2023-12-13 Nr. AB-21849-3-61-3-07401-2023-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2394-552/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07401-2023-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas), dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslinęs prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 23S92168 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Skundžiamu Sprendimu atsakovas pareiškėjui uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo Sprendimo priėmimo dienos.

2.2. Pareiškėjas jokio pažeidimo nebuvo padaręs, nesislėpė nuo pareigūnų, todėl atsakovas piktnaudžiavo savo diskrecijos teise, siekdamas neįleisti pareiškėjo į Lietuvos Respublikos teritoriją ar į kitą Europos Sąjungos šalį, tiksliai nenurodydamas pagrindo. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas yra neteisėtas ir prieštaraujantis Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) ir viešajai tvarkai bei yra neproporcingas. Pareiškėjas aktyviai bendradarbiavo ir atsakydavo į visus atsakovo klausimus arba atvykdavo pas atsakovą, kai to buvo paprašoma.

2.3. Pareiškėjas negavo informacijos, kuri pagrįstų, kad jis gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikai, priešingai – pareiškėjas bendradarbiavo su Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) ir atsakovu bei teikė visą informaciją. Pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje nekelia jokios grėsmės.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

3.1. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. birželio 6 d. rašte Nr. 18-6246 (toliau – ir Išvada) nurodyta, kad pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) rajono vykdomajame komitete (toliau – ir Vykdomasis komitetas), privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

3.2. Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje nustatyta, kad pareiškėjui nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi nebuvo išduoti, pareiškėjas atvyko pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi turėdamas Lenkijos Respublikos išduotą nacionalinę vizą, galiojančią nuo 2023 m. kovo 19 d. iki 2024 m. kovo 17 d., pareiškėjas niekada nedirbo Lietuvos Respublikoje, jis neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Įvertinus nurodytas aplinkybes pareiškėjui Migracijos departamento Sprendimu buvo nustatytas proporcingas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis.

3.3. Priimdamas Sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl atsakovas Sprendimas atitiko tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento klausimyną, nurodė, kad nuo 2015 iki 2016 m. dirbo Komitete.

4.2. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Vykdomajame komitete, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalių piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę šios šalies valstybės institucijose.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino skundžiamą Sprendimą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylai aktualias aplinkybes:

6.1. VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir 2023 m. birželio 6 d. Išvadoje nurodė, jog pareiškėjas, dirbdamas Vykdomajame komitete, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybinėse institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose struktūrose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

6.2. Migracijos departamentas 2023 m. birželio 19 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo sprendimo priėmimo dienos.

7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Įstatymo 4 straipsnio 6 dalies, 133 straipsnio 5 dalies, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 37, 38.2 punktų, Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsnio nuostatas, pažymėjo, kad VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

8. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas savo sprendimą turi pagrįsti objektyviais duomenimis, vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas proporcingumo principas. Teismas nurodė, kad VSD Išvadoje nėra pagrindžiama, kodėl pareiškėjas, dirbdamas Vykdomajame komitete, palaikė Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką.

Išvadoje remiamasi vienintele aplinkybe, kad pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento klausimyną, pats nurodė, kad 2015–2016 m. dirbo Vykdomajame komitete, tačiau savarankiško vertinimo, VSD, kaip kompetentinga institucija, neatliko bei nevertino, ar pareiškėjas minimu laikotarpiu iš tiesų dirbo Vykdomajame komitete ir kokias pareigas užėmė bei kokias funkcijas atliko. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas Vykdomajame komitete atliko administravimo ir (ar) vadovavimo funkcijas, t. y., kad pareiškėjo priimami tam tikri sprendimai būtų susiję su valstybės tarnybos funkcijų vykdymu.

Byloje esantis klausimynas patvirtina, kad pareiškėjas nurodė, kad 2015–2016 m. dirbo Vykdomajame komitete, Žemės ūkio valdyboje, vyriausiuoju specialistu. Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai nurodė, kad konkrečiai dirbo inžinieriumi-mechaniku, rinko duomenis, susijusius su elektros energijos naudojimu, taupymo kontrolės įgyvendinimu, teikdavo pasiūlymus su išteklių naudojimu. Be to, byloje taip pat pateiktas pareiškėjo diplomas, iš kurio matyti, kad pareiškėjui yra suteikta inžinieriaus-mechaniko kvalifikacija.

Taigi, pareiškėjas dirbo specialisto (inžinieriaus-mechaniko) darbą, kuris nėra priskirtas prie valdymo / administravimo funkcijų vykdymo. Tokio pobūdžio pareigos, teismo manymu, nesudarė pagrindo vertinti, kad pareiškėjas privalėjo būti ar buvo lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikė Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką. Be to, pareiškėjas Vykdomajame komitete dirbo tik metus, šias pareigas ėjo prieš 7 metus, kai dar Rusijos Federacija ir Baltarusijos Respublika nevykdė agresyvios politikos Ukrainos atžvilgiu, dėl ko nebuvo padidintos grėsmės ir pačiam Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamentas turėjo galimybę organizuoti pareiškėjo apklausą, tačiau pareiškėjas nebuvo iškviestas žodinei apklausai, jo nebuvo prašoma duoti papildomus paaiškinimus dėl jo darbo Vykdomajame komitete ir jame vykdytų pareigų, jokie įrodymai nebuvo gauti ir iš kitų institucijų.

9. Nors valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą joje, negali būti atmesta situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Migracijos departamento Sprendime cituojamuose teisės aktuose nėra nuostatų, pagal kurias Sprendimo priėmimo metu buvusios ir net esamos geopolitinės situacijos ypatumai, sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, savaime yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo, dirbęs inžinieriumi-mechaniku (dirbo techninį darbą), gali palaikyti ryšius su Baltarusijos Respublikoje ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis, jo pažeidžiamumą, galintį kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

10. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas, remdamasis tik vienu VSD raštu (Išvada, kuri nėra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui), priėmė ginčijamą Sprendimą, nevertinęs kitų duomenų, todėl tokį atsakovo elgesį teismas vertino itin kritiškai. Teismas taip pat sutiko su Migracijos departamento ir VSD teiginiais dėl neabejotino ir tiesioginio Rusijos priešiškumo demokratija pagrįstai pasaulio tvarkai fakto bei jos, kaip valstybės agresorės, teisinės padėties, tačiau, nurodė, kad šios bylos kontekste, pareiškėjo situacija turi būti įvertinta individualiai, vertinant surinktų duomenų visumą. Teismas konstatavo, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, yra formalus, nepakankamai motyvuotas, prieštaraujantis viešojo administravimo principams ir teismų praktikai, todėl jį panaikino.

III. 11. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjo skundą atmesti.

12. Atsakovas apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. VSD yra kompetentinga institucija teikti išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.

12.2. Išvada yra motyvuota – joje nurodyta, kad pareiškėjas, dirbdamas Vykdomajame komitete, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Baltarusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Baltarusijoje gyvenantiems giminaičiams.

12.3. Sprendime yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui yra pagrįsta ne prielaidomis, o asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbine veikla). Reikalavimas, kad užsienietis būtų atlikęs konkrečius veiksmus, keliančius grėsmę valstybės saugumui, yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai ir pernelyg rizikingas, esant tokiai geopolitinei situacijai. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Lietuvos Respublika neturi pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

12.4. Nagrinėjamu atveju teismas per siaurai vertino situaciją ir užsieniečio grėsmę valstybės saugumui. 2015 m. Rusija jau buvo įvykdžiusi Krymo aneksiją, o Baltarusijoje buvo ribojama žodžio ir asociacijų laisvė, persekiojami žurnalistai, naudojamas spaudimas nevyriausybinių organizacijų atžvilgiu ir kt. Be to, pareiškėjas anksčiau neturėjo Lietuvos Respublikos išduotų leidimų gyventi ar vizų, dėl leidimo gyventi Lietuvoje kreipėsi 2023 m. balandžio 19 d. (t. y. praėjus daugiau nei metams nuo 2022 m. Rusijos karinės invazijos į Ukrainą), dėl leidimo gyventi kreipėsi darbo pagrindu, nėra duomenų apie pareiškėjo šeiminius ar kitus ryšius Lietuvos Respublikoje. Esant tokiai situacijai pareiškėjo grėsmė valstybės saugumui įvertinta tinkamai, o ginčijamas Sprendimas – proporcingas.

12.5. Šioje byloje ginčijamas Sprendimas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, o ne leidimo gyventi neišdavimo. Todėl ginčo teisinius santykius reguliuoja ne teismo minėtas Vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymas Nr. 1V-329, o Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – Taisyklės). Taisyklėse nenustatyta pareigos atlikti apklausas prieš priimant sprendimą, o pagal Taisyklių 12 punktą, sprendimas dėl draudimo atvykti, jeigu kreipiamasi grėsmės valstybės saugumui pagrindu, turi būti priimtas ne vėliau kaip kitą darbo dieną (t. y. praktiškai ir nėra įmanoma organizuoti užsieniečio apklausos). Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką institutas yra specifinis, jam taikomos specialios teisės normos. Vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi ir atsižvelgus į VSD išvadą dėl grėsmės valstybės saugumui, privaloma uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

14. VSD remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo keliamą grėsmę Lietuvos valstybei, nepagrįstai taikė per aukštą įrodinėjimo standartą, nesilaikė administracinių bylų praktikos, neatsižvelgė į Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvos valstybingumui, tinkamai neįvertino Rusijos ir Baltarusijos vykdomos neišprovokuotos karinės agresijos prieš Ukrainą konteksto, nepagrįstai suteikė prioritetą Baltarusijos piliečio teisėms ir interesams, o ne visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams.

14.2. VSD yra kompetentinga institucija vertinti, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, Migracijos departamentui nesuteikta teisė kvestionuoti kitos kompetentingos institucijos pateiktos informacijos ir jos vertinti kitaip.

14.3. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę šios šalies valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Baltarusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais, orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Baltarusijos žvalgybos tarnybos gali daryti įtaką užsienio valstybėse gyvenantiems savo šalies piliečiams. VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į šiems režimams priešiškas valstybes, kur, integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis, jie gali būti išnaudojami specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms.

14.4. Tiek Rusijos FSB, tiek Baltarusijos žvalgybos tarnybos savo veikloje taiko analogiškus darbo metus, todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas, kad Išvada nėra pakankama konstatuoti pareiškėjo pavojingumo, atsižvelgiant vien tik į jo buvusius darbinius santykius, klaidingai vertino šį faktą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes. VSD vertinimu, surinkti duomenys patvirtina, kad atsakovas turėjo pagrindą priimti Sprendimą, nes Išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui ir jo asmeninis interesas atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pripažintas prioritetinio ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumui užtikrinimas. Vien faktas, kad pareiškėjas Vykdomajame komitete dirbo tik 2015–2016 m., savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis tarnybomis ar jų atstovais, yra išnykusi. Tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) ir tai laikytina pakankamu pagrindu išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir tikimybe, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, Sprendimas laikytinas adekvačia, proporcinga ir būtina priemone siekiant užkirsti kelią gyventi ar lankytis Lietuvos Respublikoje užsieniečiams, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

14.5. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal pareiškėjo skundą Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla, kurioje teismas pripažino teisėtu ir pagrįstu Migracijos departamento sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

15. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinius skundus su jais nesutinka ir prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismui nurodytos argumentus bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad Sprendimas yra nemotyvuotas. Pareiškėjo dokumentai atitinka visus reikalavimus, o atsakovo argumentai, kad pareiškėjui turėtų būti neišduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje ir taikomas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, yra nepagrįsti. Atsakovo ir VSD nurodyta teismų praktika nagrinėjamu atveju yra neaktuali.

15.2. VSD patvirtino, kad nevertino, kokias pareigas pareiškėjas užėmė Vykdomajame komitete, nors į bylą buvo pateikta pareiškėjo darbo knygelė. VSD nurodytas perspektyvinis metodas pažeidžia užsieniečių teises ir tinkamai neatskleidžia situacijos ir problemos, kurią iškelia atsakovas. Remiantis išdėstytu VSD savo apeliaciniame skunde patvirtina faktą, kad nesigilindamas priima išvadą, kuria vėliau naudojasi atsakovas, nevertindamas jokių papildomų detalių. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, negalėjo remtis vien VSD išvada, nesurinkęs daugiau informacijos ir neįsitikinęs tariama grėsme.

15.3. Atsakovas turėjo teisę apklausti pareiškėją arba pareikalauti papildomų duomenų dėl jo vykdytos veiklos. Atsakovas neturėjo pareigos rinkti duomenų iš pareiškėjo kilmės valstybės, todėl Migracijos departamento dėstomi argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti ir nesusiję su nagrinėjama situacija. Atsakovo argumentai suponuoja, kad jam nebūtina rinkti jokių duomenų ir jis gali priimti sprendimą remiantis vien subjektyvia nuomone.

15.4. Sprendime nenurodyta, kodėl pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, todėl apeliaciniai skundai negali būti pripažinti pagrįstais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui uždrausta 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą, pripažinęs, jog Migracijos Departamento Sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, nėra atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, todėl Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

18. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniuose skunduose nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo keliamą grėsmę Lietuvos valstybei, nepagrįstai taikė per aukštą įrodinėjimo standartą, nesilaikė administracinių bylų praktikos panašiose bylose.

19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

20. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įstatymo 133 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima VSAT, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

21. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pakanka duomenų daryti išvadą, kad pareiškėjas dėl praeityje užimtų pareigų Baltarusijos vykdomosios valdžios institucijoje, esant sudėtingai ir pavojingai geopolitinei situacijai, kuriai turėjo įtakos Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos valdžios vykdoma agresyvi užsienio politika, gali būti laikomas keliančiu grėsmę valstybės saugumui. Byloje nėra surinkta įrodymų, paneigiančių VSD išvadą, kad pareiškėjas privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą politiką.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtų VSD ir Migracijos departamento nustatytų aplinkybių visuma suponuoja pagrįstą išvadą apie paaiškinamą pareiškėjo pažeidžiamumą subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu, o kartu – kad jo atvykimas į šalį gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Šią išvadą patvirtino ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2403-463/2023 , kurioje galutinai atmestas pareiškėjo R. D. skundas dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

25. Migracijos departamentas 2023 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. 23S92168 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėn. (5 metus). Įvertinus šio sprendimo turinį, konstatuotina, kad jis yra grindžiamas aktualiu teisiniu reglamentavimu, be to, jame, kiek įmanoma, įvertintas pareiškėjo socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis ir konstatuota, kad jam nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi anksčiau nebuvo išduoti, į Lietuvą jis atvyko turėdamas Lenkijos Respublikos išduotą nacionalinę vizą, R. D. niekada nedirbo Lietuvos Respublikoje, neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

26. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, Migracijos departamento Sprendimas yra pakankamai konkretizuotas, motyvuotas ir individualizuotas. Pareiškėjas savo skunde tvirtino, kad Sprendimu nustatytas draudimo atvykti 5 metų laikotarpis yra nepagrįstas ir neproporcingas. Nustatyta, kad ginčijamas sprendimas yra priimtas Įstatymo 133 straipsnio 5 dalies pagrindu, t. y. užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dėl to, kad jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Priimant tokio pobūdžio sprendimus, turi būti atsižvelgiama į argumentus, dėl kurių užsieniečiui buvo priimtas neigiamas sprendimas dėl leidimo gyventi Lietuvoje, tokiu sprendimu siekiami tikslai, taip pat įvertinta, ar priimtos ribojančios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas turėjo pakankamai duomenų, sudariusių pagrindą išvadai, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, todėl egzistavo pagrindas taikyti Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendime taikytas ribojimas (5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis), nustatytas atsižvelgiant į Sprendime išdėstytas konkrečias faktines aplinkybes, užsieniečio teisių nesuvaržė labiau nei tai buvo būtina, dėl ko nėra neproporcingas.

27. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir nustatė proporcingą tokio draudimo laikotaropį.

28. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai ir pirmosios instancijos teismo motyvai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

29. Apibendrinusi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), todėl atsakovo Migracijos departamento ir trečiojo suinteresuoto asmens VSD apeliaciniai skundai tenkinami, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą atmesti. Atmetus pareiškėjo skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo R. D. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan