2025-05-21 Nr. AB-8988-3-64-3-00538-2025-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-509-1047/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00538-2025-1

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės merui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P.V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės mero 2024 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. R8-4396 ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo.

II. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2025 m. kovo 20 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas iš pareiškėjo pateiktų pareiškimo priedų nustatė, kad jis 2024 m. lapkričio 29 d. raštu kreipėsi į Mažeikių rajono savivaldybės merą ir į šį kreipimąsi buvo atsakyta pareiškėjo skundžiamu Mažeikių rajono savivaldybės mero raštu, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimasis nekonkretus ir nesuprantamas, negalima suprasti prašymo esmės, argumentų, pagrindo (faktinių aplinkybių) ir dalyko (reikalavimo), raštas nenuoseklus ir chaotiškas.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo 2024 m. lapkričio 29 d. rašte nėra konkrečiai įvardinta jo prašoma suteikti informacija ar administracinė paslauga, nėra nurodomos aplinkybės apie galimai pažeidžiamas jo teises ir teisėtus interesus. Iš Mažeikių rajono savivaldybės mero 2024 m. gruodžio 31 d. rašto Nr. R8-4396 turinio taip pat matyti, jog juo pareiškėjui nebuvo nustatyta jokių privalomų įpareigojimų, pareiškėjui nebuvo pritaikytos poveikio priemonės, nebuvo sukurtos ar atimtos teisės ar pareigos. Nustatęs, kad skundžiamas Mažeikių rajono savivaldybės mero raštas pareiškėjui nesukuria tiesioginių teisinių pasekmių teismas konstatavo, jog pareiškėjo pareiškimas nenagrinėtinas teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, todėl jį atsisakė priimti (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Teismas papildomai pažymėjo, kad pareiškėjas bylą inicijuojančius dokumentus su tapačiu reikalavimu jau buvo pateikęs Regionų administraciniam teismui administracinėse bylose Nr. eI3-8054-931/2025, eI3-8672-631/2025, eI3-9045-621/2025, eI3-9357-931/2025, eI3-10002-809/2025, eI3-10189-809/2025 ir kt., kuriuos teismas nutartimis atsisakė priimti.

III. Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti šiam teismui pareiškėjo skundą nagrinėti iš esmės.

Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suvaržė jo teisę į teisminę gynybą.

Pareiškėjas atskirajame skunde reiškia prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

Pareiškėjas 2025 m. balandžio 28 d. pateikė teismui prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą „dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo“ ir „priimti atskirąją nutartį (dėl: teisės – į teisminę gynybą, neva – praleisto termino, pareigos – pradėti ir išnagrinėti (ABTĮ 10-11 str.) bylą ir pan.), ją pateikiant Regionų administracinio teismo rūmų pirmininkui (ABTĮ 110 str. 1 d.) ir Aukščiausiojo Teismo Pirmininkui (TĮ 59 str. 1 d. 2-3 p., 2 d.), Teisėjų Garbės teismui“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu ginčijamas Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 20 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą konstatavus, kad pareiškėjo skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjo ginčijamas raštas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, juo pareiškėjui nebuvo nustatyta jokių privalomų įpareigojimų, nebuvo pritaikytos poveikio priemonės, nebuvo sukurtos ar atimtos teisės ar pareigos.

Pareiškėjas su tokiu teismo vertinimu nesutinka ir mano, kad teismas nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į teisminę gynybą.

Pareiškėjas atskirajame skunde išreiškia pageidavimą, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, tačiau nepateikia jokių tokio prašymo motyvų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių bylai pagal pareiškėjo atskirąjį skundą teisingai išspręsti yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, vadovaudamasi ABTĮ 141 straipsnio 1 dalimi, 151 straipsniu, 153 straipsnio 2 dalimi, šią bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų bei procesinių reikalavimų. Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – Administracinių bylų teisenos įstatyme) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant, teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte yra nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas ne pirmą kartą kreipiasi į teismą su tapačiu reikalavimu, t. y. prašymu panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės mero 2024 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. R8-4396, kuriuo pareiškėjui atsakyta į jo 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi nurodant, jog pareiškėjo kreipimasis yra nesuprantamas, chaotiškas, nenuoseklus.

Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nustatyta, kad tapatų pareiškėjo skundą Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu atsisakyta priimti Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-8054-931/2025, kuri palikta nepakeista Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-374-1188/2025. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Rašte pareiškėjui nėra numatyta jokių privalomų vykdyti įpareigojimų, duota nurodymų ar išdėstyta kitokių Mažeikių rajono savivaldybės mero sprendimų, galinčių turėti įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, todėl jo skundą pagrįstai atsisakė priimti Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-374-1188/2025 yra įsiteisėjusi, o joje nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjo skundžiamas Raštas yra informacinio pobūdžio ir negali būti nagrinėjamas ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 57 str. 2 d.), be to, išnagrinėtas tapatus klausimas dėl pareiškėjo skundo (pareiškimo), kuriuo ginčijamas Raštas ir prašoma įpareigoti viešojo administravimo subjektą iš naujo ir tinkamai išnagrinėti pareiškėjo kreipimąsi (dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos, mero, administracijos veiksmų / neveikimo), nepriimtinumo nagrinėti. Pažymėtina, kad ABTĮ 16 straipsnio 1 dalis nustato, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina bei precedentais. Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais išaiškinimais yra būtina vadovautis ne tik žemesnės instancijos teismams, bet ir pačiam šiam teismui. Ypač tai aktualu šiuo atveju, kai pareiškėjas nekartą kreipiasi į teismą su reikalavimu panaikinti atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės mero 2024 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. R8-4396 bei įpareigoti Mažeikių rajono savivaldybės merą iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-374-1188/2025, 2025 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-398-629/2025, 2025 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-423-492/2025, 2025 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-487-520/2025, 2025 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-496-629/2025 ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju šioje byloje skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą (pareiškimą) atsisakė priimti, naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija paaiškina, jog ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai; kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme nenurodo, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, jog jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą pagal atskirajame skunde apibrėžtas ribas, nenustatė faktinio ir teisinio pagrindų priimti atskirąją nutartį dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių. Dėl to netenkinamas pareiškėjo prašymas priimti atskirąją nutartį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Skirgailė Žalimienė