2025-05-28 Nr. AB-9428-3-61-3-09654-2023-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-8-552/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09654-2023-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.2; 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos T. T. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1678-602/2024 pagal pareiškėjos T. T. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – S. L.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja T. T. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 23S204202 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta atsisakyti išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę; 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl Europos Sąjungos (toliau – ir ES) leidimo laikinai gyventi kortelės išdavimo.

2. Pareiškėją skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėja 2023 m. rugsėjo 13 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti jai ES leidimo laikinai gyventi kortelę pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 101 straipsnio 2 dalį. Kartu su prašymu ir vėliau atsakovo prašymu pateikė visus reikiamus dokumentus, patvirtinančius, kad jos buvęs partneris, kuris yra jos dabartinis sutuoktinis, pasinaudojo laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise partnerystės sudarymo metu arba po jos sudarymo, taip pat santuokos sudarymo metu arba po jos sudarymo. Tačiau Migracijos departamentas Sprendimu atmetė pareiškėjos prašymą išduoti ES leidimo laikinai gyventi kortelę.

2.2. Nei Įstatymo 101 straipsnio 2 dalis, nei 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje (toliau – ir Direktyva 2004/38) nereikalauja, kad pareiškėjos sutuoktinis būtų pasinaudojęs laisvo asmenų judėjimo teise ir faktiškai gyvenęs kitoje nei jo pilietybės valstybėje narėje santuokos sudarymo metu arba po jos sudarymo. Svarbu, kad jos sutuoktinis apskritai būtų pasinaudojęs laisvo asmenų judėjimo teise iki santuokos sudarymo arba po jos. Atsakovas apskritai nevertino kitų pagrindų gauti ES laikino leidimo gyventi kortelę – pareiškėjos partnerystės, bendro ūkio vedimo su ES piliečiu ir buvimo išlaikomu šeimos nariu.

2.3. Pareiškėjos sutuoktinio S. L. nuolatinė gyvenamoji vieta nuo 2021 m. lapkričio 11 d. iki 2023 m. rugsėjo 25 d., Nyderlandų gyventojų registro duomenimis buvo Nyderlanduose, kur nuo 2022 m. rugpjūčio mėn. pareiškėja buvo S. L. neregistruota partnerė ir vedė bendrą ūkį. Atsakovas siaurinamai aiškino nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoką. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad S. L. iki 2023 m. rugsėjo 25 d. buvo nuolatinis Nyderlandų Karalystės gyventojas, šioje valstybėje turintis savo ekonominių ir socialinių interesų centrą, įskaitant būstą ir darbą, nepriklausomai nuo aplinkybės, kad tuo pačiu metu kaip pasienio darbuotojas dirbo ir Lietuvoje.

2.4. Atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjos sutuoktinio nuolatinės gyvenamosios vietos, ją vertino išimtinai formaliai tik pagal Lietuvos gyventojų registro duomenis, ignoruodamas šiems duomenims prieštaraujančius Nyderlandų gyventojų registro duomenis ir visas kitas aplinkybes, įskaitant bendrą gyvenimą patvirtinančias nuotraukas, pagal kurias yra nustatoma valstybė, kurioje asmuo turi nuolatinę gyvenamąją vietą, kuri yra nustatoma pagal tos valstybės nacionalinę, o ne Lietuvos teisę. Šiuo atveju reikšminga pareiškėjos ir jos sutuoktinio pozicija, kurią valstybę jie pripažino savo socialinių ir ekonominių interesų centru.

2.5. Pareiškėjos sutuoktinis, o kartu ir pareiškėja aiškiai nurodė, kad nuo 2021 m. lapkričio 11 d. iki 2023 m. rugsėjo 25 d. jie laikė Nyderlandų Karalystę savo socialinių ir ekonominių interesų centru, todėl atsakovas nepagrįstai Sprendime nurodė, kad nuo 2022 m. lapkričio 23 d. iki 2023 m. rugsėjo 19 d. ir nuo 2023 m. rugsėjo 25 d. užsienietės sutuoktinio gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje bei tai, kad nuo 2023 m. liepos 17 d. jis dirba Lietuvos Respublikoje tik patvirtina, kad pareiškėjos sutuoktinis 5 dienoms deklaravo išvykimą į Nyderlandų Karalystę tik siekiant atitikti nustatytus reikalavimus ES leidimo laikinai gyventi kortelei gauti, nes tam prieštarauja pareiškėjos įrodymai pateikti atsakovei.

2.6. Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 21 straipsnio 1 dalimi, Direktyvos 2004/38 nuostatomis, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) jurisprudencija, tam tikrais atvejais trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra Sąjungos piliečio šeimos nariai ir negali, remdamiesi Direktyvos 2004/38 nuostatomis, pasinaudoti išvestine teise gyventi valstybėje narėje, kurios pilietybę turi Sąjungos pilietis, tokia teisė vis dėlto galėtų būti suteikta pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį (žr. ESTT 2018 m. birželio 5 d. sprendimą Coman irkt., C-673/16; 23 p.).

2.7. Akcentuotina, jog ESTT aiškiai nurodė, jog turi būti vertinama, ar ES pilietis apskritai būtu pasinaudojęs laisvo asmenų judėjimo teise ir faktiškai gyvenęs kitoje nei jo pilietybės valstybėje narėje, nepriklausomai iki arba po santuokos sudarymo, todėl atsakovas nepagristai nurodė, kad pareiškėja privalėjo įrodyti, jog jos sutuoktinis būtų pasinaudojęs laisvo asmenų judėjimo teise ir faktiškai gyvenęs kitoje nei jo pilietybės valstybėje narėje santuokos sudarymo metu arba po santuokos sudarymo. Esant tokiai situacijai, Direktyvą 2004/38, be kita ko, jos 3 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punktą, kiek tai susiję su sąlygomis, kada turėtų būti palengvintas joje nurodytų trečiųjų šalių piliečių atvykimas ir apsigyvenimas, reikia taikyti pagal analogiją.

2.8. SESV 21 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad pagal ją valstybė narė, kurios pilietybę turi Sąjungos pilietis, įpareigojama palengvinti leidimo gyventi šalyje neregistruotam partneriui trečiosios valstybės piliečiui, su kuriuo Sąjungos pilietis palaiko ilgalaikius santykius, galinčius būti tinkamai patvirtinamus, kai minėtas Sąjungos pilietis, pasinaudojęs Sutartyje numatyta laisvo judėjimo dirbti kitoje valstybėje narėje teise pagal Direktyvoje 2004/38 numatytas sąlygas, su neregistruotu partneriu grįžta į savo pilietybės valstybę narę ir joje gyvena, suteikimą, nepriklausomai nuo to, ar Sąjungos pilietis pasinaudojo laisvo judėjimo teise iki ar po santuokos arba neregistruotos partnerystės sudarymo.

2.9. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, ignoravo esminę aplinkybę, kad pareiškėjos prašymas išduoti ES leidimą laikinai gyventi pateiktas ir partnerystės bei bendro ūkio vedimo su ES piliečiu pagrindu. Atsakovas pažeidė SESV 21 straipsnio 1 dalį, kurią reikia aiškinti taip, kad sprendimas atsisakyti suteikti leidimą gyventi šalyje Sąjungos piliečio neregistruotam partneriui trečiosios šalies piliečiui, kai šis Sąjungos pilietis, pasinaudojęs Sutartyje numatyta laisvo judėjimo dirbti kitoje valstybėje narėje teise pagal Direktyvoje 2004/38 numatytas sąlygas, grįžta su savo partneriu į savo pilietybės valstybę narę ir joje gyvena, turi būti pagrįstas išsamiai išnagrinėtomis asmeninėmis prašytojo aplinkybėmis ir motyvuotas. Šiuo atveju atsakovas jam įstatymu nustatytos pareigos motyvuoti Sprendimą neatliko, o Lietuva, kurios pilietybę turi pareiškėjos buvęs partneris ir esamas sutuoktinis kaip ES pilietis, ES teisės aktų yra įpareigota suteikti leidimą gyventi šalyje pareiškėjai, kaip neregistruotai partnerei trečiosios šalies pilietei, arba palengvinti jo suteikimą.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Migracijos departamentas, įvertinęs surinktus duomenis, taip pat nustatęs, kad pareiškėja nepateikė duomenų, kad jos sutuoktinis, Lietuvos Respublikos pilietis, pasinaudojo laisvo asmenų judėjimo teise ir faktiškai gyveno kitoje nei jo pilietybės valstybėje narėje santuokos sudarymo metu arba pasinaudojo laisvo asmenų judėjimo teise po santuokos sudarymo, nusprendė, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 101 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų. Atsižvelgdamas į ESTT išaiškinimus ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1V-594 „Dėl Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai ar nuolat gyventi šalyje kortelės išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintu Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai ar nuolat gyventi šalyje kortelės išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 42 punktu, atsakovas priėmė Sprendimą.

4.2. ESTT sprendime byloje C-456/12 išaiškino, jog, Direktyva 2004/38 nesuteikia užsieniečiui išvestinės teisės gyventi jo šeimos nario Europos Sąjungos piliečio pilietybės valstybėje. Pagal SESV 21 straipsnį bet koks Sąjungos piliečio gyvenimas priimančiojoje valstybėje narėje su šeimos nariu taip pat savaime nesuponuoja išvestinės teisės gyventi valstybėje narėje, tokia išvestinė teisė turėtų būti suteikiama tik tuo atveju, kai Europos Sąjungos piliečio ir užsieniečio šeimos gyvenimas tęsiamas arba pradedamas priimančiojoje valstybėje narėje pagal Direktyvoje 2004/38 įtvirtintas sąlygas ir jų laikantis.

4.3. Pareiškėja bando išplėsti ES teisės taikymą ir dirbtinai sukurti sąlygas, siekdama gauti šios teisės sukuriamą naudą. Migracijos departamentas įvertino ne tik pareiškėjos pateiktus dokumentus, bet ir surinko kitą aktualią informaciją, kuri leido daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja neatitinka ES leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų. Pareiškėjos pateikti dokumentai nepatvirtino aplinkybių dėl jos sutuoktinio pasinaudojimo laisvo asmenų judėjimo teise santuokos sudarymo metu arba po jos, o Migracijos departamento surinkti duomenys leido daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja neatitinka ES leidimo laikinai gyventi kortelės išdavimo pagrindų.

4.4. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą, nustatė, kad jos sutuoktinis buvo deklaravęs išvykimą į Nyderlandus nuo 2021 m. lapkričio 11 d. iki 2022 m. lapkričio 22 d. ir nuo 2023 m. rugsėjo 20 d. iki 2023 m. rugsėjo 24 d., kitais laikotarpiais pareiškėjos sutuoktinio gyvenamoji vieta buvo deklaruota Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos sutuoktinio laikinas 5 dienų išvykimo į Nyderlandus deklaravimas nepatvirtina, jog jis pasinaudojo laisvo asmenų judėjimo teise. Be to, pareiškėja niekada neturėjo nei nacionalinės vizos, nei leidimo gyventi, nei kitokio dokumento, suteikiančio ar patvirtinančio teisę gyventi Europos Sąjungos valstybėje narėje, t. y. Nyderlanduose ji negyveno pagal Direktyvos 2004/38 nuostatas kaip Lietuvos Respublikos piliečio šeimos narė, o trumpalaikiai atvykimai su Šengeno viza negali būti laikomi gyvenimu Europos Sąjungos valstybėje.

4.5. Pažymėtina, jog sprendžiant dėl ES leidimo laikinai gyventi kortelės išdavimo pareiškėjai, turėjo būti nustatyta, ar pareiškėjos sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, buvo pasinaudojęs laisvo asmenų judėjimo teise santuokos sudarymo metu arba po santuokos sudarymo. Pareigą pagrįsti šias aplinkybes turėjo būtent pareiškėja. Kadangi kartu su prašymu dėl kortelės išdavimo pareiškėja tokių įrodymų nepateikė, Migracijos departamentas kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti papildomus dokumentus. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, Migracijos departamentas įvertino ne tik pareiškėjos pateiktus dokumentus, bet ir surinko kitą aktualią informaciją, kuri leido daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja neatitinka ES leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų. Taigi, Migracijos departamentas vertino visų surinktų duomenų visumą, o ne pareiškėjos nurodytas pavienes aplinkybes.

4.6. Pažymėtina, kad vien skunde nurodytos nuotraukos (su lagaminais, skirtingų pastatų fone, galbūt iš oro uosto) savaime nepatvirtina, kad pareiškėja su savo sutuoktiniu santuokos sudarymo metu arba po santuokos sudarymo, t. y. po 2023 m. rugsėjo 7 d. gyveno ir vedė šeiminį gyvenimą Nyderlanduose. Taip pat nepatvirtina pareiškėjos teiginių, kad jos sutuoktinis gyveno Nyderlanduose iki 2023 m. rugsėjo 25 d. ir jos pateiktas Nyderlandų gyventojų registro išrašas, darbo bei būsto nuomos sutartis. Kaip matyti iš pateiktos darbo sutarties, ji buvo sudaryta 2022 m. spalio 24 d. ir galiojo iki 2022 m. gruodžio 18 d. Jokių duomenų, kad arbo sutartis būtų pratęsta ar sudaryta nauja, pareiškėja nepateikė. Pareiškėjos pateiktame Nyderlandų gyventojų registro išraše nenurodytas joks pareiškėjos sutuoktinio gyvenimo Nyderlanduose laikotarpis ir nurodyta tik išrašo išdavimo data (2023 m. rugsėjo 21 d.). Vien šio išrašo išdavimo data, nesant jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos sutuoktinio faktinį gyvenimą Nyderlanduose po santuokos sudarymo, ypač atsižvelgiant į tai, kad šio išrašo išdavimo metu pareiškėjos sutuoktinis tik 5 dienoms buvo deklaravęs išvykimą į Nyderlandus, o prašymą išduoti išrašą pateikė elektroniniu paštu, nepatvirtina, kad jis po santuokos sudarymo buvo pasinaudojęs laisvo asmenų judėjimo teise.

4.7. Vien pareiškėjos rašytinis paaiškinimas, kad ji nuo 2022 m. rugpjūčio 8 d. pradėjo gyventi kartu su sutuoktiniu jo nuomojamame būste Nyderlanduose, negali būti laikomas dokumentu, patvirtinančiu šias aplinkybes, kaip reikalaujama pagal Įstatymo ir Aprašo nuostatas. Pareiškėja nepateikė dokumentų apie savo sutuoktinio darbą ir nuomojamą būstą Nyderlanduose po darbo sutarties pasibaigimo, Nyderlanduose ji negyveno pagal Direktyvos 2004/38 nuostatas kaip Lietuvos Respublikos piliečio šeimos narė (atvykimai buvo trumpalaikiai turint Šengeno vizą). Nyderlandų gyventojų registro išraše buvo nurodyta, kad pareiškėjos sutuoktinio socialinė padėtis yra „Laisvas“. Taigi, pareiškėjai nepateikus jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad ji su Lietuvos Respublikos piliečiu gyveno šeiminį gyvenimą Nyderlanduose, Migracijos departamentas neturėjo jokio teisinio pagrindo išduoti pareiškėjai ES leidimo laikinai gyventi kortelę.

4.8. Migracijos departamentas tinkamai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos individualias aplinkybes, Migracijos departamento surinkti duomenys atitinka pareiškėjos pateiktuose dokumentuose nurodytus duomenis ir patvirtina ginčijamo sprendimo išvadą, kad pareiškėjos sutuoktinis santuokos sudarymo metu ir po santuokos sudarymo nebuvo pasinaudojęs laisvo asmenų judėjimo teise, todėl pareiškėja neatitinka ES leidimo laikinai gyventi kortelės išdavimo sąlygų.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

6. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, konstatavo, kad Direktyva 2004/38 nesuteikia užsieniečiui išvestinės teisės gyventi jo šeimos nario Europos Sąjungos piliečio pilietybės valstybėje, tokia išvestinė teisė turėtų būti suteikiama tik tuo atveju, kai Europos Sąjungos piliečio ir užsieniečio šeimos gyvenimas tęsiamas arba pradedamas priimančiojoje valstybėje narėje pagal Direktyvoje 2004/38 įtvirtintas sąlygas ir jų laikantis.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nurodytų aplinkybių, jog jos sutuoktinio nuolatinė gyvenamoji vieta nuo 2021 m. lapkričio 11 d. iki 2023 m. rugsėjo 25 d. buvo Nyderlanduose nepatvirtina ir pateiktas Nyderlandų gyventojų registro išrašas, kuriame nenurodytas joks pareiškėjo gyvenimo Nyderlanduose laikotarpis, o tik išrašo išdavimo data, kadangi nesant jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo faktinį gyvenimą Nyderlanduose po santuokos sudarymo, nesudarė pagrindo pripažinti, kad pareiškėjos gyvenamoji vieta ginčo laikotarpiu buvo Nyderlanduose. Teismas akcentavo, kad aplinkybė, kad S. L. po santuokos sudarymo buvo 5 dienoms deklaravęs išvykimą į Nyderlandus, nepatvirtino, kad jis po santuokos sudarymo buvo pasinaudojęs laisvo asmenų judėjimo teise. Be to, santuokos sudarymo metu pareiškėjos sutuoktinio gyvenamoji vieta buvo deklaruota Lietuvos Respublikoje, t. y., šeima nebuvo sukurta kitoje valstybėje narėje, o 5 dienų išvykimo į kitą valstybę narę deklaravimas nelaikytinas gyvenimu kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje.

8. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos sutuoktinis grįžo į Lietuvos Respubliką ir iki prašymo dėl ES leidimo laikinai gyventi kortelės išdavimo pateikimo gyveno Lietuvos Respublikoje bei nebuvo pasinaudojęs laisvo asmenų judėjimo teise.

9. Teismas konstatavo, jog pareiškėja niekada neturėjo nacionalinės vizos, leidimo gyventi, ar kitokio dokumento, suteikiančio ar patvirtinančio teisę gyventi Europos Sąjungos valstybėje narėje (Nyderlanduose), t. y. pareiškėja negyveno pagal Direktyvos 2004/38 nuostatas kaip Lietuvos Respublikos piliečio šeimos narė, o trumpalaikiai atvykimai su Šengeno viza negali būti laikomi gyvenimu Europos Sąjungos valstybėje.

10. Teismas pabrėžė, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji gyveno su savo sutuoktiniu Nyderlanduose, buvo jo išlaikoma ir vedė bendrą namų ūkį – pareiškėjos pateiktos kelios nuotraukos su S. L. prie pastatų, su lagaminais ir bendraujant telefonu nebuvo pakankamos patvirtinti, kad ji su Lietuvos Respublikos piliečiu gyveno šeiminį gyvenimą Nyderlanduose.

11. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji su Lietuvos Respublikos piliečiu gyveno šeiminį gyvenimą Nyderlanduose, o pareiškėjos deklaratyvius teiginius, kad Migracijos departamentas nevertino, ar ji neatitinka kitų ES leidimo laikinai gyventi kortelės išdavimo pagrindų teismas atmetė.

III. 12. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašė panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

13. Pareiškėja apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Migracijos departamento Sprendimas visiškai nemotyvuotas. Atsakovas Sprendime nepaaiškino, kodėl pareiškėja nėra laikoma partnere arba bendrą ūkį vedančiu asmeniu Nyderlanduose, todėl iš Sprendimo turinio nėra aišku, kuo remiantis ši išvada buvo padaryta. Sprendime taip pat nėra pateikta sisteminė teisės aktų, reglamentuojančių partnerystę arba bendro ūkio vedimą Nyderlanduose vertinimo analizė, iš kurios pareiškėja galėtų suprasti, kodėl ji nėra laikoma ES piliečio partnere arba asmeniu, vedančiu bendrą ūkį su ES piliečiu iki jam atvykstant į Lietuvą ir kreipiantis dėl ES šeimos nario kortelės išdavimo. Sprendime nėra nurodytos jokios faktinės aplinkybės, kurios pagrįstų atsakovo išvadą dėl atsisakymo išduoti ES šeimos nario kortelę dėl pareiškėjos partnerystės arba bendro ūkio vedimo su ES piliečiu iki jiems atvykstant į Lietuvą.

13.2. Atsakovas visiškai nevertino kitų pagrindų gauti ES laikino leidimo gyventi kortelę – pareiškėjos partnerystės, bendro ūkio vedimo su ES piliečiu ir buvimo jo išlaikomu šeimos nariu.

13.3. Atsakovas nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoką aiškino formaliai, tik pagal Lietuvos teisinį reguliavimą, neatsižvelgdamas, jog buvo pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjos sutuoktinio socialinių ir ekonominių centras yra Nyderlandai.

13.4. SESV 21 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad pagal ją valstybė narė, kurios pilietybę turi Sąjungos pilietis, įpareigojama palengvinti leidimo gyventi šalyje neregistruotam partneriui trečiosios valstybės piliečiui, su kuriuo Sąjungos pilietis palaiko ilgalaikius santykius, galinčius būti tinkamai patvirtinamus, kai minėtas Sąjungos pilietis, pasinaudojęs Sutartyje numatyta laisvo judėjimo dirbti kitoje valstybėje narėje teise pagal Direktyvoje 2004/38 numatytas sąlygas, su neregistruotu partneriu grįžta į savo pilietybės valstybę narę ir joje gyvena, suteikimą, nepriklausomai nuo to, ar Sąjungos pilietis pasinaudojo laisvo judėjimo teise iki ar po santuokos arba neregistruotos partnerystės sudarymo.

IV. 14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1678-602/2024 atmetė pareiškėjos apeliacinį skundą.

15. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, ESTT praktiką ir teisinį reguliavimą, nurodė, kad pareiškėja, kreipdamasi į Migracijos departamentą ir į teismą neįrodinėjo ir neįrodė tinkamai aplinkybių, patvirtinančių Sąjungos piliečio (Lietuvos piliečio) pagrindinės ir asmeninės teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, Sąjungos piliečio, palikusio pilietybės valstybę narę, kad galėtų pagal darbo sutartį dirbti kitoje valstybėje narėje, tikrojo ketinimo grįžti į kilmės valstybę narę ir gyventi šeimos gyvenimą, prasidėjusį dėl priimančiojoje valstybėje narėje sukurtos santuokos arba šeimos susijungimo.

16. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nebuvo teikiami Sąjungos piliečio (Lietuvos Respublikos piliečio – S. L.) paaiškinimai dėl minėtų aplinkybių. Nagrinėjant bylą teisme, S. L., kaip trečiajam suinteresuotam asmeniui siųsti dokumentai buvo grąžinami neįteikti, šis asmuo nepateikė teismui jokių procesinių dokumentų, kuriuose būtų paaiškinta apie minėtas bylai svarbias aplinkybes, teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme S. L. nedalyvavo, taigi jokių paaiškinimų neteikė.

17. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėja, kuriai savarankiškos teisės kaip trečiosios šalies pilietei nesuteikiamos, Sąjungos teisės nuostatomis, susijusiomis su Sąjungos pilietybe, pareiškėjai galimos suteikti teisės yra išvestinės, įgyjamos Sąjungos piliečiui įgyvendinant judėjimo laisvę, įrodinėjo tik savo išvestinę teisę, nesant pakankamų ir aiškių duomenų apie Sąjungos piliečio pagrindinės ir asmeninės teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje įgyvendinimą, tokioje situacijoje, kaip susiklostė nagrinėjamoje byloje, negalima laikyti, kad yra įrodyta išvestinė teisė.

18. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad Migracijos departamentas teisingai sprendė, kad užsienietei pateikus prašymą išduoti ES leidimo laikinai gyventi kortelę ir Migracijos departamentui paprašius pateikti dokumentus, patvirtinančius, jog Lietuvos Respublikos pilietis santuokos sudarymo metu ar po santuokos sudarymo naudojosi laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, 5 dienoms deklaravo išvykimą į Nyderlandų Karalystę, nelaikytinas gyvenimu kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, tai laikytina tik siekiu atitikti nustatytus reikalavimus ES leidimo laikinai gyventi kortelei gauti. Taigi minėti veiksmai (išvykimo į kitą Sąjungos valstybę deklaravimas labai trumpam laikotarpiui) pagrįstai buvo įvertinti kaip formalūs, atitinkantys piktnaudžiavimą teise turinį, todėl Migracijos departamentas konkrečiu atveju pagrįstai sprendė, kad tokia trečiosios šalies pilietės teisė negali būti įgyvendinta, nes tai būtų nesuderinama su minėtų teisės aktų tikslais.

19. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento surinkti duomenys (nuomos sutartis, darbo sutartis, nuotraukos, nebuvimas dokumento, patvirtinančio, kad pareiškėja turėjo teisę gyventi Nyderlanduose) nesudarė jokio pagrindo tvirtinti, kad pareiškėja su Lietuvos Respublikos piliečiu gyveno šeimyninį gyvenimą Nyderlanduose ir dėl to įgijo išvestinę teisę Lietuvos Respublikos piliečiui grįžus į Lietuvą, gyventi Lietuvoje ir gauti atitinkamą teisę patvirtinantį dokumentą.

V. 20. Pareiškėja prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1678-602/2024, užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 5 d. nutartimi, grindė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 2, 10 ir 12 punktais.

21. Pareiškėja nurodo, kad, procesas apeliacinės instancijos teisme yra atnaujintinas, nes pareiškėja bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nežinojo, kad apeliacinis teismas manytina suklastojo byloje esančius esminius įrodymus, manytina žinomai melagingai nurodydamas, kad byloje apskritai nėra pareiškėjos sutuoktinio paaiškinimų, patvirtinančių pareiškėjos teiginius dėl pareiškėjos ir S. L. bendro gyvenimo kaip partneriai Nyderlanduose nuo 2022 m., o vėliau Lietuvoje nuo 2023 m. Pareiškėjas tik iš apeliacinės instancijos teismo 2024 m. liepos 5 d. nutarties sužinojo, kad apeliacinės instancijos teismas žinomai melagingai nurodė, jog byloje apskritai nėra pareiškėjos sutuoktinio paaiškinimų, patvirtinančių pareiškėjos teiginius dėl pareiškėjos ir S. L. bendro gyvenimo kaip partneriai, o tai reiškia, kad tik 2024 m. liepos 5 d. paaiškėjo nauja aplinkybė, kuri nebuvo žinoma apeliacinės instancijos teismui, jog pareiškėjos sutuoktinis S. L. dalyvavo 2024 m. kovo 5 d. teismo posėdyje ir davė išsamius žodinius paaiškinimus, patvirtindamas visus pareiškėjos teiginius dėl jos ir jos dabartinio sutuoktinio S. L. bendro gyvenimo kaip partneriai nuo 2022 m. ir kaip sutuoktiniai nuo 2023 m.

22. Pareiškėja akcentuoja, kad apeliacinės teismas, nustatęs, jog byloje nėra pareiškėjos sutuoktinio S. L. paaiškinimų, patvirtinančių pareiškėjo ir jos buvusio partnerio, o dabartinio sutuoktinio šeimos santykius ir bendro ūkio vedimą, padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, kuris turėjo įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nes S. L. paaiškinimai byloje kaip ir patvirtino partnerystės ir šeimos santykius tarp jo ir pareiškėjos. Be to, apeliacinės instancijos teismas privalėjo įvertinti visus byloje esančius įrodymus, kuriuos priėmė pirmos instancijos teismas, net ir tuos, kurių nerado apeliacinės instancijos teismas dėl manytina aplaidaus bylos nagrinėjimo, todėl procesas byloje atnaujintinas ir užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą dėl ABTĮ 56 straipsnio 1 dalies, nustatančios, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.

23. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą prašo jį atmesti.

24. Atsakovas nurodo, jog pareiškėjos prašyme jau nurodytas argumentas (dėl faktinės klaidos) negali būti vertinamas kaip atitinkantis esminį naujos aplinkybės pobūdį, nes pareiškėjos sutuoktinis iš tiesų buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme, jo pateiktus duomenis ir paaiškinimus vertino pirmosios instancijos teismas ir juos aiškiai išdėstė savo sprendime. Be to, tiek pareiškėjai, tiek ir kitiems proceso dalyviams buvo žinoma apie atliktą apklausą ir pareiškėjo sutuoktinio duodamus paaiškinimus. Migracijos departamento vertinimu vien tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. liepos 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1678-602/2024 nurodė, jog pareiškėjos sutuoktinis S. L. nedalyvavo teismo posėdyje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir nepateikė jokių paaiškinimų, nėra pagrindas vertinti šią aplinkybę kaip turinčią esminę reikšmę bylai.

25. Atsakovo vertinimu, pareiškėja prašyme atnaujinti procesą nepagrindė ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo.

26. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja nepateikė nei vieno Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, kuris patvirtintų apie nevienodą administracinių teismu praktikos formavimą. Vien tik nukreipimas į ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį nepagrindžia nevienodos teismų praktikos formavimo. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytas pagrindas turi būti susijęs būtent su ginčo dalyku, o ne su pareiškėjos nurodytu ABTĮ straipsniu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 27. Pareiškėja siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 5 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-1678-602/2024 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2, 10 ir 12 punktuose įtvirtintus pagrindus.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso atnaujinimas yra pripažįstamas išimtine ir galutine įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-63-159/2010; 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015; 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-15-415/2025).

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad ABTĮ įtvirtinto proceso atnaujinimo instituto pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-3-492/2022; 2023 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-25-415/2023 ir kt.) ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-56-415/2020). Procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-3-492/2022).

30. Teisėjų kolegija nurodo, kad pareiškėja iš esmės visus nurodytus prašymo atnaujinti proceso pagrindus grindžia aplinkybe, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 5 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-1678-602/2024 vertinant įrodymus, buvo padaryta faktinė klaida ir nurodyta, kad teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme trečiasis suinteresuotas asmuo S. L. nedalyvavo ir jokių paaiškinimų neteikė.

31. Teisėjų kolegija nustatė, kad iš 2024 m. kovo 5 d. informacinės pažymos šioje byloje matyti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo S. L. dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje ir teikė paaiškinimus, t. y. pareiškėjos teiginiai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1678-602/2024 neteisingai nurodyta, jog teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme S. L. nedalyvavo, yra pagrįsti.

32. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Šiuo pagrindu atnaujinti procesą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-120-822/2015; 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-14-602/2024 ir kt.).

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad teismas naujai nurodytas aplinkybes užbaigtoje administracinėje byloje preliminariai vertina su byloje ištirtomis aplinkybėmis ir joje jau esančiais įrodymais, siekdamas nustatyti prašyme nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo tikrumą, t. y. sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą teismo tiriami ir vertinami tie įrodymai, kurie gali patvirtinti arba paneigti prašymo atnaujinti procesą pagrįstumą; esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai; jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje administracinėje byloje; tais atvejais, kai pareiškėjas gauna ar suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių, tai tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms; įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui; tai reiškia, kad procesui atnaujinti nepakanka vien pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo nagrinėjant bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-6-520/2018).

34. Pareiškėja prašyme atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu nurodo, kad esminė naujai paaiškėjusi aplinkybė yra tai, jog pareiškėja negalėjo numatyti, jog apeliacinis teismas manytina suklastojo byloje esančius esminius įrodymus, manytina žinomai melagingai nurodydamas, kad byloje apskritai nėra pareiškėjos sutuoktinio paaiškinimų.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra nustatyta, jog būtų klastojami byloje esantys įrodymai, taip pat nėra nustatyta, kad faktinė klaida, vertinant šiuos įrodymus, buvo padaryta sąmoningai. Teisėjų kolegijos vertinimu, neišsamus (klaidingas) vienos faktinės aplinkybės nurodymas negali būti vertinamas kaip sąmoningas įrodymų klastojimas. Tokia įrodymų vertinimo faktinė klaida negali būti vertinama ir kaip naujai paaiškėjusi aplinkybė, todėl pareiškėjos nurodoma aplinkybė nėra tokia, dėl kurios (prie byloje surinktų ir įvertintų įrodymų visumos pridėjus faktą, jog S. L. teikė paaiškinimus teismui) galėjo būti priimtas kitoks apeliacinės instancijos teismo sprendimas. Darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu proceso atnaujinimo pagrindu.

36. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

37. Šiuo pagrindu procesas atnaujinamas, kai: pirma, nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas, ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Taikant šį pagrindą privalu atsižvelgti į pažeidimo akivaizdumą – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai. Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pvz., 2022 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-95-629/2022).

38. Pareiškėja teigia, kad buvo pažeistos ABTĮ 56 straipsnio 1 dalies nuostatos, reglamentuojančios, kas yra įrodymai administracinėje byloje ir jų pateikimo bei vertinimo tikslus. Ši teisės norma priskirtina prie proceso, o ne materialinės teisės normų. Dėl pareiškėjos prašyme dėstomų argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, akcentuotina, kad proceso teisės normų pažeidimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-84-968/2021). Tais atvejais, kai proceso atnaujinimo prašymas motyvuojamas ne materialiosios teisės, o proceso teisės normų pažeidimu, galėjusiu turėti įtakos priimti esą neteisėtą teismo nutartį, tokie prašymai atnaujinti procesą neatitinka ABTĮ įtvirtintų keliamų turinio reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-54-624/2023). Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodyta aplinkybė, susijusi su galbūt netinkamu įrodymų vertinimu, nesudaro pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

39. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015; kt.). Atnaujinti procesą vadovaujantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai.

40. Pareiškėja savo prašyme nenurodė kitų administraciniuose teismuose išnagrinėtų konkrečių bylų, kurių ratio decidendi būtų panašus ar tapatus, ir kuriose įrodymų viseto vertinimas būtų iš esmės skirtingas. Kartu pareiškėja nepateikė teisinių argumentų, kad administracinių teismų praktika dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo yra formuojama klaidinga kryptimi, akcentuodama faktą, jog nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nepaminėjo visų byloje esančių įrodymų ir todėl juos netinkamai įvertino.

41. Pažymėtina, kad vien pareiškėjos nesutikimas su atliktu įrodymų vertinimu negali būti pagrindas atnaujinti procesą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų, sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo, dar kartą vertinti faktines bylos aplinkybes ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-5-1047/2024; kt.). Proceso atnaujinimo paskirtis yra ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą ir turėjusių esminės įtakos sprendimo pagrįstumui ar teisėtumui, ištaisymas. Tokios aplinkybės nagrinėjamu atveju pareiškėja nepagrindė. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu, nagrinėjant įrodymų visetą, o ne pavienius įrodymus. Nagrinėjamu atveju, nors ir nustatyta faktinė klaida Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 5 d. nutartyje, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ji negali būti vertinama kaip esminė, nulėmusi konkretaus sprendimo priėmimą, ir būtinai ištaisytina, kad būtų užtikrintas vienodos administracinių teismų praktikos formavimas.

42. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą nėra pagrindo tenkinti, nes pareiškėja iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo (apeliacinio skundo pakartotinio išnagrinėjimo), nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014; kt.).

43. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo nepagrįstas įstatymo nurodytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl jis atmetamas ir atsisakoma atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1678-602/2024.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos T. T. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1678-602/2024 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1678-602/2024 pagal pareiškėjos T. T. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – S. L.) dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius