl laikraščio „Klaipėda“ priede „Jūra“ paskelbta jos versija negali būti laikoma ta pačia publikacija, ir ši visuomenės informavimo priemonė („Jūra“) bet kuriuo atveju privalo prisiimti atsakomybę už padarytus pirminiame informacijos šaltinyje (albatrosas.lt) paskelbtos informacijos pakeitimus bei už tai, kad publikacijose nebuvo paskelbta apie galimą jų autoriaus interesų konfliktą.

17. Pareiškėjas teigė, kad tarp Komisijos ir pareiškėjo vyksta administracinis ginčas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme dėl profesinės etikos pažeidimo, todėl Komisija turėjo laukti, kaip bus išspręstas šis ginčas.

18. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjama byla nėra susijusi su pareiškėjo skundu, nagrinėjamu Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Taip pat teismas atmetė kaip neįrodytus pareiškėjo teiginius dėl Komisijos šališkumo, kadangi apie numatomą Komisijos posėdį pareiškėjas buvo tinkamai informuotas Komisijos darbo reglamento 30 punkte nustatyta tvarka (b. 1. 148), jam buvo pasiūlyta pateikti paaiškinimus dėl skundo ir dalyvauti posėdyje, o prašymų surengti posėdį elektroninėmis ryšių priemonėmis iš jo nebuvo gauta.

19. Teismas priėjo prie išvados, kad Visuomenės informavimo etikos komisijos 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. EKS-32/17 1 punktas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo.

III. 20. Pareiškėjas V. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Jūrinės kultūros koordinacinė taryba, kreipdamasi į Komisiją, viršijo jai suteiktus įgaliojimus. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba nėra delegavusi JKKT funkcijos dalyvauti teisiniuose santykiuose. JKKT tikslus, uždavinius ir funkcijas apibrėžia Jūrinės kultūros koordinacinės tarybos nuostatai ir Jūrinės kultūros koordinacinės tarybos reglamentas.

20.2. Komisija neturėjo nagrinėti JKKT skundo remdamasi Komisijos darbo reglamento 17 straipsniu. JKKT nėra fizinis ir juridinis asmuo, todėl neatitinka VIĮ 2 straipsnio 9 punkte apibrėžtos asmens sąvokos. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo konstatavimu, kad „Komisija gali nagrinėti profesinės etikos pažeidimus tiek savo iniciatyva, tiek pagal visų suinteresuotų asmenų skundus“.

20.3. Komisija buvo šališka, pareiškėjo atžvilgiu elgėsi netolerantiškai. Pažymi, jog 2017 m. gegužės 26 d. raštu apeliantas prašė Komisijos atidėti JKKT skundo svarstymą, kadangi tarp Komisijos ir V. M. šiuo metu teismuose tebėra svarstomas skundas, todėl V. M. suabejojo, ar susidarius tam tikrai įtampai tarp jo ir Komisijos, pastaroji galės priimti objektyvų sprendimą. Komisija nesvarstė pareiškėjo prašymo. Pareiškėjo nuomone, Komisija nesilaikė Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, veikė chaotiškai, taip apsunkindama Etikos kodekso pažeidimais įtariamų asmenų gynybos teisę. Be to, Komisija elgėsi šališkai, vienpusiškai svarstydama skundą, nors turėjo galimybę pareiškėjo svarstymą atidėti.

20.4. Nesutinka, kad pareiškėjui taikytas Etikos kodekso 23 straipsnio pažeidimas. Pažymi, jog JKKT susirinkimuose V. M. dalyvavo ne kaip žurnalistas, o kaip juridinio asmens Lietuvos marinistikos žurnalistų klubo „Marinus“ vadovas, veikiantis pagal klubo nuostatus. Nei klubas „Marinus“, nei jo vadovas V. M. neturėjo prisiėmęs jokių įsipareigojimų JKKT, jis tik lankydavo JKKT posėdžius ir pasakydavo savo nuomonę vienu ar kitu jūrinės kultūros klausimu. Nei kaip fizinis asmuo – žurnalistas, nei kaip klubo „Marinus“ vadovas, pareiškėjas nedirbo vietos valdžios institucijose ir nedalyvavo politinių partijų veikloje. Be to, V. M. kaip žurnalistas JKKT veikloje nedalyvavo. Todėl bauda pagal Etikos kodekso 23 straipsnį V. M. negalėjo būti skiriama.

20.5. Komisija neįrodė ir nepagrindė, kokiais veiksmais V. M. kaip žurnalistas pažeidė Etikos kodekso 23 straipsnį. Teigia, jog kūriniai, dėl kurių JKKT V. M. kaip žurnalistą skundė Etikos komisijai, buvo sukurti po vieną kartą ir viešai paskelbti jūrinės informacijos svetainėje „Albatrosas.lt“. Jeigu V. M. sukurtos publikacijos buvo perspausdintos „Klaipėdos“ priede „Jūra“, atsakomybė už tų publikacijų perėmimą ir perspausdinimą turėjo būti skirta juridiniam asmeniui – V. M. personalinei įmonei, kuri pagal sutartį su Klaipėdos laikraščio savininkais leidžia priedą „Jūra“.

20.6. Apeliantas teigia, kad jis, būdamas žurnalistu, savo straipsnius pateikė publikuoti jūrinės informacijos svetainei „Albatrosas.lt“ su nuorodomis, kurių reikalauja Etikos kodekso 23 straipsnis, o Etikos komisijai jis apskųstas nepagrįstai už perspausdintus straipsnius kitoje žiniasklaidos priemonėje, kur straipsniai buvo tik minimaliai redaguoti, pakeičiant pavadinimą ir adaptuojant kūrinį, t. y. jie nebuvo iš naujo kuriami. Todėl, apelianto nuomone, žurnalistui nekilo pareiga vykdyti reikalavimą, įtvirtintą Kodekso 23 straipsnyje. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti, ar tai naujas kūrinys, ar tik redaguotas kūrinys.

20.7. Pareiškėjas remiasi Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijos „Dėl žurnalistikos etikos“ 29 punktu, kuriame nurodoma, kad žurnalistas, atlikdamas savo pareigas ir palaikydamas santykius su valdžios įstaigomis ar įvairiais ekonomikos sektoriais, turėtų apdairiai vengti bet kokio nuolaidžiavimo, galinčio turėti įtakos žurnalistikos nepriklausomumui ir nešališkumui. Etikos kodekso 23 straipsnis yra politinio pobūdžio ir neatitinka Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijos.

21. Pareiškėjas prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą – ar Visuomenės informavimo etikos kodekso 23 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsniui, kuris numato, kad „Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams“; ar gali būti taikomi papildomi reikalavimai žurnalistams pagal šias formuluotes: 1) ar Lietuvos visuomenės etikos kodekso 23 straipsnio formuluotė neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2) ar dalyvaudami visuomeninėje veikloje žurnalistai privalėtų kaskart kuriant kūrinį nurodyti savo sąsajas su ta visuomenine veikla, jei visuomeninė veikla Lietuvos Respublikos Konstitucijos yra nedraudžiama ir net laiduojama teisė laisvai vienytis.

22. Atsakovas Visuomenės informavimo etikos asociacija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, jog, remdamiesi Asociacijos atsiliepime į skundą išdėstytais motyvais, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Visuomenės informavimo etikos komisijos 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo 1 punkto, teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Ginčijamo Komisijos sprendimo 1 punktu buvo nuspręsta, jog V. M., būdamas Jūrinės kultūros koordinacinės tarybos prie Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys ir tuo pačiu metu rengdamas ir skelbdamas publikacijas „Asmenybių sąrašas sukėlė audrą“ („Jūra“, 2016 m. birželio 20 d.) ir „Į buriavimo mokyklą – per galvas“ („Jūra“, 2016 m. lapkričio 14 d.), kuriose buvo aptariami šioje taryboje svarstomi klausimai, ir neinformuodamas auditorijos apie savo sąsajas su taryba, pažeidė Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso 23 straipsnį.

25. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

26. teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Komisija gali nagrinėti profesinės etikos pažeidimus tiek savo iniciatyva, tiek pagal visų suinteresuotų asmenų skundus. Papildomai pažymėtina, kad pareiškėjas savo apeliaciniame skunde klaidingai tapatina suinteresuoto asmens sąvoką, kuri vartojama Įstatymo 461 straipsnyje, su asmens sąvoka, kuri pateikta VIĮ 2 straipsnio 9 punkte („Asmuo – fizinis arba juridinis asmuo ir įmonių, įsisteigusių Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos ekonominės erdvės valstybėse, filialai Lietuvos Respublikoje). Šios dvi sąvokos (VIĮ 2 straipsnio 9 punkte ir 461 straipsnio 4 dalyje) yra skirtos skirtingiems subjektams apibrėžti ir negali būti laikomos tapačiomis. Todėl Įstatymo 461 straipsnio 4 dalies nuostata, kad Visuomenės informavimo etikos komisija gali nagrinėti profesinės etikos pažeidimus tiek savo iniciatyva, tiek pagal visų suinteresuotų asmenų skundus, reiškia, kad Komisija gali nagrinėti skundą, kurį pateikia bet kuris asmuo, kuris turi interesą, nepriklausomai nuo to, ar jis yra fizinis, ar juridinis asmuo, ar kitą statusą turintis asmuo.

27. Kartu atmestinas ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog dėl to, kad Klaipėdos miesto savivaldybės taryba nėra delegavusi JKKT funkcijos dalyvauti teisiniuose santykiuose; JKKT tikslus, uždavinius ir funkcijas apibrėžia Jūrinės kultūros koordinacinės tarybos nuostatai ir Jūrinės kultūros koordinacinės tarybos reglamentas, JKKT negalėjo kreiptis į Komisiją. Iš VIĮ akivaizdžiai matyti, kad tokia teisė JKKT kyla iš šio įstatymo. Pagal VIĮ 461 straipsnio 4 dalį – į Komisiją gali kreiptis visi suinteresuoti asmenys.

28. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad Komisija elgėsi šališkai, vienpusiškai svarstydama skundą, atmestini, nes jie nepagrįsti. Tai, kad teisme yra nagrinėjamas kitas ginčas su Komisija savaime nepatvirtina pareiškėjo teiginio, kad nagrinėjamu atveju Komisijos veiksmai buvo šališki. Vien tai, kad Komisija netenkino pareiškėjo prašymo atidėti klausimo nagrinėjimą, taip pat neįrodo Komisijos šališkumo, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo pasiūlyta pateikti paaiškinimus dėl skundo ir dalyvauti posėdyje. Taigi pareiškėjo teisė į gynybą nebuvo apribota.

29. Vertinant pareiškėjo teiginį, kad JKKT susirinkimuose jis dalyvavo ne kaip žurnalistas, o kaip juridinio asmens Lietuvos marinistikos žurnalistų klubo „Marinus“ vadovas, veikiantis pagal klubo nuostatus, pažymėtina, kad, teisėjų kolegijos nuomone, dalyvavimas klubo veikloje laikytinas visuomenine veikla, nesvarbu, ar toks dalyvavimas (veikla) yra pavienio asmens ar juridinio asmens nario, ar juridinio asmens vadovo veikla. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad ginčijamame sprendime nurodyta, jog V. M. registruojasi į tarybos posėdžius kaip tarybos narys (b. l. 15) ir šios aplinkybės pareiškėjas anksčiau neginčijo, o byloje nėra jokių duomenų, kurie tai paneigtų. Pagal JKKT nuostatų 2 punktą taryba yra visuomeninė patariančioji institucija, vykdanti konsultanto funkcijas (b. l. 17). Todėl nagrinėjamu atveju negalėjo būti pažeidžiamas reikalavimas, įtvirtintas Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies antrajame sakinyje: „dalyvaudami visuomeninėje veikloje žurnalistai, kurdami kūrinį, turi vengti interesų konflikto arba informuoti auditoriją apie sąsajas su tokia veikla“.

30. Pareiškėjo argumentas, kad Komisija neįrodė ir nepagrindė, kokiais veiksmais V. M. kaip žurnalistas pažeidė Etikos kodekso 23 straipsnį, nes jis nedirbo vietos valdžios institucijose ir nedalyvavo politinių partijų veikloje, atmestinas, nes nagrinėjamu atveju pareiškėjas pripažintas padaręs pažeidimą ne dėl dalyvavimo politinėje partijų veikloje, o dėl to, kad pažeidė minėtą Etikos kodekso 23 straipsnio 2 dalies antrojo sakinio nuostatą, pagal kurią dalyvaudami visuomeninėje veikloje žurnalistai, kurdami kūrinį, turi vengti interesų konflikto arba informuoti auditoriją apie sąsajas su tokia veikla. Ginčijamame sprendime konstatuota, kad V. M., dalyvaudamas visuomeninėje veikloje ir rengdamas publikacijas, neišvengia galimo interesų konflikto: rengia publikacijas, susijusias su jo vykdoma visuomenine veikla ir neinformuoja auditorijos apie šias sąsajas. V. M., būdamas tarybos nariu, paskelbė publikacijas, kuriose buvo aptariami su tarybos veikla susiję klausimai, tačiau neinformavo auditorijos apie savo sąsajas su Taryba.

31. Komisija, pasak apelianto, neįrodė ir nepagrindė, kokiais veiksmais V. M. kaip žurnalistas pažeidė Etikos kodekso 23 straipsnį. Teigia, jog kūriniai, dėl kurių JKKT V. M. kaip žurnalistą skundė Etikos komisijai buvo sukurti po vieną kartą ir viešai paskelbti jūrinės informacijos svetainėje „Albatrosas.lt“. Jeigu V. M. sukurtas publikacijas paėmė ir perspausdino „Klaipėdos“ priede „Jūra“, atsakomybė už tų publikacijų perėmimą ir perspausdinimą, pasak apelianto, turėjo būti skirta juridiniam asmeniui – V. M. personalinei įmonei, kuri pagal sutartį su Klaipėdos laikraščio savininkais leidžia priedą „Jūra“. Vertinant šį pareiškėjo argumentą, pažymėtina, kad iš bylos medžiagos (b. l. 27) matyti, jog „Klaipėdos“ priede „Jūra“ 2016 m. birželio 20 d. straipsnio „Asmenybių sąrašas sukėlė audrą“ autorius yra V. M., kitos publikacijos „Klaipėda“ priedo „Jūra“ (2016 m. lapkričio 14 d.) straipsnio „Į buriavimo mokyklą – per galvas“ autoriumi taip pat nurodytas V. M.. Be to, pats pareiškėjas savo skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui (b. l. 1– 9) nurodė, kad būtent jis yra straipsnių „Asmenybių sąrašas sukėlė audrą“ ir „Į buriavimo mokyklą – per galvas“, išspausdintų „Klaipėda“ priede „Jūra“, autorius. Todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonė, kad pirmiau nurodytų publikacijų (straipsnių) autorius yra pareiškėjas ir būtent už tai, kad jis, rengdamas ir skelbdamas šias publikacijas, nesilaikė reikalavimo, įtvirtinto Etikos kodekso 23 straipsnyje (dalyvaudami visuomeninėje veikloje žurnalistai, kurdami kūrinį, turi vengti interesų konflikto arba informuoti auditoriją apie sąsajas su tokia veikla), kaip nurodyta ginčijamame sprendime, buvo pripažintas pažeidęs Etikos kodekso 23 straipsnį.

32. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nurodęs, kad laikraščio „Klaipėda“ priede „Jūra“ paskelbta versija negali būti laikoma ta pačia publikacija ir ši visuomenės informavimo priemonė („Jūra“) bet kuriuo atveju privalo prisiimti atsakomybę už padarytus pirminiame informacijos šaltinyje (albatrosas.lt) paskelbtos informacijos pakeitimus bei už tai, kad publikacijose nebuvo paskelbta apie galimą jų autoriaus interesų konfliktą, tačiau teismas nepagrįstai nepanaikino Komisijos sprendimo ir jam skirtos nuobaudos.

33. Taigi apeliantas iš esmės teigia, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, jo nuomone, yra neaišku, kuo vadovaujantis pareiškėjas buvo pripažintas padaręs pažeidimą. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad atsakomybė nagrinėjamu atveju tenka ne tik žurnalistui pagal Etikos kodekso 23 straipsnį, bet ir viešosios informacijos rengėjams, skleidėjams pagal Etikos kodekso 29 straipsnį, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai, rengiantys informaciją apie įmones ir organizacijas, skelbiamoje informacijoje privalo atskleisti savo ryšius su jomis ir aplinkybes, kurių nutylėjimas gali sumažinti teikiamos informacijos objektyvumą. Kitaip tariant, nagrinėjamu atveju atsakomybė kyla, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, ir visuomenės informavimo priemonei „Jūra“ už tai, kad publikacijose nebuvo paskelbta apie galimą jų autoriaus interesų konfliktą. Būtent taip reikėtų suprasti pirmosios instancijos teismo formuluotę, apelianto perteiktą šios Nutarties 31 punkte, kartu pripažįstant, kad ji stokoja aiškumo, nėra pakankamai tiksli ir yra perteklinė nagrinėjamos bylos aspektu.

34. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. liepos 5 d. sprendime yra konstatavęs, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas baigiamasis teismo aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais); argumentavimas turi būti racionalus; iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad baigiamajame teismo akte negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo baigiamojo teismo akto priėmimui; baigiamieji teismo aktai turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims.

35. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad jis analizavo Komisijos sprendimo motyvus ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju Komisija įvertino ne pareiškėjo santykius su JKKT, o jo elgesio su informacijos vartotojais (skaitytojais) atitiktį profesinės visuomenės informavimo etikos standartams, Komisija įvertino dvi konkrečias pareiškėjo publikacijas ir tai, ar jis pranešė skaitytojams apie galimą interesų konfliktą, taip pat iš pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad Visuomenės informavimo etikos komisijos 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. EKS-32/17 1 punktas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendime yra nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo baigiamojo teismo akto priėmimui.

36. Apeliantas teigia, kad jis kaip žurnalistas savo straipsnius pateikė publikuoti jūrinės informacijos svetainei „Albatrosas.lt“ su nuorodomis, kurių reikalauja Etikos kodekso 23 straipsnis, o Etikos komisijai jis apskųstas nepagrįstai už perspausdintus straipsnius kitoje žiniasklaidos priemonėje, kur straipsniai buvo tik minimaliai redaguoti, pakeičiant pavadinimą ir adaptuojant kūrinį, t. y. jie nebuvo iš naujo kuriami. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti, ar tai naujas kūrinys. Apelianto nuomone, žurnalistui nekilo pareiga vykdyti reikalavimą, įtvirtintą Kodekso 23 straipsnyje. Vertinant šiuos apelianto teiginius pažymėtina, jog VIĮ 43 straipsnyje (Visuomenės informavimo etika) nustatyta, kad Etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, nustato Kodeksas. Etikos kodekso 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Dalyvaudami visuomeninėje veikloje žurnalistai, kurdami kūrinį, turi vengti interesų konflikto arba informuoti auditoriją apie sąsajas su tokia veikla“. Etikos kodekse nėra išlygų, kad tam tikrais atvejais atsakomybė už pažeidimus, nurodytus Etikos Kodekso 23 straipsnyje, gali būti netaikoma. Kodekso 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos tikslas yra suteikti informacijos gavėjui reikalingą informaciją apie publikacijos autoriaus reikšmingas sąsajas, siekiant visais atvejais kiekvieną informacijos gavėją apsaugoti nuo nepagrįsto lūkesčio dėl informacijos objektyvumo. Todėl vien tai, kad pareiškėjas nurodė interneto svetainėje albatrosas.lt, kur pirmiausia buvo skelbtos publikacijos „Jūrinių asmenybių sąrašas liko neišgrynintas“ (albatrosas.lt, 2016 m. birželio 17 d.) ir „Į buriavimo mokyklą – per galvas“ (albatrosas.lt, 2016 m. lapkričio 12 d.) savo sąsajas su Taryba, nereiškia, kad kitose publikacijose, kuriose nurodytas tas pats autorius, to nurodyti nereikėjo. Tokią išvadą, be kita ko, patvirtina ir Etikos kodekso 29 straipsnis, kuriame nurodyta, kad žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai, rengiantys informaciją apie įmones ir organizacijas, skelbiamoje informacijoje privalo atskleisti savo ryšius su jomis ir aplinkybes, kurių nutylėjimas gali sumažinti teikiamos informacijos objektyvumą. Todėl pagal Kodekso 23 straipsnio 2 dalies nuostatą neturi reikšmės, ar paskelbta publikacija (kūrinys) yra pirmą kartą sukurtas, ar koreguotas.

37. Ši Kodekso 23 straipsnio 2 dalies nuostata negali būti aiškinama ir pagal analogiją su VIĮ 54 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią redakcinė atsakomybė už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo <...> anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones <...>. Pastaroji nuostata reguliuoja kitokius santykius nei Etikos kodekso 23 straipsnio minėta nuostata. VIĮ 54 straipsnio 1 dalies nuostatos esmė yra ta, jog tas, kuris paskelbė informaciją, anksčiau skelbtą per kitas visuomenės informavimo priemones, nėra atsakingas už turtinės ar neturtinės žalos, jei ji būtų patirta, atlyginimą. Ši nuostata skirta apsaugoti ne informacijos gavėją, o tą visuomenės informavimo priemonę, kuri perspausdina kitą anksčiau skelbtą informaciją ir ji būtų pernelyg apsunkinta, jei turėtų tikrinti jau skelbtos informacijos patikimumą, žinoma, neatleidžiant jos nuo pareigos paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją (žr. 2013 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-707/2013). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo pripažintas pažeidęs Etikos kodekso 23 straipsnio 2 dalies nuostatą, todėl pareiškėjui nagrinėjamu atveju iš Etikos kodekso 23 straipsnio kilo reikalavimas nurodyti minėtas sąsajas ne tik pirmoje publikacijoje, bet ir vėlesnėse, kurios išspausdintos laikraščio „Klaipėda“ priede „Jūra“, nepriklausomai nuo to kokiu mastu minėtos publikacijos (straipsniai) buvo koreguoti.

38. Apeliantas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Visuomenės informavimo etikos kodekso 23 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsniui. Apeliantas klausia, ar gali būti taikomi papildomi reikalavimai žurnalistams pagal šias formuluotes: 1) ar Lietuvos visuomenės etikos kodekso 23 straipsnio visa formuluotė neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2) ar dalyvaudami visuomeninėje veikloje žurnalistai privalėtų kaskart kuriant kūrinį nurodyti savo sąsajas su ta visuomenine veikla, jei visuomeninė veikla Lietuvos Respublikos Konstitucijos yra nedraudžiama ir net laiduojama teisė laisvai vienytis.

39. Vertinant apelianto prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodyta formuluotė – „ar dalyvaudami visuomeninėje veikloje žurnalistai privalėtų kaskart kuriant kūrinį nurodyti savo sąsajas su ta visuomenine veikla, jei visuomeninė veikla Lietuvos Respublikos Konstitucijos yra nedraudžiama ir net laiduojama teisė laisvai vienytis“ – yra susijusi su teisės taikymu, o ne su teisės aktų atitikties Konstitucijai tyrimu. Teisės aktų taikymo klausimai pagal Konstituciją nėra priskirti Konstitucinio Teismo kompetencijai. Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs savo aktuose, kad jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų. Apeliantas nepateikė kitų argumentų, kurie pagrįstų, kad Lietuvos visuomenės etikos kodekso 23 straipsnis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsniui. Kartu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (102 straipsnis) ir Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnį Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat – ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Atsižvelgiant į tai, kad Etikos kodeksas nėra priimtas pirmiau nurodytų institucijų, apelianto prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Visuomenės informavimo etikos kodekso 23 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsniui, atmestinas. Kartu atmestinas ir apelianto prašymas ištirti Visuomenės informavimo etikos kodekso 23 straipsnio atitiktį Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijai „Dėl žurnalistikos etikos“, nes tai nėra įstatymu priskirta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 21 straipsnis).

40. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė