2021-11-10 Nr. AB-23837-3-61-3-02741-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2194-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02741-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos N. R. (N. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. R. (N. R.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo Fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja N. R. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) 2020 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4400 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos 2020 m. birželio 15 d. skundą.

2. Pareiškėja paaiškino, jog atsakovas skundžiamame Sprendime nurodė, jog tikrinant pareiškėjos 2020 m. birželio 15 d. skundo aplinkybes nustatyta, jog 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV Užsienio išmokų tarnybą (toliau – ir VSDFV Tarnyba) dėl socialinio draudimo pensijos skyrimo. VSDFV Tarnyba 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimu nuo 2009 m. vasario 5 d. paskyrė pareiškėjai pensiją. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjai buvo išaiškinta, kokiais teisės aktais vadovaujantis jai buvo paskirta pensija ir kaip ji buvo apskaičiuota.

3. Pareiškėja su skundžiamu Sprendimu nesutinka, teigdama, kad VSDFV Tarnyba 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimu paskyrė pareiškėjai pensiją Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos 2020 m. birželio 15 d. skunde buvo prašoma skirti pareiškėjai senatvės pensiją vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas), o ne pagal Ukrainos Respublikos socialinio draudimo įstatymus. Pareiškėja 2020 m. birželio 15 d. skunde nurodė, jog ji turi teisę gauti socialinio draudimo pensiją, kadangi Lietuvoje yra deklaravusi gyvenamąją vietą, pareiškimo pateikimo dieną jai buvo suėjęs įstatymo nustatytas amžius senatvės pensijai gauti ir ji turi minimalų stažą pensijai gauti.

4. Pareiškėja pažymėjo, jog ji nuo 1992 m. gyvena Lietuvoje ir nėra saistoma jokiais socialiniais ryšiais su Ukraina, todėl ji turi teisę gauti senatvės pensiją pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, t. y. atitinka Pensijų įstatymo 1, 3 bei 14 straipsnių reikalavimus (turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, turi nustatytą Lietuvos Respublikoje stažą senatvės pensijai gauti, jai yra sukakęs nustatytas amžius senatvės pensijai skirti). VSDFV Tarnybos 2020 m. kovo 24 d. sprendime nenurodytos materialinės teisės normos, kurios draustų pareiškėjai skirti senatvės pensiją Lietuvos Respublikoje, todėl jos vertinimu, ji yra diskriminuojama.

5. Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. VSDFV nurodė, jog pareiškėja 2009 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi į VSDFV Tarnybą dėl senatvės pensijos skyrimo. Prašyme nurodė, jog jai Ukrainos pensijų fondas paskyrė ir moka senatvės pensiją. Pažymėjo, jog nuo 2002 m. vasario 8 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartis dėl socialinės apsaugos (toliau – ir Sutartis). Pagal Sutarties 33 straipsnio 2 dalį, įsipareigojimus skirti asmeniui pensiją už visą draudimo (darbo) stažą, įgytą po 1992 m. sausio 1 d., prisiima valstybės, pagal kurios teisės aktus šis stažas buvo įgytas. Įsipareigojimą pagal galiojančius teisės aktus skirti asmeniui pensiją už visą draudimo (darbo) stažą, įgytą iki 1991 m. gruodžio 31 d. buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, prisiima valstybės, kurios teritorijoje šis asmuo gyvena kreipimosi dėl pensijos skyrimo momentu. VSDFV Tarnyba, vadovaudamasi tuo metu galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos nuostatomis ir Sutartimi, 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimu nuo 2009 m. vasario 5 d. paskyrė pareiškėjai 37,33 Lt senatvės pensiją. Sprendime buvo nurodyta, jog jis gali būti skundžiamas VSDFV per 3 metus. Pareiškėja 2017 m. rugsėjo 8 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Tarnybą, prašydama paaiškinti, kaip buvo apskaičiuota jos senatvės pensija ir į kokį stažą buvo atsižvelgta. VSDFV Tarnyba 2017 m. rugsėjo 29 d. raštu pareiškėjai išsamiai paaiškino pensijų skyrimo teisinį reglamentavimą ir jai paskirtos senatvės pensijos apskaičiavimą bei nurodė, jog raštas gali būti skundžiamas VSDFV. Pareiškėja 2020 m. kovo 3 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą dėl pensijos skyrimo, kuris buvo persiųstas VSDFV Tarnybai. VSDFV Tarnyba nagrinėjamoje byloje skundžiamu Sprendimu nusprendė nenagrinėti pareiškėjos prašymo kaip pakartotinio.

7. Atsakovas paaiškino, jog Socialinės apsaugos ir darbo ministerija elektroniniu paštu persiuntė VSDFV pagal kompetenciją nagrinėti pareiškėjos 2020 m. kovo 4 d. prašymą su priedais, kuriuo pareiškėja, be kita ko, prašė skirti jai senatvės pensiją. VSDFV, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja prašyme reikalavo skirti jai senatvės pensiją, padarė išvadą, jog pareiškėja nesutinka su VSDFV Tarnybos 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimu, kuriuo jai nuo 2009 m. vasario 5 d. buvo paskirta senatvės pensija Lietuvoje. Todėl VSDFV 2020 m. gegužės 21 d. sprendime išaiškino, jog atsižvelgiant į tai, kad apie VSDFV Tarnybos 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimą pareiškėja buvo informuota 2009 m. gruodžio 12 d. raštu, o pareiškėjos 2020 m. kovo 4 d. prašymas VSDFV gautas 2020 m. kovo 14 d., t. y. pasibaigus nustatytam 3 metų apskundimo terminui, pareiškėjai paaiškino, jog buvo praleistas terminas tokiam skundui pateikti. Tačiau jis gali būti atnaujintas, jei pareiškėja pateiks paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius, kad ji terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Kadangi pareiškėja paaiškinimų ir įrodymų nepateikė, VSDFV 2020 m. liepos 29 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2020 m. kovo 4 d. prašymą ta apimtimi, kuria ji nesutiko su VSDFV Tarnybos 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimu, kaip pateiktą praleidus nustatytą skundo padavimo terminą.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėja 2009 m. rugpjūčio 7 d. VSDFV Tarnybai pateikė prašymą „Dėl socialinio draudimo pensijos skyrimo“, kuriuo prašė skirti senatvės pensiją. Prašyme nurodė, jog gauna senatvės pensiją iš Ukrainos pensijų fondo. VSDFV Tarnyba 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 2-09-8341 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo N. R.“ skyrė pareiškėjai 37,33 Lt per mėnesį valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2009 m. vasario 5 d. iki gyvos galvos. Senatvės pensijos dydis apskaičiuotas pagal 2009 m. vasario mėnesio valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį ir einamųjų metų draudžiamąsias pajamas. VSDFV Tarnyba 2017 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. (10.32)S2-30347 „Dėl senatvės pensijos apskaičiavimo“ pareiškėjai paaiškino teisės aktų nuostatas dėl pensijų skyrimo. VSDFV Tarnyba pareiškėjai taip pat pateikė pensijų skaičiavimo formulę, pagal kurią buvo apskaičiuota pareiškėjos senatvės pensija.

10. Teismas taip pat nustatė, jog pareiškėja 2020 m. kovo 3 d. VSDFV pateikė prašymą „Dėl socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo“, kuriame nurodė, kad prašymo padavimo dieną jai sukako įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius ir turėjo minimalų stažą, nustatytą pensijai gauti, todėl prašė skirti jai senatvės pensiją. VSDFV Tarnyba 2020 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. (10.32)S2-6476 „Dėl senatvės pensijos skyrimo“ atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą kaip pakartotinį. VSDFV Tarnyba sprendime nurodė, kad nuo 2004 m. birželio 9 d. Ukrainoje pareiškėjai paskirta senatvės pensija, kuri nuo 2017 m. rugsėjo mėn. mokama per VSDFV Tarnybą. 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškėjai paskirta senatvės pensija pagal Sutartį už darbo stažą, įgytą Lietuvos Respublikoje po 1992 m. sausio 1 d. Pareiškėjai taip pat nurodyta, kad jai VSDFV Tarnybos 2017 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. (10.32)S2-30347 buvo išaiškinta, kaip apskaičiuota jos senatvės pensija taikant Sutarties nuostatas.

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja 2020 m. birželio 15 d. VSDFV pateikė skundą, prašydama panaikinti VSDFV Tarnybos 2020 m. kovo 24 d. sprendimą ir skirti jai senatvės pensiją, vadovaujantis Pensijų įstatymu. 2020 m. liepos 7 d. priimtas nagrinėjamoje byloje skundžiamas Sprendimas, kuriuo VSDFV atmetė pareiškėjos 2020 m. birželio 15 d. skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas Sprendime nurodė, jog apie tai, kokiais teisės aktais vadovaujantis pareiškėjai paskirta senatvės pensija ir kaip ji buvo apskaičiuota VSDFV Tarnyba išsamiai paaiškino 2017 m. rugsėjo 29 d. raštu, atsakydama į pareiškėjos 2017 m. rugsėjo 8 d. prašymą. VSDFV nurodė, kad 2020 m. kovo 2 d. prašyme, kuriuo pareiškėja pakartotinai kreipėsi į VSDFV Tarnybą dėl senatvės pensijos skyrimo, ji nenurodė naujų faktinių aplinkybių, leidžiančių abejoti VSDFV Tarnybos 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimo pagrįstumu, todėl VSDFV Tarnyba pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą, kaip pateiktą pakartotinai. VSDFV 2020 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5117 atsisakė nagrinėti VDFV Tarnybos 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. D-09-8341 teisėtumą ir pagrįstumą.

12. Teismas nesutiko su pareiškėjos vertinimu, jog VSDFV nepasisakė jos senatvės pensijos skyrimo Lietuvos Respublikoje klausimu iš esmės. Atkreipė dėmesį į tai, kad VSDFV Tarnyba 2009 m. lapkričio 11 d. sprendime Nr. 2-09-8341 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo N. R.“ skyrė pareiškėjai 37,33 Lt per mėnesį valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2009 m. vasario 5 d. iki gyvos galvos. Senatvės pensijos dydis apskaičiuotas pagal 2009 m. vasario mėnesio valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį ir einamųjų metų draudžiamąsias pajamas. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjai Ukrainoje buvo paskirta senatvės pensija pagal Ukrainos įstatymus nuo 2004 m., t. y. kai pareiškėjai buvo 55 metai, ir ji ją gaudavo ir tebegauna, o Lietuvoje minėto amžiaus moterims pagal įstatymus senatvės pensijos negalima buvo paskirti. Taigi, VSDFV Tarnyba 2009 m. lapkričio 11 d. sprendime Nr. 2-09-8341 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo N. R.“, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėja gauna senatvės pensiją Ukrainoje (ir negalėdama kvestionuoti kitos valstybės socialinės apsaugos institucijų sprendimų), skyrė jai dalinę pensiją Lietuvoje. VSDFV Tarnybos 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimas Nr. 2-09-8341 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo N. R.“ nėra nuginčytas, nors jį pareiškėja bandė kvestionuoti.

13. Teismas nustatęs, kad VSDFV Tarnybos 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimas Nr. 2-09-8341 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo N. R.“ nenuginčytas, sprendė, jog jis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatavo, kad VSDFV Tarnyba 2020 m. kovo 24 d. sprendime pagrįstai nurodė, jog nenagrinės pakartotinio pareiškėjos prašymo skirti senatvės pensiją, nes pareiškėjai senatvės pensija paskirta VSDFV Tarnybos 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 2-09-8341 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo N. R.“. Teismas akcentavo, jog tai konstatavo ir VSDFV savo Sprendime, kuris skundžiamas šioje byloje, pabrėždama, kad 2020 m. kovo 3 d. pareiškėjos prašymas skirti senatvės pensiją yra pakartotinis lyginant su pareiškėjos 2009 m. rugpjūčio 7 d. prašymu skirti senatvės pensiją. Todėl apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas priėjo prie išvados, jog nėra jokio teisinio parindo panaikinti VSDFV Sprendimą ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos 2020 m. birželio 15 d. skundą, kuris buvo visapusiškai, nešališkai bei objektyviai išnagrinėtas.

III. 14. Pareiškėja N. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti.

15. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, jog 2020 m. birželio 15 d. skundu atsakovo prašė jai skirti senatvės pensiją vadovaujantis Pensijų įstatymu, o ne Ukrainos Respublikos socialinio draudimo įstatymu. Cituodama Pensijų įstatymo 3 straipsnį, nurodė, jog teisę gauti socialinio draudimo pensiją turi asmenys, gyvenantys Lietuvos Respublikoje ir deklaravę gyvenamąją vietą arba įtraukti į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka.

16. Pareiškėja paaiškina, jog ji, vadovaudamasi Pensijų įstatymo 14 straipsniu, prašė skirti jai senatvės pensiją Lietuvos Respublikoje. Prašymą motyvavo tuo, jog jai sukako įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius ir ji turi minimalų stažą nustatytą senatvės pensijai gauti. Nurodo, jog nuo 1992 metų ji nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir nėra saistoma jokiais socialiniais ryšiais su Ukraina. Be to, atitinka Pensijų įstatymo 1, 3 bei 14 straipsnių reikalavimus senatvės pensijai gauti. Todėl pareiškėjos įsitikinimu, ji turi teisę gauti senatvės pensiją pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

17. Pareiškėja teigia, jog VSDFV Tarnyba priimdama sprendimą nepateikė jokių motyvuotų argumentų savo sprendimui pagrįsti ir nenurodė materialinių normų, kurios draustų pareiškėjai skirti senatvės pensiją Lietuvos Respublikoje. Paaiškina, jog nuo 1968 m. iki 2003 m. metų dirbo Lietuvos Respublikoje, atsakovui yra pateikti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjos darbo stažą Lietuvos Respublikoje. Todėl atsakovas, atsisakydamas nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl senatvės pensijos skyrimo, akivaizdžiai pažeidė paminėto įstatymo nuostatas. Pareiškėjos nuomone, tokie atsakovo veiksmai turėtų būti vertinami kaip diskriminuojantys pareiškėją dėl tautybės, socialinės padėties ir amžiaus.

18. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundo motyvų dėl sprendimo, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą, nevertino, nors teismas privalo būti aktyvus tokio pobūdžio bylose. Teismas nurodė tik vienintelį argumentą, jog pareiškėjai senatvės pensija paskirta VSDFV Tarnybos sprendimu. Pareiškėjos įsitikinimu, išsamiai išanalizavus pirmosios instancijos teismo sprendimą bei įvertinus pareiškėjos apeliacinio skundo motyvus, galima daryti prielaidą, jog apeliaciniame skunde nurodomų argumentų visetas sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Pirmosios instancijos teismas, anot pareiškėjos, neišsiaiškinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, įrodymų, pažeidė paminėtas materialines teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

19. Atsakovas VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

20. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teisingai nustatė, jog VSDFV Tarnybos sprendimas yra nenuginčytas, todėl teisėtas ir pagrįstas, taigi pareiškėjai 2020 m. kovo 2 d. prašymu pakartotinai kreipusis dėl senatvės pensijos skyrimo VSDFV Tarnyba 2020 m. kovo 24 d. sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą kaip pakartotinį.

21. Atsakovas laikosi pozicijos, jog teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad VSDFV valdyba išnagrinėjo iš esmės pareiškėjos 2020 m. birželio 15 d. prašymą ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos 2020 m. kovo 2 d. prašymas skirti senatvės pensiją yra pakartotinis lyginant su pareiškėjos 2009 m. rugpjūčio 7 d. prašymu skirti senatvės pensiją. Todėl atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai nusprendė, kad nėra jokio pagrindo naikinti VSDFV valdybos Sprendimą ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos skundą, kuris buvo visapusiškai, nešališkai ir objektyviai išnagrinėtas.

22. Atsakovas, cituodamas Sutarties 33 straipsnio 2 dalį, nurodo, kad įsipareigojimą pagal galiojančius teisės aktus skirti asmeniui pensiją už visą draudimo (darbo) stažą, įgytą iki 1991 m. gruodžio 31 d. buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, prisiima valstybė, kurios teritorijoje šis asmuo gyvena kreipimosi dėl pensijos skyrimo momentu, o įsipareigojimus skirti asmeniui pensiją už visą draudimo (darbo) stažą, įgytą po 1992 m. sausio 1 d., prisiima valstybė, pagal kurios teisės aktus šis stažas buvo įgytas. Sutarties 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas pensijų eksporto principas, nustatantis, kad pensijos gavėjui, kuriam pensija paskirta vienos Sutarties valstybės teritorijoje, negalima sustabdyti arba nutraukti šios pensijos mokėjimą dėl to, kad tas asmuo gyvena kitos Sutarties valstybės teritorijoje. Sutartis taip pat nenumato galimybės asmens pageidavimu nutraukti pensijos, paskirtos vienoje Sutarties valstybėje, mokėjimą ir ją skirti pagal kitos Sutarties valstybės teisės aktus.

23. Atsakovas pažymi, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2018 m. gegužės 24 d. Lietuvos Respublikos įstatymu dėl Lietuvos Respublikos ir Ukrainos susitarimo dėl Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties pakeitimų ir papildymų ratifikavimo Nr. XIII-1195 ratifikavo 2017 m. gruodžio 8 d. pasirašytą Lietuvos Respublikos ir Ukrainos susitarimą dėl Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties pakeitimų ir papildymų (toliau – ir Susitarimas). Šiuo Susitarimu Sutartis keičiama, numatant, jog kiekviena Sutarties valstybė skirtų pensiją už jos teritorijoje įgytą stažą, taip pat numatant iki minėto Susitarimo įsigaliojimo paskirtų pensijų perskaičiavimą. Šiuo metu šis Susitarimas dar nėra įsigaliojęs, todėl ši aplinkybė įrodo, jog skirti pareiškėjai pensiją Lietuvoje už iki 1992 m. sausio 1 d. įgytą stažą, už kurį pensija paskirta Ukrainoje (t. y. perskaičiuoti pensiją), kol nėra įsigaliojęs Susitarimas, nėra teisinio pagrindo. Todėl pareiškėjos argumentai, kad ji yra diskriminuojama dėl tautybės, socialinės padėties ir amžiaus yra nepagrįsti.

24. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Atsakovo teigimu, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl pagrindo jį panaikinti nėra.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, jog teismas, visapusiškai išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus teisingai nustatė, jog socialinio draudimo senatvės pensija pareiškėjai nuo 2004 m. buvo paskirta Ukrainoje. Pareiškėjai kreipusis dėl senatvės pensijos skyrimo Lietuvos Respublikoje, VSDFV Tarnyba, negalėdama kvestionuoti kitos valstybės socialinės apsaugos institucijų sprendimų, vadovaudamasi Pensijų įstatymu bei Sutartimi, skyrė jai dalinę senatvės pensiją už Lietuvos Respublikoje po 1992 m. įgytą pensijų draudimo stažą.

27. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, teismas pagrįstai konstatavo, jog VSDFV Tarnybos sprendimas yra nenuginčytas, todėl teisėtas ir pagrįstas, taigi pareiškėjai pakartotinai kreipusis dėl senatvės pensijos skyrimo VSDFV Tarnyba sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą kaip pakartotinį. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai sprendė, jog nėra jokio pagrindo panaikinti VSDFV valdybos sprendimą ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos skundą, kuris buvo visapusiškai, nešališkai ir objektyviai išnagrinėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV 2020 m. liepos 7 d. sprendimo Nr. (6.5) I-4400 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2020 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. (10.32) S2-6476“, kuriuo buvo atmestas pareiškėjos 2020 m. birželio 15 d. skundas, pagrįstumo ir teisėtumo.

29. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs VSDFV 2020 m. liepos 7 d. sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pareiškėjos skundą atmetė. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

30. Teisėjų kolegija nagrinėdama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

31. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

32. Pareiškėja teismo prašo prijungti prie bylos medžiagos papildomus rašytinius įrodymus. Pažymėtina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė ištirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

33. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo šios procesinės teisės normos kontekste, nenustatė, kad pareiškėja neturėjo galimybių šių dokumentų pateikti viešojo administravimo subjektui arba pirmosios instancijos teismui, kurių metu buvo atliekamas visų sprendžiamam klausimui aktualių faktinių aplinkybių tyrimas bei vertinimas. Tuo pačiu, teisėjų kolegija nenustatė ir objektyvių priežasčių, kurioms esant, pareiškėjos apeliacinės instancijos teismui pateikiami įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Be to, iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, jog dalis iš jų buvo vertinami pirmosios instancijos teismo (pvz. prašymas dėl socialinio draudimo pensijos skyrimo, VSDFV Tarnybos 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimas Nr. 2-09-8341„Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo N. R.“), todėl nagrinėjamu atveju kalbėti apie procesinio netikėtumo, dėl kurio pareiškėjai būtinybė teikti papildomus įrodymus kilo tik pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą byloje teisinio pagrindo nėra. Šie argumentai suponuoja išvadą, kad pareiškėja viešojo administravimo procedūrų metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga procesine prasme. Priežasčių, dėl kurių jie nebuvo pateikti anksčiau, pareiškėja nenurodė, todėl jos prašymas dėl papildomų įrodymų pridėjimo prie bylos medžiagos atmetamas, grąžinant juos pareiškėjai.

34. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamu atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė faktines aplinkybes, turinčias bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nenurodomi argumentai, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantė naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nepateikė.

35. Iš pareiškėjos apeliacinio skundo turinio matyti, jog ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo pareiškėjos skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėja laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundo motyvų dėl Sprendimo, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą, nevertino, t. y. sprendimą iš esmės motyvavo tik vieninteliu argumentu, jog pareiškėjai senatvės pensija paskirta VSDFV Tarnybos sprendimu.

36. Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2009 m. rugpjūčio 7 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Tarnybą dėl socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo. Prašyme pareiškėja nurodė, jog jai Ukrainos pensijų fondas paskyrė ir moka senatvės pensiją. VSDFV Tarnyba, vadovaudamasi tuo metu galiojusios redakcijos Pensijų įstatymu, Nuostatais ir Sutartimi, 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. D-09-8341 nuo 2009 m. vasario 5 d. paskyrė pareiškėjai 37,33 Lt senatvės pensiją. Šis VSDFV Tarnybos sprendimas pareiškėjai buvo išsiųstas 2009 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. GEU-09-15488.

Pareiškėja 2017 m. rugsėjo 8 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Tarnybą, prašydama paaiškinti, kaip buvo apskaičiuota jos senatvės pensija ir į kokį stažą, įgytą Lietuvos Respublikoje, buvo atsižvelgta apskaičiuojant senatvės pensiją. VSDFV Tarnyba 2017 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. (10.32) S2-30347 pareiškėjai išsamiai paaiškino pensijų skyrimo teisinį reglamentavimą ir jai paskirtos senatvės pensijos apskaičiavimą bei nurodė, jog ir šis raštas gali būti skundžiamas VSDFV. Pareiškėja 2020 m. kovo 3 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė 2020 m. kovo 2 d. prašymą „Dėl socialinio draudimo pensijos skyrimo“, kuris 2020 m. kovo 4 d. raštu Nr. (11.1) DV_S-15377 buvo persiųstas VSDFV Tarnybai.

VSDFV Tarnyba 2020 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. (10.32) S2-6476 nustatė, kad senatvės pensija pareiškėjai yra paskirta Ukrainoje, t. y. nuo 2004 m. birželio 9 d. paskirta senatvės pensija, kurios mokėjimą pagal Ukrainos kompetentingos įstaigos atsiųstus žiniaraščius vykdo nuo 2017 metų VSDFV Tarnyba. Lietuvos Respublikoje VSDFV Tarnybos 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. D-09-8341, vadovaujantis Sutarties nuostatomis, nuo 2009 m. vasario 5 d. paskirta senatvės pensija už stažą, įgytą Lietuvoje po 1992 m. sausio 1 d. VSDFV Tarnyba, atsižvelgdama į tai, jog pareiškėja 2020 m. kovo 2 d. prašyme nenurodė naujų aplinkybių, sudarančių pagrindą, ir nepateikė papildomų argumentų, leidžiančių abejoti ankstesnio sprendimo pagrįstumu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu bei Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 11 d.

įsakymu Nr. V-555 (toliau – ir Taisyklės), 60.3 papunkčiu, nusprendė nenagrinėti pareiškėjos prašymo kaip pakartotinio.

37. Pagal VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punktą, prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą. Teisės teorijoje naudojamos terminologijos prasme tai reiškia, kad šioje teisės normoje yra įtvirtintas draudimas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nagrinėti pakartotinį skundą, dėl kurio kompetentinga institucija jau yra priėmusi sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-89-438/2021). Ši teisės norma teismų praktikoje aiškinama taip, kad sprendžiant dėl jos taikymo pagrįstumo turi būti kreipiamas dėmesys ne tik į tai, kokius prašymus asmuo suformulavo viešojo administravimo subjektui savo skunde, o analizuojamas visas skundo turinys, ypač atkreipiant dėmesį į tai, ar viešojo administravimo subjektui pateiktame naujame skunde tuo pačiu klausimu yra nurodyta naujų faktinių duomenų, kurie nebuvo nurodyti ankstesniame skunde (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-392/2012). Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. V-555 (toliau – ir Taisyklės) 60.3 papunktyje nustatyta, kad prašymas nenagrinėjamas, jeigu pakartotiniame prašyme nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu.

38. Teisėjų kolegija, iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, jog VSDFV Tarnyba 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. D-09-8341 pareiškėjai nuo 2009 m. vasario 5 d. paskyrė senatvės pensiją ir apie tai, kokiais teisės aktais vadovaujantis pareiškėjai senatvės pensija paskirta ir kaip ji apskaičiuota išsamiai paaiškino VSDFV Tarnybos 2017 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. (10.32) S2-30347, atsakydama į pareiškėjos 2017 m. rugsėjo 8 d. prašymą. Pareiškėja 2020 m. kovo 2 d. prašymu pakartotinai kreipėsi į VSDFV Tarnybą dėl senatvės pensijos skyrimo, tačiau jame nenurodė naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti VSDFV Tarnybos 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. D-09-8341 pagrįstumu. Todėl atsižvelgiant į tai, VSDFV teisėtai ir pagrįstai 2020 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4420 nusprendė, jog VSDFV Tarnyba, vadovaudamasi paminėtomis VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto ir Taisyklių 60.3 papunkčio nuostatomis, 2020 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. (10.32) S2-6476 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2020 m. kovo 2 d. prašymą, kaip pateiktą pakartotinai, ir pareiškėjos 2020 m. birželio 15 d. skundą dėl VSDFV Tarnybos 2020 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. (10.32) S2-6476 panaikinimo ir įpareigojimo skirti senatvės pensiją atmetė kaip nepagrįstą, motyvuodama tuo, kad pareiškėjai senatvės pensija jau paskirta VSDFV Tarnybos 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 2-09-8341.

39. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, jog VSDFV Sprendimas pareiškėjos nenuginčytas, todėl yra pagrįstas ir teisėtas, taigi pareiškėjai 2020 m. kovo 2 d. prašymu pakartotinai kreipusis dėl senatvės pensijos skyrimo VSDFV Tarnyba 2020 m. kovo 24 d. sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą kaip pakartotinį. Teismas, be kita ko, pagrįstai konstatavo, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos 2020 m. birželio 15 d. skundą ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos 2020 m. kovo 2 d. prašymas skirti senatvės pensiją yra pakartotinis, lyginant su pareiškėjos 2009 m. rugpjūčio 7 d. prašymu skirti senatvės pensiją, nes jame nenurodyta jokių naujų aplinkybių. Todėl remdamasis nustatytų aplinkybių pagrindu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra jokio pagrindo panaikinti VSDFV Sprendimą bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos skundą, kuris prieš tai jau buvo visapusiškai ir objektyviai išnagrinėtas.

40. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjos galimybės atsisakyti Ukrainoje paskirtos pensijos ir tokiu būdu gauti pensiją Lietuvos Respublikoje, pažymi, jog pagal Sutarties 33 straipsnio 2 dalį, įsipareigojimą pagal galiojančius teisės aktus skirti asmeniui pensiją už visą draudimo (darbo) stažą, įgytą iki 1991 m. gruodžio 31 d. buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, prisiima valstybė, kurios teritorijoje šis asmuo gyvena kreipimosi dėl pensijos skyrimo momentu, o įsipareigojimus skirti asmeniui pensiją už visą draudimo (darbo) stažą, įgytą po 1992 m. sausio 1 d., prisiima valstybė, pagal kurios teisės aktus šis stažas buvo įgytas. Sutarties 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas pensijų eksporto principas, kuriuo nustatyta, kad pensijos gavėjui, kuriam pensija paskirta vienos Sutarties valstybės teritorijoje, negalima sustabdyti arba nutraukti šios pensijos mokėjimą dėl to, kad tas asmuo gyvena kitos Sutarties valstybės teritorijoje. Atkreiptinas dėmesys, jog Sutartis taip pat nenumato galimybės asmens pageidavimu nutraukti pensijos, paskirtos vienoje Sutarties valstybėje, mokėjimą ir ją skirti pagal kitos Sutarties valstybės teisės aktus.

41. Lietuvos Respublikos Seimas 2018 m. gegužės 24 d. Lietuvos Respublikos įstatymu dėl Lietuvos Respublikos ir Ukrainos susitarimo dėl Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties pakeitimų ir papildymų ratifikavimo Nr. XIII-1195 ratifikavo 2017 m. gruodžio 8 d. pasirašytą Lietuvos Respublikos ir Ukrainos susitarimą dėl Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties pakeitimų ir papildymų (toliau – ir Susitarimas). Šiuo Susitarimu Sutartis keičiama, numatant, jog kiekviena Sutarties valstybė skirtų pensiją už jos teritorijoje įgytą stažą, taip pat numatant iki minėto Susitarimo įsigaliojimo paskirtų pensijų perskaičiavimą. Šiuo metu šis Susitarimas nėra įsigaliojęs (Ukraina nėra jį ratifikavusi), todėl kol nėra įsigaliojęs paminėtas Susitarimas, nėra teisinio pagrindo pareiškėjai pensiją skirti Lietuvoje. Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjos reikalavimas skirti pensiją už iki 1992 m. sausio 1 d. įgytą stažą yra nepagrįsti. Vien tai, kad pareiškėja pageidauja atsisakyti Ukrainoje gaunamos pensijos bei tai, kad pareiškėjos netenkina gaunamos Ukrainoje pensijos dydis, nesudaro pakankamo pagrindo įpareigoti atsakovą veikti kitaip, nei jam leidžia galiojantys teisės aktai socialinės apsaugos srityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552 -251/2013). Atsižvelgiant į tai, atmestini ir pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad skundžiamas sprendimas atsisakyti nagrinėti pareiškėjos skundą skirti senatvės pensiją pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus turėtų būti vertinamas kaip diskriminuojantis pareiškėją dėl tautybės, socialinės padėties ir amžiaus, nes kaip jau paminėta anksčiau, pareiškėjos skundą atsisakyta nagrinėti ne diskriminaciniais pagrindais, o vadovaujantis VAĮ ir Taisyklių nuostatų pagrindu, kaip pakartotinai pateiktą skundą.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą nustatė pareiškėjos iškeltam ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes bei jas ištyrė, sprendime išdėstė teisės normomis pagrįstus motyvus, kodėl pareiškėjos skundas atmetamas. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar priimti byloje naują sprendimą.

43. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl patenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą ir panaikinti šį sprendimą nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos N. R. (N. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė