2020-01-22 Nr. AB-1440-3-61-3-01576-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1852-602/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01576-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.4; 14.6; 24.6; 53.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas, pareiškėjas) su pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos (toliau – ir Taryba) 2017 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. 1-818 1 punktu patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 10 punkto nuostata „kintamosios Rinkliavos dedamųjų dydžiai nustatomi 1 (vienam) apmokestinamajai kategorijai priskirto nekilnojamojo turto bendro ploto kvadratiniam metrui eurais (apvalinama iki keturių skaitmenų po kablelio) už kalendorinius metus“, 12 punkto nuostata, numatanti, kad apskaičiuojant bendrą rinkliavos dydį kintamosios rinkliavos dedamosios dydis padauginamas iš konkretaus apmokestinamo nekilnojamojo turto objekto bendro ploto, 24 punkto nuostata „kintamoji Rinkliavos dedamoji taikoma apskaičiuojant Rinkliavą visiems atliekų turėtojams atsižvelgiant į jų valdomų nekilnojamojo turto objektų kategorijas ir bendrą apmokestinamo nekilnojamojo turto objekto plotą“ bei 3 priedo 5 stulpelis ta apimtimi, kuria kintamoji rinkliavos dedamoji nustatoma pagal nekilnojamojo turto objekto paskirtį ir jo plotą, neatsižvelgiant į tai, ar ji taikoma nekilnojamojo turto objektams, kurių savininkai nesinaudoja kolektyviniais konteineriais, ar tiems, kurie naudojasi individualiais konteineriais (t. y. kintamoji rinkliavos dedamoji nekilnojamojo turto objektams, kurių savininkai naudojasi individualiais konteineriais, nustatoma ne pagal faktiškai sukauptų atliekų kiekį), atitinka Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalyje, 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą „teršėjas moka“ principą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą proporcingumo bei 4 punkte įtvirtintą nepiktnaudžiavimo valdžia principus, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą teisėtumo principą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintų Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 28 punktą;

2) nustačius, kad aukščiau minimos nuostatos neatitinka nurodytų teisės aktų nuostatų, pripažinti jas prieštaraujančiomis nurodytiems įstatymams ir Taisyklėms.

2. Vyriausybės atstovas pareiškime nurodė, kad pagal ginčijamą Nuostatų 10, 12, 24 punktuose ir 3 priedo 5 stulpelyje įtvirtintą teisinį reguliavimą kintamoji vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (toliau – ir rinkliava) dedamoji, nepriklausomai nuo to, ar ji taikoma nekilnojamojo turto objektų savininkams, kurie naudojasi kolektyviniais konteineriais, ar naudojasi individualiais konteineriais, yra siejama tik su nekilnojamojo turto objekto paskirtimi ir plotu. Toks reguliavimas prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalyje, 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam „teršėjas moka“ principui, Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalyje ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui, nes proporcingumo ir „teršėjas moka“ principai mokėtinos rinkliavos dydį visų pirma sieja su faktiškai perduotu tvarkyti atliekų kiekiu, o kitoks apmokestinimo būdas galimas tik išimtinais atvejais, kai įrodoma, kad nėra objektyvių galimybių nustatyti konkretų perduotą tvarkyti atliekų kiekį.

Savivaldybės, taikydamos Taisyklių 31 punkto nuostatas ir nustatydamos kintamąją rinkliavos dedamąją asmenims, kurie nesinaudoja kolektyviniais konteineriais (t. y. turi konkrečiam nekilnojamojo turto objektui priskirtą / individualų konteinerį), privalo užtikrinti tinkamą „teršėjas moka“ ir proporcingumo principų įgyvendinimą ir numatyti, kad rinkliavos dydis priklausys nuo rinkliavos mokėtojo faktiškai sukaupto komunalinių atliekų kiekio. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo metu galiojančių Tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1-1185 patvirtintų Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių 85 punkte yra numatyta, jog individualių konteinerių savininkai už atliekų tvarkymo paslaugas atsiskaito pagal faktinį atliekų kiekį, o Tarybos 2016 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 1-444 3 punktu yra patvirtinti naudojimosi mišrių komunalinių atliekų konteineriais maksimalūs įkainiai, t. y.

šiuo metu yra taikoma atsiskaitymo už atliekų tvarkymo paslaugas sistema, atsižvelgiant į faktiškai perduotų tvarkyti atliekų kiekį, taigi, yra objektyvios galimybės nustatyti konkretų atliekų kiekį. Nuostatuose įtvirtintas ginčijamas reglamentavimas, kai yra objektyvi galimybė nustatyti faktinį atliekų kiekį ir kintamąją rinkliavos dedamąją sieti su faktiniu atliekų kiekiu, tačiau kintamoji rinkliavos dedamoji yra taikoma pagal teoriškai galintį susidaryti vidutinį atliekų kiekį, pažeidžia tiek Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą teisėtumo principą, tiek ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą nepiktnaudžiavimo valdžia principą.

3. Vyriausybės atstovas pažymėjo, kad Taryba, nustatydama rinkliavos dydį, yra saistoma ne tik Rinkliavų įstatymo nuostatų, bet ir Atliekų tvarkymo įstatymo keliamų tikslų ir uždavinių, todėl rinkliavos nustatymu turi būti siekiama ne tik surinkti lėšas už atliekų tvarkymo paslaugas. Atsižvelgiant į Atliekų tvarkymo įstatymo 28 straipsnio 4 dalį, 30 straipsnio 10 dalį, rinkliava turi būti nustatoma taip, kad skatintų asmenis rūšiuoti ir mažinti mišrių komunalinių atliekų kiekį sąvartynuose. Nustačius kintamąją rinkliavos dedamąją išimtinai tik pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, priskiriamą vienam nekilnojamojo turto ploto kvadratiniam metrui, yra ne tik pažeidžiami proporcingumo ir „teršėjas moka“ principai, bet ir neskatinamas atliekų rūšiavimas, kadangi mokėtina rinkliavos suma nėra siejama su faktiškai perduotu tvarkyti atliekų kiekiu ir ji yra pastovaus dydžio. Todėl mažesnis pašalintų atliekų kiekis neturi jokios įtakos rinkliavos dydžiui. Be to, pagal plotą apskaičiuotų galimai susidarančių atliekų kiekiai gali reikšmingai neatitikti faktiškai perduoto tvarkyti atliekų kiekio bei paslaugos tiekėjo faktiškai patirtų išlaidų. O tai reiškia Taisyklių 14 bei 28 punktų nuostatų pažeidimą, nes tokiu atveju neužtikrinama, kad konkretaus rinkliavos mokėtojo mokama kintamoji rinkliavos dedamoji padengs kintamąsias komunalinių atliekų tvarkymo sąnaudas.

4. Atsakovas Taryba atsiliepime su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti.

5. Atsakovas pirmiausia nurodė, kad Nuostatai, kuriuose įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktimi įstatymams ir Taisyklėms abejoja pareiškėjas, nėra įsigalioję, nes Tarybos 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. 1-978 rinkliavos įsigaliojimas nukeltas iki 2018 m. sausio 1 d., o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, administraciniams teismams nėra teismingos bylos dėl prašymų ištirti, ar nepradėję galioti norminiai administraciniai aktai, kuriuos priėmė administravimo subjektai, neprieštarauja įstatymams ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminiams aktams.

Antra, Nuostatai priimti griežtai laikantis Vyriausybės patvirtintų Taisyklių, todėl pareiškėjas yra suformulavęs ydingus reikalavimus ir teismas, siekdamas tinkamai ir teisingai įvertinti pareiškimo pagrįstumą, pirmiausia turi įvertinti, ar Taryba, priimdama 2017 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. 1-818 ir tvirtindama Nuostatus, nenukrypo nuo aukštesnės galios teisės akto – Vyriausybės patvirtintų Taisyklių – reglamentavimo. Kadangi ginčijamas Tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimas Nr. 1-818 yra tiesiogiai Taisykles įgyvendinantis teisės aktas, nenustačius Taisyklių prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams, negali būti konstatuojamas ir Tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. 1-818 pagrindu priimtų Nuostatų neatitikimas tiems patiems pareiškėjo nurodomiems aukštesnės galios teisės aktams.

Trečia, pačios Taisyklės leidžia savivaldybėms pasirinkti, kokiu metodu yra apskaičiuojama rinkliavos kintamoji dalis, o Taisyklių 31 ir 33 punktuose savivaldybėms suteikta teisė pačioms pasirinkti rinkliavos ar kitos įmokos kintamosios dalies skaičiavimo būdus ir tokios teisės įgyvendinimas per se (pats savaime) neprieštarauja nė vienam pareiškėjo nurodomam aukštesnės galios teisės aktui. Ketvirta, atsakovas nusprendė tą patį rinkliavos kintamosios dalies apskaičiavimo būdą pagal atsakovo nustatytas atliekų sukaupimo normas ir valdomo nekilnojamojo turto paskirtį bei plotą taikyti visiems atliekų turėtojams, siekdamas užtikrinti visų atliekų turėtojų Vilniaus mieste nediskriminavimą ir vienodų kriterijų taikymą.

Atsakovui faktiškai nebuvo įmanoma, nepatiriant didelių ir nepagrįstų ekonominių / laiko sąnaudų, nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti mišrių komunalinių atliekų kiekį, nes Savivaldybėje rinkliava už atliekų tvarkymą yra įvedama pirmą kartą, o, Savivaldybės duomenimis, kolektyviniais konteineriais formaliai nesinaudoja tik apie 1/10 visų Vilniaus mieste esančių atliekų turėtojų (iš esmės tai individualių gyvenamųjų namų gyventojai). Penkta, pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 ir 2017 m. vasario 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-394-662/2017, nes nagrinėjamu atveju atsakovas neturi konkrečių duomenų apie faktinius sukauptų atliekų kiekius, Savivaldybės teritorijoje apmokestinimo objektu pasirinktas ne atliekų turėtojas, o jo valdomas nekilnojamasis turtas, todėl faktiškai surinktų mišrių komunalinių atliekų kiekis nustatomas duomenis apie faktiškai surenkamas atliekas renkant pagal apmokestinamo nekilnojamo turto kategoriją ir naudojamo konteinerio rūšį, o tokie duomenys leidžia nustatyti, kiek atliekų generuoja individualus namas, naudojantis individualų konteinerį, kuris pasveriamas kiekvieną kartą jį išverčiant ir duomenis esamuoju laiku perduodant atsakovui, tačiau tokia sistema veiks tik pradėjus taikyti rinkliavą.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjo Vyriausybės atstovo pareiškimą tenkino. Pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. 1-818 (TAR, 2017 m. vasario 9 d., Nr. 2367) 1 punktu patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 10, 12, 24 punktuose ir 3 priedo 5 stulpelyje įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį nekilnojamojo turto objektams, kurių savininkai naudojasi individualiais konteineriais, kintamoji vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dedamoji nustatoma ne pagal faktiškai sukauptų atliekų kiekį, o pagal nekilnojamojo turto objekto paskirtį ir jo plotą, prieštarauja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalyje, 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam principui „teršėjas moka“, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui. Pavedė Nacionalinei teismų administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos lėšomis, paskelbti įsiteisėjusį teismo sprendimą Teisės aktų registre (toliau – ir TAR).

7. Teismas nesutiko su atsakovo argumentu, kad Nuostatai, kuriuose įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktimi įstatymams ir Taisyklėms abejoja pareiškėjas, nėra įsigalioję. Šį argumentą atsakovas grindė tuo, kad Tarybos 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. 1-978 rinkliavos įsigaliojimas nukeltas iki 2018 m. sausio 1 d. Teismas pabrėžė, jog, remiantis TAR duomenimis, Nuostatus, kurių atitinkamuose punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą prašė ištirti pareiškėjas, Taryba patvirtino 2017 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 1-818, kurio 2 punkte nustatė: „Vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą Vilniaus miesto savivaldybėje taikyti nuo 2017-07-01“; šis Tarybos sprendimas TAR paskelbtas 2017 m. vasario 9 d., Nr. 2367, įsigaliojo 2017 m. vasario 10 d. Taryba 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. 1-978 pakeitė savo 2017 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. 1-818 2 punktą, nustatydama: „Taikyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą Vilniaus miesto savivaldybėje nuo 2018-01-01“; Tarybos 2017 m. gegužės 31 d. sprendimas Nr. 1-978 TAR paskelbtas 2017 m. birželio 16 d., Nr. 10131, įsigaliojo 2017 m. birželio 17 d. Taigi abu Tarybos sprendimai (t. y. tiek sprendimas Nr. 1-818, tiek sprendimas Nr. 1-978) yra nustatyta tvarka paskelbti ir įsigalioję. Šio fakto nekeičia tai, kad Taryba 2017 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. 1-818 2 punkte nukėlė Nuostatuose nustatyta tvarka apskaičiuojamos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą Savivaldybėje taikymą iki 2018 m. sausio 1 d. Teismo vertinimu, Tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. 1-818 2 punkte įtvirtinta nuostata nelaikytina šiame teisės akte numatyta vėlesne jo įsigaliojimo data Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo prasme. Teismas pažymėjo, kad atsakovo minimos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. AS438-603/2008, kurioje priimta 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis, ir nagrinėjamos administracinės bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa.

8. Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjo ginčijamo Nuostatų 10, 12, 24 punktuose ir 3 priedo 5 stulpelyje įtvirtinto teisinio reguliavimo turinio matyti, kad pagal jį tiek pastovioji, tiek kintamoji rinkliavos dedamosios nustatomos tik pagal nekilnojamojo turto objekto paskirtį ir jo plotą, o kintamoji rinkliavos dedamoji taikoma apskaičiuojant rinkliavą visiems atliekų turėtojams (žr. Nuostatų 7.5 p.). Todėl teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, kad ginčijamu Nuostatų 10, 12, 24 punktuose ir 3 priedo 5 stulpelyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, be kita ko, nustatyta, kad kintamoji rinkliavos dedamoji yra nustatoma tik pagal nekilnojamojo turto objekto paskirtį ir jo plotą, nepriklausomai nuo to, ar apmokestinamojo nekilnojamojo turto objektų savininkai naudojasi kolektyviniais, ar individualiais konteineriais. Taip pat teismas sutiko su pareiškėjo pozicija (jos neneigė ir atsakovas), kad dėl tokio teisinio reguliavimo nekilnojamojo turto objektams, kurių savininkai naudojasi individualiais konteineriais, kintamoji rinkliavos dedamoji nustatoma ne pagal faktiškai sukauptų atliekų kiekį.

9. Teismas pažymėjo, kad iš pareiškimo turinio matyti, jog Vyriausybės atstovas mano, kad Nuostatų 10, 12, 24 punktuose ir 3 priedo 5 stulpelyje įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį nekilnojamojo turto objektams, kurių savininkai naudojasi individualiais konteineriais, kintamoji rinkliavos dedamoji nustatoma ne pagal faktiškai sukauptų atliekų kiekį, o pagal nekilnojamojo turto objekto paskirtį ir jo plotą, prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalyje, 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam „teršėjas moka“ principui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintam proporcingumo bei 4 punkte įtvirtintam nepiktnaudžiavimo valdžia principams, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintam teisėtumo principui, Taisyklių 28 punktui.

10. Pasisakydamas dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties „teršėjas moka“ ir proporcingumo principams, teismas vadovavosi Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalimi, 32 straipsnio 1 dalimi, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 (priešingai nei teigia atsakovas, teismo nuomone, šioje nutartyje pateikti išaiškinimai mutatis mutandis (su būtinais atitinkamais pakeitimais) taikytini ir nagrinėjamoje byloje) apibendrintu principo „teršėjas moka“ taikymu ir aiškinimu Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktikoje.

11. Įvertinęs nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, teismas pritarė Vyriausybės atstovo nuomonei, kad proporcingumo ir „teršėjas moka“ principai mokėtinos rinkliavos dydį visų pirma sieja su faktiškai perduotu tvarkyti atliekų kiekiu, o kitoks apmokestinimo būdas galimas tik išimtinais atvejais, kai įrodoma, kad nėra objektyvių galimybių nustatyti konkretų perduotą tvarkyti atliekų kiekį. Taip pat teismas sutiko su pareiškėju, kad nagrinėjamu atveju Savivaldybėje yra visos objektyvios galimybės nustatyti konkretų atliekų kiekį ir kintamąją rinkliavos dedamąją sieti su faktiniu atliekų kiekiu.

Atitinkamai teisėjų kolegija nesutiko su atsakovo teiginiu, kad jam faktiškai nebuvo įmanoma, nepatiriant didelių ir nepagrįstų ekonominių / laiko sąnaudų, nustatyti konkretų nekilnojamojo turto objektų, kurių savininkai naudojasi individualiais konteineriais, faktiškai surenkamų ir perduodamų tvarkyti mišrių komunalinių atliekų kiekį. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad iš šiuo metu taikomų Tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1-1185 patvirtintų Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių (Tarybos 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 1-658, 2009 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 1-1131, 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Nr. 1-193 redakcijos) 85 punkte ir Tarybos 2016 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 1-444 3 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, kad Savivaldybėje iki 2018 m. sausio 1 d. (t. y. kol Savivaldybėje bus pradėta taikyti rinkliava, apskaičiuota pagal Nuostatus;

žr. Tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. 1-818 2 p.) taikoma atsiskaitymo už atliekų tvarkymo paslaugas sistema, atsižvelgiant į faktiškai perduotų tvarkyti atliekų kiekį, t. y nustatomi maksimalūs vieno kubinio metro mišrių komunalinių atliekų surinkimo, išvežimo ir šalinimo tarifai. Pagal Tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1-1185 patvirtintų Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių (Tarybos 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 1-658, 2009 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 1-1131, 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Nr. 1-193 redakcijos) 77 ir 77.6 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą kiekvienas Savivaldybės atliekų tvarkymo operatorius, be kita ko, privalo Savivaldybės administracijos nustatytu periodiškumu atsiskaityti Savivaldybės administracijai apie kiekvieno sutvarkytų atliekų srauto (t. y. atskirai dėl visų V-XII skyriuose numatytų komunalinių atliekų) kiekį ir teikti kitą Savivaldybės administracijos nustatytą informaciją apie savo veiklą.

Teismo nuomone, visa tai įrodo, kad šiuo metu yra visos objektyvios galimybės nustatyti Savivaldybėje surenkamą konkretų atliekų kiekį, jį prognozuoti. Todėl teismas sprendė, kad tokios galimybės buvo ir Tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. 1-818, kuriuo patvirtinti Nuostatai, priėmimo metu, visas galimybes surinkti pakankamai tikslius duomenis apie faktinius sukauptų atliekų kiekius Administracija turi ir šiuo metu, todėl atsakovo nurodytos priežastys nelaikytos objektyviu pagrindu nesivadovauti įstatymais ir nepaisyti juose įtvirtintų „teršėjas moka“ ir proporcingumo principų.

12. Atsakovas teigė, kad pačios Taisyklės leidžia savivaldybėms pasirinkti, kokiu metodu yra apskaičiuojama rinkliavos kintamoji dalis, o Taisyklių 31 ir 33 punktuose savivaldybėms suteikta teisė pačioms pasirinkti rinkliavos ar kitos įmokos kintamosios dalies skaičiavimo būdus. Vertindamas šį atsakovo argumentą, teismas nesutiko su Administracijos pateiktu Taisyklių 31 ir 33 punktuose įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimu. Teismas vadovavosi Nuostatų 31 ir 33 punktų nuostatomis ir šį teisinį reguliavimą aiškino sistemiškai kartu su teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Taisyklių 14 punkte, ir darė išvadą, kad jis jokiu būdu nereiškia, kad Taisyklės leidžia nekilnojamojo turto objektų savininkams arba jų įgaliotiems asmenims (t. y. asmenims, naudojantiems individualius konteinerius) kintamąją dalį nustatyti taikant vieną iš 33 punkte nurodytų, tik savininkams, kurie naudojasi kolektyviniais konteineriais, taikytinų, kintamųjų, įskaitant tas, kurios siejamos tik su nekilnojamojo turto objekto paskirtimi ir plotu. Teismo nuomone, priešingai, Savivaldybė, vadovaudamasi „teršėjas moka“ ir proporcingumo principais, esant jau minėtai objektyviai galimybei nustatyti konkretų perduotą tvarkyti atliekų kiekį, kintamąją rinkliavos dalį nekilnojamojo turto objektų savininkams arba jų įgaliotiems asmenims (t. y. asmenims naudojantiems individualius konteinerius) turėtų nustatyti, vadovaudamasi Taisyklių 31, 31.1–31.4 punktuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu.

13. Teismas pabrėžė, kad tai, jog Nuostatai priimti vadovaujantis Taisyklėmis, savaime nereiškia, jog teismas negali tirti jų atitikties įstatymams ar Taisyklėms, o jų prieštaravimas įstatymams per se nereiškia, kad įstatymams ar Konstitucijai prieštarauja ir Taisyklės. Todėl atsakovo teiginys, kad, siekiant ištirti ginčijamo Nuostatuose įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktį įstatymams ir Tvarkai, visais atvejais turi būti nustatytas Taisyklių prieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams, vertintas kritiškai. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Taisyklių 31, 31.1–31.4 punktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas sudaro visas prielaidas Savivaldybei vadovautis „teršėjas moka“ ir proporcingumo principais.

14. Teismas konstatavo, kad Tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 1-818 patvirtintų Nuostatų 10, 12, 24 punktuose ir 3 priedo 5 stulpelyje įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį nekilnojamojo turto objektams, kurių savininkai naudojasi individualiais konteineriais, kintamoji Rinkliavos dedamoji nustatoma ne pagal faktiškai sukauptų atliekų kiekį, o pagal nekilnojamojo turto objekto paskirtį ir jo plotą, prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalyje, 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam principui „teršėjas moka“ bei Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalyje ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui.

15. Tai konstatavęs teismas nevertino ginčijamo Nuostatų 10, 12, 24 punktuose ir 3 priedo 5 stulpelyje įtvirtinto teisinio reguliavimo tiek, kiek pagal jį nekilnojamojo turto objektams, kurių savininkai naudojasi individualiais konteineriais, kintamoji rinkliavos dedamoji nustatoma ne pagal faktiškai sukauptų atliekų kiekį, o pagal nekilnojamojo turto objekto paskirtį ir jo plotą, atitikties Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintam nepiktnaudžiavimo valdžia principui, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintam teisėtumo principui, Taisyklių 28 punktui. Taip pat teismas detaliau nepasisakė dėl kitų procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, nes, teismo nuomone, tai niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados.

16. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 118 straipsnio 1 dalimi, 119 straipsnio 1 dalimi, Teisėkūros pagrindų įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 2 dalimi, teismas Nacionalinei teismų administracijai pavedė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos lėšomis paskelbti įsiteisėjusį teismo sprendimą TAR.

III. 17. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti. Apeliaciniame skunde atsakovas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Tarybos sprendimas TAR paskelbtas 2017 m. vasario 2 d., tačiau jame yra numatyta vėlesnė vietinės rinkliavos Savivaldybėje įsigaliojimo data. Tiek skundžiamo Tarybos sprendimo priėmimo metu, tiek dabar Nuostatai nėra įsigalioję. Todėl teismas tyrė neįsigaliojusio norminio administracinio akto teisėtumą. Pareiškėjas prašė ištirti ne Tarybos sprendimo, bet juo patvirtintų ir neįsigaliojusių Nuostatų atitiktį aukštesnės galios teisės aktų reikalavimams. Teismas nemotyvavo, kodėl Tarybos sprendimo 2 punkte nustatyta vėlesnė Nuostatų įsigaliojimo data neatitinka Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies. Teismas nustatytą atidedamąjį Nuostatų įsigaliojimo terminą siejo ne su pačių Nuostatų, o su Tarybos sprendimo įsigaliojimu. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-1415/2011 pažymėjo, kad tam, jog būtų pradėta norminio administracinio akto teisėtumo patikros byla, turi būti nustatyta, kad šis norminis teisės aktas realiai buvo pritaikytas.

17.2. Pirmosios instancijos teismas sprendime padarė neteisingą išvadą, kad pagal Nuostatus rinkliavos kintamoji ir pastovioji dalis priklauso tik nuo atliekų turėtojo valdomo nekilnojamojo turto objekto paskirties ir ploto, ignoruodamas faktą, kad rinkliavai apskaičiuoti bus taikomos Tarybos nustatytos bei Taisyklių prioretizuojamos atliekų susikaupimo normos. Kadangi pirmosios instancijos teismas nevertino atliekų susikaupimo normų reikšmės rinkliavos dydžiui, taip individualizuojant tiek atliekų turėtojus, besinaudojančius kolektyviniais konteineriais, tiek atliekų turėtojus, naudojančius individualius konteinerius, teismas objektyviai negalėjo įvertinti, ar pagal atliekų susikaupimo normas, o ne pagal faktiškai sukauptą atliekų kiekį (svorį), skaičiuojama rinkliava yra neproporcinga ir pažeidžianti „teršėjas moka“ principą būtent individualius konteinerius naudojančių asmenų atžvilgiu, teismo išvados negali būti laikomas motyvuotomis. Teismas ignoravo aplinkybę, kad pačios Taisyklės leidžia savivaldybėms pasirinkti, kokiu metodu yra apskaičiuojama rinkliavos kintamoji dalis. Taisyklėse tiek rinkliavos kintamosios dalies skaičiavimas pagal faktinį atliekų kiekį, tiek pagal galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimą per susikaupimo normas yra lygiaverčiai teisėti būdai, Taisyklių 19 punkte rekomenduoja savivaldybėms nustatyti mišrių komunalinių ir atskirai surenkamų komunalinių atliekų susikaupimo normas. Taisyklės, kurių 31 punkto atitiktis aukštesnės galios teisės aktams nebuvo šios bylos nagrinėjamo dalykas, vienareikšmiškai leido apeliantui skaičiuoti kintamąją rinkliavos dalį individualius konteinerius naudojantiems atliekų turėtojams pagal atliekų susikaupimo normą (Taisyklių 31.4 p.). Taisyklės buvo parengtos Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 3 dalies pagrindu, jos yra galiojančios ir neginčijamos, t. y. priimant Taisykles ir nustatant konkrečius bei lygiaverčius rinkliavos ar kitos įmokos už atliekų tvarkymą kintamosios dalies skaičiavimo būdus jau buvo įvertinti įstatymo keliami tikslai ir uždaviniai (įskaitant „teršėjas moka“ ir kitus principus).

17.3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi ir bylai aktualiais Teisingumo Teismo išaiškinimais. Taisyklės suteikia savivaldybėms teisę pačioms pasirinkti, ar rinkliavos kintamoji dalis yra apskaičiuojama pagal faktiškai perduotų atliekų kiekį (svorį), ar pagal savivaldybių patvirtintas atliekų susikaupimo normas. Svarbu akcentuoti, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į naujausią Teisingumo Teismo praktiką ginčo klausimu. Teisingumo Teismas 2017 m. kovo 30 d. sprendime VG Čistoća byloje, C-335/16, pateikė principo „teršėjas moka“ išaiškinimą. Teisingumo Teismas neginčijamai pripažino galimybę nustatant rinkliavą remtis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, tačiau skundžiamame sprendime tokia galimybė iš esmės paneigiama, kadangi pirmosios instancijos teismas preziumavo tokių apmokestinimo sistemų (kai jos sukonstruotos įvertinat galintį susidaryti atliekų kiekį) neteisėtumą.

17.4. Apeliantui buvo neįmanoma nustatyti konkretaus kiekvieno atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti mišrių komunalinių atliekų kiekio, ką pirmosios instancijos teismas be aiškaus pagrindo ignoravo. Rinkliava už atliekų tvarkymą įvedama pirmą kartą, t. y. iki šiol Savivaldybėje veikia atliekų tvarkymo sistemos modelis, kai atliekų turėtojai moka ne visuotinai privalomą įmoką į Savivaldybės biudžetą, bet už minėtą paslaugą apmoka tiesiogiai atliekų vežėjams pagal dar 2007 m. Savivaldybės ir atliekų vežėjų sudarytas atliekų tvarkymo sutartis ir sąlygas. Neturint kiekvieno konteinerio pasvėrimo įrangos ir jo duomenų, nustatyti rinkliavos kintamąją dalį pagal faktiškai perduotų atliekų kiekį yra neįmanoma. Konkursą laimėję vežėjai pagal konkurso sąlygas ir viešojo pirkimo sutarties reikalavimus privalės sverti kiekvieno konteinerio atliekų svorį ir svėrimo rezultatus automatiškai perduoti į Savivaldybės informacinę sistemą, t. y. tik pradėjus taikyti rinkliavą Savivaldybė turės objektyvias galimybes nustatyti į kiekvieną apmokestinamajam objektui priskirtą atliekų konteinerį faktiškai perduotų atliekų kiekį. Iš skundžiamo sprendimo galima susidaryti nuomonę, kad esama atliekų tvarkymo sistema yra pranašesnė už naująją, tačiau tai yra ydinga ir neteisinga. Vien tai, kad iki rinkliavos įvedimo atliekų vežėjai neturėjo pareigos sverti išvežamų atliekų kiekio, buvo pakankamas pagrindas konstatuoti, kad apeliantas neturėjo jokių realių galimybių rinkliavos kintamąją dalį individualius konteinerius naudojantiems atliekų turėtojams apskaičiuoti pagal jų faktiškai perduodamų atliekų kiekį. Pareiškėjas neįrodinėjo, o pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad rinkliavos skaičiavimas pagal galintį susidaryti atliekų kiekį yra neproporcingas individualius konteinerius naudojančių atliekų turėtojų atžvilgiu.

17.5. Teismas netinkamai nustatė ir principo „teršėjas moka“ turinį nacionalinėje teisėje. Taryba, priimdama Nuostatus, privalėjo remtis Taisyklėmis. Šiuo atveju teismas negalėjo nustatyti Nuostatų prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams, jeigu nėra nustatytas analogiškas Taisyklių neteisėtumas.

17.6. Savivaldybė pasirašė viešojo pirkimų sutartis su trimis atliekų vežėjais, taip pat įsteigė savivaldybės įmonę „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ rinkliavai skaičiuoti. Ginčijamų Nuostatų punktų panaikinimas reikštų rinkliavos sistemos įvedimo atidėjimą, nes Nuostatus reiktų keisti iš esmės, viešojo pirkimo sutarčių vykdymo pradžios momento nukėlimą, kompensuojant atliekų vežėjams negautas pajamas iš Savivaldybės biudžeto (mokesčių mokėtojų lėšų), ir papildomas išlaidas konfigūruojant rinkliavos apskaitos sistemą bei ją pakartotinai testuojant.

17.7. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 yra neaktuali ir nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, kadangi Savivaldybės teritorijoje apmokestinimo objektu pagal naująją sistemą pasirinktas ne atliekų turėtojas, o jo valdomas nekilnojamasis turtas. Teismas netinkamai aiškino ir aktualią Teisingumo Teismo praktiką – Teisingumo Teismas prioritetą faktiniam atliekų kiekio skaičiavimui nustatant vietinę rinkliavą siejo tik su tokia situacija, kai tai padaryti yra objektyviai įmanoma.

18. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčijamas Tarybos sprendimas ir juo patvirtinti Nuostatai yra galiojantys ir gali būti ginčo objektu šioje administracinėje byloje, yra pagrįsta. Tiek sprendimas, tiek juo patvirtinti Nuostatai yra paskelbti Teisėkūros pagrindų įstatymo nustatyta tvarka – Teisės aktų registre. Taigi, šiuo atveju nustatyta ne vėlesnė sprendimo 1 punkto ir juo patvirtintų Nuostatų įsigaliojimo data, o nuo kada pradedama taikyti vietinė rinkliava. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nors priimtas norminis teisės aktas dar nėra įsigaliojęs, tai neužkerta kelio tirti jo teisėtumą (2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-199/2012). Analogiškos pozicijos, vykdydamas jam priskirtą konstitucinę kontrolę, laikosi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose. Administracinės bylos Nr. AS438-603/2008 ir šios bylos ratio decidendi nesutampa. Apelianto cituojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A88-1415/2011 norminio administracinio akto patikra buvo inicijuota nagrinėjant individualų ginčą, t. y. ABTĮ 113 straipsnio pagrindu, tuo tarpu šioje byloje yra teikiamas abstraktus prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas Sprendimas ir juo patvirtinti Nuostatai yra priimti ir paskelbti TAR, į tai, kad tiriant norminio akto teisėtumą nėra svarbu, ar teisės akte yra nustatyta vėlesnė jo taikymo data, ir į tai, kad šiuo atveju yra nagrinėjamas abstraktus prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, darytina išvada, kad šioje byloje nėra jokių kliūčių nagrinėti Nuostatų teisėtumą ir pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą vertinti jų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams.

20. Analizuojant savivaldybių tarybų teisę / pareigą nustatyti rinkliavos dydį, turi būti sistemiškai aiškinamos tiek Atliekų tvarkymo įstatymo, tiek Taisyklių nuostatos, tiek atsižvelgiama į bendruosius teisės principus. Savivaldybės taryba, kiekvienu konkrečiu atveju, pasirinkdama vieną iš galimų taikyti metodų, visų pirma, privalo vadovautis Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalyje nustatytais paslaugų kainodaros principais ir, įvertinusi objektyvias aplinkybes, parinkti tokį taikytiną metodą, kuris atitiktų šiuos principus. Atsakovas susikaupimo normas sieja su vidutiniu atliekų susikaupimo kiekiu konkrečios kategorijos nekilnojamojo turto objekto kvadratiniame metre. Taigi konkretaus nekilnojamojo turto objekto naudotojas visus metus mokės tą pačią sumą, nepriklausomai nuo to, kokį atliekų kiekį jis pašalina, ir visiškai neatsižvelgiant į tai, kad jis naudoja individualų konteinerį ir pagal jo naudojamo konteinerio tūrį galima identifikuoti jo pašalintą faktinį atliekų kiekį. Pasirinktas rinkliavos kintamosios dalies skaičiavimo metodas neužtikrina proporcingumo ir „teršėjas moka“ principų įgyvendinimo bei neskatina asmenų rūšiuoti susidarančių atliekų. Be to, šiuo metu yra parengtas ir užregistruotas Taisyklių pakeitimo projektas, kuriuo siūloma apskritai panaikinti galimybę rinkliavos kintamąją dalį nustatyti pagal susikaupimo normas.

21. Pareiškėjo vertinimu, faktas, kad rinkliava įvedama pirmą kartą, jokios reikšmės neturi. Šiuo atveju yra aktualu išsiaiškinti, ar egzistuoja objektyvios galimybės rinkliavos kintamąją dalį nustatyti atsižvelgiant į faktiškai išvežamų atliekų kiekį. Iki šiol taikytas metodas įrodo, kad egzistuoja reali galimybė rinkliavos kintamąją dalį nustatyti pagal faktiškai pašalintų atliekų kiekį. Pareiškėjas pažymi, jog atliekų svėrimas yra tik vienas iš galimų (manytina ir pats tiksliausias) būdų atsiskaityti už atliekų tvarkymą pagal faktinį kiekį. Tačiau Taisyklių 31.1–31.2 punktai nustato ir kitus metodus. Tikrovės neatitinka ir Savivaldybės pateikti argumentai, kad atliekų operatoriai nėra pateikę konkrečių duomenų apie konkrečių atliekų turėtojų pašalintų atliekų kiekius. Tai paneigia jų kartu su atsiliepimu į pareiškimą pateikto 3 priedo duomenys, informacija, kuria vadovaujantis, buvo skaičiuojamos susikaupimo normos. Taryba, nustatydama rinkliavą, privalo būti apskaičiavusi būtinąsias sąnaudas, todėl ji turi turėti pakankamai duomenų, kad galėtų rinkliavos kintamąją dalį nustatyti pagal vieną iš Taisyklių 31.1–31.3 punktuose nurodytų metodų.

22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gruodžio 5 d. nutartimi atnaujino administracinės bylos nagrinėjimą iš esmės ir bylos nagrinėjimą atidėjo bei pasiūlė pareiškėjui pateikti savo poziciją dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. 1-226 reikšmės nagrinėjamam ginčui.

23. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse 2019 m. gruodžio 20 d. pateikė poziciją, jog įvertinus tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimas Nr. 1-226 iš esmės keičia iki tol galiojusį reglamentavimą ir numato galimybę rinkliavos kintamąją dalį mokėti pagal faktiškai atiduotų atliekų svorį, įsigaliojus šiam sprendimui būtų pagrindas svarstyti dėl administracinės bylos nagrinėjimo nutraukimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. 1-818 (TAR, 2017 m. vasario 9 d., Nr. 2367) 1 punktu patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 10, 12, 24 punktuose ir 3 priedo 5 stulpelyje įtvirtinto teisinio reguliavimo teisėtumo.

25. Byloje nustatyta, kad Vyriausybės atstovas kreipėsi į teismą, manydamas, kad pagal ginčijamą Nuostatų 10, 12, 24 punktuose ir 3 priedo 5 stulpelyje įtvirtintą teisinį reguliavimą kintamoji vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dedamoji, nepriklausomai nuo to, ar ji taikoma nekilnojamojo turto objektų savininkams, kurie naudojasi kolektyviniais konteineriais, ar naudojasi individualiais konteineriais, yra siejama tik su nekilnojamojo turto objekto paskirtimi ir plotu. Toks reguliavimas prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalyje, 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam „teršėjas moka“ principui, Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalyje ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui, nes proporcingumo ir „teršėjas moka“ principai mokėtinos rinkliavos dydį visų pirma sieja su faktiškai perduotu tvarkyti atliekų kiekiu, o kitoks apmokestinimo būdas galimas tik išimtinais atvejais, kai įrodoma, kad nėra objektyvių galimybių nustatyti konkretų perduotą tvarkyti atliekų kiekį. Savivaldybės, taikydamos Taisyklių 31 punkto nuostatas ir nustatydamos kintamąją rinkliavos dedamąją asmenims, kurie nesinaudoja kolektyviniais konteineriais (t. y. turi konkrečiam nekilnojamojo turto objektui priskirtą / individualų konteinerį), privalo užtikrinti tinkamą „teršėjas moka“ ir proporcingumo principų įgyvendinimą ir numatyti, kad rinkliavos dydis priklausys nuo rinkliavos mokėtojo faktiškai sukaupto komunalinių atliekų kiekio. Nuostatuose įtvirtintas ginčijamas reglamentavimas, kai yra objektyvi galimybė nustatyti faktinį atliekų kiekį ir kintamąją rinkliavos dedamąją sieti su faktiniu atliekų kiekiu, tačiau kintamoji rinkliavos dedamoji yra taikoma pagal teoriškai galintį susidaryti vidutinį atliekų kiekį, pažeidžia tiek Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą teisėtumo principą, numatantį, kad savivaldybės administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, tiek ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą nepiktnaudžiavimo valdžia principą.

26. Taigi, šiuo atveju, inicijuodamas norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimą, į teismą kreipėsi Vyriausybės atstovas, paduodamas abstraktų pareiškimą (ABTĮ 112 str. 2 d.), t. y. su individualia administracine byla nesusijusį pareiškimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. 1-818 1 punktu patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų atitinkamų punktų teisėtumo ištyrimo.

27. Iš pareiškėjo pareiškimo matyti, kad nagrinėjamu atveju Vyriausybės atstovas prašo ištirti Nuostatų teisinio reguliavimo teisėtumą būtent tuo aspektu, kad pagal juos nenumatytas diferencijuotas kintamosios rinkliavos dedamosios apskaičiavimas, atsižvelgiant į tai, ar nekilnojamojo turto objekto savininkas naudojasi kolektyviniais, ar individualiais konteineriais.

28. Tačiau nustatyta, kad po Vyriausybės atstovo pareiškimo pateikimo teismui faktinė situacija dėl ginčui aktualių klausimų teisinio reglamentavimo pasikeitė. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2019 m. rugsėjo 16 d. priėmė sprendimą Nr. 1-226, kuriuo nusprendė pakeisti Vilniaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus, patvirtintus Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 1-818, ir išdėstyti juos nauja redakcija (1 p.). Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimas Nr. 1-226 įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d. (3 p.).

29. Pagal naują Nuostatų redakciją, išdėstytą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 1-226, sukurtas naujas teisinis reguliavimas, numatantis atskirą rinkliavos apskaičiavimo tvarką, kai nekilnojamojo turto objektui priskirtas individualaus naudojimo konteineris.

30. Taigi, kaip matyti iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. 1-226, įsigaliojus šiuo sprendimu patvirtintai naujai Nuostatų redakcijai, šioje byloje prašomas ištirti teisinis reglamentavimas, susijęs su vietinės rinkliavos apskaičiavimu ir jos dedamųjų nustatymu, iš esmės buvo pakeistas.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad norminio administracinio akto teisėtumo patikros procesas yra specifinis procesas, kuriuo nesprendžiami tam tikri konkrečių asmenų teisių pažeidimo klausimai, o sprendžiama dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi praktikos, jog ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) pakeitimas iš esmės ar panaikinimas iki sprendimo byloje priėmimo reiškia, jog tais atvejais, kai į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipiasi ne teismai, o kiti Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnyje nurodyti subjektai, norminio administracinio akto teisėtumo byla praranda savo objektą (žr., pvz., 2013 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I444-3/2013; 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2016). Jeigu dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo ginčijamos norminio administracinio teisės akto nuostatos nebegalioja, pripažinimas, kad nebegaliojantis norminis administracinis aktas prieštaravo įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, nebetenka prasmės, nes neturėtų poveikio visuomeniniams santykiams (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I756-19/2012; 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1767/2012).

32. Nagrinėjamu atveju Nuostatų teisinis reguliavimas, priėmus Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 1-226, buvo pakeistas iš esmės ir būtent tuo aspektu, dėl kurio pareiškėjas šioje byloje prašė ištirti Nuostatuose įtvirtinto teisinio reguliavimo teisėtumą, t. y. nuo 2020 m. įsigaliojus naujai Nuostatų redakcijai atsirado galimybė, kurios prieš tai nebuvo, rinkliavos kintamąją dalį mokėti pagal faktiškai atiduotų atliekų svorį. Todėl anksčiau galiojusios redakcijos Nuostatų teisėtumo ištyrimas pagal abstraktų pareiškimą nebeturėtų reikšmės. Pažymėtina, jog ir pareiškėjas, 2019 m. gruodžio 20 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikęs savo poziciją dėl nagrinėjamo ginčo, atsižvelgiant į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 1-226, pripažino, jog įsigaliojus šiam sprendimui yra pagrindas svarstyti dėl administracinės bylos nagrinėjimo nutraukimo.

33. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija nutraukia administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo prašymą ištirti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. 1-818 (TAR, 2017 m. vasario 9 d., Nr. 2367) 1 punktu patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 10, 12, 24 punktuose ir 3 priedo 5 stulpelyje įtvirtinto teisinio reguliavimo teisėtumą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimą panaikinti.

Nutraukti administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan