2025-05-21 Nr. AB-8707-3-61-3-01164-2025-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-545-789/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01164-2025-4

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. K. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. kovo 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja J. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2025 m. vasario 25 d. nurodymą (nurodymo numeris: (23.31-08) 467-63208) nurašyti pareiškėjos turimą mokestinę nepriemoką iš pareiškėjos banko sąskaitos (sąskaitų) (toliau – ir 2025 m. vasario 25 d. nurodymas). Pareiškėja, teikdama teismui skundą, taip pat įteikė teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti 2025 m. vasario 25 d. nurodymo vykdymą iki galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo momento.

Pareiškėja, teikdama prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, paaiškino, kad atsakovas, priimdamas 2025 m. vasario 25 d. nurodymą, pradėjo vykdyti susidariusios mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą iš pareiškėjos banko sąskaitose esančių lėšų. Vykdydamas minėtą nurodymą, atsakovas išieško mokestinę nepriemoką iš pareiškėjos darbo užmokesčio ir valstybės / savivaldybės skiriamų lėšų, skirtų pareiškėjos vaiko poreikiams užtikrinti.

Pareiškėja teigė, kad atsakovas, toliau vykdydamas 2025 m. vasario 25 d. nurodymą, sukels pareiškėjai neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą žalą. Pareiškėja nurodė, kad jos gaunamas darbo užmokestis siekia minimalią mėnesinę algą ir sudaro visas jos gaunamas pajamas. Pareiškėja neturi jokio kito turto. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas, priverstinai išieškodamas minėtas lėšas, atima visas pareiškėjos gaunamas lėšas, reikalingas užtikrinti savo ir savo vaiko teises į socialinę apsaugą ir valstybės / savivaldybės finansinę paramą. Atsakovui tęsiant susidariusios mokestinės nepriemokos išieškojimą iš pareiškėjos gaunamo darbo užmokesčio ir pareiškėjos vaikų poreikiams užtikrinti skiriamų lėšų, pareiškėja ir jos vaikas neturės lėšų, reikalingų patenkinti būtinus poreikius.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai, priimdami 2025 m. kovo 19 d. nutartį, priėmė pareiškėjos skundą nagrinėti iš esmės ir nustatė atsakovui terminą pateikti nuomonę dėl pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, teikdamas nuomonę, prašė teismo atmesti pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsakovas paaiškino, kad 2024 m. balandžio 19 d. Vokietijos Federacinės Respublikos mokesčių administratorius įteikė jam prašymą išieškoti iš pareiškėjos susidariusią mokestinę nepriemoką – 45 776,00 Eur (toliau – ir 2024 m. balandžio 19 d. prašymas). Pareiškėja, nesutikdama su minėtu prašymu, apskundė jį Vokietijos Federacinės Respublikos mokesčių administratoriui. 2025 m. sausio 20 d. Vokietijos mokesčių administratorius įteikė atsakovui pranešimą apie pareiškėjos skundo nagrinėjimo procesinę baigtį, prašydamas tęsti mokestinės nepriemokos išieškojimą iš pareiškėjos. 2025 m. vasario 4 d. atsakovas įteikė pareiškėjai raštą (rašto numeris: RNA-3390) „Dėl išieškojimo tęsimo, vykdant užsienio valstybės prašymą“ (toliau – ir 2025 m. vasario 4 d. raštas). Atsakovas, teikdamas minėtą raštą, informavo pareiškėją, kad, pareiškėjai nesumokėjus susidariusios mokestinės nepriemokos iki nustatyto termino, t. y. 2025 m. vasario 17 d., atsakovas inicijuos susidariusios mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrą. Atsakovas nurodė, kad iki nustatyto termino, t. y. 2025 m. vasario 17 d., pareiškėja nesumokėjo susidariusios mokestinės nepriemokos.

Atsakovas laikėsi pozicijos, kad pareiškėja, teikdama prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepagrindė kylančios rizikos patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą žalą. Atsakovas nurodė, kad, išieškodamas iš pareiškėjos susidariusią mokestinę nepriemoką, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 825 „Dėl sumų, kurias draudžiama išieškoti iš kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje atidarytoje skolininko sąskaitoje esančių lėšų, nustatymo ir taikymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatomis, nustatė lėšų sumą, skirtą tenkinti būtinus pareiškėjos poreikius, iš kurios mokestinė nepriemoka nėra išieškoma.

Atsakovas teigė, kad pareiškėja, prašydama taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepagrindė išskirtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą teigti, jog, netaikius minėtos priemonės, pareiškėjai kyla rizika patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą žalą. Pareiškėja neįteikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjos prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

II. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai, priimdami 2025 m. kovo 26 d. nutartį, atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2024 m. balandžio 19 d. Vokietijos Federacinės Respublikos mokesčių administratorius įteikė atsakovui prašymą išieškoti iš pareiškėjos susidariusią mokestinę nepriemoką – 45 776,00 Eur. Atsakovas, negavęs jokios informacijos apie tai, kad pareiškėja sumokėjo susidariusią mokestinę nepriemoką, 2025 m. vasario 25 d. priėmė nurodymą (nurodymo numeris: (23.31-08) 467-63208) nurašyti 45 495,23 Eur mokestinę nepriemoką iš pareiškėjos turimos banko sąskaitos (sąskaitų).

Įvertinęs nagrinėjamos administracinės bylos įrodymus, pareiškėjos prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atsakovo pateiktoje nuomonėje išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamoje situacijoje pareiškėja nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, sudarančių adekvatų ir proporcingą pagrindą taikyti pareiškėjos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad atsakovas, priimdamas 2025 m. vasario 25 d. nurodymą, nustatė didelę mokestinės nepriemokos, nurašomos iš pareiškėjos banko sąskaitos (sąskaitų), sumą – 45 495,23 Eur. Tačiau pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad vien minėta suma savaime nereiškia, kad, teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjai kyla rizika patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas, vykdydamas mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą, nustatė lėšų sumą, skirtą tenkinti pareiškėjos minimalius vartojimo poreikius, iš kurių mokestinė nepriemoka negali būti išieškoma. Atsakovas, teikdamas teismui nuomonę apie pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pateikė įrodymus, paneigiančius pareiškėjos argumentus, jog atsakovas, vykdydamas 2025 m. vasario 25 d. nurodymą, nurašo visas pareiškėjos gaunamas pajamas. Remdamasis minėtais argumentais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodyti argumentai, susiję su kylančia rizika patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą žalą, yra abstraktūs, deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais.

III. Pareiškėja J. K., teikdama atskirąjį skundą, prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. kovo 26 d. nutartį ir išspręsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą iš esmės. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatomis, pareiškėja laikosi pozicijos, kad atsakovas, priimdamas 2025 m. vasario 25 d. nurodymą, nepagrįstai nusprendė priverstinai išieškoti pareiškėjos turimą mokestinę nepriemoką iš pareiškėjos gaunamų pajamų (darbo užmokesčio) ir valstybės / savivaldybės teikiamų lėšų, skirtų užtikrinti pareiškėjos vaiko poreikius.

Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėja, teikdama prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepagrindė kylančios rizikos patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą žalą. Pareiškėja teigia, kad, atsakovas, priimdamas 2025 m. vasario 25 d. nurodymą, paliko neišieškomą lėšų sumą – 450 Eur, skirtą tenkinti jos ir jos vaiko būtinus poreikius. Pareiškėja nurodo, kad minėtos sumos neužtenka patenkinti jos ir jos vaiko būtinus poreikius. Minėta suma yra mažesnė nei absoliuti skurdo riba dviems asmenims.

Atsakovas VMI atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti pareiškėjos atskirąjį skundą.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog, teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jai kyla rizika patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą. Atsakovas pastebi, kad pareiškėja tik deklaratyviai nurodė galbūt ateityje galinčias kilti neigiamas pasekmes. Pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog, teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, ji neabejotinai patirs neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą. Atsakovas pabrėžia, kad vien prielaida, jog, teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėja ir (ar) kiti asmenys gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, kad jai paliktos neišieškomų lėšų sumos neužtenka patenkinti jos ir jos vaiko būtinus poreikius. Atsakovas pažymi, kad jis neišieško visų pareiškėjos gaunamų lėšų. Pareiškėjos pateikti įrodymai nepatvirtina bendros jos finansinės padėties ir pareiškėjos bei jos vaiko socialinių, ekonominių ir kitų būtinų poreikių. Vien aplinkybė, kad pareiškėja išlaiko vaiką, nagrinėjamoje situacijoje savaime nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. kovo 25 d. nutarties pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėja, teikdama atskirąjį skundą, teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepagrįstai atsisakė tenkinti jos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės yra įstatymų leidėjo įtvirtintas teisinis mechanizmas, skirtas teisminio proceso metu apsaugoti esminius asmenų teisėtus interesus. Įvertinęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, teismas, įstatymo nustatyta tvarka taikydamas reikalavimo užtikrinimo priemones, gali užkirsti kelią neatitaisomiems ir (ar) sunkiai atitaisomiems asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimams atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-821/2025 ir kt.).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio nustatytos reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygos ir tvarka. Pagal ABTĮ 70 straipsnio 3 dalį, reikalavimo užtikrinimo priemonėmis gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Teismas taiko reikalavimo užtikrinimo priemones proceso dalyvio prašymu tais atvejais, kai: 1) asmuo prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio) pagrindžia pareikšto reikalavimo objektyviai tikėtiną pagrįstumą; 2) asmuo pagrindžia aplinkybę, kad, teismui neatidėliotinai netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, kyla reali rizika asmeniui patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą. Teismas taiko reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai asmuo pagrindžia abi būtinąsias sąlygas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-232-968/2023 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad asmuo, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, turi nurodyti teismui konkrečias aplinkybes, sudarančias būtiną bei realų pagrindą taikyti minėtas priemones, ir pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Vien asmens deklaratyvios prielaidos, kad, teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, asmuo gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nesudaro teismui pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu asmuo neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ir (ar) neproporcingai sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-267-629/2025 ir kt.).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismas, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, nenagrinėja administracinės bylos iš esmės ir nevertina administracinio ginčo dalykų pagrįstumo ir teisėtumo. Tai reiškia, kad prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones neturi būti grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su administracinės bylos nagrinėjimu iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3799-261/2017 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, atsižvelgia į asmens prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, jų faktinį pagrindą, ginčijamo individualaus administracinio akto nustatytas teises, pareigas ir jų faktinį įgyvendinimą, taip pat vertina reikalavimo užtikrinimo priemonių atitiktį siekiamiems tikslams, proporcingumo principui ir viešajam interesui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-679-502/2020 ir kt.).

Pareiškėja, kreipdamasi į teismą su skundu, prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti 2025 m. vasario 25 d. nurodymo vykdymą iki galutinio teismo procesinio sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje priėmimo. Pareiškėja, teikdama prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teigė, kad atsakovas, vykdydamas 2025 m. vasario 25 d. nurodymą, nepagrįstai nurašo iš pareiškėjos banko sąskaitos vaikui skiriamas savivaldybės lėšas. Pareiškėja taip pat nurodė, kad atsakovas, vykdydamas 2025 m. vasario 25 d. nurodymą, nurašo iš pareiškėjos sąskaitos visas pareiškėjos turimas lėšas, reikalingas patenkinti pareiškėjos ir jos vaiko būtinus poreikius. Pareiškėja, grįsdama minėtą prašymą, pateikė teismui darbo sutartį, 2024 m. lapkričio mėn. – 2025 m. sausio mėn. laikotarpio pareiškėjos darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščius, „Swedbank“ banko sąskaitų išrašus apie 2024 m. lapkričio mėn. – 2025 m. sausio mėn. laikotarpiu pareiškėjai išmokėtą darbo užmokestį, „Swedbank” banko sąskaitų išrašus apie 2024 m. gruodžio mėn. – 2025 m. vasario mėn. laikotarpiu Kauno miesto savivaldybės administracijos atliktus išmokų mokėjimus, „Swedbank” banko sąskaitų išrašus apie 2024 m. birželio 10 d. atliktas banko sąskaitos finansines operacijas, „Swedbank” banko sąskaitų išrašus apie 2025 m. kovo 12 d. – 2025 m. kovo 14 d. laikotarpiu atliktas banko sąskaitos finansines operacijas, valstybės įmonės „Registrų centras“ informacinės sistemos duomenis apie įregistruotą pareiškėjos nekilnojamąjį turtą.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, konstatavo, kad pareiškėja, teikdama prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepagrindė kylančios rizikos patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Įvertinusi administracinės bylos įrodymų visumą, skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus ir pareiškėjos atskirojo skundo argumentus, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pagrįstai konstatavo, jog šioje administracinės bylos nagrinėjimo stadijoje pareiškėja nepagrindė aplinkybės, kad, teismui netaikius pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, jai ir jos išlaikomam asmeniui (nepilnamečiam vaikui) kyla rizika patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja, teigdama, kad nurašomos lėšos yra reikalingos patenkinti jos ir vaiko būtinus poreikius, pateikė duomenis, kurie tik fragmentiškai atspindi jos finansinę būklę ir neatskleidžia realios pareiškėjos finansinės situacijos. Byloje esantys duomenys nepatvirtina pareiškėjos teiginių, kad atsakovas, vykdydamas mokestinės nepriemokos išieškojimą, nurašo iš pareiškėjos banko sąskaitos visas pareiškėjos turimas lėšas. Vien pareiškėjos įvardijamos prielaidos apie jai ir (ar) jos šeimos nariams galbūt galinčias kilti neigiamas finansines pasekmes, nepagrįstos pareiškėjos aktualią finansinę situaciją atskleidžiančiais objektyviais duomenimis (pvz., pagrįstais skaičiavimais apie pareiškėjos ir jos vaiko finansines išlaidas ir kt.), savaime nesudaro teismui pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje situacijoje pareiškėja nepateikė duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog, teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės – nesustabdžius atsakovo vykdomo mokestinės nepriemokos išieškojimo pagal 2025 m. vasario 25 d. nurodymą, pareiškėjai ir jos vaikui kyla rizika patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi panašios pozicijos ir kitose panašaus pobūdžio administracinėse bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-210-968/2024 ir kt.).

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad pareiškėja, teikdama prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teigė, jog, atsakovui tęsiant susidariusios mokestinės nepriemokos išieškojimą iš pareiškėjos banko sąskaitoje esančių lėšų, pareiškėja ir jos vaikas neturės lėšų, reikalingų patenkinti jų būtinus poreikius.

Atsakovo, vykdančio mokesčių administratoriaus funkcijas, nurodymų nurašyti mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo, ir (ar) elektroninių pinigų įstaigose esančių asmens sąskaitų vykdymo eigą, sąlygas ir tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 63 straipsnio nuostatos. MAĮ 63 straipsnio 2 dalis nustato, kad mokesčių administratoriaus nurodymas nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos (sąskaitų) kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai pateikiamas ir vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka.

Disponavimo piniginėmis lėšomis, esančiomis kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje atidarytose sąskaitose, apribojimų ir piniginių lėšų išieškojimo iš minėtų sąskaitų tvarką reglamentuoja CPK 689 straipsnio nuostatos. CPK 689 straipsnio 1 dalis nustato, kad išieškojimą iš piniginių lėšų, esančių kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje atidarytoje skolininko sąskaitoje (sąskaitose), arba disponavimo tokioje sąskaitoje (sąskaitose) laikomomis piniginėmis lėšomis apribojimą antstolis ir kitos institucijos ar pareigūnai, turintys teisę areštuoti ar duoti nurodymus priverstinai nurašyti skolininko pinigines lėšas arba nutraukti piniginių lėšų išmokėjimą iš skolininko sąskaitos (sąskaitų), vykdo elektroninių ryšių priemonėmis per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą šio Kodekso, Vyriausybės, Sprendimų vykdymo instrukcijoje ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka. CPK 689 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad, Piniginių lėšų apribojimų informacinėje sistemoje gavus visus šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatytiems nurodymams vykdyti reikalingus duomenis, piniginės lėšos, viršijančios pagal Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymą apskaičiuotą minimalių vartojimo poreikių dydį, Vyriausybės, Sprendimų vykdymo instrukcijoje ir šio Kodekso 754 straipsnyje nustatyta tvarka paskirstomos pagal reikalavimų patenkinimo eilę ir reikalaujamos sumos elektroninių ryšių priemonėmis išsiunčiamos į kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigas nurodymams vykdyti.

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2024 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. A1-823 „Dėl 2025 metų minimalių vartojimo poreikių dydžio patvirtinimo“ 1 punktas nustato, kad 2025 metų minimalių asmens vartojimo poreikių dydis – 450 Eur.

Sumų, kurias draudžiama išieškoti iš kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje atidarytoje skolininko sąskaitoje esančių lėšų, nustatymo ir taikymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 825, (toliau – ir Aprašas) 8 punktas įtvirtina, kad skolininkas turi teisę bet kuriam iš galiojančius apribojimo ar nurašymo nurodymus pateikusių teikėjų pateikti prašymą pakeisti neišieškomos sumos dydį ir (ar) sąskaitą arba panaikinti neišieškomą sumą. Kartu su prašymu pakeisti neišieškomos sumos dydį skolininkas nurodymo teikėjui turi pateikti prašymą pagrindžiančius dokumentus. Neišieškomos sumos dydis taip pat gali būti keičiamas be skolininko prašymo, jeigu nurodymo teikėjas turi duomenų, patvirtinančių, kad anksčiau nustatyta neišieškoma suma turi būti padidinta arba sumažinta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja, teikdama teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja iš esmės pasinaudojo teise kreiptis į atsakovą su motyvuotu prašymu pakeisti skundžiamu 2025 m. vasario 25 d. nurodymu nustatytą neišieškomos sumos dydį, o atsakovas sprendė šį klausimą (pvz., dėl vaikui skirtos išmokos nurašymo).

Teisėjų kolegija atkreipia pareiškėjos dėmesį, kad ši teismo nutartis neužkerta kelio proceso dalyviams bet kurioje administracinės bylos nagrinėjimo proceso stadijoje pateikti teismui naują motyvuotą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėja, teikdama naują prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, turi nurodyti naujas aplinkybes ir pateikti objektyvius įrodymus, pagrindžiančius realų ir būtiną poreikį teismui taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-692-822/2023 ir kt.).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, iš esmės pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos atskirąjį skundą ir palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atmesti pareiškėjos J. K. atskirąjį skundą.

Palikti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. kovo 26 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė