2013-07-03 Nr. AB-3341-2-41-3-00857-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A525-1376/2013

Teisminio proceso Nr. 2-41-3-00857-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 11.1;

(S)

11.4.1; 11.12

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens A. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriui ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Anykščių skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. G., A. N. ir A. N. dėl administracinių aktų panaikinimo ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, (toliau – ir prokuroras, pareiškėjas) kreipėsi į teismą (I t., b. l. 2–5), prašydamas:

1) panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos Anykščių rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 m. lapkričio 13 d. pažymą Nr. 58-578 „Dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai“;

2) panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-1245 „Dėl Šiaulių rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ dalį, kuria žemėtvarkos projekte buvo suprojektuoti ir patvirtinti suteikiami nuosavybėn neatlygintinai A. G. žemės sklypai Nr. 509-1 (0,70 ha) ir 0,73 ha ploto dalis 1,68 ha sklype Nr. 509-2;

3) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. spalio 26 d. įsakymo Nr. 31VĮ-(14.31.2.)-2538 „Dėl pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymo ir žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai“ dalį dėl neteisėtai suteikto 0,7000 ha ploto žemės sklypo Nr. 509-1 ir neteisėtai suteiktos 0,73 ha ploto žemės dalies 1,71 ha ploto sklype Nr. 509-2;

4) taikyti restituciją pinigine išraiška ir priteisti iš A. G. 5218,7 Lt valstybės naudai, t. y. neteisėtai suteiktų žemės sklypų didžiausią rinkos vertę, buvusią jų suteikimo A. G. momentu – 2011 m. spalio 26 d.

Pareiškėjas paaiškino, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) 2012 m. gegužės 18 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą su prašymu apginti viešąjį interesą, nurodydamas, kad tuometinės Utenos apskrities viršininko administracijos Anykščių rajono žemėtvarkos skyrius, pažeisdamas Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, parengė eilę pažymų apie buvusių savininkų P. G., F.

G., Z. S. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, kurių pagrindu valstybė neteisėtai neatlygintai perdavė valstybinę žemę. Atlikus tyrimą buvo nustatyta, kad A. G. neteisėtai suteikta nuosavybėn neatlygintinai buvusios savininkės Z. S. nuosavybės teisėmis valdyta žemė. Utenos apskrities viršininko administracijos Anykščių rajono žemėtvarkos skyrius 2006 m. lapkričio 13 d. parengė pažymą Nr. 58-578, kurioje nurodė, kad A. G. turi teisę neatlygintinai gauti nuosavybėn 1,43 ha žemės už buvusios žemės savininkės Z. S. nuosavybės teisėmis valdytus 10 ha žemės Suvalkų apskrities (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kaime, bei pažymą Nr. 58-573, kurioje nurodė, kad A.

G. turi teisę gauti neatlygintinai nuosavybėn 1,43 ha žemės už buvusio žemės savininko F. G. nuosavybės teisėmis valdytus 9,98 ha žemės Suvalkų apskrities (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kaime. Pažymos pateiktos įgyvendinti tuometinei Šiaulių apskrities viršininko administracijai, kuri 2009 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-1245 patvirtintame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte A. G. suprojektavo ir patvirtino suteikiamus nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypus: Nr. 509-1 (0,70 ha), Nr. 509-2 (1,68 ha), Nr. 509-3 (0,48 ha).

NŽT Šiaulių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 31VĮ-(14.31.2.)-2538 A. G. suteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypai: žemės sklypas, kurio plotas 0,7000 ha, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Šiaulių r., (duomenys neskelbtini) k.; žemės sklypas, kurio plotas 1,7100 ha, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Šiaulių r., (duomenys neskelbtini) k., ir žemės sklypas, kurio plotas 0,4500 ha, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Šiaulių r. (duomenys neskelbtini) k. Suteikiant žemės sklypus pagal pažymą Nr. 58-578, A.

G. buvo suprojektuotas 0,70 ha ploto žemės sklypas Nr. 509-1, o likusi dalis (0,73 ha) – 1,71 ha ploto žemės sklype Nr. 509-2. Tai patvirtina Nacionalinės žemės tarnybos Anykščių skyriaus 2012 m. birželio 4 d. raštas Nr. 38SD(14.38.7.)-941. Surašant pažymą Nr. 58-578 bei priimant ginčijamus Šiaulių apskrities viršininko įsakymą ir NŽT Šiaulių žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymą, buvo pažeistos Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto (ginčijamos pažymos rengimo metu – 3 punktas, pakeistas 2007 m. gegužės 10 d.

įstatymu Nr. X-1121) imperatyvios nuostatos, reglamentuojančios žemės suteikimą neatlygintinai piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose. A. G. yra buvusios žemės savininkės Z. S. vaikaitė. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. rugsėjo 12 d. pažymoje Nr. R4-3597, kurioje pateikiamas sąrašas gyventojų, 1941 m. vasario 19 d. iš Kalvarijos evakuacijos punkto siunčiamų į Utenos apskritį, A.

G. nėra įrašyta kaip Z. S. šeimos narė. A. G. tėvas F. G. įrašytas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1999 m. gruodžio 16 d. pažymėjime Nr. S-3788-9, kuriame pateikiamas sąrašas gyventojų, 1941 m. vasario 18 d. atvykusių į Kalvarijos evakuacijos punktą ir 1941 m. vasario 19 d. išvykusių į Švenčionių apskritį. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. gegužės 5 d. pažymos Nr. R4-1898 nustatyta, kad iš visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. žiniose esančio Utenos apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) bandymo stoties gyventojo F.

G. buto–ūkio lapo ištraukų matyti, jog F. G. įvardinamas kaip šeimos galva, ūkininkas, šeimininkas be samdinių, jo žmona P. G. ir jų vaikai. Z. S. šiame buto–ūkio gyventojų sąraše neminima ir nebuvo įrašyta kaip šeimos narė. Iš Z. S. mirties akto įrašo matyti, kad ji gyveno su kitu sūnumi E. vienu adresu ir buvo jo išlaikoma. Šie duomenys rodo, jog A. G. tėvas F. G. ir senelė Z. S. turėjo atskirus ūkius ir egzistavo kaip dvi atskiros šeimos. Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto normos nenumato galimybės suteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą už senelės, įkeldintos į Lietuvos teritoriją, kurios šeimos nariu įkeldinimo metu nebuvo A.

G. tėvas, nuosavybės teise iki įkeldinimo valdytą žemės sklypą Lenkijos teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, kad A. G. ir jos tėvas F. G. nebuvo Z. S. šeimos nariai įkeldinimo dieną, Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo prasme A. G. negalėjo būti suteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypai už senelės turėtą žemę, todėl Utenos apskrities viršininko administracijos Anykščių rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 m. lapkričio 13 d. pažyma Nr. 58-578, Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. kovo 5 d.

įsakymas Nr. V-1245 ir NŽT Šiaulių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. spalio 26 d. įsakymo Nr. 31VĮ-(14.31.2.)-2538 dalis, kuria A. G. suteikti žemės sklypai už jos senelės Z. S. nuosavybės teise valdytą 1,43 ha žemės sklypą tuometinėje Lenkijos teritorijoje, prieštarauja Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto (buvusio 3 punkto) nuostatoms ir dėl to naikintini.

Taip pat pareiškėjas paaiškino, kad NŽT Šiaulių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. spalio 26 d. įsakymas Nr. 31VĮ-(14.31.2.)-2538 yra sandoris tarp valstybės ir A. G., sudarytas pažeidžiant įstatymų ir poįstatyminių teisės normų imperatyvius reikalavimus, dėl to niekinis ir negaliojantis. Šiam sandoriui taikytinos pasekmės, numatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnio 2 dalyje, 6.145 straipsnio 1 dalyje. Panaikinus nurodytą įsakymą kaip nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą, taikytina restitucija. NŽT Anykščių žemėtvarkos skyrius 2012 m. kovo 21 d. raštu Nr. 38SD-(14.38.7.)-643 išaiškino A. G., kad ginčo sklypai perduoti jos nuosavybėn neatlygintinai pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, ir pasiūlė spręsti dėl sutikimo panaikinti administracinius aktus ne ginčo tvarka, tačiau sutikimas nebuvo gautas. 2012 m. balandžio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimis A. G. jai neteisėtai suteiktą ginčo 0,70 ha dydžio žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1,71 ha žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), į kurį patenka neteisėtai suteikti 0,73 ha, perleido A. N. ir A. N.. Dabartinių žemės sklypo savininkų A. N. ir A. N. nesąžiningumas nenustatytas, todėl jiems taikytina CK 4.96 straipsnio 2 dalis, kurioje įtvirtintas draudimas išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo atlygintinai įgytą nekilnojamąjį daiktą. Pagal CK 6.147 straipsnio 2 dalį, kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, pinigais. A. G. neteisėtai įgytus žemės sklypus perleido tretiesiems suinteresuotiems asmenims žinodama, jog žemė jai suteikta pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas ir dėl to bus inicijuotas teisminis procesas, todėl, taikant restituciją piniginiu ekvivalentu, ji privalo grąžinti valstybei didžiausią žemės sklypų vertę. Iš VĮ Registrų centro pateiktos pažymos matyti, kad didžiausia ginčo sklypų rinkos vertė buvo jų suteikimo A. G. momentu, t. y. 2011 m. spalio 26 d. 0,70 ha ploto sklypo vertė buvo 2700 Lt, o 1,71 ha ploto sklypo – 5900 Lt. Neteisėtai suteikta dalis 1,71 ha ploto žemės sklype sudaro tik 0,73 ha, šios dalies vertė lygi 2518,7 Lt. Taikant restituciją piniginiu ekvivalentu, A. G. valstybei turėtų grąžinti 5218,7 Lt.

Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 19 straipsniu, kuris įpareigoja prokurorą ginti viešąjį interesą, bei teismų praktika, kurioje išaiškinta, kad bylose, susijusiose su nuosavybės teisių atkūrimu ir žemės reformos vykdymu, egzistuoja viešasis interesas, nukreiptas į tai, jog žemės sklypų perdavimas neatlygintinai privačių asmenų nuosavybėn būtų vykdomas skaidriai, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų. Šiuo atveju ginčas kilo dėl įstatymo normų pažeidimo žemės reformos vykdymo procese, kadangi žemės sklypai perduoti nuosavybėn neatlygintinai asmenims, kurie tokios teisės neturėjo. Nustačius faktą, kad valstybės institucijos priimti aktai prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, viešasis interesas reikalauja, kad šis pažeidimas būtų pašalintas.

Atsakovai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Anykščių skyrius palaikė pareiškėjo prašymą ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimuose į prašymą (II t., b. l. 10–12, 36–42) atsakovai paaiškino, kad remdamasis Utenos apskrities viršininko administracijos Anykščių rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 m. lapkričio 13 d. pažymomis Nr. 58-573 ir Nr. 58-578, NŽT Šiaulių žemėtvarkos skyrius įvykdė nuosavybės teisių atkūrimą – A. G. buvo perduoti neatlygintinai trys žemės sklypai. Atkūrimas buvo vykdomas pagal abi nurodytas pažymas. Tačiau viena iš šių pažymų Nr. 58-578 buvo parengta pažeidžiant tuo metu galiojusį Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes nuosavybė galėjo būti atkuriama tik buvusių žemės savininkų šeimos nariams. A. G. pagal archyvo pateiktus dokumentus nebuvo Z. S. šeimos narė, todėl jai neteisėtai parengta pažyma ir šios pažymos pagrindu atkurta nuosavybė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. G. su prašymu sutiko tik iš dalies ir prašė pareiškėjo prašymą atmesti, o teismui pripažinus prašymą pagrįstu, – priteisti nuostolius iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, taip pat leisti pagal pareiškėjo prašymą priteistą sumą atlyginti dalimis, mokant kas mėnesį 100 Lt.

Atsiliepime į prašymą (II t., b. l. 14–15) A. G. paaiškino, jog iš archyvo pažymų, kuriais remiasi pareiškėjas, matyti, kad jos senelė buvo išsiųsta iš Kalvarijos punkto į Utenos apskritį, o tėvas F. G. iš Kalvarijos punkto išsiųstas į Švenčionių apskritį. Atkreipė dėmesį, kad tiek jos tėvas, tiek senelė buvo išsiųsti tą pačią dieną, t. y. 1941 m. vasario 19 d. Tai rodo, kad tiek senelė, tiek tėvas buvo perkelti į Lietuvą tuo pačiu metu ir išskirti Kalvarijos punkte. Pabrėžė, kad senelė ir tėvas Lenkijoje gyveno kartu, bendrai valdė turtą ir buvo viena šeima, kuri buvo išskirta Kalvarijos punkte. Mano, jog valstybės institucija, suteikdama žemę neatlygintinai nuosavybėn, privalėjo nustatyti, kad žemės suteikiama per daug, tačiau to nepadarė. Todėl institucija, priėmusi sprendimą, ir jos pareigūnai privalo iš dalies atlyginti valstybei nuostolius, kurie atsirado dėl jų netinkamai atliekamų pareigų.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. vasario 4 d. sprendimu (II t., b. l. 68–77) pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą tenkino: panaikino Utenos apskrities viršininko administracijos Anykščių rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 m. lapkričio 13 d. išduotą pažymą Nr. 58-578 „Dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai“; panaikino Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-1245 „Dėl Šiaulių rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ dalį, kuria žemėtvarkos projekte buvo suprojektuoti ir patvirtinti suteikiami nuosavybėn neatlygintinai A. G. žemės sklypai Nr. 509-1 (0,70 ha) ir 0,73 ha ploto dalis 1,68 ha sklype Nr. 509-2; panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. spalio 26 d. įsakymo Nr. 31VĮ-(14.31.2.)-2538 „Dėl pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymo ir žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai“ dalį dėl neteisėtai suteikto 0,7000 ha ploto žemės sklypo Nr. 509-1 ir neteisėtai suteiktos 0,73 ha ploto žemės dalies 1,71 ha sklype Nr. 509-2; taikė restituciją pinigine išraiška ir priteisė iš A. G. 5218,7 Lt valstybės naudai, t. y. neteisėtai suteiktų žemės sklypų didžiausią rinkos vertę, buvusią jų suteikimo A. G. momentu – 2011 m. spalio 26 d.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl A. G. teisės į ginčijamais administraciniais aktais neatlygintinai perduotus 0,70 ha dydžio žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Šiaulių r., (duomenys neskelbtini) k., ir 1,71 ha žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Šiaulių r., (duomenys neskelbtini) k., į kurį patenka neteisėtai suteikti 0,73 ha, vėliau perleistus A. N. ir A. N..

Teismas rėmėsi Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktu (2007 m. gegužės 10 d. įstatymo Nr. X-1121 redakcija, įsigaliojusi nuo 2007 m. gegužės 29 d.). Iki tol analogiškai ši nuostata buvo reglamentuota Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Iš paminėto reglamentavimo matyti, kad yra įtvirtintos trys sąlygos, kurių visuma sąlygoja neatlygintiną žemės perdavimą nuosavybėn, t. y. asmuo turi būti: 1) Lietuvos Respublikos pilietis; 2) jo šeima buvo įkeldinta į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų; 3) piliečio šeima iki įkeldinimo į Lietuvos Respublikos teritoriją tuometinėse Lenkijos ar Vokietijos teritorijose nuosavybės teise turėjo ūkį, iš kurio buvo įkeldinta. Taigi neatlygintinas žemės suteikimas nuosavybėn yra siejamas su konkrečios šeimos, kuriai priklausė žemė, nario statusu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-704/2004).

Pažymėjo, kad nei Žemės reformos įstatyme, nei kituose galiojančiuose teisės aktuose nenustatytas nagrinėjamiems teisiniams santykiams taikytinas „šeimos“ sąvokos apibrėžimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A3-1189/2007 yra išaiškinęs, kad terminas „šeima“, taikant Žemės reformos įstatymo 7 straipsnį, turi būti suprantamas taip, kaip jis suprantamas bendrinėje kalboje, t. y. „šeima“ – žmonių grupė, susidedanti iš tėvų, vaikų (kartais ir artimų giminaičių), gyvenančių kartu (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2000 m., 802 psl.).

Ištyręs bylos rašytinius įrodymus, teismas nustatė, jog A. G., gim. (duomenys neskelbtini) m., yra F. G. ir P. S. duktė (II t., b. l. 55). Pagal Lenkijos valstybinio archyvo duomenis, Z. S. buvo 10 ha žemės ūkio, esančio (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) gm. Lenkijoje, savininkė, o F. G. buvo 9,98 ha žemės ūkio, esančio (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) gm. Lenkijoje, savininkas (I t., b. l. 53–54). Įvertinęs šias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad A. G. tėvas F. G. ir senelė Z. S., gyvendami tuometinėje Lenkijos teritorijoje, turėjo atskirus žemės ūkius. Pažymėjo, kad minėtas aplinkybes patvirtino ir M. G. Klaipėdos apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-525-583/2012, teisminio nagrinėjimo metu nurodęs, kad jo tėvas F. G. ir senelė Z. S. gyveno šalia, tačiau turėjo atskirus ūkius ir tėvas padėdavo nudirbti senelės žemę. Šias aplinkybes patvirtino ir Klaipėdos apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-637-386/2012. Atsižvelgdamas į tai, kad A. G. ir jos tėvas F. G. nebuvo Z. S. šeimos nariai įkeldinimo dieną, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo prasme A. G. negalėjo būti suteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypai už senelės turėtą žemę.

Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. rugsėjo 12 d. pažymoje Nr. R4-3597 (I t., b. l. 40) pateiktų duomenų matyti, kad tiek F. G. šeima, tiek Z. S. šeima buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų, tačiau jos įkeldintos kaip atskiros šeimos. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. gegužės 5 d. pažymos Nr. R4-1898 (I t., b. l. 41) teismas taip pat nustatė, kad visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. žiniose esančiame Utenos apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) bandymo stoties gyventojo F. G. buto–ūkio lape (I t., b. l. 43–44) Z. S. neįrašyta kaip F. G. šeimos narė. Iš mirties akto įrašo (I t., b. l. 45) matyti, kad Z. S. gyveno vienu adresu su sūnumi E. ir buvo jo išlaikoma. Atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes bei į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A18-1815/2005 pateiktus išaiškinimus, teismas konstatavo, kad A. G. buvo savo tėvo F. G. šeimos narė ir nei jos tėvas F. G., nei pati A. G. neturėjo Z. S. šeimos nario statuso, todėl pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą jai negalėjo būti suteiktas nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypas už senelės turėtą žemę.

Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, teismas sprendė, jog Utenos apskrities administracijos Anykščių rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 m. lapkričio 13 d. pažyma Nr. 58-578 buvo išduota pažeidžiant tuo metu galiojusio Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto redakcijos reikalavimus, todėl yra neteisėta ir naikintina, taip pat naikintinos šios pažymos pagrindu priimto Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-1245 dalis, kuria žemėtvarkos projekte buvo suprojektuoti ir patvirtinti suteikiami nuosavybėn neatlygintinai A. G. žemės sklypai Nr. 509-1 (0,70 ha) ir 0,73 ha ploto dalis 1,68 ha sklype Nr. 509-2, bei NŽT Šiaulių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. spalio 26 d. įsakymo Nr. 31VĮ-(14.31.2.)-2538 dalis dėl neteisėtai suteikto 0,7000 ha ploto žemės sklypo Nr. 509-1 ir neteisėtai suteiktos 0,73 ha ploto žemės dalies 1,71 ha sklype Nr. 509-2.

Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pripažintais negaliojančiais administraciniais aktais A. G. perduoti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypai vėliau atlygintinai, t. y. už 1700 Lt, perleisti tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. N. ir A. N.. Atsižvelgdamas į tai, kad šios perleidimo sutartys byloje nebuvo ginčijamos ir nurodytų trečiųjų asmenų nesąžiningumas neįrodinėtas, teismas darė išvadą, kad jie laikytini sąžiningais įgijėjais, todėl, vadovaujantis CK 4.96 straipsnio 2 dalies, 6.146 ir 6.147 straipsnių nuostatomis, restitucija natūra negalima, o ji atliekama sumokant ekvivalentą pinigais.

Taikant CK 6.147 straipsnio 2 dalį, svarbu nustatyti, ar privalantis grąžinti turtą asmuo buvo sąžiningas. Jeigu skolininkas yra sąžiningas, piniginis ekvivalentas nustatomas pagal atitinkamą mažiausią turto vertę, o jei nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės – piniginis ekvivalentas nustatomas pagal atitinkamą didžiausią turto vertę. Nagrinėjamoje byloje teismas atsižvelgė į tai, kad A. G. iš NŽT Anykščių žemėtvarkos skyriaus 2012 m. kovo 21 d. rašto Nr. 38SD-(14.38.7.)-643 (I t., b. l. 31) žinojo, jog žemė jai suteikta pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, tačiau 2012 m. balandžio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimis perleido jai neteisėtai suteiktus ginčo žemės sklypus A. N. ir A. N.. Todėl teismas konstatavo, kad A. G. privalo atlyginti didžiausią turto vertę, t. y. turto vertę, buvusią jo gavimo metu 2011 m. spalio 26 d. Pažymėjo, kad ginčo žemę A. G. gavo nuosavybėn neatlygintinai dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso ir jos kaltės ar nesąžiningumo dėl neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo byloje nenustatyta. Pagal VĮ Registrų centro Šiaulių filialo duomenis 2011 m. spalio 26 dienai 0,70 ha ploto sklypo vertė buvo 2700 Lt, o 1,71 ha ploto sklypo – 5900 Lt (I t., b. l. 81). Atsižvelgdamas į tai, kad neteisėtai suteikta dalis 1,71 ha ploto žemės sklype sudaro tik 0,73 ha, o šios dalies vertė lygi 2518,7 Lt, teismas sprendė, jog taikant restituciją piniginiu ekvivalentu, A. G. valstybei turėtų grąžinti 5218,7 Lt.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. G. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (II t., b. l. 79–81) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti, o priėmus apeliantei nepalankų sprendimą, – leisti restitucijos vykdymą išdėstyti dalimis.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai nustatė, kad apeliantės tėvas ir jos senelė turėjo atskiras šeimas. Nors ir turėjo ūkius, registruotus kiekvienas savo vardu, tėvas ir senelė Lenkijoje gyveno kartu ir vedė bendra ūkį, gyveno kaip šeima ir rūpinosi vienas kitu. Toks gyvenimas atitinka šeimos sąvoką bendrinėje kalboje, nes artimi giminaičiai taip pat gali sudaryti šeimą. Mano, jog remtis vien ta aplinkybe, kad tėvo ir senelės ūkiai buvo registruoti atskirai, nėra jokio teisinio pagrindo, neteisinga ir nesąžininga. Net ir šiais laikais šeimos nariai gali turėti turto (automobilius, ūkius, nekilnojamąjį turtą) kiekvienas savo vardu, tačiau teisiškai jis yra vertinamas šeimos turtu, nes naudojamas šeimos poreikiams tenkinti.

Be to, pagal Žemės reformos įstatyme numatytas sąlygas, šeima nuosavybės teise privalėjo turėti ūkį tuometinėje Lenkijoje arba Vokietijos teritorijoje. Įstatymas nenumato sąlygos, kad įkeldinta į Lietuvos teritoriją šeima negalėjo būti atskirta. Todėl aplinkybė, kad apeliantės tėvas ir senelė buvo atskirti Kalvarijos evakuacijos punkte ir išsiųsti į skirtingas Lietuvos vietas, negalėjo būti vertinama kaip patvirtinantį atskirų šeimų buvimo faktą.

2. Apeliantė nesutinka, kad jai būtų taikoma maksimalioji restitucija. Teismas pagrįstai pripažino, kad įgydama turtą apeliantė veikė sąžiningai, neklaidino valstybės tarnautojų, pateikė visus reikalaujamus dokumentus. Tačiau teismas nepagrįstai nustatė jos kaltę dėl to, kad sužinojusi, jog žemė suteikta pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, apeliantė nesutiko neteismine tvarka grąžinti sklypus ir sudarė turto perleidimo sutartis su trečiaisiais asmenimis A. ir A. N.. Tokios teismo išvados yra nepagrįstos, kadangi: a) apeliantė, net ir susipažinusi su Nacionalinės žemės tarnybos pateiktu raštu dėl žemės sklypų neteisėto įsigijimo, buvo įsitikinusi, kad teisę gauti sklypus senelės vardu ji turėjo ir turi; b) nesutikimas su institucijų išaiškinimu dėl teisės taikymo negali būti vertinamas kaip asmens kaltė; c) perleidžiant žemės sklypus, jiems nebuvo nustatyta jokių apribojimų, todėl kaip teisėta savininkė apeliantė turėjo teisę perleisti jai priklausančius žemės sklypus. Remdamasi tuo, apeliantė mano, kad jos veiksmuose niekada nebuvo nei nesąžiningumo, nei kaltės, todėl restitucija pinigais turėjo būti taikoma pagal valstybės institucijos įvertinimą, padarytą perduodant žemės sklypus jos nuosavybėn (0,70 ha sklypo vertė buvo 1260 Lt, o 1,71 ha sklypo – 2486 Lt), taigi būtų 1260 + 1061,27 = 2312,27 Lt.

3. Teismas visiškai nepasisakė dėl valstybės tarnautojų, priėmusių neteisėtus administracinius sprendimus dėl nuosavybės teisių perleidimo į žemės sklypus, akivaizdaus nerūpestingumo. Apeliantės nuomone, jeigu žemė buvo suteikta neteisėtai, valstybės tarnautojai irgi privalo prisiimti dėl to atsakomybę. Taigi restitucija turi būti vykdoma tiek iš apeliantės, tiek iš valstybės, kuri atsako už savo pareigūnų veiksmus.

4. Teismas sprendime nenagrinėjo ir nepateikė jokių argumentų dėl A. G. atsiliepime į pareiškėjo prašyme pateiktų prašymų, priėmus jai nepalankų sprendimą, išdėstyti nuostolių atlyginimą dalimis bei nurodyti, į kokią sąskaitą įsiteisėjus teismo sprendimui ji turėtų pervesti pinigus.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o trečiojo suinteresuotojo asmens A. G. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 87–88) pareiškėjas grindžia tais pačiais argumentais, kuriais rėmėsi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be to, atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006 pateiktus išaiškinimus, kad asmuo gali būti pripažintas nesąžiningu, jeigu žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto, kurio pagrindu jis įgijo civilines teises ir pareigas, prieštaravimą įstatymo nuostatoms. Taigi asmens nesąžiningumas gali būti siejamas su žinojimu ar turėjimu žinoti apie galimas teisių įgijimo kliūtis. Nagrinėjamo ginčo atveju A. G. žinojo, kad žemė jai suteikta pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, tačiau nepaisant to, siekdama išvengti neigiamų galimos restitucijos padarinių, perleido ginčo sklypus tretiesiems asmenims. Akivaizdu, kad sudarydama ginčo sklypų pardavimo sandorį, A. G. elgėsi nesąžiningai, todėl privalo atlyginti didžiausią turto vertę, t. y. turto vertę, buvusią jo gavimo metu 2011 m. spalio 26 d.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 90–93) palaiko savo poziciją, išdėstytą pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo prašymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad žemė suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, - žemės sklypai pagal šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eilę žemei įsigyti, bet ne didesnio ploto, negu šie asmenys turėjo žemės nuosavybės teise arba gavo naudotis įkeldinant juos į Lietuvos Respublikos teritoriją, ir ne didesni kaip 150 ha bendro ploto.

Apeliantė siekia, kad jos senelės Z. S. ir tėvo F. G. atskirai įregistruoti ūkiai būtų pripažinti bendru šeimos ūkiu, teigdama, kad jie gyveno kaip šeima ir rūpinosi vienas kitu. Tačiau nustatant byloje reikšmingas aplinkybes, teismas vertina, kad esant byloje prieštaringiems įrodymams ir teiginiams turi būti vadovaujamasi rašytiniais įrodymais, kadangi jie šioje byloje, teismo nuomone, objektyviausiai atspindi tiesą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo byloje esančius įrodymus, tame tarpe ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. rugsėjo 12 d. pažymos Nr. R4-3597 (I t., b. l. 40) turinį bei Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. gegužės 5 d. pažymos Nr. R4-1898 (I t., b. l. 41) turinį, ir pagrįstai konstatavo, jog šie dokumentai patvirtina, kad Z. S. ir F. G. iki išvykimo į Lietuvą negyveno kartu ir nevedė bendro ūkio. Byloje pateikti apeliantės teiginiai nepakankami šiems dokumentams atmesti. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. gegužės 5 d. ir 2006 m. rugsėjo 12 d. pažymos Nr. R4-1898 ir Nr. R4-3597 atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje pateiktą įrodymo sampratą, todėl teismo gali būti vertinamos.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lenkijos valstybinio archyvo duomenimis, Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-637-386/2012, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. gegužės 5 d. pažyma Nr. R4-1898, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. rugsėjo 12 d. pažyma Nr. R4-3597 bei trečiojo suinteresuoto asmens M. G. Klaipėdos apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje byloje Nr. I-525-583/2012 parodymais, pagrįstai konstatavo, kad A. G. senelė Z. S. į Lietuvos Respubliką buvo įkeldinta iš nuosavybės teise valdytos 10 ha žemės ūkio valdos (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) valsčiaus, Lenkijoje, o apeliantės tėvas F. G. įkeldintas iš nuosavybės teise valdytos 9,98 ūkio valdos tame pačiame kaime. Taigi, sutinkamai su aukščiau paminėta teisės norma, A. G., kuri ir jos senelė nebuvo vienos šeimos nariai, Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio l dalies 2 punkto taikymo prasme, negalėjo būti suteiktas nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypas už senelės turėtą žemę. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad teisine prasme apeliantė, būdama vienos šeimos nare, vienu ir tuo pačiu metu negali būti ir kitos šeimos nare.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta maksimalia restitucijos suma ir mano, kad buvo nepagrįstai nustatyta jos kaltė dėl imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimo. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.147 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia; jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius įrodymus, tame tarpe ir NŽT Anykščių žemėtvarkos skyriaus 2012 m. kovo 21 d. raštą Nr. 38SD-(14.38.7.)-643 (I t., b. l. 31-33) sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog A. G. turi atlyginti didžiausią turto vertę. Apeliantės teiginys, kad ji, nepaisant minėto rašto jai įteikimo, buvo įsitikinusi savo teise gauti žemės sklypą ir nesutikimas su institucijų išaiškinimu negali būti vertinamas kaip asmens kaltė, yra nepagrįstas. Taip pat A. G. nuomonė dėl valstybės tarnautojų atsakomybės yra nepagrįsta. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliantė žinojo apie administracinio akto, kurio pagrindu ji įgijo teises ir pareigas, prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tačiau nepaisant to, vis tiek perleido ginčijamų žemės sklypų nuosavybės teises tretiesiems asmenims. Remiantis šiuo pagrindu, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad A. G. veikė nesąžiningai ir turi atlyginti visą turto vertę, buvusią jo gavimo metu, t. y. 2011 m. spalio 26 d.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 4 d. nutartimi neaptarė ir neišsprendė klausimo dėl A. G. atsiliepime į pareiškėjo prašymą pateikto prašymo dėl sprendimo vykdymo išdėstymo. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nepateikė jokių argumentų dėl šio prašymo.

Atsakydama į apeliaciniame skunde išdėstytą prašymą išdėstyti priimto sprendimo vykdymą, teisėjų kolegija pažymi, kad vykdant administracinėje byloje priimtą sprendimą dėl piniginės sumos priteisimo, sprendžiant klausimus dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo gali būti taikomos šiuos klausimus reglamentuojančios Lietuos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 284 straipsnio normos (ABTĮ 2 str. 2 d., 97 str. 3 d.). CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo vykdymą galima, kai yra sunki skolininko turtinė padėtis arba susidaro nepalankios aplinkybės, dėl kurių labai sunku įvykdyti sprendimą. Teismas, priimdamas nutartį atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, taip pat turi nustatyti, ar atidėjus ar išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui bus užtikrintas jo įvykdymas, ar nebus sumenkintas pats sprendimas ir ar nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai. Tad teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą teismas turi išspręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir lygiateisiškumo principais.

Teismas, vadovaudamasis nurodytais kriterijais ir apeliantės pateikta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pažyma apie asmeniui priskaičiuotas ir išmokėtas išmokas (II t., b. l. 82-83), patvirtinančia apeliantės sunkią turtinę padėtį, daro išvadą, kad ginčijamu atveju yra tikslinga taikyti sprendimo vykdymo išdėstymą dalimis, t. y. priteistą sumą išdėstyti dalimis po 200 Lt kas mėnesį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

trečiojo suinteresuoto asmens A. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. Sprendimą pakeisti. Sprendimu taikytiną restituciją pinigine išraiška išdėstyti dalimis, t. y. priteistą iš A. G. 5 218,7 Lt (penkių tūkstančių dviejų šimtų aštuoniolikos litų ir septyniasdešimt centų) sumą valstybės naudai išdėstyti dalimis, kas mėnesį mokant po 200 Lt (du šimtus litų).

Kitoje dalyje Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. Sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Stasys Gagys