2018-05-30 Nr. AB-10770-3-61-3-00798-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1032-858/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00798-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija), – 200 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K yra laikomas nuo 1995 m. Laikymo sąlygos visiškai neatitinka Europos Sąjungos standartų. Pažymi, kad planas pastatyti naują įkalinimo įstaigą buvo parengtas dar 2008 m., tačiau Lukiškių TI-K iškeldinimas neįvyko iki šiol. Sprendimą dėl iškeldinimo konkurso nutraukimo priėmė Teisingumo ministerija. Pareiškėjo nuomone, Teisingumo ministerija, nesiimdama radikalių įkalinimo sistemos pakeitimų, pažeidžia jo teises. Dėl šios institucijos neveikimo jis yra laikomas nežmoniškomis ir žeminančiomis sąlygomis.

3. Pareiškėjas nurodo, kad neturtinę žalą patiria ir dėl Lukiškių TI-K veiksmų, kadangi jam nėra užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nesudarytos sąlygos tenkinti savo lytinę aistrą, tualetinio popieriaus nuolat trūksta, jo išduodama tik vienas ritinėlis kartą per mėnesį.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti.

5. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2005 m. sausio 14 d. iki 2016 m. vasario 19 d., įstaigos administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes nuteistiesiems pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, tačiau negali daryti įtakos atvykstančiųjų suimtųjų ir nuteistųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras.

6. Dėl kamerų remonto nurodė, kad jis atliekamas pagal turimus materialinius ir darbo resursus. Kameros įrengtos atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus. Tačiau dėl pakankamai mažo kameros ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau baldų (papildomų spintelių, lentynų, taburečių ir kt.).

7. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos kamerose atitvertas 1,5 m sienele ir tai atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, kad tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai nenustato pareigos sudaryti nuteistiesiems sąlygas tenkinti savo lytinę aistrą.

8. Pažymėjo, kad kameros vėdinamos natūraliu būdu, per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Dėl neturtinės žalos nurodė, kad pareiškėjo skundas grindžiamas samprotavimais ir abstrakčiais teiginiais, nusiskundimai bendro pobūdžio ir nekonkretūs, pašomos priteisti žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Dėl nurodytų priežasčių, atsakovo atstovas pareiškėjo reikalavimą vertino kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės sąskaita.

9. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

10. Atsiliepime nurodė, kad Teisingumo ministerija nėra įgaliota atstovauti valstybę dėl laikymo sąlygų įkalinimo įstaigose, be to, jokių pareiškėjo skundų dėl netinkamų įkalinimo sąlygų nebuvo gavusi. Kadangi pareiškėjas nenurodė jokių Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų, nepagrindė neturtinės žalos buvimo fakto, atsakovo atstovo nuomone, jo skundas negali būti patenkintas.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 11 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

12. Teismas nurodė, kad administracinėje byloje pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K sąlygų, laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 8 d. iki 2016 m. vasario 18 d.

13. Teismas pažymėjo, kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K laikymo sąlygų, yra aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Teisingumo ministerijos neteisėtus veiksmus kildina iš to, jog ši institucija nepagrįstai nutraukė konkursą dėl Lukiškių TI-K iškeldinimo, nesiima radikalių įkalinimo sistemos pakeitimų, dėl to pareiškėjas turi gyventi netinkamomis laikymo sąlygomis. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 288 „Dėl Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos pavaldžių įstaigų plėtros strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2008–2033 metų plano patvirtinimo“ buvo patvirtinta Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos pavaldžių įstaigų plėtros strategija ir Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos pavaldžių įstaigų plėtros strategijos įgyvendinimo priemonių 2008–2033 metų planas.

Teisingumo ministerijai pavesta rengiant atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymų projektus, prioriteto tvarka numatyti lėšas Plane numatytoms priemonėms įgyvendinti; koordinuoti ir kontroliuoti Strategijos įgyvendinimą ir kasmet iki kovo 1 d. nustatytąja tvarka teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei praėjusių metų Plano įgyvendinimo ataskaitas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimo Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“ 3 punktu pripažintas netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimas Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“.

To paties nutarimo 1 ir 2 punktais patvirtinta laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai kartu su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pavesta, atsižvelgiant į esamas finansines galimybes, siekti, kad rengiant kiekvienų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektus būtų numatyti Programai įgyvendinti reikalingi asignavimai. Iš nurodytų nutarimų matyti, jog Teisingumo ministerijos funkcija yra susijusi su biudžeto planavimo klausimais, tačiau, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalimi, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje ir nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, kad konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis).

Šiuo atveju pareiškėjo argumentai dėl Teisingumo ministerijos veiksmų yra susiję su politinio pobūdžio sprendimu imtis įkalinimo įstaigų sistemos pakeitimų bei ekonominio pobūdžio funkcijomis, susijusiomis su laisvės atėmimo vietų modernizavimo programai reikalingų asignavimų užtikrinimu, tačiau tokių klausimų sprendimas pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį nėra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai, todėl administracinę bylą šioje dalyje teismas nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

15. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo reikalavimo laikotarpis yra nuo 1995 m. iki 2016 m. vasario 22 d., todėl yra aktualus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. vasario 22 d., teismas sprendė, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo teismui terminą laikotarpiui nuo 1995 m. iki 2013 m. vasario 21 d. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas neprašė teismo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, jokių argumentų ar įrodymų, patvirtinančių, kad ieškinio senaties terminą praleido dėl objektyvių priežasčių, teismui nepateikė, teismas tokių aplinkybių ex officio (pagal pareigas) taip pat nenustatė. Teismas pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 1995 m. iki 2013 m. vasario 21 d. atmetė.

16. Teismas dėl Lukiškių TI-K pareiškėjui išduodamo tualetinio popieriaus pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose nustatyta, jog vyrams yra išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus mėnesiui. Pareiškėjas neneigė, kad per mėnesį jam išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.

17. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais, teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Atsiliepime į skundą nurodyta, kad visų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitariniai įrenginiai nuo likusio kameros ploto yra atitverti 1,5 m aukščio sienele, tačiau duomenų, apie visišką privatumo užtikrinimą byloje nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 22 d. iki 2016 m. vasario 22 d. nebuvo visiškai užtikrinta teisė į privatumą ir tai turėjo įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui.

18. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos aukščiausiojo teismo praktiką, pažymėjo, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Teismas byloje nustatė, kad pareiškėjas trejus metus Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Įvertinęs nurodytą pažeidimo laikotarpį ir jo pobūdį, teismas sprendė, kad pareiškėjas patyrė didesnius neigiamus išgyvenimus, nei neišvengiamai patiriami laikant asmenį įkalinimo įstaigoje, todėl jie turi būti kompensuojami priteisiant neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas atsižvelgė ne tik į ilgą pažeidimo laikotarpį, tačiau ir į tai, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu ar siekio išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, tik jam neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti asmenys, todėl vadovaudamasis teisingumo bei protingumo principais, sprendė, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 100 Eur sumos priteisimas.

III. 19. Pareiškėjas S. A. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 200 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

20. Apeliaciniame skunde nurodo, kad yra pagrindas pripažinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą, kadangi jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais 4 metus. Kitose bylose teismas yra priteisęs žymiai didesnes sumas dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl, pareiškėjo teigimu, jam pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra neteisingas ir neadekvatus, todėl už patirtus nepatogumus, pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, diskomfortą, jam turi būti priteistas 200 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

21. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, kad Teisingumo ministerija neįgaliota atstovauti valstybės dėl laikymo sąlygų įkalinimo įstaigose. Sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgiama į paaiškinimus, kuriuos pateiks Lukiškių TI-K.

22. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

23. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Prašomas priteisti žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai darė įtaką besiskundžiančiam asmeniui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino bylos aplinkybes, byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Lukiškių TI-K nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, t. y. neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 1995 m. iki 2016 m. vasario 22 d., bei Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų nepagrįstai nutraukus konkursą dėl Lukiškių TI-K iškeldinimo bei dėl to, kad nesiima priemonių įkalinimo sistemai pakeisti, atlyginimo.

25. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 100 000 Eur, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 200 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, nutraukė. Pareiškėjo reikalavimų daliai dėl neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 1995 m. iki 2013 m. vasario 21 d. taikė ieškinio senatį ir šią skundo dalį atmetė. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 22 d. iki 2016 m. vasario 22 d. dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais, ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su priteista neturtinės žalos atlyginimo suma ir teigia, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas ir jam priteistina 200 000 Eur neturtinė žala dėl privatumo jam naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo.

28. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

29. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas ir byloje nenustačiusi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų, t. y. tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

30. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad iš pareiškėjo apeliacinio skundo galima suprasti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl senaties termino taikymo 1995 m. - 2013 m. vasario 21 d. laikotarpiui. Vis dėlto pažymėtina, kad šiuo aspektu pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių nesutikimo su teismo sprendimu motyvų ar argumentų, pirmosios instancijos teismą neprašė šį terminą atnaujinti. Įvertinusi šią teismo sprendimo dalį teisėjų kolegija su ja sutinka ir tų pačių argumentų iš naujo nekartoja.

31. Nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pažymėtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas.

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, taip pat į EŽTT praktiką, pažymi, kad nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, jog nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, įvertinus nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais – 3 metai, konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir pagal EŽTT praktiką (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) vertinamas kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

33. Šiame kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Tokio požiūrio laikomasi ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017 ir kt.).

34. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, be kita ko, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad pareiškėjo laikymu 3 metus sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, t. y. pareiškėjo laikymu Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu pažeidžiant kalinimo įstaigose esantiems asmenims nustatytą minimalų privatumo standartą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nenurodė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, kitus nepatogumus.

35. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

36. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į teisės aktuose įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuoto pažeidimo ir juo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į pažeidimo trukmę kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjo kalinimas netinkamomis sąlygomis jam sukėlė tokias kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, dėl to buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju adekvati suma pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti yra 1 000 Eur.

38. Nors pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteista 200 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų spręsti, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

39. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui S. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė