2025-02-12 Nr. AB-2758-3-61-3-01777-2022-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-116-520/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01777-2022-1

Procesinio sprendimo kategorija 18.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) 2022 m. balandžio 14 d. raštą „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir NŽT raštas); 2) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2022 m. vasario 21 d. raštą „Dėl prašymo nagrinėjimo“ (toliau – ir 2022 m. vasario 21 d. raštas); 3) įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių tęsti nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko A. M. (A. M.) valdytą žemės (duomenys neskelbtini) kaime pretendentei A. M..

2. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas atsisako ištaisyti jo paties padarytą faktinę klaidą ir nuosavybės teisių atkūrimą vykdo tik į vieną iš dviejų A. M. priklausiusių žemės sklypų, į kuriuos pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises. Atsakovui ne kartą minėta, kad A. M. priklausė du atskiri žemės sklypai, tačiau atsakovas šį faktą ignoruoja.

3. Pareiškėja teigė, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius tinkamai nurodo vieną iš A. M. turėtų nuosavybės objektų – (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., esantį 4 ha žemės sklypą (toliau – ir Sklypas Nr. 2), tačiau nenurodo (duomenys neskelbtini) kaime buvusio 4 ha ploto žemės sklypo (toliau – ir Sklypas Nr. 1). A. M. Sklypo Nr. 1 ir Sklypo Nr. 2 valdymo faktą pagrindžia 1922 metų privačių žemės sklypų sąrašas, kuriame nurodyta, jog A. M. turi 4 ha nuosavos žemės (duomenys neskelbtini) kaime. Minimame sąraše (142 numeriu) yra nurodyti savininko vardas, pavardė, turto adresas, namo numeris ((duomenys neskelbtini)) bei žemės sklypo plotas, t. y. jau 1922 metais A. M. turėjo nuosavą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime. Būtent šio sąrašo pagrindu buvo atkuriamos nuosavybės teisės kitiems pretendentams. 1931 metais A. M. yra ir nuomininkas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) („(duomenys neskelbtini)“), už kurį apskaičiuotas metinis žemės nuomos mokestis. 1943 metų Mokesčių inspekcijos pranešime A. M. įrašytas kaip nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas. Iki 1943 metų (duomenys neskelbtini) esantis žemės sklypas buvo nuomojamas, o nuo 1943 metų yra duomenų, jog Sklypas Nr. 2 priklausė jam nuosavybės teise. Pareiškėjos teigimu, dokumentai patvirtina, kad A. M. turėjo žemę, kurią valdė nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) kaime – 4 dešimtines, ir (duomenys neskelbtini) – 4,28 ha.

4. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas pripažįsta, jog archyvo pažymos, išrašai, nuorašai ir kiti dokumentai yra tinkami pagrįsti turėtas nuosavybės teises į žemės sklypą. Be to, pareiškėja ne kartą papildomai teikė dokumentus, kuriuos atsakovas pripažino tinkamais. Atsakovas taip pat yra gavęs kitus reikalingus duomenis: prašymą atkurti nuosavybės teises, buvusio savininko nuosavybes teises ir giminystės ryšius su juo patvirtinančius dokumentus. Šie dokumentai pateikti laiku. Tačiau atkurti nuosavybės teises į Sklypą Nr. 1 atsisakoma.

5. Pareiškėja nesutiko su NŽT rašto argumentais, kad klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. M. iki nacionalizacijos galbūt valdytą žemę (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) rėžiniame kaime galės būti sprendžiamas tik tuo atveju, kai pareiškėja NŽT Vilniaus miesto skyriui pateiks tokį faktą patvirtinančius dokumentus ir teismo sprendimą, kuriuo atnaujintas praleistas terminas tokiems dokumentams NŽT pateikti. Pareiškėja tvirtino, kad dokumentai buvo pateikti dar 1995 metais, t. y. laiku. Atsakovas, t. y. institucija, vykdžiusi nuosavybės teisių atkūrimą, gavusi archyvo 1995 m. rugsėjo 8 d. raštą, turėjo informuoti pretendentus dėl prašymų patikslinimo, jei prašymas buvo neteisingai užpildytas, bei paaiškinti, kad pretendentai turi teisę į dviejų žemės sklypų atkūrimą. Teikdama prašymą atkurti nuosavybes teises į buvusio savininko A. M. žemę, pretendentė galėjo nenurodyti tikslios žemės buvimo vietos ir žemės ploto dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, kadangi žinojo tik teritoriją, kurioje buvo žemė. Teikiant prašymą nebuvo žinomas ir tikslus žemės sklypų plotas, dėl to 1992 m. sausio 15 d. buvo teiktas prašymas (kreipimasis) į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, kuris prašytą informaciją pateikė NŽT. Pareiškėjos vertinimu, visos nuosavybės teisių į Sklypą Nr. 1 ir Sklypą Nr. 2 atkūrimo sąlygos buvo išpildytos, o ji neturi patirti neigiamų pasekmių, jei NŽT jos pateikti dokumentai pasimetė ar buvo padaryta žmogiška klaida.

6. Pareiškėja nurodė, kad atsakovo jai teikiamuose atsakymuose nuolat kartojama, jog neva atsakovas neturi gautų dokumentų, patvirtinančių, kad A. M. valdė žemės sklypą buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėja įsitikinusi, kad atsakovas turi visus reikiamus dokumentus, o nuosavybės teisių atkūrimo vilkinimas yra Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo pažeidimas. Todėl NŽT raštas, kuriame konstatuota, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius pagrįstai atsisakė vykdyti nuosavybės teises į buvusio savininko A. M. galbūt valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) rėžiniame kaime, nes nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateikti dokumentai įrodo, jog minėtas asmuo valdė 4,37 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, nepagrįstas. Argumentas, jog nuosavybės teisės į Sklypą Nr. 1 negali būti atkurtos (net ir pateikus visus reikiamus ir įstatymams neprieštaraujančius dokumentus), kadangi Sklypo Nr. 2 dokumentai yra pateikti vėliau, neteisėtas. NŽT raštas yra nepagrįstas ir prieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 ir 9 straipsniams, nes atsakovas neteisingai interpretavo Atkūrimo įstatymą, atsisakydamas tęsti nuosavybės teisių į Sklypą Nr. 1 atkūrimą tuo pagrindu, jog Sklypo Nr. 2 dokumentai buvo vėlesni.

7. Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas paaiškino, kad faktui nustatyti, jog buvęs savininkas A. M. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,37 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., į nuosavybės teisių atkūrimo bylą yra pateikta Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. rugsėjo 8 d. pažyma Nr. 21-774-M, kurioje nurodoma, kad Vilniaus iždo archyviniame fonde, privačių žemės sklypų sąrašų ir mokamo už juos valstybinio žemės mokesčio 1922 metų byloje, Vilniaus miesto ribose esančių privačių žemės sklypų sąraše (be datos) įrašytas savininkas „A.

M.“ „(duomenys neskelbtini)“ (namo Nr. (duomenys neskelbtini)), turėjęs 4 dešimtines žemės (4 dešimtinės x 1,0925 = 4,37 ha). Pastarasis žemės plotas (4,37 ha) nurodytas Vilniaus miesto magistrato archyviniame fonde, Vilniaus miesto ribose esančių žemės sklypų 1932 metų sąraše bei Vilniaus miesto savivaldybės 1939–1940 metų archyviniame fonde, Vilniaus miesto žemės ūkio ploto 1939 metų sąraše, t. y. vėliausiuose pagal datą dokumentuose, išduotuose iki 1940 metų nacionalizacijos. Vilniaus miesto savivaldybės 1941–1944 metų archyviniame fonde, Butų ir turto skyriaus 1941 metų žiniose Finansų skyriui apie nekilnojamam turtui nustatytus mokesčius įrašytas „A.

M.“, gyv. „(duomenys neskelbtini)“ ir turėjęs 4 ha žemės. Pateiktuose Lietuvos banko 1941, 1942, 1943 metų kvituose nurodoma, kad iš piliečio A. M., gyvenančio (duomenys neskelbtini), priimta žemės mokesčio už 4 ha. Pagal Vilniaus miesto Metrikinės apylinkės 1943 m. spalio 25 d. išduotą mirimo metrikos išrašą A. M. yra miręs 1943 metais. Vilniaus miesto savivaldybės ūkio valdybos 1943 m. rugsėjo 5 d. išduotame pažymėjime Nr. 1063 nurodoma, kad mirusiojo sutuoktinė M. M., gyvenanti (duomenys neskelbtini), valdo ten pat 4 ha žemės plotą.

Visuose minėtuose sąrašuose ir piliečių pateiktuose Lietuvos banko 1941, 1942, 1943 metų kvituose bei 1943 metais išduotame pažymėjime nurodyta turėta žemės vieta – (duomenys neskelbtini) („(duomenys neskelbtini)“). Todėl, atsakovo vertinimu, buvęs savininkas A. M. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,37 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste. Pastarąjį žemės valdymo faktą patvirtina NŽT Vilniaus miesto skyriaus specialistų 2005 m. sausio 10 d. atlikta buvusio žemės savininko A.

M. turėtos žemės ribų kartografija, kurios metu pagal lenkišką 1938 metų Vilniaus miesto planą bei liudytojų parodymus nustatytas 4,37 ha turėtos žemės plotas ir sklypo aplinkinės ribos, buvusiu adresu: „(duomenys neskelbtini)“.

9. Atsakovas nurodė, kad jis neturi duomenų, jog buvęs savininkas A. M. nuo 1938 iki 1940 metų nacionalizacijos valdė kitokių ribų ar dar vieną žemės sklypą, kaip teigia pareiškėja, buvusiame (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) rėžiniame kaime. Pareiškėjos teikiami buvusio (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) rėžinio kaimo planas ir pateikti išvestinai įrodymai nėra tinkami dokumentai, patvirtinantys, kad buvęs savininkas A. M. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise dar papildomai valdė 4 dešimtinių ploto žemės sklypą buvusiame (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) rėžiniame kaime, Vilniaus mieste. Dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis juridinio fakto nustatymo pareiškėja gali kreiptis į teismą arba archyvuose papildomai ieškoti dokumentų. Pareiškėja, teikdama NŽT Vilniaus miesto skyriui naujus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, turėtų pateikti įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriuo atnaujinamas praleistas nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pateikimo terminas.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjos A. M. skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad M. M. tuometei Vilniaus miesto valdybai pateikė 1991 m. gruodžio 18 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. M. iki 1940 metų nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, valdytą 4 ha žemės sklypą. Prašyme nurodytas ir pilietis J. M. (pareiškėja yra jo turto paveldėtoja), kaip turintis teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.

12. Teismas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2001 m. rugpjūčio 1 d. parengė Pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 1027, pagal kurią J. M. (M.) (miręs 1997 m.) nuosavybės teisės atkurtos į jam tenkančią (0,7283 ha) likusią neatkurtą 0,5283 ha (įvertinus, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1996 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 01-57 nuosavybės teisės atkurtos į 0,2000 ha žemės plotą) buvusio savininko A. M. valdytos žemės dalį, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste. Pažyma parengta vadovaujantis Lietuvos valstybės centrinio archyvo 1995 m. rugsėjo 8 d. pažymėjimu Nr. 21-774-M, giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais.

13. Teismas iš nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančio Sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo akto Nr. 31/05/15-4 (surašytas 2005 m. sausio 20 d.), nustatė, kad tuometis Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, remdamasis Lietuvos valstybės centrinio archyvo 1995 m. rugsėjo 8 d. pažymėjimu Nr. 21-774-M, 1938 metų Vilniaus miesto planu bei liudytojų parodymais kartografinėje medžiagoje pažymėjo buvusio savininko A. M. iki 1940 metų nacionalizacijos valdyto bendro 4,3700 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, ribas. NŽT Vilniaus miesto skyriuje 2021 m. birželio 28 d. buvo gautas pareiškėjai atstovaujančio advokato prašymas „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime“, kuriuo prašoma tęsti nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko A. M. valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime pretendentei A. M.. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2021 m. liepos 27 d. raštu Nr. 49SD-7822-(14.49.136E) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ atsakė į pareiškėjos atstovo advokato prašymą.

14. Teismas nurodė, kad NŽT Vilniaus miesto skyriuje 2021 m. gruodžio 7 d. buvo gautas pareiškėjos atstovo advokato 2021 m. gruodžio 6 d. prašymas, kuriuo buvo prašoma paaiškinti, dėl kokių priežasčių sprendimas nebuvo priimtas, o pareiškėjos atstovas apie tai nebuvo informuotas. Taip pat prašoma atsakyti į 2021 m. birželio 28 d. raštą. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2021 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. 49SD-14102-(14.49.136E) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ informavo pareiškėjos atstovą advokatą, kad į pareiškėjos 2021 m. birželio 28 d. prašymą buvo atsakyta 2021 m. liepos 27 d. raštu Nr. 49SD-7822-(14.49.136E). NŽT Vilniaus miesto skyriuje 2022 m. sausio 25 d. buvo gautas pareiškėjos atstovo advokato prašymas „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime“, kuriuo prašoma įvertinti turimus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus ir iš naujo išnagrinėti 2021 m. birželio 28 d. prašymą. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2022 m. vasario 21 d. raštu Nr. 49SD-2228-(14.49.136E) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ atsakė į pareiškėjos atstovo advokato 2022 m. sausio 25 d. prašymą. NŽT 2022 m. balandžio 12 d. raštu Nr. 1SS-566-(5.59E) „Dėl skundo išnagrinėjimo“ išnagrinėjo pareiškėjos atstovo advokato 2022 m. kovo 21 d. skundą.

15. Teismas aptarė ginčui aktualias Atkūrimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, (toliau – ir Tvarka) nuostatas.

16. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog A. M. iki 1940 metų nacionalizacijos valdė bendrą 4,3700 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir nuosavybės teisių atkūrimas dėl šio sklypo didžiąja dalimi jau yra baigtas. Tačiau pareiškėja į teismą kreipėsi prašydama įpareigoti atsakovą tęsti nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko A. M. valdytą žemę būtent (duomenys neskelbtini) kaime.

17. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Tvarkos 13 punktu, jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą.

18. Teismas nustatė, kad atsakovas nurodė, jog po 1925 metų buvo pereita prie metrinės ploto skaičiavimo sistemos, pagal kurią viena dešimtinė yra lygi 1,0925 ha. Tokiu būdu A. M. priklausiusio žemės sklypo plotas hektarais atitiko 4,37 ha (4 dešimtinės x 1,0925 = 4,37 ha). Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. rugsėjo 8 d. pažymoje Nr. 21-774-M toks pats žemės plotas (4,37 ha) buvo nurodytas Vilniaus miesto magistrato archyviniame fonde, Vilniaus miesto ribose esančių žemės sklypų 1932 metų sąraše bei Vilniaus miesto savivaldybės 1939–1940 metų archyviniame fonde, Vilniaus miesto žemės ūkio ploto 1939 metų sąraše. Vilniaus miesto savivaldybės 1941–1944 metų archyviniame fonde, Butų ir turto skyriaus 1941 metų žiniose Finansų skyriui apie nekilnojamam turtui nustatytus mokesčius įrašytas „A. M.“, „gyv. (duomenys neskelbtini)“ ir turėjęs 4 ha žemės. Iš į bylą pateikto Vilniaus miesto Metrikinės apylinkės 1943 m. spalio 25 d. išduoto mirimo metrikos išrašo nustatyta, kad A. M. yra miręs 1943 metais. Vilniaus miesto savivaldybės Ūkio valdybos 1943 m. rugsėjo mėnesį išduotame pažymėjime Nr. 1063 nurodyta, kad mirusiojo sutuoktinė M. M., gyvenanti (duomenys neskelbtini), valdo ten pat 4 ha žemės plotą. Į bylą pateikti Lietuvos banko 1941, 1942, 1943 metų kvitai patvirtina, kad iš piliečio A. M., gyvenančio (duomenys neskelbtini), priimta žemės mokesčio už 4 ha. Į bylą taip pat yra pateiktas įrodymas apie NŽT specialistų 2005 m. sausio 10 d. atliktą buvusio žemės savininko A. M. turėtos žemės ribų kartografiją, kurios metu pagal lenkišką 1938 metų Vilniaus miesto planą bei liudytojų parodymus nustatytas 4,37 ha turėtos žemės plotas ir sklypo aplinkinės ribos, esančios adresu: „(duomenys neskelbtini)“.

19. Teismas, įvertinęs aptartų archyvinių dokumentų visumą, sutiko su atsakovu, kad vėliausiai parengti dokumentai patvirtina faktą tik apie A. M. valdytą 4 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos teiginius apie A. M. valdytą 4 ha sklypą (duomenys neskelbtini) kaime paneigia į bylą pateiktas 2003 m. birželio 10 d. aktas, parengtas kartografuojant buvusio (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) rėžinio kaimo ribas. Prie šio akto yra pridėtas (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojų sąrašas, kuriame nėra duomenų apie tuometį gyventoją pavarde „A. M.“. Šiame akte nurodyta kartografavimo vieta: (duomenys neskelbtini), buvęs adresas: (duomenys neskelbtini)k. ((duomenys neskelbtini) k.). Teismo vertinimu, ši dokumente užfiksuota aplinkybė leidžia teigti, kad (duomenys neskelbtini) k. ((duomenys neskelbtini) k.) adresas vėliau, kaip teismo posėdyje nurodė ir liudytoja, buvo pakeistas į (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, kad nesant į bylą pateiktų kitų dokumentų, patvirtinančių, kad A. M. buvo 4 ha žemės savininkas taip pat ir (duomenys neskelbtini) kaime (iš viso turėjo 8 ha), kurie atsakovo nebūtų buvę įvertinti, nėra teisinio pagrindo nesutikti su atsakovo išvadomis, kad nuosavybės teisių atkūrimas pagrįstai buvo vykdomas pagal vėliausiuose archyviniuose dokumentuose pateiktus duomenis, kuriuose aiškiai nurodyta 4 ha ginčo sklypo vieta – (duomenys neskelbtini).

20. Teismas konstatavo, kad negali būti pagrindu tenkinti skundą ir pripažinti pareiškėjos teisę į dar vieną 4 ha sklypą dėl Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. rugsėjo 8 d. pažymoje Nr. 21-774-M nurodyto įrašo, jog Vilniaus iždo archyviniame fonde, privačių žemės sklypų sąrašų ir mokamo už juos valstybinio žemės mokesčio 1922 metų byloje, Vilniaus miesto ribose esančių privačių žemės sklypų sąraše (be datos) yra įrašytas savininkas „A. M.“, (duomenys neskelbtini)“ (namo Nr. (duomenys neskelbtini)), turėjęs 4 dešimtines žemės.

21. Teismas sprendė, kad skundžiamas NŽT Vilniaus skyriaus 2022 m. vasario 21 d. raštas ir NŽT raštas, kuriuo pagrįstai atsisakyta nagrinėti pareiškėjos prašymą, yra pagrįsti ir nėra pagrindo juos naikinti bei tenkinti išvestinį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo NŽT Vilniaus skyrių tęsti nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko A. M. valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime pareiškėjai.

III. 22. Pareiškėja A. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

23. Pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismas klaidingai interpretavo nuosavybės teisėms atkurti taikytinus teisės aktus, sprendimas yra formalus, pareiškėjai neužtikrintas teisingumas.

24. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisės taikymo klaidą taikydamas Tvarkos 13 punktą. Kai yra keli nuosavybės teises į tą patį žemės sklypą patvirtinantys dokumentai, remiamasi vėliausiai išduotu dokumentu. Šiuo atveju kalbama apie du atskirus žemės sklypus (Sklypą Nr. 1 ir Sklypą Nr. 2), kurie yra skirtingose vietose, todėl skiriasi ir nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Nuosavybės teises į Sklypą Nr. 2 patvirtina kiti pareiškėjos byloje pateikti dokumentai, pavyzdžiui, 1922 metų privačių žemės sklypų sąrašas, kuriame aiškiai nurodyta, jog A. M. valdė 4 ha žemę (duomenys neskelbtini) kaime. Atsakovas yra gavęs ir kitus reikalingus dokumentus, kurie buvo pateikti laiku. NŽT Vilniaus miesto skyrius dėl neaiškių priežasčių atsisako tęsti nuosavybės teisių atkūrimą į Sklypą Nr. 2, nurodydamas, jog Sklypo Nr. 1 dokumentai buvo vėlesni. Nurodant, jog dviem atskiriems žemės sklypams, buvusiems skirtingose vietose, turi būti taikomi tie patys nuosavybės teises į žemės sklypus patvirtinantys dokumentai (vadovaujantis Tvarkos 13 p.), daroma teisės akto taikymo klaida, kurios neištaisius, bus sukurta neteisinga teismų praktika nuosavybės teisių atkūrimo srityje.

25. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog byloje nėra kitų dokumentų, patvirtinančių A. M. žemės valdymo faktą (duomenys neskelbtini) kaime, patvirtino, jog neištyrė visų byloje esančių įrodymų. Pareiškėja į bylą buvo pateikusi nuosavybės teisėms į Sklypą Nr. 2 atkurti reikalingą dokumentą – archyvo pažymą, iš kurios matyti, jog A. M. valdė 4 ha, bei papildomai du to meto žemėlapius, iš kurių matyti žemės sklypas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rėžinis kaimas, ir, kad tai yra skirtingos teritorijos. Todėl pareiškėjai nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas abiejuose žemės plotuose, t. y. pirmosios instancijos teismas neištyrė visų esminių pareiškėjos pateiktų įrodymų.

26. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia nuosavybės teisių atkūrimo natūra prioriteto principą, kadangi teismo sprendimu daroma tokia pati klaida, kokią daro ir NŽT Vilniaus miesto skyrius, neteisingai interpretuodamas Tvarkos 13 punktą. Todėl skundžiami raštai turi būti panaikinti.

27. Pareiškėja pažymi, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, priimdama 1991 m. birželio 18 d. įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, pripažino, kad asmenų teisės į nacionalizuotą ar kitaip suvisuomenintą Lietuvos piliečių turtą turi būti atkuriamos. 1997 m. liepos 1 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulėje įvirtintas nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant nekilnojamąjį turtą natūra prioritetas prieš kitus šio turto kompensavimo būdus. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.34 straipsnyje nurodyta, kad kiekvienas valdytojas turi teisę atnaujinti atimtą valdymą. 1940 metais ir vėliau vykdant neteisėtą Lietuvos valstybės piliečių privačios nuosavybės nusavinimą, buvo paneigta žmogaus prigimtinė teisė turėti nuosavybę.

28. Pareiškėjos teigimu, NŽT pažeidė nuosavybės teisių atkūrimo natūra prioriteto principą. Siekiant proceso operatyvumo, pareiškėjos vertinimu, teismo sprendimas turi būti panaikintas ir priimtas naujas teismo sprendimas, kuriuo jos skundas būtų patenkintas, negrąžinant bylos nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjos A. M. skundo reikalavimai panaikinti atsakovo NŽT 2022 m. balandžio 12 d. raštą „Dėl skundo nagrinėjimo“, NŽT Vilniaus skyriaus 2022 m. vasario 21 d. raštą „Dėl prašymo nagrinėjimo“ ir įpareigoti NŽT Vilniaus skyrių tęsti nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko A. M. valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime pareiškėjai, pagrįstumas ir teisėtumas.

30. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos, kuri yra pretendento atkurti nuosavybės teises į A. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę J. M. (M.) teisių perėmėja, skundo reikalavimų, nustatęs, kad atsakovas, spręsdamas klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę, pagrįstai ir teisėtai remiasi vėliausiais archyviniais dokumentais, kurie patvirtina faktą tik apie A. M. valdytą 4 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini) (Tvarkos 13 p.). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad pareiškėjos teiginius apie A. M. valdytą 4 ha sklypą (duomenys neskelbtini) kaime paneigia 2003 m. birželio 10 d. aktas, parengtas kartografuojant buvusio (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) rėžinio kaimo ribas, prie šio akto pridėtas (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojų sąrašas, kuriame nėra duomenų apie tuometį gyventoją pavarde „A. M.“.

31. Pareiškėja, apeliaciniame skunde laikydamasi pozicijos, kad jos skundo reikalavimai turėjo būti patenkinti, teigia, jog remiantis 1922 metų privačių žemės sklypų sąrašu, kuriame nurodyta, kad A. M. turi 4 dešimtines (apeliaciniame skunde nurodomi hektarai) nuosavos žemės (duomenys neskelbtini) kaime, turi būti atkuriamos nuosavybės teisės į du sklypus, o ne į vieną, esantį (duomenys neskelbtini). Taip pat pareiškėja nurodo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė Tvarkos 13 punkto nuostatas.

32. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad savininko nuosavybės teisė buvo pažeista, kai jam nuosavybės teise priklausęs turtas buvo pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Dėl to nustatant, kurio asmens teisės buvo pažeistos ir kuris asmuo pagal Atkūrimo įstatymą yra turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip neteisėtai nusavinto turto nuosavybės teisės subjektas to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu, o po to nustatoma, kokiems asmenims priklauso teisė į nuosavybės teisių atkūrimą buvusio turto savininko mirties atveju. Aplinkybė, kas buvo iki 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip neteisėtai nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos dalyje galiojusius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/1999; kt.). Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas yra specifinis, o jo tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1702-525/2017; kt.). Nuosavybės teisių atkūrimas tiems asmenims, kurie teisių turėjimo neįrodė įstatymo nustatyta tvarka, pažeistų viešąjį interesą.

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 21 d. administracinėje byloje Nr. A502-1310/2008 yra išaiškinęs, jog tam, kad kompetentingas administravimo subjektas turėtų pagrindą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turi būti įrodyta, kad asmuo, į kurio nuosavybės teisių atkūrimą pretenduojama, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, kuris iš jo buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas (taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 1 d. nutartį Nr. 3K-3-319/2005).

34. Tvarkos 13 punkte nustatyta, kad jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-1056/2010 yra nurodęs, kad Tvarkos 13 punkto nuostatos negali būti aiškinamos izoliuotai, jos aiškintinos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos, ir Atkūrimo įstatymo kontekste, kadangi to reikalauja konstitucinis teisinės valstybės ir iš jo išvedamas teisės aktų hierarchijos, todėl šiame punkte nurodytas imperatyvus nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų eiliškumas, atkuriant nuosavybės teises pagal vėliausiai išduotą dokumentą, reiškia, kad vėlesnis dokumentas turi būti toks, kuris aiškiai ir pagrįstai paneigia ar pakeičia ankstesnį dokumentą. Kitoks Tvarkos 13 punkto aiškinimas ne tik paneigtų minėtą teisinės valstybės ir teisės aktų hierarchijos principus, bet ir Atkūrimo įstatymo 10 ir 18 straipsnius, imperatyviai įpareigojančius atkurti nuosavybės teises asmeniui, laiku pateikusiam reikiamus (nurodytus Atkūrimo įstatyme) dokumentus atitinkamai institucijai.

35. Nustatant žemės valdymo nuosavybės teise faktą, būtina nustatyti, kas buvo žemės savininkas žemės nacionalizavimo metu, todėl, esant skirtingų laikotarpių įrodymams, jei juose duomenys apie nuosavybės teise turėtą žemės kiekį skiriasi, paprastai atsižvelgiama į vėlesnius (artimesnius nacionalizavimo laikui) įrodymus, jei įrodymų visuma nesuponuoja kitokios išvados (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).

36. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. M. Vilniaus miesto valdybai 1991 m. gruodžio 18 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. M. iki 1940 metų nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, valdytą 4 ha žemės sklypą. Prašyme taip pat buvo nurodytas ir J. M. (pareiškėja yra jo turto paveldėtoja), kaip turintis teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2001 m. rugpjūčio 1 d. parengė Pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 1027, pagal kurią J. M. (M.) (mirė 1997 metais) nuosavybės teisės atkurtos į jam tenkantį (0,7283 ha) likusį neatkurtą 0,5283 ha (įvertinus, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1996 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 01-57 nuosavybės teisės atkurtos į 0,2000 ha žemės plotą) buvusio savininko A. M. valdytos žemės dalį, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste. Pažyma parengta vadovaujantis Lietuvos valstybės centrinio archyvo 1995 m. rugsėjo 8 d. pažymėjimu Nr. 21-774-M, giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais.

37. Pareiškėja į teismą kreipėsi su skundu, ginčydama NŽT ir NŽT Vilniaus skyriaus raštus, kuriais nesutinkama vykdyti nuosavybės teisės atkūrimo į buvusio savininko A. M. valdytą žemę ir (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėjos teigimu, faktą, kad A. M. nuosavybės teise valdė ir žemę (duomenys neskelbtini) kaime, patvirtina Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. rugsėjo 8 d. pažyma Nr. 21-774-M, kurioje nurodoma, kad Vilniaus iždo archyviniame fonde, privačių žemės sklypų sąrašų ir mokamo už juos valstybinio žemės mokesčio 1922 metų byloje Vilniaus miesto ribose esančių privačių žemės sklypų sąraše (be datos) įrašytas savininkas A. M. (duomenys neskelbtini) (pažymoje nurodyta (duomenys neskelbtini)) (namo Nr. (duomenys neskelbtini)) turėjęs 4 dešimtines žemės (4 dešimtinės x 1,0925 = 4,37 ha). Pareiškėja nesutinka su atsakovo išvada, kad nuosavybės teisių atkūrimas į dar vieną pareiškėjos nurodomą sklypą nėra galimas, remiantis šiuo įrašu pažymoje, nes vėlesniuose valstybės institucijų pateiktuose archyviniuose dokumentuose, išduotuose iki 1940 metų nacionalizacijos (1932 metų sąrašas, 1939 metų sąrašas – vėlesni pagal datą), nėra duomenų apie tai, kad A. M. buvusiame (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) rėžiniame kaime turėjo dar 4 dešimtines žemės.

38. Pareiškėjos teigimu, A. M. iki nacionalizacijos (1940 m. birželio 15 d.) nuosavybės teise valdė du atskirus sklypus skirtingose vietose (vieną sklypą – (duomenys neskelbtini), kitą sklypą – (duomenys neskelbtini) kaime). Taigi nagrinėjamu atveju šioje byloje turėjo būti nagrinėjamos ir vertinamos aplinkybės, ar Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. rugsėjo 8 d. pažymoje Nr. 21-774-M nurodyti A. M. 1922 metais ir 1932–1940 metais valdyti sklypai yra atskiri ar tai vienas ir tas pats sklypas; jei tai atskiri sklypai, tai ar 1922 metų privačių žemės sklypų sąraše nurodytą sklypą A. M. valdė nuosavybės teise iki nacionalizacijos, ar šio nurodyto sklypo valdymą 1940 metais jis buvo praradęs dėl tam tikrų priežasčių, pavyzdžiui dėl to, kad vykdant žemės reformą, t. y. naikinant rėžius (prorėžius) ir kaimus skirstant į viensėdžius (vienkiemius), jis (A. M.) pradėjo valdyti atskirą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (Žemės reformos įstatymo, priimto Steigiamojo Seimo 1922 m. vasario 15 d., paskelbto Vyriausybės žiniose, 1922 m. balandžio 3 d., Nr. 83-721, V skyrius); dėl kitų priežasčių.

39. Vertinant pirmosios instancijos teismo motyvus, nurodytą Tvarkos 13 punktą, galima daryti išvadą, kad nustatyta, jog 1922 metais A. M. valdytas sklypas (4 dešimtinės (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime) yra tas pats sklypas, kuris nurodytas vėlesniuose dokumentuose kitu adresu. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi 2003 m. birželio 10 d. akte, parengto kartografuojant buvusio (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) rėžinio kaimo ribas, nurodyta kartografavimo vieta: (duomenys neskelbtini), buvęs adresas: (duomenys neskelbtini)k. ((duomenys neskelbtini) k.), ir vertino, kad ši dokumente užfiksuota aplinkybė leidžia teigti, kad (duomenys neskelbtini) k. ((duomenys neskelbtini) k.) adresas vėliau, kaip ir teismo posėdyje nurodė liudytoja V. B., buvo pakeistas į (duomenys neskelbtini). Taip pat pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir tuo, jog 2005 m. sausio 10 d. buvo atlikta buvusio žemės savininko A. M. turėtos žemės ribų kartografija, kurios metu pagal lenkišką 1938 metų Vilniaus miesto planą bei liudytojų parodymus nustatytas 4,37 ha turėtos žemės plotas ir sklypo aplinkinės ribos, esančios (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), kad po 1925 metų buvo pereita prie metrinės ploto skaičiavimo sistemos, A. M. priklausiusio žemės sklypo plotas hektarais atitiko 4,37 ha ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. rugsėjo 8 d. pažymoje Nr. 21-774-M toks pats žemės plotas (4,37 ha) buvo nurodytas Vilniaus miesto magistrato archyviniame fonde, Vilniaus miesto ribose esančių žemės sklypų 1932 sąraše bei Vilniaus miesto savivaldybės 1939–1940 metų archyviniame fonde, Vilniaus miesto žemės ūkio ploto 1939 metų sąraše, Vilniaus miesto savivaldybės 1941–1944 metų archyviniame fonde, butų ir turto skyriaus 1941 metų žiniose finansų skyriui apie nekilnojamam turtui nustatytus mokesčius.

40. Atsižvelgus į pareiškėjos nurodytas aplinkybes apie jos teiktus įrodymus, kad 1922 metų privačių žemės sklypų sąraše nurodytas žemės sklypas, buvęs rėžiniame (duomenys neskelbtini) kaime, ir kitas žemės, sklypas, buvęs (duomenys neskelbtini), nėra tas pats sklypas, taip pat įvertinus tai, kad atsakovas turi archyvinius dokumentus, susijusius su (duomenys neskelbtini) kaimo ribomis, bei su teritorija, kurioje yra nurodomas A. M. iki 1940 metų valdytas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), darytina išvada, kad atsakovas teismui turėjo pateikti objektyvius įrodymus, kuriais remiantis neabejotinai būtų nustatyta aplinkybė, kad 1922 metų privačių žemės sklypų sąraše nurodytas žemės sklypas ir žemės sklypas, nurodytas vėlesniuose dokumentuose, yra tas pats sklypas, kad yra įvykusi tik adreso transformacija, kaip nurodė liudytoja V. B.. Atkreiptinas dėmesys, kad NŽT Skyriaus specialistų 2005 m. sausio 10 d. atliktoje buvusio žemės savininko A. M. turėtos žemės ribų kartografijoje, kurios metu pagal lenkišką 1938 metų Vilniaus miesto planą bei liudytojų parodymus nustatytas 4,37 ha turėtos žemės plotas ir sklypo aplinkinės ribos, esančios (duomenys neskelbtini), nėra nurodyta jokių duomenų, kad tai tas pats sklypas, kuris nurodytas 1922 metų privačių žemės sklypų sąraše. Šiuo atveju atsakovas objektyvių įrodymų neteikė, o pirmosios instancijos teismas jų nepareikalavo, nors Tvarkos 13 punktas gali būti taikomas tik tada, kai bus nustatyta, kad kalbama apie tą patį žemės sklypą. Pažymėtina, kad šiuo atveju pareiškėja įrodinėja, jog minėti sklypai yra skirtingi.

41. Pagal bylos duomenis, atsakovas vykdė nuosavybės teisių atkūrimą į (duomenys neskelbtini) kaime buvusius sklypus, tačiau byloje nėra pateikti archyviniai duomenys, iš kurių būtų galima nustatyti buvusius žemės sklypų savininkus šiame kaime žemės nacionalizacijos metu. Pareiškėja 2022 m. sausio 25 d. rašte yra nurodžiusi, kad nuosavybės teisių atkūrimas į buvusią (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo žemę vyko remiantis 1922 metų privačių žemės sklypų sąrašu, kuriame yra įrašytas ir A. M., taip pat pareiškėjos atstovas teismo posėdyje nurodė šią aplinkybę bei siekė išsiaiškinti šią aplinkybę, užduodamas klausimus liudytojai V.

B.. Šiuo aspektu pažymėtina, kad 2003 m. lapkričio 28 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėms faktą įrodantiems dokumentams nagrinėti posėdžio protokole Nr. 43 nurodyta, jog svarstyta buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo buvusių savininkų medžiaga „dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantys dokumentai“, nutarta, kad nuosavybės teises įrodančių dokumentų pakanka į buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo buvusių savininkų turėtą žemę, tačiau šioje byloje tokie dokumentai nebuvo pateikti, nors jie turėjo būti analizuojami ir vertinami, sprendžiant klausimą, ar A.

M. nacionalizacijos metu (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime valdė žemę. Atsakovas šioje byloje nėra pateikęs įrodymų, kokiais dokumentais remiantis buvo atkurtos nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini) kaime buvusių savininkų turėtą žemę. Atsakovo byloje nurodomas buvusio „(duomenys neskelbtini) kaimo žemės savininkų sąrašas, sudarytas remiantis liudininkų parodymais“, kuriuo rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, nėra teisės aktuose įvardytas dokumentas, patvirtinantis asmenų nuosavybės teisę į iki nacionalizacijos valdytą žemę (Atkūrimo įstatymo 9 str., Tvarkos 12 p., Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ bei 1993 m. birželio 10 d. nutarimas Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“).

Liudytoja V. B. teismo posėdyje taip pat nepaaiškino, kokiais konkrečiais teisės aktuose nurodytais dokumentais, patvirtinančiais buvusių savininkų nuosavybės teises į žemę, buvo sprendžiama dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (duomenys neskelbtini) kaime.

42. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nustatinėjant žemės valdymo nuosavybės teisėmis vietą ir ribas, rėmimasis liudytojų parodymais yra galimas tik tuomet, jei nėra planinės archyvinės medžiagos ar ji yra nepakankama, o liudytojų parodymai kitais atvejais gali būti tik papildomu informacijos šaltiniu (2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-901/2009). Iš nagrinėjamos bylos matyti, kad yra išlikusi planinė archyvinė medžiaga, taip pat yra pakankamai dokumentų, kuriais remiantis buvo galima nustatyti (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo buvusius savininkus, kurie iki nacionalizacijos valdė tam tikrus sklypus (rėžius) šiame kaime. Dėl to darytina išvada, kad atsakovas turi galimybę pateikti objektyvius įrodymus, kuriais būtų galima nustatyti, ar pareiškėjos nurodomi sklypai yra skirtingi, ar tai yra tas pats sklypas, jei tai skirtingi, tai ar nacionalizacijos metu A. M. valdė sklypą (duomenys neskelbtini) kaime. Tačiau šiuo atveju tokie įrodymai nėra pateikti, pirmosios instancijos teismas jų neišreikalavo iš atsakovo, taip pat nenagrinėjo ir nevertino pareiškėjos teikiamų įrodymų, kad sklypai nėra tapatūs, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog tai yra pats sklypas, nėra pagrįsta objektyviais įrodymais ir negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta.

43. Be to, pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė aplinkybę, kad Vilniaus iždo archyviniame fonde, privačių žemės sklypų sąrašų ir mokamo už juos valstybinio žemės mokesčio 1922 metų byloje nurodytas žemės sklypas ir žemės sklypas, nurodytas vėlesniuose dokumentuose, yra tas pats sklypas, tačiau iš byloje pateiktų atsakovo atsakymų pareiškėjai galima spręsti, jog atsakovas laikosi pozicijos, kad 1922 metų privačių žemės sklypų sąrašas nėra tas dokumentas, kuris patvirtina A. M. turėtą nuosavybės teisę į žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) kaime. Liudytoja V. B. nurodė, kad tai yra nepakankamas įrodymas. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nesiaiškino ir nepašalino prieštaravimų dėl atsakovo pozicijos.

44. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo pareiškėjos skundo esminių aplinkybių, kurios sudaro skundo pagrindą, nesurinko ir neįvertino įrodymų, kad būtų nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės išnagrinėti skundo reikalavimus, taip pat nenagrinėjo ir nevertino pareiškėjos teiktų įrodymų, susijusių su sklypų netapatumu, todėl darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindai pareiškėjos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, t. y. panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

45. Atsižvelgiant į šioje byloje būtinas išnagrinėti ir nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017; kt.).

46. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

47. Įvertinus tai, jog byloje būtina rinkti naujus įrodymus ir juos vertinti tam, kad tinkamai būtų išnagrinėti pareiškėjos skundo reikalavimai, sprendžiama, jog pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai, nagrinėjant skundo reikalavimus, negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindai bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą, kaip kad to prašoma apeliaciniame skunde (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d., 147 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. liepos 4 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Regionų administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė