2023-03-01 Nr. AB-4820-3-61-3-07385-2022-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-92-552/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07385-2022-2

Procesinio sprendimo kategorija 55.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Paysera LT“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Paysera LT“ skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Paysera LT“ (toliau – ir pareiškėjas arba UAB „Paysera LT“) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos banko Rinkos infrastruktūros departamento (toliau – ir atsakovas arba Lietuvos bankas) 2022 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. S 2022/(32.4.E-3200)-12-4995 „Dėl išregistravimo iš sistemos TARGET2-LIETUVOS BANKAS“; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos banko pareiškėjo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – draudimą išregistruoti UAB „Paysera LT“ iš sistemos TARGET2-LIETUVOS BANKAS – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos bankas netinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, todėl nepagrįstai konstatavo, jog egzistuoja pagrindas pareiškėją išregistruoti iš sistemos TARGET2-LIETUVOS BANKAS. Pareiškėjo teigimu, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, UAB „Paysera LT“ bus padaryta itin didelė finansinė žala ir žala jo reputacijai. Pareiškėjo vertinimu, uždraudus Lietuvos bankui išregistruoti pareiškėją iš sistemos TARGET2-LIETUVOS BANKAS iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jokie Lietuvos banko ar trečiųjų asmenų interesai nenukentės.

Pareiškėjas nurodė, kad: 1) pareiškėjo išregistravimas iš TARGET2-LIETUVOS BANKAS sumažintų pareiškėjo konkurencingumą. Klientai, kurie turi prekybinių santykių su užsienio įmonėmis ar fiziniais asmenimis, nesinaudos pareiškėjo teikiamomis paslaugomis, nes negalės gauti mokėjimų iš ne bendros mokėjimų eurais erdvės (SEPA) šalių. Atitinkamai, tokie klientai būtų priversti naudotis kitų rinkos dalyvių, turinčių prieigą prie TARGET2-LIETUVOS BANKAS, paslaugomis; 2) pareiškėjo klientai, kurie būtų priversti naudotis kitų rinkos dalyvių, turinčių prieigą prie TARGET2-LIETUVOS BANKAS, paslaugomis, negautų šių paslaugų tokiomis pačiomis sąlygomis, kokias siūlo pareiškėjas, t. y. būtų apribota jų teisė rinktis iš daugiau paslaugų teikėjų nei esama dabar; 3) pareiškėjui negalint suteikti paslaugų, susijusių su prieiga prie sistemos TARGET2-LIETUVOS BANKAS, sumažėtų poreikis naudotis ir kitomis pareiškėjo teikiamomis paslaugomis, klientai nutrauktų bendradarbiavimą; 4) klientams nutraukus su juo bendradarbiavimą, pareiškėjas per metus apytiksliai patirtų 96 000 Eur finansinį nuostolį (suma yra nurodoma apytiksliai, įvertinus 2021 m. – 2022 m. 1-10 mėnesiais gautą komisinio atlygio dydį); 5) pareiškėjas neturi alternatyvų gauti analogiškas paslaugas, kurias šiuo metu gauna naudojant TARGET2-LIETUVOS BANKAS sistemą. Kitose pasaulio valstybėse prie sistemos TARGET2 iš esmės yra suteikiama prieiga prisijungti tik bankams. Išregistravus pareiškėją iš sistemos, pareiškėjo manymu, joks bankas nenorėtų bendradarbiauti, taip pat kiti sistemos TARGET2-LIETUVOS BANKAS dalyviai, tikėtina, atsisakytų bendradarbiauti su pareiškėju dėl rinkoje esančio konkurencingumo. Pareiškėjas nurodė, kad jei nebus taikoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, dalis klientų negalės gauti (atlikti) pervedimų eurais, nes pareiškėjas neturėtų techninės prieigos prie sistemos TARGET2-LIETUVOS BANKAS. Pareiškėjo įsitikinimu, teismui nusprendus, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikyti nėra pagrindo, būtų pažeistas proporcingumo principas, kadangi pareiškėją išregistravus iš sistemos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, pareiškėjas patirs ne tik veiklos finansinius nuostolius, kurių niekas nekompensuos, bet ir praras klientus.

Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į skundą dėl prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės nurodė, kad nesutinka su prašymu ir prašė jo netenkinti.

Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos banko valdybos 2015 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 03-204 patvirtintų Lietuvos banko mokėjimo sistemos CENTROlink adresuojamojo BIC turėtojo sutarties sudarymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 22.3 papunktyje nustatyta, kad adresuojamojo BIC turėtojo statusą sistemoje turintys mokėjimo paslaugų teikėjai gali gauti prieigą prie sistemos TARGET2-LIETUVOS BANKAS, jeigu per paskutinius 24 mėnesius jiems, jų vadovams ar akcininkams nebuvo pritaikytos nuobaudos dėl netinkamo operacinės rizikos valdymo arba netinkamos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos. Kadangi tiesioginis sistemos TARGET2 dalyvis (Lietuvos bankas) turi sąskaitą TARGET2 sistemoje, jis, leisdamas naudotis šia sąskaita adresuojamojo BIC turėtojui (pareiškėjai), valdo iš to kylančią riziką.

Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 433 straipsnio 12 dalį Lietuvos banko sprendimas taikyti asmeniui poveikio priemonę (priemones) įsigalioja nuo jo priėmimo, jeigu įstatymuose arba sprendime nenustatyta kitaip, ir tokiam asmeniui taikomas ne anksčiau, negu jam įteikiamas sprendimas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas ir atsakovas 2021 m. kovo 17 d. atnaujino tarp šalių anksčiau sudarytą adresuojamojo BIC turėtojo sutartį Nr. ABIC-2021/3. Pareiškėjai, kaip adresuojamojo BIC turėtojo statusą CENTROlink sistemoje turinčiam mokėjimo paslaugų teikėjui, 2020 m. kovo 2 d. buvo suteikta prieiga prie sistemos TARGET2-LIETUVOS BANKAS.

Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjui 2022 m. kovo 2 d. buvo suteikta prieiga prie sistemos TARGET2-LIETUVOS BANKAS kaip papildoma paslauga. Ši paslauga buvo suteikta bandomojo režimo (tarpusavio sutarimu, tačiau teisės aktuose tai nenumatyta) statusu. Pagrindinė paslauga – CENTROlink – leidžia siųsti mažmeninius (SEPA mokėjimus) SEPA erdvėje, kai TARGET2-LIETUVOS BANKAS paslauga leidžia siųsti mokėjimus eurais daug didesniam kredito įstaigų skaičiui iš viso pasaulio. Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos pagrindas tarptautiniu mastu yra Finansinių veiksmų darbo grupės (FATF) rekomendacijos.

FATF nurodo, kad mokėjimai, atliekami už EEE ribų, yra laikomi tarptautiniais, o EEE ribose – vidiniais. Būtent dėl šios priežasties pareiškėjas, per TARGET2-LIETUVOS BANKAS galėdamas pasiekti kredito įstaigas iš viso pasaulio, prisiima didesnę pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos riziką. Iki 2020 m. pradžios ši paslauga buvo teikta tik kredito įstaigoms (komerciniams bankams). Pareiškėjui pateikus prašymą prisijungti prie sistemos TARGET2-LIETUVOS BANKAS, Lietuvos bankas, įvertinęs atitiktį reikalavimams, leido pareiškėjui prisijungti prie sistemos TARGET-LIETUVOS BANKAS.

Gavus informaciją apie tai, kad pareiškėjai yra paskirtos jau dvi nuobaudos dėl netinkamo operacinės rizikos valdymo ir netinkamos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos, Rinkos infrastruktūros departamento Klientų vertinimo darbo grupė, įvertinusi pareiškėjo pateiktus argumentus bei atliktus veiksmus po pirmosios nuobaudos paskyrimo, 2022 m. spalio 24 d. priėmė sprendimą nutraukti sutartinius santykius su pareiškėja, t. y. išregistruoti pareiškėją iš sistemos TARGET2-LIETUVOS BANKAS, išregistravimo terminą nustatant 2023 m. balandžio 24 d.

Atsakovas atsiliepime į skundą pažymėjo, kad pareiškėjas Lietuvos banko Finansų rinkos priežiūros tarnybos direktoriaus 2020 m. lapkričio 13 d. sprendimą V 2020 /(34.3.E-3400)-419-7 „Dėl poveikio priemonės taikymo „Paysera LT“, UAB“, kuriuo pareiškėjui skirta 370 000 Eur dydžio bauda, ir 2022 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos banko Finansų rinkos priežiūros komiteto sprendimą Nr. V 2022/(1.160.E-9004)-441-185 „Dėl poveikio priemonės taikymo ir privalomo nurodymo davimo „Paysera LT“, UAB“, kuriuo pareiškėjui skirta 100 000 Eur dydžio bauda, yra apskundęs administraciniam teismui, tačiau aplinkybė, jog minėti sprendimai yra nagrinėjami teisme, jokiu būdu nedaro negaliojančių pareiškėjui pritaikytų poveikio priemonių (baudų) galiojimo juridinio fakto, nes, kaip ir minėta, jos įsigaliojo nuo jų priėmimo.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos bankas, sudarydamas, pakeisdamas ar nutraukdamas tam tikras civilines sutartis, apie tokius juridinius faktus, laikydamasis konfidencialumo reikalavimų, niekur jokiais informacijos viešinimo kanalais to neskelbia – išregistravimas iš sistemos TARGET2-LIETUVOS BANKAS matomas tik oficialiuose žinynuose, kuriuos gali pasiekti tik tiesioginiai TARGET2 dalyviai. Taigi, Lietuvos bankui priėmus skundžiamą sprendimą, apie jį raštu buvo informuotas tik pats pareiškėjas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepraranda prieigos prie Lietuvos banko mokėjimų sistemos CENTROlink, todėl teiginys, kad pareiškėjui bus padaryta itin didelė finansinė žala, negali būti laikomas teisingu. Pareiškėjo mokėjimų per sistemą TARGET2-LIETUVOS BANKAS dalis, palyginus su visais pareiškėjo mokėjimais, atliekamais per CENTROlink ir TARGET2-LIETUVOS BANKAS, yra itin maža.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gruodžio 13 d. nutartimi netenkino pareiškėjo UAB „Paysera LT“ prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – draudimą išregistruoti pareiškėją iš sistemos TARGET2-LIETUVOS BANKAS iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teismas apžvelgė aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio taikymo sąlygomis ir pažymėjo, kad nagrinėtu atveju teismas sutiko su atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija, jog pareiškėjas iš esmės nurodė tik hipotetines neigiamas pasekmes, tačiau nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių (argumentų), kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo prašyme nurodomi teiginiai teismo vertinti kaip nepagrįsti realiais faktais bei įrodymais dėl ateityje galimai įvyksiančių veiksmų, todėl laikytini deklaratyvaus pobūdžio, paremtais spėjimais bei prielaidomis. Dėl minėtų argumentų pareiškėjo prašymas netenkintas.

III. Pareiškėjas UAB „Paysera LT“ pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nutartį ir tenkinti jo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – draudimą išregistruoti pareiškėją iš sistemos TARGET2-LIETUVOS BANKAS iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas atskirajame skunde pateikia iš esmės analogiškus argumentus kaip ir skunde išdėstytame prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinumo ir papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimo motyvų nebuvimas yra ne tik teismo sprendimo formos pažeidimas, bet ir jo turinio trūkumas. Nemotyvuotas teismo sprendimas, pareiškėjo nuomone, yra tuščių frazių rinkinys, pagrįstai keliantis abejonių dėl jo teisėtumo ir pagrįstumo, ir neatitinka pagrindinių teisinės valstybės teismo proceso principų. Iš skundžiamos nutarties turinio pareiškėjas sprendžia, kad teismas neanalizavo reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygų byloje. Atskirajame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės nepasisakė, ar pareiškėjas tikėtinai pagrindė savo reikalavimą ir nevertino, ar nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės kyla neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos pareiškėjui padarymo rizika. Pirmosios instancijos teismo deklaratyvus teiginys, kad pareiškėjo nurodoma žala yra hipotetinė yra absoliučiai nepagrįstas ir parodantis, kad teismas nesuprato pareiškėjo vykdomos veiklos ir kokį neigiamą poveikį pareiškėjui turės išregistravimas iš mokėjimo sistemos TARGET2-LIETUVOS BANKAS.

Atsakovas Lietuvos bankas pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame prašo atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Lietuvos bankas nurodo, kad pareiškėjas nei skunde prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nei atskirajame skunde nenurodo išskirtinių aplinkybių, kuriomis gali būti grindžiama reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinybė. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas tik hipotetiškai apibrėžia tikėtiną žalą, kurią galbūt sukels tai, kad pareiškėjas negalės naudotis TARGET2-LIETUVOS BANKAS sistemos paslaugomis. Tai, kad klientai su pareiškėju nutrauks sutartis dėl to, kad jis bus išbrauktas iš minėtos sistemos, Lietuvos banko nuomone, yra pernelyg neapibrėžtas ir grįstas prielaidomis. Lietuvos bankas paaiškina, kad pareiškėjas turi galimybę prisijungti prie minėtos sistemos ir naudotis jos teikiamomis paslaugomis per kitus TARGET2-LIETUVOS BANKAS sistemos tiesioginius dalyvius (kredito įstaigas), kurių šiuo metu yra 14, išskyrus patį atsakovą. Atsakovas, kaip ir skunde, nurodo, kad pareiškėjo reputacijai žala negali būti vertinama, nes pareiškėjo išregistravimas TARGET2-LIETUVOS BANKAS sistemos nėra viešai skelbiamas. Lietuvos bankas pateikia statistinius duomenis, susijusius su pareiškėjo mokėjimais per CENTROlink ir TARGET2-LIETUVOS BANKAS sistemas, kas sudarė tik 0,81 % visų pareiškėjo mokėjimų skaičiaus ir 3,48 % visų mokėjimų sumos per 2022 m. sausio – lapkričio mėnesius.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo ginčo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 straipsnio 3 dalis).

Ankščiau paminėto teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina, kad ABTĮ įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra, būtina sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde (prašyme) suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų (prima facie) reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (tarkim pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.).

Byloje nustatyta, kad atsakovas Lietuvos bankas 2022 m. spalio 24 d. priėmė sprendimą Nr. S 2022/(32.4.E-3200)-12-4995 „Dėl išregistravimo iš sistemos TARGET2-LIETUVOS BANKAS“, kuriuo nusprendė išregistruoti pareiškėją UAB „Paysera LT“ iš TARGET2-LIETUVOS BANKAS sistemos. Įsakymas priimtas atsakovui nustačius du pareiškėjo pažeidimus, susijusius su pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos teisės aktų pažeidimais, dėl kurių pareiškėjui paskirtos baudos. Taisyklių 22 punkte nurodytos sąlygos, kurias atitinkantys adresuojamojo BIC turėtojo statusą sistemoje turintys mokėjimo paslaugų teikėjai gali gauti prieigą prie sistemos TARGET2-LIETUVOS BANKAS. Atsakovui nustačius du sistemos naudojimo pažeidimus, pareiškėjas nebeatitiko Taisyklių 22 punkto, todėl nuspręsta jį išregistruoti iš sistemos TARGET2-LIETUVOS BANKAS. Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 433 straipsnio 12 dalyje įtvirtinta, jog Lietuvos banko sprendimas taikyti asmeniui poveikio priemonę (priemones) įsigalioja nuo jo priėmimo, jeigu įstatymuose arba sprendime nenustatyta kitaip.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, nėra akivaizdžių pareiškėjo skunde suformuluoto reikalavimo nepagrįstumo požymių. Kaip matyti iš bylos duomenų, skundo forma ir turinys atitinka ABTĮ nustatytus reikalavimus, pareiškėjo reikalavimas yra grindžiamas skunde išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl jis pripažintinas preliminariai pagrįstu ABTĮ 70 straipsnio taikymo prasme.

Pareiškėjas teigia, kad nepatenkinus jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam kils neigiami padariniai – jis patirs apie 96000 Eur finansinius nuotolius, nukentės jo reputacija. Atsakovas teigia, kad nurodomi finansiniai nuostoliai patys savaime nepagrindžia, kad pareiškėjui kils neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala, o žala reputacijai pernelyg hipotetiška, nes apie pareiškėjo išregistravimą iš TARGET2-LIETUVOS BANKAS sistemos yra informuotas tik pats sistemos naudotojas individualiai, nes tam atsakovas turėjo pagrindą – 2 nustatytus teisės aktų, susijusių su pinigų plovimo prevencija ir kitais, pažeidimus.

Nors pareiškėjas skunde ir atskirajame skunde nurodo neigiamas pasekmes, kurios jam kils dėl skundžiamo akto nesustabdymo, tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų (finansinių) pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017). Galima žala ir pareiškėjo galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka, juolab kad atsakovas byloje yra valstybės institucija (žr. pvz., 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011).

Pareiškėjas taip pat teigia, kad jam gali kilti žala reputacijai, nes išbraukus jį iš TARGET2-LIETUVOS BANKAS sistemos su juo kiti esami ar potencialūs klientai nenorės bendradarbiauti. Teismo vertinimu, tokios realios žalos pareiškėjas taip pat neįrodė, nes, kaip byloje paaiškino Lietuvos bankas, pareiškėjas gali kreiptis per 14 tiesioginių sistemos dalyvių, tam, kad gautų prieigą prie šios sistemos. Pareiškėjo teiginys, kad visi šie rinkos dalyviai (kredito įstaigos) tikėtina atsisakys bendradarbiauti su juo, laikytinas hipotetišku, juolab, kad pareiškėjas nepateikė byloje įrodymų (susirašinėjimų su minėtomis įstaigomis ar kitų dokumentų), kad jos negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui prieigos prie TARGET2-LIETUVOS BANKAS sistemos ar būtų atsisakę tai padaryti.

Vertinant pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, vertindamas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą, neturi pasisakyti dėl kiekvieno argumento, kuriuo grindžiamas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės skyrimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir vertino, kad pareiškėjas neįrodė didelės žalos (šiuo atveju – finansinių nuostolių) realumo ar tai, kad nurodytos žalos atlyginti negalima ar kad tai padaryti būtų pernelyg sudėtinga. Neįrodžius šių esminių elementų, kitų bylos aspektų vertinimas būtų beprasmis, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Paysera Lt“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Milda Vainienė