2016-02-09 Nr. AB-2969-3-61-3-07778-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-178-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07778-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo individualios įmonės „Almasta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo individualios įmonės „Almasta“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos, dėl kompensacijos neturtinei žalai atlyginti priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas individuali įmonė „Almasta“ (toliau – ir pareiškėjas, IĮ „Almasta“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį tikslino, bei galutinai formulavo savo reikalavimus ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos, 450 000 000 000 Lt kompensaciją neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1, 26, 59).

Pirmajame skunde IĮ „Almasta“ vadovas V. S. (V. S.) nurodė, jog 2001 m. jis atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu prašymas patenkintas. Tačiau dekretas asmeniškai nebuvo įteiktas, taip pat nespręstas klausimas dėl IĮ „Almasta“ nuosavybės ir įmonės egzistavimo. Pareiškėjas skunde akcentavo, kad atsakovas nuo 2001 iki 2013 m. naudojosi IĮ „Almasta“ turtu ir pavadinimu, dėl to iš Lietuvos valstybės prašo atlyginti neturtinę žalą.

Patikslinęs skundą (b. l. 26), pareiškėjas papildomai nurodė, jog IĮ „Almasta“ vadovas, 2001 m. atsisakęs Lietuvos Respublikos pilietybės ir atidavęs Lietuvos Respublikos piliečio pasą, nebuvo informuotas apie priimtą sprendimą. 2003 m. V. S. kreipėsi į atitinkamą instituciją Vokietijos Federacinėje Respublikoje (VFR) ir paprašė suteikti VFR pilietybę. Dėl to, kad pastarasis neturėjo asmens dokumento ir dokumento, patvirtinančio, jog atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, kitos šalies pilietybės suteikimo procesas buvo nutrauktas. Pareiškėjo vadovas 2004 m. balandžio 21 d. kreipėsi su prašymu išduoti dokumentą išvykimui iš šalies, grąžinti IĮ „Almasta“ savininkui asmens nuosavybės teise priklausantį turtą. Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija, pasak pareiškėjo, 2004 m. balandžio 28 d. išdavė dekreto išrašą iš „Valstybės žinių“.

Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija atsiliepime (b. l. 34–36) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Nurodė, jog pareiškėjas neginčija Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. spalio 3 d. dekreto Nr. 1501, kuriuo tenkintas pareiškėjo IĮ „Almasta“ vadovo V. S. prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, teisėtumo. Atsakovo įgaliota institucija paaiškino, kad pareiškėjo vadovas pripažįsta, jog Lietuvos Respublikos Prezidento priimtas sprendimas dėl jo pateikto prašymo buvo teisėtas, priimtas remiantis pareiškėjo laisva valia pateiktu prašymu.

Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos Prezidentas, priimdamas sprendimą tenkinti fizinio asmens prašymą atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, sprendžia klausimą tik dėl pilietybės netekimo, nesprendžia dėl juridinio asmens, kurio vadovas atsisako Lietuvos Respublikos pilietybės, statuso, teisių bei pareigų. Lietuvos Respublikos Prezidentas negalėjo ir nepriėmė sprendimų dėl IĮ „Almasta“ statuso, teisių ir pareigų. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog nepagrįsti pareiškėjo vadovo argumentai, kad jo vadovui atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės, pastarasis negalėjo veikti įmonės vardu, buvo atskirtas nuo jos vardo ir turto, kad dėl to pareiškėjas negalėjo vykdyti veiklos, patyrė neturtinę žalą.

Nurodė, jog V. S. 2004 m. balandžio 28 d. pakartotinai buvo įteiktas Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. spalio 3 d. dekreto Nr. 1501 išrašas, o dėl tariamos žalos atlyginimo kreipėsi tik 2014 m. birželio 16 d., praėjus dešimt metų nuo Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo. Taigi, skundas nepagrįstas ir paduotas praleidus jo padavimo terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu (b. l. 84-86) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos prezidento 2001 m. spalio 3 d. dekretu Nr. 1501, be kita ko, buvo patenkintas V. S. prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės (b. l. 3–4).

Iš teismui pateikto skundo motyvų bei jame nurodytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas skundo reikalavimus pagrindė tuo, jog Lietuvos Respublikos prezidento 2001 m. spalio 3 d. dekretas Nr. 1501 V. S. nebuvo tinkamai įteiktas, todėl jis negalėjo veikti įmonės vardu, o IĮ „Almasta“ nuo 2001 m. iki šiol jokios veiklos nevykdė. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos prezidento 2001 m. spalio 3 d. dekreto Nr. 1501 išrašas V. S. buvo išduotas tik 2004 m. balandžio 28 d. Taigi, pareiškėjas savo teisių pažeidimą, taip pat skundo reikalavimų pagrįstumą sieja su aplinkybe, kad Lietuvos Respublikos prezidento 2001 m. spalio 3 d. dekretas Nr. 1501 V. S. nebuvo įteiktas iš karto po jo priėmimo ir tai apribojo IĮ „Almasta“ veiklą.

Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija pareiškėjo skundo reikalavimams prašė taikyti ieškinio senatį.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Teisminėje praktikoje ne kartą išaiškinta, kad ieškinio senaties termino pradžios nustatymas yra fakto klausimas, kuris išsprendžiamas analizuojant byloje esančiais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes. Ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą). Juridinio asmens reikalavimui ieškinio senaties termino eiga pagal bendrąją taisyklę prasideda nuo dienos, kai juridinis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą. Be to, juridinio asmens organams sužinojus apie juridinio asmens teisių pažeidimą jiems atsiranda teisė ir pareiga ginti juridinio asmens interesus, taip pat pareikšti ieškinį teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2013 ir kt.).

Pareiškėjo atstovo V. S. teigimu, nuo 2001 m. dėl Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos veiksmų (netinkamo dekreto Nr. 1501 įteikimo) jis negalėjo tinkamai rūpintis IĮ „Almasta“ veikla ir tokiu būdu šiai įmonei buvo padaryta neturtinė žala.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas pripažino, kad apie savo teisių pažeidimą IĮ „Almasta“ sužinojo ne vėliau kaip 2001 m., tuo tarpu skundas teismui pateiktas tik 2013 m. gruodžio 13 d., t. y. gerokai praleidus Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, kurį prašo taikyti atsakovo atstovas (b. l. 1). Padaryta išvada, jog V. S., būdamas IĮ „Almasta“ savininku, nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą su skundu dėl kompensacijos neturtinei žalai atlyginti priteisimo. Be to, iš teismui pateiktų įrodymų matyti, kad V. S. ieškinio senaties termino eigos metu buvo aktyvus, gynė savo teises, reikšdamas ieškinius VFR teismuose (b. l. 49–54). Jokių aplinkybių, kurias vertinant galima būtų teigti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl objektyvių ir nuo IĮ „Almasta“ valios nepriklausiusių priežasčių, skunde teismui nenurodė ir pareiškėjas. Atsižvelgus į tai, padaryta išvada, kad atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį tenkintinas.

Vadovaujantis Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014 ir kt.). Teismui konstatavus, kad pareiškėjo skundo reikalavimams taikytinas ieškinio senaties terminas, skunde nurodytų motyvų bei argumentų vertinimas nėra teisiškai reikšmingas. Esant tokiai teisinei ir faktinei situacijai, pareiškėjo IĮ „Almasta“ skundas atmestas.

III. Pareiškėjas individuali įmonė „Almasta“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 92), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir išnagrinėti bylą iš naujo. Taip pat prašo laikyti ieškinio senaties termino pradžią 2013 m.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjo IĮ „Almasta“ vadovas, atsisakęs Lietuvos Respublikos pilietybės, grąžino atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybę, t. y. Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), todėl laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2013 m. vadovas neturėjo jokio asmens dokumento, patvirtinančio jo asmenybę. Neturėdamas asmenybės, V. S. tuo laikotarpiu negalėjo veikti IĮ „Almasta“ vardu, t. y. nei tvarkyti turtą, nei vykdyti veiklą, netgi kontroliuoti įmonės būklę. Taigi, laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2013 m. V. S. buvo neteisnus asmuo (CK 2.1 str.).

2. Vokietijos Federacinės Respublikos mokesčių įstaigos 2013 m. birželio 17 d. raštu IĮ „Almasta“ vadovui suteiktas asmens kodas (duomenys neskelbtini), o pagal VFR gyventojų registrą V. S. yra VFR gyventojas nurodytu nuolatiniu adresu. 2013 m. rugpjūčio 13 d. V. S. išduotas VFR asmens dokumentas Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi, tik 2013 m. IĮ „Almasta“ vadovas tapo teisniu asmeniu.

3. Atsižvelgiant į tai, ieškinio senaties termino eiga prasidėjo ne nuo tos dienos, kai juridinis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie teisių pažeidimą, o nuo to momento, kai atsirado teisnus asmuo, kuris galėtų veikti pareiškėjo (IĮ „Almasta“) vardu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 103-104), prašydamas jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo ne nuo dienos, kai juridinis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie teisių pažeidimą, o nuo to momento, kai atsirado teisnus asmuo, kuris galėtų veikti individualios įmonės vardu, t. y. nuo to momento, kai pareiškėjo IĮ „Almasta“ vadovui V. S. Vokietijos Federacinėje Respublikoje 2013 m. buvo išduotas asmens dokumentas. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nustatė ieškinio senaties eigos pradžią ir pagrįstai pareiškėjo reikalavimams taikė ieškinio senatį.

2. Pareiškėjo argumentai dėl ieškinio senaties termino pradžios yra nepagrįsti ir prieštarauja Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytam teisiniam ieškinio senaties eigos reguliavimui. Civilinio kodekso 1.124 straipsnyje nustatyta, jog ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Vadovaujantis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Priešingai nei teigia pareiškėjas, Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjo IĮ „Almasta“ vadovo V. S. laisva valia ir savo noru pateiktas prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės buvo patenkintas Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. spalio 3 d. dekretu Nr. 1501. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendime, vadovaudamasis minėtomis nuostatomis, pagrįstai pažymėjo, jog apie tariamą savo teisių pažeidimą pareiškėjas IĮ „Almasta“ sužinojo ne vėliau kaip 2001 m., tačiau skundą teismui pateikė tik 2013 m., t. y. gerokai praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą sutrumpintą ieškinio senaties terminą. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir atsižvelgdamas į atsakovo prašymą atmesti pareiškėjo IĮ „Almasta“ skundą kaip nepagrįstą ir paduotą akivaizdžiai praleidus skundo padavimo terminą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė pareiškėjo skundo reikalavimams ieškinio senaties terminą ir skundą atmetė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, jo teigimu, dėl neteisėtų atsakovo atstovo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos veiksmų, tinkamai neįteikus pareiškėjo, juridinio asmens, vadovui Lietuvos Respublikos prezidento dekreto, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjo vadovo prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo.

Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo skundą, atsižvelgė į atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos prašymą pareiškėjo skundo reikalavimams taikyti ieškinio senatį. Teismas pripažino, kad apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas, IĮ „Almasta“, sužinojo ne vėliau kaip 2001 m., kai buvo priimtas Lietuvos Respublikos prezidento 2001 m. spalio 3 d. dekretas Nr. 1501 dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo, tačiau skundas teismui pateiktas tik 2013 m. gruodžio 13 d., t. y. gerokai praleidus Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo vadovas, V. S., nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą su skundu dėl kompensacijos neturtinei žalai atlyginti priteisimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog ieškinio senaties terminas šiuo atveju skaičiuotinas ne nuo tos dienos, kai juridinis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie teisių pažeidimą, o nuo to momento, kai atsirado teisnus asmuo, kuris galėtų veikti pareiškėjo (IĮ „Almasta“) vardu, t. y. nuo to momento, kai pareiškėjo IĮ „Almasta“ vadovui V. S. Vokietijos Federacinėje Respublikoje 2013 m. buvo išduotas asmens dokumentas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti.

Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Juridinio asmens reikalavimui ieškinio senaties termino eiga pagal bendrąją taisyklę taip pat prasideda nuo dienos, kai juridinis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą. Be to, juridinio asmens organams sužinojus apie juridinio asmens teisių pažeidimą jiems atsiranda teisė ir pareiga ginti juridinio asmens interesus, taip pat pareikšti ieškinį teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2013 ir kt.).

Taigi pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie jos pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. D. v. Individualių gyvenamųjų namų statybos bendrija Nr. 676 ir kt., bylos Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. A. v. A. V. ir kt., bylos Nr. 3K-7-34/2011; 2013 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. P. v. VĮ Anykščių miškų urėdija ir kt., bylos Nr. 3K-3-133/2013 ir kt.).

Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 str.). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektyvinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 str.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. L. M., bylos Nr. 3K-3-362/2013).

Taip pat kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. P. ir kt. v. A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-409/2005; 2007 m. spalio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje B. D. v. Mažeikių sporto mokykla, bylos Nr. 3K-3-436/2007, ir kt.).

Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. L. M., bylos Nr. 3K-3-362/2013). Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstnė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. D. v. Individualių gyvenamųjų namų statybos bendrija Nr. 676 ir kt., bylos Nr. 3K-3-447/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. A. v. A. V. ir kt., bylos Nr. 3K-7-34/2011; kt.).

Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan.

Nagrinėjamu atveju svarbu pabrėžti, kad pareiškėjas yra juridinis asmuo – IĮ „Almasta“, todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo išimtinai turi būti siejamas būtent su šiuo subjektu. Pareiškėjas, tiek nurodydamas skunde reikalavimą, tiek apeliaciniame skunde dėstydamas argumentus dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios, savo teisių pažeidimą išimtinai sieja su vadovo (V. S.) teisių pažeidimu – tinkamu neįteikimu Lietuvos Respublikos Prezidento dekreto, kuriuo buvo patenkintas jo prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo, t. y. neinformavimu apie priimtą sprendimą.

Remiantis Civilinio kodekso 2.81 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 7 straipsniu, bendraisiais juridinių asmenų valdymo principais, individualios įmonės, kaip juridiniai asmenys, įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo vadovą, kuris vienvaldiškai veikia individualios įmonės vardu ir atsako už individualios įmonės veiklos organizavimą, dokumentų ir kitos informacijos apie individualios įmonės turtą bei veiklą saugojimą, metinės finansinės atskaitomybės sudarymą, individualios įmonės dokumentų ir duomenų pateikimą juridinių asmenų registrui, t. y. veikia individualios įmonės naudai ir interesais, įgyvendina šio juridinio asmens tikslus, dėl kurių jis yra įsteigtas. Todėl toks individualios įmonės vadovas (šiuo atveju jos savininkas) turi elgtis sąžiningai ir rūpintis savo įsteigto juridinio asmens teisėmis ir interesais.

Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas IĮ „Almasta“, kaip juridinis asmuo, sužinojo ne vėliau kaip 2001 m., kai jo savininkui ir vadovui V. S., anot jo, nebuvo įteiktas Lietuvos Respublikos Prezidento dekretas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo. Pareiškėjo vadovas, kaip minėta, veikdamas pareiškėjo naudai ir interesais, sąžiningai ir protingai, turėjo iš karto, negavęs, jo manymu, tinkamo sprendimo dėl pilietybės atsisakymo, suvokti, kad, jo manymu, galimai pažeidžiami pareiškėjo, kaip juridinio asmens, teisės ir interesai, todėl ieškinio senaties terminas pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo pagrįstai skaičiuotinas nuo 2001 m.

Kita vertus, pareiškėjo teigimu, taip pat bylos medžiaga patvirtina, kad vadovui V. S. Lietuvos Respublikos prezidento 2001 m. spalio 3 d. dekreto Nr. 1501 išrašas vis dėlto buvo išduotas 2004 m. balandžio 28 d. (b. l. 5, 11-13, 27, 67-68, 73-74). Taigi, nuo šios datos pareiškėjo vadovas jau turėjo sprendimą, patvirtinantį, kad V. S. atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės. Jei pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su jo vadovo (V. S.) teisių pažeidimu, neįteikiant jam Lietuvos Respublikos Prezidento dekreto dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo, tai nuo 2004 m. balandžio 28 d., kai gavo tokio dekreto išrašą, tiek V. S., tiek pareiškėjo, IĮ „Almasta“, galimas teisių pažeidimas pasibaigė ir vėliausiai nuo šios datos pareiškėjas turėjo žinoti (suvokti), kad jo teisės ir interesai galimai buvo pažeisti. Dėl šios priežasties galimo pareiškėjo teisių pažeidimo vertinti kaip tęstinio bei skaičiuoti ieškinio senaties terminą pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalyje numatytą taisyklę nėra pagrindo.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su IĮ „Almasta“ vadovo V. S. teisnumo įgijimu, Vokietijos Federacinėje Respublikoje 2013 m. išdavus jam asmens dokumentą, pažymėtina, jog kaip minėta, bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada asmuo faktiškai suvokia (turi suvokti), kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad ieškinio senaties terminas šiuo atveju skaičiuotinas o nuo to momento, kai atsirado teisnus asmuo, kuris galėtų veikti pareiškėjo (IĮ „Almasta“) vardu.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 1.15 straipsnio 3 dalis numato, jog asmenys be pilietybės Lietuvos Respublikoje turi tokį patį civilinį teisnumą kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai, o apskritai fizinio asmens civilinis teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta tik jam mirus (CK 2.2 str. 1 d.), todėl šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad, tik gavęs VFR asmens dokumentą, pareiškėjo vadovas V. S. įgijo teisnumą ir tik tuomet galėjo ginti savo atstovaujamo juridinio asmens teises ir interesus (veikti jo vardu).

Be to, pastebėtina, jog nors pareiškėjas teigia, kad jo vadovas, atsisakęs Lietuvos Respublikos pilietybės, grąžino atsakovui Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), todėl laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2013 m. vadovas neturėjo jokio asmens dokumento, patvirtinančio jo asmenybę, taigi ir teisnumo, tačiau pareiškėjo pateiktame Kelno (Köln) administracinio teismo sprendime (Nr. 10 K 6282/12) (b. l. 43-54) nurodoma, jog pareiškėjas (V. S.) Vokietijos Federacinei Respublikai (jos institucijoms) buvo pateikęs Lietuvos Respublikos pasą, galiojantį iki 2018 m. rugsėjo 18 d. ir liudijantį apie Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimą.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vokietijos Federacinės Respublikos mokesčių įstaigos 2013 m. birželio 17 d. raštu (b. l. 95-96) IĮ „Almasta“ vadovui (V. S.) suteiktas ne asmens kodas, tačiau asmens identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), išduodamas tuomet, kai asmuo Vokietijos Federacinėje Respublikoje deklaruoja kokią nors gyvenamąją vietą (šiuo atveju nurodyta V. S. gyvenamoji vieta, kurią jis deklaravo VFR) ir naudojamas tik su to asmens mokestiniais klausimais susijusiuose santykiuose (darbo užmokesčio ir pan.), tačiau nėra susijęs ar tapatus asmens, kaip tam tikros valstybės piliečio, identifikavimo numeriui (asmens kodui), kadangi gali būti išduodamas ir kitų valstybių piliečiams.

Be to, pažymėtina, jog 2013 m. rugpjūčio 13 d. Gotos (Gotha) miesto administracijos V. S. išduotas raštas Nr. 0205123 (b. l. 2, 93-94) taip pat nėra jam suteiktas VFR asmens dokumentas. Jis, tiek remiantis šio rašto turiniu, tiek Kelno (Köln) administracinio teismo sprendimu (Nr. 10 K 6282/12) (b. l. 43-54), skirtas būtent išsiųsti V. S. iš VFR į Lietuvą, VFR Migracijos ir pabėgėlių federalinės tarnybos 2013 m. birželio 3 d. sprendimu atmetus V. S. 2013 m. balandžio 30 d. prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, ir 2013 m. rugpjūčio 21 d. išsiuntus jį į Lietuvą.

Taigi, visa tai paneigia pareiškėjo teiginius apie 2001 m. – 2013 m. laikotarpiu IĮ „Almasta“ vadovo (V. S.) nebuvimą teisniu asmeniu ir negalėjimą veikti pareiškėjo (IĮ „Almasta“) vardu, ginant jo galimai pažeistas teises ir interesus.

Taigi, nustatęs, kad skundas teismui pateiktas tik 2013 m. gruodžio 13 d. (b. l. 1), pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad su skundu į teismą pareiškėjas kreipėsi gerokai praleidęs Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. D. v. Mažeikių sporto mokykla, bylos Nr. 3K-3-436/2007; 2009 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. koncertinė įstaiga Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, bylos Nr. 3K-3-449/2009; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V.

D. v. VšĮ Kėdainių ligoninė, bylos Nr. 3K-3-170/2010). Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose neišvardytas aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašas; taip pat neįvardyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A.

S. v. koncertinė įstaiga Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, bylos Nr. 3K-3-449/2009; 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-447/2009). Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V.

D. v. VšĮ Kėdainių ligoninė, bylos Nr. 3K-3-170/2010; 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. ir kt. v. UAB „Alvora“, bylos Nr. 3K-3-516/2010).

Nagrinėjamu atveju, remiantis minėtomis ir šiame procesiniame sprendime išdėstytomis aplinkybėmis, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog V. S., būdamas IĮ „Almasta“ savininku, nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą su skundu dėl kompensacijos pareiškėjo žalai atlyginti priteisimo; V. S. ieškinio senaties termino eigos metu buvo aktyvus, gynė savo teises, reikšdamas ieškinius VFR teismuose (b. l. 49–54); jokių aplinkybių, kurias vertinant galima būtų teigti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl objektyvių ir nuo IĮ „Almasta“ valios nepriklausiusių priežasčių, pareiškėjas nenurodė. Atsižvelgus į tai, pagrįstai ir teisėtai konstatuota nesant pagrindų pripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis ir atnaujinti šį terminą (CK 1.131 str. 2 d.).

Kasacinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, Nr. 3K-3-363-469/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008).

Įvertinusi tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas pagrįstai atmestas taikant ieškinio senatį, todėl nėra aktualu tirti ginčo klausimą dėl pareiškėjo galimai pažeistų teisių ir interesų, t. y. žalos atlyginimo priteisimo.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo individualios įmonės „Almasta“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė